Sugrįžimas į Ameriką. Zion ir Bryce

Penktoji diena. Monument Valley – Horseshoe Bend – Zion National Park

Atsidžiaugę Monumentų slėnio saulėtekio vaizdais, greitai susiruošiam ir dar prieš septynias paliekam viešbutį. Pusryčiai prasideda tik septintą, o kadangi į kambario kainą jie neįskaičiuoti, tai ir nelaukiam – papusryčiausim, kai pasieksim Page.

Paskutiniai Monumentų slėnio vaizdai pro mašinos langą:

Po pusvalandžio jau kertam Arizonos valstijos sieną. Pakliūvam ne tik į kitą valstiją, bet ir į kitą laiko juostą. Arizona nepaiso vasaros laiko (išskyrus Navajo Nation teritoriją), taigi čia dar tik pusė septynių. Pro kanjonus ir dykumas važiuojam link Page.

Page pasiekiam dar po dviejų valandų – vietiniu laiku pusę devynių. Pusryčių važiuojam į “Blue Bakery” miesto pakraštyje. Šią kavinukę iš anksto buvau susiradusi per Tripadvisor, ir tai dar tenka paklaidžioti, kol ją randam, o kitų variantų, išskyrus greito maisto užeigas, aplink nesimato. Kavinukė visai jauki, įsikūrusi nedidelės aikštės pakraštyje, tarp parduotuvėlių ir restoranų. Ryte čia kavinė, vakare – vyno baras. Galima sėdėti lauke, kur mes ir įsitaisome, kartu su kitais pusryčiautojais. Pasiimam po ragelį ir jogurtą, plius smoothie vyrui ir nedidelio kibirėlio dydžio “medium size” latte kavos puodelį man. Europoje tai būtų normalūs pusryčiai, bet mes ir vėl pamiršom, kad čia Amerika – reikėjo imti arba tik ragelį, arba tik jogurtą, nes abu produktai yra tikrai įspūdingo dydžio! Eilinį kartą apsivalgom.

Papusryčiavę važiuojam ieškoti Horseshoe Bend. Gerokai paklaidžiojam beieškodami, nes vyras užsispyręs tvarkingai seka ženklus, sakančius, kad 89-as kelias uždarytas ir kad reikia važiuoti apylanka. O ta apylanka mums, aišku, visai ne į temą, nes Horseshoe Bend yra būtent kažkur šalia to uždaryto kelio. Po kelių nesėkmingų bandymų aš netenku kantrybės ir siūlau visgi važiuoti tuo keliu, kol pasieksim arba Horseshoe Bend, arba užkardą, nuo kurios teks sukti atgal. Vyras burba, bet važiuoja. Mano idėja pasiteisina – gerokai už miesto pagaliau pasirodo nuorodos ir netrukus pasiekiam Horsehoe Bend parkingą.

Kadangi nesu padariusi su šiuo objektu susijusių namų darbų, tai visiškai neįsivaizduoju, kaip ilgai iki jo reikia eiti. Matau, kad žmonės kopia į kalniuką, viršuj matosi informacinė lenta, tai galvoju, kad ten jau ir bus kanjonas. Įsimetam į kuprinę vieną buteliuką vandens ir lipam į tą kalniuką. Užlipus paaiškėja, kad iki kanjono – dar gabaliukas kelio per dykumą. Gerai, kad nors skrybėles pasiėmėm, vis nuo saulės apsaugos, nes jau darosi karšta. Abejojam, ar užteks vandens, bet tingim grįžti prie mašinos ir vėl kopti atgal. Smėlio kopa leidžiamės žemyn ir saulės kepinamu taku per smėlį einam iki kanjono. Iš tiesų nelabai toli eiti, gal dešimt minučių, ne daugiau. Ten, kur baigiasi žalių dykumos krūmokšnių juosta, jau ir kanjonas.

Atėję pamirštam ir karštį, ir smėlio pilnus batus (aš gi vėl su basutėm išėjau!), nes kanjono grožis tiesiog atima žadą. Pavadinimas irgi labai akivaizdus – upės vingis čia suformavęs beveik simetriškos formos pasagą.

Labai smagu karstytis uolom visai šalia bedugnės, nors stengiamės per arti krašto neprieiti, nes nusiversti nuo 300 m aukščio skardžio tikrai nesinorėtų. Paeinam gerokai į kairę pusę, tikėdamiesi, kad vaizdas kiek pasikeis, bet kanjonas toks didžiulis, kad eiti reikėtų toli. Aš visai eičiau, net ir laiko nepaisyčiau, betgi neturim pakankamai vandens, o jau darosi labai karšta ir pavėsio čia, 1.3 km aukštyje vidury Arizonos dykumos, visai nėra. Taigi netrukus vėl prisėdam ant uolos ir fotografuojam, aikčiojam, gėrimės. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą šioje kelionėje aplanko tas ypatingas jausmas, kai sunku patikėti, kad tikrai čia esu ir savo akim matau šį gamtos stebuklą.

Giliai kanjono dugne – melsvai žali Kolorado upės vandenys. Žiūriu į upe plaukiančius laivelius ir plaustus, iš tolo panašius į žaislinius, ir galvoju, kad jei turėtume dar vieną dieną, mielai pasilikčiau Page ir paplaukiočiau plaustu Kolorado upe. O dar labiau norėtųsi praeiti kilometrą kitą kanjono pakraščiu, bent jau iki to tolimojo posūkio, kad būtų galima pasižiūrėti į „pasagą“ iš kitos pusės.

