Sugrįžimas į Ameriką. Moab ir Monument Valley

Pirmoji mūsų kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas įvyko 2007-ųjų vasarą. Tąsyk praleidome keturias savaites Vakarų pakrantėje, pamatėm ir patyrėm be galo daug, ir abu su vyru įsimylėjom nuostabią šios šalies gamtą. Įspūdžiai sugulė į neilgą reportažą – mano pirmąjį kada nors rašytą. (Nuoroda: Pirmąkart Amerikoje)

Tąsyk pažadėjau sau, kad į Ameriką dar sugrįšiu. Kada tai bus, neturėjau supratimo, juolab vis atsirasdavo kitų idėjų, tačiau bendraminčių keliautojų pasakojimai viename tuo metu populiariame lietuviškame forume ir ypač bendramintės Ingos kuriami kelionės planai po keleto metų vėl pažadino jau gal kiek per tą laiką ir priblėsusį norą pamatyti dar nors dalelę Amerikos gamtos stebuklų. Taip gimė idėjos užuomazga, ankstyvą 2013-ųjų metų pavasarį išsirutuliojusi į konkretų planą – birželio pradžioje keliauti dviem savaitėm į Amerikos pietvakarių regioną ir aplankyti artimesnius nacionalinius parkus, ypatingą dėmesį skiriant Zion ir Yellowstone. Pasakyta – padaryta. Netrukus buvo užsakyti lėktuvo bilietai į Denverį ir prasidėjo kelionės planavimas. Šį kartą tai buvo ypatingai smagus procesas, nes planavom kartu su Inga ir nuolat dalijomės idėjom beigi visokiom naudingom smulkmenom. Kiti keliautojų būrelio nariai turbūt lengviau atsikvėpė, kai  pagaliau atėjo vasara ir baigėsi mudviejų dialogai apie Ameriką.

Keliavom, kaip visada, dviese su vyru. Į Denverį skridom su British Airways, iš Amsterdamo su persėdimu Londone. Skrydį su persėdimu Europoje rinkomės specialiai, kad nereikėtų Amerikoje tampytis su lagaminais ir pasienio formalumais tarpiniame skrydžio taške. Gyvenome viešbučiuose, visus juos užsakėme iš anksto. Su kempingais ir stovyklavimu susidurti neteko. Atvykę į Denverį, dviems savaitėms išsinuomojome automobilį per Alamo firmą. Kaip ir pirmosios kelionės metu, įsigijome America the Beautiful metinę kortelę, kuri galioja visuose nacionaliniuose parkuose. Na ir, žinoma, iš anksto susitvarkėme ESTA formalumus. Užsisakius viešbučius ir daugmaž susiplanavus maršrutą, beliko nekantriai laukti TOS dienos!

Pirmoji diena (birželio 8 d., šeštadienis). Amsterdamas – Londonas – Denveris

Kelionė į kitą planetos pusę prasideda valandos trukmės skrydžiu į Londoną. Keturios valandos Heathrow oro uoste – ir jau laikas ilgajam skrydžiui į Denverį. Lėktuvas vėluoja išskristi visą valandą, skrydis trunka devynias su puse valandas. Esam apsirūpinę filmais ir knygom, tad nuobodulys nekamuoja, tik nesitikėjom, kad iš visų pusių būsim apsupti nuolat verkiančių kūdikių – jų yra net trys, ir verkia jie pasikeisdami beveik visą kelią.

Septintą vakaro vietos laiku leidžiamės Denveryje, atsiimam lagaminus, greitai ir neskausmingai praeinam imigraciją (eilė buvo lyg ir netrumpa, bet teužtrukom 20 minučių), ir apie aštuntą valandą jau kalbamės su Alamo darbuotoju apie tai, ką planuojame veikti Amerikoje ir kokios mašinos mums reiktų. Vyrukas bando mums įsiūlyti džipą, bet nutyla, kai pasiteiraujame, ar galėtume tuo džipu važiuoti negrįstais keliais (ir jis, ir mes žinome, kad oficialiai to daryti negalima). Galiausiai jam visgi pavyksta įkalbėti vyrą vietoj planuotos Chevrolet Impala paimti sportinio modelio BMW. Krauname lagaminus į erdvią bagažinę, pakuojamės ir patys į mašiną ir dumiame į netoliese esantį Hampton Inn & Suites viešbutį. Esam tiek pavargę, kad nei vakarienės nebereikia, iškart krentam miegoti.

Antroji diena. Denveris – Moab – Arches

Prabundam totaliai nenormaliu laiku, apie trečią nakties. (Aštuonių valandų laiko skirtumas, ko norėt…) Šiaip taip pavyksta dar kiek snūstelėti, bet pusę penkių nebeištveriam ir keliamės. Šeštą valandą leidžiamės žemyn pusryčių ir pusę septynių jau paliekam viešbutį – laukia ganėtinai  tolimas kelias į Moab miestą Jutos valstijoje, dažnai vadinamą Jutos kanjonų vartais. Išvažiavus iš Denverio, kelias tuoj tampa vaizdingesnis, aplink driekiasi miškingos kalvos, už jų boluoja snieguotos tikrų kalnų viršūnės.

Gal po kokios valandos stojame apžvalgos aikštelėje, The Summit of Colorado. Čia labai gražu, be to, mums tai pirmieji šioje kelionėje gamtos vaizdai, taigi jaučiamės tiesiog apsvaigę – ir nuo grožio, ir nuo kalnų oro, ir nuo to nuostabaus kelionės pradžios jausmo, kai JAU keliaujame ir kai viskas DAR prieš akis.

Važiuojam toliau. Peizažas pamažu keičiasi, mažėja žalios spalvos ir daugėja rausvai rudos. Kyla ir oro temperatūra lauke.

Pietų sustojame Grand Junction miesto pakraštyje, vos už poros valandų nuo Moab. Iš anksto per Tripadvisor ir Google Maps buvau nusižiūrėjusi itališką Olive Garden restoraną, ten ir pavalgome. Šeštadienis, žmonių nemažai, bet ilgai laukti netenka. Apsivalgom kaip turi būt – buvome jau spėję ir pamiršti tas didžiules amerikietiškas porcijas. Dar išgeriam kavos, vyras šiek tiek pailsi, ir vėl į kelią. Netrukus kertame Jutos valstijos sieną.

