Namibija: tarp dykumos ir vandenyno

Namibija mane viliojo jau seniai, nuo tada, kai pirmąkart pamačiau dramatišką mirusių medžių skeletų nuotrauką aukštų raudono smėlio kopų fone. Pažadėjau sau, kad būtinai kada nors ir aš pamatysiu tą vaizdą. Tada dar nežinojau, kad Namibija gali pasiūlyti daug daugiau – ne tik garsiąsias Sossuvlei kopas. Čia yra ir dykumos, ir kalnai, ir vandenynas, ir laukiniai gyvūnai Etosha safari parke, kur galima važinėtis be gidų, ir tūkstančių metų senumo piešiniai ant uolų Damaraland kalvose… sunku ir išvardyti viską.

2023-ųjų vasarą pagaliau atsirado galimybė aplankyti šią Afrikos šalį. Kelionei pasirinkome birželį ir planavome Namibijoje praleisti dvi savaites – tiek laiko turėtų užtekti pagrindinių atrakcijų aplankymui. Bet kai pradėjau rimčiau domėtis ir rinkti informaciją, užkliuvau už Kolmanskop, apleisto deimantų kasykloms priklausiusio miestelio šalies pietuose, nuotraukų. Iškart tapo aišku, kad man ten būtinai reikia, nors kelionė dėl to pailgėtų beveik tūkstančiu kilometrų ir tektų Namibijai paskirti dar vieną savaitę. Pasakyta – padaryta! Dar lapkričio mėnesį susidėliojom maršrutą (labai mėgstu šį ruošimosi kelionei etapą – rinkti informaciją, paskui dėlioti, stumdyti, kaitalioti dienas ir idėjas, kol galiausiai iš norų ir galimybių chaoso atsiranda aiškus ir logiškas planas), nusipirkome bilietus į tiesioginį skrydį iš Frankfurto į Windhoek (pigiau ir greičiau nei skrydis iš Amsterdamo),  užsisakėme nakvynes, išsinuomojome automobilį (po Namibiją keliausime savarankiškai ir vairuosime patys) ir pradėjome nekantriai laukti vasaros.

Pirmoji diena. Pagaliau išaušta taip ilgai laukta kelionės pradžios diena. Frankfurto oro uostą pasiekiame savo automobiliu, kurį paliekame Parkos stovėjimo aikštelėje (vietą užsisakėm gerokai iš anksto, todėl gavom neblogą nuolaidą). Naktinis skrydis į Windhoek – devintą valandą vakaro. Naktis ekonominės klasės krėsluose – nei patogi, nei maloni, bet visgi pavyksta šiek tiek numigti. Nedideliame Windhoek oro uoste leidžiamės septintą ryto. Toliau – kelionės pradžios rutina: pusvalandis imigracijai (man reikėjo vizos, ją susitvarkiau per NL automobilistų sąjungos siūlomą servisą, nes artimiausia ambasada – Belgijoje), ilga eilė prie Europcar agentūros langelio, dar ilgesnė – SIM kortelių parduotuvėlėje, privalomas filmukas Europcar ofise apie vairavimo ypatumus Namibijos žvyrkeliuose ir dar viena eilė, kol pagaliau gauname mašiną. Dėl mašinos, beje, buvo daug abejonių ir diskusijų. Daug kas rekomenduoja Namibijoje imti 4×4 (keturiais ratais varomą automobilį), bet kainos buvo labai didelės, net ir gruodžio mėnesį, tad ilgokai paabejoję ir pasitarę su ten jau buvusiais draugais, nusprendėme visgi pataupyti ir imti dviem ratais varomą SUV. Mums šis sprendimas pasiteisino, bet patarčiau prieš nuomojantis mašiną jau turėti maždaug konkretų planą, tada žinosite, reikės jums 4×4, ar ne.

Jau po dešimtos pagaliau išvažiuojame iš oro uosto. Mūsų šios dienos tikslas – Teufelskralen Lodge, tarpinė nakvynė Kalahari dykumos pakraštyje, pakeliui į šalies pietus. Nakvynę sąmoningai pasirinkome ne per toli nuo oro uosto, kad nebūtų per daug vairavimo po beveik bemiegės nakties (naktiniai skrydžiai mus visada išvargina, tad šįkart jau buvom nusiteikę). Bet pirmiausia važiuojam į Maerua prekybos centrą Windhoek pakraštyje, apsirūpinti visokiom praktiškom smulkmenom mūsų laukiančiai trijų savaičių kelionei, o svarbiausia – įsigyti šaltkrepšį į mašiną. Deja, tokio, kokio norėjom, pajungiamo į elektros tinklą, niekur nerandam, nors apeinam net du didžiulius prekybcentrius – visur lentynose tik paprasti šaltkrepšiai, į kuriuos reikia dėti ledukus. Na ką darysi, teks pasitenkinti ir tokiu, nors nesam tikri, ar visada bus galimybė apsirūpinti ledukais. (Galiausiai nelabai tų ledukų ir reikėjo, apsiėjom be jų.)

Prekybos centre užtrukę ilgiau nei planavom (ten dar ir papietavom), jau gerokai popiet pagaliau pajudam savo tikslo link. Geru asfaltuotu keliu tarp aukso spalvos lygumų ir horizonte šmėžuojančių kalvų sparčiai judam tolyn. Oras net raibuliuoja nuo karščio, prie kelio auga skėtinės akacijos, po saulės nudegintą žolę laksto babuinų būriai. Atidžiai dairomės, kad nepravažiuotume pirmojo numatyto sustojimo. Nerimavom be reikalo – Ožiaragio atogrąžą žymintį ženklą pamatom jau iš tolo. Ožiaragio atogrąža yra pietinė tropikų riba (šiaurinė riba – Vėžio atogrąža). Skamba įspūdingiau nei atrodo, bet pamatyti vis tiek įdomu. Išlipus iš mašinos į veidą tvoskia dykumos karštis. Nusifotografuojam prie ženklo ir judam toliau.

Maždaug po valandos stabtelim kitoje aikštelėje prie kelio (jos čia gana dažnos ir tvarkingai sužymėtos, iš ženklo formos netgi aišku, kurioje kelio pusėje bus aikštelė), ir vyras sako, kad atėjo mano eilė vairuoti. O siaube! Eismas čia vyksta kaire kelio puse, ir man tai bus pirmasis bandymas vairuoti, kai vairas “ne toje pusėje”. Bet sąlygos praktikuotis – puikios, nes kelias geras ir beveik tuščias. Smarkiai tuksinčia širdim išvairuoju į kelią, pirmus kelis kilometrus baisoka, bet greitai priprantu, nors vis dar neapleidžia jausmas, kad važiuoju prieš eismą. Tik antrą dieną jo atsikračiau.

Tuoj po keturių pasiekiame Teufelskralen Lodge. Recepcija – visai šalia asfaltuoto kelio, bet iki medinių namelių dykumoje teks pavažiuoti apie tris kilometrus. Pirmas kilometras – geru žvyrkeliu, kol privažiuojam užrakintus vartus pakelėj (raktą gavom recepcijoje). Kitoje vartų pusėje – giliai išvažinėtas smėlio keliukas, iš abiejų pusių apaugęs žemais krūmokšniais. Ojojoj, ar pravažiuos čia mūsų paprasta mašinytė?  Bet nerimavom be reikalo, pravažiavom lengvai.

Mediniai namukai ant polių stovi ant aukštos kopos keteros, jų iš viso šeši, tolokai vienas nuo kito, taigi privatumo pakanka. Patogumai viduje – minimalūs, bet yra viskas, ko reikia nakvynei. Tualetas ir dušas – atskiroj būdelėj, pasiekiamoj mediniu tiltuku, karštas vanduo būna tik vakare, sušildomas saulės baterijom.

