Dvyliktoji diena Namibijoje. Laikas atsisveikinti su vandenynu ir vėsiu žiemos oru, ir keliauti toliau, į Damaraland aukštumas. (Pasakojimas apie pirmąją kelionės dalį – ankstesniame įraše.) Devintą ryto paliekame jaukius Swakopmund apartamentus ir važiuojame šiaurės kryptimi geru asfalto keliu su vaizdu į vandenyną. Asfaltas baigiasi, kai pasukame į rytus, žvyrkeliu link Usakos. Kelio būklė nebloga, vaizdai aplink gražūs, mašinų vos viena kita – vienas malonumas toks važiavimas. Per porą valandų pasiekiame Spitzkoppe uolų parką. Įvažiavimas labai dramatiškas – didžiulės uolų sangrūdos, lyg miražas išnyrančios iš karščio migla aptrauktos bekraštės lygumos.

Spitzkoppe – viena aukščiausių viršūnių Namibijoje (1728 m.). Parko teritorijoje gausu uolų ir didžiulių akmens riedulių. Teritorija nemaža, bet visos atrakcijos tvarkingai sužymėtos, visur yra nuorodos. Galima čia atvažiuoti kelioms valandoms ar visai dienai, o galima ir nakvoti, jei turi palapinę – pakeliui į recepciją pravažiavome keletą individualių kempingo aikštelių, viena už kitą vaizdingesnėse lokacijose.

Mus šiame parke labiausiai domina 2-4 tūkstančių metų senumo bušmenų piešiniai ant uolų, na ir kažkiek pasivaikščioti norėtųsi, jei nenuleipsim nuo karščio. Įsigyjame dienos bilietą ir pirmiausia važiuojam link Small Bushman’s Paradise. Šalia parkingo laukia gidas Johannes (piešinius ant uolų galima apžiūrėti tik gido lydimiems). Prie mūsų prisijungia dar viena pora ir saulės kepinamu takeliu einame link uolų. Piešiniai pablukę, bet įspūdingi, o gido pasakojimas įdomus, tad laikas neprailgsta. Gido paslaugos įeina į dienos bilieto kainą, bet, žinoma, paliekame arbatpinigių.

Dar viena vieta, kurią labai norėjau pamatyti – Natural Arch, didžiulė granito arka aukštai ant uolų, matoma iš toli toli. Mūsų pradinis planas buvo praeiti kažkuriuo iš keleto nužymėtų parko takų, o pakeliui ir arką aplankyti, bet spiginanti saulė ir daugiau nei 30 laipsnių karštis privertė keisti planus ir iki lankytinų vietų važiuoti automobiliu. Tiesa, nuo artimiausio parkingo iki arkos vis tiek dar tenka gerokai paėjėti saulės kepinamu keliuku per dykumą.

Pasiekę uolų sangrūdas arkos prieigose, ropščiamės aukštyn ir netrukus jau stovime Natural Arch papėdėje. Granito šlaitas, vedantis link arkos – labai status ir labai slidus, vos įžiūrimas takelis aukštyn neatrodo patikimai, o aš apsiavusi sportbačiais (vis keikiau save, kad į Namibiją nepasiėmiau kalnų batų, ne vieną ir ne du kartus jie būtų tikrai pravertę), tad nusprendžiu, kad aukštyn nelipsiu, išleisiu vyrą vieną eiti.

Netrukus nuo arkos nusileidžia kita pora, moteris mane drąsina ir sako, kad nėra taip baisu, kaip atrodo, ir kad jei ji užlipo, tai užlipsiu ir aš. Įsidrąsinu ir lipu. Šiaip ne taip įveikiu tą statų slidų šlaitą (nesakysiu, kad buvo smagu!) ir netrukus stoviu po arka, kur jau laukia vyras (jam užteko proto pasiimti kalnų batus). Vaizdai nuo arkos puikūs, į abi puses, džiaugiuosi, kad įveikiau baimę ir užlipau.

Prie arkos ilgai neužsibūnam, nes norim pamatyti dar vieną vietą su piešiniais ant uolų – Bushman’s Paradise. Parkinge mus pasitinka gidas Gothard (ši paslauga tikrai puikiai suorganizuota, ir turistams patogu, ir piešiniai nuo vandalų apsaugoti), trumpai luktelim, ar nebus daugiau norinčių, ir netrukus Gothard jau veda mus link beveik statmenos uolų sienos. Tiesiai granito šlaitu aukštyn kyla grandinėmis sutvirtintas takas. Va tai tau – pasirodo, norint pamatyti tuos piešinius, teks pirmiausia pabūti kalnų ožiais! Uola labai stati, karštis nežmoniškas, šešėlio jokio, tad lipti nėra lengva. Bet sėkmingai įveikiam tą kliūčių ruožą ir netrukus jau dairomės nuo uolų viršaus. Vaizdai platūs ir erdvūs, o dar ir lengvas vėjelis čia viršuje pučia.

Gothard mums pasiūlo pirmiausia palypėti dar aukščiau, iki Balancing Rock – ant uolos krašto balansuojančio didžiulio granito riedulio. O kad jau užlipom, tai ir pastumti pabandžiau.

Einame apžiūrėti bušmenų piešinių. Jiems keli tūkstančiai metų, net keista, kad šitaip gerai išsilaikė atvirame ore – gal todėl, kad klimatas čia sausas, o piešiniai yra tokiame tarsi ir koridoriuje po uolomis, tad mažiau kenčia nuo vėjo, saulės ir lietaus.  Labai ypatingas jausmas apima į juos žiūrint – juk tai yra žinutė nuo tūkstančius metų prieš mus čia gyvenusių žmonių, langas į jų pasaulį.

Apžiūrėję piešinius, leidžiamės į negilų uolų apsuptą granito dubenį ir kitoje pusėje vėl kabarojamės aukštyn. Gothard nori mums parodyti vaizdą iš didžiulės olos, esančios aukštai uolų sienoje ir pasiekiamos vos įžiūrimu, vietomis beveik statmenu takeliu.

Vaizdas tikrai įspūdingas, vertėjo dėl jo lipti aukštyn per slidų granitą, nors manęs tas lipimas ir vėl nedžiugino.

Leidžiantis žemyn į slėnį, Gothard dar surengia mums vietinės Damara genties kalbos pamokėlę. Mūsų kalbos padargai visiškai nepritaikyti caksintiems šios kalbos garsams, bet smagiai prisijuokiam bandydami tuos garsus imituoti. Gothard sako, kad man visai pusėtinai sekasi ištarti du iš keturių.