Užtrunkam prie Horseshoe Bend beveik valandą – net nesitikėjom, kad mums čia taip patiks, manėm, ateisim, nufotografuosim, ir atgal. Per tą laiką jau visai įdienojo, pats vidurdienis, saulė pleškina kaip pašėlusi, kopti į smėlio kalną visai neįdomu – bet pagaliau užkopiam, dar kartą nuo viršūnės pasižiūrim į kanjoną (nežinodamas net neįtartum, kad nuo jo krašto atsiveria toks svaigus vaizdas) ir grįžtam prie mašinos.

Vėl pravažiuojam Page ir stabtelim prie Glen Canyon Dam – didžiulės užtvankos, užtvėrusios Kolorado upę ir suformavusios Lake Powell – antrą pagal dydį dirbtinį vandens rezervuarą JAV. Šalia yra informacinis centras ir suvenyrų parduotuvė. Kiek pavažiavę dar sustojam apžvalgos aikštelėje šalia Lake Powell. Įsivaizduoju, kaip būtų smagu paplaukioti po šį ežerą laiveliu, o dar geriau – pasivaikščioti po jo pakrantes.

Po valandos pasiekiam Kanab miestelį ir einam pietauti į “Trijų meškų kavinę” (Three Bears Cafe). Šią kavinę irgi iš anksto buvau susiradusi Tripadvisor ir Google Maps pagalba. Ši taktika – iš anksto apsižiūrėti, kur būtų galima pavalgyti – labai pasiteisino šios kelionės metu, ypač tokiom dienom kaip ši, kai nesinori gaišti laiko ieškant tinkamų kavinukių pakelės miesteliuose. Kavinė – nepretenzingas vienaaukštis mūrinukas, viduj visi savi ir tarpusavy pažįstami, o turistai tik mes vieni, bet niekas į mus nespokso, tik santūriai apžiūri ir vėl visi grįžta prie savo reikalų. Pavalgom labai skaniai. Netgi prisimenu, ką ten valgiau – baltos duonos sumuštinį su karštu jautienos įdaru ir ypač skaniom šviežių kopūstų salotom. Toks, sakyčiau, naminis maistas, labai skanu buvo.

Kol mes pietaujam, oras pasitaiso – dangus vis dar debesuotas, bet debesys jau nebe pilki, o balti, lengvi ir pūkuoti. Apie trečią popiet pasiekiam Zion nacionalinio parko rytinius vartus (East Entrance). Jie kažkur ten, už posūkio, jau visai arti.

Tuoj už reindžerių būdelės mus pasitinka Checkerboard Mesa – didžiulė uola, savo paviršiumi primenanti šaškių lentą.

Važiuojam vingiuojančiu tamsiai raudono asfalto keliu per Upper East Canyon, o aplink veriasi tokie grožiai, kad nežinia nei į kurią pusę žiūrėti.

Pravažiuojam 1.1 mylios ilgio Zion-Mount Carmel tunelį (vaizdai pro uoloje iškirstas nišas – labai daug žadantys) ir vėl išlendame į dienos šviesą kitoje jo pusėje, vis dar Upper East Canyon. Vaizdai svaigina – jau žinau, kad Zion‘e man tikrai patiks!

Kryžkelėje sukame į kairę ir Zion kanjonu važiuojam link parko pietinių vartų (South Entrance) – iki jų vos keli kilometrai.

Išvažiavę iš parko, iškart patenkam į Springdale miestelį. Visai čia pat ir mūsų viešbutis – Cable Mountain Lodge. Viešbutį sudaro daug sublokuotų dviaukščių namukų, mūsų apartamentai (miegamasis ir svetainė su virtuvėle) – antrame aukšte, pasiekiami mediniais laiptais. Pirmas įspūdis labai geras – švaru, tvarkinga, baltutėlė gurgždanti patalynė, patogios sofos svetainėje, visi patogumai virtuvėlėje, vėsios medinės grindys, didelis balkonas. Už kelių šimtų metrų – nedidukas supermarketas, ir beveik čia pat įėjimas į parką.

Apsimėtę daiktus, pirmiausiai užsukam į supermarketą ir apsirūpinam pusryčiais rytdienai. O tada jau pakuojamės kuprines ir lekiam į parką, prie nemokamo autobuso sustojimo. Zion kanjonas (tiksliau, didžioji jo dalis) uždarytas automobiliams, bet kas keliolika minučių kanjonu kursuoja nemokamas parko autobusas. Per maždaug valandą jis nuveža turistus nuo pietinio įėjimo iki kanjono pabaigos, su tarpiniais sustojimais šešiuose ar septyniuose strateginiuose punktuose, iš kur galima pradėti žygius į įvairias kanjono vietas. Mūsų šios dienos tikslas – paskutinis sustojimas, Temple of Sinavawa.

Autobuso laukiam gal porą minučių. Iš tiesų tai du autobusai, sukabinti į vieną. Autobusai apynaujai, erdvūs, pakankamai patogūs. Vairuotojas pakeliui pasakoja apie kanjoną ir apie tai, kokias įdomybes galima rasti viename ar kitame sustojime. Trūksta tik vieno – panoraminių langų, per kuriuos būtų patogiau fotografuoti mus supantį grožį nei per siaurus langelius, kurie net ne visi atsidaro.

Big Bend stotelėje visi prilimpa prie langų paspoksoti į virš kanjono stūksančias uolas – Angels Landing. Siaura uolų ketera vedantis takas (nemaža jo dalis – be jokių apsauginių turėklų ar grandinių) yra pati pavojingiausia ir dėl šios priežasties (o taip pat ir dėl nuostabių kanjono vaizdų nuo viršūnės) populiariausia Zion trasa. Su ja populiarumu varžosi tik The Narrows trasa Virgin upėje.

