Apie Dolomitų kalnus svajojau jau seniai, bet vis kažkaip nepavykdavo jų pasiekti. Daug kas juos gyrė, daug nuostabių nuotraukų mačiau, daug pasakojimų girdėjau apie viena už kitą puikesnes trasas, bet kelionių planai vis nuvesdavo kur nors kitur. Pagaliau, 2023-ųjų rudenį, nusprendžiau, kad jau tikrai laikas įgyvendinti šią seną svajonę ir pačiai įsitikinti, ko gi visi taip svaigsta dėl šių Italijos kalnų.

Dolomitams galėjome skirti dvi savaites antroje rugsėjo pusėje. Perskaičiusi daugybę kelionių tinklaraščių, pasirinkau daugelio išmėgintą variantą – po savaitę Ampezzo ir Gardena slėniuose. Kiek neramino orų prognozės, nes visą rugpjūtį ir pusę rugsėjo ištisai lijo, panašus oras buvo žadamas ir mūsų viešnagės metu. Jau net buvom pasiruošę keisti planus ir ieškoti kitos kelionės krypties, bet paaiškėjo, kad jau per vėlu nemokamai atšaukti vienus iš dvejų užsakytų apartamentų. Beliko tikėtis, kad orai pasikeis į gerą pusę, nes per lietų kalnuose nelabai yra ką veikti.

Pakeliui į Dolomitus. Ulm

Išvažiuojame iš namų ketvirtadienį vakare – norime sutaupyti kelias valandas važiavimo kitą dieną. Per tris su puse valandos pasiekiame Serways motelį prie Montabaur miestelio Vokietijoje, visai šalia greitkelio. Labai patogu, jei reikia tik pernakvoti. Kitą rytą greitai papusryčiaujame šalia esančioje degalinėje ir devintą ryto pajudam toliau. (Galėjom išvažiuoti ir anksčiau, bet nenorėjom pakliūti į rytinius kamščius.) Kaip įprasta, Vokietijos greitkeliuose vyksta daugybė kelio darbų, tad važiuojam lėčiau nei norėtųsi. Apie ketvirtą popiet pasiekiame Ulm miestą Baden-Viurtemberg žemėje.

Oras puikus, dar visiška vasara, tad viešbutyje neužtrunkame, tik daiktus  pasidedame  kambaryje ir einame pasivaikščioti po jaukų Ulm senamiestį.

Užsukame į Ulm katedrą. Jos interjeras labai įspūdingas.

Įdomiausias senamiesčio rajonas – Žvejų kvartalas. Fachwerk stiliaus namai, kanalai, gatvelių raizgalynė. Ir daug gėlių.

Perėję Žvejų kvartalą išeiname prie Dunojaus. Kažkada visą miestą juosė galingos mūro sienos. Nemaža jų dalis išlikusi iki šių dienų, o sienų viršumi eina platus takas, nuo jo smagu pasidairyti į senąjį miestą vienoje pusėje ir upę kitoje.

Kai takas atveda iki tilto, grįžtame į senamiestį ir einame ieškoti, kur prisėsti aperityvui. Išsirenkame lauko kavinukę prie senosios miesto rotušės.

Paskutinė šios dienos plano dalis – pasivaikščioti tolimąja Dunojaus pakrante; nuo ten turėtų atsiverti gražūs senamiesčio vaizdai. Moderniu tiltu kertame upę ir einame asfaltuotu pakrantės takeliu per parką. Čia daug žmonių – dviratininkų, pėsčiųjų, piknikaujančių ant žolės, sėdinčių kavinukėse. Labai jauki vasariška scena. Ir tikrai puikūs vaizdai į senąjį miestą kitame krante.

Kai vėl pareiname į senamiestį, jau laikas vakarienei. Norisi kažko kitokio, tad renkamės etiopišką restoraną „Abyssinia“. Lęšių sriuba labai skani, o štai pagrindinis patiekalas – tik vidutiniškas. Tradicinė etiopiška duonelė – injera – manęs irgi nesužavi: kažkas panašaus į atšalusius ruginės duonos skonio lietinius. Na, bent jau išbandėm kitokią virtuvę…

Šeštadienis. Per Austriją į Italiją

Po skanių pusryčių viešbutyje trumpai pasivaikštome po Ulm senamiestį ir devintą išvažiuojam toliau. Šiandien turime pasiekti Italiją, laukia ilgas kelias. Austrijoje įstringame kamštyje – po beveik valandos šliaužimo maždaug 10 km/h greičiu pagaliau pasiekiame jo pradžią ir paaiškėja, kad kamštis kaip ir tikslinis – prie kelio įrengtas eismą dozuojantis šviesoforas. Idėja gal ir gera, siekiant sumažinti eismą slėnyje, bet rezultatas, akivaizdu, ne visai toks, kokio buvo tikėtasi.

Bestovint tame kamštyje, ekspromtu gimsta planas aplankyti visai šalia esantį tibetietiško stiliaus kabantį tiltą – Ehrenberg Highline. 406 metrų ilgio tiltas, siūbuojantis 114 metrų aukštyje virš gilaus ir plataus slėnio, jungia Ehrenberg pilį ir Claudia fortą. Kiek aukščiau, toje pačioje pusėje kaip ir pilis, yra dar ir Ehrenberg tvirtovės griuvėsiai. Visiems šiems objektams (piliai, tiltui ir tvirtovei) yra atskiri bilietai, galima rinktis pagal norus ir nuotaiką. Aš imu bilietą piliai ir tiltui, vyras – tik piliai, nes jis turi aukščio baimę. Netrukus funikulieriumi jau kylame iki pilies. Ją apžiūrėsim vėliau, dabar aš skubu link tilto.

Tiltas gana smarkiai siūbuoja, bet aš neturiu aukščio baimės, tad man labai smagu juo eiti, o ir vaizdai puikūs.

Kitoje pusėje pasigrožiu pilies ir tvirtovės vaizdais nuo apžvalgos aikštelės, ir vėl grįžtu atgal. Labai smagi atrakcija!

Trumpam užsukam į pilį, atsisakom minties kilti į tvirtovę, nes dar daug kelio šiandien reikės įveikti, ir vėl funikulieriumi leidžiamės žemyn. (Turint daugiau laiko, galima nulipti žemyn smagiu takeliu kalno šlaitu.) Apačioje išgeriam kavos ir judam toliau.

