Sugrįžimas į Ameriką: Uoliniai kalnai (Rocky Mountains)

Vienuoliktoji diena. Jackson – Rawlins – Estes

Dar vienas ankstyvas startas – šiandien turime daug nuvažiuoti. Susiruošiam, greitai papusryčiaujam ir tuoj po septynių paliekame Jackson. Važiuojame atgal į Colorado valstiją, į Rocky Mountan nacionalinį parką. Iki Estes Park miestuko, kur ketiname apsistoti, mažiausiai aštuonios valandos kelio. Važiuojam be nuotykių, kelias geras, vaizdų nerasta, tai ir pagundos pakeliui sustoti nėra. Apie 10 valandą ryto pasiekiam Rock Springs, stabtelim kavos puodeliui ir trumpam poilsiui. Oras čia kitoks nei palikom Jacksone – ten buvo giedra, o čia dangus pilnas keisčiausių formų debesų.

Dar po poros valandų sustojam Rawlins. Čia ketiname papietauti. Vėlgi iš anksto buvau nusižiūrėjusi kelias tinkamas vietas, taigi paliepiam navigacijai vežti mus į vieną iš jų – Aspen House. Iš pavadinimo kažkodėl įsivaizdavau kažką panašaus į angliško stiliaus dvarą sename parke prie tvenkinio su gulbėm. Realybėje – kuklus mūrinukas ramioje gatvelėje, su nėrinių užuolaidėlėm ant langų. O įžengęs į vidų, pasijunti lyg laikas būtų pasislinkęs kokiu šimtmečiu atgal. Be mūsų čia yra dar du svečiai. Meniu – Asian fusion. Aš užsisakau wok chicken (wok keptuvėje paskrudinti viščiuko gabaliukai, traškios daržovės, ryžiai, kažkoks lengvai aštrus padažas), vyras – kažką panašaus, tik be viščiuko. Labai skanu.

Artėjant link Colorado valstijos, oras prastėja, per radiją vis pasigirsta įspėjimai apie įvairiose valstijos vietose siaučiančius tornado. Netgi paskelbiama, kad kelioms valandoms uždarytas Denverio oro uostas. Kai jau artėjam prie savo tikslo, dangus vėl prasiblaivo. Apie pusę penkių pasiekiame Estes Park – turistinį miestuką rytiniame Rocky Mountain nacionalinio parko pakraštyje. Pusė šios dienos darbo atlikta, beliko kita pusė – susirasti Rockmount Cottages, kur turėtume apsistoti keturioms nakvynėms.

Planuodama šią kelionę, būtinai norėjau bent vienoje vietoje pagyventi tradicinėje rąstų trobelėje – cabin. Ieškojau tokio nakvynės varianto ir prie Moab, ir Zione, ir Yellowstone. Deja, tai ką rasdavau, manęs netenkino – dauguma vietų, kurios skelbėsi turinčios trobeles miške, iš tikrųjų buvo lentinių pašiūrių rinkinys ant asfalto, su keliom pušelėm šalia (geriausiu atveju). Galiausiai pasakiau sau, kad bent jau Rocky Mountain NP tikrai susirasiu trobelę, o ne viešbutį. Ieškojau ilgai – reklamų, siūlančių cabins ir cottages Estes Park pakraščiuose, tikrai netrūksta, bet ir vėl ta pati problema: rašoma apie jaukias trobeles miško pakrašty arba prie upės, toli nuo kelio ir nuo triukšmo, bet apžiūrėjus su Google street view kaskart paaiškėdavo, kad arba tos trobelės per metro atstumą viena nuo kitos, arba prie pat judraus kelio. Bet kas ieško, tas randa – taigi ir aš galiausiai radau Rockmount Cottages. Jų reklama nemeluoja – visos trobelės yra toliau nuo kelio, o kelios netgi ir visai nuošalios. Deja, tos pačios gerosios jau buvo užimtos, nors ieškojau vietų dar kovo pradžioje. Buvo likęs tik Tumbleweed Cottage – labai mažas ir tolokai nuo upės. Bet kadangi nieko geresnio taip ir neradau, rezervavau šį variantą, tikėdamasi, kad gal nebus blogiau nei anuomet prie Tahoe ežero, kai trobelėje nebuvo vietos net lagaminui prastumti tarp lovos ir sienos.

Rockmount Cottages randame ne iš karto – navigacija kažkodėl nežino tokio adreso ir veda ne ten, kur mums reikia. (Pirmą ir paskutinį kartą šioje kelionėje ji taip nugrybavo.) Galiausiai beveik atsitiktinai pamatau šalikelėje iš Google street view pažįstamą iškabą. Teritorija atrodo jaukiai ir tvarkingai, recepcijoje mus pasitinka labai draugiška šeimininkė, papasakoja, kas čia ir kaip, ir įteikia trobelės raktą.

Tumbleweed Cottage iš pirmo žvilgsnio nesužavi, bet viduje švaru, tvarkinga ir jauku, nors gal kiek ir ankštoka. Kita vertus, dviems vietos tikrai užtenka, tik vonios kambarėlis ypatingai mažas. Lauke už trobelės – lentinė terasa su stalu ir suolais, čia bus labai smagu pusryčiauti.

Pasivaikštom po teritoriją, pamirkom kojas upelyje, pavydžiai pasidairom į tas dvi nuošalias trobeles pamiškėje ir paupy, ir nusprendžiam, kad mums čia labai patinka. Nuvažiuojam į netolimą supermarketą apsirūpinti produktais pusryčiams, o tada jau laikas vakarienei. Iki Estes Park – vos kelios minutės kelio. Pakelėje ramiai sau ganosi elniai. Neskubėdami pasivaikščioti po kelią jie irgi nesivaržo.

Estes Park – jaukus turistinis miestelis, pilnas suvenyrų parduotuvių, kavinių, ledainių ir žioplinėjančių atsipalaidavusių atostogautojų. Vakarieniaujame meksikietiškame restorane „Wapiti“.