Išlipame Temple of Sinavawa stotelėje – čia baigiasi turistinio autobuso maršrutas.

Autobusas sukasi ir grįžta atgal, o mes su minia kitų turistų einam prie upės ir pradedam Riverside Walk – ko gero, lengviausią žygį (greičiau gal pasivaikščiojimą) Zione. Asfaltuotas takelis vingiuoja palei Virgin upę, pakilimai ir nusileidimai labai nežymūs, keliose vietose galima prieiti pat prie kranto, pabraidžioti ar pasėdėti prie vandens. Dangus apsiniaukęs, karšta ir drėgna, o dar pilna kažkokių įkyrių mašalų, matyt dėl to, kad vanduo visai šalia. Nuo tokio oro ima miegas, kojos sunkios ir nenori judėti, bet stengiamės nepasiduoti tai migdančiai įtakai ir neskubėdami žygiuojam tolyn.

Mus stebi smalsi kanjono gyventoja:

Takas pasibaigia, kai kanjono siena visai priartėja prie upės kranto. Čia prasideda The Narrows trasa, viena iš populiariausių Zione. Einama tiesiai upe aukštyn, tiek, kiek norisi eiti (jei einama iki galo, šis trasos variantas baigiasi ties Big Springs), ir paskui tuo pačiu keliu (t.y. ta pačia upe) grįžtama atgal. Labiau patyrę arba labiau nuotykių ištroškę žygeiviai renkasi atvirkščią Narrows trasos variantą, prasidedantį prie Chamberlain Ranch rytinėje parko pusėje (iš Springdale ten veža kelių firmų autobusiukai – aišku, mokami) ir kanjonu/upe vedantį žemyn – 16 mylių žygis, su nakvyne arba be. Na o tie, kas tiesiog nori išbandyti ėjimą upe tarp stačių kanjono sienų, renkasi trasą upe aukštyn, kuri prasideda štai čia, Riverside Walk galutiniame taške. Šis trasos variantas pats populiariausias, nes nereikia nei leidimų, nei ypatingo pasiruošimo. Jau visai pavakarė, bet sekli upės vaga pilna į žygį besiruošiančių arba ką tik iš jo grįžusių žmonių. Dauguma grįžusių švyti plačiom šypsenom, bet kai kurie atrodo labai pavargę – jie tikriausiai atėjo nuo Chamberlain Ranch.

Mes tik pasižiūrim į visą tą veiksmą iš tolo ir net pabraidyti neinam – šlapi žygiai mūsų niekada neviliojo. Bet kadangi jokių kitų planų šiam vakarui neturim, o ir gražaus saulėlydžio akivaizdžiai nebus (nebent sunkūs visą dangų aptraukę debesys imtų ir stebuklingai išsisklaidytų), tai nusprendžiame susirasti ramesnę viečiukę ir dar kiek pasėdėti paupy. Nepaisant drėgno karščio, prie upės visai smagu. Tik žmonių aplink galėtų būti mažiau. Kiek pasėdėję, tuo pačiu taku palei upę grįžtam atgal.

Kai vėl pasiekiame The Temple of Sinavawa, atskleidžiu vyrui savo slaptąjį planą – paupiu paeiti iki sekančio sustojimo, The Big Bend, ir jau ten lipti į autobusą. Eiti netoli, gal kokia mylia. Vyras iš pradžių burba, kad tik be reikalo pavargsim, kad upę jau matėm, o čia net aiškaus tako nėra… bet iškart nutyla, kai pamatome upės viduryje tyru vandenėliu besigaivinančią elnę.

Netrukus takas pasuka į mišką (upė čia kiek nutolusi nuo kelio), o ten randame ir daugiau šių gražuolių. Jie visai nebaikštūs – arti neprisileidžia, bet ir nebėga, matyt, jau pripratę prie žmonių.

Paupio takas po kurio laiko pasibaigia, ir paskutinius kelis šimtus metrų jau tenka eiti keliu. Bet šiuo keliu važinėja tik parko autobusai, taigi eiti saugu, nereikia kas minutę dairytis, ar neatvažiuoja kas iš paskos. Iš tiesų labai geras sprendimas – neįleisti į kanjoną automobilių.

Netrukus pasiekiam Big Bend, o dar po kelių minučių pasirodo ir autobusas.

Dar keli parko vaizdai pakeliui:

Apie pusę devynių grįžtam į viešbutį. Vakarieniauti planavom už kelių žingsnių esančiame bare, bet kol nusiprausėm, kol susiruošėm, tai jis ir užsidarė, dar prieš devynias, nors pagal užrašą ant durų turėtų dirbti iki vienuolikos. Ką gi, sėdam į mašiną ir važiuojam į miestelį ieškoti vakarienės. (Pėsčiomis Amerikos miesteliuose nevaikštoma, dažnai net ir šaligatvių nėra, nors Springdale centre jų pasitaiko.) Netrukus užmatome iš Tripadvisor rekomendacijų žinomą meksikietišką restoraną „Bit and Spur“. Ten ir pavalgome, skaniai ir sočiai. Kaip jau įprasta, visos porcijos nei vienas neįveikiam, bet padavėjo pasiūlymo likučius sudėti į dėžutę atsisakom. Pilnais pilvais grįžtam į viešbutį ir griūnam miegoti. Ar bereikia pridėti, kad diena ir vėl buvo labai įspūdinga?