Nuo terasos atsiveria platūs vaizdai į Kalahari dykumą. Čia ir praleidžiam likusią vakaro dalį iki saulėlydžio, stebėdami pamažu besikeičiančias dangaus ir dykumos spalvas. Tolumoje ganosi antilopės, virš dykumos lėtai  teka mėnulio pilnatis, aplink – visiška tyla ir ramybė. Pagaliau pajuntu, kad tikrai esu Afrikoje, ir vėl paširdžius kutena tas jau seniai pažįstamas kelionės pradžios jauduliukas.

Sutemus iškart atvėsta. Važiuojam į lodžiją vakarienės (būtų galima eiti pėsčiom, tik trys kilometrai smėlio takeliu per dykumą, bet mes jaučiamės pavargę ir aptingę). Be mūsiškio, užimtas dar vienas staliukas, matyt, svečių šiąnakt lodžijoje nedaug. Vakarienė įskaičiuota į nakvynės kainą, trijų patiekalų, skani ir soti. Vegetaras mano vyras irgi lieka patenkintas (o juk prieš kelionę prisiskaitėm, kad vegetarams Namibijoje prastai). Po vakarienės grįžtam į savo jaukų namuką dykumoje ir iškart krentam miegoti, nors dar nei devynių nėra – atsimiegosim ir už vakar. Naktys dykumoje šaltos, tad labai praverčia ant lovų paliktos papildomos šiltos antklodės.

Antroji diena. Ryte pabundam anksti, dar nei septynių nėra. Labai šalta (lauke ant sienos kabantis termometras rodo tik +3), nesinori lipti iš šiltos lovos, o pusryčiai tik aštuntą, tad keltis neskubam. Iš vakaro pasiėmėm iš recepcijos karšto vandens termosą kavai, bet nepagalvojau jo pakišti po antklode, tad kava tik šilta, o taip norėtųsi karštimo. Virš dykumos lėtai kyla saulė, aplink tylu tylu, toks jausmas, kad esame čia visiškai vieni. Saulei patekėjus, oras šiek tiek sušyla, jau nebe taip baisu į “vonios kambarį” tiltuku nubėgti, nors prausiuosi vis tiek dantim kalendama nuo ryto vėsos.

Greitai susiruošę, pakuojam lagaminus į mašiną ir važiuojam į recepciją pusryčių. Kiek prieš devynias pajudam toliau – vis dar geru asfaltuotu keliu į pietus. Važiuojam lėčiau nei norėtųsi, nes šiame ruože labai daug kelio darbų. Ilgo važiavimo nuobodulį kiek paįvairina kartais pakelėj matomi gyvūnai – šokliosios gazelės (springbok), mangustai, babuinai. Po gerų trijų valandų pasiekiam Keetmanshoop miestelį ir sukam į žvyrkelį – norim aplankyti Quiver Tree Forest ir Giant’s Playground. Abi atrakcijos mokamos, bilietus įsigyjame šalia Quiver Forest esančiame kempinge. Quiver trees – tolimi alijošiaus giminaičiai, o iš jų medienos buvo gaminami lankai medžioklei, iš čia ir pavadinimas. Medžiai labai įspūdingi, ypač spalvinga žieve padengti jų kamienai. Tarp medžių šmirinėja daugybė damanų (rock hyrax). Nuotraukoje irgi vienas matosi – tupi ant akmens, sargauja turbūt.

Iki Giant’s Playground – dar pora kilometrų žvyrkeliu. Labai keista vieta – didžiulės akmenų sangrūdos, tikrai lyg kokio užsižaidusio milžino bele kaip sumėtytos. Per akmenų labirintą veda keli nužymėti takai, vienu jų ir mes pasivaikštome, pasidairome į keisčiausių formų ir dydžių akmenis, bet diena karšta, o mūsų dar laukia ilgas kelias, tad ilgai neužsibūnam.

Vėl grįžtam į asfaltuotą kelią ir važiuojam toliau į pietus. Gal po valandos asfaltas baigiasi, prasideda žvyrkelis, bet kol kas jis geros būklės, tad judam greitai, kol nepasiekiam posūkio į Fish River Canyon. Čia kelias susiaurėja, jo būklė vis prastėja, važiuojam jau gerokai lėčiau. Peizažas čia visai kitoks, auksaspalvę savaną pakeitė rausvai rudos uolėtos kalvos, nusidriekusios iki pat horizonto. Kelias gana tuščias, vos viena kita mašina pravažiuoja. Kartais pakelėj šmėkšteli koks gyvūnas  –  šoklioji gazelė, oriksas, emu, dykumos lapė.

Beveik šeštą vakaro, jau leidžiantis saulei, nuvažiavę daugiau nei 600 kilometrų, pasiekiame tarp uolų pasislėpusią nakvynės vietą – Gondwana Canyon Village. Akmeniniai namukai (kiekviename jų yra du numeriai svečiams) pusračiu išsidėstę aplink didelę smėlėtą aikštę, kitoje pusėje – recepcija ir restoranas. Apsistosime čia dviems naktims.

Išsipakavę daiktus ir nuplovę kelionės dulkes po karštu dušu (ryte karšto vandens nebūna, tik vakare), einame vakarieniauti. Restoranas beveik tuščias, vos keli staliukai užimti. Vakarienė bufeto stiliaus, maisto pasirinkimas didelis ir viskas labai skanu. Skanus ir vietinis baltas vynas – patvarkome visą butelį. Kai ilgokai pavakaroję grįžtame į savo namuką, ketindami pabendrauti su namiškiais ir pasidalinti dienos įspūdžiais socialiniuose tinkluose, paaiškėja, kad čia nėra visiškai jokio mobilaus ryšio (teoriškai turėtų veikti wifi, bet…). Ką gi, pabūsim ramiai, be pasaulio naujienų.

Trečioji diena. Pabundam su maloniu žinojimu, kad šiandien niekur nereikės skubėti, ir daiktų krautis bei kažkur kitur kraustytis irgi nereikės. Diena bus skirta Žuvies upės kanjono (Fish River Canyon) apylinkių tyrinėjimui. Bet pirmiausia einam pusryčių. Lauke šviečia saulė, bet šalta, toks visai žiemiškas šaltukas skruostus žnaibo. Esame Pietų pusrutulyje, birželio mėnuo čia yra žiema, ir kuo toliau į pietus, tuo naktys vėsesnės. Pusryčiai skanūs ir sotūs, mobilaus ryšio vis dar nėra.

Po pusryčių išeiname į 8 kilometrų žygį per kalnus, prasidedantį tiesiog lodžijos teritorijoje. Takų čia yra net keli, mes pasirinkome ilgiausią, kad ėjimo užtektų visam rytui. Takas nelengvas, tenka gerokai palypėti aukštyn per akmenis, kol pasiekiame kalvos keterą.

Nuo viršaus atsiveria vaizdai į visas puses. Ir mūsų lodžija apačioje – kaip ant delno.

Eiti dabar jau lengviau, o takas ir toliau dosnus vaizdais.

Aukščiausias trasos taškas – Hole in the Wall, natūralus plyšys uolų sienoje aukštai virš slėnio, pasiekiamas stačiu taku tiesiai per uolas. Kitoje pusėje – toks pat status nusileidimas.

Vėl nusileidę į dykumą, jau visai paprastu takeliu grįžtam į savo lodžiją pietų. Rytą praleidome puikiai, ir labai įdomu buvo šiek tiek iš arčiau patyrinėti šiuos nesvetingus kalnus.

Popiet važiuojame apžiūrėti Žuvies upės kanjono (Fish River Canyon). Nusipirkę dienos bilietą patikros punkte, gana geru žvyrkeliu per maždaug pusvalandį pasiekiame pagrindinę apžvalgos aikštelę. Esame čia vieni. Kanjono vaizdai labai įspūdingi, tik saulė, gaila, ne toje pusėje, tad nuotraukos gaunasi kiek pablukę. Pasidairę ir pafotografavę, kanjono pakraščiu vedančiu vaizdingu taku einam iki gal už kilometro esančio Hiker’s Viewpoint. Kanjonas iš čia atsiveria dar įspūdingiau. Pavadinimas Hiker’s Viewpoint – ne atsitiktinis: būtent čia prasideda penkių dienų trukmės žygis per kanjoną: labai status takas leidžiasi į patį dugną, vingiuoja upės pakrante ir gerokai toliau vėl kyla aukštyn. Trasa nelengva, ypač dėl karščio, o pačiam žygiui reikia iš anksto įsigyti leidimą, ir  žygeivių skaičius yra griežtai ribojamas.

