Sugrįžimas į Ameriką. Yellowstone ir Grand Tetons

Aštuntoji diena. Salt Lake City – Idaho Falls – Yellowstone

Keliamės ir vėl anksti, šeštą einame pusryčių, o septintą jau paliekame Sandy. Salt Lake City tik apvažiuojam aplinkkeliu (lyg ir mačiau iš tolo tą garsiąją Mormon Temple, bet nesu tikra) ir sukam link bulvių valstijos – Idaho. Maždaug po trijų valandų pasiekiam Idaho Falls ir trumpam stabtelim pailsėti beigi kojas pramankštinti po ilgo sėdėjimo mašinoje. Miestukas visai jaukus. Pasivaikštom po parką upės pakrantėje, pažiopsom į kriokliukus ir į žąsis su būriais žąsiukų, pasidairom po vietinį turgelį ir judam toliau.

Idaho peizažai nelabai įspūdingi, bet jau pamažu artėjam prie Montanos. Galiausiai horizonte pasirodo snieguotos Grand Teton kalnų viršūnės. Tuoj po pirmos pasiekiam West Yellowstone. Įvažiavimas į Yellowstone nacionalinį parką – gal už pusės kilometro nuo miestelio. Į viešbutį registruotis dar smarkiai per anksti, tad pirmiausia sustojame papietauti. Jau nepamenu, kodėl pasirinkome „Slippery Otter Pub“ – gal pavadinimas mums patiko? Storapadė pica labai skani, bet užeiga beveik tuščia – matyt, visi turistai parke. Holiday Inn viešbutis tik už poros kvartalų – užsiregistruojam, paliekam lagaminus pasaugojimui (kambarys dar neparuoštas) ir lekiam į Yellowstone. Į parką įvažiuojam antrą valandą – gerokai anksčiau nei buvo planuota. Vis dėlto gerai yra anksti keltis per atostogas!

Jei pasižiūrėsite į Yellowstone žemėlapį, pamatysite, kad pagrindinis kelias per parką primena netaisyklingos formos aštuoniukę. Apatinė ir viršutinė aštuoniukės dalys taip ir vadinasi – Lower and Upper Loops. Dauguma geizerių, kuriais garsėja Yellowstone, susitelkę Lower Loop. Šiai parko daliai ketinome skirti daugiausia dėmesio, o į Upper Loop net nesiruošėme važiuoti, nes neužtektų laiko – Yellowstone planavome skirti tik vieną pilną dieną, plius kiek laiko liks tą dieną, kai čia atvažiuosime. Bet kadangi atvažiavome anksti ir turime visą pusdienį, tai nusprendžiame jį paskirti Lower Loop geizeriams, o rytoj mėginti apvažiuoti Upper Loop. Su tokiu planu ir pradedame kelionę per parką.

Pirmieji prieš mūsų akis atsivėrę Yellowstone peizažai man primena Suomiją ir Kareliją, nors ir nesu ten buvusi, tik nuotraukas mačiusi – bekraščiai žali plotai, eglynai, pievos, šalčiu spindintis upių vanduo. Šiaurė. Daug erdvės, laisvės ir ramybės – toks pirmasis įspūdis.

Užmatę šalikelėje sustojusias kelias mašinas, stojam ir mes. Netoliese į upę įsibridęs baltauodegis elnias (elk). Šie elniai turi dar vieną, gražesnį vardą – wapiti. Tiesa, kažkurioje indėnų tarmėje tas žodis reiškia tiesiog „baltas užpakalis“. Kartais geriau nesiaiškinti, ką reiškia tie paslaptingai skambantys vardai…

Pasiekę Madison Junction, sukame į dešinę ir per Lower Loop važiuojam link geizerių. Bet pirmiausia pamatome bizonus. Po to jų dar daug matėme, bet šitie pirmieji mums buvo kažkas tokio! Man šie didžiuliai flegmatiški gyvūnai taip tobulai dera su bekraštėm Yellowstone erdvėm…

Pamatome nuorodą į Ranger Station ir sukame ten – norime sužinoti, kada laukiamas artimiausias Old Faithful geizerio išsiveržimas. Ką jau ką, o šį reginį, sakoma, būtina pamatyti, jei esi Yellowstone. Old Faithful garsėja tuo, kad jo išsiveržimai, nors dažniausiai nelabai įspūdingi, yra gana reguliarūs – berods 95 proc. išsiveržimų nuspėjami apie 10 minučių tikslumu. Artimiausias išsiveržimas – vos už pusvalandžio; neaišku, spėsim, ar ne, bet bandom. Judėjimas parko keliais – nebaisiai spartus, nes lenkti nelabai yra kur, taigi tenka važiuoti tokiu greičiu, kokiu prieš tave važiuoja pats lėčiausias vairuotojas. Minutės tirpsta, viltys blėsta… O pakelėse jau matosi garo debesys – geizeriai čia pat. Bet mums šiuo metu rūpi tik Old Faithful, kitus aplankysime vėliau.

Atvažiuojam į parkingą likus gal dviem minutėm iki numatyto išsiveržimo laiko. Parkingas, nors ir didžiulis, bet pilnutėlis. Aš šoku iš mašinos ir bėgu link geizerio. vyras kur nors pastatys mašiną ir ateis vėliau. Kai pasiekiu Old Faithful, net stabteliu iš netikėtumo – kaip kokiam teatre, ant ratu aplink didžiulę pievą sustatytų suolų sėdi šimtai žmonių, dar daugiau jų stovi už sėdinčiųjų nugarų. Old Faithful išsiveržimas – tikras spektaklis, ir žiūrovų jam netrūksta.

Populiarusis geizeris ir šįkart lieka ištikimas savo vardui – beveik minutės tikslumu jis pradeda pukšėti, burbuliuoti ir svaidytis vandens purslais ir garų debesimis. Gana įspūdinga, nors gal visgi ne taip įspūdinga, kaip tikėjausi.

Spektaklis netrunka nei trijų minučių, ir netrukus virš geizerio vėl telieka tik nedidelis garų debesėlis. Žiūrovai ima skirstytis, mes irgi skubame prie mašinos, kad nepakliūtumėm į kamštį išvažiuojant iš parkingo. Iš esmės Old Faithful paliko lengvą nusivylimo jausmą – atėjau, pamačiau, paukščiuką užsidėjau, ir tiek. Bet nusivilti dar anksti, juk dar beveik nieko nematėme Yellowstone.