Šeštoji diena. Zion (East Mesa Trail)

Šiandien mūsų laukia ilgas žygis. Eisime iki aukščiausios Zion kanjone apžvalgos aikštelės, kuri taip ir vadinasi – Observation Point. Nuo ten atsiveria tikrai svaigūs vaizdai, bet norint pasiekti šį uolėtą iškyšulį, sūksantį aukštai virš kanjono, reikia pakilti apie 700 metrų labai stačia trasa nuo kanjono dugno (apie 7 km į vieną pusę). Toks variantas nei vieno iš mūsų nevilioja. Be to, atgal reikėtų grįžti tuo pačiu taku, kas irgi neįdomu. Tačiau pasirausus po interneto lobynus, paaiškėja, kad yra puiki (tiesa, brangesnė) alternatyva – East Mesa Trail. Idėja tokia: pasisamdai autobusiuką, kuris tave iš Springdale nuveža į trasos pradžią (East Mesa Trailhead rytinėje parko pusėje), iš ten per miškingą lygumą ateini 3.2 mylias iki kanjono pakraščio ir tada jau praeini paskutinę Observation Point trasos dalį (apie kilometrą) iki apžvalgos aikštelės iškyšulio gale. Po to Observation Point trasa nusileidi žemyn iki Weeping Rock ir iš ten parko autobusu grįžti į Springdale. Labai tinkamas variantas tiems, kurie nemėgsta ilgų stačių pakilimų. Keista tik, kad East Mesa trasa neminima oficialiame Zion parko puslapyje – ar bent aš jos ten neradau.

Buvome iš anksto susitarę su Zion Adventure Company dėl nuvežimo iki trasos pradžios. Autobusiukas važiuoja pusę septynių ir pusę dešimt. Kaina vienam žmogui – 24 doleriai. Pusė septynių planuojant atrodė labai ankstyvas rytas, todėl pasirinkome vėlesnį išvykimo laiką. Kai atvykome į JAV ir pakliuvome į šalies pietvakariuose siaučiančią net ir tiems kraštams neįprastą karščio bangą, jau buvo vėlu kažką keisti. Taigi teks žygiuoti karštyje – gerai kad nors ne aukštyn lipti. Užtai galime sau leisti išsimiegoti – keliamės pusę aštuonių, neskubėdami pusryčiaujam ir devintą išeinam link Zion Adventures. Google Maps dėka žinome, kad iki jų ofiso tik 15 minučių kelio pėsčiom. Ir netgi šaligatvis yra.

Autobusiukas išvažiuoja punktualiai, pusę dešimtos. Kartu važiuoja dar keli žmonės, jie visi ketina nakvoti kempinguose prie Chamberlain Ranch ir rytoj pradėti žygį Narrows trasa žemyn. Važiuojame apie valandą. Paskutinė (negrįsta) kelio atkarpa per mišką – kažkoks siaubas, vienos dulkės ir duobės, ir krato taip, kad visi laikomės įsikibę palubėj kabančių diržų ir nedrįstam prasižioti, kad liežuvio nenusikąstume netyčia.

East Mesa Trail prasideda labai idiliškai – smėlėtas takelis per pušynus, pilnus žydinčių kaktusų ir dar kažkokių geltonų gėlių.

Miško takas vaizdingumu nepasižymi, bet dešinėje pro medžių properšas matome uolas kitoje kanjono pusėje. Užsinorėjus vaizdų, tereikia paeiti šiek tiek į šalį nuo tako. Taip netrukus ir padarome – paeiname kiek toliau į mišką ir prisėdame pailsėti ant skardžio krašto. Toli apačioje matome gilų siaurą kanjoną, statmenai kertantį tą, kurio viršum mes dabar einame. Tai Paslaptingasis kanjonas (Mystery Canyon), vienas iš taip vadinamų technical canyons, todėl į jį nepatariama eiti, neturint specialios įrangos, be to, dar reikia turėti specialų leidimą, kurių išduodama tik 12 dienai. Nematome ir jokio akivaizdaus tako, kuriuo nuo mūsų trasos būtų galima nusileisti iki to kanjono, taigi tik iš tolo į jį pasižiūrim.

Po maždaug valandos ėjimo per mišką išeiname į brūzgynais apaugusias atviras aukštikalnes, takas pavirsta takeliu ir tampa kiek statesnis. Saulė irgi jau visai įsisiautėjusi, bet kartais papučiantis lengvas vėjelis karštį daro visai pakenčiamu – arba aš jau prie jo pripratau, nes šiandien vėl apie +40, bet jokių nepatogumų nejaučiu. Vaizdai pamažu gražėja.

Pagaliau pasiekiame kanjono kraštą ir galime džiaugtis pirmaisiais tikrai įspūdingais šios trasos vaizdais.

Kairėje tolimojoje kanjono pusėje matosi zigzagais kalno šlaitu vingiuojantis takas – spėjame, kad juo vėliau leisimės žemyn į kanjono dugną. Ir dar labai rūpi, kur veda dešinėje pusėje nuo to tako atsišakojantis dar vienas zigzagas – jis kopia aukštyn, o paskui, panašu, eina tiesiai per uolų sieną.

Mūsų takas suka į dešinę ir susijungia su Observation Point trasa. Iki šiol beveik nesutikome kitų žygeivių (East Mesa trasa – labai nuošali), bet šiame take eismas gana intensyvus. Jaučiame, kad jau artėjame prie tikslo.