Dvyliktoji diena. Rocky Mountain nacionalinis parkas: tarp meškų ir paparčių

Šiandien leidžiam sau išsimiegoti. Aš keliuosi pirmoji, apie pusę septynių. Lauke – gražus saulėtas rytas. Geriu kavą terasoje, man kompaniją palaiko kelios voveraitės, vis atlekiančios pievele iki terasos krašto ir iš ten smalsiai mane stebinčios, bet tuoj pat dingstančios, kai tik ištiesiu ranką link šalia gulinčio fotoaparato. Netrukus pabunda ir vyras. Ruošiamės, pusryčiaujam, kraunamės kuprines, traukiam iš lagaminų kalnams skirtus aulinius batus ir žygio lazdas – šiandien laukia rimta diena Uoliniuose kalnuose.

Įvažiavimas į Rocky Mountain nacionalinį parką – gal už kilometro nuo Rockmount Cottages. Pribūname ten lygiai aštuntą valandą, parodome savo metinį bilietą, gauname parko laikraštį bei žemėlapį ir važiuojame link netolimo Moraine Visitors Centre, kur planuojame palikti mašiną. Šiai dienai suplanuotas žygis nuo aukštai kalnuose esančio Meškų ežero (Bear Lake), prie kurio teoriškai galima privažiuoti mašina, bet kelias tarp Moraine ir Bear Lake šiuo metu remontuojamas, todėl tarp devintos ir šešioliktos valandos mašinos šiuo keliu nepraleidžiamos, o tarp Moraine ir Bear Lake reguliariai važinėja parko autobusiukai. Mums toks variantas net labai tinka, nes mūsų pasirinkta trasa nėra žiedinė, ji pasibaigia kitoje parko dalyje, iš kur irgi važiuoja autobusiukai atgal į Moraine. Labai patogu. Tik va, kažkaip sugebam nepastebėti posūkio link Moraine ir po kurio laiko susigriebiam, kad jau važiuojam tuo remontuojamu keliu. Laimei, dar randam kur apsisukti ir dabar jau be nuotykių pasiekiam Moraine. Pastatę mašiną, einame laukti parko autobuso. Visitors Centre dar uždarytas, bet prie lentelės su autobuso išvykimo grafiku stovi jauna reindžerė. Ji žvilgteli į mūsų apavą ir lazdas ir klausia, į kokią trasą susiruošėm. Papasakojam, kad ketinam praeiti 9.5 mylių ilgio trasa nuo Bear Lake iki Fern Lake Trailhead. Reindžerė perspėja, kad aukščiausioje trasos dalyje, daugiau nei 3 km aukštyje, ant šlaitų dar yra sniego (apie tai jau buvau perspėta, kai internete skaičiau šios trasos aprašymus), bet su rimtais batais ir lazdomis neturėtų kilti problemų.

Netrukus atvažiuoja geltonas autobusas, kokiu Amerikoje vežiojami moksleiviai, sulipam į jį gal dešimt žmonių ir judam link Bear Lake. Važiuojam beveik pusvalandį. Kelio būklė tokia, kad belieka tik tyliai pasidžiaugti, jog ne savo mašina važiuojam, nes vairuoti būtų sudėtinga.

Apie devintą pasiekiam Bear Lake parkingą. Mūsų nuostabai, jis beveik pilnas. Šiaip gal ir nieko keisto, nes tai viena populiariausių parko vietų, daug kas čia atvažiuoja pasivaikščioti aplink ežerą ar pasėdėti pakrantėje. Tiesiog mes tikėjomės, kad dauguma turistų, kaip ir mes, naudosis autobusiuko paslaugom, bet matyt amerikiečiai (jų čia daugiausia) labiau pasitiki savu transportu.

Einam link ežero, dairydamiesi trasos pradžios ženklo, ir mus vėl užkalbina reindžeris, šįkart senyvo amžiaus ir labai griežto veido. Pasiteirauja, į kokią trasą susiruošėm, ir pakartoja tai, ką jau girdėjom – trasoje yra sniego ir gali būti sudėtinga ja praeiti. Atsakau, kad apie sniegą jau žinom, ir klausiu, ar trasa visgi įveikiama. Jis griežtai į mane pasižiūri ir pakartoja – trasoje sniegas, gali būti sudėtinga. Suprantu, kad jokios papildomos informacijos iš jo neišpešiu, ir nusprendžiu verčiau pasitikėti optimistiškai nusiteikusia reindžere iš Moraine nei šiuo griežtu dėde. Padėkoju jam už informaciją ir einam apžiūrėti Bear Lake. Ežeras labai gražus, apsuptas miško ir kalnų. Norintys nesunkaus pasivaikščiojimo gali apeiti visą ežerą pakrantės taku. Bet rytas vėsokas, mūsų laukia ilgas žygis, tad ilgai čia neužtrunkame.

Bear Lake yra 9475 pėdų (beveik 2.9 km) aukštyje. Prie šio ežero prasideda kelios trasos į įvairias parko vietas. Aukščio įtaka šiek tiek jaučiasi – oras truputį retesnis, kopti aukštyn akmenuotu takeliu kiek sunkiau. Bet aplink labai gražu – einame per tankų mišką, properšose matosi tolimų kalnų kontūrai, svaigina tyras kalnų oras.

Kylam vis aukščiau – jau pasiekiame ir pirmuosius sniego lopinius. Sniego pamažu daugėja, jau ne tik šešėliuotose vietose po eglėmis, bet ir ant tako. Netrukus prieiname didžiulį sniego lauką, užklojusį visą plotą tarp dviejų miško ruožų. Ant sniego išdykauja paauglių grupelė – čiuožinėja, svaidosi sniegu, fotografuojasi. Stabtelim, šnektelim, nufotografuoja jie mus, mes – juos, ir per sniegą einam tolyn. Sniego sluoksnis padengtas kieta pluta, eiti lengva.

Peizažas pamažu rūstėja, prasideda didžiuliai akmenynai, vietomis padengti sniegu. Miško proskynose blyksi miniatiūriniai kalnų ežeriukai – kai kurie iš jų tikriausiai visai išnyks sniegui ištirpus.