Pusę trijų pasiekiame Moab ir labai nesunkiai randame pagrindinėje gatvėje esantį Hampton Inn viešbutį. Karštis lauke, išlipus iš mašinos – kaip smūgis į veidą, jauti jį tiesiog fiziškai. Viduj maloniai vėsu, bet ne viešbutyje sėdėti čia atvažiavome, reikia kuo greičiau ruoštis ir keliauti į Arches. Tik va tas beprotiškas karštis (+42 Celsijaus) visai nežavi. Suprantame, kad teks keisti planus, ypač rytdienos, ir atsisakyti ilgų žygių dienos metu. Taip pat tampa aišku, kad nelabai gudru buvo kitai nakčiai užsisakyti viešbutį toliau pietuose esančiame Monticello – daug geriau būtų pasilikti dviems naktims Moab, juolab atstumas tarp šių dviejų miestų – tik viena valanda kelio mašina. Viešbutyje vietų yra, taigi sutariam, kad pasiliksim čia ne vienai, o dviem naktim. Už viešbutį Monticello teks mokėti, nes atšaukti per vėlu, bet ką jau darysi, patys kalti.

Greitai sutvarkę reikalus, kiek nenoriai paliekam vėsų viešbučio kambarį ir per karščiu alsuojantį kiemą grįžtam prie mašinos. Nuotykiai ir atradimai prasideda – mūsų laukia Arches nacionalinis parkas. Jo riba – tik už kelių kilometrų nuo Moab, taigi pasiekti įėjimą neužtrunkame. Iš draugiškos reindžerės nusiperkame America the Beautiful kortelę, gauname žemėlapį ir parko laikraštį, ir važiuojame aukštyn vingiuotu serpantinų keliu. Prieš akis veriasi pirmieji Arches vaizdai.

Privažiuojame pirmąjį didesnį parko žemėlapyje pažymėtą punktą – Park Avenue. Pavadinimas taiklus – iš abiejų pusių uolų apsuptas slėnis iš tiesų primena plačią (tik, deja, neūksmingą) alėją. Trumpam stabtelime pasidairyti nuo apžvalgos aikštelės ir važiuojam toliau.

Abiejose kelio pusėse – įspūdingi uolų dariniai, o tolumoje, retais krūmokšniais apaugusios dykumos pakraštyje, matosi La Sal kalnai.

Netrukus užmatome ir The Windows uolų sangrūdas. Nuo kelio matyti viena „akinių“  pusė ir Turret arka. Šis grožis mūsų dar laukia, nes planuojame Windows apžiūrėti iš arčiau.

Bet pirmiausia stojame prie Balanced Rock. Na kas galėtų patikėti, kad toks didžiulis akmuo gali išsilaikyti nenuvirtęs, balansuodamas ant tokio siauro pagrindo? Tarsi didžiulė galva ant gerokai mažesnio kūno su trumpu kaklu.

Aplink Balanced Rock nutiestas asfaltuotas takelis. Apeiname, apžiūrime, apifotografuojame tą akmenį  iš visų pusių.

Ir tada jau sukam link The Windows. O ten – žmonių knibždėlynas. Nerandam kur pasistatyti mašinos viršutinėje, artimesnėje, aikštelėje, tenka važiuoti žemyn. Netoli, vos keli šimtai metrų, bet per tokį karštį kiekvienas metras brangus. Praeinam Turret Arch – ją pamatysim vėliau.

Kitoje pusėje – Double Arch. Prie jos neinam, tik iš tolo pasižiūrim – taupom jėgas „Langams“.

Nuo artimojo parkingo iki The Windows uolų – gal pusė kilometro, gal kiek daugiau, bet man ėjimas labai prailgsta. Nepernešu ekstremalaus karščio, ypač kai nėra galimybės lėtai adaptuotis, taigi ir šį kartą vėl pajuntu visus įprastus simptomus – sukasi galva, daužosi širdis, temsta akyse, kojos sunkios, lyg švino pripiltos. Einu sukandusi dantis, vilkdama koją už kojos ir laukdama, kada pagaliau pasieksiu tas nelaimingas uolas. Ir štai, pagaliau – Akiniai (The Spectacles).

Nuo Akinių papėdės puikiai matosi Turret arka. Saulės kepinamu taku einam pasižiūrėti į ją iš arčiau.

Vyras dar nueina pasidairyti į Spectacles iš kitos pusės, o aš šiaip ne taip pasiekiu netoli Turret arkos esančią didžiulę uolą ir prisėdu šešėlyje atsigaivelėti. Prieš akis – puikūs vaizdai, bet man vis dar svaigsta galva ir temsta akyse, norisi tik vieno – kuo greičiau grįžti prie mašinos ir joje esančio galingo kondicionieriaus.

Kiek atsigaivelėję vėsioje mašinoje, vėl sukam į pagrindinį parko kelią ir riedam toliau. Kitas sustojimas – Fiery Furnace (Liepsnojanti Krosnis). Toks pavadinimas – ne dėl karščio, kaip būtų galima pagalvoti, o dėl to, kad saulėlydžio metu uolos nusidažo visais ugnies atspalviais. Vaikščioti po siaurus kanjonus tarp Fiery Furnace uolų leidžiama tik su reindžerių palyda, nes čia labai lengva pasiklysti. Bet nieko tokio – nuo parkingo smėlėtu kanjono pakraščiu vedantis takelis leidžia apžiūrėti Fiery Furnace iš tolo, nelendant į tas pragaro gelmes tarp aukštų, tankiai susigrūdusių rausvų uolų, išmargintų baltais dryžiais.

Kita įdomi vieta, pati tolimiausia pagrindinėje parko dalyje – Devil‘s Garden (Velnio sodas). Čia yra daugybė viena už kitą gražesnių arkų ir begalė link jų vedančių takų. Yra ir 8 km trasa, aplankanti visas pagrindines Velnio sodo arkas. Mes gi norime pamatyti pačią įspūdingiausiąją – Landscape Arch, tad niekur daugiau ir nestojame, tik iš tolo pasigrožime.

Atvažiuojame į parkingą, prie kurio prasideda Landscape Arch trasa. Aš prieš tai jau buvau ketinusi iki tos arkos nebeeiti (bijojau, kad dėl karščio neįveiksiu beveik 3 km ilgio trasos) ir palaukti  mašinoje, bet pakeliui atsigavau, be to, karštis į vakarą šiek tiek atslūgęs, taigi pasiryžtu eiti. Paskui, jau pakeliui, vis galvojau, koks tai buvo geras sprendimas – kitaip pirštus būčiau nusigraužusi iš pavydo, pamačiusi nuotraukas.