Iki iškyšulio jau nebetoli, laiko dar turim daug, taigi paliekame taką, nusileidžiam žemyn prie kanjono krašto ir prisėdame pasigėrėti vaizdais bei pasimėgauti aukščio teikiamu erdvės ir laisvės pojūčiu.

Žemai apačioje – Virgin upė ir autobuso stotelė, spėjame, kad Weeping Rock. Netrukus teks kažkaip iki ten nusileisti.

Pailsėję einam toliau, ir po maždaug 20 minučių prieinam pasaulio kraštą – toliau nebėra kur eiti, tik tiesiai žemyn. Pasiekėme Observation Point. Vaizdai – tikrai verti milijono!

Pasidairom ir į kitą pusę, ten, kur veda (taip spėjam) mūsų tolesnė trasa. Kiek jos matosi, trasa tikrai įspūdinga – serpantinai pradžioj (ant tų baltųjų uolų), serpantinai pabaigoj, ant reta žaluma padengtos uolos kitoje pusėje, o trasos vidurio išvis nesimato, jį matyt užstoja tas tridantis kalnagūbris kanjono viduryje.

Žemyn dar neskubam – prisėdam ant uolų netoli skardžio krašto ir gėrimės Zion kanjonu. Esame palyginus ne taip jau aukštai (beveik 2 km), bet matosi nuo čia toli toli…

Pasisotinę vaizdais nuo Observation Point, tuo pačiu taku grįžtam iki kryžkelės, kur susijungia East Mesa ir Observation Point trasos, ir pradedame leistis žemyn. Takas labai vaizdingas ir iš pradžių dar nelabai status, tad eiti lengva, nors bijantiems aukščio jis turbūt sukeltų šiokių tokių problemų. Vyras apdairiai laikosi arčiau uolų, juolab kad šiandien labai vėjuota – ypač ties posūkiais gūsiai tokie, kad stovint ant krašto ir nupūsti gali, o bedugnė apačioj – labai gili.

Saulėje besišildantis driežiukas nelabai pageidauja pozuoti nuotraukai, bet galiausiai nutaikau momentą:

Takas tai statėja, tai vėl išsilygina. Nepavydžiu sutiktiems žygeiviams, einantiems priešinga kryptim, o jie visi viltingai klausinėja – ar dar toli?? Bet žemyn leistis nesunku, trasa puiki, vaizdai nuostabūs. Dievinu tokius takus!!!

Po maždaug valandos leidimosi žemyn prieiname Aido kanjoną (Echo Canyon). Tarp aukštų kanjono sienų tamsu ir vėsu – tikra atgaiva po ilgo žygio saulės kepinamais takais. Prisėdame ant uolų šalia takelio, vedančio per per aukštutinį kanjoną, ir tyrinėjame žemutinį kanjoną po mūsų kojomis. Jis gilus – nuotraukose gal nesimato, bet net truputį nejauku ant krašto sėdėti.

Kiek toliau galima nusileisti takeliu žemyn ir patyrinėti žemutinį Echo kanjoną. Deja, nueiname netoli, nes netrukus ir taip jau siaurą takelį užtveria didžiulė bala – per didelė, kad būtų galima peršokti, o gylis nenuspėjamas. Nieko nepešę grįžtam į pagrindinį taką.

Netrukus prasideda nuobodžioji trasos dalis – ilgas ir nykus nusileidimas serpantinų taku nuo stataus kalno, saulei negailestingai kepinant. Moralę kažkiek palaiko tik kanjono vaizdai, bet ir prie jų jau pripratome, nebestebina.

Bet, pasirodo, per anksti įjungėm nuobodžiavimo režimą! Prisimenat tą nuo uolos besileidžiantį serpantiną, kurį matėme nuo kanjono viršaus? Ir spėliojome, kur veda nuo jo atsišakojantis mažesnis, aukštyn kylantis serpantinas? Kaip tik ir prieiname tą kryžkelę (tik patys dar to nežinome). Pasirodo, tas aukštyn kylantis takas veda link Paslėptojo kanjono (Hidden Canyon). Dar nesijaučiam labai pavargę, ir diena dar ne vakarop, taigi nusprendžiam palypėti aukštyn ir pasižiūrėti į tą kanjoną. Kažkodėl manom, kad jis visai netoli, bet lipam vis aukščiau, takas statėja, o galo vis nematyt. Sutiktas pagyvenęs vyriškis, einantis žemyn, dar papasakoja, kad pabaigoje reikės eiti grandinėm tiesiai per uolas virš bedugnės ir kad jis dėl tos priežasties pasukęs atgal. Vyras pareiškia, kad toliau neis, bet aš jį prikalbinu paėjėti nors iki tų grandinių pradžios. Galiausiai palei uolą vingiuojantis takas atsiremia į pavėsyje skendintį miškingą šlaitą. Kiek toliau prasideda aukšti ir labai statūs akmeniniai laiptai, jų viršaus nematyti, ir kur toliau eina takas, irgi neaišku. Prisėdam pailsėti pavėsyje po didžiuliais akmenim. Aš svarstau, lipti tais laiptais ar ne – po stataus kopimo aukštyn jaučiuosi kiek pavargusi, be to, nežinia, kur tas takas eina, gal vėl aukštyn, per mišką, o man jau gana ir kopimo aukštyn, ir miško. Bet kiek pasėdėjusi visgi nusprendžiu palypėti bent jau iki laiptų viršaus ir pažiūrėti, kas ten laukia. Užlipus viršun, takas sukasi atgal beveik 180 laipsnių kampu ir kyla aukštyn tiesiai per uolas. Ir grandinės yra, visai kaip tas vyriškis pasakojo. Aišku, man reikia tą taką išbandyti! Vyras prisakė labai toli neiti, bet aš žinau, kad jis nesitiki, jog aš jo klausysiu. Siauras uoloje iškirstas takas vingiuoja aplink gelsvo akmens kalną ir pamažu kyla aukštyn.