Einame aukščiausia trasos atkarpa – kažkur čia yra aukščiausias jos taškas,10697 pėdų, arba 3260 metrų. Iš trasos aprašymo žinau, kad netoliese, gal už pusės kilometro, yra labai gražus kalnų ežeras, Lake Helene, pasiekiamas takeliu per mišką, atsišakojančiu nuo pagrindinio tako. Miškas užklotas storu sniego sluoksniu, takelio nesimato, tik per sniegą tarp medžių vingiuoja tolyn kelios poros pėdsakų – tikimės, kad jie nuves iki Lake Helene. Nors man visai nepatinka eiti per tuos sniego plotus (nežinia, kokio jie storio ir kas yra po jais), bet einu, nes labai noriu pamatyti tą gražuolį ežerą. Deja, kai jį pasiekiame, kelią pastoja neaukštų eglaičių siena ir nepatikimai atrodantys sniego ploteliai – prie kranto čia prieiti neįmanoma. Kiek toliau visgi randam atviresnę vietą, kur galime per vandens prisisunkusius žolės kupstus prieiti beveik prie pat kranto ir pamatyti visą ežerą. O jis tikrai gražus, verta buvo prie jo brautis per sniegus ir eglynus.

Pasisotinę Lake Helene vaizdais, einam atgal link savojo tako. Ieškodami priėjimo prie kranto, pirmai gerokai nuklydom nuo sniege išminto prie ežero mus atvedusio takelio, bet tikimės jį netrukus vėl rasti. Po gerų penkiolikos minučių išeinam prie kito ežero – prie jo nebuvome ir nuo pagrindinio tako jo nematėme.

Akimirkai apima baimė – paklydome! Kaip dabar išeisim iš to didžiulio sniego sukaustyto miško? Bet atsigrežę atgal pamatome virš miško stūksantį tą patį kalną, kurį matėme kitame Lake Helene krante, ir šiek tiek nusiraminam – su tokiu orientyru neturėtume paklysti. Ir tikrai, paėję dar kokį puskilometrį per sniego laukus, prieinam jau pažįstamą tako atkarpą – nuo čia prieš gerą pusvalandį pasukome link Lake Helene. Lengviau atsikvepiam – paklysti šiuose didžiuliuose nesvetinguose sniegu užkloto kalnų miško plotuose tikrai nesinorėtų.

Esame įspūdingiausioje trasos dalyje – Odessa tarpeklyje (Odessa Gorge), nors jo dar nematome. Iš visų pusių mus supa rūstus ir nesvetingas, bet kartu ir labai gražus peizažas. Takas eina stačiu kalno šlaitu, tarp didžiulių akmenynų, kur per uolas alma tirpstančio sniego kriokliukai. Pasitaiko ir sniego ruožų, bet jie nedideli, be vargo juos įveikiam.

Dar vienas posūkis – ir prieš mus atsiveria Odessa tarpeklis. Jo dugne – Odessa ežeras.

Čia ką tik ėjome:

Pagaliau prieinam tai, ko bijojom – didžiulį statų ir sniegu padengtą kalno šlaitą. Per sniegą šlaitu vingiuoja pusėtinai neblogai sumintas takas, matosi, kad ne vienas ir ne du žmonės čia jau praėjo. Nors sniego atkarpa netrumpa, keli šimtai metrų, bet turėtume nesunkiai ją įveikti.

Bet… vyras atsisako eiti toliau! Jis turi aukščio baimę, ir tas sniego laukas jam visai nepatinka – paėjęs kelis žingsnius sniego taku, grįžta atgal ir pareiškia, kad turime suktis ir grįžti iš kur atėjome. Aš gi nenoriu nei pagalvoti apie grįžimą – juk jau tiek atėjome, o pati įspūdingoji trasos dalis mūsų dar laukia, dar tik įėjome į Odesos tarpeklį. Ir išvis, aš noriu praeiti visą trasą, o ne pusę jos! Juo labiau, kad tas sniegas – tikrai nieko baisaus, jei kiti žygeiviai praėjo, praeisim ir mes. Galiausiai pareiškiu, kad jei nori, jis gali grįžti atgal ir palaukti manęs Moraine Visitors Centre, o aš eisiu toliau. Kol vyras susigaudo, kaip čia geriau reaguoti į mano pareiškimą, aš jau gerokai paėjusi taku per sniegą. Eiti tikrai nesudėtinga – nors skubėti irgi nepatartina. Tiesiog reikia žiūrėti, kur ir kaip statai koją, ir nežvilgčioti žemyn, į akmenyną ten žemai, apsnigto stataus šlaito apačioje. Po kurio laiko atsisukusi matau, kad vyras eina man iš paskos. Užtrunka jis ilgiau negu aš, ir matau, kad nedžiugina jo tas takas, bet praeina jį sėkmingai, kaip aš ir tikėjausi. Tiesa, džiaugtis savo pasiekimu jis atsisako ir šypsenom nešvyti, bet sniego laukas įveiktas, ir tai svarbiausia.

Einam toliau, o aš vis gręžiuojuosi atgal, į jau pereitą kalno šlaitą ir virš jo stūksančias snieguotas viršukalnes.

Išbandymai, pasirodo, dar nesibaigė – netrukus prieiname dar vieną sniego lauką. Dabar jau nebėra pasirinkimo: ar pirmyn, ar atgal, vis tiek stačiu šlaitu per sniegą, taigi geriau eiti pirmyn. Juolab kad šis sniegynas trumpesnis. Aš išvis jį pereinu pasišvilpaudama ir galvoju, kad visai norėčiau dar.

Pamažu leidžiamės tarpekliu žemyn. Prieinam takelį, kuriuo galima nusileisti prie Odessa Lake. Takelis veda upeliuko pakrante, prie vandens žydi plukės, šalia – didžiuliai sniego luitai. Nors jau birželio vidurys, bet čia, trijų kilometrų aukštyje, dar tik ankstyvas pavasaris.

