„Atostogos Senegale? Kokia keista idėja!“ – tokia buvo mano reakcija, kai vyras pasiūlė 2019-ųjų kalėdines atostogas praleisti šioje Afrikos šalyje. Trumpai pagūglinusi, savo nuostabai sužinojau, kad Senegalas yra gana populiari pliažo atostogų kryptis tarp prancūzų – mat šioje buvusioje Prancūzijos kolonijoje prancūzų kalba iki šiol yra viena iš dviejų valstybinių (antroji – Wolof). Pietinėje pakrantėje yra keliasdešimt kilometrų ilgio tvarkingų smėlėtų pliažų ruožas, viešbučiai nebrangūs, oras žiemą puikus (apie +30 ir beveik visada saulėta), žmonės draugiški. O kai dar radome nebrangų skrydį su persėdimu Madride, priežasčių nekeliauti į Senegalą Kalėdoms kaip ir nebeliko. Tik man dar labai knietėjo pamatyti ir daugiau šalies, o ne tik pagulėti pliaže. Taip gimė dviejų savaičių kelionės planas; pirmoji savaitė bus skirta pasidairymui po Senegalą, antroji – pliažo atostogoms.

Senegalas yra nelabai turistų lankoma šalis, net ir pliažai labiau populiarūs tik tarp prancūzų ir italų, kitų tautybių turistų sutikome gana nedaug. Pamatyti šiaip jau nelabai yra ką – šalis negarsėja nei ypač gražia gamta (išskyrus turistams sutvarkytą La Petite Cote pakrantę), nei įspūdingais ir dėmesio vertais miestais, nei laukinių gyvūnų gausa. Ką čia tikrai galima rasti, tai tą tikrąją, autentišką, turizmo dar nesugadintą Afrikos kasdienybę. Mes neėmėme organizuotų turų (išskyrus vieną dieną Dakare), nesilankėme vietinių žmonių namuose, bet kadangi pirmąją savaitę keliavome po šalį nuomotu automobiliu, tai turėjome daug progų stebėti spalvingą ir intensyvų Afrikos gyvenimą pro mašinos langą, nes Senegalo kaimeliuose ir miesteliuose labai daug visko vyksta tiesiog lauke. Turgeliai, dirbtuvės, parduotuvėlės, susitikimų vietos – viskas čia pat, dulkinoje pakelėje arba ir tiesiog ant kelio. Labiausiai įsiminė kiekviename kaime per visą pakelę besidriekiantys didžiulėm krūvom sukrauti melionai – net smalsu pasidarė, kas jų tiek nuperka, bet nebuvo ko paklausti. Kita populiari prekė – anakardžių riešutai, juos dažnai pro langą siūlydavo vaikai ir moterys, besitikintys parduoti nors porą mažų maišelių. Moterys Senegale, beje, rengiasi labai spalvingai, tie jų apdarai prideda daug egzotiško žavesio kasdienėms pakelės scenoms. Deja, fotografuotis vietiniai žmonės labai nemėgsta, tai supratau labai greitai, nes į kilsteltą prie akių fotoaparatą ir klausiamą šypseną kaskart būdavo atsakoma purtoma galva, rankom užsidengiamu veidu ar net ir pikta tirada. Galiausiai įsigudrinau žmones fotografuoti iš toli, arba pro mašinos langą.

Vairavimas Senegale yra labai savotiška patirtis, nors pagrindiniai keliai nustebino tikrai gera būkle, duobėtų beveik nepasitaikė. Kelyje galima sutikti kuo įvairiausių eismo dalyvių: aprūdijusių ir aplūžusių lengvųjų automobilių, kuriems dažnai trūksta bamperio, veidrodėlio ar bagažinės dangčio, o kartais net ir durelių, jau nekalbant apie neveikiančius žibintus, o posūkio signalas išvis yra nežinomas reikalas; didžiulių vos judančių sunkvežimių, kuriuos kartais labai sudėtinga aplenkti; sausakimšų autobusiukų su didžiuliais siūbuojančiais kroviniais ant stogo ir ant atvirų galinių durų kabančiais keleiviais; arklių ir asiliukų traukiamų vežimų; mažai dėmesio į mašinas kreipiančių pėsčiųjų; ir jau visai į nieką dėmesio nekreipiančių gyvūnų – karvių, ožkų, asiliukų, šunų, vištų… Įvažiavus į kaimą ar miestelį, yra tik vienas daugmaž saugus variantas – važiuoti lėtai ir budriai dairytis į visas puses. Užmiestyje kiek paprasčiau, nors ir ten gali staiga pastoti kelią nežinia kur einantis asiliukas ar karvė. Dar vienas pavojus – pakelėje aukų tykantys policininkai.