Galiausiai takas vėl atsiremia į mišku apaugusį kalno šlaitą. Čia ir prasideda Paslėptasis kanjonas – tokį vardą jis gavo, spėju, todėl, kad pamatyti jį galima tik apėjus didžiulę uolą. Kanjono pradžioje kabo lentutė su perspėjimu, kad kiekvienas pats turi nuspresti, kiek toli pajėgs eiti. Aš nueinu nelabai toli, gal porą šimtų metrų – pamačiusi didžiulius akmenis ir grandinėm sutvirtintą taką aukštyn, pasuku atgal. Juolab ir taip jau per ilgai užtrukau.

Va šitais laiptukais reikėjo pereiti uolą, kad pasiekti Hidden Canyon pradžią.

Grįžimas atgal toks pats smagus ir vaizdingas. Kitoje kanjono pusėje kaip ant delno mūsų jau praeitas takas.

Vyrą randu ten, kur ir palikau, prie akmenų laiptų apačioje – jis per tą laiką, kol aš po uolas ir kanjonus karsčiausi, dar ir nusnūsti spėjo. Leisdamiesi žemyn, dar pasižiūrim į tą uolą (dabar jau skendinčią šešėlyje), kurioje iškirstu taku aš ką tik ėjau. Ar matote taką? Aš tai matau, nes žinau, kur jis – bet vyras nebuvo tikras.

Šioje nuotraukoje matosi visas takas į Hidden Canyon – taip, kaip jį matėme nuo kanjono viršaus, artėdami prie Observation Point. Matosi ir paties kanjono pradžia (miško juosta dešinėje viršuje, į dešinę nuo tos didžiulės uolos.) Įspūdingas takelis, ane? Gerai, kad ir nežinojom, jog tai yra būtent tas anksčiau matytas takas, nes turbūt būtume nelipę juo aukštyn.

Daug greičiau nei užlipom, nusileidžiam iki dviejų takų kryžkelės ir taip pat greitai nueinam paskutinius porą kilometrų iki Weeping Rock. O ten jau ir autobuso stotelė čia pat. Į viešbutį grįžtam šeštą vakaro. Nuėjom šiandien apie devynias mylias (~14 km), taigi jaučiamės lengvai pavargę. O dar reikia susirasti vakarienę. Nutariam, kad norim picos ir važiuojam į “Flying Monkey” restoranėlį Springdale centre. Pica nebloga. Po vakarienės vėl pasijuntam kiek žvalesni ir sugalvojam, kad gerai būtų dar nuvažiuoti iki Zion ir Upper East kanjonų kryžkelės ir pasižiūrėti, kaip atrodo saulėlydis virš Virgin upės (dangus šįvakar giedras). Važiuoti visai netoli, bet į saulėlydį vis tiek pavėluojam – ir kalnai, ir upė jau skendi šešėliuose.

Septintoji diena. Zion – Bryce Canyon

Keliamės anksti – prieš atsisveikindami su Zion, norim pamatyti saulėtekį East Upper kanjone. Išsiregistravimo iš viešbučio formalumus sutvarkėm dar vakar (t.y. pranešėm, kad išvažiuosim anksti), šiandien belieka tik duris užtrenkti išeinant, elektroninius raktus palikus viduje. Gerokai prieš šešias paliekam Springdale, dar kartą, jau paskutinį, įvažiuojam į Zion, kryžkelėje sukame į dešinę ir beveik tuščiu keliu kylam kanjonu aukštyn. Kelias beveik tuščias. Po maždaug 15 minučių pravažiuojam Zion – Mount Carmel tunelį (tokį ankstyvą rytą čia labai ramu, vos kelios mašinos tepravažiuoja) ir tuoj už jo parkuojamės. Eisim iki Canyon Overlook – natūralios apžvalgos aikštelės aukštai virš kanjono, pačiame Great Arch viršuje. Jau švinta, bet tikimės, kad labai nepavėluosim į saulėtekį. Trasa neilga, apie pusė mylios, užtrunkam gal 15-20 minučių. Takelis iškirstas tiesiai uolose, giliame kanjone virš Pušų upelio (Pine Creek), jis nuolat vingiuoja aukštyn-žemyn, yra ir laiptukų, ir turėklų šalia tako, kad koks neatsargus turistas į kanjoną nenusiristų, bet eiti nesunku, ir pavargti nespėjam – neilgai trukus takas atsiremia į uolas, o jų viršuje – Canyon Overlook.

Saulėtekis jau prasidėjęs, bet kol kas saulė auksina tik pačias kalnų viršūnes. Didžioji slėnio dalis dar skendi prietemoje, fotografuoti nėra ką – net ir žiūrėti nelabai yra į ką, viskas aplink dar persmelkta pilkos priešaušrio spalvos. Prisėdame ant uolų, aš išsitraukiu megztuką, nes čia vėsoka, ir mėgaujamės tyla ir ramybe, laukdami, kol saulė pakils aukščiau. Laukti ilgai netenka – gal po dešimties minučių kalnai virš kanjono jau dažosi saulėtekio spalvom. Saulė sparčiai kopia aukštyn, šešėliai nenoriai traukiasi. Žemai slėnyje, vis dar giliame šešėlyje – Route 9, kelias, kuriuo važiavome užvakar ir gėrėjomės kvapą gniaužiančiais kanjono vaizdais.