Vėl grįžę iki pagrindinės apžvalgos aikštelės, bandom važiuoti iki kitoje pusėje esančių dar trijų. Nuvažiuojam netoli – aštriais akmenimis nusėtas šunkelis, deja, neįkandamas mūsų mašinytei. Tiesą sakant, net su 4×4 nelabai norėtųsi čia važiuoti. Bet nieko tokio – iki tolimiausios aikštelės, Sunset Viewpoint, vos pora kilometrų, visai įmanoma ir pėsčiom nueiti. Kaip tik artėja saulėlydis, kanjono spalvos mainosi ir gilėja, labai labai gražu. Mielai čia pabūčiau iki saulei nusileidžiant, bet juk dar reikia grįžti iki mašinos, o paskui ir iki lodžijos (tamsoje vairuoti Namibijoje nerekomenduojama).

Parvažiuojame jau prietemoje, tik ant kalnų viršūnių dar žaidžia paskutiniai saulės atspindžiai. Vakarienė ir vėl labai skani, o svečių ir vėl nedaug – turistinis sezonas Namibijoje dar neprasidėjęs, o taip toli į pietus išvis mažai turistų teužsuka.

Ketvirtoji diena. Šiandien nebus jokių įspūdingų objektų, diena bus skirta tranzitui – iki vakaro turime pasiekti vandenyno pakrantę. Iš viso turėsime įveikti 620 kilometrų. Kadangi neturim 4×4, negalim važiuoti tiesiai per kalnus (teoriškai galim, žinoma, bet yra reali rizika, kad nepravažiuosim), tenka daryti didelį lanką ir vėl grįžti į Keetmanshoop. Ten greitai papietaujame benzino kolonėlėje nusipirktu sumuštiniu ir dabar jau sukame į vakarus, link vandenyno. Didžioji kelio dalis – asfaltas, žvyrkelio kažkiek buvo tik kalnuose.

Vairuoti Namibijoje  kol kas labai lengva ir paprasta, ypač kai pripratau prie važiavimo “neteisinga” kelio puse – eismas labai nedidelis, greičio limitas visai padorus (asfaltuotame kelyje – 120, žvyrkelyje – iki 100, atsižvelgiant į kelio būklę ir sveiką protą), įjungi cruise control, kai kelio sąlygos leidžia, ir pirmyn.

Po kelių valandų pasiekiame Aus miestelį ir sustojame prie vienintelio čia esančio Bahnhof viešbučio. Dekoras senoviškas, pasijuntam lyg grįžę 100 metų atgal. Terasoje įsikūrusi jauki kavinukė, imam kavos ir gabalą torto pasidalinimui, ir pusvalanduką pasėdim. Iki tikslo dar liko pora valandų.

Penktą popiet pagaliau pasiekiame Luderitz miestelį. Oras čia nekoks, lynoja, šalta (+14), miestelis pilkas, apšiuręs ir pustuštis. Bet mūsų viešbutukas ramioje gatvelėje visai jaukus, jo kambariai išsidėstę aplink mažą kiemelį, pilną prisodintą įvairiausių egzotiškų medžių ir krūmų – tikros mini džiunglės. Šiandien esame vieninteliai svečiai. Kambaryje ilgai neužtrunkame, nes dar turim reikalų miestelyje, o jau visai vakaras. Į nuošalų ir tolimą Luderitz miestelį Atlanto pakrantėje atvažiavome su konkrečiu tikslu – aplankyti apleistą deimantų ieškotojų miestą, Kolmanskop. Tiksliau, apie Kolmanskop svajoju aš, o vyrui labiau rūpi netolimoje Halifax saloje esanti pingvinų kolonija. Mūsų planas – iš pat ryto plaukti pas pingvinus, o paskui važiuoti į Kolmanskop. Yra tik viena nedidelė problema – pingvinų turą dar reikia užsisakyti. Žinome, kad miestelyje yra dvi turizmo agentūros, bet vienos jų durys užrakintos (paslaugus praeivis kitoje gatvės pusėje šaukia mums, kad šią savaitę agentūra neveikia), o kitoje nieko nėra ir šviesa išjungta. Tose pačiose patalpose įsikūrusi ir kavinukė, moteris už prekystalio tik rankom sumosuoja, kai įeinam vidun – užsidarom! Mes sakom, kad norim užsisakyti turą, bet paaiškėja, kad darbuotoja jau išėjo namo. Nusimenam, kad liksim nieko nepešę, bet moteris savo telefonu paskambina laivo kapitonui ir susitariam dėl turo aštuntą valandą ryto. Reikalai sutvarkyti, grįžtam į kambarį šilčiau apsirengti (lauke dabar jau visai žvarbu) ir einam ieškoti vakarienės. Ją randame uoste, Essenzeit kavinėje. Namibija ilgai buvo Vokietijos kolonija, ir šiame miestelyje vokiška įtaka labai stipri. Kavinė jauki, virtuvė, žinoma, vokiška, porcijos didžiulės, bet viskas labai skanu. Pilnais pilvais nykiomis miestelio gatvėmis grįžtam į viešbutį ir krentam miegoti.

Penktoji diena. Keliamės anksti, sparčiai ruošiamės ir pustuštėmis Luderitz miestelio gatvėmis skubam į uostą. Čia sukiojasi dar keli turistai, o netrukus atplaukia ir mūsų laivas su Penguin Catamaran Tours logotipu. Lygiai aštuntą išplaukiame į dviejų valandų trukmės turą į Halifax salą, kur yra nedidelė Afrikos pingvinų kolonija. Kapitonas labai šnekus ir mokantis įdomiai pasakoti, daug sužinome apie Luderitz istoriją. Vandenynas neramus, bangos nemažos, ir mane tuoj užsupa. Sėdžiu ant denio apsikabinusi popierinį maišelį ir beveik meldžiuosi, kad jo neprireiktų. Galiausiai pasiekiam salą, katamaranas sustoja užuovėjoje ir nustoja taip smarkiai siūbuoti – pasijuntu kiek geriau.

Aukštai ant šlaito susibūrusius pingvinus matome tik iš toli (priplaukti arčiau draudžia taisyklės), bet su žiūronais labai smagu juos stebėti.

Po kurio laiko vėl pajudam, bet plaukiam netoli – tik šiek tiek arčiau prie kitos pingvinų grupelės, užsiėmusios savo pingviniškais reikalais ant uolėto kranto, prie pat vandens.

Netoliese sukiojasi ir keletas rausvųjų flamingų.

Grįždami dar praplaukiame pro Luderitz švyturį ir kormoranų bei kitų vandens paukščių nutūptas uolas.

Grįžę į uostą, skubame į viešbutį persirengti (truputį sušlapom katamarano denyje), šokam į mašiną ir lekiam į Kolmanskop. Šis apleistas miestelis smėlynuose, gal už 10 kilometrų nuo Luderitz, buvo įkurtas XX a. pradžioje, kai kopose buvo aptikti kažkada čia tekėjusios upės sunešti deimantai. Apie 20 metų deimantų verslas klestėjo, miestelyje buvo visi patogumai ir įvairiausi prabangos atributai, kaip antai tapetai iš Paryžiaus, marmuriniai židiniai iš Italijos, šaldytuvai ir telefonai (tuo metu net Europoje juos turėjo toli gražu ne visi turtingi žmonės). Miestelyje buvo teatras, kazino, šokių salė. Netgi tramvajus čia važinėjo, nors miestelio dydis lyg ir nereikalautų tokio susisiekimo būdo, bet jei turi už ką, tai kodėl gi neįsirengti? Buvo čia ir pirmasis Afrikoje rentgeno aparatas – jis buvo naudojamas tam, kad su deimantais dirbantys vietiniai neišsineštų jų kišenėse, batuose ar netgi skrandyje. (Bandymų vogti deimantus buvo daug ir įvairių, bet retai kam pasisekdavo.)