Italijos sieną kertam be jokių problemų. (Matome didžiulį lėtai judantį kamštį priešinga kryptimi – išvažiuojant iš Italijos reikia susimokėti greitkelio mokestį, ir prie būdelių visada susidaro eilės.) Netrukus paliekam greitkelį ir sukam link Cortina d’Ampezzo. Kelias siaurėja, daugėja vingių, horizonte atsiranda kalnų. Oras šiandien nekoks, apniukę ir vietom purškia lietus, bet kalnai labai įspūdingi.

Savo laikinus namus – Borca di Cadore miestelį apie 20 minučių į pietus nuo Cortinos – pasiekiame penktą vakaro. Apartamentų raktai palikti dėžutėje prie durų, jos kodą savininkas atsiuntė whatsapp žinute. Pasidedam daiktus, suvažinėjam į netolimą supermarketą apsipirkti maistu – ir jau beveik laikas vakarienei. Miestelyje yra du restoranai, šiandien veikia tik vienas – Pizzeria Croera, tai ten ir einame. Pradeda lyti, bet eiti netoli, vos 10 minučių, tai ir dorai sušlapti nespėjam. Viduje – tradiciškomis baltai raudonomis languotomis staltiesėmis užtiesti mediniai stalai, malkomis kūrenama krosnis picoms kepti ir labai svetinga senjorų pora, kuriai ir priklauso šis restoranas. Užsisakom po picą, ąsotėlį raudono vyno, ir labai jaukiai pavakarojam. Vakarienės metu aptariam ir rytdienos planus.

Sekmadienis. Tre Cime di Lavaredo žygis

Orai šią savaitę žadami nepastovūs, bet šiandien turėtų būti diena be lietaus ir tik su nedideliu debesuotumu. Dar iš vakaro nusprendėm pasinaudoti proga ir eiti į labiausiai norimą žygį – žiedinę Tre Cime di Lavaredo trasą, apie kurią tiek daug esame girdėję iš kitų kalnų entuziastų. Keliamės anksti ir pusę aštuonių jau išvažiuojam, kad laiku pasiektume Lago di Antorno. Tre Cime di Lavaredo trasa prasideda aukštai kalnuose, prie Rifugio Auronzo, ir kadangi šis žygis labai populiarus, o parkingas ne guminis, tai automobilių skaičius dienai ribojamas. Prie Lago d’Antorno kelias užtvertas, įrengtos bilietų kasos, o kai parkingas viršuje užsipildo, daugiau mašinų nepraleidžia, kol kas nors neišvažiuoja. Buvau skaičiusi, kad sezono metu ir ypač savaitgaliais parkingas užsipildo jau devintą valandą ryto, taigi pasiplanavom taip, kad šlagbaumą pasiektume vėliausiai pusę devynių. O šventas naivume! Dar neprivažiavę posūkio į Lago d’Antorno, atsiremiame į lėtai slenkančių mašinų eilę. Judam labai lėtai, ir atsiranda rimtų abejonių, ar pateksim į parkingą. Šlagbaumą pravažiuojam kelios minutės po devynių. Švieslentė rodo, kad dar liko 50 vietų – eilėje laukiančių mašinų tikrai daugiau, taigi pasiseks šiandien ne visiems.

Iki Rifugio Auronzo ir parkingo – apie 7 kilometrai vaizdingu, bet labai stačiu serpatinų keliu. Parkinge pilna stiuardų, reguliuojančių eismą, mus nukreipia į tolimąją jo pusę. Lauke šalta, gal 10 laipsnių, džiaugiamės, kad nepamiršom šiltų drabužių. Vaizdai aplink – daugiau negu svaigūs! Giliai slėnyje matosi Misurina ežeras, jį planuojam apžiūrėti grįždami po žygio, jei užteks laiko.

Pirmoji tarasos atkarpa – platus žvyro takas Tre Cime papėdėje. Einam lėtai, nes vis reikia sustoti ir fotografuoti. Gražu čia taip, kad net kvapą gniaužia. Einu, dairausi ir vis dar negaliu patikėti, kad dar viena svajonė pildosi.

Priėję baltą koplytėlę (Cappella degli Alpini), trumpam paliekam taką ir leidžiamės žemyn, iki Mirante do Vale dos Tres Picos de Lavaredo apžvalgos aikštelės. Žalioje pievoje stovi du paminklai Pirmojo pasaulinio karo metu Dolomituose žuvusiems kariams. Tuomet čia vyko daug sunkių mūšių, ir šiuo metu taip populiarūs via ferrata takai Dolomituose atsirado būtent to karo metu, kad armijai būtų lengviau judėti per kalnus.

Netrukus prieiname Rifugio Lavaredo. Nuo čia kopsime aukštyn, į Forcella Lavaredo („forcella“ – taip itališkai vadinasi kalnų perėjos). Galima eiti aukštesniu taku ant šlaito, o galima rinktis slėnyje einantį kiek ilgesnį taką. Mes renkamės tą žemesnįjį, nes nuo jo veriasi gražesni Tre Cime vaizdai.

Nuo perėjos viršaus atsiveria nauji vaizdai. Toli dešinėje matosi Rifugio Locatelli, ten ves mūsų takas. Bet pirmiausia norim pasidairyti aplink. Čia be galo, be krašto, be proto gražu.

Takas veda žemyn, paskui palengva aukštėja. Rifugio Locatelli stovi ant uolų virš tako, mes dar trumpai paabejojam, ar verta iki jo kilti, paskui aš prisimenu, kad ten juk yra tie gražieji ežerai (Laghi di Piani), ir einam aukštyn. (Dabar jau galiu pasakyti, kad tai būtų buvusi tikra kvailystė – praleisti tokią gražią trasos dalį.)

Takelis neilgas, bet status. Viršuje randame minias žmonių. Vidun į Rifugio net neinam, nes eilė į savitarnos kavinę nusitęsusi per pusę kiemo. Prisėdam ant žole apaugusio akmenuoto šlaito ir pietaujam iš namų atsineštais sumuštiniais. Desertui – Laghi di Piani vaizdai. Žinau, kad kažkur toliau yra dar ir trečias ežeriukas, bet iki jo reikėtų eiti apie pusvalandį žemyn, o paskui vėl grįžti. Takas statokas, tai gal tiek to.