Iki saulėlydžio dar likę pora valandų, bet kanjonas trasos pradžioje jau skendi giliuose šešėliuose. Išėjus iš jokitoje pusėje atsiveria pasakiški vaizdai. Karštis jau atslūgęs, eiti smagu, žmonių nedaug. Pagaliau pajuntam tikrąjį Arkų žavesį – gamtos apsuptyje, toliau nuo asfaltuotų kelių ir automobilių srauto.

Nusileidžiame į dar vieną kanjoną, įveikiame dar vieną posūkį – ir štai ji, įspūdingoji Landscape Arch! Ilgiausia arka visame parke, o kai kas sako, kad ir visoje planetoje. Iš tolo ji atrodo tokia siaurutė ir tokia trapi… Gaila, kad po to, kai nuo arkos viršaus atskilo ir nukrito keli nemaži uolos gabalai, nebeleidžiama prieiti arčiau – stovint arkos apačioje turbūt dar stipriau pasijustų visa jos didybė.

Iki soties pasigrožėję Landscape arka, sukamės grįžti atgal tuo pačiu taku – ir mus pasiveja saulės spinduliai, žaidžiantys slėpynių su dar viena arka aukštai uolose.

Kai vėl išlendame į saulės šviesą, peizažas aplinkui gerokai pasikeitęs – jau artėjančios prie horizonto saulės spinduliai viską aplink nudažė visais įmanomais aukso atspalviais.

Grįžę į parkingą, apsižiūrime, kad užtrukome daugiau nei valandą. Jau beveik aštuonios – akivaizdu, kad Delicate arkos šįvakar nebepasieksime. O juk ten planavome susimatyti su Inga…  Bet iš tiesų jau nebeturime ne tik laiko, bet ir jėgų užkopti iki Delicate – karštis ir laiko skirtumas šiandien susimokė prieš mus. Gaila, bet dviejų keliauninkių susitikimas kitame pasaulio krašte šįvakar jau tikrai neįvyks. Pykstu ant savęs, bet galiausiai nusiraminu ir imu galvoti, ką dar spėtume šiandien nuveikti. Panašu, kad nebe daug ką, nes saulė jau visai arti horizonto. Nusprendžiame grįžti prie Fiery Furnace ir ten pabūti iki saulėlydžio. Pakeliui dar trumpai stabtelime prie Sand Dune.

Pasiekiam Fiery Furnace ir įsitaisom ant uolų netoliese. Saulėlydis nebuvo labai įspūdingas, liepsnojančios krosnies irgi nepamatėme (spėju, kad šiek tiek pavėlavome ir spalvų spektaklis jau buvo pasibaigęs), bet vis tiek labai gera buvo ten pasėdėti tyloje ir ramybėje, stebint vis ilgėjančius šešėlius ir pamažu blėstančias spalvas…

Į Moab grįžtame jau gerokai po devynių. Bandome rasti kur pavalgyti, bet pagrindinėje gatvėje nieko doro neaptinkame, dirba tik greito maisto užeigos, bet jos mūsų nevilioja. Galiausiai nuvažiuojame į vienintelį dar veikiantį supermarketą ir ten nusiperkame šviežios duonos, gatavų salotų  ir arbūzo. Grįžę į viešbutį lendame po vėsiu dušu ir paskui prašmatniai vakarieniaujame savo kambaryje, po visu galingumu veikiančiu kondicionieriumi. O tada – miegoti! Diena buvo labai ilga, be to, pagal mūsų vidinį laikrodį jau beveik rytas – pats laikas nusnūsti.

Trečioji diena. Dead Horse Point – Canyonlands – Arches

Pradinis planas šiai dienai buvo pasitikti saulę Dead Horse Point State Park, dieną praleisti Canyonlands nacionalinio parko Island in the Sky regione, kur buvau numačiusi keletą įvairaus ilgumo žygių, o saulėlydžiui, jei spėsim, ketinom pasukti link Needles regiono tame pačiame Canyonlands parke. Saulėlydžio planai pasikeitė, kai vakar nepasiekėm Delicate arkos – tai darysim šįvakar. Na o likusią plano dalį pakoregavo Jutoje siaučianti karščio banga – kai lauke +40, dienos metu eiti į bet kokį ilgesnį žygį būtų nelabai protinga. Taigi dar iš vakaro nusprendėm, kad ryte patyrinėsim Canyonlands (kol taps per karšta), karštąją dienos dalį praleisim Moab, o pavakare grįšim į Arches ir šturmuosim Delicate arką.

Žadintuvo iš vakaro neužsistatom, pagalvojam, kad nereikės, dėl laiko skirtumo ir taip prabusim anksti. Deja… Prabundam vėliau negu tikėjomės, kai už lango jau brėkšta. Skubiai ruošiamės, šokam į mašiną ir pusę šešių jau važiuojam link Dead Horse Point. Iki ten – apie 40 minučių kelio. O dangus rytuose jau skelbia artėjantį saulėtekį.

Skubam pasiekti Dead Horse Point, bent jau rytine šviesa pasidžiaugti, jei saulėtekiui nebespėjam. Bet aplink taip gražu, kad nebeišlaikom ir sustojam apžvalgos aikštelėje šalia Monitor ir Merrimac – dviejų iš toli matomų ir lengvai atpažįstamų didžiulių uolų (butte), pavadintų Amerikos pilietiniame kare dalyvavusių laivų vardais. Tekančios saulės užlietas peizažas – tiesiog nuostabus.

Šioje kanjonų dalyje esam vieni, važiuojančių į Dead Horse Point šį ankstyvą rytą daugiau nėra. Kylančios saulės nutviekstas kelias – visiškai tuščias.

Privažiuojam prie įėjimo į parką, bet reindžerių namukas dar uždarytas, matyt, per anksti jiems, nors parkas atsidaro nuo šešių. Jau nepamenu, kokiu būdu susimokėjom 10 dolerių už bilietą (nacionalinių parkų bilietas čia negalioja, nes tai valstijos parkas) – berods, įmetėm voką su pinigais į šalia namelio esančią dėžutę, ant voko užrašę mašinos numerius, pagal instrukciją.

Dead Horse Point State Park – nedidelio ploto, bet nuostabaus grožio vieta didžiulio Colorado upės suformuoto kanjono pakraštyje. Turint laiko, galima per kokias tris valandas prasieiti visu kanjono pakraščiu, bet mes laiko neturime, todėl niekur nestodami važiuojam į pagrindinę apžvalgos aikštelę tolimiausiame parko taške – Dead Horse Point Overlook.