Pamažu deimantų klodai išseko, paskui atsidarė dar viena deimantų kasykla už keliolikos kilometrų, ir miestelis ėmė tuštėti. Penktajame dešimtmetyje čia jau niekas nebegyveno. Kolmanskop pavirto miestu vaiduokliu ir fotografų Meka.

Lankytis Kolmanskop leidžiama nuo devintos iki pirmos valandos; arba galima pirkti brangesnį fotografo leidimą, leidžiantį būti miestelio teritorijoje nuo saulėtekio iki saulėlydžio; šį antrąjį variantą mes ir pasirenkame.

Iš pradžių pusvalandį pavaikštom po miestelį su gide (labai įdomių dalykų pripasakojo), paskui kiek širdis geidžia landžiojam po pastatus vieni. Diena saulėta, tad šviesos ir šešėlių žaismas sukuria dar daugiau galimybių pagauti įdomesnį kadrą.

Tuščių, smėlio pripustytų pastatų interjerai yra tiesiog neįmanomai fotogeniški.

Šiame pastate kažkada buvo ligoninė:

O šiame kambaryje galima pasigrožėti visai neblogai išsilaikiusiais prancūziškais tapetais.

Sako, šioje vonioje labai mėgsta fotografuotis instagrameriai.

Po pirmos valandos, kai išprašomi lankytojai su paprastu bilietu, miestelyje liekame visiškai vieni, mūsų automobilis – vienintelis parkinge. (Apsauga tik patikrino, ar turim leidimą likti, ir kažkur dingo.) Aš turbūt ir iki saulėlydžio klaidžiočiau po šiuos fotogeniškus griuvėsius, ieškodama vis naujų kampų fotografavimui, bet vyras šiaip ne taip mane ištempia lauk. Žinau, kad Namibijoje mūsų laukia dar daug įspūdžių, bet kol kas Kolmanskop – pati įspūdingiausia patirtis. Nors, kaip minėjau, kelionė dėl šios vietos lankymo pailgėjo visu tūkstančiu kilometrų, bet tikrai verta!

Trečią popiet išvažiuojam iš Kolmanskop ir grįžtam į Luderitz. Oras tuo tarpu vėl pasikeitė, atvėso ir apniuko, sukilo vėjas. Dar lyg buvom planavę apvažiuoti pakrantę, bet galva pilna įspūdžių, o kūnas pavargęs, jau nieko nebesinori, juolab tai, dėl ko čia važiavom, jau pamatėm. Tad tik šiek tiek pasivaikštom po miestelį. Luderitz gerovės ir klestėjimo laikai jau seniai praeityje, miestelis apšiuręs ir apleistas, bet yra kelios spalvingos gatvės, kuriomis įdomu paklaidžioti. Vakarieniaujame ir vėl toje pačioje vokiškoje kavinėje, vėl labai skanu, bet porcijos ir vėl didžiulės, aš savosios neįveikiu. Po vakarienės tuščiomis gatvėmis grįžtam į viešbutį. Jaučiaės lyg būtume pasaulio pakrašty, taip čia tuščia. Kažkuria prasme, tai ir yra pasaulio pakraštys, sunkiai pasiekiamas ir viliojantis nebent egzotikos ieškančius turistus.

Šeštoji diena. Šiandien mūsų laukia ilgas pervažiavimas į Sossuvlei. Iš viso teks nuvažiuoti 500 km, iš jų beveik 400 žvyrkeliu. Tokių dienų, kai reikėdavo nuvažiuoti didelius atstumus ir didžiąją dienos dalį praleisti mašinoje, šios kelionės metu buvo daug – šalis didžiulė, lankytinos vietos viena nuo kitos nutolusios per šimtus kilometrų.

Išvažiuojam anksti, dar prieš aštuonias. Luderitz paliekame purškiant lietui, lynoja ir pakeliui. Vėjas neša smėlį ant kelio, dangumi plaukia žemi sunkūs debesys, tik kartais pro juos prasiskverbia saulės šviesos pluoštai. Abiejose kelio pusėse driekiasi pilkai rudos lygumos su viena kita kalva, tarsi nuoboduliui paįvairinti.

Tuo pačiu keliu, kuriuo važiavome prieš dvi dienas, grįžtam į Aus miestelį, užsipilam pilną baką benzino (Namibijoje degalinės pasitaiko retai, kartais ir kelis šimtus kilometrų pravažiuosi nei vienos nepamatęs, tad rekomenduojama naudotis proga, kai tik ji yra, ir neleisti bakui likti mažiau nei pusiau pilnam), ir sukam į šiaurę, į žvyrkelį, link tolimos Namib-Naukluf dykumos. Dangus vis dar apniukęs, bet peizažai pamažu gražėja.

Per porą valandų pasiekiame Helmeringhausen kaimelį. Kažkur skaičiau, kad čia esančiame viešbutyje galima paragauti labai skanaus obuolių pyrago. Prisėdame prie staliuko saulėkaitoje jaukiame viešbučio sodelyje, imam kavos ir to garsiojo pyrago. Nesakyčiau, kad jis labai jau ypatingai skanus – eilinis obuolių pyragas, ir tiek.

Tuščiu ir kol kas pusėtinos kokybės žvyrkeliu judam toliau. Važiuoti žvyrkeliu Namibijoje man visai patinka – kai randi tinkamą greitį, kad ir dantys nebarškėtų, ir mašina į gabalus nesubyrėtų, tai važiuoti visai nesudėtinga, o kai kelias tuščias, tai dardi sau viduriu, kur kelio būklė geresnė, ir vargo nematai. Kitus automobilius pamatai iš tolo, juos išduoda dulkių debesis, tad laiko pasitraukti į šalį visada užtenka.

Privažiavę Maltahohe miestelį, vėl užsipilam benzino, bet pradinio plano čia papietauti atsisakome – degalinės aplinka neatrodo jaukiai. Nusiperkam sumuštinių ir sustojam pavalgyti pikniko aikštelėje pakelėje, už kelių kilometrų nuo miestelio. Čia ir pamatom, kad nuleista kairioji galinė padanga. Pakeičiam ratą į atsarginį ir grįžtam į Maltahohe – laimei, netoli tespėjom nuvažiuoti. Degalinės vyrukai greitai užlopo mūsų padangą ir galim važiuoti toliau. (Iš tiesų reikėjo vėl pakeisti ratą, bet to nepadarėm, net nežinau, kodėl.) Sugaišom valandą, bet laiko dar turim sočiai, tad tikimės iki tamsos pasiekti nakvynės vietą. Žvyrkelis tuo tarpu vis prastėja, pravažiuojam porą labai prastų ruožų, greitis kuo toliau, tuo mažesnis. Iki tikslo likus gal 100 kilometrų, staiga pasigirsta labai keisti garsai iš mašinos galo. Stojam ir einam žiūrėt, kas nutiko. Ir vėl nuleista padanga, šįkart toji atsarginė (ech, kodėl palikom ją ir nepakeitėm?) – ir ne šiaip nuleista, o sulaksčiusi į skutelius ir nuslydusi nuo ratlankio. Laimei, rimtesnės žalos lyg ir nėra. Na ką, vėl keičiam ratą ir važiuojam toliau, tikėdamiesi, kad daugiau nieko nenutiks, nes atsarginio nebeturim, o kelias visiškai tuščias, per paskutines dvi valandas vos dvi priešinga kryptimi važiuojančias mašinas tesutikom. Dar valandą bildam žvyrkeliu ir lengviau atsikvepiam, kai įsukam į asfaltuotą kelią, vedantį link Sesriem miestelio.

