Šeštadienis. Kelionė į Val Gardena

Viešnagė Ampezzo slėnyje baigėsi (apie šią kelionės po Dolomitus dalį galima paskaityti čia), laikas krautis lagaminus ir keliauti į kitą Dolomitų pusę. Lauke šalta, lynoja, virš kalnų kabo žemi debesys. Bet vėliau oras turėtų pagerėti, tad nusprendžiam į Val Gardena važiuoti ne tiesiai, o per aplinkui, ilgesniu keliu per Cadore slėnį. Jei debesys prasisklaidys, šis kelias turėtų būti labai vaizdingas.

Pirmasis stabtelėjimas – Cibiana di Cadore kaimelis. Čia šviečia saulė, nuo kelkraščio virš kaimelio kapinių matosi tolimos kalnų viršūnės ir žalias slėnis.

Cibiana perėja – vos už kelių kilometrų, bet gerokai aukščiau, ir oras čia visai kitoks. Šalta ir žvarbu, viską aplink aptraukęs pilkas rūkas. Kitoje perėjos pusėje rūkas pamažu sklaidosi, o gal tiesiog jau vėl nusileidom žemiau negu debesys. Netrukus vėl šviečia saulė iš skaisčiai mėlyno dangaus. Kelias veda per mišką, per pievas, pro retus miestelius. Cadore slėnis – iš tiesų labai vaizdingas, vertas ir atskiro patyrinėjimo, turint daugiau laiko. Mes gi tik pravažiuodami pasidairom.

Pasiekę Selva di Cadore miestelį, sustojam išgerti kavos ir pasižvalgyti. Čia labai gražu. Būtų visai gera bazė ir ilgesniam apsistojimui Dolomituose.

Važiuojam toliau. Netrukus pro medžius sumirga Castello di Andraz griuvėsiai. Tai viena seniausių pilių Dolomitų kalnuose, pastatyta dar XI amžiuje, saugojusi kelią, kuriuo buvo gabenama netoliese išgaunama geležies rūda. Sako, iš tos geležies buvo gaminami geriausi Europoje kardai.

Dar vienas kelio posūkis – ir jau matosi Falzarego perėjos serpantinai. Stabtelim perėjos viršuje, bet oras ir vėl prastas, per kalnus vėl pilvais šliaužia žemi debesys. Tikėjausi bent jau pakilti į Lagazuoi (nusileisti pėsčiom žemyn bet kuriuo atveju nebūtų laiko), bet tokiu oru nėra prasmės. Dabar jau tikrai Lagazuoi liks kitam kartui.

Valparola perėja irgi apgulta debesų, tad tik trumpai pasidairom nuo kelkraščio ir judam toliau.

Pietauti stojam Corvara miestelio pakraštyje, pustuštėje, bet jaukioje kavinukėje. Ilgai neužtrunkam, nes orai vis prastėja, o mums norisi bent truputį pasidairyti Gardena perėjoje. Deja, nespėjame – kai pakylam iki perėjos, jau lyja kaip reikiant, tad pravažiuojam nesustodami. Gaila.

Ketvirtą popiet per smarkų lietų pasiekiam Ortisei – St Ulrich – Urtijei miestelį Gardena slėnyje. Šioje Dolomitų dalyje oficialiai vartojamos trys kalbos: italų, vokiečių ir vietinis dialektas, Ladin. Visi vietovių pavadinimai – irgi visomis trimis kalbomis. Didesnių miestelių slėnyje yra trys – Ortisei, St Christina ir Selva. Ortisei – giliausiai slėnyje, su daugiausia pasirinkimų kalnų trasoms, niekur toli neinant ir nevažiuojant. Mūsų apartamentai – ramioje gatvelėje, keturių aukštų mediniame daugiabutyje (kiekviename aukšte po du butus), pastatytame ant stataus šlaito. Įėjimas į pastatą – viršuje, į pirmame aukšte esančius apartamentus reikia leistis liftu žemyn. Labai neįprasta.

Šiandien mūsų vestuvių metinės, visada stengiamės kažkaip tą datą pažymėti. Šįkart pasirinkome pavakarieniauti gurmaniškame restorane Ortisei centre; rezervavom staliuką iš anksto, kad nebūtų nemalonaus siurprizo, nes vieta populiari. Lyja kaip iš kibiro, tad plano eiti iki restorano pėsčiomis tenka atsisakyti, važiuojam mašina. Restoranas labai jaukus, maistas tikrai gurmaniškas, ir pateikimas puikus – tobula šventinė vakarienė.

Ilgokai pavakarojam, o paskui dar kiek pasivaikštom po Ortisei – lietus kaip tik aprimo trumpam. Bus labai įdomu pamatyti šį miestelį dienos šviesoje, bet jau dabar aišku, kad čia mums patiks daug labiau nei Cortina d’Ampezzo.

Sekmadienis. Seceda ketera

Kaip jau minėjau, gyventi Ortisei pasirinkome dėl to, kad iš čia labai patogu tyrinėti aplinkinius kalnus. Gardena slėnis – viena įspūdingiausių vietų Dolomitų kalnuose, iš visų pusių jį supa dramatiški kalnai, o pačiame miestelyje yra net trys keltuvų stotys, tad galima čia praleisti kelias dienas be jokio nuosavo transporto, keltuvu pasiekiant kurią nors iš slėnį supančių keterų ir viršuje pasirenkant, kokio ilgio ir sudėtingumo trasos nori, nes jų yra daugybė.

Aš labiausiai norėjau pasivaikščioti Seceda plynaukštėje – labai jau viliojo aštrių Fermeda masyvo viršūnių vaizdas, matytas beveik visuose kelionių tinklaraščiuose. Oras šiandien žadamas pusiau debesuotas, bet be lietaus, o kadangi nežinom, ar nebus ir čia įnoringi orai, kaip anoje kalnų pusėje, tai naudojamės proga. Iki keltuvo – vos kilometras, tad einam pėsčiomis. Pirmoji atkarpa – individualios gondolos ir ilgas nestatus lyno kelias virš slėnio iki Furnes stoties. Čia persėdame į daugiavietę kabiną ir dabar jau labai stačiai kylame iki Seceda keteros.