Spitzkoppe užtrukome kiek ilgiau nei planavome – penkias valandas. Būtume radę ką veikti ir dar ilgiau, bet jau keturios popiet, o mes dar turime pasiekti nakvynės vietą. Pirmiausia prastu žvyrkeliu važiuojame į Usakos miestelį užsipilti benzino – degalinės šiuose kalnuose pasitaiko retai, reikia planuoti iš anksto, kur ir kada bus galima pasipildyti benzino atsargas. Iš Usakos sukam į rytus ir jau kiek geresniu žvyrkeliu kylam aukštyn link Erongo kalnų. Kelias visiškai tuščias, aplink driekiasi aukso spalvos pievos, aprėmintos rausvai rudo granito kalvomis. Pagaliau privažiuojame posūkį į Hohenstein Lodge – čia nakvosime dvi naktis. Lodžija įsikūrusi labai vaizdingoje vietoje, ant neaukštos kalvos keteros, su vaizdu į uolomis nusėtą lygumą apačioje ir Hohenstein kalnų masyvą tolumoje. Betoniniai namukai pastatyti taip, kad ir pro langus, ir nuo terasos matytųsi kalnai.

Įsikuriame, atsigaiviname po vėsiu dušu, šiek tiek pailsime, pasigrožime saulėlydžiu, o kai sutemsta, einame vakarieniauti į lodžijos kavinę. Beveik visur Namibijoje, kur nakvodavome, ten ir vakarieniaudavome – lodžijos dažniausiai įsikūrusios nuošaliose vietose, tad kitų variantų ir nėra, tik miestuose kitaip.

Tryliktoji diena. Ją praleisime Hohenstein lodžijos teritorijoje. Kelionės maršrutą specialiai planavau taip, kad nebūtų kasdien pervažiavimai ir kasnakt nakvynė vis kitoje vietoje. Toks planas labai pasiteisino, labai gerai buvo turėti štai tokių ramių lėtų dienų, kai gali neskubėdamas iš arčiau susipažinti su vieta, kurioje esi.

Ryte planuojame žygį pėsčiomis. Trasos čia yra trys, mes pasirenkam ilgiausią – Kudu Trail, trijų valandų trukmės. Jau žinom, kad įdienojus bus labai karšta, tad keliamės anksti, neskubėdami pusryčiaujam ir devintą išeinam. Takas nesudėtingas, bet tenka šiek tiek palypėti aukštyn.

Kuo aukščiau kylam, tuo platesni vaizdai. Toli apačioje matosi ir mūsų lodžijos stogai.

Pasiekę aukščiausią trasos tašką, prisėdam pailsėti didžiulio medžio šešėlyje. Aplink tylu tylu, net paukščių nesigirdi. Laukinių gyvūnų nesimato nei vieno, nors tikėjomės juos sutikti ar bent iš tolo pamatyti. Žmonių irgi daugiau nėra, esam čia vieni.

Eiti atgal jau nebe taip smagu, saulė zenite ir kepina kaip reikiant. Bet vis tiek pagaunu save galvojant, kaip tai nuostabu – štaip taip sau vaikščioti po bušą Namibijoje. Kažkada juk nei svajoti nedrįsau apie tokias patirtis.

Kai pusę dviejų grįžtame į lodžiją, karšta jau visai nevaikiškai. Atsigaivinę šalto gėrimo skardine jaukiame bare, likusias popietės valandas praleidžiame šešėlyje prie baseino. Ketvirtą popiet – antroji šios dienos pramoga, sundowner drive (saulėlydžio pasivažinėjimas). Važiuojame atviru džipu, tik mes ir mūsų gidas-vairuotojas Abram, labai šnekus ir draugiškas Damara genties atstovas. Lodžija savo teritorijoje turi įvairių gyvūnų, juos ir norime pamatyti. Abram apie gyvūnus žino daug, ir pamato juos greičiau negu mes. Iš pradžių stebim tik paukščius – jų čia tiek daug, net nuostabu, kaip mes ryte nei vieno nematėm?

Dar kiek pavažiavus dulkėtu keliuku per bušą, pagaliau mums nusišypso laimė – per aukso spalvos žolę tarp akacijų vaikštinėja dvi žirafos.

Saulė jau vakarop, viskas aplink užlieta minkštos artėjančio saulėlydžio šviesos. Važiuojam toliau, ir netrukus pamatome didelį būrį šokliųjų gazelių. Kitoje pusėje ganosi kelios antilopės gnu (wildebeest).

Svečiai į lodžiją gali atvykti ne tik automobiliu, bet ir mažais lėktuvėliais. Šįvakar pakilimo taku naudojasi tik gazelės.

Būtinas sundowner drive ritualas – palydėti saulę vaizdingoje vietoje su gėrimo taure. Abram išrenka neaukštą kalvelę su vaizdais į visas puses, iš bagažinės ištraukia sulankstomą staliuką ir kėdes, indelį su užkandžiais ir buteliuką balto vyno – improvizuotas saulėlydžio piknikas su panoraminiais vaizdais į visas puses. Kol vyrai bendrauja, aš apibėgu kalvą, paskui dar užsiropščiu aukštyn, ieškodama gražiausių kadrų. Vakaras ramus ir šiltas, aplink tylu tylu… nuostabi vieta!

Važiuojant atgal į lodžiją, pasidžiaugiu, kad prisiminiau pasiimti megztuką – saulei nusileidus gerokai atvėso, o džipas atviras, nuo kalnų pučia smarkus vėsus vėjas. Grįžę į namuką, dar pasigrožim paskutinėmis vakaro spalvomis ant Hohenstein kalno ir einam ruoštis vakarienei. Diena buvo puiki!

Keturioliktoji diena. Planavom išsimiegoti, bet pabudom anksti, tad aštuntą jau pusryčiaujam ir džiaugiamės bundančio bušo vaizdais. Niekur neskubam, nes laiko turim, važiuosim šiandien netoli – ir vėl žvyrkeliais, bet mes jau pripratę. Išvažiuojam beveik dešimtą ryto. Šiek tiek gaila palikti Hohenstein lodžiją – čia taip ramu ir gražu. Bet mūsų juk laukia nauji įspūdžiai ir nauji nuotykiai!

Šiandienos planas – pervažiuoti iš pietinės Damaraland dalies į šiaurinę. 200 kilometrų žvyrkeliu, 3-4 valandos, nieko sudėtingo. Važiuojam sau atsipūtę, niekur neskubėdami, džiaugiamės vaizdais, kalbamės, kaip gerai, kad šiandien netoli tereikės važiuoti ir kad visai be reikalo prieš kelionę taip nerimavom dėl Damaraland žvyrkelių.