Odessa ežeras irgi nenuvilia – labai smagu pasėdėti jo pakrantėje, laukinės gamtos prieglobstyje. Čia ir papietaujame atsineštais sumuštiniais ir javinukais. Netrukus ateina dar vienas žygeivių būrelis, maždaug mūsų amžiaus, keturi amerikiečiai ir viena anglė. Jie irgi praėjo tuos sniego laukus – vienas iš vyrų klausia, ar ir mums buvo baisu per juos eiti. Paskui, jau jiems nuėjus, vyras džiaugiasi, kad ne jam vienam baisu buvo.

Per akmenynus einam toliau ir netrukus pasiekiame dar vieną gražų kalnų ežerą – Paparčių (Fern Lake). Einame jau daugiau nei penkias valandas, bet didesnioji trasos dalis įveikta, nors dar laukia ilgas ir status nusileidimas – todėl prie Fern Lake ilgai neužtrunkame.

Po ilgo ir tikrai labai stataus nusileidimo akmenuotais miško takais pasiekiame Fern Falls. Čia sustojame pailsėti. Esame toli gražu ne vieni – iš slėnio apačioje nuolat ateina vis nauji žmonės, kiti pailsėję leidžiasi žemyn. Priėjome dar vieną labai populiarią RMNP trasą, tarp Fern Lake Trailhead ir Fern Falls.

Dar pora kilometrų stataus nusileidimo ir prieiname The Pool – Big Thompson upės suformuotą užutėkį aukštais akmens krantais. Čia kiek pailsime ir leidžiamės toliau. Esame jau gerokai žemiau – apie 2.5 km aukštyje – tad peizažas nebe toks rūstus, mažiau akmenų, daugiau medžių. Šalia teka srauni Big Thompson upė, nuo jos dvelkia maloni vėsa. (Nepaminėjau dar, kad diena šiandien karšta, net ir po sniegą vaikštant beveik pusketvirto kilometro aukštyje šalta nebuvo.)

Netrukus praeiname didžiulį kažkada nuo kalno viršūnės nusiritusį ir pusiau skilusį uolos gabalą – kelių aukštų namo dydžio.

Dar keli kilometrai miško takeliu, ir penktą valandą prieiname trasos pabaigą – Fern Lake Trailhead. Trasoje iš viso užtrukome aštuonias valandas. 16 kilometrų ilgio mūsų trasa iš tiesų yra dvi trasos, sudėtos į vieną: Bear Lake – Odessa Lake iš vienos pusės, ir Fern Lake Trailhead – Fern Falls – Fern Lake – Odessa Lake iš kitos. Nedaug kas ryžtasi praeiti visą atstumą nuo Bear Lake iki Fern Lake Trailhead (arba priešinga kryptim), bet jei yra galimybė paskirti tam visą dieną, tai gaunasi daug smagesnis žygis nei grįžtant ta pačia trasa atgal.

Nuo Fern Lake Trailhead dar visas kilometras iki parko autobuso sustojimo. To papildomo kilometro mums jau kaip ir nebereikėtų, bet kito varianto nėra. Skubam, kad spėtume į artimiausią autobusą, bet jis nuvažiuoja mums beveik iš panosės. Guodžiamės, kad ilgai laukti neteks, po 20 minučių atvažiuos kitas – deja, jis kažkodėl neatvažiuoja ir tenka laukti sekančio. Nėra tvarkos ir Amerikoje, ir čia autobusai ne pagal grafiką važinėja! Nuovargis ir susierzinimas dingsta kaip dūmas, kai pievoje kitoje kelio pusėje užmatome didžiulę elnių bandą. Arti prieiti negalime, tad stebim juos iš tolo. Kai pagaliau atvažiuoja autobusas, jo vairuotoja sako dar niekad nemačiusi tiek daug elnių vienoje vietoje. Pasisekė mums!

Be nuotykių pasiekę Moraine, sėdam į savo mašiną ir šeštą valandą sugrįžtam į trobelę. Jau, atrodo, tik tik užtenka jėgų palįsti po dušu, bet karštas vanduo stebuklingai atgaivina. Nusprendžiam, kad vakarienei norim picos, ir važiuojam į Estes Park. Bet ir vėl nesiseka – dvi iš anksto nusižiūrėtos picerijos nebeveikia, o blaškytis po miestą ir ieškoti, kur pavalgyti, šįvakar nebeturim jėgų. Laimei, prisimenam, kad vakar atvažiuodami kitoje miesto pusėje matėme Village Pizza. Prisimenam teisingai – picerija yra ir veikia, picos ilgai laukti netenka, ir ji labai skani (tradicinė storapadė amerikietiška pica). Pavalgę ir vėl įgavę naujų jėgų, grįžtam į miestelio centrą, pasivaikštom vakarėjančiom gatvėm, apžiūrim magnetukus ir kitus viliojančius daiktus suvenyrų parduotuvėse (kol kas dar nieko neperkam) – bet nuovargis mus jau lenkia prie žemės, taigi netrukus vėl grįžtam į savo jaukiąją trobelę. Devintą valandą aš jau lovoje, o dar po penkių minučių jau saldžiai sapnuoju. Diena buvo labai ilga – bet ir labai labai įspūdinga.

Tryliktoji diena. Rocky Mountain NP: Trail Ridge Road

Kuo toliau, tuo labiau aptingstame – šįryt keliamės tik septintą. (Ir kaip aš sugebėjau išmiegoti 10 valandų?) Rytinę kavą, žinoma, vėl geriu terasoje, ir voveraitės vėl atbėga pasisvečiuoti.

Devintą ryto įvažiuojam į Rocky Mountain National Park teritoriją, jau žinomu keliu sukame link Moraine ir dairomės rodyklės į Trail Ridge Road. Norime pravažiuoti kiek įmanoma toliau šiuo keliu (galbūt ir iki galo, jei spėsim) ir apžiūrėti visas įdomybes pakeliui. Trail Ridge Road – aukščiausias JAV teritorijoje esantis asfaltuotas kalnų kelias, jungiantis rytinę ir vakarinę RMNP dalis. 48 mylių (77 km) ilgio kelias serpantinais vingiuoja šiauriniu parko pakraščiu nuo Estes Park rytuose iki Grand Lake vakaruose. Aukščiausias kelio taškas – 12183 pėdos (3.7 km), vienuolikos mylių ilgio atkarpa eina per tundrą. Šiuo keliu galima pravažiuoti tik vasarą – iškritus pirmajam sniegui, jis uždaromas. Tiesa, Estes Park ir aukštai kalnuose esantį Alpine Visitors Centre jungia dar vienas, senesnis, kelias – Fall River Road, bet jis sunkiau pravažiuojamas, vienpusio eismo ir atidaromas tik liepos mėnesį.