Sugrįžę į mašiną, turim greitai apsispręsti, į kurią pusę važiuoti – link West Thumb Junction ir Yellowstone ežero, ar atgal link Madison Junction. Nusprendžiam važiuoti atgal ir pakeliui aplankyti visus pagrindinius geizerių baseinus šioje parko dalyje. Yellowstone ežerą tikimės pamatyti rytoj.

Pirmasis sustojimas – Black Sand Basin. Čia įvyksta pirmoji artimesnė mano pažintis su Yellowstone geizeriais, karštaisiais šaltiniais ir kitais geoterminiais dariniais, kurių taip gausiu šiame ypatingame gamtos kampelyje. Ir iškart išgaruoja visas skepticizmas – o jo, prisipažinsiu, buvo nemažai. Nors jau seniai norėjau pamatyti Yellowstone, bet mane labiau traukė gamta ir gyvūnai, norėjosi pamatyti tas bekraštes erdves, na o geizeriai… galvojau, kas jau čia tokio ypatingo tie geizeriai, išskyrus kelis pačius pačiausius, kuriuos tikrai noriu pamatyti, bet iš esmės taigi tik dūmai ir karštas vanduo, baisus čia daiktas… Bet kai savo akim matai tą keistą peizažą ir visus tuos rūkstančius, garuojančius, šnypščiančius, burbuliuojančius visokių spalvų ir formų darinius, o už jų tolumoje žaliuoja eglynai, visai šalia teka rami šiaurietiška upė, viskas lyg ir normalu, bet lyg ir ne visai (nes pvz upės vanduo tai šiltas!) – tai tikrai savotiškas jausmas apima, lyg į kokią alternatyvią realybę būtum patekęs.

Sunset Lake:

Vienas gražiausių Black Sand Basin karštųjų šaltinių – Emerald Pool:

Ugnies upė (Fire River):

Šitas nenaudėlis – Cliff Geyser. Nenaudėliu jį vadinu todėl, kad kiekvieną kartą, kai tik susiruošdavau jį fotografuoti, jis imdavo ir „užgesdavo“, jau net ėmė atrodyti, kad tyčia taip daro. Bet galiausiai aš jį pergudravau!

Važiuojam toliau, į Biscuit Basin. Čia irgi yra kur akis paganyti. Spalvos aplink – tiesiog nerealios!

Neįmanomai žydras Sapphire Pool:

Ir dar keletas baseiniukų ir geizerių, kurių pavadinimų nebeprisimenu, bet kiekvienas jų – savaip gražus ir įdomus.

Na ir kuo ne abstraktus paveikslas?

Kitas sustojimas – Fairy Falls Trailhead. Kažkuriam interneto forume aptikau, kad šalia šio tako (einančio Midway Geyser Basin pakraščiu) yra bevardė kalva, nuo kurios viršūnės atsiveria puikūs vaizdai į Great Prismatic Spring. Einame ieškoti tos paslaptingosios kalvos, o pakeliui dar ir karštųjų šaltinių aptinkame.

Netrukus pamatom ir kalvą – paklysti neįmanoma, nuo pagrindinio tako į kairę atsišakoja miško takelis, telieka jį sekti kalvos šlaitu aukštyn. Deja, netrukus takelio nebelieka, o šlaitas labai status, slidus (žvyras) ir nuklotas didžiuliais nuvirtusių eglių kamienais. Lipti viršun tikrai nelengva, o apie leidimąsi žemyn nei galvoti nesinori. Kartu kopia būrys kiniečių, bet daugiau turistų nesimato. Šio tako nėra oficialiame parko puslapyje – iš esmės net ir oficialaus tako nėra, nors nežinau, kodėl, nes tikrai vertėtų čia įrengti apžvalgos aikštelę. Per nuvirtusius medžių kamienus pamažu ropščiamės aukštyn, ir netrukus tolumoje jau matome Grand Prismatic Spring. Dar kiek palypėjus, atsiveria toks vaizdas, kad iškart suprantame – kopti į šią slidžią stačią kalvą tikrai vertėjo!

Laikas leistis žemyn. Mes abu apsiavę sportinėm basutėm – manųjų Keen bent jau padas rimtesnis, o vyrui tenka leistis labai atsargiai, nes žvyruotas šlaitas žiauriai slidus. Man irgi baisoka, kad nepaslysčiau ir nenusiridenčiau žemyn, taigi neskubu. Su mumis leidžiasi žemyn ir kiniečiai. Vieną mergaitę, apsiavusią pliažo basutėm (!) už abiejų rankų laiko du vyrukai ir praktiškai tempia ją nuo kalno žemyn, jos veide – absoliutus siaubas. Pagalvojau, kad geriau jau basa eitų – turbūt būtų mažiau slidu.

Tuo pačiu taku grįžtam prie Fairy Falls Trailhead ir važiuojam toliau. Netrukus stojame Midway Geyser Basin parkinge. Į Firehole upės vandenis alma karšto vandens srovės iš aukštai ant kranto esančių geoterminių šaltinių, pakrantė padengta spalvingu sukalkėjusių mineralų sluoksniu – labai įspūdingas vaizdas!

Beveik mylios ilgio lentinis takas pirmiausia veda pro Excelsior Geyser. Tai vienas didžiausių geizerių pasaulyje, jau senokai nebeturėjęs įspūdingų išsiveržimų, bet ištisai pumpuojantis tonas karšto vandens į Firehole upę.

Toliau takas veda link Grand Prismatic Spring. Vaikščioti čia galima tik tais specialiai lankytojams nutiestais takais. Nusileisti nuo jų žemyn ne tik draudžiama, bet ir pavojinga, nes dirvos paviršius čia labai nestabilus, ne ten koją pastačius, lengvai galima įlūžti.

Grand Prismatic Spring prieigose beveik galima būtų pagalvoti, kad esi jūros pakrantėje per atoslūgį – tik garų debesys primena, kad tai yra labai ypatingas vandens šaltinis.

Pasiekiame spalvingąjį Grand Prismatic Spring pakraštį. Vandens paviršiaus nesimato, jį dengia tirštas garų debesis, bet galime grožėtis nerealiomis dirvožemio spalvomis, kurias sukūrė mineralais prisotinto karšto vandens „sriuboje“ gyvenančios bakterijos. O vis dėlto vaizdas nuo kalvos viršūnės buvo daug įspūdingesnis – džiaugiuosi, kad ten užkopėme ir pamatėme Grand Prismatic Spring iš paukščio skrydžio.

Apsukę ratą aplink Midway Geyser Basin, grįžtame į parkingą. Vaizdai šioje pusėje jau šiek tiek realesni, nebėra to pašėlusio spalvų žaismo.