Pasistatę mašiną, per kelias minutes parko takeliu pasiekiame kanjono pakraštį. Švelnios ryto saulės nutviekstas kanjonas – stebuklingai gražus. Aplink tylu tylu, ir jokių kitų lankytojų nesimato, esame čia vieni. Magiška vieta ankstų vasaros rytą!

Giliai kanjono dugne vingiuoja Kolorado upė.

Smagu pasėdėti ant suoliuko kanjono pakraštyje, tylos ir ramybės apsupty, stebint saulėtekio spalvų žaismą.

Galiausiai nenoriai atsiplėšiam nuo kanjono vaizdų, paliekam čia tvyrančią ramybę ir keliaujam į Canyonlands. Po gero pusvalandžio pasiekiam Island in the Sky mesą ir stojam aikštelėje prie Mesa arkos. Tiksliau, iki arkos dar reikia paeiti daugiau nei kilometrą akmenuotu ir smėlėtu  takeliu per dykumą.

Pagaliau, užkopus ant kalnelio, tolumoje pasirodo mūsų tikslas – Mesa Arch. Dar po kelių minučių jau esame jos papėdėje.

Ši arka labai mėgstama fotografų, ypač saulėtekio metu, nes būtent tada įspūdingiausiai atrodo arkos aprėmintos, tekančios saulės nušviestos kanjono uolos apačioje. Dabar aštunta valanda, saulėtekis jau senokai pasibaigęs, dangus – nykios balkšvai melsvos spalvos, bet ryto saulė dar tebešvyti ant arkos, ir vaizdas pro ją – nuostabus.

Žmonių prie arkos vos keletas, taigi visi turi galimybę pasidaryti fotosesiją ant arkos viršaus, nesistumdant ir nelaukiant savo eilės. Aišku, man irgi reikia ten užlipti ir pasidairyti!

Netrukus atsisveikinam su gražiąja Mesa arka ir tuo pačiu takeliu grįžtam prie mašinos – metas keliauti toliau.

Pasiekę kryžkelę, sukam link Upheaval Dome – ten numatytas trijų su trupučiu kilometrų žygis. Stačiu vingiuotu keliu kylam aukštyn, vienoj pusėj – uolos, kitoj – kanjonas. Po kurio laiko pro mašinos langą užmatome labai gražius kanjono vaizdus apačioje ir užsinorime juos patyrinėti iš arčiau. Stojame kelkraštyje apsidairyti – jokio tako nėra, bet panašu, kad tiesiog perlipę per barjerą kitoje kelio pusėje, kanjono pakraštį pasiektume nesunkiai. Taip ir padarom. Leistis tenka kiek ilgiau nei planavom, bet vaizdai to verti.

Visą tą laiką, kol ten vaikščiojom, mus lydėjo kurtinantis triukšmas – nei tai zvimbimas, nei tai skambėjimas kažkoks. Po kurio laiko susipratom, kad tai cikados medžiuose triukšmauja. Pasisekė nufotografuoti vieną triukšmadarę – tokia maža, o tokį didelį balsą turi!

Pasiekiame Upheaval Dome. Aikštelė pilna mašinų, bet dar randame vietos savajai pasistatyti. Einant takeliu link informacinės lentos, akies krašteliu matau, kaip stabteli ir žiūri į mus kita kryptimi einanti pora. Pasižiūriu ir aš atidžiau – kažkur jie man lyg matyti  – ir staiga girdžiu savo vardą! Va tai tau – nelauktai netikėtai vis dėlto susitikom su Inga ir jos vyru! Na ar ne puikus atsitiktinumas?  Šnektelėjom šiek tiek, apsikeitėm įspūdžiais ir netrukus išsiskyrėm – bet malonūs to netikėto susitikimo įspūdžiai lydėjo visą dieną.

Upheaval Dome – didžiulis, smarkiai erozijos paveiktas, spėjama, kad nukritusio meteoro suformuotas krateris. Pirmoji apžvalgos aikštelė – mažiau nei už kilometro nuo parkingo, nesunkiai pasiekiama gana stačiu takeliu, iki antrosios tektų paeiti dar apie kilometrą. Nusprendžiam eiti iki pirmosios, o ten vietoj nuspręst, eiti toliau ar grįžti. Ilgai neužtrunkam ir netrukus jau sėdim ant uolų netoli kraterio.

Šalia ant uolos šmirinėja driežiukas.

Po kurio laiko ateina vyresnio amžiaus amerikiečių pora. Užkalbina mus, pasisako esantys iš Oregono, prieš porą metų išėję į pensiją ir keliaujantys savo malonumui, kai tik turi tokią galimybę. Norėčiau tokios pensijos ir aš! Kiek pasėdėję, palinki mums geros dienos ir nueina toliau, link antrosios apžvalgos aikštelės. Na kad jau taip, tai ir mums ten reikia! Nors jau darosi karšta, bet einam. Iš pradžių nusukam ne tuo taku ir užlipam ant nemenko kalniuko viršūnės. Lipti į viršų gana sudėtinga, nes kalnas status, o uolos paviršius labai glotnus ir slidus (ne be reikalo ji vadinasi slickrock). Džiaugiuosi savo naujaisiais Keen batais – jų padai puikiai kimba prie slidžios uolos. Viršuje susigaudom, kad patekom ne ten, kur norėjom, taigi leidžiamės žemyn ir dabar jau pamatom rodyklę ties tako posūkiu. Stačiu slidžiu taku leidžiamės žemyn ir einam per akmenuotą lygumą iki pat kraterio pakraščio.

Didžiulės ant kraterio krašto balansuojančios uolos papėdėje įrengta nedidelė vieline tvora aptverta apžvalgos aikštelė. Pasigrožim Upheaval Dome krateriu iš arčiau, bet ilgai neužtrunkam, nes aikštelė saulėkaitoje ir saulė jau kepina kaip reikiant.

Aš dar norėčiau užlipti į šalia esantį kalniuką ir pažiūrėti į kraterį iš dar aukščiau, bet vyras sutramdo mano entuziazmą, primindamas, kad jau visai įdienojo ir oro temperatūra darosi vis mažiau maloni. Jis teisus, bet man vis tiek nesinori grįžti nepamačius dar vieno (ir kas žino, gal dar įspūdingesnio?) vaizdo. Galiausiai pasiduodu ir pasukam atgal. Jau darosi karšta, bet dar pakenčiamai. Stebėtinai nesunkiai užkopiam tuo stačiuoju slidžiuoju taku atgal ant kalno ir nuo viršaus dar sykį apžvelgiam nueitą maršrutą.