Pirmoji žemėlapyje pažymėta Trail Ridge Road apžvalgos aikštelė – Many Parks Curve. Parkais čia vadinamos atviros pievos tarp miškų. Nuo šio kelio posūkio jų matosi keletas, iš čia ir toks iš pirmo žvilgsnio keistokas pavadinimas.

Kelias zigzagais kyla aukštyn, netrukus pravažiuojame ženklą, sakantį, kad pasiekėme dviejų mylių (3.2 km) aukštį. Stojame Rainbow Curve. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria erdvi Uolinių kalnų panorama.

Slėnis toli apačioje – dar viena RMNP dalis, Horseshoe Park. Per slėnį vingiuoja Fall upė, šalia tyvuliuoja keli ežeriukai – Sheep Lakes. O jau ta upė kad privingiavusi kilpų!

Dar po kelių serpantinų stojame prie Forest Canyon Overlook. Čia jau tundra, medžių nebėra, tik samanos ir įvairiaspalvės gėlės tarp akmenų. Nuo parkingo takelis veda prie aukšto skardžio, bet prie jo krašto prieiti negalima, užtverta – matyt, kad turistai gležnų tundros augalų nemindžiotų. Kita vertus, vaizdai ir nuo tako puikūs.

Ant uolų prie skardžio krašto saulėje kaitinasi švilpikas. Ir ne bet kaip kaitinasi, o labai patogiai, išsidrėbęs ant pilvo ir ištiesęs kojas.

Ant akmeninės tvoros, juosiančios apžvalgos aikštelę, padėti didžiuliai elnio ragai. Šalia stovi reindžeris-savanoris ir pasakoja radęs tuos ragus kalnuose, elnio pamestus.

Švilpikas ant uolų tuo tarpu nutaisė kiek padoresnę pozą ir dabar jau, matyt, gėrisi kalnų vaizdais.

Kylam vis aukščiau, aplink plyti alpinė tundra, jokio medelio, jokio didesnio augalėlio. Sustojame Rock Cut parkinge – čia prasideda pusės mylios ilgio takelis per tundrą, vedantis iki uolų kitoje plynaukštės pusėje. Išlipus iš mašinos, vos iš kojų neišverčia ledinio vėjo gūsis. Šalta – tikrai ne daugiau nei du-trys laipsniai, o nuo vėjo dar šalčiau. Traukiam šiltus megztinius, striukes, kepures ir pirštines, apsimūturiuojam, kaip sugebam, ir einam pasivaikščioti po tundrą.

Esame beveik 3.5 km aukštyje. Oras čia pastebimai retesnis – padarius staigesnį judesį, iškart pritrūksta kvapo. Einam lėtai – ne einam, o tiesiog iriamės prieš labai stiprų vėją. Labai šalta, bet vaizdai svaigina.

Šone lieka milžiniškus baravykus primenančios uolos.

Staiga man pasirodo, kad prie toliau pievoje esančių akmenų kažkas juda. Padarau nuotrauką ir fotoaparato langelyje ją padidinusi pamatau, kad neapsirikau – po pievelę šmirinėja rudai pilkas gauruotas švilpikas. Stabtelime ir stebim jį per fotoaparato akutę, nes žiūronų neturim. Jis toks juokingas!

Pasiekę uolas plynaukštės pakraštyje, atsigręžiame pasižiūrėti į nueitą kelią.

Ieškome ramios vietelės, kur būtų galima pasėdėti ir pasimėgauti kalnų vaizdais. Ją randame kitoje uolų pusėje. Įsitaisome užuovėjoje tarp dviejų uolų ir gėrimės rūsčiu tundros grožiu.

Neilgai pasėdėję (šalta!) grįžtame atgal. Priekyje – dar vienas Trail Ridge Road serpantinas ir snieguoti kalnai tolumoje.

Grįžę prie mašinos išsivyniojam iš striukių ir megztinių, dar pasigėrim nuo aikštelės atsiveriančiais vaizdais ir judam toliau.

Lava Cliffs posūkis – aukščiausia Trail Ridge Road vieta (12,183 pėdų arba 3.7 km).

Aukščiausią kelio ruožą jau pravažiavom, pamažu vėl leidžiamės žemyn, nors vis dar esam tundros zonoje. Kitas sustojimas – Gore Range. Čia ypatingai vėjuota, tiesiogine prasme vėjas iš kojų verčia, jei ne tvorelė, būtų mane gal ir nuo kalno nupūtęs.

Medicine Bow Curve – paskutinė apžvalgos aikštelė tundros ruože. Jau neprisimenu, kodėl čia sustojom – vaizdai nuo aikštelės lyg ir nebuvo kažkuo labai kitokie, bet išlipus iš mašinos mano akį iškart patraukė šlaitu vingiuojantis ir už posūkio dingstantis takelis. Aišku, man būtinai reikia jį patyrinėti! Vyras pasilieka mašinoje, ketindamas nusnūsti, o aš eilinį kartą leidžiuosi nuotykių ieškoti. Takelis labai vaizdingas – tolimos snieguotos viršūnės, kalnų pievoje žydinčios gėlės, maži ežeriukai. Ir absoliuti ramybė. Einu, kol takas baigiasi plynaukštės pakraštyje. Gal ir gerai, kad jis niekur neveda, nes sunku būtų įveikti pagundą.

Milner Pass – tik puse kilometro žemiau (apie 3.2 km), o peizažas čia jau visai kitoks, aplink vėl driekiasi eglynai. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia yra žemyninė vandenskyra: vienas upelis teka link Atlanto, kitas – link Ramiojo vandenyno.