Palikę Midway Basin, sukame į Firehole Lake Drive. Siauras keliukas vingiuoja per mišką, aplink – didesni ir mažesni geizeriai. Artimiausias – Firehole Spring.

Kiek toliau – Great Fountain Geyser. Jo išsiveržimai, sako, labai įspūdingi, bet šiuo metu geizeris aptingęs – tik garo debesėlis virš jo tvyro ir lengvas pukšėjimas girdisi.

Tolumoje siautėja White Dome geizeris, bet juo galime pasigrožėti tik iš tolo – kol jį pasiekiame, geizeris nurimsta. Paprastai White Dome išsiveržimai vyksta kas pusvalandį, bet tiek laukti nenorime, taigi važiuojam toliau. Netrukus stojame prie Firehole Lake. Karštu rūku aptrauktas ežero paviršius alsuoja tiesiai į veidą tvoskiančiu karščiu. Mediniu tilteliu galima pasivaikščioti ežero pakraščiu, pasigrožėti neįprastų spalvų mineralų dariniais jo paviršiuje.

Ežero dugne pilna karštųjų šaltinių, ir niekad nežinai, iš kurios pusės staiga atplauks didžiulis karšto garo debesis.

Kitoje kelio pusėje – dar keli geizeriai. Štai vienas iš jų – Young Hopeful („Jaunas ir pilnas vilčių“). Kada nors jis bus didelis ir galingas.

Firehole Lake Drive netrukus susijungia su pagrindiniu keliu. Kitoje kelio pusėje – Lower Geyser Basin. Einant tarp geizerių nutiestu mediniu taku, žvilgsnį traukia baltu mineralų sluoksniu apneštos negyvos medžių šaknys.

Dar vienas ryškiai mėlynas karštasis šaltinis – Celestine Pool.

Fountain Paint Pot – baltu dumblu besitaškantis bedugnis nuolat verdantis ir burbuliuojantis „puodas“.

O čia štai rudo dumblo „puodai“ – Mudpots. Labai smagu stebėti tą šnypščiantį ir burbuliuojantį karšto purvo gamybos procesą.

Kitas stabtelėjimas – prie didelio ir temperamentingo Fountain Geyser. Man jis paliko gerokai didesnį įspūdį nei Old Faithful, juolab kad šio geizerio sukurtą spektaklį stebėjome tik mes ir dar viena turistų pora.

Pro dar kelis mažesnius geizerius ir nedidelį pušynėlį grįžtame atgal į parkingą. Apžiūrėjome tik nedidelę Yellowstone dalelę, o užtrukome daugiau nei penkias valandas. Kita vertus, geizeriais tikrai pasimėgavom kaip reikiant. Saulė jau netoli laidos, taigi sukam atgal link parko vartų. Pakeliui dar užmatom kelis bizonus, besiganančius visai šalia kelio. Tokie jaukūs kudliukai…

Į West Yellowstone sugrįžtame aštuntą vakaro. Viešbučio registratūroje atsiimame lagaminus ir kylam į savo kambarį. Viešbutis šiaip niekuo neypatingas, netgi kiek prastesnis nei kiti, kuriuose iki šiol buvome apsistoję, bet mūsų kambaryje yra jacuzzi – labai naudingas daiktas po ilgos dienos. Pasimėgavę jacuzzi malonumais ir nuplovę dienos nuvargį, nusprendžiame, kad galgi laikas eiti vakarienės ieškoti – jau beveik devynios. Tiesa, labai nesijaudinam dėl vėlaus meto, nes jau esam nusižiūrėję restoraną šiam vakarui ir žinom, kad virtuvė ten veikia iki dešimtos. Restoranas netoli, miestelis turistinis (taigi ir su šaligatviais), todėl einam pėsčiom. Gatvės pilnos suvenyrų parduotuvių, ledainių, kavinių ir restoranų. Viskas čia skirta turistams, kiaurus metus plūstantiems į Yellowstone.

Vakarieniaujame “Madison Crossing Lounge”. Meniu gausus, įvairus ir, sakyčiau, europietiškas – jokių didžiulių porcijų ar perdėtai gausių padažų. Aš užsisakau be galo skanų oto kepsnį ir padavėjos parekomenduotą aperityvą – huckleberry vodka kokteilį. Kokteilis „macnus“ ir labai skanus, be to, primena mylimas vaikystės knygas apie Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius. Kad jau taip skanu, tai dar ir desertą užsisakom – lengvučius subtilaus skonio šokolado putėsius. Be konkurencijos geriausia kol kas vakarienė šioje kelionėje!

Paliekam restoraną jau gerokai po dešimtos ir išėję į gatvę suprantam, kad esame kitoje klimato juostoje – šalta! Termometras rodo dvylika laipsnių, o mes trumpom rankovėm, dar nepersiorientavę po Jutos karščių. Bet viešbutis netoli, taigi sušalti nespėjam. Vienuoliktą valandą lendam į lovą ir juokiamės, kad šįvakar labai vėlai einam miegoti.

Devintoji diena. Yellowstone

Nepaisant vakarykščių kokteilių, pabundam šeštą ryto, žvalūs ir nusiteikę naujiems nuotykiams. Septintą leidžiamės žemyn pusryčių ir nuotaika kiek subjūra, nes breakfast buffet atrodo labai nekaip: riebaluose plaukiojanti kiaušinienė, apdegę spirginti lašinukai, plutele apsitraukusi avižinė košė… Kad jau taip, tai žiūrim, ką galima užsisakyti iš pusryčių meniu. Pasirenkam amerikietiškus blynelius. Be reikalo. Negana to, kad tų blynelių tenka laukti beveik pusvalandį (nors salėje užimti tik keli staliukai), bet jie dar ir nevalgomi – didžiuliai stori sausi blynai, kurių skonio neįmanoma pataisyti nei uogiene, nei klevų sirupu. Padavėja, matyt, žino, kokios kokybės maistas čia patiekiamas, nes net neprieina paklausti, ar skanu, kas šiaip jau yra norma amerikietiškose maitinimo įstaigose. Paliekam tuos blynus beveik nevalgytus ir pasitenkinam kava bei apelsinų sultim. Išeidami dar pasakom prie pusryčių salės durų stovinčiai mergaitei, kad pusryčiai labai prasti – ji tik suburba „I am sorry you didn‘t like it“. Labai ir nesistebim, nes jau praeitos kelionės metu susidūrėm su tokia pačia situacija – viešbučiai šalia populiariausių nacionalinių parkų yra gerokai prastesni nei kitur Amerikoje, dėl paprastos priežasties – paklausa viršija pasiūlą, be to, turistai vis tiek čia važiuos.