Vyras turi kitą idėją – paeiti tolyn ir aukštyn kairėje, už trobelės, esančiu taku ir pažiūrėti, kokie vaizdai kitoje kalno pusėje. Kiek paabejojusi sutinku. Takas gana status, bet atsigręžus atgal labai puikiai matosi slėnis, virš kurio stovi Locatelli trobelė, ir gražieji ežerai. Jau vien dėl šio vaizdo verta kiek palypėti aukštyn.

Takas persirita per keterą, ir prieš mūsų akis atsiveria puikūs vaizdai į kalnų apsuptą plynaukštę. Čia labai gražu, o žmonių nėra visai, tik mes. Dar kiek paeinam akmenuota ketera, kol atsiremiam į skardžio kraštą. Čia prisėdam pailsėti, apsupti nuostabių vaizdų ir visiškos ramybės vienumoje su kalnais.

Man nesinori grįžti atgal į Rifugio Locatelli tuo pačiu taku, tad lendu į maps me pažiūrėti, ar negalim grįžti kita kalno puse. Taip, yra takas, apsukantis kalną, kurio kitoje pusėje yra Rifugio Locatelli, ir kiek žemiau susijungiantis su Tre Cime trasa. Jį ir renkamės. Šis papildomas takas žygiui pridėjo dar 5 kilometrus, bet tai buvo beveik gražiausia trasos dalis, ir jau tikrai pati ramiausia. Pagrindiniame take sutikom gausybę žmonių, o čia buvome tik mes ir kalnai.

Vėl grįžę į pagrindinį taką, kurį laiką einame lygiu taku kalno šlaitu, o paskui pradedame labai statų nusileidimą į gilų slėnį, kurį jau matėme nuo Forcella Lavaredo.

Nusileidimas – dar pusė bėdos, bet jau matome, kad kitoje slėnio pusėje laukia statokas pakilimas. Ak, tie kalnai, nėra juose lengvų takų…

Gal dėl neįpratimo, gal dėl nuovargio, bet pakilimas buvo labai sunkus, nors kai dabar pažiūriu nuotraukas, tai nieko ten nėra labai stataus ar sunkaus. Bet tikrai privargom, kol užlipom. Viršuje prisėdam pailsėti ir pasigėrėti pilkai žaliais kalnais.

Takas, dabar jau nebe toks status, vingiuoja tolyn, kol atveda iki Langalm trobelės. Kaip tik atsilaisvina stalas lauke, tad prisėdame kavos ir pyrago.

Kiek atsipūtę einam toliau. Ant keteros tolumoje jau matosi Rifugio Auronzo, bet iki jo dar pora kilometrų. Patys įspūdingiausi vaizdai jau baigėsi, bet ir ši atkarpa labai graži. Į parkingą grįžtam po pusės penkių, 10 km trasoje (plius tie 5 papildomi) iš viso užtrukę 7 valandas. Vien ėjimui tiek laiko tikrai nereikia, bet mūsų žygiai visada trunka ilgai – mes niekur neskubam ir daug fotografuojam.

Nusileidę nuo kalnų, stabtelim prie Misurina ežero, bet oras į pavakarę pabjuro, ežero vanduo plieno spalvos, sušiauštas vėjo, kalnai tolimajame krante apgulti debesų, tad tik užbėgam į maisto parduotuvę nusipirkti ko nors vakarienei ir važiuojam namo, labai patenkinti savo pirmąja diena Dolomituose.

Pirmadienis. Cinque Torri ir kalnų perėjos

Šiai dienai žadami permainingi orai, bet lietus turėtų prasidėti tik gerokai po pietų. Iš vakaro išsirinkom Cinque Torri trasą – jei pradėsim anksti ryte, tai iki lietaus turėtume jau būti vėl nusileidę žemyn.

Važiuojame į Baita Bai de Dones, perkame keltuvo bilietą ir kylame aukštyn, iki Rifugio Scoiatolli. Viršuje pasitinka apniukęs dangus ir stiprokas vėjas. Greitai išgeriam kavos keltuvo stoties kavinukėje ir einam į trasą. Cinque Torri uolos labai įspūdingos, kitoje slėnio pusėje – ne mažiau įspūdingi kalnai, bet dangus šįryt pilkas, viskas aplink padengta lengvu rūku, matomumas prastas. Tikėkimės, kad orai bent jau nepablogės.

Ant netolimos keteros matosi Rifugio Averau, o kiek labiau į kairę, ant aukštų uolų – Rifugio Nuvolau, nuo ten turėtų būti geri vaizdai į slėnį kitoje pusėje. Labai norėtųsi pakilti bent jau iki Averau, tik nežinia, ar oras leis.

Bet pirmiausia norim apeiti žiedinę trasą aplink Cinque Torri uolas. Kai pasiekiam uolų papėdę, nelabai aišku, kur sukti (šiek tiek nustebino ženklų trūkumas, Dolimitams tai nebūdinga). Kiek paabejoję renkamės eiti pagal laikrodžio rodyklę. Yra ir dar vienas takas, vedantis į Pirmojo pasaulinio karo muziejų (iš tų laikų išliko nemažai apkasų ir blindažų), bet ten užsuksime vėliau, jei liks laiko. Dabar gi einam akmenuotu taku vis giliau į uolų labirintą. Uolos labai įspūdingos, tik oras vis labiau prastėja, vienu metu net ir keli lietaus lašai iškrenta, bet laimei, lietus liaujasi net dorai neprasidėjęs.

Kaip jau minėjau, trasos ženklai Cinque Torri nelabai aiškūs, prie keltuvo esantis žemėlapis irgi nedaug tepadėjo. Eidami taku uolų papėdėje, vienoj vietoj randam žemyn einantį takelį – panašu, kad jis veda aplink uolas tiesiai šlaitu, bet yra toks status, kad nekyla noro juo leistis, tad renkamės kitą taką, lengvai kylantį aukštyn tarp uolų-bokštų. Vietomis praėjimas labai siauras, o nusileidimas irgi status (nors neatrodo taip baisiai kaip tas išorinis takas, kuriuo nepasiryžome eiti). Ant uolų pilna laipiotojų – ši vieta jiems tikras rojus, čia yra įvairaus sudėtingumo laipiojimo trasų.