Neužtrunkam sugrįžti iki pirmosios apžvalgos aikštelės. Čia triukšmauja minia žygeivių, o ir šviesa jau visai nebe tokia kaip ryte. Net nestabtelėję skubam žemyn prie mašinos, nes oras vis labiau kaista, jau darosi nebemalonu eiti. Gerai, kad nors galva nebesvaigsta ir širdis nebesidaužo – adaptavausi.

Žygių Canyonlands parke šiandien daugiau nebus, per daug karšta (visuose mano numatytuose takuose nėra absoliučiai jokio pavėsio), bet dar norime aplankyti keletą vietų. Viena iš jų – Green River Overlook. Iš čia atsiveria panoraminiai vaizdai į Žaliosios upės (Green River) išgraužtą įspūdingą kanjoną. Bet pilna žmonių, vienas po kito važiuoja turistiniai autobusai, tad ilgai neužsibūnam.

Grįžtam iki pagrindinės Island in the Sky kryžkelės ir sukam į pietus, link Grand View Point Overlook. Bet pirmiausia stabtelim pakelėje dar neprivažiavę apžvalgos aikštelės. Čia irgi gražu.

Grand View Point Overlook – pats piečiausias Island in the Sky mesos taškas. Nuo jo matosi kiti du parko regionai – ThebMaze ir The Needles, nors iki jų reikėtų važiuoti ne vieną valandą. Palei kanjono kraštą vingiuoja medine tvora nuo prarajos atitvertas takelis, yra ir kelių kilometrų trasa kanjono viršum, o ypač ištvermingiems siūlomi sudėtingesni takai, besileidžiantys į kanjono dugną. Mes irgi ketinom čia leistis į žygį, bet dėl karščio šios idėjos atsisakėm. Pasitenkinam pasivaikščioję betonuotu takeliu kartu su kitais turistais. Vaizdai tikrai puikūs.

Taip norėtųsi nusileisti žemyn ir jei ne praeiti, tai bent pravažiuoti tuo keliuku apačioje – ypač ta vieta, kur kelias eina pačiu bedugnės kraštu. Jei nebūtų taip karšta, gal net ir pasiduočiau tai pagundai!

Pasisotinę Grand View Point vaizdais, sukame atgal link parko vartų. Bet pakeliui dar stabtelime Shafer kanjono parkinge, o paskui nusprendžiame paėjėti puskilometrį iki kanjono krašto. Į priekį eiti smagu, nes takelis leidžiasi žemyn. Grįžti atgal per vis stiprėjantį karštį jau nebe taip malonu, bet vaizdai atperka tuos mažus nepatogumus.

Shafer kanjonas garsus tuo, kad po jį galima pasivažinėti džipu. Negrįstas status serpantinų kelias atrodo labai įspūdingai – tiek įspūdingai, kad mums net kyla mintis grįžus į Moab nueiti į artimiausią agentūrą, išsinuomoti popietei džipą ir prasilėkti vaizdingais Canyonland back country keliais ir keliukais, tame tarpe ir Shafer kanjonu. Bet galiausiai nusprendžiam, kad tikriausiai per daug bus vienai dienai, ypač kad vakare dar laukia Delicate arka. Nors keliukas tikrai viliojantis, o ir vaizdai turėtų būti labai neprasti.

Po Shafer kanjono jau niekur nebestojame, važiuojame tiesiai į Moab. Pakeliui dar užmatome Monitor and Merrimac, kuriais šįryt gėrėjomės saulėtekio šviesoje.

Apie pirmą valandą parsirandam į viešbutį, atsigaivinam po šaltu dušu ir važiuojam į miestą ieškoti maisto, nes jau esam gerokai išalkę. Neskubėdami papietaujame „Peace Tree“ kavinėje ir mąstome, ką veikti toliau. Veikti, tiesą sakant, nesinori nieko, nes jaučiamės ir taip jau nemažai šiandien nuveikę. Tai nieko ypatingo ir neveikiam – pasivaikštom po suvenyrų parduotuves (nusiperkam tik magnetuką), ilgokai pasėdim prie ledų porcijos labai patogiuose „Moab Creamery“ foteliuose, aplankom vietinę kristalų ir fosilijų parduotuvę. Apie ketvirtą grįžtame į viešbutį ir valandžiukę nusnūstame pietų miego. Na o tada jau ateina metas didžiajam šios dienos žygiui. Jau žinomu keliu vėl kylame į Arches. Popiet dangų aptraukė balti pūkuoti debesys, šviesa daug minkštesnė nei vakar, ir Arches uolos bei arkos atrodo visai kitaip.

Atvažiuojame prie Wolfe Ranch parkingo – nuo kelio jis atrodo pilnas. Nusprendžiame, kad mašiną pasistatysime kur nors toliau pakelėje, bet pirmiausia dar važiuojam iki tolimesnio parkingo – ten prasideda takas iki kanjono, ant kurio krašto stovi Delicate arka. Pačios arkos šiuo taku neįmanoma pasiekti, galima tik iš tolo į ją pasižiūrėti nuo kitos kanjono pusės. Mes gi ir laiko tiek neturime, tai tik iš tolo pasižiūrime, kaip atrodo arka „iš už nugaros“.

Grįžtam iki pagrindinio parkingo, bet jis iš tiesų pilnutėlis. Pasistatome mašiną už kelių šimtų metrų, smėlėtame kelkraštyje, grįžtame į parkingą, susirandame tako pradžią žyminčią lentutę ir pradedam žygį iki Delicate arkos. Pagal mūsų turimą informaciją turėtume užtrukti apie tris ketvirčius valandos. Išeiname septintą, taigi turėtų likti pakankamai laiko pasigėrėti saulėlydžiu prie arkos. Iš pradžių takelis labai malonus ir netgi idiliškas – kabančiu tiltu persikeliam per upeliuką, praeinam pro Wolfe Ranch liekanas ir pamažu kylam aukštyn.

Galiausiai prieiname labiausiai varginančią žygio dalį – ilgą ir nuobodų pakilimą į statų slickrock kalną. Kopiam toli gražu ne vieni – tiek priekyje, tiek už mūsų nemažai žygeivių.