Išėjus į lauką, mus pasitinka žvarbus žiemiškas rytas – viso labo keturi laipsniai šilumos. Bagažinėje palikti vandens buteliukai per naktį užšalę, o priekinis stiklas apšarmojęs. Sunku patikėti, kad vos prieš porą dienų dar skundėmės 40 laipsnių karščiu!

Pasiekę Madison Junction, šįkart sukame „aukštyn“, į Upper Loop. Pirmasis sustojimas – Gibbon Falls. Iš apačios, nuo upės, šis krioklys turbūt atrodo labai įspūdingai, bet nuo viršaus tai ką žinau… krioklys, ir tiek.

Bet aplink labai gražu – šalikelėje rūksta geizeriai, kitoje kelio pusėje teka srauni upė, aplink driekiasi tankūs eglynai. Ramus šiaurietiškas peizažas – tik dar “paprieskonintas” geizeriais.

Po kurio laiko miškas atsitraukia, prasideda plačios pievos, aprėmintos tankiais eglynais, tolumoje baltuoja kalnai. Pievose ganosi bizonai su bizoniukais. Štai tokį aš ir įsivaizdavau Yellowstone nacionalinį parką!

Kita „stotelė“ – Artist‘s Paint Pots. Gana nedideliame plote telpa keli geizeriai, pora karštųjų šaltinių ir keletas verdančio dumblo „puodų“ – paint pots. Nuo parkingo iki geizerių – apie pusė mylios takeliu per mišką, paskui žiediniu mediniu taku su laiptukais galima užkopti ant Paintpot kalno ir apžiūrėti visas geotermines įdomybes pakeliui. Užtrunkam čia apie 40 minučių. Nuo Paintpot kalvos atsiveria platūs vaizdai.

O štai ir verdantys dumblo puodai:

Vėl išvažiuojam į pievas ir netrukus vėl pamatom bizonus, bet šįkart jau arčiau kelio. Sustojam šalikelėje ir einam jų fotografuoti. Pasigailiu, kad neturime rimtesnio telefoto objektyvo – jis čia labai praverstų. Pievoje – nedidelė bizonų banda su jaunikliais, o už jų – du didžiuliais ragais pasipuošę elniai.

Privažiuojame Norris Junction ir svarstome: eiti ar neiti apžiūrėti Norris Geyser Basin? Geizerių iki soties prisižiūrėjome vakar, šiandien norėtume pamatyti visą Upper Loop, gal dar ir kokį žygį pavyktų į dienotvarkę įgrūsti. Iš kitos pusės, kaipgi dabar pravažiuosim ir neapžiūrėsim kažko? Susitariam, kad einam trumpai pasidairyti – ir kažkaip sugebam užtrukti pusantros valandos!

Pirmiausia einame į Porcelain Basin. Tokį vardą ši vieta gavo dėl geizerių išmetamų pieno spalvos mineralinių apnašų, kuriais padengta didžioji dalis slėnio paviršiaus. Nemažo dydžio Porcelain Basin teritorija pilna geizerių, karštųjų šaltinių, fumarolių ir kitokių geoterminių keistenybių. Per slėnį keliomis kryptimis vingiuoja medinis takas. Pasidairom nuo viršaus, o paskui sumąstom, kad smagu būtų tuo taku pasivaikščioti ir apžiūrėti Porcelain Basin iš arčiau.

Ledge Geyser. Vandens srovės iš jo šauna ne tiesiai, o įstrižai, ir gerokai aptaško net esant už poros šimtų metrų. Teko ir mums to šilto vandenėlio pajusti.

Geizeris-širdelė.

Rūkstantis geizerių kalnas:

Šio šaltinio dugnas pilnas mikroskopinių žalios spalvos dumblių, kuriems labai tinka ši neįprasta aplinka, primenanti tą, kurioje, pasak mokslininkų, atsirado pirmoji gyvybė Žemėje.

Crackling Lake. Nuo šio karšto vandens ežero iš tiesų nuolat sklinda kažkoks keistas traškėjimas.

Tolimasis Porcelain Basin pakraštys. Nuo čia matyti ne tik visas slėnis, bet ir kalnai už jo.

Kitoje tako pusėje per pušyną vingiuoja smėlėtas takelis – jis mus atveda prie nedidelio ir labai skaidraus ežeriuko. Čia tvyro tokia tobula ramybė, kad prisėdę trumpam pailsėti ant nuvirtusio medžio pakrantėje netyčia užsibūnam ilgiau nei planavom.

Vėl grįžtame prie viršutinės apžvalgos aikštelės. Porcelain Basin užtrukom ilgiau negu tikėjomės – net negalėčiau pasakyti, kodėl, bet mums čia labai patiko.

Kitoje Norris Geyser Basin pusėje – Back Basin. Skirtingai nei Porcelain Basin, šis slėnis beveik visas apaugęs mišku, per jį veda kelių kilometrų ilgio takas. Juo pereiti jau nebeturime laiko, bet nusprendžiame paėjėti nors iki Steamboat (Garlaivio) – aukščiausiai pasaulyje „šaudančio“ geizerio. Ant polių iškeltas lentinis takas veda per pušyną, už jo tolumoje matosi kalnų viršūnės. Pakeliui – Emerald Spring:

Po maždaug dešimties minučių prieiname Steamboat geizerį. Kaip tik pataikome į išsiveržimą. Jis, tiesa, neypač galingas ir vandens srovės aukštis į Gineso rekordų knygą tikrai nepateks, bet vis tiek įdomu stebėti šį vyksmą. Kiek toliau esantis Cistern Spring požeminiais šaltiniais sujungtas su Steamboat, ir po ypač stipraus Steamboat išsiveržimo Cistern Spring visiškai nusenka, kad pamažu vėl užsipildytų per porą dienų.

Nebeturim laiko eiti toliau – ir taip jau Norris Basin užtrukom žymiai ilgiau nei planavom – taigi grįžtam į parkingą ir važiuojam toliau, link Mammoth Hot Springs. Apylinkės labai vaizdingos, bet jau niekur nebestojame, nes laikas spaudžia, juk dar tiek daug norisi pamatyti!