Pagaliau Cinque Torri uolos lieka mums už nugaros. Dabar jau visai lengvas takelis veda šlaitu tolyn ir žemyn, o po kurio laiko suka į dešinę. Uolos vis dar matosi aukštai dešinėje. Netrukus prieiname kryžkelę. Čia vėlgi nelabai aišku, kur eiti, bet panašu, kad yra du variantai – kilti aukštyn ir eiti aplink uolas aukštesniu taku ant šlaito, arba leistis žemyn, iki Rifugio Cinque Torri, ir nuo ten grįžti platesniu taku, aukštai virš slėnio, bet gerokai žemiau negu Cinque Torri uolos. Renkamės antrąjį variantą (labiausiai dėl to, kad norisi į tualetą). Nusileidimas iki Rifugio – neilgas, bet status. Oras tuo tarpu vėl subjūra, ima lengvai lynoti. Rifugio kavinukė pustuštė, bet labai jauki, jos viduryje – žalių koklių krosnis, žiemą čia turėtų būti ypač jauku, kai lauke sninga. Imam kavos ir labai skanaus topfenstrudel, ir pralaukiam neilgai trukusį lietų.

Palikę rifugio, vėl kylam aukštyn. Neilgai paėję akmenuotu takeliu, pasiekiam platų žvyro taką ir juo grįžtam iki keltuvo. Paskutinė atkarpa – gana stati, anas aukštesnis takas turbūt būtų buvęs lengvesnis. Vaizdai ne tokie puikūs kaip norėtųsi, nes dangus vis pilkėja, debesys jau pilvais per kalnus šliaužia. Atsisakom idėjos kilti iki Rifugio Averau (ten ketinom papietauti, bet vaizdų šiandien nebus, tad neverta vargti kopiant aukštyn) ir leidžiamės atgal į Baita Bai de Dones.

Grįžę į mašiną, ekspromtu kuriam naują planą – važiuosim iki Passo Falzarego, gal ten rasim geresnį orą. Vaizdingas serpantinų kelias vingiuoja tarp kalnų, kol po gero pusvalandžio pasiekiame perėją. Parkingas pačiame viršuje pilnutėlis, tad tenka pavažiuoti kiek toliau ir statyti mašiną tiesiog šalikelėje.

Vaizdingoje vietoje aukštai virš slėnio stovi maža balta koplytėlė. Kitoje kelio pusėje – keltuvų stotis ir įspūdingo dydžio Lagazuoi kalnas. Labai norėjau į jį pakilti ir ten viršuje pasivaikščioti, o gal ir nusileisti atgal į perėją kalnų taku. Bet oras šiandien nelabai tinkamas vaizdingiems pasivaikščiojimams aukštai kalnuose, kelionė keltuvu aukštyn būtų tik į balą (debesį?) išmesti pinigai. Taigi ir šios idėjos atsisakome.

Kiek pasvarstę, nusprendžiam pavažiuoti dar kelis kilometrus iki Passo Valparola. Deja, ši perėja irgi apgulta debesų, ir panašu, kad vėl ateina lietus. Parkuojamės paskutinėje laisvoje vietoje ir einam į kavinukę – laikas pietauti. Renkamės tirolietiškus kukulius – mano su spirgučiais, vyro vegetariški, su sūriu ir špinatais. Labai skanu ir labai sotu.

Pavalgę susigundome šalia kavinukės prasidedančiu taku per kalno šlaitą, išnykstančiu kažkur už posūkio. Smalsu, kur jis veda. Kadangi dar vis nelyja, apsukam kelių kilometrų ratuką. Takas visai smagus, gaila tik, kad oras vis dar nekoks – apniukę, šalta ir vėjuota.

Oras vis prastėja, bet popiet žadėto lietaus vis dar nesimato. Nusprendžiam rizikuoti ir pakeliui į namus padaryti lanką link Passo Giau – laiko dar turime, o ir namo nesinori. Kelias vėlgi labai vaizdingas, bet lietus pagaliau mus pasiveja, ir kai pasiekiame perėją, jau lyja kaip reikiant. Padarom kelias nuotraukas iš automobilio ir grįžtam į savo jaukius apartamentus. Mūsų slėnyje irgi lyja.

Antradienis. Ežerų diena

Rytas išaušta vėsus, bet giedras. Pasižiūrim orų prognozes – popiet vėl laukiama lietaus. Pasirenkam važiuoti prie Lago di Braies – sakoma, gražiausio Dolomitų ežero. Iki jo – beveik valanda kelio. Kažkur pusiaukelėj, pakilus gerokai aukščiau, oras visiškai pasikeičia, dangų aptraukia debesys, net lynoti pradeda. Gal reikėjo likti Cortina d’Ampezzo apylinkėse, gal ten orai geresni? Bet kai kelias pradeda leistis į slėnį kitoje pusėje, debesys ima sklaidytis, o kol pasiekiame ežerą, jau vėl šviečia saulė.

Prie Lago di Braies yra net keli parkingai, bet vasarą iki ežero privažiuoti galima tik anksti ryte ir vėlai vakare. Tarp 9 ir 17 valandos parkuotis teks už kelių kilometrų ir iki ežero važiuoti parko autobusu. Rugsėjo antroje pusėje šie apribojimai jau nebegalioja. Parkuojamės P3, vos už kelių šimtų metrų nuo pakrantės (parkingas mokamas) ir pirmiausia einam kavos į savitarnos kavinukę. Ežero dar net nematome – jį užstoja tankiai suaugę medžiai ir didelis viešbutis. Pasikavinę pro viešbutį einam į pakrantę – vos už poros minučių mus pasitinka gražuolio ežero panorama.

Norintiems pasivaikščioti nutiestas apie 4 km ilgio takas aplink ežerą, eiti juo galima abiem kryptim, mes renkamės eiti prieš laikrodžio rodyklę. Takas dešiniajame ežero krante – visiškai lengvas, grynai pasivaikščiojimui.