Kažkaip įsivaizdavau, kad užkopus ant to kalno, jau ir arka bus čia pat, bet labai klydau – iki jos dar gerokai reikia paeiti, ir aukštyn, ir žemyn, ir per uolas, ir per smėliuką. Galiausiai pasiekiame paskutinę trasos dalį, platų tiesiai ant uolos iškirstą taką, kurio vienoj pusėj – uolos siena, kitoj – aukštas status skardis.

Prieiname paskutinį posūkį, ir pagaliau mums atsiveria TAS vaizdas, apie kurį svajojome, planuodami kelionę į Arches – nuostabioji Delicate arka.

Kai pradedi galvoti, kaip ta arka ten susiformavo, tai tiesiog galvoj netelpa – kanjonas, daugmaž glotnus uolų paviršius, keli kalniukai, ir tarp jų – va štai tokia didžiulė arka, ant paties krašto, pati sau viena, lyg iš niekur išaugusi, grakščios, ganėtinai simetriškos formos. Kaip tai įmanoma???

Apibėgioję ir visais kampais apifotografavę arką, prisėdame ant uolų (jos tikrai labai slidžios, vaikščioti gana sudėtinga, nes nuolydis nemažas) ir stebime besileidžiančios saulės žaidimus. Šešėliai sparčiai ilgėja.

Apie pusę devynių nusprendžiam, kad laikas leistis žemyn – nenorim tamsoje kabarotis per uolas. Sugrįžę ant uolos atbraila vedančio tako, net aiktelime – tokios gražios saulėlydžio nudažytų uolų spalvos. Virš tako esanti nedidelė arka, sako, labai tinka kaip rėmas Delicate arkos nuotraukai – nebuvo progos tuo įsitikinti, nes prie jos nuolat buvo pilna žmonių, o laukti neturėjom kada.

Dar gerą pusvalandį leidžiamės žemyn. Besileisdami vis sutinkame žmonių, einančių priešinga kryptimi – net ir į tą ilgąjį slidųjį kalną dar kopia ne vienas ir ne du, nors nuo ten iki arkos dar koks pusvalandis, o jau temsta. Taip ir nesupratau, ar jie neapskaičiavo laiko, ar neįvertino savo jėgų, o gal tiesiog nežino, kad dar gana toli reikės eiti? Nusileidimas tamsoje jiems tikrai nebus labai malonus. Mes jau irgi beveik apgraibom leidžiamės nuo to kalniuko, tik danguj dar žioruoja paskutiniai saulėlydžio atspindžiai.

Nusileidę žemyn, jau visai prietemoje dar apžiūrime Ute genties indėnų paliktus piešinius ant uolų.

Labai patenkinti vakaro žygiu ir pilni įspūdžių jau visiškoje tamsoje grįžtam prie mašinos. Parko kelyje pakliūnam į kamštį – nuo Delicate arkos nusileidom ne tik mes   – taigi važiuojam nelabai greitai. Jau beveik pasiekus parko vartus, man iš nosies upeliu pasipila kraujas – dar vienas nepakantumo karščiui simptomas. Sustojam kelkraštyje (vyras burba, kad nesaugiai) ir laukiam, kol praeis. Laukiam ilgokai, bet ir kamštis per tą laiką pasibaigia, taigi į Moab jau nebereikia šliaužti vėžlio greičiu.

Viešbučio foje, kur registruojasi turistų grupė, sulaukiu keleto keistų žvilgsnių. Kadangi ėjau prispaudusi servetėlę prie nosies ir nedrįsdama palenkti galvos, tai tik grįžusi į kambarį suprantu, kodėl – visas marškinių priekis kruvinas, ranka irgi. Geras vaizdelis turėjo būti! Pasilieku kambary, gaivelėtis su šaltu kompresu ant nosies, o vyras išvažiuoja ieškoti vakarienės. Vakarieniaujame vėl viešbučio kambaryje, tik meniu šiek tiek skiriasi nuo vakarykščio – prancūziška duona, jogurtas ir vaisių salotos. Lengva ir sotu.

Ketvirtoji diena. Moab – Natural Bridges National Monument – Bluff – Monument Valley

Keliamės ir vėl anksti, tuoj po penkių. Susipakavę lagaminus, šeštą leidžiamės pusryčių (kaip gerai, kad viešbučiai šalia nacionalinių parkų taip anksti pradeda pusryčius!) ir pusę septynių išvažiuojam. Šios dienos tikslas – Monumentų slėnis, bet prieš tai dar norim aplankyti Natural Bridges National Monument ir nusileisti po vienu iš „tiltų“. Kelias iki Natural Bridges netrumpas, apie dvi valandos (ir nelabai pakeliui į Monumentų slėnį, nors iš esmės ta pačia kryptim). Bet vaizdai aplink gražūs, tad kelionė neprailgsta.

Apie devintą valandą pasiekiame Natural Bridges. Nusiperkam magnetuką Visitors Centre parduotuvėje (už įėjimą atskirai mokėti nereikia, čia galioja mūsų turimas metinis bilietas) ir važiuojam apžiūrėti gamtos suformuotų akmeninių arkų-tiltų. Parkas palyginus nelabai didelis, per jo teritoriją nutiestas žiedinis kelias, prasidedantis ir pasibaigiantis prie Visitors Centre. Tiltai čia trys – Sipapu, Kachina ir Owachomo. Iki visų jų galima nusileisti, o tarp Kachina ir Sipapu yra netgi žiedinė trasa: nusileidi iki vieno tilto, kanjono dugnu nueini iki kito, pakyli į viršų ir per dykumą grįžti iki pirmojo tilto apžvalgos aikštelės. Deja, šiai trasai nueiti neturime laiko (reikėtų trijų-keturių valandų), be to, ir per karšta. Taigi renkamės žygį žemyn iki Sipapu tilto ir atgal. Sipapu pasirinkau todėl, kad nusileidimas man pasirodė įdomesnis nei iki Kachina tilto.

Pirmiausiai pasidairome į Sipapu Bridge nuo viršaus, iš apžvalgos aikštelės visai šalia kelio.

Metas leistis žemyn prie „tilto“. Jis yra apie 200 metrų (600 pėdų) žemiau, nusileidimas gana status ir ne visada paprastas. Vyras, paskaitęs trasos aprašymą informacinėj lentoj, sunerimsta ir pasiteirauja, ar mačiau, kad reikės lipti žemyn ir kopėčiomis. Nuraminu, kad tos kopėčios visai nebaisios (buvau mačiusi trasos video) – vyras lieka ne visai įtikintas, bet nebesiginčija.