Viskas pasikeičia, kai privažiuojam mažutį kaimelį, ir iki tol normalus buvęs D kategorijos žvyrkelis staiga pavirsta siauru smėlėtu ir akmenuotu šunkeliu, vedančiu per kažkokių vaismedžių sodus. Greitis krenta iki 15-20 km/h (vairuoju aš), ir jau darosi neramu, kur tas keliukas mus nuves, ar neteks suktis atgal (nors Google Maps ryte rodė, kad kelias pravažiuojamas). Po kelių kilometrų tokio važiavimo atsiremiam į kelią užtvėrusius užrakintus vartus. Šalia laukia du vietiniai asilo traukiamam vežime. Jie mums papasakoja, kad už keleto kilometrų bus dar dveji vartai, ir pasisiūlo juos visus atrakinti už 10 eurų. Sutinkam, nes kitų variantų nelabai ir yra. Vienas vyrukas lipa su mumis į mašiną, kitas lieka vežime ir važiuoja iš paskos (greitis panašus, tiek automobilio, tiek vežimo). Kai pasiekiam paskutinius vartus, vairą perleidžiu vyrui, jam šiaip ne taip pavyksta pravažiuoti nenubraižius mašinos šonų. Vyrukai mums linksmai mojuoja ir linki geros kelionės. Tikrai nežinojau, kad galima užtverti viešą kelią, bet kai vėl grįžtam į normalų žvyrkelį ir atsiranda interneto ryšys, sužinom, kad D-kelias oficialiai baigiasi tame kaime, kurį pravažiavome, tik Google Maps šio fakto kažkodėl nežino. Na bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. (Keliukas, beje, buvo daug prastesnis nei matosi nuotraukoje – kai prasidėjo pats “gerumas”, jau nebesinorėjo fotografuoti.)

Kuo labiau artėjame link nakvynės vietos Damara provincijos šiaurėje, tuo dažniau ima atrodyti, kad esame Monumentų slėnyje! Juokauju, žinoma – esame ne tik ne toje šalyje, bet net ir ne tame žemyne. O visgi panašumo yra.

Mūsų nakvynės vieta – Vingerklip Lodge. Pavadinimą lodžijai davė netoli stūksanti piršto formos uola, Vingerklip. Lodžija įsikūrusi nepaprastai gražioje vietoje, ant neaukštos keteros akmenuotos kalvos papėdėje, su panoraminiais vaizdais į visas puses. Apie šią lodžiją sužinojau, kai rinkau informaciją prieš kelionę – pamačiusi nuotraukas, būtinai užsimaniau čia nakvoti. Dabar jau matau, kad neapsirikau – tikrai vertėjo, nors nakvynės kaina ir nemaža. Išvis, lodžijos Namibijoje yra brangios – moki už privilegiją nakvoti įspūdingose vietose, bet ir patogumai, servisas bei maistas paprastai būna aukščiausios klasės. Ne išimtis ir ši lodžija. Įsikuriam jaukiame namelyje šiaudiniu stogu, nuo privačios terasos pasidžiaugiam vaizdais, per žiūronus pasidairom į būrelį impala antilopių, susirinkusių prie lodžijos vandenduobės.

Oro temperatūra lauke +35, per daug karšta ką nors aktyviai veikti, tad popietę praleidžiame vėsiame lodžijos bare. Likus maždaug valandai iki saulėtekio, kai pagaliau šiek tiek atvėsta, išeinam pasivaikščioti iki taikliai pavadintos Vingerklip uolos.

Apeinam uolą ratu, paskui užsiropščiam iki jos papėdės. Slidus žvyro takas nėra lengvas, bet įveikiam, o viršuje atsiveria svaigūs vaizdai, nuspalvinti besileidžiančios saulės.

Nuo Vingerklip uolos papėdės puikiai matosi ir lodžija, jau beveik paskendusi vakaro šešėliuose.

Iki soties pasidžiaugę vaizdais neskubėdami grįžtam į lodžiją ir einam vakarieniauti. Restoranas puikus, maisto pasirinkimas didelis, viskas skanu (chili con carne su gnu mėsa – išvis apsivalgymas), aptarnavimas tobulas, tik svečių čia gerokai daugiau nei per pastarąsias kelias dienas buvom įpratę. Sugrįžom į turistų pamėgtą Namibijos regioną. Ir į šiltesnį klimatą – tai pirmasis vakaras per visą kelionę, kai saulei nusileidus vis dar šilta ir nereikia ilgų rankovių ar net ir striukės, kaip kad būdavo Namibijos pietuose.

Penkioliktoji diena. Net sunku patikėti, kad esame čia jau dvi savaites! Na o šiandien bus tinginių diena. Ne visai tinginių, žinoma – visą dieną tingėti mes nemokam. Iškart po pusryčių, kol dar maloniai vėsu, išeinam į žygį aplink lodžiją. Svečiams siūlomi keli įvairaus ilgio takai, mes sujungsime į vieną tris iš jų, ir gausis 10 kilometrų ilgio žiedinė trasa. Takas nesunkus, vaizdų netrūksta, tik laukinių gyvūnų ir vėl nerasta.

Į lodžiją grįžtam jau po vidurdienio. Pavėsyje kabantis termometras rodo +30. Kelias valandas patinginiaujam prie baseino, o likus valandai iki saulėlydžio išsiruošiam į dar vieną žygį, tik jau gerokai trumpesnį. Lodžija turi dar vieną restoraną, aukštai ant uolos, su svaigiais vaizdais ir skambiu pavadinimu “Erelio lizdas”. Ten yra vietos tik dvidešimčiai svečių, tad vakarienę reikia rezervuoti iš vakaro. Restoranas pasiekiamas prie uolos pritvirtintais geležiniais laiptais.

Užsiropštus ant uolų  viršaus, atsiveria panoraminiai vaizdai į visas puses. Mus pasitinka labai svetingas padavėjas, pasiūlo gėrimų ir pataria laiką iki vakarienės praleisti apžvalgos aikštelėje ant pačio uolos krašto. Taip ir padarome. Kai tokie vaizdai aplinkui, tas pusvalandis tikrai neprailgsta.

Išblėsus paskutinėms saulėlydžio spalvoms, visi svečiai esame pakviečiami į vidų, ten išklausome labai nuotaikingą meniu pristatymą ir prasideda vakarienė. Restorano sienos stiklinės, tad ir vakarienės metu galime gėrėtis vaizdais. Vakarienė – švediško stalo formato, maisto pasirinkimas negausus, kitaip nei pagrindiniame lodžijos restorane, bet viskas skanu. Ragauju eland steak ir springbok sausage, o vakarienės “vinis” – vietinis patiekalas, mealiepap (kukurūzų miltų košė, labai primenanti manų košę, tik nesaldi, ir tokia tiršta, kad peiliu pjauti galima) su pomidorų-svogūnų padažu. Jei būtų kas pasakęs, kad manų košę galima valgyti su tokiu padažu, nebūčiau patikėjusi, bet labai skanu.