Pasiekę tolimiausią pakrantės tašką, trumpam prisėdam ant akmenuoto kranto – ne pailsėti, dar nepavargom, bet tiesiog ramiai pabūti ir pasigėrėti tobulais atspindžiais skaidriame ežero vandenyje.

Takas kitoje ežero pusėje jau nebe toks lengvas, iš pradžių tenka gerokai palypėti aukštyn kalno šlaitu, tada leistis žemyn, paskui vėl aukštyn. Bet ežero vaizdai nuo čia dar nuostabesni. Vandens spalva išvis nenusakoma, tokio sodraus žalumo, kad savo akimis netiki žiūrėdamas.

Paskutinė trasos dalis – vėl lengvas takas be jokių pakilimų ir nusileidimų. Iš viso užtrukom dvi valandas, kol apėjom ežerą, su visais sustojimais ir pasėdėjimais. Pakrantėje tuo tarpu jau prisirinko gausybė žmonių. Mūsų sprendimas atvažiuoti anksti ryte labai pasiteisino.

Kitas šios dienos stabtelėjimas – Lago di Dobbiaco, netoli nuo Lago di Braies, pakeliui į Cortina. Aplink šį ežerą irgi yra nutiestas takas, kiek paabejoję renkamės ir jį apeiti. Tai buvo geras sprendimas – ežeras labai gražus, takas lengvas, ir žmonių labai nedaug, tikra atgaiva po spūsties Lago di Braies pakrantėje.

Dar 15 minučių geru keliu, ir dar vienas ežeras – Lago di Landro. Pats vidurdienis, karšta, spalvos nublukusios, nes saulė tiesiai virš galvos. Tad į šį ežerą tik pasižiūrim trumpai, ir judam toliau.

Paskutinė stotelė – Lago di Misurina. Šį ežerą jau pravažiavom užvakar, prieš ir po Tre Cime žygio. Tą popietę oras buvo pabjuręs, o šiandien šviečia saulė, skaidriame ežero vandenyje atsispindi kalnai. Šį ežerą irgi galima apeiti ratu. Taip ir padarome. Einame vėl prieš laikrodžio rodyklę, taigi pirmoji tako atkarpa – šalia judraus kelio. Užtai ledų yra kur nusipirkti, ką mes ir padarom.

Pasiekus tolimąjį ežero kraštą, atsiveria patys gražiausi vaizdai – į ežerą, už jo stūkstančius kalnus ir mažutį Misurina miestelį pakrantėje.

Kitoje pusėje takas vingiuoja pakrante miškingo šlaito papėdėje. Eiti lengva, jokių pakilimų. Pakeliui mus užklumpa grybų lietus. Šviečia saulė ir lyja – tik vaivorykštė, deja, nepasirodo.

Lago di Misurina – jau paskutinis ežeras šią ežerų dieną. Grįžtam į apartamentus gana anksti, o vakarieniaujam vėl Pizzeria Croera. Kartais visai smagu turėti „savo“ vietą. Aš renkuosi šnicelį, o vyras ragauja vietinį patiekalą – casunziei rossi, burokėliais įdarytus virtinius su sviesto ir aguonų padažu. Giria, kad labai skanūs.

Trečiadienis. Lago di Sorapis trasa

Rytas pilkas ir šaltas, orų prognozės ir vėl nedžiugina, bet lietus turėtų pareiti tik popiet. Iš vakaro, kiek paabejoję, šiai dienai pasirinkome Lago di Sorapis trasą. Pro jos pradžią prie siauro kalnų kelio jau esam porąkart pravažiavę, matėm, kad parkingai užsipildo dar prieš devynias. Tas pats ir šiandien – ir parkingo aikštelė, ir pakelės jau pilnos, tenka pavažiuoti apie pusę kilometro toliau, kol randame kur prisiparkuoti. Orai čia prastesni nei mūsų kaimuke žemiau slėnyje – aplink tvyro pilkas rūkas, šalta, oras persisunkęs drėgme, kalnų visai nesimato. Ar verta kopti aukštyn, link ežero? Ar pamatysim ten ką nors, ar tik pavargsim be reikalo? Kiek paabejoję nusprendžiame eiti – jei oras nepagerės, visada galėsim grįžti atgal, juolab trasa ne žiedinė, o pirmyn-atgal tuo pačiu taku.

Takelis eina per mišką ir pamažu aukštėja. Netrukus išeinam į atviresnę vietą ant kalno šlaito. Tolimojoje pusėje – nedidelis krioklys, norint pro jį praeiti, teks įveikti slidžius akmenis ant stataus šlaito. Bet ne taip sunku ir baisu kaip atrodo. Kitoje krioklio pusėje takas vingiuoja tolyn per mišką, palengva kildamas aukštyn. Atsigręžus tolumoje matosi apsidebesavę kalnai.

Oras pamažu gerėja, debesys iš pilkų tampa baltais, retkarčiais iš po jų išlenda kalnų viršūnės. Takelis dabar jau eina pusiau atviru šlaitu, vienoje pusėje miškas, kitoje – gilus ir platus slėnis. Tolumoje šmėkščioja status kalnas, link kurio pamažu artėjame.

Lago di Sorapis trasa, kiek skaičiau, apibūdinama kaip sudėtinga ir nelengva, bet man ji tokia nepasirodė. Nors bendras pakilimas – keli šimtai vertikalių metrų, bet tik vienoj vietoj teko įveikti tikrai statų taką, o šiaip takas aukštyn kyla palengva, eiti nėra sunku. Orai pagaliau pasitaisė, debesys nuslinko tolyn ir atvėrė vaizdus į visas puses. Matosi ir Lago di Misurina, ir Rifugio Auronzo aukštai ant uolų, Tre Cime žygio pradžios taškas.

Prieiname kiek sudėtingesnę tako dalį, apie kurią įspėja visi, pasakojantys apie Lago di Sorapis trasą. Grandinėmis sutvirtintas siauras akmenuotas takas, vienoje jo pusėje aukštos uolos, kitoje – gili bedugnė. Vėlgi, ne taip baisu kaip atrodo; jei takas sausas, net už grandinių laikytis nėra reikalo, nebent turite labai stiprią aukščio baimę. Man ši atkarpa labai patiko.