Savo kempingą pasiekiam dar iki sutemų, nors paskutiniai saulės spinduliai jau dažo kalvų viršūnes horizonte. Kempingas yra vos už kelių kilometrų nuo parko vartų, labai gražioje vietoje, ir labai apgalvotai įrengtas – medinės individualios trobelės dykumoje sustatytos taip, kad būtų kuo daugiau privatumo, kaimynų nesimato visai, tik platūs dykumos vaizdai. Kelias visai šalia, vos už kelių šimtų metrų, bet judėjimas nedidelis, triukšmo nėra. Po dykumą vaikšto laukiniai gyvūnai, kartais tolumoje matome jų siluetus, bet arti jie neina. Susisiekiam su Europcar, susitariam, kad ryt ryte gausim naują atsarginį ratą artimiausioje degalinėje, o tada prisėdam trobelės kieme pasidžiaugti dykumos saulėlydžiu.

Sutemus važiuojam vakarienės į už trijų kilometrų esančią lodžiją, kuriai priklauso šis kempingas. Saulei nusileidus smarkiai atvėso, bet vakarieniaujame prie staliuko lauke, kaip ir visi kiti lodžijos svečiai. Po vakarienės grįžę į kempingą, neskubame eiti miegoti, nors ir esam pavargę po ilgos ir įtampos pilnos dienos – dar ilgai sėdime prie trobelės terasoje po žvaigždžių pilnu dangum. Paukščių Takas teka per dangų lyg upė, neina akių atitraukti. Tik Bolivijoje esu mačiusi tokį naktinį dangų. Net pasigailiu, kad patingėjau išmokti fotografuoti žvaigždes – galėčiau dabar turėti fantastiškų nuotraukų, o ne tik atmintyje išsaugotą nuostabų vaizdą.

Septintoji diena. Ją praleisime Sossuvlei dykumos parke. Tikiuosi šiandien pamatyti ir tą atvirukinį Namibijos vaizdą – mirusius medžius raudonų kopų fone. Bet pirmiausia turim susitvarkyti reikalus, t.y. susiorganizuoti atsarginį ratą automobiliui. Tokia paslauga teikiama praktiškai visose degalinėse (apie 90% Namibijos kelių – žvyras, smėlis ir akmenys, tad nuleista padanga yra beveik neišvengiamas bet kurios ilgesnės kelionės elementas), bet mums reikia dar ir formalumus sutvarkyti, kad Europcar padengtų išlaidas. Laimei, esame šalia populiaraus nacionalinio parko, tad artimiausia degalinė atitinka Europcar reikalavimus. Buvom perspėti neatvažiuoti anksčiau nei devintą ryto, tad leidžiam sau išsimiegoti, neskubėdami papusryčiaujam (kaip ir vakarienės, pusryčių teko važiuoti į toliau esančią lodžiją) ir tada jau važiuojam į degalinę. Užtrunkam gal 20 minučių (tikėjomės, kad viskas vyks daug lėčiau, tad liekam labai maloniai nustebę) ir pusę dešimtos, jau su nauju ratu bagažinėje, pagaliau įvažiuojam pro Sossuvlei parko šiaurinius vartus – Sesriem Gate. Išsiperkam leidimą dviems dienoms. Sossuvlei parkas – didžiulė teritorija, užimanti mažytę Namib-Naukluf dykumos dalį. Asfaltuotas kelias leidžia pasiekti 60-ąjį kilometrą nuo parko vartų, toliau važiuoti galima tik su 4×4, bet tai daryti rekomenduojama tik turint vairavimo dykumoje įgūdžių.

Rytas jau įsibėgėjęs, dykumos spalvos išblukusios, tad niekur nestojam ir lėtai važiuojam tolyn (didžiausias leistinas greitis parke – 60 km/h). Nuo pagrindinio kelio atsišakoja keliukai, vedantys prie įvairių kopų, jos dažniausiai sunumeruotos pagal kilometrus. Stabtelim tik prie Dune 40 – ji garsėja savo spalvų kontrastais, kai saulė teisingoje vietoje. Šiuo ryto metu spalvos nelabai įspūdingos, o kopa aukšta, lyg ir norėtųsi įkopti, bet ir tingisi, o juk dar turim planą šiandien įkopti į aukščiausią Sossuvlei kopą, Big Daddy, tad negaištam ir važiuojam toliau.

Privažiavę Dune 45, visgi neatsispiriam pagundai ir kopiam aukštyn, galvodami, kad ilgai neužtruksim. Kopa stati, veikti yra ką, o pasiekus viršūnę, paaiškėja, kad čia dar toli gražu ne pabaiga, teks kopti dar toliau ir aukščiau. Ant kopos keteros jaučiuosi keistai nesaugiai, kelis kartus apima stiprus vertigo jausmas, turiu giliai įsikasti pėdom į smėlį, kad atslūgtų baimė nugriūti. Porą kartų tiesiog prisėdu ant smėlio šlaito – ir pailsėti, ir pasigėrėti nuostabiais vaizdais į visas puses.

Ant 45-osios kopos užtrunkame gerokai ilgiau nei planavom – tiesiog nesinori leistis žemyn ir judėti toliau, čia taip gera, tokios erdvės aplink, toks laisvės jausmas. Ir ramybės, nes žmonių čia viršuje vos vienas kitas.

Galiausiai nusprendžiam, kad laikas grįžti. Eiti atgal ketera būtų nuobodu ir užtruktų ilgokai, tad pasirenkam leistis tiesiai šlaitu žemyn į slėnį. Labai smagus procesas, ypač kai įsidrąsinu bėgti žemyn – iš pradžių atrodo, kad griūsi veidu į smėlį, taip statu, bet paskui atrandi ritmą ir tada jau smagu. Apačioje į veidą tvoskia dykumos karštis – kopos viršūnėje nuo jo gelbėjo vėsus vėjelis. Neskubėdami grįžtam prie mašinos, vis pasidairydami į šalią stūksantį aukštą kopos šlaitą – sunku patikėti, kad ką tik buvom ten aukštai.

Jau po vidurdienio, ir tampa akivaizdu, kad mūsų planas šiai dienai buvo per daug ambicingas, Big Daddy kopos šturmą teks palikti rytdienai. Na bet juk dėl to ir pasirinkom čia praleisti dvi dienas, kad viskam laiko užtektų. Važiuojam į 2WD parkingą 60-ajame kilometre, pasidairom, kaip veikia pervežimas į 4WD parkingą, kur prasideda trasa į Big Daddy (į ten veža parko džipai, bilietą galima nusipirkti čia pat būdelėje, iš parko reindžerio, o džipai važiuoja maždaug kas pusvalandį) ir einam link Hidden Vlei (Paslėptojo slėnio). Tai viena iš lankytinų vietų Sossuvlei parke, pasiekiama 3 kilometrų ilgio taku per dykumą. Eiti nėra lengva – kojos klimpsta smėlyje, karšta, saulė spigina, jokio vėjelio. Ekstremali dykumos patirtis, tik tiek kad neilga, tad visai įdomu save išbandyti. Takas gerai nužymėtas, pavojaus paklysti nėra.

Pagaliau prieiname kopos keterą virš Hidden Vlei. Apačioje plyti didžiulis nuo saulės suskeldėjęs druskožemis, jo pakraštyje matosi keletas medžių, po jais juda kažkokie gyvūnai – su žiūronais įžiūrim, kad tai oriksai. Saulė kepina negailestingai, vyras sako pasiliksiantis čia viršuje, jam užteks ir nuo viršaus pasižiūrėti į Hidden Vlei. Aš gi leidžiuosi žemyn.

Baltas spindintis druskožemio paviršius kažkiek primena Mirties slėnį Kalifornijoje, tik čia mažiau karšta. Bandau prieiti arčiau prie oriksų kaimenės po medžiais tolimajame krašte, bet jie arti neprisileidžia ir pajuda tolyn. Net sąžinė ima graužti, kad išbaidžiau juos iš pavėsio. Pamažu einu atgal, o nuo kopos žemyn tuo tarpu nusileidžia tamsoko gymio vyrukas, artėja prie manęs ir jau iš tolo rėkia “Labas!”. Oho, negi lietuvis? Ne, jis portugalas, bet žmona lietuvė (ji kartu nekeliauja) – kopos viršuje išsikalbėjo su maniškiu ir nusileido pasisveikinti. Paplepėjom, perdaviau žmonai linkėjimų (Daiva vardu, jei gerai atsimenu, ir mėgsta po kalnus vaikščioti, kaip ir aš).