Šiek tiek neramu, kaip teks tamsoje nusileisti nuo uolos, bet čia viskuo pasirūpinta – ir laiptai, ir takas apšviestas.

Tinginių diena buvo tobula! Ir labai džiaugiuosi, kad netyčia sužinojau apie šią lodžiją ir kad pasirinkome joje apsistoti. Bent jau vaizdų prasme ji tikrai pirmauja tarp visų mūsų nakvynės vietų Namibijoje.

Šešioliktoji diena. Metas keliauti toliau. Po pusryčių atsisveikinam su svetingu lodžijos personalu, lipam į šviežiai nuplautą mašiną (smėlio į mašiną šioje kelionėje pribyrėdavo daug, kas kelias dienas reikėdavo jį iš visur iškratyti, o mašinos išorė jau seniai buvo tapusi tiesiog smėlio spalvos, tad ši personalo suteikta paslauga mus labai pradžiugino) ir sukam atgal į žvyrkelį, kuriuo čia atvažiavome. Po mažiau nei valandos pasiekiame asfaltuotą kelią. Jau pamiršta prabanga! Trumpam stabtelim Outjo miestelyje, užsipilam benzino, apsiperkam maistu ir sukam į šiaurę, link Etosha nacionalinio parko.

Etosha – dar viena vieta Namibijoje, kurią labai norėjau pamatyti. Parkas didžiulis, beveik 5000 kvadratinių kilometrų, jo centre plyti didžiulis išdžiūvęs druskos ežeras. Parke gausu laukinių gyvūnų, čia galima pamatyti ir didįjį Afrikos penketą, jau nekalbant apie mažesnius gyvūnus ir paukščius. Etošoje nebūtina imti organizuotą safarį su gidu, po parką leidžiama važinėti savo automobiliu (tik išlipti draudžiama, išskyrus specialiose aptvertose aikštelėse, kurių nėra daug). Parko teritorija didžiulė, didžioji dauguma kelių – žvyrkeliai, kai kurie jų labai prastos būklės. Laukiniai gyvūnai, kaip žinia, grafiko neturi, niekad tikrai nežinai, kur jie bus, net ir prie vandenduobių reikia atsidurti tinkamu laiku, kad kokį įdomesnį gyvūną ten rastum. Todėl Etoshai rekomenduojama paskirti bent tris pilnas dienas, o nakvoti geriausia kempinguose parko teritorijoje. Mat būti parko teritorijoje leidžiama tik nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o dauguma gyvūnų prie vandenduobių ateina anksti ryte arba vėlai vakare. Kempingai turi savo vandenduobes, taigi juose apsistojus yra didesnė tikimybė ką nors įdomaus pamatyti. Mes pasirinkome po vieną nakvynę dviejuose iš parko kempingų. Juos administruoja kažkokia valdiška Namibijos instancija, tad gyvenimo salygos ir paslaugų kokybė atitinkama – atsiliepimuose visi perspėja nesitikėti komforto, bet juk ir tikslas ne toks. Rezervacijos šiuose kempinguose išgraibstomos anksti, bet mums pasisekė, nors pats procesas užtruko ilgokai – su tarpininkaujančia agentūra susirašinėjau beveik mėnesį, kol viską sutvarkė taip, kaip norėjau.

Į Etoshos nacionalinį parką įvažiuojam pro pietinius vartus, Anderson Gate. Kelias kol kas geras, asfaltuotas. Netrukus užmatom nuorodą į Ombika vandenduobę, ir nusprendžiam pasižiūrėti, kas ten gero. Neprašovėm – prie vandenduobės susirinkę nemažai zebrų ir impala antilopių. Tas pirmasis momentas, kai pamatai laukinius gyvūnus – jis visada toks ypatingas ir įsimenantis!

Praeina gal ketvirtis valandos, ir vandenduobė ištuštėja, dabar atvažiavę jau nebūtume nieko pamatę. Vėl grįžę į pagrindinį kelią, važiuojam link Okaukuejo kempingo. Vienu momentu tenka pristabdyti ir praleisti per kelią žirgliojančią žirafų šeimyną. Dar kelios žirafos šmėkščioja pakelės brūzgynuose.

Žirafiukai smalsiai mus stebi.

Pasiekę Okaukuejo, einam užsiregistruoti ir įsigyti parko bilietus (juos perki norimam parų skaičiui, galiojimas prasideda nuo to momento, kai įvažiavai pro vartus). Gaunam raktą ir einam ieškoti savo laikinų namų. Kempingo teritorija gana nyki, bet namuko vidus maloniai nustebina – švaru, erdvu, tvarkinga, o virtuvėlėje netgi šaldytuvas yra. Greitai įsikūrę, važiuojam pasidairyti po parką. Važinėjamės porą valandų. Gyvūnų randam nedaug – šiuo dienos metu jie nelabai aktyvūs, dauguma slepiasi nuo karščio kur nors pavėsyje. Šį bei tą vis dėlto “sumedžiojam”.

Įdomiausias sutiktas gyvūnas – honey badger, jis labai baikštus, retai kam pasiseka pamatyti.

Apie penktą grįžtam į kempingą, šiek tiek pailsim, paskui vyras sugalvoja nueiti patikrinti kempingo vandenduobės. Iki jos nuo mūsų namuko gal penkios minutės kelio. Netrukus durys vėl subilda, vyras įlekia vidun, griebia fotoaparatą ir sako, kad prie vandenduobės atėjusi visa banda dramblių. Dar minutė – ir aš lekiu jam iš paskos. Prie vandenduobės mane pasitinka magiškas vaizdas. Dulkėtoje Afrikos prietemoje šmėžuoja apie 30 dramblių ir drambliukų, kiek toliau nuo ežero – daugybė žirafų ir zebrų. Palei tvorą, skiriančią vandenduobę nuo kempingo, susirinkusi daugybė žmonių, jie visi tyliai stebi, filmuoja ir fotografuoja gyvūnus. Drambliai gi užsiėmę savo reikalais – malšina troškulį, vaikšto pakrante, išdykauja, žaidžia tarpusavyje. Žirafos ir zebrai kantriai laukia savo eilės atsigerti.

Sutemos vis gilėja, matomumas prastėja, bet nesinori iš čia išeiti. Afrikos magija užvaldžiusi visus. O aš tyliai džiaugiuosi, kad pavyko planas nakvoti parko teritorijoje ir galime pasidžiaugti šiuo magišku vaizdu. Dar niekad nesu mačiusi tiek dramblių vienoj vietoj ir taip iš arti, net Tanzanijos įspūdžiai nublanko, nors ten irgi buvo labai gerai.