Viršuje mus pasitinka TAS garsusis vaizdas iš atvirukų – status į bedugnę smingantis skardis, Forcela Pana perėja viršuje ir Fermeda masyvas. Nekantraujam pamatyti Fermeda uolas iš arčiau, bet pirmiausia – šventa tradicija, kavos puodelis prieš žygį.

Seceda plynaukštėje yra daugybė trasų, įvairiaus ilgio ir sunkumo. Mes eisime 9 kilometrų žiedine trasa, žemyn iki Rifugio Firenze ir tada kita slėnio puse vėl aukštyn. Pirmasis etapas – vaizdingas takas ant skardžio krašto, su svaigiais vaizdais. Tolimojoje slėnio pusėje matosi Alpe di Siusi pievos, apačioje – Rescieca plynaukštė ir populiarioji Adolf Munkel trasa, o mūsų takas veda link Forcella Pana perėjos ir Fermeda „bokštų“ (taip dažnai yra vadinamas šis kalnų masyvas).

Kuo labiau artėjam prie perėjos, tuo labiau atsiveria uolų faktūra. Jau matosi ir Forcella Pana – siauras praėjimas tarp uolų, suteikiantis galimybę kitoje pusėje nusileisti į slėnį labai stačiu taku, įveikiant kelių šimtų vertikalių metrų skirtumą. Šis takas rekomenduojamas tik patyrusiems žygeiviams, o šiuo metu ir išvis uždarytas po uolų griūties.

Priėję kryžkelę, renkamės taką žemyn. Eiti tampa kiek maloniau, nes viršuje, ant šlaito, vėjas toks, kad tiesiog plaukus nuo galvos rauna. Takas pamažu žemėja, dešinėje driekiasi platus žalias slėnis, iš visų pusių aprėmintas kalnų, o mes einame link ilgos keteros ir jos kitoje pusėje leidžiamės žemyn, link Pieralongia trobelės. Trobelė neveikia, tad tik pasidairom ir einam tolyn. Pakeliui – dvi keistos formos uolos, atrodo, lyg susipykusios būtų, abi į skirtingas puses žiūri.

Mūsų takas leidžiasi į žalią slėnį, aplink jį stūkso žaliai pilki kalnai. Čia labai gražu. O takas lengvas, eina vis žemyn – smaguma tokie takai!

Prieinam dar vieną kryžkelę. Jei eiti tiesiai, po kurio laiko pasiektume Rifugio Firenze, ten ketiname papietauti. Mane gi labai vilioja į kairę sukantis takas, vingiuojantis žaliu kalno šlaitu. Susigundau juo kiek paeiti. Takas lengvas, vaizdai gražūs, mielai eičiau dar ir dar, bet kas žino, kur jis nuves, o mums juk visai į kitą pusę. Dar kartą pasidairau į tako tęsinį tolumoje, atsidūstu ir suku atgal. Takas dabar jau gana stačiai leidžiasi žemyn, bet pagaliau išsilygina ir vingiuoja per slėnį, kol atsiremia į dar vieną kryžkelę šalia Firenze trobelės. Stalai kieme pilni žmonių, bet anksčiau atėjęs vyras rado mums vietos.

Papietavę grįžtam iki sankryžos ir sukam į kitą pusę – tęsim savo žygį ir kilsim atgal iki Seceda keteros. Takas nuostabus. Dolomitai vėl ir vėl mane stebina – trasos čia viena už kitą gražesnės.

Užkopę ant ilgos keteros, šiek tiek paeinam žemyn kitoje pusėje, nes prie tako matėme drožinėtą suoliuką, savo forma primenantį drakoną. Jei eiti šiuo taku tolyn, apačioje laukia kita keltuvų stotis, Col Raiser, suteikianti galimybę nusileisti į St Christina miestelį. Na o mes, kiek pasėdėję, grįžtam į keteros viršūnę ir tęsiam žygį aukštyn. Takas vis statėja, kol pasiekiam Troier trobelę. Jau esam kiek pavargę, tad stabtelim pailsėti ir išgerti kavos. Prie kavos imam buchteln – google sako, kad tai yra vietinis brioche variantas. Iš tiesų – saldžios bandelės, ir daug vanilinio padažo. Visai skanu, bet nežinau, ar kartočiau, nebent su pienu pusryčiams.

Pailsėję toliau kylam aukštyn. Pagaliau takas kiek išsilygina ir dabar jau eina daugmaž horizontaliai kalno šlaitu, pamažu aukštėdamas. Slėnis dabar yra mūsų kairėje, o patys gražiausi vaizdai – atsigręžus atgal.

Į keltuvų stotį sugrįžtam ketvirtą popiet, iš viso trasoje sugaišę 6 valandas. Kaip visada, tai yra gerokai daugiau laiko nei jo reikėtų tiesiog praeiti 9 kilometrus, bet mes juk niekur neskubėjom.

Nusileidę žemyn, einame pasidairyti po Ortisei. Vakar tik tamsoje šiek tiek jo matėme, maga pasižvalgyti dienos šviesoje. Miestelis labai jaukus – iš visų pusių apsuptas kalnų, su spalvingais namų fasadais, mažomis baltomis bažnytėlėmis, pelargonijomis balkonuose, daugybe kavinukių. Viename bare prisėdame ir mes – užsisakome po Hugo kokteilį ir ilgokai pasėdim, šildydamiesi rudens saulėje ir aptarinėdami puikią dieną.

Pirmadienis. Alpe di Siusi

Šiandien ir vėl bus diena be automobilio. Planuojame pakilti į Alpe di Siusi – daugiau nei 2 kilometrų aukštyje esančią didžiulę plynaukštę, garsėjančią savo alpinėmis pievomis, nesunkiomis trasomis ir puikiu maistu kalnų trobelėse. Iki keltuvo stoties einame pėsčiomis, užtrunkame gal 20 minučių.

Alpe di Siusi (Seiser Alm, Mont Sëuc) – didžiausios Europoje aukštikalnių pievos. Peizažai čia ne tokie dramatiški kaip kitur Dolomituose, takai lengvesni, nuteikiantys ramiam pasivaikščiojimui, o ne rimtam kalnų šturmui. Ko čia tikrai netrūksta, tai vaizdų ir ramybės. Iš visų pusių plynaukštę supantys kalnai, žalios alpinės pievos, karvių varpelių skambėjimas, jaukios kalnų trobelės – tobulas komplektas idiliškai dienai, be didelio nuovargio. Būtent tokios dienos šiandien ir norisi.