Senegalo pliažai – pagrindinė priežastis, dėl kurios verta vykti į šią šalį. (Kita galima priežastis – pamatyti neturistinę Afriką; bet jei norite iš arčiau susipažinti su vietinių gyvenimu, imkite turą su gidu arba išmokite prancūziškai, o dar geriau – Wolof.) Į pietus nuo Dakaro esančiame pakrantės ruože, La Petite Cote (Mažoji pakrantė), yra daugybė viešbučių, svečių namų ir pensionų. Pliažai čia švarūs, pakrantė graži, gelsvas smulkus smėlis, vėsus Atlanto vanduo (kas nėr blogai, kai lauke +35 ir daugiau), kainos nesikandžioja, vietiniai žmonės draugiški ir palyginus neįkyrūs (tiesa, nuolat kas nors prieina ir siūlo ką nors pirkti arba užeiti į jų parduotuvę, bet pasakius „ačiū, ne“, dažniausiai atstoja). Žuvies ir jūrų gėrybių mėgėjams čia išvis rojus – jau seniai nebuvau valgiusi tiek šviežios žuvies, ir ji visada būdavo labai skani.

Na o dabar – apie viską iš eilės.

St Louis

Į naująjį Senegalo oro uostą, Blaise Diagne, atskrendame vėlai vakare, jau po dešimtos. Su persėdimu Madride kelionė iš viso užtruko beveik 11 valandų, tad esame šiek tiek pavargę. Imigraciją praeinam gana sklandžiai, nors vienu tarpu sunerimstam, kai rūstaus veido pasienietis staiga pakyla ir su mūsų pasais kažkur nueina. Pasirodo, ėjo tik į kitą būdelę, dėl kažko pasitarti. Galiausiai pasus atgaunam. Nei šypsenos, nei “sveiki atvykę”, bet svarbu kad praleido! Atsiėmę bagažą ir išėję iš muitinės zonos į pustuštę atvykimo salę, dairomės mus pasitikti turinčio asmens. Naktį vairuoti Senegale nepatariama, tad automobillį atsiimsime tik rytoj ryte, o šiąnakt apsistosime netoli esančiame Radisson viešbutyje, į jį mus nuveš iš anksto užsakytas taksi. Kelionė tamsiu tuščiu greitkeliu trunka apie pusvalandį. Atvykus į viešbutį, iš pradžių sprogmenų detektorium patikrinamas taksi, paskui viešbučio fojė patikrą praeiname mes ir mūsų bagažas –  į svečių saugumą čia žiūrima rimtai.

Kitą rytą po pusryčių viešbučio autobusiukas veža mus atgal į oro uostą – ten atsiimsime išsinuomotą mašiną. Pakeliui vyras apsižiūri, kad viešbučio kambaryje pamiršo insulino atsargas. Skolinamės vairuotojo telefoną, skambinam į viešbutį – administratorė pažada paimti iš kambario insuliną ir saugiai padėti, kol atvažiuosim pasiimti. Apmaudu, kad teks gaišti laiką važinėjant pirmyn-atgal, bet nieko jau nepakeisi, patys kalti.

Automobilį nuomojome per Avis firmą, tikėdamiesi, kad taip bus patikimiau nei per nežinomos reputacijos vietinę agentūrą. Bet neįvertinom, kad čia juk Afrika ir čia galioja savos taisyklės. Kai ateiname prie Avis langelio, už jo nieko nėra. Kiek palaukę, skambinam ant stiklo nurodytu numeriu. Iš trečio karto atsiliepęs vyrukas pažada, kad netrukus atvažiuos. Atvažiuoja už beveik pusantros valandos, ir net nemato reikalo atsiprašyti už vėlavimą, nors mašiną turėjome gauti devintą, o dabar jau vienuolika.

Grįžę į viešbutį, atsiimam insuliną ir liekam papietauti viešbučio bariuke, nes jau po dvylikos, o pakeliui pavalgyti greičiausiai nebus kur. Jau po pirmos, smarkiai vėliau nei buvome planavę, pagaliau pajudam link pačioje šalies šiaurėje, netoli Mauritanijos sienos, esančio St Louis miesto. Važiuojam apie keturias valandas, vairuojam pasikeisdami. Keliai geri (tiesą sakant, smarkiai geresni nei tikėjomės), bet pakeliui labai daug kaimelių, tad judam gana lėtai. Pakelėse, o kartais ir tiesiai ant kelio, verda spalvingas ir triukšmingas kasdienis gyvenimas.