Kažkuriuo metu prie vandens priartėja du raganosiai – jie dramblių nebijo ir savo eilės nelaukia.

Kai visai sutemsta, grįžtam į kambarį ir ruošiamės vakarienei. Apie maistą Etoshos kempinguose irgi prirašyta daug, ir nelabai teigiamų dalykų, bet aš pavalgiau visai skaniai. Vyro vegetariškas karštas patiekalas, tiesa, buvo keistokas – pica su ananasais ir žaliaisiais žirneliais, o prie picos – bulvių košė. Po vakarienės dar užsukame prie vandenduobės. Ten vaikšto du raganosiai, vienu metu prasliūkina hiena, o tolimajame krante prie nuvirtusio medžio įsitaisiusi liūtų pora. Net ir su žiūronais jie vos įžiūrimi. Pasėdim ilgokai, bet kadangi nieko daugiau nevyksta, nusprendžiam eiti miegoti.

Septynioliktoji diena. Keliamės anksti, septintą jau pusryčiaujam, tada einam patikrinti vandenduobės, bet ten nei gyvos dvasios, absoliučiai tuščia. Ką gi, pakuojamės daiktus ir aštuntą ryto važiuojam pro vartus. Judam rytų kryptimi, link kitos nakvynės vietos – Halali kempingo. Penkias valandas dardam įvairios būklės žvyrkeliais, aplankom ne vieną ir ne dvi vandenduobes. Kai kurios tuščios, kitose susirinkę būriai gyvūnų. Labai norim pamatyti liūtus, bet kol kas nesiseka.

Jau po pietų pasiekiam Halali kempingą. Namukas ir čia labai neblogas, tikrai nėra ką prikišti, nepaisant visų neigiamų atsiliepimų. Įsikūrę einam patikrinti vandenduobės. Čia ji yra kiek toliau nuo kempingo, pasiekiama taku per mišką. Prie vandenduobės įrengta pastogė su suoliukais ant uolų, labai patogu stebėti, kas vyksta už kempingą juosiančios tvoros. Veiksmo šiuo dienos metu nedaug – troškulį malšina nedidelė zebrų kaimenė, paskui ir jie dingsta brūzgynuose. Tarp suoliukų šmirinėja drąsios voverės, netoliese šokinėja į žalvarnį panašus paukštis.

Iš vakarykštės patirties žinome, kad popietė nėra geriausias laikas ieškoti laukinių gyvūnų, kad porą valandų pailsime kempinge. Aš išeinu paskaityti į lauką, ten man kompaniją palaiko po kiemą šmirinėjantis visai nebaikštus ragasnapis (hornbill).

Karščiui kiek atslūgus, išvažiuojam pasidairyti po bušą, bet naujų, dar nematytų gyvūnų nesutinkam, tik šokliąsias gazeles ir zebrus.

O štai ir aš, savo stichijoje:

Grįžę į kempingą, artėjant saulėlydžiui vėl einam prie vandenduobės. Ir vėl pasiteisino planas nakvoti parko kempinge. Prie vandenduobės susirinkęs visas tuntas dramblių, netrukus pasirodo ir vienišas raganosis. Daugiau nei pusvalandį stebime juos nuostabaus Afrikos saulėlydžio fone. Vienu momentu iškyla šioks toks konfliktas (drambliai nekenčia raganosių), bet viskas baigiasi gerai, oponentai išsiskirsto kas sau.

Po vakarienės – dar vienas vizitas prie vandenduobės. O ten – net aštuoni raganosiai su raganosiukais! Tamsu, matomumas ne koks, bet vis tiek labai įspūdinga patirtis.

Aštuonioliktoji diena. Jau trečioji diena Etošos nacionaliniame parke. Po pusryčių vėl einam patikrinti, kas vyksta prie vandenduobės. O ten – troškulį malšina zebrai, kiek toliau būriuojasi gazelės, švelnioje ryto šviesoje raibuliuoja gyvūnų atspindžiai vandenyje. Afrikos magija…

Išvažiuojam kiek po devintos. Šįkart nakvosim už rytinės parko ribos, tad pamažu judam ta kryptimi. Diena dosni gyvūnais, tik liūtai taip ir nesiteikia pasirodyti. Prie vandens dūkstantys zebrai, per bušą linguojantys didžiuliai drambliai, per bekraštį druskožemį kažkur žygiuojantis raganosis, antilopės gnu su mažyliais auksinėje savanos žolėje, kelią užtvindžiusi zebrų kaimenė – įspūdžių šiandien labai daug ir labai įvairių. Dienos “vinis” – lyg niekur nieko bušo keliuką perėjęs leopardas.

Zebrų žaidimai. Tai labai draugiški ir smalsūs gyvūnai, jie nuolat bendrauja ir dūksta tarpusavyje, labai įdomu juos stebėti.

Įspūdingiausias dienos momentas – pasimatymas su leopardu. Važiuojam smėlio keliuku per bušą (grįžinėjam nuo šiek tiek nuošaliau esančios vandenduobės), vairuoju aš. Staiga vyras surinka: “Stabdyk, stabdyk!”. Kertu per stabdžius ir nesuprantu, kas nutiko, kol staiga pamatau tiesiai prieš mašiną iš krūmokšnių išnyrantį ir lėtai per kelią einantį leopardą. Jau beveik pasiekęs kelkraštį, jis staiga sugalvoja prisėsti tiesiai į  kelio smėlį. Vyras apsidžiaugęs skuba fotografuoti, bet leopardas vėl apsigalvoja, keliasi ir neskubėdamas išnyksta brūzgynuose. Mes gi dar kelias akimirkas sėdim be žado. Kokia netikėta sėkmė! Juk tiesiog sekundžių reikalas, galėjom ir nieko nepamatyti, bet mums pavyko!

Privažiuojam posūkį į siaurą keliuką; žemėlapis rodo, kad jis eina pačiu druskožemio pakraščiu. Nusprendžiam važiuoti – gal ką įdomesnio pamatysim? Randam tik tuščias bekraštes druskožemio erdves (fotografuoti jų neįmanoma, bent jau aš nesugebu) ir kažkur per jas keliaujantį vienišą raganosį.

Vėl grįžtam į didesnį žvyrkelį ir riedam toliau. Tuščio kelio nuobodulį paįvairina kažkur savo reikalais keliaujantis dramblys.

Savanos žolėje ganosi antilopių gnu kaimenė.

Ir vėl zebrai. Juos stebėti niekad nenusibosta.