Iš pradžių einam akmenukais pažymėtu taku per uolas, tada leidžiamės žemyn metaliniais laiptais, ilgokai einam akmenuotu takeliu palei kanjono sieną ir pagaliau prieinam pirmąsias kopėčias. Nulipti tom kopėčiom – vienas juokas, bet nusileidimą į kanjoną jos kiek paįvairina.

Leidžiamės vis žemiau – kurį laiką einam palei pat uolas, paskui takelis pasuka link pušim ir brūzgynais apaugusių akmenynų kanjono viduryje.

Va iš ten atėjom, nuo pat tų uolų viršaus:

Netrukus išeinam į atviresnę vietą ir atsiveria vaizdas į Sipapu arką – ji iš tiesų labai panaši į tiltą, nors lyg ir niekur neteko skaityti, kad jos viršum būtų galima pereiti kanjoną.

Dar vienas smagus nusileidimo etapas. Turėklai tikrai reikalingi, nes uolos slidžios.

Jau visai netoli tikslo prieiname dar vieną kliūtį – statų nusileidimą su turėklais, pilną mokinukų, lydimų dviejų reindžerių. Jie lipa į viršų, taigi teoriškai turi pirmumo teisę (yra tokia nerašyta taisyklė kalnuose), bet visi mandagiai pasitraukia į šalį, prisispausdami prie uolos sienos, ir leidžia mums pirmiems praeiti siauručiu takeliu. Nusileidžiame laiptukais dar keliolika metrų ir jau esame po Sipapu „tiltu“. Iš apačios jis atrodo daug įspūdingiau – va dėl tokių vaizdų ir verta leistis žemyn!

Dar šiek tiek paeinam kanjonu, pasigailim, kad neturim laiko praeiti visą žiedinę trasą, o tada sukamės ir grįžtam prie Sipapu, ir vėl gėrimės šiuo nuostabiu gamtos kūriniu.

Metas kilti aukštyn. Vaizdai lyg ir tie patys, bet ir šiek tiek kitokie. Kopti aukštyn nelengva, bet smagu. Kopėčios ir turėklai paįvairina kopimą.

Netrukus pasiekiame plačią uolos atbrailą, einančią kanjono pakraščiu, po beveik statmena uolų siena. Čia galima sukti į kairę, kur veda mūsų takas, arba į dešinę, kur yra vietos pasėdėti pavėsyje po kabančia uola ir pasimėgauti kanjono vaizdais bei aplink tvyrančia ramybe.

Man labai knieti paeiti dar kiek toliau ir pažiūrėti, kas yra už posūkio. O ten – ženklas su perspėjimu, kad takas baigėsi, toliau eiti pavojinga. Dar galima kažkiek praeiti vis siaurėjančiu taku po uolomis (tiesa, bedugnė vienoje pusėje, šalia vos kelių metrų pločio tako su šiokiu tokiu nuolydžiu link skardžio, atrodo nelabai kaip), o vaizdai nė kiek ne blogesni nei anoje kanjono dalyje. Bet pažvelgusi tolyn, matau, kad šis kanjono siena vingiuojantis takelis už kelių šimtų metrų nutrūksta ir paskui vėl tęsiasi kitoje tarpeklio pusėje. Kaip tą tarpeklį pereiti, iš čia nelabai matosi, be to, gal ne be reikalo ten prie posūkio stovėjo ta lentutė su perspėjimu, kad tako čia nėra…

Pailsėję toliau kopiame aukštyn. Užtrunkam apie 20 minučių, kol vėl pasiekiam kanjono viršų ir kelią.

Šiam labai mums patikusiam žygiui sugaišom apie dvi valandas (galima susisukti ir greičiau, bet mes neskubėjom). Prie kitų dviejų tiltų – Kachina ir Owachomo – jau nebesileidžiam, tik iš viršaus pasidairom, nes laikas judėti toliau.

Pabaigai dar pora žodžių apie Natural Bridges National Monument. Jei ketinate tik nuo kelio pasižiūrėti į „tiltus“, tai nežinau, ar verta dėl to sukti iš kelio, nes važiuoti reikia tolokai. Bet jei turite laiko ir noro poros valandų smagiam žygiui į kanjono dugną, su įspūdingais vaizdais pakeliui, tai tikrai labai rekomenduoju šią vietą. Ir žmonių čia nedaug.

Po valandos pasiekiame Bluff miestelį. Kaip ir visi Amerikos miesteliai in the middle of nowhere, jis niekuo neypatingas, bet Twin Rocks Cafe miestelio pradžioje atrodo gana jaukiai, ir maistas skanus. Papietavę judam toliau pietų kryptimi, link Monumentų slėnio. Netrukus tolumoje ima šmėžuoti raudonų uolų sienos. Kai pamatome Mexican Hat – sombrero formos uolą, žinome, kad tikslas nebetoli.

Ir štai – Monument Valley, klasikinis vaizdas (na gerai, ne visai klasikinis – vyras man neleido eiti fotografuoti į kelio vidurį). Saulė ne toje pusėje (kada ten reikia atsirasti, kad ji būtų „toje“ pusėje?), tad spalvos pablukusios, bet įspūdis dėl to gal tik stipresnis – juk ir kaubojams saulė ne visada toje pusėje šviesdavo. Iš filmų ir nuotraukų žinomas vaizdas tikrąja to žodžio prasme užgniaužia kvapą – su nuostaba suprantu, kad esu gatava apsiverkti! Pačiai keista, kad būtent ši vieta sukėlė tokias emocijas – ji tikrai nebuvo pirmoj vietoj mano must see sąraše, o ir vesternai niekada nepriklausė mano mėgstamiausiems kino žanrams. Bet va, pasirodo, kaip būna…

Važiuojam toliau, su sustojimais ir fotosesijom pakeliui.