Keltuvu užkilę į Col de Mesdi, pirmiausia tradiciškai einame ieškoti kavos. Prie kavos pasidaliname labai skanų rikotos torto gabaliuką. Pasikavinus laikas į trasą. Eisime didelį ratą – iš pradžių plynaukštės pakraščiu, tada per alpines pievas žemyn, ir galiausiai kita puse vėl grįšim iki keltuvo. Kad pakilimas nebūtų toks ilgas, paskutinei (gana nuobodžiai atrodančiai) jo daliai nusipirkome kito keltuvo bilietą.

Taku per žolę einam kalno ketera, aplink mus – platūs kalnų ir pievų vaizdai. Kitoje Gardena slėnio pusėje – Resciesa plynaukštė ir rimtesni kalnai už jos, o tiesiai prieš mus – labai įspūdingas kalnų masyvas, viršuje ant keteros matosi kalnų trobelė. Žemėlapio pagalba išsiaiškinu, kad tai Sciliar (Schlern) kalnai, ir kad yra trasa aukštyn iki keteros. Kaip norėčiau ja praeiti! Nors turėtų būti nelengvas pakilimas, bet įsivaizduoju, kokie vaizdai lauktų viršuje! Sakau vyrui, kad gal keičiam planą, bet jo šiandien nevilioja mintis kopti aukštyn stačiu šlaitu, o ir žygis gautųsi ilgesnis nei planuota. Be to, ir po alpines pievas pasivaikščioti juk smagu, ypač kai iš visų pusių kalnų vaizdai. Galiausiai su lengvu gailesčiu atsisakau naujojo plano užkopti į Sciliar keterą – telieka kitam kartui.

Mūsų takas veda žemyn. Aplink – žalios pievos, jose besiganančios atrajojančios karvės, keliu kartais pravažiuoja arklių traukiamas vežimas. Žmonių daug, bet jie kažkaip išsibarsto toje didelėje erdvėje, nėra jausmo, kad eini minioje.

Priėję Ritch Schwaige (toks lyg ir kalnų viešbutis) sustojame papietauti. Renkamės tirolietiškus kukulius – man su spirgučiais, vyrui su špinatais ir sūriu. Labai skanu. Ir labai sotu.

Takas veda vis tolyn ir vis žemyn. Žemiausias trasos taškas – Saltria kaimelis giliame slėnyje, gerokai žemiau nei trasos pradžia. Bus ką veikti vėl kopiant aukštyn! O kol kas einame į viešbučio kavinukę ir užsisakom ledų.

Pailsėjom, laikas vėl į trasą. Dabar jau aukštyn, tad einam nebe taip greitai ir truputį pavargstam, kol iškopiam iš slėnio. Bet vaizdai padeda pamiršti nuovargį. Viršuje – vėl plačios pievos, takas veda tiesiai per jas, porą kartų tenka atsidaryti vartelius, nes einame per kažkieno privačias valdas. O aplink, iš visų pusių –  kalnai.

Pagaliau ateiname iki Ludy keltuvų stoties. Mont Seuc keltuvų stotis, kur pradėjome žygį, yra gerokai aukščiau, ant stataus šlaito, bet mums tas šlaitas nebaisus – aukštyn užveš slidininkams skirtos kėdutės, juk turime bilietą. O prieš tai dar nueinam iki visai šalia esančio mažo ežeriuko. Vėjas kaip tik nurimsta ir ežeras trumpam padovanoja puikių atspindžių.

Nuo terasos palei viršutinę keltuvų stotį dar kartą pasidairom po Alpe di Siusi supančius kalnus, ir jau laikas leistis žemyn į Ortisei. Diena ir vėl buvo puiki!

Antradienis. Passo Sella

Rytas ir vėl saulėtas, tokia bus ir visa diena. Sakoma, kad Val Gardena yra daugiausia saulės gaunantis Dolomitų regionas – šią savaitę tikrai nesunku tuo patikėti. Na o mes lyg ir norėtume pertraukos tarp žygių ir lengvesnės dienos, su mažiau fizinės veiklos. Renkamės važiuoti į Passo Pordoi ir iš ten keltuvu pasiekti Sass Pordoi – uolėtą plynaukštę 2950 metrų aukštyje, su nuostabiais vaizdais ir, jei norėsis, trasa į Piz Boe viršukalnę (šiuo metu manom, kad nenorėsim, bet kas žino, kokie norai bus ten atsidūrus).

Pravažiuojam kitus du slėnio miestelius – St Christina ir Selva, ir netrukus pasiekiam kryžkelę. Sukam į dešinę, link Passo Pordoi. Kairėje – kelias į Passo Gardena, jį tikimės pravažiuoti kažkurią kitą dieną. Kelias link Pordoi – siauras ir vingiuotas, mašinų daug, netrukus pakliūnam į kamštį. Abejones kelia tuoj už posūkio atsiradę vis besikartojantys ženklai apie uždarytą kelią. Nelabai aišku, kurioj vietoj jis uždarytas – prieš Pordoi perėją ar po, tad nusprendžiam važiuoti toliau, o ten bus matyt.

Pravažiuojam Sella perėją. Ją irgi norėtųsi atidžiau patyrinėti, bet kaži ar bespėsim šios kelionės metu – tiek dar visokių planų turim. Kelias vingiuoja toliau, kalnai abiejose pusėse vis aukštesni, serpantinai vis statesni. Galiausiai atsiremiam į užtvertą tiltą per kalnų upę. Iki Passo Pordoi belikę vos keli kilometrai, bet juos galim įveikti nebent pėsčiomis – kelias uždarytas, ne tik šiandien, bet ir visą šią savaitę. Google Maps šio fakto kažkodėl nežino.

Kiek nusivylę, sukamės ir grįžtam atgal, svarstydami, ką toliau veikti. Galėtume pasiekti Passo Pordoi per aplinkui, pro Val Gardena ir Corvara, bet tektų važiuoti apie pusantros valandos, o paskui dar ir grįžti. Nė vieno mūsų nevilioja mintis tiek laiko praleisti automobilyje. Tuo tarpu vėl privažiuojam Passo Sella. Juk norėjom patyrinėti šią perėją? Na va, ir proga kaip tik atsirado! O kai prisimenu, kad būtent čia yra garsiosios gondolos – „grabai“, keliančios į Sassolungo perėją, nuotaika visai pasitaiso.