Prie Kalkheuvel vandenduobės susirinkę daugybė dramblių ir zebrų. Iki šios vandenduobės veda ypač prastos kokybės šunkelis su daugybe labai gilių duobių – kelis kartus jau beveik norėjom sukti atgal, tik kad apsisukti nebuvo kur. Bet pasiekę vandenduobę apsidžiaugiam, nes veiksmo čia labai daug – vienoje pusėje žaidžia ir išdykauja zebrai, kitoje būriuojasi drambliai su mažyliais. Vienu tarpu kažko supykęs dramblys pradeda vaikyti zebrus – tvarka turi būti!

Žirafos ūgis geriausiai pasimato kontrasto būdu.

Maitvanagis kantriai laukia prie vandens. Labai nesimpatiškas paukštis, bet jis užima svarbią vietą Afrikos ekosistemoje.

Žirafos atrodo tokios nevikrios, kai išsižergia ir lenkiasi prie vandens atsigerti. Šioje pozoje jos labai pažeidžiamos.

Smalsutės:

Per savaną žingsniuoja strutis.

Jau visai pavakare išvažiuojame iš parko pro rytinius vartus (taip ir nepamatę liūtų) ir netrukus pasiekiame nakvynės vietą – Mushara Bush Camp. Vartai į kempingą – tiesiog šalikelėje, už jų laukia jau įprasta rutina – pora kilometrų žvyrkelio, pagaliau atvedančio iki aptvertos kempingo teritorijos. Tiesiai buše stovi brezentinės palapinės, ant medinių platformų ir su visais patogumais, net ir karštas vanduo yra, bet tik vakare (šildomas saulės baterija). Iškart prisimenu Tanzaniją – ten irgi gyvenome tokiose palapinėse buše. Bendra kempingo erdvė labai jauki ir išpuoselėta – pievelės, gėlynai, baseinas. Kavinė – po atvira pastoge, bet vakare užtraukiamos brezentinės užuolaidos, už jų lieka ir nakties vėsa, ir moskitai. Vakarienė septintą, jau sutemus. Trys patiekalai, maistas labai skanus, mes dar ir butelį balto vyno patvarkom. Devintą valandą jau pakuojamės miegoti – diena ir vėl buvo labai ilga.

Devynioliktoji diena. Šiandien vėl grįšime į Etosha nacionalinį parką (vakar, pravažiuodami Namutoni kempingą šalia rytinių vartų, nusipirkom leidimą dar vienai dienai, taigi šiandien galime būti parke iki penktos valandos). Išvažiuojam kiek prieš aštuonias, pro Namutoni vartus įvažiuojam į parką, kryžkelėje ties Namutoni kempingu sukam į dešinę ir geru žvyrkeliu važiuojam link šiaurinių Nahale vartų. Šiandien ketinam patyrinėti mažiau lankomą Etosha parko dalį. Aplankom keletą vandenduobių, paskui susigundom siauru keliuku, vedančiu pačiu druskožemio pakraščiu. Kelias prastos būklės, pilnas duobių, bet nesigailim, kad važiuojam – druskožemio vaizdai labai įspūdingi (nors gražiais jų gal ir nevadinčiau – tiesiog turi savotiško žavesio tos begalinės karščio migla aptrauktos erdvės), o ir laukinių gyvūnų čia nestinga. Tik liūtai taip ir nesiteikia mums pasirodyti.

Impala antilopės portretas auksinėje ryto šviesoje:

Ir vėl mums kelią pastoja žirafos:

Antilopių gnu kaimenė savanos platybėse:

Vienas gražiausių Etoshos vaizdų – saulės nudeginta aukso spalvos savana ir termitų bokštai.

Prie vienos vandenduobės mums labai pasiseka – kai atvažiuojam, prie vandens stovi tik vieniša žirafa, bet netrukus pasigirsta kanopų dundesys ir atsigerti atlekia didžiulė antilopių gnu kaimenė.

Magiškas momentas (ir šios dienos paguodos prizas), kai pamatome per aukštą savanos žolę einančią gepardo patelę su jaunikliu. Sekam juos ilgai, kol abu dingsta druskožemio platybėse.

Kori bustard – didžiausias skraidantis Afrikos paukštis. Etoshoje juos matėme kelis kartus, bet jie taip puikiai prisitaikę prie aplinkos, kad neiškart ir pastebėsi.

Druskožemio pakraščiu einantis keliukas apsuka ratą ir vėl grįžta iki pagrindinio parko kelio. Stabtelim pietų Namutoni kempinge (gal reikėjo čia imti vieną nakvynę, vietoj dviejų nakvynių už parko ribų, gal tada ir liūtus būtume pamatę?), paskui vėl sukam link druskožemio. Susigundom dar vienu siauru žvyrkeliu, vedančiu iki kelių nuošalesnių vandenduobių. Šįkart, panašu, gavom tikrą iššūkį – kelio būklė tokia, kad judam vėžlio greičiu ir tyliai tikimės, kad nei viena iš daugybės gilių duobių nepadarys žalos automobiliui. Dauguma vandenduobių tuščios (juk ir vėl karščiausias dienos metas, kai dauguma gyvūnų tiesiog miega kur nors pavėsyje), bet prie Okerfontein vandenduobės aptinkame būrelį dramblių, priiminėjančių dumblo vonias. Labai miela ir juokinga stebėti mažylį drambliuką, stropiai kartojantį visus mamos veiksmus.

Pagaliau vėl pasiekę normalų žvyrkelį (tuo siauru šunkeliu man teko vairuoti tris valandas, nes išlipti iš mašinos ir nesaugu, ir draudžiama), trumpam užsukam į Namutoni kempingą, kur vairavimą perima vyras, ir dar kartą pabandom rasti liūtus. Parko naujienų puslapyje yra patarimų, prie kurių vandenduobių jie mėgsta lankytis, tad bandom laimę. Pamatom sočiai visokių gyvūnų, tik liūtų, deja, ne.

Lyrinis nukrypimas – kaip jau minėjau, Etoshos NP teritorijoje iš mašinos išlipti draudžiama, bet šalia pagrindinių kelių yra keletas aptvertų poilsio aikštelių, jose įrengti tualetai ir pikniko staliukai, ten galima saugiai pramankštinti kojas ir trumpai pailsėti nuo vairavimo. Tik va, kabliukas – kažkas turi išlipti iš mašinos ir atidaryti vartus į aikštelės teritoriją. Aišku, matosi toli, tad gerai apsidairius prieš išlipant, rizika minimali, bet vis tiek kažkaip truputį nejauku būdavo. Vienoj aikštelėj išvis buvo didelė skylė vielinėj tvoroj – juokais paspėliojom, ar liūtai ir kiti plėšrūnai apie ją žino?