Pasivaikštom prie kiek žemiau esančio Poudre ežero, šiek tiek paeinam kalno šlaitu vingiuojančiu taku, bet netrukus jis tampa labai status, taigi sukam atgal.

Farview Curve – dar viena apžvalgos aikštelė su panoraminiais vaizdais. Nuo čia matosi Kawuneeche slėnis, jo dugne tekanti Kolorado upė (dar visai siaura ir neįspūdinga) ir Never Summer kalnai kitoje slėnio pusėje. Šių kalnų šlaitai kiaurus metus padengti sniego – ten iš tikrųjų niekad nebūna vasaros.

Pakelėse žydi laukiniai lubinai. Esu įpratusi juos matyti rausvų, melsvų ir baltų atspalvių, o čia jie linksmai geltoni.

Dar keliolika serpantinų, ir pasiekiame Beaver Ponds. Vėl sugrįžtame į vasarą – lauke 28 laipsniai, sunku patikėti, kad vos prieš porą valandų dar ėjom per tundrą, kiaurai košiami arktinio vėjo. Nusileidžiam prie Bebrų ežero (Beaver Lake) ir įsitaisom vaizdingoje pakrantėje – laikas pietauti.

Pavalgę nusprendžiam, kad toliau nebevažiuosim – iki Grand Lake nelabai toli, bet ežerų šioje kelionėje jau prisižiūrėjom, įspūdingesnių kalnų vaizdų, nei šiandien matėme, šioje parko pusėje irgi nebus. O ir žemėlapyje nėra pažymėta jokių ypatingesnių vietų tarp Beaver Ponds ir Grand Lake. Taigi sukamės ir grįžtam atgal – vėl tuo pačiu įspūdinguoju Trail Ridge Road, tik dabar jau priešinga kryptimi. Grįždami dar stabtelim prie Lake Irene (važiuojant pirmyn, parkingas buvo pilnas). Šalia parkingo įrengta aikštelė piknikui, su lentiniais stalais ir suolais – čia pilna žmonių. Prie Beaver Lake buvo smagiau. Iki ežero – gal 10 minučių miško takeliu aukštyn. Dangus apsiniaukia, ežeras mums pasirodo tamsus ir niūrus, tad ilgai neužtrunkam.

Kitas sustojimas – mažutis, vos kelias mašinas talpinantis pakelės parkingas kitoje pusėje nuo Poudre ežero. Čia prasideda Cache de Poudre trasa – 18.4 mylių ilgio takas palei Cache de Poudre upelį, vedantis į kalnų perėją kitoje slėnio pusėje, o nuo ten – aukštyn į kalnus. Labai norėtųsi praeiti visą šią trasą, bet tam reikėtų visos dienos (o gal ir dviejų), todėl pasitenkinam keliais kilometrais. Takelis labai smagus, ypač dėl to, kad visiškai natūralus – jokio asfalto, jokių tvorelių, tiesiog (kartais vos įžiūrimas) takas per pievas ir miškus. Tenka perbristi po žiemos bundančio upeliuko užlietą dumbliną pievą, šokinėti nuo kupsto ant kupsto per tirpstančio sniego balas, kopti per sniego vėpūtinius tankiuose eglynuose. Ak, kaip gaila, kad neturime dar vienos dienos!

Po valandos nusprendžiam, kad nuėjom pakankamai toli, o ir vaizdai vis tie patys. Kažką kitokio pamatytume tik priėję posūkį, bet iki jo dar labai toli. Taigi grįžtam atgal – tuo pačiu, bet dėl to ne mažiau smagiu maršrutu.

Kelias vėl kyla aukštyn, žalumos mažėja, nors pakelėj vis dar spiečiasi eglės. Dangus vis labiau niaukiasi – kaip dažnai būna kalnuose, oras po pietų nebe toks geras kaip rytą. Netoli Lava Cliffs užmatome pakelėje besiganantį elnią. Netoli jo jau sustoję kelios mašinos. Vyras stoti atsisako, nes nesaugu – serpantinas, status posūkis – ir važiuoja toliau, palaukti manęs už kito posūkio, o aš lieku ir fotografuoju. Aišku, užtrunku, nes ir į elnią smagu paspoksoti, ir į kalnus…

Einu kelio pakraščiu iki posūkio, tikėdamasi, kad vyrui neišseko kantrybė ir jis manęs dar vis laukia, ir netrukus apačioje pamatau dar vieną elnią, ramiai sau besiilsintį pievoje, snieguotų kalnų fone.

Važiuodami pirmyn, nesustojome Alpine Visitors Centre, taigi stabtelim dabar. 11796 pėdų (3.6 km) aukštis, vėl labai šalta ir vėl pučia stiprus žvarbus vėjas. Pastatas stovi ant aukšto skardžio krašto, bet apžvalgos aikštelė, nuo kurios turėtų atsiverti puikūs vaizdai į slėnį, uždaryta, joje stūkso poros metrų aukščio sniego siena. Į slėnį galime pasidairyti tik nuo parkingo pakraščio – čia sniego siena kiek žemesnė.

Dar kartą trumpam stabtelim prie Gore Range – čia vis taip pat vėjuota, ir dar daugiau debesų prisirinko.

Kelias tas pats, bet važiuojam kita kryptimi, tai ir vaizdai šiek tiek kitokie. Kalnai, skardžiai, bedugnės, serpantinai… tikrai labai įspūdingas šis aukštai per kalnus vingiuojantis kelias.

Vėlyva pavakarė – geriausias metas stebėti laukinius gyvūnus. Artėjant vakarui, jie palieka miško prieglobstį ir išeina ganytis į pievas. Tai žinodami, atidžiai dairomės aplinkui. Netrukus mums pasiseka – jau nusileidę nuo Trail Ridge Road, pamiškės pievoje pamatome elnių grupę.

Beveik prie parko vartų, kai jau nieko daugiau nebesitikime pamatyti, pastebime per pievą sliūkinantį vilką. Net nežinojome, kad RNMP teritotijoje yra vilkų! Šokame iš mašinos ir puolame fotografuoti. Netrukus prie mūsų prisijungia dar keli žmonės, jie irgi stebisi, kad čia, pasirodo, yra vilkų. Vėliau, tiesa, išsiaiškinom, kad vilkų RNMP nėra, o mes matėme kojotą. Na bet mes ir kojotų laisvėje dar nebuvome matę, tai vis tiek smagu.