Tradiciškai pirmiausia einam kavos, o tada tiesiu taikymu į keltuvų stotį. Kilsim į Forcella Sassolungo, 2,6 km aukštyje esančią perėją Sassolungo kalnų masyvo viduryje.

Į perėją kelia senoviškos dvivietės gondolos. Jas dar vadina grabais, nes labai jau ankšta viduje, vietos vos užtenka dviems stovintiems keleiviams. Įlaipina į judančią gondolą du vyrukai, pastūmėdami vidun, pirma vieną, tada kitą, ir užstumdami duris iš paskos. (Išlipant pagauna už rankų, kitaip gal ir pargriūtum.)

Viršuje – siaura akmenuota perėja, iš dviejų pusių suspausta kalnų. Toje pusėje, iš kurios pakilome – platūs vaizdai į kalnus, Sass Pordoi plynaukštę ir snieguotą Marmolados viršūnę. Kitoje perėjos pusėje – akmenų sangrūdų pilnas labai stačiai žemėjantis šlaitas, smagiai atrodantis žemyn vingiuojantis labai status takelis, o tolumoje matosi Alpe di Siusi pievos, kur vaikščiojom vakar.

Man labai knieti nusileisti tuo akmenuotu takeliu žemyn, juolab tai darančių netrūksta. Bet patyrinėjus maps me, pasidaro aišku, kad tai reikštų bent 12 km žygį – juk reikės vėl grįžti ten, kur palikom mašiną. Aš gal ir pasirašyčiau, bet vyras primena, kad šiandien juk planavom lengvesnę dieną? Jis teisus, tad su lengvu gailesčiu atsisakau šio naujo plano. Čia pat prasidedanti via ferrata į Sassolungo viršūnę – juo labiau ne mums, o daugiau šioje mažytėje perėjoje nėra ką veikti. Dar pasvarstom variantą pėsčiomis leistis atgal į Sella perėją, bet ir šios minties atsisakome, nes stačiu šlaitu vingiuojantis žvyro takas neatrodo labai patikimai, lengva būtų ant jo paslysti. Tiek to, leisimės žemyn „grabu“, nors ta mintis ir nevilioja. Bet pirmiausia einame į perėjos pakrašty stovinčią Tony Demetz trobelę pietų. Pavalgę vėl esam įstumiami į “grabą” ir lėtai leidžiamės. Lengvą klaustrofobijos jausmą atperka platūs vaizdai. Apačioje matom platų žvyro taką per didžiuliais akmenimis nusėtą kalno šlaitą, virš kurio eina lynų kelias. Takas neatrodo sunkus, o vaizdai turėtų būti puikūs. Taip gimsta dar vienas planas šiai dienai.

Sėkmingai iššokę iš “grabo” (kaip gerai, kad čia laukiantys vyrukai pagriebia už alkūnių, kitaip būtų daug griuvinėjančių, aš tai tikrai!), einame link nuo viršaus užmatyto tako. Akmenynas aplink turi romantišką vardą – Citta dei Sassi, Akmenų miestas. Eiti lengva, takas labai palengva kyla aukštyn, o vaizdai tikrai nuostabūs.

Išėjus iš akmenyno, atsiveria dar platesni vaizdai. Pasikonsultavę su žemėlapiu, nusprendžiam paeiti iki Emilio Comici kalnų trobelės – iki jos tik kilometras, tiesa, su šiokiu tokiu aukščio skirtumu.

Rifugio Emilio Comici stovi labai vaizdingoje vietoje, su vaizdais į tris puses. Ir Alpe di Siusi nuo čia vėl matosi. Imame kavos, labai skanaus šokoladinio torčiuko ir ilgokai pasėdime, kol saulė pasislepia už kalno, kurio papėdėje stovi ši trobelė. Oras iškart smarkiai atvėsta.

Atgal į Sella perėją grįžtame tuo pačiu taku, bet vaizdai ir vėl puikūs, o kalnai švyti besileidžiančios saulės šviesoje.

Kai vėl grįžtam prie keltuvų stoties, kur palikome mašiną, namo dar nenorim, tad pavažiuojam iki visai šalia esančio aukščiausio Sella perėjos taško. Nuo čia matosi Marmolada ir Sassolungo masyvas. Kitoje pusėje – status kalno šlaitas, viršuje stūkso vakaro saulės nušviestos uolos, virš jų sklando parasparniai. Šlaitu aukštyn vingiuoja takas. Nuo viršaus turėtų būti puikūs vaizdai į Sass Pordoi, bet takas status, o mane apėmęs tingulys, niekaip negaliu apsispręsti, noriu lipti aukštyn, ar nelabai.

Vyras tuo tarpu kažkur nuėjo; netrukus gaunu žinutę – leiskis keliu žemyn ir pasuk į dešinę takeliu pro kryžių. Suintriguota einu ieškoti to kryžiaus. Jis stovi pakelėje, kiek žemiau perėjos, o dešinėje kalno šlaitu veda takelis ir dingsta kažkur už posūkio. Už to posūkio atsiveria ko gero gražiausi šiandien matyti vaizdai: vakaro šviesos nuauksintos uolos, akmenuota plynaukštė jų papėdėje, gilus slėnis ir pilkai žali kalnai kitoje jo pusėje. Atsigręžus atgal, žvilgsnis atsiremia į Sassolungo masyvą saulėlydžio nuspalvinto dangaus fone. Tereikia nusileisti takeliu iki plynaukštės, išsirinkti patogų akmenį, prisėsti ir mėgautis kalnų grožiu ir ramybe. Čia taip nuostabu, kad niekur nesinori judėti. Bet diena su galu, laikas eiti žemyn ir sukti link namų. Ir vėl, visiškai ekspromtu, apturėjome tobulą dieną kalnuose.

Trečiadienis. Resciesa – Malga Brogles – Ortisei

Šiandien mūsų su vyru keliai išsiskirs. Jis važiuos prie Gardos ežero, Lazise miestelyje susitikti su jaunystės draugu, gyvenančiu Milane. Na o aš eisiu į dar vieną žygį. Renkuosi ilgesnį, kad visai dienai užtektų: Resciesa – Rifugio Malga Brogles – Ortisei, iš viso 17 kilometrų. Ir bus proga pereiti ta gražiąja plynaukšte, kurią sekmadienį mačiau nuo Seceda keteros.