Saulėtekiui stebėti ir fotografuoti ši vieta gal ir ne pati geriausia, bet mus papirko čia tvyranti ramybė – vos keli žmonės anksti ryte ateina čia pasitikti saulės, taigi galima netrukdomam pabūti pačiam su savim ir su nuostabia gamta aplinkui. Bet mūsų dar laukia netrumpas kelias, taigi ilgai užtrukti negalim – netrukus pasukam atgal tuo pačiu takeliu, kuriuo ir atėjom, tik dabar jau su fotopauzėm pakeliui.

Takeliui pakilus aukštyn, atsigręžiu dar kartą pasigėrėti kanjono vaizdais tolumoje – ten jau visai rytas.

Takelis su šiokiom tokiom atrakcijom, kad eiti nebūtų nuobodu. Nei nepajuntam, kaip grįžtam prie mašinos.

Apie pusę aštuonių paliekam Zion nacionalinį parką ir sukam link Bryce Canyon. Pakeliui arba nieko įdomaus nebuvo, arba aš užsnūdusi buvau, nes nuotraukos neturiu nei vienos.

Visai netoli Bryce yra dar vienas gamtos paminklas – Dixie National Forest. Net nežinojom (nes nesidomėjom), kad teks per jį važiuoti, bet pasirodo, kelias į Bryce Canyon veda per Raudonąjį kanjoną (Red Canyon), priklausantį Dixie National Forest. Rusvai raudonos uolos palei kelią – labai įspūdingos.

Šiek tiek po devynių pasiekiame Bryce miestelį. Labai norime kuo greičiau pamatyti visus kanjono grožius, bet dar labiau norime valgyti – pusryčiai Springdale buvo labai jau simboliški. Sustojame prie Ruby‘s Inn – ten ir papusryčiaujame. Yra bufetas, yra ir meniu – renkamės bufetą. Pavalgom skaniai, kainos nesikandžioja, o pati užeiga jauki ir su istorija – ji yra viena iš pirmųjų Bryce kanjono teritorijoje, pradėjusi veikti dar prieš kanjonui tampant nacionaline įžymybe.

Parko vartai – visai netoli nuo Bryce miestelio. Norintiems tik apžiūrėti kanjoną nuo apžvalgos aikštelių siūloma pagrindiniu keliu be sustojimų važiuoti iki toliausio punkto, o grįžtant sustoti kitose norimose vietose, nes tokiu būdu visi parkingai bus dešinėje pusėje ir bus paprasčiau sustoti, nereikės kelio kirsti prieš eismą. Bet mes esam numatę nedidelį žygį kanjone, taigi pirmiausia pasukame link Sunset Point. Tai viena iš keturių apžvalgos aikštelių pagrindinėje Bryce kanjono dalyje, dėl savo formos gavusioje Amfiteatro vardą. Dar gana anksti, apie dešimta valanda, bet parkingas jau gana pilnas. Po kelių minučių jau stovime ant kanjono krašto ir gėrimės unikaliu Bryce gamtovaizdžiu. Šio kanjono „firminis ženklas“ – hoodoo, siauros aukštos uolos, įvairiausių formų ir storių, dažniausiai su „kepurytėm“, kartais be. Spalvų, linijų, formų įvairovė tokia, kad tiesiog akys raibsta.

Sunset Point aikštelėje prasideda viena populiariausių žiedinių Bryce kanjono trasų, Navajo Loop, nusileidžianti pusantro šimto metrų į kanjono dugną ir jau kitu taku, apsukusi nedidelį ratą, vėl pakylanti iki Sunset Point. Dar geresnis (nors ir ilgesnis) variantas – suderinti Navajo Loop ir Queen‘s Garden Trail. Šiuo atveju leidžiamasi į kanjoną nuo Sunset Point, einama iki Queen‘s Garden, kopiama aukštyn (apie šimtą metrų) iki Sunrise Point ir parko keliuku grįžtama iki Sunset Point. Bendras šios kombinuotos trasos ilgis – apie 6 km. Ją ir renkamės intymesnei pažinčiai su Bryce kanjonu.

Stačiu takeliu leidžiamės žemyn, iš visų pusių apsupti į dangų besistiebiančių hoodoo.

Vienas įžymiausių hoodo Bryce kanjone – Thor‘s Hammer:

Toliau leidžiamės žemyn be proto stačiu kanjonu, pavadintu skambiu Wall Street vardu. Nenorėčiau juo lipti į viršų!

Pasiekę kanjono dugną, stabtelim prie Two Bridges:

Čia apačioje – visai kitas pasaulis nei ant kanjono krašto: mažiau kvapą gniaužiančios erdvės, daugiau intymumo, galima iš arčiau apžiūrėti gražiąsias uolas. Tik jau darosi karšta – kanjono dugne saulė kepina kaip reikiant. Netrukus prieinam kryžkelę – takas link Queen‘s Garden suka į kairę, bet mes dar šiek tiek paeiname į kitą pusę, Navajo Loop trasa, tiesiog pasižiūrėti, kas ten, už posūkio. Vėl grįžę prie kryžkelės sukame link Queen‘s Garden. Aplink – skurdus dirvožemis, reti medžiai, fantastiškų formų uolos ir smalsios voveraitės.