Grįžtame į trobelę šeštą valandą – Trail Ridge Road netikėtai užtrukome visą dieną. Rocky Mountain NP dar kartą maloniai nustebino – ir ne tik nuostabiais vaizdais, bet ir gyvūnų (ypač elnių) gausa. Jie ten visur – pievose, miškuose, kalnuose, tiesiog važiuoji ir matai juos, nereikia „medžioti“ su žiūronais, kaip meškas Yellowstone. Tiesa, meškų mums ir čia niekaip nesiseka pamatyti – matyt, nelemta.

Vakarienės vėl važiuojame į Estes Park. Dar nėra taip vėlu, taigi nusprendžiam prieš vakarienę pasivaikščioti po miestelį ir netrukus aptinkame labai jaukų taką upės pakrantėje. Po kiek laiko prieiname nedidelę aikštę, o ten – net keli viliojančiai atrodantys restoranėliai. Išsirenkame itališką “Mama Rose‘s” ir gauname staliuką verandoje prie upės, su baltomis kolonomis ir žydinčiom pelargonijom apkibusiais turėklais. Pavalgom labai skaniai, aš dar ir vyno taurę gaunu. Desertui – dieviško skonio tiramisu. Po vakarienės dar šiek tiek pasivaikštom paupiu ir taip pabaigiam dar vieną puikią dieną.

Keturioliktoji diena. Estes Park – Rocky Mountain NP – Denver

Paskutinį rytą Amerikoje. Leidžiam sau išsimiegoti, bet vis tiek prabundam septintą. Neskubėdami pusryčiaujam terasoje, kraunamės lagaminus, užrakinam kotedžą, atsisveikinam su svetingąja jo šeimininke ir vėl sukam link Rocky Mountain nacionalinio parko vartų. Lėktuvas išskrenda devintą valandą vakaro, iki Denverio tik pora valandų kelio, taigi galime dar šiek tiek pabūti gamtoje. Važiuojam link Pasagos parko (Horseshoe Park). Vakar jį matėme nuo Trail Ridge Road (prisimenat žalių kalnų apsuptą didžiulę pievą ir gyvačiukėm išsiraičiusią upę?), o šiandien pamatysim iš arčiau.

Štai ir ta kilpingoji upė – iš aukščiau ji atrodė daug įspūdingiau.

Kitoje pievos pusėje – miniatiūriniai Avių ežeriukai (Sheep Lakes), iš arti labiau panašūs į po lietaus susidariusias balutes.

Apžvalgos aikštelėje stoviniuoja reindžerė – laukia, kol susirinks didesnė žmonių grupė, o tada pasakoja apie šiuose kalnuose gyvenančią ypatingą avių rūšį – bighorn sheep, kurių vardu pavadinti ežerėliai pievoje. Pasak reindžerės, šių avių banda buvo šįryt pastebėta aukščiau kalnuose – jos leidžiasi žemyn ir jei nenuklys kur į šalį, netrukus jų sulauksime šioje pievoje. Deja, kai po dvidešimties minučių pajudam toliau, nei vienos avies dar nematyti.

Važiuojam toliau per Horseshoe park, sekdami rodykles link Alluvial Fan. Maniau, kad tai yra šios konkrečios vietos pavadinimas, o pasirodo, taip vadinasi tam tikras geologinis darinys – vandens suneštos uolų nuolaužos kalno papėdėje, per ilgą laiką įgaunančios netaisyklingą kūgio formą ir nuolat gludinamos bei formuojamos per jas tekančių sraunių upeliukų. Asfaltuotu takeliu pakylam prie uolų. Kalnai, uolos, miškas, upė, krioklys – gražu. Bet aplink pilna žmonių, triukšminga, karšta… ilgai neužsibūnam.

Grįždami prie mašinos, sutinkame dar vieną švilpiką. Man jie tokie simpatiški, tie gauruoti ilgauodegiai!

Važiuojam į kitą Horseshoe parko pusę, iki Old Fall River Road pradžios. Kaip jau minėjau, ilgą laiką tai buvo vienintelis kelias, jungęs šiaurinės parko dalies rytinę ir vakarinę pusę. Kelias, sako, labai įspūdingas (ypač adrenalino mėgėjams), bet jis dar uždarytas, pravažiuoti juo bus galima tik nuo liepos ketvirtosios.

Nusprendžiam, kad gana blaškytis po Pasagos parką – laikas ramiai pabūti gamtos prieglobstyje. Sustojam artimiausioje miško aikštelėje ir valandžiukę pasėdim ūksmingame pušynėlyje ant Fall upės kranto, sumerkę kojas į vėsų vandenį. Taip ir pabaigiam šį gražų vasaros rytą.

Grįžtam į Estes Park papietauti. Kiek pasiblaškę, pasirenkam Ed‘s Cantina – kondicionierius įjungtas kiek per smarkiu režimu, bet maistas (meksikietiškas) labai skanus. Po pietų dar aplankom keletą parduotuvių, apsiperkam magnetukais ir lauktuvėm, o tada jau laikas pamažu judėti link Denverio. Dar turime visą popietę, taigi važiuojame ilgesniu, bet ir gražesniu keliu – Peak to Peak Scenic Byway.

Netrukus sustojame prie Mary Lake. Čia nėra nieko labai ypatingo, tiesiog nelabai didelis (ir jei gerai pamenu, dirbtinis) gražus ežeriukas tarp uolų ir pušynų. Bet šiandien jau tokia diena – jokiems dideliems planams laiko anei galimybių neturime, todėl lankom mažus ir jaukius RMNP kampelius.