Ant miškingos Resciesa plynaukštės iš Ortisei užveža funikulierius, iki jo vėlgi einu pėsčiomis (kaip man patinka gyventi Ortisei, čia visai nereikia automobilio, aplink pilna pėsčiomis pasiekiamų kalnų). Viršuje yra žiedinis takas su panoraminiais vaizdais, bet pirmiausia – kava ir abrikosinio pyrago gabalėlis.

Žiedinis takas aplink Resciesa plynaukštę – visiškai nesunkus, yra tik vienas status pakilimas, nuo koplytėlės ant apatinio skardžio krašto iki kryžiaus viršuje, žyminčio aukščiausią plynaukštės tašką. Kitoje slėnio pusėje – Alpe di Siusi pievos.

Kai užkopiu ik kryžiaus, nuo viršaus atsiveria vaizdai į Fermeda masyvą ir garsiosios Adolf Munkel trasos atkarpą ant gretimos plynaukštės, kuria taip norėjau praeiti. Panašu, kad šis noras jau tuoj tuoj išsipildys. O kol kas einu lengvu smagiu takeliu Resciesa plynaukštės šlaitu.

Takas nusileidžia ik kryžkelės. Pasukus į dešinę, galima grįžti į funikulieriaus stotį, bet aš suku į kairę pavėsingu miško takeliu. Kitų žygeivių šiame take nesutinku, esu čia visai viena. Pro medžius vis šmėkščioja manęs laukiantis takas ir Fermeda kalnai. Mišką keičia atviras kalno šlaitas, tada vėl miškas. Pamažu kylu aukštyn, miške maloniai vėsu (šiandien šiaip jau gana karšta), eiti smagu. Tik keista, kad šioje tako atkarpoje nėra daugiau nei vieno žmogaus. Nieko nesutikau jau nuo sankryžos ant Resciesa plynaukštės. Keista, nes takas toks puikus. Ir Fermeda kalnai nuolat prieš akis.

Įduboje tarp dviejų kalvų – Flitzer perėja. Apačioje – platus slėnis, o dešinėje lengvai aukštyn kyla takas per mišką – manasis. Trumpai pailsėjusi einu toliau.

Takui pakilus kiek aukščiau, atsiveria erdvesnis vaizdas ir dabar jau matau platesniu taku apačioje einančius žmones. Turbūt iš Ortisei jie ateina? Šiaip ar taip, mano takelis per miškingą šlaitą daug smagesnis nei tas žemiau einantis atviras beveik kelio platumo žvyro takas.

Galiausiai mano gražusis takas susijungia su tuo platesniu žvyro taku. Eiti dabar jau visai lengva – paprastas takas, labai palengva banguojantis aukštyn-žemyn, vienoje pusėje žalias kalno šlaitas, kitoje – Gardena slėnis. Ši atkarpa būtų, ko gero, nuobodi, jei ne vis artėjantys ir vis labiau horizontą užstojantys Fermeda bokštai.

Prieinu dar vieną sankryžą. Status akmenuotas takelis veda žemyn, apačioje pievoje ganosi karvės su skambalėliais, kiek toliau stovi kalnų trobelė. Tai Malga Brogles, viena iš stotelių garsiojoje Adolf Munkel trasoje. Manasis takas suka į dešinę ir veda atgal į Ortisei. Bet aš dar nenoriu leistis žemyn, tad prisėdu pievoje pailsėti, pasigėrėti vaizdais ir paklausyti nuostabios Dolomitų muzikos – karvių varpelių tilindžiavimo. Fermeda kalnų siena dabar jau visai arti, galiu iki smulkmenų ją studijuoti. Matau net porą zigzagų, vedančių tiesiai aukštyn per vos ne vertikalią uolų sieną. Vienas šių takų veda į Forcella Pana (ši perėja uždaryta dėl uolų griūties), kitas – į tolimesnę Forcella di Mesdi. Persiritus per šią perėją, galima pasiekti Seceda keterą – ji ten aukštai, pačiame kalnų viršuje, ir aš matau ją dabar visai kitu kampu. Trasą per Mesdi perėją šiaip jau labai norėjau praeiti, bet pabijojau, kad vienai gal bus per sudėtinga ir per daug (apie 20 km ir apie 800 metrų pakilimo labai stačiu taku, kuris nekelia didelio pasitikėjimo, žiūrint iš tolo).

Labai smagu sėdėti tokioje gražioje vietoje, bet jau pusė keturių, o man dar liko apie 7 kilometrai labai stataus nusileidimo. Laikas judėti. Takas dabar jau visą laiką veda tik žemyn, kuo toliau, tuo stačiau. Patys gražieji vaizdai liko už nugaros, vis atsigręžiu į juos pasižiūrėti. Bet ir be vaizdų prieš akis eiti smagu. Mėgstu tokias trasas, su įvairove.

Vienu momentu trasa išeina iš miško į pievą, ir išgirstu keistą ūžiantį garsą. Pakeliu galvą – ogi tiesiai virš tako eina lyno kelias į Furnes, tarpinę stotelę, keliantis į Seceda keterą.

Kai pagaliau pasiekiu viršutines Ortisei prieigas, jau esu truputį pavargusi. Kryžkelėje keli žygeiviai laukia autobuso, trumpam kyla pagunda prisijungti prie jų, bet visgi ne, nueisiu pėsčiomis, juk jau tik pora kilometrų beliko. Į miestelį grįžtu jau po penkių, pavargusi, bet labai patenkinta savo diena ir pasirinkta trasa. Prisėdu lauko kavinukėje, užsisakau aperol spritz ir karštą sumuštinį vakarienei. Diena ir vėl buvo nuostabi!

Ketvirtadienis. Passo Gardena ir Puez Odle Altopiano trasa

Vėl šilta saulėta diena. (Koks kontrastas su praeita savaite, kai kasdien spėliodavom, kokie bus orai ir strateguodavom, kaip išvengti lietaus!) Pusryčiaujam ir mąstom, ką veikti. Ilgo žygio nelabai norisi, tad renkamės tarp dviejų perėjų – Passo Gardena ir Passo Pordoi. Nutariam važiuoti iki Gardena perėjos, nes ji arčiau, o ten jau bus matyt, ką norėsim veikti.