Paskutinė tako atkarpa – vėl per mišką. Netrukus prieiname takų sankryžą. Po kairei – status takas aukštyn, keli šimtai metrų iki Rifugio Vandelli, tiesiai – mažiau status takelis, irgi keli šimtai metrų, iki ežero. Mes einam pirmiausia iki ežero. Dangus vėl apniuko, baisu, kad neateitų lietus, anksčiau nei žadėta. O juk norisi pamatyti ežerą saulės šviesoje, tik kaži, ar pavyks?

Štai ir jis, gražuolis Sorapis ežeras, beveik 2 kilometrų aukštyje, iš visų pusių apsuptas kalnų, pasiekiamas tik pėsčiomis arba sraigtasparniu (šalia Vandelli trobelės yra helipad). Ežero pakrantė pilna žygeivių klegesio. Susirandam kiek ramesnę vietą ant uolų ir kurį laiką pasėdim, džiaugdamiesi vaizdais. Vienu tarpu pro debesis išlenda saulė ir vandens paviršius nusidažo ta nuostabia turkio spalva, kuria garsėja šis ežeras.

Žinau, kad galima apeiti aplink ežerą, bet vyras šiai idėjai nepasirašo, tad einu viena. Kažkaip man visada gaunasi, kad pasirenku eiti prieš laikrodžio rodyklę, taip darau ir šįkart – suku į dešinę ir vos įžiūrimu taku, pro kalnapušes ir didžiulius akmenis einu tolyn. Nėra lengva! Pagaliau takelis nusileidžia žemyn į žvyruotą pakrantę. Nuo čia ežeras ne toks gražus, bet kalnai aplink – labai įspūdingi.

Ežeras nusekęs, tad einu pakrante, kol vėl atsiremiu į kalno šlaitą. Užsiropščiu iki kiek aukščiau šlaitu vedančio tako. Netrukus prieinu kryžkelę. Vienas takas vingiuoja tolyn neaukštai virš ežero ir atrodo labai lengvas, kitas gana stačiai kyla aukštyn. Renkuosi tą lengvesnįjį, įsivaizduodama, kad jis eis aplinkui ežerą ir atves į ten, kur liko laukti vyras. Eiti nesunku, vaizdai džiugina.

Netrukus paaiškėja, kad suklydau pasirinkdama lengvesnį taką. Atėjus prie ežero nuo Rifugio Vandelli, kairėje pusėje stūkso vis aukštėjančios vertikalios uolos, takas yra tik jų viršuje. Tas takas, kuriuo aš atėjau tolimąja pakrante iš kitos pusės, irgi galiausiai atsiremia į šias stačias, tiesiai į vandenį besileidžiančias uolas. Apačioje jokio tako nėra, galima tik lipti aukštyn tiesiai per uolas. Pasižiūriu, kaip grupelė jaunų ispanų tomis uolomis leidžiasi žemyn – vaizdas nesužavi, ypač merginos atrodo smarkiai išsigandusios, tad imu ieškoti alternatyvų. Galiu grįžti atgal tuo pačiu taku, kuriuo ir atėjau, bet juk neįdomu taip, o ir takas per akmenis ir kalnapušių brūzgynus kitame krante nebuvo toks smagus, kad norėčiau jį pakartoti. Čia, kur esu, šlaitu aukštyn veda be proto status takas, jo pabaigos net nesimato, bet aš tikiuosi, kad kažkur ten aukštai jis susijungs su tuo kitu taku, kuriuo prieš tai nenorėjau eiti, nes jis kilo aukštyn. Taip ir nutinka – gerokai privargusi ir vietomis vos ne keturiomis lipusi aukštyn, pagaliau pasiekiu viršutinį taką. Nuo jo galiu pasidžiaugti plačiu Sorapis ežero vaizdu.

Takas suka į kairę ir uolų viršum eina aplink ežerą. Eiti ir čia nėra lengva, šį taką rekomenduočiau tik kalnų žygių mėgėjams. Man asmeniškai tik ši Lago di Sorapis trasos dalis ir tepasirodė sudėtinga. Bet aplink ežerą eiti visai nebūtina, nebent labai norisi vaizdo nuo uolų viršaus,  nors ir tuo atveju užtenka tik kiek palypėti uolomis aukštyn.

Pagaliau vėl grįžtu į pradinį tašką, susirandu manęs laukiantį vyrą ir einam kavos į Rifugio Vandelli. Žmonių daug, tenka ilgokai palaukti eilėje, stalą lauke irgi sunkiai randam. Oras sparčiai blogėja, sukyla stiprus šaltas vėjas, dangų vėl visiškai užtraukia tamsiai pilki debesys. Nenorim gauti lietaus, ypač grandinių ruože, tad ilgai nedelsiam ir vėl einam į trasą. Nemėgstu žygių, kur tenka grįžti atgal tuo pačiu taku, bet Lago di Sorapis trasa dosni vaizdais, o takas nesunkus, tad eiti visai smagu, juolab dabar jau tik žemyn.

Kai vėl prieinam krioklį netoli nuo tako pradžios, slėnio vaizdas jau visai kitoks. Debesys vėl prasisklaidė, ir matosi kalnai tolimojoje pusėje.

Iš viso trasoje užtrukome 6 valandas. Nebuvo sunku, kaip kad bijojom, negavom lietaus, o svarbiausia, nors ir trumpai, bet pamatėm gražuolį ežerą saulės šviesoje.

Pakeliui link apartamentų dar stabtelime St Vito di Cadore miestelyje. Prisėdam kavinukėje ir užsisakom didžiulę porciją ledų, dviese vos įveikiam. Bet juk nusipelnėm šiandien ko nors skanaus!

Ketvirtadienis. Passo Giau ir Rifugio Averau

Smagus netyčiukas – taip geriausiai galėčiau apibūdinti šią dieną. Nors jos pradžia nekokia – oras ir vėl apniukęs, popiet laukiama lietaus. Nelepina orai mūsų… Kita vertus, porą savaičių prieš kelionę visur Dolomituose lijo ir prognozės žadėjo ištisinį lietų kasdien dar kelias savaites, tai kaip ir negalim dabar labai skųstis, nes iki šiol kiekvieną dieną galėjom mėgautis kalnais, nepaisant orų išdaigų. Na o šiandien nusprendžiam visgi pabandyti laimę ir važiuoti į Passo Giau. Anądien tik pro mašinos langą į lietaus merkiamus kalnus pasidairėm – gal šiandien geriau pasiseks? Tiesa, visos dienos perėjoje praleisti neketiname, na bet pamatysim, kaip ten mums gausis.