Paskutinis Etoshoje pamatytas gyvūnas, jau beveik prie pat Namutoni vartų – pakėlęs uodegą kažkur skubantis karpotis (warthog).

Planuodama kelionę kiek abejojau, ar verta Etošai skirti keturias dienas, o dabar, kai laikas jau baigiasi, galvoju, kad mielai ir dar porą dienų čia pabūčiau. Nuostabi vieta, ir išsivežam iš čia tik pačius geriausius įspūdžius. Na o dabar – laikas atgal, į jaukųjį Mushara Bush Camp, kur laukia karštas dušas, skani vakarienė, minkšta lova ir egzotiški naktinio bušo garsai vietoj lopšinės.

Dvidešimtoji diena. Po ankstyvų pusryčių kiek nenoriai kraunamės daiktus – šiek tiek gaila palikti ir Etoshą, ir jaukųjį Mushara kempingą. Vyras išeina į recepciją susimokėti, o aš trumpam prisėdu brezentinėje kėdėje prie palapinės – aštuonios ryto, dar nekaršta, pro bušo brūzgynus skverbiasi švelnūs saulės spinduliai, jie tik šildo, bet dar nedegina, kaip vidurdienį. Ant artimiausio medžio kamieno bėgioja ir garsiai tarška du geltonieji ragasnapiai, mano kaimynystė jiems nei motais, o aš sėdžiu tyliai, nejudėdama, kad nenubaidyčiau. Žinau, kad tai nėra tikroji Afrika, o tik turistinė idilė, bet mano prisiminimuose šis rytas išliks kaip vienas gražiausių šios kelionės momentų.

Kiek prieš devynias išvažiuojame į paskutinį šios kelionės punktą – Waterberg Wilderness. Švilpiame geru asfalto keliu, peizažas pamažu, bet drastiškai keičiasi – daugėja žalumos, horizonte vėl atsiranda kalnai. Ir jau vėl galima išlipti iš automobilio pikniko aikštelėje pakelėj, nesibaiminant, kad iš už krūmo iššoks liūtas ar leopardas. Paskutiniai 25 kilometrai – vėl žvyrkelis, bet geras, tokiu važiuoti vienas malonumas, juolab kad kitų mašinų beveik nesutinkame.

Waterberg Wilderness – dar vienas Namibijos parkas, vėl visai kitokia ekosistema, kitokie vaizdai, dėl to ir norėjome čia užsukti, kad pamatytume dar vieną unikalų Namibijos kampelį. Parke yra ir kempingas, bet mes apsistosime privačioje lodžijoje tuoj už parko ribos. Lodžijų čia yra iš viso trys (priklausančios tai pačiai Waterberg Wilderness grupei), viena jų – slėnyje, kita – ant kalno šlaito, o trečioji ant miškingos kalvos keteros. Šioje trečiojoje, Plateau Lodge, mes ir nakvosime. Pravažiavę du patikros punktus, labai prastos būklės duobėm išdaužytu keliuku pakylam iki bendros recepcijos (keista, kad šios labai nepigios lodžijos nesugeba bent kiek susitvarkyti privažiavimo). Užsiregistravę vėl lipam į mašiną ir be proto stačiu, siauru, bet bent jau grįstu keliuku kylam aukštyn, kol pasiekiam kalvos keterą ir ten esantį nedidelį parkingą.

Interneto paveiksliukai nemelavo – Plateau Lodge įsikūrusi labai vaizdingoje vietoje, ant uolėto šlaito virš Waterberg Plateau slėnio, o panoraminiai vaizdai veriasi ne tik nuo namuko terasos, bet ir iš lovos. Turime netgi privatų mažulytį baseiniuką, atsigaivinimui nuo dienos karščio. Ši lodžija kainuoja daugiau nei dauguma kitų nakvynių Namibijoje, bet ir akivaizdu, kodėl – mokame už vaizdus, už ramybę, už privilegiją pabūti arti nuostabios gamtos, bet su visais patogumais.

Recepcijoje mus perspėjo laikyti duris uždarytas, kad vidun neįsmuktų beždžionės. Kol kas jų nesimato, užtat aplink šmirinėja daugybė damanų (rock hyrax). Dar niekad ir niekur jų tiek nemačiau! Ir kokie jie triukšmingi – ir švilpia, ir kriuksi, ir loja, ir kosėja… ko tik neprisiklausėm!

Įsikūrę lipam dar aukščiau, į lodžijos kavinę, prisėdam lauko terasoje su arbata ir naminio pyrago gabalėliu, ir gėrimės Waterberg slėnio vaizdais. Ir lodžijos namukų stogai nuo čia kaip ant delno.

Lodžija svečiams siūlo net kelias pėsčiųjų trasas, tad kiek pailsėję išeinam patyrinėti apylinkių. Andersson Trail – puikus ir vaizdingas takas, bet neypač lengvas – per brūzgynus ir akmenis aukštyn-žemyn kalvos šlaitu, o karštis nevaikiškas, tad eiti nėra ypač smagu. Priėję Andersson kempingą, nusprendžiam neiti iki galo (dar liko keli kilometrai), leidžiamės žemyn ir atgal grįžtam žvyrkeliu slėnio dugne. Mūsų nuostabai, vaizdai nuo kelio dar puikesni negu nuo kalnų tako.

Jau visai netoli lodžijos pamatome aukštai ant uolų besikarstančias beždžiones. Nežinau, ar čia tos pačios, dėl kurių mus perspėjo recepcijoje, bet iš arti jų taip ir nematėm nei karto.

Kai grįžtam į savo namuką, saulė jau beveik nusileidusi, bet lyguma tolumoje, kur nesiekia kalnų šešėlis, dar maudosi paskutiniuose jos spinduliuose. Čia viršuje tuo tarpu gerokai atvėso, spalvos nubluko, damanai nebetriukšmauja. Baigiasi dar viena puiki diena.

Nuostabios dienos euforija kiek išblėsta vakarienės metu. Maistas labai vidutiniškas (už tokią kainą tikrai tikėjomės geriau), vyro vegetariškas karštas patiekalas išvis nevalgomas (nors jis maistui neišrankus, valgo viską, kas vegetariška). Laimei, nors desertas skanus.

Dvidešimt pirmoji diena. Jau pati kelionės pabaiga, norisi ramios ir neskubios dienos. Atsisakom minties važiuoti į visai šalia esantį Waterberg nacionalinį parką, nusprendę, kad nieko labai kitokio ten nepamatysim, ir po pusryčių išeinam į dar vieną žygį Waterberg Wilderness teritorijoje. Sujungsime į vieną tris lodžijos siūlomas trasas ir pasidarysime maždaug trijų valandų trukmės žiedinę trasą.