Pasiekę perėją ir prisiparkavę, tradiciškai einam kavos į šalia parkingo esančią kavinukę. Mums prieš akis – žalia kalnų siena kitoje slėnio pusėje. Žemėlapis sako, kad už jos yra gražus ežeriukas ir Puez kalnų trobelė. Tiesa, iki trobelės apie 10 kilometrų, kaži ar įveiksim pirmyn-atgal, bet juk galim pabandyti bent jau iki ežeriuko nueiti. Taip ekspromtu gimsta žygio planas (ar dar atsimenat, kad pusryčių metu nenorėjom ilgo žygio?).

Pastudijuojam žemėlapį prie kelio – mūsų takas oficialiai prasideda prie kiek aukščiau ant šlaito stovinčios Jimmi trobelės. Link jos ir einame. Jau čia, slėnyje, mus supa puikūs vaizdai.

Šalia Jimmi trobelės – takų sankryža. Mums į viršų, labai stačiu šlaitu. Jau vėliau, vakare, susigaudžiau, kad apie šį taką buvau skaičiusi ruošdamasi kelionei, bet tada atmečiau jį kaip per daug sudėtingą, dėl statumo ir dėl atstumo (įveikti visą Puez Odle Altopiano trasą reikėtų visos – ilgos – dienos). Takas tikrai nelengvas, bet mūsų pačių nuostabai eiti nėra sunku. Matyt, jau įpratom per pusantros savaitės beveik kasdienių žygių. Vis platesni ir vis puikesni vaizdai irgi prideda motyvacijos.

Pagaliau užkopiam iki keteros viršaus. Takas išsilygina, eiti dabar jau lengva, aplink – įspūdingų formų uolos.

Dar pora tako posūkių, ir jau matome kitą tikslą – Forcella Cir. Bet takas pirmiausia dar nusileidžia žemyn, į aukštų stačių uolų papėdę. Uolomis karstosi keletas vyrukų, pasižiūrim į juos, pasidyvijam, kaip jie nenusirita nuo tos uolų sienos, ir einam toliau. Į Forcella Cir veda status serpantinų takas per biraus žvyro šlaitą. Nelengvas tas takas, bet vėlgi įveikiam jį stebėtinai lengvai.

Perėjos viršuje atsiveria panoraminiai vaizdai į visas puses. Mus labiausiai domina ilgas ir gilus slėnis kitoje pusėje. Tolimajame jo pakraštyje, ant aukštos keteros, laukia kita kalnų perėja, Forcella Crespeina. Akivaizdu, kad takas ir toliau nebus lengvas.

Kitoje perėjos pusėje – labai status ir slidus nusileidimas. Pasidžiaugiam, kad turim trekingo lazdas, jos tikrai praverčia. Galiausiai pasiekiam uolų papėdę ir takas dabar jau horizontaliai vingiuoja tolyn kalno šlaitu. Vis dar slidu ir truputį baisu, nes siauras žvyro takelis iškirstas šiek tiek pasvirusiu kampu ant labai stataus šlaito, jei paslystum, tektų tolokai pasiridenti iki slėnio apačioje. Bet tam ir yra kalnų batai, kad nepaslystum. Nors maniškiai, vėl įsitikinu, nelabai tinkami tokiems takams, turbūt reikėtų rimtesnių, B kategorijos.

Forcella Crespeina vis artėja, bet iki jos teks dar nemažai palypėti. Kol kas eiti lengva, nes takas nusileidžia ant platesnio šlaito ir jau nebėra toks slidus. Džiaugiamės, tiesa, neilgai – netrukus vėl atsiremiam į statų šlaitą. Stabtelim pailsėti prieš kopdami aukštyn ir dairomės atgal, į nueitą kelią.

Gana lengvai įveikiam dar vieną akmenuotą ir slidžią serpantinų atkarpą ant stataus šlaito ir netrukus jau stovim prie medinės tvoros keteros viršuje. Atsidarom vartelius, pereinam į kitą pusę ir žado netekę dairomės aplink. Kilti į Forcella Crespeina verta vien jau dėl šių vaizdų.

Tolumoje matosi Puez trobelė – labai maga iki jos nueiti, bet nebeturim laiko, iki trobelės tektų eiti bent porą valandų (takas iš čia atrodo apgaulingai lengvas, bet žinau, kad jis toks nebus), o paskui dar grįžti; tikrai nespėtume iki sutemų. Nusprendžiam žygį baigti čia, ir ilgiau pailsėti prieš grįžtant, nes takas juk nebus lengvas, teks vėl pakilti į Forcella Cir. Kiek žemiau yra kalnų ežeriukas, dėl kurio ir atsirado planas eiti į šią trasą, bet ir iki jo jau nebesinori leistis. Geriau pailsėkim ir papietaukim.

Kai išsitraukiam pietų sumuštinius ir sausainius, tuoj prisistato žvitrūs juodi paukščiai – gal kuosos? Straksi vis arčiau, žiūri pakreipę galveles – akivaizdu, kad sausainių nori. Kur dėsies, tenka dalintis.

Pagaliau kiek nenoriai keliamės – diena su galu, reikia eiti atgal. Leidžiamės žemyn, einam šlaitu, kylam į Forcella Cir. Takas tas pats, bet vaizdai jau kiti.

Kiek kitokie ir vaizdai nuo Forcella Cir, nes saulė apsuko ratą danguje, spalvos ryškesnės.

Lengvoji tako dalis – aukštai ant keteros virš Gardena perėjos. Patys geriausi tokie momentai kalnuose, kai eiti lengva, o vaizdai aplink puikūs, ir gali be didelio nuovargio jais gėrėtis.

Pabaigai – status nusileidimas žemyn, iki Jimmi Hut. Takas sudėtingas, tenka nuolat žiūrėti po kojomis, bet pagaliau nusileidžiam.

Jau po keturių, pietų sumuštiniai seniai pamiršti, norisi valgyti. Einam į Jimmi trobelę, gal rasim ko užkąsti. Beveik visi staliukai užimti, bet dar vieną randam. Kol laukiam savo maisto, staliukai ima sparčiai tuštėti. Pasirodo, trobelės kavinė dirba tik iki penkių. Pačiu laiku nusileidom žemyn. O vėlyvi pietūs su kalnų vaizdais – dvigubai skanesni!