Vingiuotais kalnų keliukais per maždaug valandą pasiekiame perėją. Čia oras geresnis, pro debesis net ir saulė švysčioja. Tik labai šalta. Išgeriam kavos jaukioje kavinukėje prie kelio ir akmenimis grįstu takeliu kylam link Ra Gusela uolų. Kuo aukščiau kylam, tuo gražiau atsiveria kelio vingiai apačioje ir kalnai aplinkui.

Uolų papėdėje takai išsiskiria. Tas, kur dešinėje, veda iki via ferrata. Kur eina kairėje pusėje esantis takas, neaišku, jokių ženklų nesimato, bet atrodo jis labai viliojančiai. Eikim pažiūrėti, kas ten toliau, už tų didelių uolų! Vos įžiūrimas takas vingiuoja tarp uolų ir didžiulių akmenų, tai aukštyn, tai žemyn, eiti nėra lengva, bet smalsumas gena pirmyn. Apėję dar vieną uolą, išlendam ant plataus atviro šlaito. Takas vingiuoja tolyn, eiti dabar jau visai smagu, o vaizdai aplink kuo toliau, tuo gražesni. Kelis kartus prasilenkiam su priešinga kryptimi einančiais žygeiviais. Smalsumo apimta, atsidarau maps me. Pasirodo, jei paeisim dar kelis kilometrus, pasieksim Rifugio Averau. Šią trobelę ketinom aplankyti pirmadienį, kai buvom prie Cinque Torri uolų, bet dėl prasto oro to plano atsisakėm. O gal visai ir gera idėja – ateiti iki trobelės iš kitos pusės? Ir papietauti ten galėsime. Taip gimsta naujas planas.

Dar vienas tako posūkis, ir jau matome Rifugio Averau trobelę. Tik pasiekti ją nebus taip paprasta kaip atrodė – teks gerokai palypėti aukštyn. O prieš tai dar laukia labai status nusileidimas į gilų slėnį uolų sienos papėdėje – taigi lipimas aukštyn bus dar ilgesnis ir sunkesnis.

Takas vingiuoja serpantinais, eiti juo yra lengviau nei tikėjomės, kol jau visai pabaigoje pasiekiame be proto statų žvyro šlaitą. Jo viršuje matosi trobelės stogas. Lipti labai sunku – takas vos ne vertikalus ir labai slidus, ne kartą ir ne du slystu atgal, nepadeda nei trekingo lazda. Maždaug pusiaukelėje į dešinę atsišakoja aplink kalną sukantis lengvesnis takelis, bet maps me jo nežino, kur jis veda, neaišku, tad ir  toliau pūškuojam stačiu šlaitu aukštyn. Kai pasiekiam perėją, jau esam visai nusikalę. Tuo tarpu ir oras subjūra, saulės nebelieka, dangų ir kalnus aptraukia pilka migla. Skubam į trobelę, sušilti ir pavalgyti. Viduje – didelė jauki salė, žmonių daug, bet laisvų staliukų dar yra. Prisėdam ilgų ir skanių pietų. Labiausiai patiko desertas – lengvas kaip pūkas torčiukas, sulaistytas amaretto likeriu ir prosecco.

Sotūs ir sušilę einam į lauką ir svarstom, ką veikti toliau. Averau trobelė stovi ant Nuvolau perėjos, šalia – didžiulis įstrižai gulinčių uolų masyvas, jo viršuje – kita trobelė, Rifugio Nuvolau. Aš norėčiau nueiti iki jos, bet vyras abejoja, ar verta, nes vaizdų vis tiek juk nebus. Na jei taip, tai eikim bent jau nuo uolų pasidairyti.

Nors ir pro debesis, bet nuo čia puikiai matosi Cinque Torri, kur vaikščiojome prieš tris dienas. Gaila, kad oras vėl taip sugedo – giedrą dieną vaizdai turėtų būti nuostabūs. Vyras grįžta atgal į Averau trobelės užuovėją, o aš taku per uolas lipu aukštyn – labai jau norisi pasiekti Nuvolau trobelę, o gal ir debesys prasisklaidys, kol užlipsiu? Deja, iki trobelės taip ir nenueinu, nes užslenka visiškas rūkas ir pradeda purkšti lietus. O mums juk dar reikia nusileisti iki Passo Giau. Su lengvu gailesčiu atsisakau savo plano ir leidžiuosi atgal iki Rifugio Averau.

Pasitarę su žemėlapiu, nusprendžiam neiti atgal į Passo Giau tuo pačiu taku, kuriuo atėjom – jei pradės rimtai lyti, akmenuotas takas per kalnus nebus smagus. Verčiau leisimės geru žvyro keliu žemyn iki Rifugio Fedare, o iš ten paskutinius tris kilometrus iki Passo Giau pareisim asfaltuotu keliu. Galvojom, kad teks leistis žemyn tuo be proto stačiu šlaitu, kuriuo taip sunkiai lipom aukštyn, bet ne – yra ilgesnis, bet lengvesnis takas, tas pats, kurį matėm lipdami aukštyn, tik maps me apie jį nežinojo. Būtume tiek jėgų sutaupę!

Nusileidžiam į slėnį ir sukam į žvyro kelią, ketindami nuo jo nenukrypti, kol pasieksim asfaltą ir Rifugio Fedare. Bet netrukus prieinam į šoną vedantį takelį ir ženklą šalia, „Rifugio Da Aurelio“. Google Maps sako, kad ši trobelė yra prie pat kelio, vos už  kilometro nuo Passo Giau, kur palikome mašiną. Tik maps me šio tako ir vėl nežino, kitaip būtume iškart jį pasirinkę. Išvis, Dolomituose maps me mus ne kartą nuvylė – kai kurie takai tiesiog nepažymėti, nors jie yra oficialaus trasų tinklo dalis.