Šis gražuoliukas ganosi visai prie pat kelio ir į nieką nekreipia dėmesio:

Apie pusę pirmos pasiekiame Mammoth Hot Springs. Pravažiuojame Aukštutines terasas (Upper Terraces), bet jos mums pasirodo nelabai įdomios – nematome nei vieno aktyvaus šaltinio, taigi negaištame ir važiuojame prie Žemutinių terasų (Lower Terraces). Sustojame aikštelėje terasų viršuje (Lower Terraces galima pasiekti nuo Upper Terrace Drive). Apsidairome, ir nusprendžiame, kad verta patyrinėti šią vietą iš arčiau. Pirmiausia sukame taku į dešinę – žemyn leisimės vėliau, jei dar noro ir laiko bus. Kalkakmenio ir karšto vandens sąveika čia sukūrė fantastiškų formų ir spalvų darinius.

Grassy Spring:

Negyvas, bet neįprastai gražus peizažas…

Canary Spring. (Šį šaltinį galima apžiūrėti ir nuo kelio apačioje, važiuojant nuo Mammoth link Tower Junction.)

Grįžtame į pagrindinę apžvalgos aikštelę, sukame į kairę ir leidžiamės žemyn, apžiūrėti terasas kitoje kalvos pusėje.

Ne visos terasos vienodai įspūdingos, nes kai kurie šaltiniai išdžiūvę, vieni – seniai ir ilgam, kiti, sakoma, gali atsigauti bet kurią minutę. Vieno iš aktyviųjų šaltinių kūrinys – Mound Terrace.

Minerva Terrace:

Cleopatra Terrace. Deja, Kleopatros šaltinis irgi išdžiūvęs.

Kopiam atgal į viršutinę apžvalgos aikštelę ir važiuojam toliau. Pakeliui dar stabtelime prie Orange Spring Mound.

Vingiuotu miško keliu nusileidžiame į Mammoth miestelį ir jį pravažiavę sustojame parkinge šalia Žemutinių terasų. Kitoje kelio pusėje prasideda takas, kylantis aukštyn į terasas, kurias mes jau apžiūrėjome, nusileidę nuo apžvalgos aikštelės kalvos viršuje. Dabar gi norime žvilgtelėti į pačioje pakalnėje esančias terasas, prie kurių nenorėjome leistis ankstesnio pasivaikščiojimo metu, nes būtų tekę po to vėl kilti viršun stačiu kalvos šlaitu.

Žemutinių terasų „sargybinis“ – Liberty Cap geizeris.

Takas prie terasų kalvos papėdėje pilnas žmonių – visi, kurie nepajėgia ar tingi lipti aukštyn, būriuojasi čia. Tiesą sakant, neturint laiko išsamiai patyrinėti Mammoth Hot Springs terasas, visai įmanoma apsiriboti lengvai pasiekiamu Palette Spring – jis tikrai įspūdingas.

Apžiūrėję Mammoth terasas, ieškome, kur būtų galima pavalgyti. Jokių kavinių miestelio pakrašty nerandame, greito maisto nenorime, taigi galiausiai užeiname į General Store ir nusiperkame po šviežiai pagamintą didžiulį sumuštinį. Pavalgysime kur nors gamtoje. Važiuojam toliau, Tower Junction kryptimi.

Netrukus randame mums patinkančia vietą. Stojame šalikelėje, leidžiamės žemyn ir įsitaisome ant didžiulio akmens sudoroti savo sumuštinių. Desertui – kalnų ir Blacktail ežerų panorama.

Apsižiūrim, kad jau beveik trys valandos, o mes dar net Tower Junction nepasiekėm. O juk dar norime pamatyti Didįjį kanjoną, Hayden slėnį, Yellowstone ežerą… kaži ar bespėsim? Akivaizdu, kad teks atsisakyti žygio palei Didįjį kanjoną – per daug laiko praleidome prie geizerių. Realiai su mūsų tempais reikėtų dar vienos dienos Yellowstone, bet jos neturime, taigi teks pakoreguoti programą.

Aplink labai gražu, bet jau niekur nestojam, tik pro langą pasidairom. Ir vis pasidžiaugiam, kad turim progą bent kažkiek pamatyti Upper Loop, nes gamta čia visai kitokia nei Lower Loop.

Tower Junction apžvalgos aikštelėje bei parduotuvėje – gausybė žmonių. Dangus niaukstosi, tad iki Tower krioklio net neiname, tik pasižiūrime ir nufotografuojame jį iš tolo.

Artėjant prie 2.7 km aukštyje esančios Dunraven perėjos, dangus ima dar labiau niaukstytis, aplink renkasi vis juodesni debesys – gerai, kad nors nelyja. Perėjoje trumpam stabtelim, bet pasilikti čia ilgiau noro nekyla – iki kaulų košia žvarbus vėjas, ant šlaitų baltuoja didžiuliai sniego lopiniai. Nusileidus nuo perėjos, oras vėl pasitaiso, tarp debesų ima švysčioti saulė.

Apie penktą valandą pasiekiame Yellowstone Didįjį Kanjoną (Grand Canyon of the Yellowstone). Žemyn prie krioklių nesileidžiame, tik pasidairome į kanjoną nuo kelių apžvalgos aikštelių šiaurinėje pusėje (North Rim Drive): Brink of Lower Falls Trail, Red Rock Lookout, Inspiration Point. Nors dangus vėl apniuko, bet kanjonas vis tiek atrodo labai įspūdingai. Pasigailiu, kad nebeturime laiko praeiti planuota trasa pietiniu jo pakraščiu.

Įspūdingo dydžio sniego luitas virš kanjono:

Lower Falls. Iki jų nesileistume, net jei ir turėtume laiko – labai jau status takas, tingėtųsi paskui atgal lipti. Tolumoje matosi Inspiration Point aikštelė – ją vėliau dar pasieksime.

Gana viliojančiai atrodo ta aikštelė virš krioklio, gal jau beveik norėčiau ten… bet nebėra kada.