Pavalgę jau ruošiamės grįžti iki mašinos ir judėti link laikinų namų, bet vakarėjanti saulė taip gražiai apšviečia kalnus ir slėnį tolumoje, kad nusprendžiam dar kiek pasivaikščioti.

Palypėjam iki uolų papėdės kitoje kelio pusėje. Iš tolo jos atrodo kaip romantiška pilis su bokšteliais. Kažkur ten aukštai, už posūkio, prasideda via ferrata. Mes gi tik iš tolo į tas uolas pažiūrėsim.

Pats gražiausias laikas kalnuose – auksinė valanda prieš saulėlydį. Vaizdai vienas už kitą puikesni, į visas puses. Įsitaisom ant patogiai prie tako pastatyto suolelio ir ilgokai pasėdim, gėrėdamiesi magiška šviesa užlietais kalnais. Ir vėl galvoju, kokie nuostabūs tie Dolomitai, ir kiekviena vieta vis kitokia, vis iš naujo nustebina.

Penktadienis. Alpe di Siusi

Paskutinė diena Dolomituose. Norisi kažko ypatingo, bet toli važiuoti tingim, o Gardena slėnyje visas vyšnaites nuo torto jau susirankiojom, liko tik ilgi ir sudėtingi žygiai, skirti rimtesniems žygeiviams nei mes. Galiausiai nusprendžiam, kad užteks mums ir “tiesiog gražios” trasos, ir vėl renkamės Alpe di Siusi. Juolab aną dieną apėjom tik nedidelę dalį šių didžiulių alpinių pievų – šįkart bus proga pasivaikščioti kitoje pusėje.

Važiuojam į netolimą Siusi miestelį – iš ten keltuvu galima pakilti iki Compaccio, vienos iš nedaugelio gyvenviečių Alpe di Siusi teritorijoje. Į Compaccio galima važiuoti ir savo automobiliu, bet tik anksti ryte arba jau visai vakare, dieną turistinių automobilių eismas viršuje draudžiamas. Kelias iki Siusi labai vaizdingas, bet peizažai čia visai kitokie – mažiau dramos, daugiau žalumos, aplink driekiasi švelniai banguojančios kalvos, o ne rūstūs granito kalnai. Keltuvų stotis didžiulė, aukštyn kelia individualios gondolos.

Viršuje tradiciškai pirmiausia einam kavos. Staliukas lauke, ryto saulė maloniai šildo, net gaila, kad atostogos jau į pabaigą. Mąstom, kurią trasą rinktis. Aš norėčiau ilgesnės (net ant Sciliar keteros gundausi lipti, nors po vakarykščio žygio jaučiasi nuovargis, tai gal būtų ir per daug šiai dienai). Vyras jaučiasi nekaip, ilgos trasos nenori. Galiausiai sutariam, kad eisim kelis kilometrus iki Almrose trobelės, ten papietausim, o paskui bus matyt. Trasa veda asfalto keliu, eiti truputį nuobodu, bet vaizdai gražūs.

Po maždaug pusantros valandos prieiname Edelweis trobelę. Ji stovi labai dėkingoje vietoje, su puikiais vaizdais į visas keturias puses. Jau vidurdienis, kaip ir laikas pietauti, tad nusprendžiame sustoti čia, nes iki Almrose trobelės dar bent pusvalandis, jei ne daugiau. Mums pasiseka rasti paskutinį staliuką pavėsingoje pusėje lauke (saulė čia aukštai labai smarkiai kaitina) su puikiu vaizdu į Sciliar masyvą. Pietums vėl renkamės tirolietiškus kukulius – canederli. Ir vėl jie labai skanūs. Ir labai sotūs.

Pavalgę nusileidžiam iki šalia trobelės esančio vandens rezervuaro, pafotografuojam kalnų atspindžius jame, apžiūrim vietinį žvėryną (čia gyvena alpakos ir angoros triušiai), užsukam į kluone įrengtą Dolomitų fotografijų parodą (fotografas turi gerą akį ir savo darbą išmano, nuotraukos nuostabios). Labai jauki trobelė, galima ir visą popietę čia užtrukti, bet norisi dar šį tą šiandien nuveikti.

Tiksliau, kažką dar veikti norisi tik man, vyras jau visai pavargęs ir sakosi grįšiantis į Compaccio tuo pačiu keliu. Sutariam, kad aš eisiu toliau žiedine trasa, o jis manęs palauks kur nors netoli keltuvų stoties. Jau viena leidžiuosi žemyn iki Almrose trobelės, žemiausio trasos taško. Eiti lengva, mane supa žalios pievos ir tolimi kalnai iš visų pusių, tik saulė kabo tiesiai virš galvos, fotografuoti neverta, nes viskas atrodo nublukę. Už trobelės  takas vėl ima kilti aukštyn – per pievą, paskui per mišką, tada kalno šlaitu. Nesudėtinga, bet labai smagi trasa.

Pagaliau užlipu į viršutinę pievų dalį, eiti dabar jau visai lengva. Vienoje vietoje taką pereina Milka. Nufotografuoju iš taip arti, kad kiekviena musė matosi.

Dar keli kilometrai vaizdų – ir aš jau Compaccio. Vyras laukia bariuke, prie staliuko saulėkaitoje. Ir Hugo kokteilį man jau užsakęs. Siurbčioju vėsų gėrimą, palaimingai markstausi šiltuose saulės spinduliuose, jaučiu lengvą nuovargį ir didžiulį vidinį pasitenkinimą. Atostogos Dolomituose pavyko puikiai – praėjau visas labiausiai norėtas praeiti trasas, oras buvo geresnis nei tikėjausi, o Dolomitai man nuo šiol bus gražiausi ir įspūdingiausi kalnai Europoje (atleiskit man, Tatrai!). Net truputį juokinga dabar prisiminti pirmosios dienos abejones, po Tre Cime žygio, kai spėliojom, ar berasim dar tokių įspūdingų trasų. Dolomituose daugybė puikių trasų, viena už kitą gražesnių. Tikrai žinau, kad norėsiu dar ne kartą čia grįžti.

Atgal į Vokietiją ir namo

Šeštadienį keliamės anksti ir pusę aštuonių jau paskutinį kartą užtrenkiame apartamentų duris. Norime kuo anksčiau pravažiuoti Vipiteno pasienio punktą, kol neprasidėjo kamščiai greitkelyje. Planas pavyksta, niekur neįstringame, nei Italijoje, nei Austrijoje.