Naujasis takas labai smagus, jis veda mus žaliais kalnų šlaitais, eiti daug įdomiau nei žvyro keliu žemyn. Maždaug per pusvalandį užlipame ant ilgos žole apaugusios keteros; kitoje jos pusėje vėl ilgai einam žemyn, kol pagaliau išeinam į kelią.

Iki tolimojoje perėjos pusėje paliktos mašinos – dar pusantro kilometro. Lynoja, šalta,  aplink tvyro pilka migla. Vyras jau visai pavargęs, tad įkalbu jį palaukti manęs šalikelėje, o pati sparčiu žingsniu einu aukštyn asfaltuoto kelio serpantinais. Kelias nuobodus, vaizdų nulis, lietus pamažu stiprėja. Kiek sušlapusi ir gerokai pavargusi, pagaliau pasiekiu mašiną ir važiuoju pasiimti vyro. Vos jis spėja įlipti, ir pradeda lyti kaip reikiant.

Kol grįžtam į savo slėnį, lietus baigiasi – o gal jis tiesiog liko anoje kalnų pusėje? Pakeliui dar stabtelim St Vito di Cadore, pereinam pagrindine gatve (nieko ypatingo čia nėra, tik kalnai aplink nuostabūs), paskui prisėdam kokteilio apšiurusiame, bet jaukiame bariuke, prie staliuko lauke, su puikiu vaizdu į kalnus. Ir vėl turėjome puikią dieną kalnuose, tik trupučiuką pagadintą įnoringų orų.

Penktadienis. Lietaus diena

Orų dievai pagaliau nuo mūsų nusigręžė (ačiū ir už tai, kad tik šiandien!) – visą naktį lijo, kad net šniokštė, o ir dienai išaušus lietus niekaip nesiliauja. Lyja tai smulkiai ir įkyriai, tai smarkiai, net teška, bet be jokių pertraukų. Kalnus tokiu oru geriau pamiršti, o daugiau šiame Dolomitų regione nelabai yra ką veikti, pagrindinis traukos taškas (bent jau mums) čia yra kalnai. Bet juk mes dar nebuvome Cortina d’Ampezzo, nors per patį centrą pravažiuodavom kasdien. Tai gal šiandien bus proga apžiūrėti šį miestelį, tokį populiarų ir tarp eilinių turistų, ir tarp turtuolių, ieškančių kažko išskirtinio. Kortinoje ir apsigyvenimas, ir maistas, ir visa kita kainuoja gerokai daugiau nei aplinkiniuose miesteliuose. Bus įdomu pamatyti šį išskirtinį fenomeną, nors ir per lietų.

Deja, Kortina mus visiškai nuvylė – nieko ypatingo čia neradome. Vos pora kiek jaukesnių gatvelių pačiame centre, o visa kita – turistiniai kompleksai ir gyvenamųjų namų kvartalai ant šlaitų. Centras / senamiestis irgi nieko ypatingo – yra pora įdomesnių pastatų, bet jaukios atmosferos nelabai rasta. Viena po kitos rikiuojasi suvenyrų ir kalnų įrangos parduotuvės, kavinės, restoranai… tipiškas tourist trap. Aišku, nepadeda ir ištisai pilantis lietus, gal giedrą dieną įspūdis būtų kitoks. Truputį pasivaikštom, užsukam į kelias parduotuves, nusiperkam porą suvenyrų, ir einam ieškoti pietų. Pamačiusi meniu vietinį patiekalą – casunziei rossi, prisimenu, kaip vyras aną vakarą gyrė šiuos burokėliais įdarytus virtinius su sviesto ir aguonų padažu, ir susigundau. Skonis savotiškas, beveik saldus, bet tikrai labai skanu, nesitikėjau.

Po pietų ketinom užsukti į vieną iš keleto Kortinoje esančių muziejų, bet likom nemaloniai nustebę – pusę pirmos viskas miestelyje užsidaro siestai iki ketvirtos valandos – tiek parduotuvės, tiek ir muziejai. Siestos metu dirba tik kavinės. Vis dar lyja, veikti nėra ką, bet ir kažkur toliau važiuoti nesinori, ypač per pliaupiantį lietų, siaurais ir vingiuotais kalnų keliukais. Dar šiek tiek pasivaikštom lietaus merkiamomis gatvėmis, ir galiausiai, sušlapę ir sušalę, lendam į Pasticceria Alvera – pasak Google Maps atsiliepimų, čia prekiaujama labai skaniais vieno kąsnio pyragaičiais. Pyragaičių išties pilna vitrina, gal 40 rūšių, išsirinkti labai sunku. Mums pasiseka nugriebti paskutinį laisvą staliuką įstiklintoje terasoje, užsisakom kavos, po du pyragaičius (jie nepaprastai skanūs!) ir ilgokai pasėdim. Už lango vis dar nuobodžiai lyja.

Galiausiai paliekam Kortiną, nes jau išnaudojom visus variantus, ką čia veikti, ir sukam link laikinų namų. Iki mūsų kaimuko apie 20 minučių, ir kaskart važiuodami (visos atrakcijos, kurias lankėm šią savaitę, yra į šiaurę nuo Kortinos, o mes gyvenam piečiau) gėrėdavomės kalnų vaizdais. Dabar gi aplink tik pilkas rūkas ir lietaus merkiami keli miesteliai pakelėj. Dar stabtelim St Vito di Cadore – tiesiog, kad dar kažką nuveikti – bet galiausiai neapsikentę grįžtam į apartamentus. Mane apėmęs judrumo šišas, negaliu ramiai nusėdėti, neišeina susikaupti ties skaitoma knyga, tad galiausiai išeinu pasivaikščioti po Borca di Cadore kaimelio apylinkes. Na ir kas, kad lyja, ne cukrinė juk, neištirpsiu!

Vakarieniaujam šįvakar vėl Pizzeria Croera. Jau trečiąkart, tad savininkai sveikinasi su mumis kaip su senais pažįstamais. Pavalgom vėl labai skaniai, ir ilgokai pavakarojam. Tai jau paskutinis mūsų vakaras šioje Dolomitų pusėje, rytoj laukia pervažiavimas į Gardena slėnį (Val Gardena) ir dar viena savaitė Dolomituose. Apie tai – jau kitame įraše.