Kanjono vaizdai nuo Inspiration Point:

Vėl grįžtame į pagrindinį kelią ir važiuojame žemyn Hayden slėniu, link Yellowstone ežero. Aplink labai gražu, tai vis stojam šalikelėj pasigrožėti ir pafotografuoti. Toks ramus šiaurietiškas grožis, labai artimas mano širdžiai…

Netrukus pasivejame vėžlio greičiu judančių mašinų eilę. Greitis vis lėtėja, kol pagaliau visai sustojam. Laimei, šalia yra apžvalgos aikštelė prie upės. Pastatome ten mašiną ir pėsčiomis einam toliau, pasižiūrėti, kas ten priekyje nutiko. Spėliojame, kad gal kas nors mešką pamatė ir kelias užsikimšo nuo sustojusių mašinų, bet priėję posūkį matome, kad kamštis tęsiasi dar bent kilometrą, o tolumoje švysčioja policijos mašinų žiburėliai. Netrukus sutinkame iš ten grįžtantį vyriškį – jis papasakoja, kad įvyko avarija, susidūrė dvi mašinos ir užtvėrė kelią, ir nors rimtų sužeidimų lyg ir nėra, bet tikriausiai reikės dar gerokai luktelėti, kol kelias bus atidarytas. Laukti mes nenorime – kamščiuose kasdien prisistovim ir namie. Be to, jau beveik šešios – tokiais tempais nežinia kada pasiektume ežerą, o nuo ten dar daugiau kaip valanda kelio iki viešbučio. Taigi grįžtam prie Grand Canyon Junction, o nuo ten sukam link Norris Junction ir važiuojam atgal į West Yellowstone. Pakeliui dar užfiksuojam keletą bizonų ir vieną elnią. Labiau būtume norėję meškų, bet ką jau darysi – kas teikiasi pasirodyti, tą ir fotografuojam.

Meškų Yellowstone, beje, taip ir nepamatėme. Tiesa, ne kartą ir ne du matėme pakelėje sustojusias mašinas ir nuo kelio į mišką ar pievas besidairančių žmonių būrius, bet sustojus kaskart išgirsdavome tą pačią istoriją – meška kažkur ten yra, bet niekas tiksliai nežino, kur, nes tie, kurie galbūt ją matė, jau nuvažiavę, o tie, kurie atvažiavo vėliau, nieko tikrai nežino, bet visi kažko laukia ir skirstytis nenori, nes na gal ims ta meška ir vėl pasirodys? Ta kiek desperatiška meškų „medžioklė“ buvo vienintelis dalykas, kuris kiek gadino šios vietos paliekamą įspūdį – tokiais momentais Yellowstone labiau panėšėjo į zoologijos sodą negu į laukinės gamtos draustinį. Jau nekalbant apie elementarių manierų trūkumą iš kai kurių vairuotojų pusės – jei tik jiems pasirodo, kad gal kažką pamatys, tai stoja bet kur, kad ir vidury kelio, ir nesvarbu, kad trikdo eismą ir neleidžia pravažiuoti kitiems. Tvarką darančių reindžerių irgi nesimatė, bet gal jie tiesiog nespėja visur, juk plotai čia didžiuliai.

Šiek tiek po septynių parsirandam į viešbutį. Kaip ir vakar, pirmiausia neriam į jacuzzi, paskui susirandam šiltesnių drabužių (pasimokėm vakar!) ir einam ieškoti vakarienės. Išsirenkame „Serenity“ bistro. Restoranėlis jaukus, maistas skanus – jei vakar nebūtume pavalgę ypatingai skaniai, galimas daiktas, kad dabar labai girčiau „Serenity“. Po vakarienės dar kiek pasivaikštom po miestelį, apsiperkam magnetukais ir grįžtam į viešbutį – laikas miegot, rytoj laukia nauja diena.

Dešimtoji diena. Yellowstone – Grand Teton – Jackson

Antrasis ir paskutinis rytas Yellowstone. Keliamės, kaip jau įprasta, anksti. Susiruošę ir susikrovę lagaminus, kiek prieš septynias lendam lauk į žvarbų ryto orą ir einam ieškoti, kur būtų galima papusryčiauti. Netoliese, vos už kelių šimtų metrų, yra „Three Bears Lodge“ (kaži kodėl tos meškos vis po tris vaikšto?) – vakar praeidami matėme ant durų parašyta, kad jų restoranas atsidaro pusryčiams šeštą ryto. Iš tiesų, restoranas jau veikia. Viduje labai jauku: geltonų rąstų sienos ir lubos, lentinės grindys, masyvūs mediniai baldai, liepsnojantis židinys. Pavalgom greitai ir skaniai.

Aštuntą valandą paliekam viešbutį (išsiregistruodami vėl bandom sakyti, kad pusryčiai vakar buvo labai prasti, bet registratorė tik pečiais gūžteli) ir jau žinomu keliu sukam į Yellowstone parką. Važiuojam per Lower Loop ir pro langą stebim, kaip šaltame ryto ore rūksta geizeriai.

Pasiekę West Thumb sanryžą, pasukam link Yellowstone ežero. Daug laiko jam skirti neketinam, norim tik nuo kelio pasigrožėti. Ežeras ankstų rytą atrodo nuostabiai. Vanduo skaidriai mėlynas, jame atsispindi toks pat mėlynas dangus ir kalnų viršūnės – ar begali būti gražiau? Pasirodo, gali! Tuo įsitikiname, kai netrukus sustojame apžvalgos aikštelėje, pamatę ten besibūriuojančius žmones. Iš pradžių nesuprantam, į ką čia jie dairosi, nors vaizdas tikrai gražus. Netrukus vėjo gūsis nupučia šalin garų debesį ir pamatome ant ežero kranto tarp rūkstančių geizerių besiganančius du gražuolius elnius. Žiūriu į juos, fotografuoju ir tikrai žinau, kad būtent šis vaizdas man išliks kaip gražiausias prisiminimas apie Yellowstone: skaidrus šaltas ryto oras, mėlyni ežero vandenys, tolimi kalnai, pakrantę dengiantis karštas geizerių rūkas ir po jį klaidžiojantys didžiuliais ragais pasidabinę elniai.

Galiausiai elniai pasislepia pakrantės medžiuose, žmonės pradeda skirstytis. Laikas judėti ir mums. Ši netikėta gamtos dovana mus taip užbūrė, kad jau nebenorime nei ežero iš arčiau apžiūrėti, nei West Thumb geizerių – gražiau, nei ką tik matėme, jau nebus, nenorime gadinti šio tobulo įspūdžio. Taigi sukame į pietus ir važiuojame prie parko ribos. Pakeliui – dar vienas gražuolis ežeras, Lewis Lake:

Stabtelime netoli nuo South Entrance, pasižiūrėti į dar vieną krioklį, kuris man nepadarė labai didelio įspūdžio ir kurio pavadinimą pamiršau. Man labiau patiko Lewis upė kitoje kelio pusėje.

Netrukus privažiuojame South Entrance. Ten būriuojasi žmonės, fotografuojasi prie lentos su parko pavadinimu. Jų viešnagė Yellowstone dar tik prasideda, o mums jau atėjo metas atsisveikinti su šia nuostabia vieta. Gaila kad šiek tiek pritrūkome laiko, bet tai, ką spėjom pamatyti, buvo nepakartojama. O dabar jau laikas judėti toliau.