Pietų stabtelime jau Vokietijoje, Lindau mieste prie Bodensee. Planuojam pavalgyti ir pasivaikščioti po senąją miesto dalį ežero saloje. Bet neapskaičiuojam atstumo nuo parkingo iki senamiesčio, o aptarnavimas pietums pasirinktoje kavinėje super lėtas (porcijos didžiulės, persivalgom juodai), tad jaukiomis Lindau gatvelėmis ir vaizdinga ežero pakrantės promenada tik prabėgti tespėjam – parkingo laikas baigiasi, nesinori mokėti baudos, jei netyčia nepasisektų.

Nakvosim Bad Waldsee miestelyje kiek toliau į šiaurę. Navigacija kažkodėl nusprendžia, kad važiuoti bus greičiau ne greitkeliu, o siaurais keliukais per laukus ir kaimus. Labai vaizdingas maršrutas, nors tikrai ne greitesnis.

Bad Waldsee – tipiškas vokiškas miestukas: kelių gatvelių dydžio senamiestis, parduotuvės, jaukios kavinukės… nieko labai ypatingo, tiesiog patogi vieta sustoti pakeliui. Bet savotiško šarmo miestelis turi. Pačiame jo viduryje yra nedidelis ežeras, maždaug per valandą apeinamas asfaltuotu takeliu.

Ežero pakrantėje gyvena Bad Waldsee garbės pilietis – katinas Pepper. Iš tiesų jis gyvena pas šeimininkę namuose netoli ežero, bet dieną jį galima rasti paežerėje, ar bent jau taip sako atsiliepimai Google Maps. Nemeluoja – Pepper iš tiesų randam pakrantėje, prigulusį tiesiai ant tako. Pabendraujam, paglostom, kol jis nusprendžia, kad gana, ir nueina tolyn. Na o mes paliekame dar vieną 5 žvaigždučių atsiliepimą – katinas jo nusipelnė!

Miestelyje jau ošia Oktoberfestas – tiksliau, vadinasi jis kažkaip kitaip, nes Oktoberfest vardą galima vartoti tik Miunchene vykstančiai šventei apibūdinti. Na bet kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, o šventė labai populiari – gatvės pilnos tradiciškai apsirėdžiusių žmonių (ne tik vyresnių, bet ir jaunimo daug), iš specialiai šventei suręstų palapinių girdisi trankūs vokiški šlageriai, liejasi alus, kai kam jau jo ir per daug, bet atmosfera gera, visi nusiteikę smagiai ir draugiškai. Mes gi vakarienei renkamės jaukų bariuką, imam alaus ir užkandžių, nes dar pilni po sočių pietų. Po vakarienės per senamiesčio gatveles grįžtam iki viešbučio. Šventė dar vis pačiame įkarštyje, neramu, ar pavyks išsimiegoti, bet mūsų kambaryje nieko nesigirdi.

Sekmadienį po sočių pusryčių dar kartą apeinam miestelio ežeriuką (lygus kaip stiklas vandens paviršius vėl primena, kad jau  ruduo), ir jau laikas judėti toliau. Šiandien turime pasiekti Kiolną. Galėtume ir iki namų važiuoti, bet tai reikštų aštuonias valandas gryno vairavimo, būtų labai ilga diena, grįžtume nuvargę. Geriau prasitęskim kelionę dar viena diena.

Vokietija, kaip visada, „lepina“ kelio darbais ir juos lydinčiais kamščiais, tad Kiolną pasiekiame jau visai vakarėjant. Dar kartą pasidžiaugaim, kad nevažiavom iki namų – spėsim ir rytoj.

Šiandien jau spalio pirmoji, bet oras Kiolne tobulai vasariškas, šeštą vakaro dar visai šilta. Reino krantinė nusėsta žmonių, kavinės pilnos, visur skamba gyva muzika, šnekos ir juokas. Prisėdam kavinukėj ir mes, pasiimam po kokteilį ir ilgokai pasėdim, džiaugdamiesi šiltu vasaros vakaru. Paskui dar šiek tiek pasivaikštom po senamiestį. Kiolnas man šį kartą atrodo jaukesnis nei jį prisimenu iš ankstesnių apsilankymų.

Vakarienei prisėdame Pfeiffen alaus daryklai priklausančioje aludėje. Apie Kiolno alų, Kölsch, verta papasakoti atskirai. Jis pilstomas į mažas siauras 200 ml talpos stiklines. Kai tik atsisėdi prie staliuko, tau iškart atneša alaus ir užbraukia brūkšnį ant popierinio padėkliuko. Kai alų pabaigi, ieškoti padavėjo, kad atneštų dar, nereikia – jie vaikšto aplink su apvaliais mediniais padėkliukais, su rankena viduryje ir alaus stiklinėmis aplinkui, ir patys pakeičia tuščias stiklines pilnomis. Kai jau daugiau alaus nebenori, uždedi padėkliuką ant tuščios stiklinės, tada padavėjas suskaičiuoja brūkšniukus ir atneša sąskaitą. Na o mes ne tik alaus gerti atėjome, bet ir pavalgyti. Šnicelis labai skanus, bet man, kaip visada, gerokai per daug.

Ryte po pusryčių dar praeiname Kiolno senamiesčio gatvėmis. Aptinkame anksčiau nematytus miesto vartus ir labai mielą bažnytėlę kitoje jų pusėje. Bet ilgai nevaikštome – juk dar laukia netrumpas kelias iki namų, ir jau nebeapleidžia jausmas, kad kelionė baigėsi, dar valandžiukė pasivaikščiojimo jau nieko nepakeis, laikas užversti šį puslapį.

Štai ir baigėsi taip laukta, taip svajota, taip kruopščiai planuota kelionė į Dolomitus. Lūkesčiai buvo dideli, ir visi jie pasiteisino su kaupu. Dabar jau ir aš žinau, kodėl šie kalnai sulaukia tiek daug gerų atsiliepimų. Jie yra tiesiog nuostabūs – tokie nuostabūs, kad neina nupasakoti, reikia pačiam pamatyti. O tada jau kelio atgal nėra, Dolomitų magija užvaldo ir nebepaleidžia. Taip nutiko ir man – jau planuoju, kaip ten vėl sugrįžti!