Pirmoji dalis – Dassie Trail (“dassie” – taip jie čia vadina damanus). Nuo savo aukštumų nusileidžiame žemyn į slėnį, pereiname į kitą jo pusę (kažkuriuo momentu kertame išdžiūvusios upės vagą) ir prasideda vaizdingoji tako dalis.  Einame kalno šlaitu po didžiulėmis uolomis, nuo tako reguliariai veriasi vaizdai į slėnį ir kitoje (mūsų) pusėje besitęsiančią aukštų beveik statmenų uolų grandinę.

Vėl nusileidę žemyn į slėnį ir pasiekę Wilderness Lodge prieigas, toliau sekame Fountain Trail – pavėsingu taku per pievas iki šaltinio slėnio pabaigoje, uolų papėdėje, aprūpinančio visas tris lodžijas vandeniu. Šis takas man pats gražiausias iš visų, kuriuos teko praeiti Namibijoje – aukso spalvos žolė, didžiuliai seni medžiai, pilni paukščių balsų, aukštai virš galvos stūksančios raudonos uolos. Sakau vyrui, kad turbūt taip turėjo atrodyti pirmykštis rojus.

Nuo šaltinio į Wilderness Lodge grįžtam kita slėnio puse, ne tokiu lengvu, bet vėl dosniu vaizdų Porcupine Trail taku ant kalno šlaito.

Wilderness Lodge visiškai tuščia, nesimato nei svečių, nei personalo, o mes labai ištroškę, norėtume atsigaivinti šalto gėrimo stikline. Pagaliau iš vieno pastato išeina pagyvenęs vyriškis, nusiveda mus į barą ir atneša šaltų gėrimų. Kiek pailsėję ir atsivėsinę, atsisakom minties eiti iki savo lodžijos Andersson trail taku ant kalno šlaito (jau nuėjom 9 kilometrus, tektų įveikti dar bent 4, gana sudėtingu taku, kurio dalį jau praėjome vakar – per karšta ir per daug tingisi) ir grįžtam keliu per slėnį.

Į savo namuką pareinam jau smarkiai po pietų, gerokai pavargę, bet labai patenkinti savo diena. Telefonai sako, kad iš viso nuėjom 12 kilometrų. Likusias kelias popietės valandas praleidžiame terasoje, kur mums kompaniją palaiko dešimtys damanų (man labiau patinka vietinių jiems duotas vardas – rock dassie). Šie žvėriukai, išvaizda primenantys jūros kiaulytes, bet iš tiesų besigiminiuojantys su drambliais, tokie mieli ir juokingi!

Dvidešimt antroji diena. Kelionė jau kaip ir baigėsi, šiandien nebelankysime jokių objektų, važiuosime tiesiai į Windhoek oro uostą, iš kur septintą vakaro turėtų kilti Lufthansa lėktuvas, parskraidinsiantis mus į Frankfurtą. Laiko turim, tad keltis neskubam ir pusryčiaujam vėlai. Lauke vėsu, ant akmenų prie baseino strikinėja ryškių spalvų paukščiukas, po ryto saulės nutviekstas uolas karstosi beždžionės. Tik damanų nei matyti, nei girdėti – dar miega turbūt?

Dešimtą ryto paliekame lodžiją, paskutinį kartą pravažiuojame namibišku žvyrkeliu, o paskui su vėjeliu švilpiam judriu trijų juostų greitkeliu. Koks kontrastas! Tiesą sakant, tušti žvyrkeliai man patiko labiau.

Jau netoli oro uosto pamatome būrį babuinų šalikelėje. Kaip simboliška – šie gyvūnai mus pirmieji pasitiko Namibijoje, jie ir išlydi.

Oro uostą pasiekiame be nuotykių, grąžiname mašiną, priduodame bagažą ir prisėdame baro terasoje, nes dar turim tris valandas iki skrydžio. Užsisakau labai neblogo skonio kapučino – pirmąjį po beveik trijų savaičių. Egzotiškos kelionės yra nuostabu, į nieką jų nekeisčiau, bet grįžti prie įprastų kasdienių ritualų irgi visai smagu.

Naktinis skrydis į Frankfurtą gerokai išvargina – virš centrinės Afrikos slenka didžiulis audros frontas, lėktuvą beveik ištisai krato, miegoti sekasi sunkiai. Tiesa, žaibai naktyje atrodo labai įspūdingai, nors kartais ir nesmagiai arti. Frankfurte leidžiamės penktą ryto, o tuoj po šešių jau sėdime savo automobilyje. Kelionė namo labai prailgsta – atsiliepia beveik bemiegė naktis, be to, reikia vėl priprasti prie važiavimo kita kelio puse ir iš naujo prisijaukinti automobilį. Porąkart vos neužmiegu prie vairo, vyrui sekasi irgi ne ką geriau. Beveik vidurdienį pagaliau pasiekiam namus.

Viskas turi pradžią ir pabaigą… Baigėsi ir mūsų beprotiškai fantastiška trijų savaičių kelionė po Namibiją. Nuvažiavome daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų, apie 90% iš jų – įvairios būklės žvyrkeliais, pamatėme ir patyrėme be galo daug. Pirmasis babuinas pakelėj, važiuojant iš oro uosto, ir baimę keliantis eismas “ne ta” kelio puse; Žuvies upės kanjonas ir pirmasis kalnų žygis; apleistas deimantų ieškotojų miestelis tolimoje pietinėje pakrantėje ir Afrikos pingvinai; Namib-Naukluf dykuma ir aukščiausios jos kopos šturmas; plaukiojimas baidare po Atlanto pakrantės lagūną ir vaikiškas džiaugsmas į baidarę įšokus ruoniui; bušmenų piešiniai ir vaizdingi žygio takai Damaraland kalnuose; laukinių gyvūnų “medžioklė” Etošoje ir didžiulė nuostaba, kai kelią staiga pereina leopardas; pirmykštį rojų primenantys Waterberg Wilderness peizažai ir damanų žaidimai vos už kelių žingsnių nuo mūsų terasos. Visa tai ir dar daugiau sutilpo į tris nepakartojamas savaites, kai vis sakydavau sau, kad šiandien tai jau tikrai buvo įspūdingiausia diena, o kitą dieną įspūdžiai būdavo dar nerealesni. Namibija pranoko ir pralenkė visus mano lūkesčius, o jie buvo tikrai nemaži. Nuostabi, nuostabi šalis, ir vienareikšmiškai viena iš geriausių mūsų kelionių per visus tuos 20+ metų. Ačiū visiems, kas virtualiai keliavote kartu!