Leistis žemyn į Hiddenvlei buvo visai smagu, bet vėl užkopti aukštyn nėra lengva tokiame karštyje, tad viršuje prisėdu atsipūsti. Portugalų kompanija nuėjo tolyn, likome čia vieni. Dar kiek pasėdim ir sukam atgal, į parkingą. Ir vėl jaučiam karštą dykumos alsavimą, o kojos jau visai pavargę, ir smėlis atrodo toks kibus… Lengviau atsikvepiam pagaliau pasiekę savo automobilį. Važiuojam atgal link Sesriem, bet pakeliui dar stabtelim nufotografuoti Dune 40 – pavakario šviesoje jau kažkiek matosi, kodėl ji taip mėgiama fotografų, nors pačių gražiųjų spalvų ir šešėlių dar tektų palaukti kokią valandą. Mes laukti tingim. (Vienu momentu man šmėsteli mintis lipti į kopos viršūnę, bet nuovargis nugali.)

Parko vartus pravažiuojam 17 valandą. Kažkokiu būdu sugebėjom Sossuvlei praleisti septynias valandas, nors rodos nieko ypatingo ir neveikėm. Užsukam į degalinės parduotuvę apsirūpinti maistu ir benzinu, ir grįžtam į savo kempingą. Dušas, saulėlydis, vakarienė, vėl per visą dangų nusidriekęs Paukščių takas – ir miegoti.

Aštuntoji diena. Kaip ir vakar, visą dieną ketiname praleisti Sossuvlei parke, tik šįkart neturim jokių reikalų, tad savo laiką galim planuoti kaip norim. Keliamės anksti, septintą jau pusryčiaujam ir dar prieš aštuonias įvažiuojam į parką. Važiuojam lėtai ir gėrimės fantastiška ryto šviesos ir šešėlių kaita ant kopų.

Pasiekę 60-ąjį kilometrą, kur baigiasi asfaltas, persėdam į parko džipą, kuris mus paveža dar 4 kilometrus labai prastos būklės smėlio keliu (už šį pavežimą reikia susimokėti papildomai) ir paleidžia netoli Big Daddy kopos ir Deadvlei.

Aš išeinu šturmuoti Big Daddy, vyras lieka apačioje. Big Daddy – aukščiausia Sossuvlei kopa, 263 metrų aukščio. Atrodo, lyg ir nedaug, bet kopos šlaitas status, ir tų šlaitų ne vienas, kojos klimpsta, vėjas neša smėlį tiesiai į veidą, į akis, į burną. Nėra lengva. Moralę kelia tik nuostabūs vaizdai, vis platėjantys, kuo aukščiau lipi.

Iš viso užtrunku valandą ir 20 minučių, kol pasiekiu Big Daddy viršutinę keterą. Ten šurmuliuoja didelė grupė, bet galiausiai jie nulipa žemyn, viršuje liekame trise – aš ir jauna porelė. Jie instagraminasi, o aš prisėdu ant keteros ir dairausi, dairausi… Vėl aplanko tas nuostabus jausmas, kai pagaliau įvyksta kažkas, ko labai ilgai laukei ir svajojai.

Apačioje – Deadvlei (Miręs slėnis). Vaizdas vertas milijono, bet slėnis atrodo labai toli ir labai žemai. Visi nuo keteros leidžiasi žemyn tiesiai šlaitu, tą patį planuoju daryti ir aš, bet stovint kopos viršuje, apima stiproka baimė – šlaitas be proto status, o jei nusiridensiu? Bet baisus tik pirmas žingsnis, paskui ateina suvokimas, kad jei ir krisi, tai tik į minkštą smėlį, o tas beveik skrydžio jausmas lekiant žemyn – neapsakomai nuostabus!

Nusileidimas su keliais stabtelėjimais užtrunka gal penkias minutes, o apačioje turiu prisėsti ir išsikratyti smėlį iš sportbačių, nes jo ten gal koks kilogramas pribyrėjo. Ten besėdinčią mane susiranda vyras, sekęs mano Big Daddy šturmą su telefoto objektyvu ir žiūronais. Jau kartu einame per Deadvlei. Čia mane apima šioks toks nusivylimas – juk būtent į šį Namibijos kampelį taip norėjau pakliūti, svajojau apie baltos ir raudonos spalvos kontrastus, apie tai, kaip fotografuosiu ir džiaugsiuosi. Realybė kiek kitokia – kaip jau buvo galima matyti nuo Big Daddy viršaus, mirę medžiai užima tik nedidelį plotą tolimajame slėnio pakraštyje, ir jie neatrodo taip įspūdingai kaip tikėjausi. Šios dienos “vinimi” tapo kopimas į Big Daddy, o ne Deadvlei.

Štai ten, ant tos trikampės viršūnės, aš buvau užlipusi. Net nesitiki…

Saulė tuo tarpu jau pasiekė zenitą, oras sukaito iki +31, druskožemis spindi saulėje taip, kad net su saulės akiniais akis skauda, o smėlis grįžtant į 4WD parkingą tiesiog tvoskia karščiu. Laimei, netenka ilgai laukti parko džipo, ir netrukus jau kratomės dykumos keliu atgal į 2WD parkingą. Jau netoli tikslo Sossuvlei padovanoja dar vieną gražų vaizdelį – kažkur savo reikalais linguojantį oriksą.

Paskutinė Sossuvlei parko vieta, kurią norime aplankyti – Sesriem tarpeklis. Privažiavimas prie jo – ne silpnų nervų vairuotojams, žvyrkelis taip išdaužytas džipų, kad nuolat tenka manevruoti, bandant išvengti mūsų mašinytei smarkiai per gilių vėžių. Tuo tarpu takelis tarpeklio dugnu – visai nesudėtingas, tiesiog lengvas pasivaikščiojimas. Iš pradžių einame į vieną pusę, ten, kur tarpelis vis platėja, paskui grįžtame į pradinį tašką ir sukame į kitą pusę, jau įdomesniu taku tarp didžiulių akmenų ir vis glaudžiau virš galvos susisiekiančių uolų. Ši siauroji tarpeklio dalis tikrai įspūdinga. Ir vėsiau čia negu viršuje.

Dienos pabaigai – valandžiukė namelio verandoje. Prieš akis – vakaro saulės nuauksinta dykumos žolė, šešėliuose skęstančios tolimos kalvos, ir tobula ramybė aplinkui.

Devintoji diena. Ji bus skirta pervažiavimui iš Sossuvlei į Swakopmund, iš dykumos karščio į vandenyno pakrantės vėsą (temperatūra pasikeis nuo +31 iki +15). Važiavimo palyginti nedaug, tik penkios valandos, tad leidžiame sau ilgiau pamiegoti. Kai užsimiegojusi išlendu į lauko virtuvėlę pasidaryti kavos, dangų ir dykumą jau dažo aukso spalva iš už kalvų kylanti saulė.

Išvažiuojam iš Sesriem devintą ryto. Asfaltas netrukus baigiasi, vėl dardam žvyrkeliais. Po valandos pasiekiam Solitaire. Dulkėtų žvyrkelių kryžkelė, degalinė, kepyklėlė, mažutis viešbutukas – daugiau čia nieko nėra, ir artimiausia apgyventa vieta – už gal 50 kilometrų. Solitaire garsėja obuolių pyragu ir aplūžusių automobilių kolekcija. Pyragui dar per anksti, juk ką tik pusryčiavom, o autobobilius visus apibėgam ir apžiūrim. Ir su labai draugišku kepyklėlės katinuku pabendraujam.