Grand Teton nacionalinis parkas prasideda vos už 16 km nuo Yellowstone, jo pagrindinė ašis – 40 km ilgio Teton kalnų grandinė. Kaip šie kalnai gavo tokį vardą – atskira istorija. Pasakojama, kad XIX a. pradžioje per šias vietas keliavusiems prancūzams medžiotojams trys aukščiausieji šio masyvo kalnai pasirodė panašūs į moters krūtis, ir jie tuos kalnus taip ir praminė – Les trois tetons. Tas vardas prilipo ir visam kalnų masyvui, o vėliau transformavosi į labiau angliškai skambantį Grand Tetons.

Pirmiausia pasiekiame Jackson ežerą. Jis didžiulis ir labai gražus. Vyras sako – gražu kaip Šveicarijoj, aš atitariu – daug gražiau nei Šveicarijoj! Kelias vingiuoja pačia ežero pakrante, pro medžius vis šmėsčioja vanduo ir kalnų viršūnės. Dar užsukam į Colter Bay Visitors Centre, apsirūpinam parko žemėlapiu, nufotografuojam prieplauką ir judam toliau.

Netrukus stabtelim pakelėje įrengtoje apžvalgos aikštelėje. Nuo čia atsiveria graži kalnų panorama, bet į slėnį vedantys takeliai užtverti, prie jų stovi ženklai „Path closed due to bear activity“ (takas uždarytas dėl meškų judėjimo). Meškų, aišku, nei kvapo…

Privažiuojam Jackson Lake Junction. Čia turim pasirinkimą: sukti į dešinę (Teton Park Road) ir važiuoti link Jenny Lake, pakeliui užvažiuojant į Signal Mountain viršūnę (ją galima pasiekti automobiliu) pasigrožėti parko vaizdais nuo viršaus, arba sukti į kairę (t.y. toliau važiuoti tuo pačiu 89-uoju keliu) link Oxbow Bend ir Snake River Overlook, dviejų iš nuotraukų pažįstamų vietų, kurias labai noriu pamatyti. Abejojame, ar spėsime pravažiuoti abu maršrutus, nes šiai dienai dar esame numatę kelių valandų žygį ir nenorime pakartoti vakarykštės klaidos, kai nesuplanavome savo laiko ir nespėjome pasivaikščioti palei kanjoną. Fotografė manyje nugali turistę, ir sukam į kairę. Netrukus sustojame prie Oxbow Bend Turnout. Esu mačiusi begalę šios vietos nuotraukų, bet tik prieš pat kelionę sužinojau, kad ji yra Grand Teton nacionaliniame parke. Savaime suprantama, man būtinai prireikė ją pamatyti!

Snake (Gyvatės) upės kilpoje atsispindintys Teton kalnai – kažkas nuostabaus! Man, žinia, toli iki tų garsiųjų fotografų, įamžinusių šią vietą, o ir šviesa nelabai kokia, pats vidurdienis, bet vis tiek fotografuoju, o paskui prisėdu pakrantėje ir gėriuosi. Vyrui tenka man priminti, kad dar ir kitas parko vietas norim šiandien pamatyti.

Ties Moran Junction sukame į dešinę (vis dar 89-uoju keliu) ir važiuojame lygiagrečiai su parko riba, lydimi snieguotų kalnų panoramos.

Netrukus pasiekiame Snake River Overlook. Šią vietą kažkada puikiai įamžino Amsel Adams. Jo užfiksuoto vaizdo, deja, jau nebėra – medžiai per tą pusšimtį metų gerokai paaugo. Nors gali būti ir taip, kad Adams fotografavo nuo kažkurios kitos vietos, bet sunku įsivaizduoti, kur ji galėtų būti. Padiskutuojame apie tai su amerikiečių turistų pora, bet nepriėję jokios konkrečios išvados išsiskirstom ir imamės fotografuoti kaip kam išeina (visi turbūt tyliai tikimės, kad išeis bent kiek panašiai į Adams nuotrauką).

Apėję visą akmenine tvorele aptvertą aikštelę, jos kairėje pusėje pamatome per pievą vedantį takelį. Apsidžiaugiam – gal šis takelis atves mus iki vietos, nuo kurios atsiveria TAS vaizdas? Deja… Bet vis tiek labai smagu pasivaikščioti po kalnų pievą aukštai virš upės.

Važiuojam toliau pietų kryptimi, ir visą kelią mus lydi Teton kalnų grandinė. Stojame keliose apžvalgos aikštelėse (Teton Point Turnout, Glacier View Turnout ir kt.), nors vaizdai iš visur panašūs, bet vis iš naujo norisi jais gėrėtis. Nežinau, koks gamtovaizdis atsiveria nuo pagrindinio per parką vedančio kelio, bet vaizdai nuo 89-ojo kelio tikrai nuostabūs.

Pasiekiame Moose Junction. Čia mums reikėtų sukti dešinėn, link įvažiavimo į parką (Moose Entrance). Bet sankryža ne be reikalo pavadinta briedžio vardu – miškelyje šalia kelio jaunais lapais užkandžiauja tikras briedis! Mašinų jau visa krūva sustojusi, vietos kelkraštyje nebėra, ir skirtingai nei Yellowstone, čia tvarką daro du reindžeriai. Vyras važiuoja toliau, kur nors saugiai pastatyti mašiną, o aš šoku lauk ir lekiu fotografuoti briedžio. To proceso metu du kartus gaunu pastabą iš pagyvenusio reindžerio – pirmąkart todėl, kad per arti priėjau prie briedžio, antrąkart – kad pasitraukiau per toli ir atsidūriau ant važiuojamos kelio dalies. Antrąkart dėdė reindžeris jau atrodė kiek susierzinęs, bet man tai nelabai rūpėjo – dėmesį tuo metu galėjau skirti tik tam gražuoliui briedžiui.