Queen‘s Garden – ant kelių žvyro kalniukų tankiai susigrūdę balti ir rausvi hoodoo, tik jokių sodų man jie neprimena, gal nebent kiparisų mišką. Kažkur dar skaičiau, kad pasitelkus fantaziją, galima įsivaizduoti, kad vienas iš hoodoo – tai karalienė Viktorija, apžiūrinėjanti savo sodus. Bandau, bet man nieko nesigauna.

Man, aišku, būtinai reikia užsikarti ant tų kalniukų ir pasižiūrėti į hoodoo sodus iš aukštai. Lipimas nėra toks jau lengvas, nes šlaitai statūs ir slidūs, bet užtai gaunu šiek tiek kitokių vaizdų nei apačioje.

Ant žvyruoto šlaito kažkaip sugebėjo įsitvirtinti vienišas gelsvai žydinčių gėlių krūmelis.

Nuo Queen‘s Garden vėl grįžtam į pagrindinį taką ir žygiuojam link Sunrise Point. Takas pamažu kyla aukštyn, aplink taką spiečiasi hoodoos – kas keli žingsniai jie vis kitokie.

Neįsivaizduoju, kiek laiko reikėtų čia praleisti, norint kiek atidžiau patyrinėti bent dalį Bryce kanjono. Kur bepažvelgsi, visur rasi ką nors įdomaus.

Ta trikampė uola tolumoje vadinama „Skęstančiu laivu“ (Sinking Ship). Banguojančios kalvos aplinkui išties kažkiek primena jūrą.

O čia štai tikra pasakų pilis, su mūro sienom ir bokšteliais. Šalia – tvirtovė ant kalno, ir dar viena kitoje pusėje… nesibaigiantys gamtos žaidimai!

Jau beveik užkopėm, nedaug beliko iki viršaus. Vaizdai vis platėja, vėl atsiveria kanjono erdvė.

Vaizdai nuo apžvalgos aikštelės, jau beveik tako pabaigoje, netoli Sunrise Point.

Vienas iš Bryce kanjono simbolių – Limber Pine.

Ir štai mes jau viršuje, Sunrise Point apžvalgos aikštelėje. Nuo čia tik kelios minutės pėsčiomis miško taku iki Sunset Point ir ten paliktos mašinos. Žygis į kanjono dugną truko dvi valandas, ir negaila nei vienos minutės!

Kitas sustojimas – Bryce Point. Čia yra kelios apžvalgos aikštelės, jas visas ir apeiname. Kanjono vaizdai čia dar erdvesni nei dairantis nuo Sunset ar Sunrise. (Abi šios apžvalgos aikštelės – tolimojoje “amfiteatro” pusėje.)

Apačioje tarp uolų vingiuojantis takelis – Peekaboo Loop trasa. Labai norėjau ja praeiti, bet dėl laiko stokos pasirinkom trumpesnę trasą.

Netrukus stojam vėl, šį kartą Inspiration Point, ketvirtajame ir paskutiniame “amfiteatro“ taške. Čia yra dvi apžvalgos aikštelės, iki kurių reikia gerokai palypėti į kalną, ypač iki antrosios. Bet vaizdai to verti!

Kaip norėtųsi ten apačioj pasivaikščioti!

Ir vėl amfiteatras. Tolumoje matosi Bryce Point.

Jau gerokai popiet, o mes dar norime pasiekti tolimiausią kanjono tašką – Rainbow Point. Iki jo važiuojame apie 20 minučių. Buvome ketinę eiti per mišką iki Yovimpa Point (kažkur skaičiau, kad iš ten atsiveria kiek kitokie kanjono vaizdai), bet tam jau nebeturime laiko. Tai tik pasižvalgome nuo Rainbow Point.

Grįždami dar trumpai stabtelime keliose kitose apžvalgos aikštelėse.

Ponderosa Point:

Natural Bridge:

Farview Point:

Pietaujame ten pat, kur ir pusryčiavome – Ruby‘s Inn Bryce miestelyje. Ilgai neužtrunkame ir trečią valandą jau paliekame Bryce. Iki vakaro dar turime pasiekti Salt Lake City, o iki jo apie penkios valandos kelio.

Maždaug pusiaukelėje sustojame prie benzino kolonėlės. Atidarau mašinos duris, norėdama išlipti, ir staiga pasigirsta dūžtančio stiklo garsas. Pamiršau, kad šalia buvau pasidėjusi fotoaparatą! Nieko gero nebesitikėdama pakeliu fotoaparatą nuo asfalto ir savo akim netikiu – nukentėjo tik objektyvo dangtelis ir UV filtras! Dangtelis sulūžo, o filtras kliba, nes susilankstė metalinis jo apvadas. Fotoaparatas tebeveikia. Filtras išgelbėjo situaciją – jei jo nebūtų buvę, tikriausiai būtų dužęs objektyvas.

Artėjant prie Salt Lake City, gamtovaizdis pamažu keičiasi. Aplink žali kalnai ir vešlios pievos, o raudonieji kanjonai ir saulės išdegintos dykumos liko toli pietuose.

Aštuntą vakaro pasiekiame Salt Lake City priemiestį Sandy. Apsistojame ir vėl Hampton Inn viešbutyje. Vakarienei pasirenkam vos už dviejų kvartalų esantį meksikietišką „Los Cucos“. Pavakarieniaujam labai labai skaniai. Aperityvui aš užsisakau restorano firminį kokteilį, Peach Cucorita. Pasiklausiu padavėjos, ar jame daug alkoholio, nes nesinori nieko labai stipraus. Atsakymas prajuokina: ne, tikrai nedaug, tik viena uncija (30 ml), nes pagal Jutos įstatymus daugiau negalima. Teisingai, čia juk mormonų valstija!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website