Vėl pravažiuojam tropikų ribą (Ožiaragio atogrąžą), o kitas stabtelėjimas – Kuiseb River Canyon. Peizažai čia labai dramatiški, kelias dramos irgi nestokoja – slidus žvyrkelis su serpantinais, gilios bedugnės šalia, ir tik patys pavojingiausi kelio ruožai išgrįsti plytų danga. Vairuojant nėra kada dairytis į šalis, tenka sukaupti visą dėmesį, kad ant posūkio nenudardėtum žemyn.

Pagaliau kelias išvingiuoja iš Kuiseb tarpeklio ir mes lengviau atsikvepiam. Ilgai važiuojam per bekraštę dulkėtą lygumą, kelias driekiasi į tolį kaip rusvas kaspinas, mašinų nedaug, kelio būklė gana gera, tad vairavimas – lyg savotiška meditacija. Ir dabar dar su lengva nostalgija vis prisimenu tuos tuščius į tolį besidriekiančius Namibijos žvyrkelius.

Užmatę ženklą į apžvalgos aikštelę, stojam ir einam pasidairyti. Esame aukštikalnių pakraštyje, nuo čia kelias pakopomis leidžiasi link vandenyno. Nuo aikštelės matosi toli ir plačiai.

Iki Swakopmund belikus gal 50 kilometrų, vėl prasideda asfaltas, o abiejose kelio pusėje – įvairūs industrinės paskirties statiniai. Po daugiau nei savaitės, praleistos tuščiose dykynėse ir mažučiuose miesteliuose, neįprasta vėl susidurti su pramonine civilizacija. Vaizdai aplink nelabai įkvepiantys, tik vienu tarpu pravažiuojam pro lagūną, kurioje būriuojasi daugybė rausvųjų flamingų. Sustoti nėra kur, bet flamingus tikimės iš arčiau pamatyti rytoj. Pagaliau kelias atsiremia į vandenyno pakrantę ir įvažiuojame į Walvis Bay. Žiūrėti čia nelabai yra į ką – nedailus pramoninis miestas, ir tiek, tad pravažiuojam nestabtelėję ir snkryžoje sukam į šiaurę. Pakrantės keliu po gero pusvalandžio pasiekiame Swakopmumd.

Swakopmund – visiškai vokiškas miestas, švarus, tvarkingas, su plačiomis gatvėmis ir šviežiai nudažytais, prižiūrėtais namais. Lengvai randame savo nakvynės vietą – apartamentus beveik pačioje pakrantėje su vaizdu į vandenyną. Viduje labai jauku – tai svarbu, nes čia apsistosime trims naktims. Greitai įsikūrę, einame pasidairyti po miestelį. Vakaras apniukęs, šalta, nuo vandenyno pučia stiprus vėjas. Apsiperkam maistu pusryčiams, o paskui einame vakarieniauti. Jaučiamės pavargę, tad pakrantės promenadą ir uostą paliekame kitam vakarui, o vakarienei išsirenkam pusėtinai padoriai atrodančią kavinukę šalia supermarketo. Viduje labai jauku, lankytojų nedaug, aptarnavimas labai draugiškas, o maistas labai skanus. Ilgai nevakarojam, ir gana anksti grįžtam į savo jaukius apartamentus. Reikia pailsėti, nes rytoj teks vėl anksti keltis.

Dešimtoji diena. Šįryt mūsų laukia ypatingas nuotykis – plaukimas baidare su ruoniais. Šią atrakciją užmačiau visai netyčia, kai ieškojau informacijos, ką įdomesnio galima nuveikti Namibijoje. Youtube pamačiusi video apie plaukiojimą baidare įlankoje, pilnoje ruonių, iškart nusprendžiau – reikia ir man! Vyras irgi iškart užsinorėjo tokios neįprastos pramogos. Turą užsisakėme iš anksto Pelican Point Kayaking agentūroje.

Rytas prasideda anksti, nes 8-ryto jau turime būti agentūros ofise Walvis Bay uoste. Kelio ruožas tarp Swakopmund ir Walvis Bay gana vaizdingas, vienoje pusėje – vandenynas, kitoje – ryto rūku padengtos kopos.

Jaukiame agentūros ofise susirenka iš viso 12 žmonių, gaunam trumpą instruktažą, ir dviem mini autobusiukais, kartu su gidais, netrukus pajudam. Pirmiausia trumpai stabtelim pakrantės promenadoje. Ramiame vandenyje supasi daugybė rausvųjų flamingų, bet jie gana toli.

Važiuojam toliau, pro ryškiai raudonos spalvos druskos gavybos tvenkinius, kol pasiekiame kelių kilometrų ilgio siaurą smėlio neriją, besidriekiančią lygiagrečiai pakrantei. Vienoje nerijos pusėje – vandenynas, kitoje – rami įlanka. Pačiame gale – Pelican Point, švyturys ir molas. Pelikanas čia gyvena tik vienas, bet yra daug flamingų ir ruonių. Ir šakalas.

Pravažiuojame ir nedidelę ruonių koloniją. Stebime iš tolo, nes ruoniai krante baikštūs, tuoj bėga, jei tik pabandai arčiau prieiti ar privažiuoti.

Netoli nuo švyturio sustojame, iškraunamos baidarės, visi gauname nuo vandens kažkiek apsaugančias kelnes ir striukes. Batus paliekame ant kranto. Dangus aptrauktas debesų, stipriai vėsu, man net šmėsteli mintis, ar nesušalsim mes toj baidarėj? Išklausome dar vieną trumpą instruktažą, esame patikinami, kad ruoniai įlankoje labai smalsūs ir draugiški, bet neagresyvūs, kad yra tikimybė, jog jie norės įlipti į baidarę, bet nieko tokio, baidarės labai stabilios, tikrai neapvirsime. Kiek nedrąsiai pagaliau išplaukiame. Atgal į krantą turime grįžti už valandos.

Per maždaug 10 minučių apiplaukiam medinį molą ir kitoje pusėje jau matome ant kranto didžiulę ruonių koloniją. Daugiau baidarių įlankoje kol kas nėra, tik mūsiškės.

Netrukus vandenyje pasirodo pirmieji smalsūs ruoniai – ir prasideda smagiausia atrakcija, kokią tik esu kada patyrusi. Jau kelintą kartą šioje kelionėje sakau, kad šiandien buvo pati pačiausia diena, bet spėju, kad šįkart gal jau taip ir bus, nes nelabai įsivaizduoju geresnę. O “kalti” dėl to ruoniai. Jie tikri cirko artistai – plaukioja aplink, bando taranuoti baidarę, kramtyti irklus, visaip šokinėja, vartosi, leidžia įvairiausius garsus.

Matome, kad kitos baidarės jau turi po “keleivį”, o kai kurios ir po kelis, tik mums kol kas nesiseka. Vos spėju taip pagalvoti, ir išgirstu šūksnį už nugaros. Atsigręžiu, o ten ruonis jau sėdi vyro sterblėje. Sėdi neilgai, matyt, nusprendžia, kad nelabai patogu, nes vėl iššoka į vandenį. Bet geras pavyzdys – užkrečiantis, netrukus vienas ruonis jau sėdi baidarės priekyje, kitas bando įlipti pas mane, trečias braunasi pas vyrą, ketvirtas jį bando pastumti į šalį. Visiškas chaosas! Ir tobulas grynai vaikiškas džiaugsmas. Maniau, kad gal bus baisoka, bet ne, labai smagu, nepamenu, kada tiek juokiausi.

Beveik po valandos, atsakančiai sušlapę ir prisigaminę daug vitamino C, plaukiam atgal. Krante mūsų laukia karšta kava ir pusryčiai. Visi išsišiepę iki ausų ir pilni įspūdžių. Papusryčiavę važiuojam atgal, su dar pora stabtelėjimų pažiūrėti į flamingus. Kelias netrumpas, į agentūros ofisą grįžtam jau beveik vidurdienį.