Galiausiai įsukame į keliuką, vedantį link įvažiavimo į Navajo tribal park. Monumentų slėnis priklauso Navajo indėnams, jų teritorijoje stovi ir mūsų viešbutis – The View Hotel. Jį pasiekiame apie trečią valandą popiet. Greitai susitvarkom registracijos formalumus ir kylam į savo kambarį viršutiniame aukšte. The View Hotel – vienas iš dviejų Monumentų slėnyje esančių viešbučių, pastatytas tik prieš keletą metų, valdomas ir tvarkomas Navajo genties indėnų. Viešbutis stovi slėnio pakraštyje, visi kambariai yra toje pačioje pusėje,  su vaizdu į slėnį. Savo spalva viešbutis beveik susilieja su aplinka, bet vis tiek neapleidžia įspūdis, kad jis yra neleistinas įsibrovimas į šią nuostabiai gražią vietą, savo netvarka (mašinos, ūkiniai pastatai, etc.) suardantis jos harmoniją. Na bet užtai turistams labai patogu, kai slėnis čia pat, o ką jau kalbėti apie galimybę gėrėtis fantastiškais vaizdais iš kambario balkono. Gėrimės ir mes, ypač trimis  Monumentų slėnio gražuolėmis – iš kairės į dešinę: West Mitten Butte, East Mitten Butte, Merrick Butte.

Pusvalandį pailsėję, leidžiamės žemyn aplankyti viešbučio suvenyrų parduotuvės. Ten pardavinėjama gausybė įvairiausių indėnų pagamintų daiktų, nuo papuošalų iki drabužių. Aš nusiperku spalvoto akmens pakabuką, pasak pardavėjos, pagamintą Navajo rezervato teritorijoje, vyras pričiumpa dar vieną magnetuką. Apsipirkę išeinam į viešbučio terasą ir vėl gėrimės vaizdais. Nors, kaip jau minėjau, ši vieta tikrai nepirmavo mano must see sąraše, vis dėlto jos grožis užburia. Tos erdvės, formos, spalvos… norisi įsignybti, kad suvoktum, jog nesapnuoji ir tikrai čia esi.

Pusiau rimtai planavome popietei pasiimti ekskursiją džipu ir pravažiuoti Monumentų slėniu toliau negu jo matosi pro viešbučio langą. Bet pamatę, kaip lėtai juda mašinos negrįstu ir duobėtu keliu per slėnį, šios idėjos galutinai atsisakome. Jau ir taip šiandien daug laiko praleidome mašinoje, tad geriau pasivaikščiosime po slėnį savo kojomis. Čia pat prie viebučio prasideda 5 kilometrų ilgio Wildcat Trail – vienintelė trasa visame slėnyje, kuria galima praeiti be gido. Ši trasa lanku apeina West Mitten Butte, artimiausią iš trijų uolų, matomų nuo viešbučio. Ji atrodo visai netoli, bet tas įspūdis labai apgaulingas.

Į žygį išsiruošiam jau prieš šešias, kai oras šiek tiek atvėsta. Eiti teks per smėlį, ir aš iškart pasigailiu, kad apsiaviau Keen basutėm, o ne uždarais žygio batais, bet nebenoriu grįžti ir persiaudinėti. Saulė vis dar kepina, jokio šešėlio, tikra dykuma. Bet labai gražu aplink.

Po pusvalandžio priartėjam prie West Mitten Butte – ji iš tiesų gerokai toliau nei atrodo, optinė apgaulė, dėl to, kad uola tokia didžiulė. Čia takas išsiskiria, prasideda aplink uolą vedanti kilpa – „teisingai“ einant pagal trasos aprašymą, reikia sukti į dešinę ir apeiti West Mitten Bute prieš laikrodžio rodyklę. Taip ir darom. Vaizdai fantastiški, ir visai kitaip atrodo tos didžiulės uolos, kai matai jas iš taip arti.

Labiausiai nustebina West Mitten Butte, kai pamatom ją „iš profilio“ – ji žymiai siauresnė nei galėtum tikėtis, kai matai ją „en face“.

Nuo tolimiausio trasos taško atsiveria vaizdai į Sentinel Mesa (tas didysis masyvas viduryje) ir tolimesnes slėnio uolas. West Mitten Butte pamažu traukiasi ir lieka mums už nugaros. Saulė jau leidžiasi, keičiasi spalvos aplinkui. Kitų žygeivių beveik nesutinkam, esam čia praktiškai vieni. Nors ir žinom, kad vos už poros kilometrų yra viešbutis ir daugybė žmonių jame, bet esant čia visa tai atrodo toli toli, aplink tvyro visiška tyla ir ramybė.

Jau visai netoli trasos pabaigos kažkur pražiopsom posūkio ženklą ir užsiropštę ant nemenkos kalvos, išeinam ant kelio gerokai toliau nei turėjom, apie puskilometriu pasiilgindami maršrutą. Kita vertus, išvengėm ėjimo aukštyn didžiule smėlio kopa iki trasos pradžią žyminčios lentutės – kopti akmenuota kalva gerokai lengviau. Negrįstu keliu grįžtam į viešbutį, lydimi didžiulio baltais debesėliais nukloto dangaus ir saulėlydžio spalvom nusidažiusių uolų.

Trasoje užtrukom dvi valandas, į viešbutį grįžtam šiek tiek po aštuonių – pavargę, permirkę prakaitu ir pilnais smėlio batais, bet labai laimingi. Po dušo sėdim balkone, stebim saulėlydį virš Monument Valley ir kalbamės, kad šio neilgo žygio metu pamatėm daug daugiau nei būtume galėję pamatyti ekskursijos su džipu metu ar juo labiau nuo viešbučio terasos.

Vakarieniaujam viešbučio restorane – kito varianto čia ir nėra. Maistas skanus, bet porcijos ir vėl didžiulės, aš nei pusės neįveikiu. Po vakarienės dar pasivaikštom po terasą, trumpam prisėdam aikštelėje, kur tiesiai ant viešbučio sienos rodomas vesternas su John Wayne (veiksmas, žinoma, vyksta Monumentų slėnyje) ir apie dešimtą grįžtam į kambarį. Jaučiamės lengvai ir maloniai nuvargę po ilgos (vėl!) ir įspūdingos (vėl!) dienos.

Prieš miegą dar bandom fotografuoti naktinį dangų su uolų siluetais, bet dangų aptraukė debesys ir nieko doro nesigauna. Paliekam stovą su fotiku balkone ir einam miegoti, tikėdamiesi, kad naktį gal debesys išsisklaidys. Prabudusi ketvirtą ryto, einu į balkoną – dangus giedras ir pilnas žvaigždžių.

Vėl pabundu prieš pusę šešių, dienai dar tik brėkštant. Pasidarau kavos puodelį (koks gėris tie Amerikos viešbučiai, kai kambaryje visuomet gali pasidaryti kavos ar arbatos!) ir įsitaisau balkone. Netrukus prie manęs prisijungia ir vyras. Monumentų slėnis atsisveikinimui mums padovanoja nuostabių saulėtekio vaizdų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website