Tęsiame kelionę Peak to Peak Scenic Byway keliu, pietų kryptimi, kol pasiekiame Lelijos ežerą (Lily Lake). Šis ežeras yra ant Rocky Mountain nacionalinio parko ribos. Pakrantėje stūkso aukštos uolos, stačiai aukštyn kylantis takas veda į jų viršų. Žinau, kad nuo ten turėtų atsiverti gražūs vaizdai, bet… diena karšta, nusiprausti nebus kur, o mūsų dar laukia ilgas skrydis, taigi renkamės 2 mylių ilgio asfaltuotą takelį aplink ežerą. Informacinėje lentoje dar perskaitome, kad nuo kitos ežero pusės miško takeliu galima pasiekti kalvos keterą, nuo kurios atsiveria puikūs RMNP vaizdai. Tai gal ir tą takelį dar prigriebsim, jei laiko užteks. O kol kas einam lengvu taku palei ežerą. Čia labai gražu – nedramatiškai, ramiai, jaukiai gražu.

Netrukus prieiname tą takelį per mišką, kuris turėtų nuvesti ant kalno keteros. Takelis vingiuoja aukštyn, eiti per smėlėtą pušyną labai karšta, jau beveik galvojam sukti atgal, bet vis dar tikimės, kad gal jau nebetoli.

Pagaliau miško properšoje pamatome uolas ir melsvas kalnų viršūnes tolumoje. Netrukus pasiekiame keteros pakraštį, įsitaisome ant uolų virš bedugnės ir gėrimės Rocky Mountain nacionalinio parko panorama.

Valandžiukę pasėdėję ir pasvajoję, kokiom trasom labiausiai norėtume praeiti, jei turėtume dar kelias dienas RMNP, tuo pačiu miško takeliu grįžtam atgal iki miško kryžkelės ir tęsiam pasivaikščiojimą asfaltuotu takeliu aplink Lily ežerą. Virš nendrių skraido ryškiai mėlyni laumžirgiai, netoliese strikinėja nebailus paukščiukas raudona krūtinėle, aplink tvyro tingi karštos vasaros dienos ramybė. Truputį gaila, kad neužkopėm į pakrantėje stūksančias uolas, bet kai šitaip karšta, daug smagiau eiti pavėsingu taku prie vandens ir gėrėtis uolom ir kalnais iš tolo.

Jau visai prie parkingo užmatau žydinčių vilkdalgių kupstą. Prieinu arčiau, ketindama juos nufotografuoti, ir tarp aukštų žolių aptinku kiek susirūpinusį ilgaausį kiškį. Jis tupi ir niekur nejuda, kol fotografuoju gėles, bet ta viena akis labai atidžiai mane stebi.

Jau pusė keturių – metas važiuoti toliau. Po kelių kilometrų pamatome rodyklę link Long Peaks įvažiavimo į RMNP. Pagalvojam, kad gal ten bus gražių vaizdų ir siauru serpantinų keliu kylame aukštyn per mišką. Deja, vaizdai nuo parkingo nuvilia, o toliau važiuoti nebenorime, nes mums reikia visai į kitą pusę. Dar po kiek laiko pasiekiame Wild Basin Entrance – berods, patį piečiausią įvažiavimą į RMNP. Laiko dar šiek tiek turime, taigi nusprendžiam pasidairyti, kas gražaus yra šioje parko pusėje. Prie vartų budintis reindžeris perspėja, kad už kelių kilometrų prasideda negrįstas kelias, bet netoliese yra ežeriukas, jei norėtume pasivaikščioti ar pasėdėti pakrantėje. Ežeriukas mūsų labai nesužavi, o asfaltą iš tiesų netrukus pakeičia duobėtas žvyrkelis. Nei penkiolikos minučių neužtrukę, grįžtam prie vartų. Reindžeris gūžteli pečiais – maždaug, o ką aš jums sakiau?

Daugiau jau niekur nebestojame, tik pro langus žvalgomės į vaizdus. Peak to Peak Scenic Byway tikrai pelnytai gavo tokį vardą.

Maždaug po pusvalandžio įvažiuojame į tarpeklį. Kelias čia siauras, pilnas staigių posūkių – važiuojame palei sraunią kalnų upę, vingiuojančią tarp aukštų uolų sienų, tad greitai nepavažiuosi. Maža to, netrukus pakliūvame į kamštį – kelias remontuojamas ir keliolikos kilometrų ilgio juostoje eismas vyksta tik viena kryptimi. Kamštyje sugaištame beveik valandą – gerai, kad apdairiai pasilikome daugiau laiko kelionei į oro uostą, tad nereikia spėlioti, kas bus, jei pavėluosim į lėktuvą.

Kuo labiau artėjam prie Denverio, tuo labiau niaukstosi dangus. Važiuojam greitkeliu tarp juodų audros debesų ir grožimės paskutiniais šioje kelionėje kalnų vaizdais.

Šiek tiek prieš šešias pasiekiame Denverio oro uostą. Kelionė baigėsi, beliko paskutinė, neįdomioji dalis – grįžimas namo. Lėktuvas išskristi vėluoja (virš Denverio siaučia audra), pakylam tik pusę dešimtos. Pirmas porą valandų gerokai krato, bet likusi skrydžio dalis praeina ramiai; netgi pavyksta neblogai išsimiegoti, nes dviese turime tris vietas – šalia mūsų turėjęs sėdėti vaikinukas atėjo paskutinę minutę ir kažkodėl buvo stiuardesės nuvestas kitur. Po devynių valandų skrydžio pirmą valandą popiet pasiekiame Londono Heathrow oro uostą. Iki skrydžio į Amsterdamą – trys valandos, bet laukiam keturias, nes lėktuvas ir vėl vėluoja išskristi, šįsyk dėl audros Amsterdame. Pusę devynių vakaro, po daugiau nei parą trukusios kelionės, pagaliau pasiekiame namus. Kaip gerai, kad rytoj sekmadienis – galėsim šiek tiek atsigauti nuo jetlag, prieš įsisukdami į kasdienių darbų sūkurį.

Štai ir viskas; ilgai laukta ir planuota kelionė baigėsi – kaip visada, šiek tiek per greitai. Liko puikūs prisiminimai, nuotraukos ir stiprus noras sugrįžti – juk dar daug kas liko nepamatyta, o Amerika tokia didelė ir tokia graži!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website