Greitai papietavę šalia esančioje kavinukėje, mąstom, ką veikti toliau – tiek šią popietę, tiek ir rytoj. Kiek paabejoję, nusprendžiame visgi rytojui užsisakyti turą džipu į Sandwich Harbor kopas. Tai dar viena ypatinga vieta Namibijoje, kur stačios smėlio kopos leidžiasi tiesiai į vandenyną. Prieš kelionę nebuvom tikri, ar norėsim šios atrakcijos, nes ji nepigi, tad iš anksto nieko neužsakėm. Dabar gi kaip tik einam pro agentūrą, siūlančią šį turą, tad užeinam vidun ir per kelias minutes susitariam dėl pusės dienos ekskursijos.

Važiuojam atgal į pakrantės promenadą, kur ryte matėme flamingus, tikėdamies, kad gal jie bus arčiau kranto ir galėsime pafotografuoti. Deja, flamingų nei kvapo. Kad jau taip, tai imamės plano B ir važiuojame prie lagūnos, kurią matėme vakar, atvažiuodami į pakrantę. Čia flamingų daug, tik arčiau prieiti prie jų sudėtinga, nes jie labai baikštūs, o drumsti jų ramybės nesinori.

Dar vienas šios dienos plano punktas – pavažiuoti pakrante iki Zeila Wreck, ant seklumos užplaukusio krovininio laivo liekanų. Ši Namibijos pakrantės dalis turi rūstų pavadinimą “Skeleton Coast” (Skeletų pakrantė). Dėl dažnai čia tvyrančio rūko ir klastingų vandenyno srovių daugybė laivų yra užplaukę ant pavojingų seklumų, visa pakrantė pilna surūdijusių jų skeletų. Bet dauguma tų laivų – gerokai toliau, nesvetingoje pakrantėje, pasiekiamoje labai prastos būklės žvyrkeliu, ir tam reiktų sugaišti kelias valandas į vieną pusę. Mes neturime nei laiko, nei noro tokiai avantiūrai, tad renkamės Zeila Wreck – iki jo tik valanda, ir kelias asfaltuotas. Netrukus jau stovime vėjo košiamoje pakrantėje ir dairomės į bangų skalaujamą palyginus netoli nuo kranto smėlyje įstrigusį laivą.

Grįždami į Swakopmund dar stabtelime pasižiūrėti į keistą fenomeną – Lichen Fields. Didžiulis tuščias laukas pilnas įvairaus dydžio akmenėlių, apaugusių spalvingomis samanomis.

Į vakarą oras Swakopmund vėl sugenda, pradeda lynoti, tad ir vėl tenka atsisakyti pasivaikščiojimo pakrantės promenada, kurią matome per apartamentų langą. Šiltai apsitūloję einam iki uosto ir dairomės, kur galėtume pavakarieniauti. Išsirenkam populiarią kavinukę, gaunam vos ne paskutinį staliuką, bet maistas kiek nuvilia. Tikrai skanus tik tradicinis vietinis desertas – malva pudding.

Vienuoliktoji diena. Kai planavau kelionę, ši diena turėjo būti poilsio. Kelionė jau įpusėjo, laikas šiek tiek ramesnei dienai. Popiet laukia ekskursija į Sandwich Harbor, o rytas laisvas, be jokių planų. Išsimiegam iki soties, neskubėdami pusryčiaujam, o po pusryčių išeiname pasivaikščioti po Swakopmund. Einant jaukiomis tvarkingomis gatvėmis, neapleidžia jausmas, kad esame kažkur praeito amžiaus pradžios Vokietijoje.

Vienuoliktą ryto pajudam link Walvis Bay. Mūsų turas į Sandwich Harbor prasideda vidurdienį. Džipe esame penkiese: mes, vairuotojas ir dar viena pora, italas ir armėnė iš Frankfurto, labai šnekūs ir draugiški. Važiuojam iš pradžių tuo pačiu maršrutu kaip vakar, pro flamingų pilną pakrantę ir druskos gavybos plotus. Trumpai prie jų stabtelim, vairuotojas papasakoja apie druskos išgavimo procesą, paskui sukam pakrante tolyn į pietus.

Netrukus įvažiuojam į Namib-Naukluf nacionalinio parko teritoriją. Parko dydis tiesiog žadą atimantis – Sossuvlei irgi yra jo dalis, o juk toji vieta liko toli toli, už kelių šimtų kilometrų.

Kurį laiką važiuojam pakrante, kopos vis aukštėja. Oras keistas – šilta, bet apniukę, virš kopų ir vandenyno kybo pilka miglos marška, bet ji pamažu sklaidosi. Netrukus vairuotojas pasuka aukštyn į kopas ir prasideda įdomioji dalis. Džipu važiuoti per smėlio kopas – labai smagus ir kiek paširdžius kutenantis jausmas, ypač leidžiantis nuo keteros žemyn į slėnį. Po maždaug 15 minučių džipas sustoja ant aukštos kopos, lipame lauk ir vairuotojo paraginti kabarojamės ant dar aukštesnės. Nuo keteros atsiveria vaizdas į visas puses. Į tolį driekiasi banguota kopų juosta, statūs jų šlaitai leidžiasi tiesiai į vandenyną. Labai norėjau pamatyti šį Namibijos pakrantės ruožą, ir dabar, eidama kopos ketera tolyn, tyliai džiaugiuosi, kad visgi užsisakėm šią ekskursiją.

Atsidžiaugę vaizdais, tiesiai kopos šlaitu leidžiamės į pakrantę, o džipas važiuoja per aplinkui. Galima imti ir visos dienos ekskursiją, kur prisitaikoma prie atoslūgio laiko, ir pakrante nuvažiuoti iki siauros smėlio juostos – Sandwich Harbor, išnykstančios po vandeniu potvynio metu. Potvynis jau prasidėjęs, netoliese matau ženklą, perspėjantį, kad toliau važiuoti galima tik atoslūgio metu. Nuo kopos viršaus, kur ką tik buvome, akivaizdžiai matyti, kad pakrantė šiuo metu užlieta, džipas nepravažiuotų.

Kiek pasivaikštom pakrante, paskui vėl pakuojamės į džipą ir kylam atgal į kopas. Viršuje vairuotojas mus palieka savarankiškai pasivaikščioti ir prisako po 20 minučių nusileisti žemyn į giloką slėnį, kur lauks piknikas su šampanu. Didžiulės aukso spalvos kopos driekiasi į visas puses, tarp jų jaučiamės tokie maži…

Po pikniko laukia smagioji ekskursijos dalis – ekstremalus pasivėžinimas aukštyn žemyn stačiais kopų šlaitais. Vairuotojas rimtu veidu praneša, kad sustos tik tada, kai visi klyksim iš baimės. Laikomės iš paskutiniųjų, nes visi norim kuo ilgiau pratęsti šią neįprastą pramogą, bet po ypatingai stataus nusileidimo vairuojas patenkintas juokiasi, kad tikslą pasiekė. Aš bandžiau filmuoti, tai dar ir užsupo mane, bet ekstremalūs įspūdžiai buvo verti to nedidelio diskomforto.

Atgal grįžtam nebe pakrante, o tiesiai per kopas. Artėjant prie Walvis Bay, jose vis daugėja žalumos. Pakeliui dar užmatome porą oriksų ir visai šalia keliuko besiilsinčią šokliąją gazelę.

Labai patenkinti penkias valandas trukusia ekskursija, jau prieš šešias grįžtame į Swakopmund. Tai jau paskutinis mūsų vakaras šiame pakrantės miestelyje, tad pagaliau išeiname pasivaikščioti pakrantės promenada. Takas labai gražus, bet vėjas toks, kad rodos nuneš į vandenyną. Pasiekę molą, ilgai ant jo neužtrunkame – per daug šalta ir vėjuota.

Einam atgal į miestą ieškoti užuovėjos ir vakarienės. Išsirenkam Kucki’s Pub. Maistas labai skanus, bet ir vėl neapleidžia jausmas, kad esam kažkur Vokietijoje.

Pasakojimo tęsinys – Namibija: kalnai ir safaris.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website