Šiai dienai dar esame numatę kelių valandų trukmės žygį, nes norime ne tik pasivažinėti, bet ir pasivaikščioti po Grand Teton nacionalinį parką. Trasų čia daug, įvairaus ilgio ir sudėtingumo. Mes išsirinkome 7 mylių ilgio žiedinę trasą aplink Phelps ežerą pietinėje parko dalyje. Trasos pradžia – prie L.S.Rockefeller Preserve Center. Šis centras (išlaikomas iš Rockefeller fondo lėšų) pasiekiamas siauru keliuku, prasidedančiu tuoj už Moose Junction, prieš pat įvažiavimą į parką (Moose Entrance). Važiuojam gal 15 minučių, keliukas vis siaurėja, bet pagaliau pasiekiame Rockefeller centrą. Mus pasitinka labai paslaugus vaikinukas, paklausia, ar atvykome centre pabūti, ar į žygį ruošiamės, ar nereikia kokios pagalbos ar informacijos. Pasiklausiu, kokia situacija su meškom. Atsakymas – meškos šiuo metu aktyvios, bet problemų neturėtų kilti, jei nenuklysim nuo tako toli į mišką. Mėginsim nenuklysti – nors mešką pamatyti visai norėtųsi, bet tik iš saugaus atstumo.

Phelps ežerą nuo Rockefeller Preserve Centre galima pasiekti dviem skirtingais maršrutais. Nutariame vienu taku eiti iki ežero, o kitu grįžti. Nesudėtingu 1 mylios ilgio miško takeliu (jis taip ir vadinasi – Woodland Trail) pasiekiame ežerą ir prisėdame pakrantėje juo pasigrožėti, prieš pradėdami žygį. Tolimasis ežero krantas – mūsų trasos pusiaukelė, gerokai toliau negu gali pasirodyti nuotraukose.

Ežeras nei didelis, nei mažas – jo perimetras apie 4 mylios, ar bent jau tokio ilgio yra mūsų takas. Pasirenkame eiti aplink ežerą prieš laikrodžio rodyklę. Ežero krantai statūs, apaugę mišku, takas vingiuoja kiek aukščiau ant šlaito, aplink – tankus miškas, žydi gėlės, paukščiai čiulba, meškų nematyti. Kartais tarp medžių pasimato kitas ežero krantas ir kalnai.

Pasiekiame tolimąjį ežero kraštą. Mūsų takas suka į pakrantę, o kitas takas vingiuoja stačiu šlaitu aukštyn ir tolyn nuo ežero – jis veda į kanjoną skambiu pavadinimu Death Canyon ir į keletą viršūnių už to kanjono. Tokiam ilgam žygiui neturime laiko, jam reikėtų visos dienos.

Štai iš ten atėjome, nuo ano kranto.

Kitame „ilgajame“ ežero krante takas staiga pradeda kopti aukštyn. Užsikabarojam ant didžiausios kalvos aukštai virš ežero, tik tam, kad tuoj pat vėl nuo jos nusileistume. Jaučiamės šiek tiek nusiplūkę, taigi prisėdame pailsėti ant pakrantės akmenų. Čia tvyro tokia ramybė…

Takelis daugiau nebekrečia pokštų, nebekyla aukštyn, tad einame sparčiai. Kitų žygeivių beveik nesutinkame, galime vieni mėgautis ežeru ir kalnais. Netrukus vėl prisėdame pakrantėje.

Paskutinė tako atkarpa kiek nutolsta nuo ežero ir pasuka per pelkę. Miniatiūriniuose ežerėliuose atsispindi dangus ir eglynai, tarp žolių lakioja didžiuliai laumžirgiai.

Apsukę didelį ratą aplink ežerą, pagaliau vėl sugrįžtame į trasos pradžią. Atgal iki mašinos einame kitu taku, Creek Trail (Upelio trasa). Takas iš tiesų vingiuoja palei sraunų kalnų upelį, nuo vandens sklinda maloni vėsa (šiandien vėl karšta, apie 28 – vieni niekai, palyginus su Jutos karščiais, bet vis dėlto…), aplink ošia miškas, netrukus dar ir stirną sutinkame. Labai smagus takas!

Šis kriokliukas – jau visai netoli Rockefeller centro.

Paskutinis trasos gabaliukas – per viržiais apaugusią pievą Grand Teton kalnų fone.

Labai patiko mums šis žygis aplink gražuolį Phelps ežerą, bet kaip visada užtrukome ilgiau nei planavome – keturias valandas. Kai grįžtame prie mašinos, jau beveik šešios. Važiuodami atgal link Moose Junction, svarstome, ar sukti į šiaurę, link Jenny Lake, ar važiuoti į pietus, į Jackson, kur ketiname nakvoti. Apsispręsti padeda briedžiai – tiksliau, briedė, įbridusi į upę atsigerti. Kol pasigėrim, kol nufotografuojam, saulė dar šiek tiek arčiau laidos pasislenka.

Nusprendžiam, kad apsieisim be Jenny ežero, kitaip labai susivėlinsim, o ir ežerų šiandien jau daug matėm. Taigi, pasiekę Moose Junction, sukam pietų pusėn, link Jackson. Bet nuvažiuojam nelabai toli, nes kelią pastoja kamštis. Ant tilto per upę susirinkusi minia kažką fotografuoja, sklinda gandai, kad mešką. Deja, tai ir vėl “tik” briedis…

Po šios trečiosios briedžių fotosesijos jau be sustojimų apie septintą vakaro pasiekiam Jackson. “Homewood Suites” – miestelio pakraštyje, bet iki centro vos keli kvartalai. Viešbutis šiek tiek apšepęs ir bent jau iš lauko pusės tikrai neimponuoja savo išvaizda. Recepcijoje smirda chloru – kvapas sklinda pro kitame koridoriaus gale esančias baseino duris. Bet su kambariu viskas tvarkoj, o ir būsime čia tik vieną naktį. Atsigaivinę po dušu, einam į Jackson centrą ieškoti vakarienės.

Jackson – labai jaukus ir mielas turistinis miestukas (ypač kai jį palygini su kitais šioje kelionėje matytais miesteliais). Kelios centrinės gatvės netgi fotogeniškos, bet fotoaparato neturime, taigi ir nuotraukų nebus. Vakarieniaujame „Trio“ bistro, labai skaniai. Aš ir vėl neatsispiriu oto kepsniui, o desertui pasidalijame burnoj tirpstantį strawberry tiramisu.

Po vakarienės dar kiek pavaikštom po Jackson, apsiperkam suvenyrais ir lauktuvėm, o tada einam vykdyti vyro noro – suvartoti po kokteilį ar du ekscentriškiausioje Jackson užeigoje, “The Million Dollar Cowboy Bar”. Įėjusi pasigailiu, kad neturiu ne tik fotoaparato, bet net ir telefono. Dekoras šiame bare labai savotiškas, toks kaubojiškas kičas, gerokai over the top – žmonės net iš gatvės ateina pafotografuoti. Kokteiliai irgi neblogi. Čia ir praleidžiam likusią vakaro dalį. Rytoj prasidės naujas – ir jau paskutinis – kelionės etapas.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website