Štai taip atrodo Senegalo pakelės. Galėjau, žinoma, nukirpti tą šiukšliną ruožą, juolab visai nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tik šiukšles ten matėm – bet jos tikrai badė akis.

Penktą popiet pagaliau pasiekiame St Louis, pervažiuojame Eifelio suprojektuotą Faidherbe tiltą į N’Dar salą Senegalo upės deltoje (būtent šioje saloje yra St Louis senamiestis, jei jį taip galima vadinti) ir netrukus jau registruojamės kolonijinio stiliaus La Residence viešbutyje. Čia praleisime dvi naktis.

St Louis internete pateikiamas kaip apleistas kolonijinio stiliaus miestas, turintis ypatingo šarmo. Ką aš galiu pasakyti? To šarmo tikrai yra, bet jį pastebi tik po kurio laiko, kai apsipranti su netvarka, dulkėm, gatves nuklojusiom šiukšlėm ir ore tvyrančia smarve. Kita vertus, tikrai nenoriu sudaryti įspūdžio, kad St Louis matėme tik šiukšles ir purvą – miestas savaip įdomus, spalvingas, turintis savo dinamiką, ir žmonės čia smalsūs ir draugiški (tik fotografuotis jie kategoriškai nenori).

Pirmąjį vakarą, vos pasidėję daiktus viešbutyje, einame pasidairyti po senamiestį. Tik išėjus į gatvę, į nosį trenkia nemalonus kvapas. Pakelės pilnos šiukšlių ir pūvančių maisto atliekų, gatvių asfaltas duobėtas, šaligatviai ištrupėję arba jų išvis nėra, dauguma pastatų apgriuvę, nuo sienų lupasi dažai – akivaizdu, kad šis miestas matęs geresnių laikų.

Netrukus išeinam į Senegalo upės pakrantę. Kitame krante – Langue de Barbarie, siauras ilgas smėlio pusiasalis, o už jo jau vandenynas. Saulė jau netoli laidos, minkšta auksinė šviesa krenta ant upės ir ant spalvotų žvejų laivelių – pirogų. Gražu. Nenusaldintai, paprastai, kasdieniškai gražu.

Apšiurusiu tiltu peeeiname į kitą krantą ir judriomis žmonių pilnomis gatvėmis pasiekiame pakrantę. Pliažas irgi pilnas žmonių, o smėlis nusėtas šiukšlėmis. Nors auksinė vakaro šviesa daug ką paslepia…

Nuo pliažo vėl ta pačia gatve einame atgal ir smalsiai dairomės aplink.

Šias moteris fotografavau iš nugaros, bet nespėjau, viena netyčia atsisuko – gavau piktą žvilgsnį ir dar piktesnę tiradą. Kaip jau minėjau, vietiniai kategoriškai nenori būti fotografuojami.

Kai vėl pasiekiame upę, vakaro šviesa jau priblėsusi, bet tie spalvingi laiveliai man vis tiek labai gražūs.

Upės pakrantės, deja, nuklotos storu šiukšlių sluoksniu. Prie kvapo jau beveik pripratom, bet tos šiukšlių krūvos vis dar šokiruoja.

Kitą rytą, kol dar nekaršta, išsiruošiam pasivaikščioti. Planuojam vėl eiti iki jūros ir pavaikštinėti Langue de Barbarie pakrante. Vėl praeiname Senegalo upę ir joje besisupančias spalvingąsias pirogas; ryto šviesoje jos dar ryškesnės.

Gal kavos?

Gatvė kitame upės krante pilna judesio ir veiksmo. Nusprendžiam eiti šia gatve iki miesto ribos, o jau tada sukti link jūros. Labai įdomu stebėti, kas vyksta aplink, tik fotografuoti sudėtinga.

Paskutiniai namai lieka už nugaros, prieiname dideles kapines su mečete viduryje. Smėlėta gatve palei kapinių tvorą sukame link jūros.

St Louis pliažas – ne visai tai, ko tikėjomės. Jau vakar matėm, kad pliažo smėlis nusėtas šiušlėmis, bet tikėjomės, kad už miesto ribų bus švariau. Deja, viltys nepasiteisina. O gaila – jei šį pliažą kas nors sutvarkytų, jis galėtų būti labai gražus.

Kiek paėję pakrante, netrukus sukamės atgal – grįšime atgal į miestą. Oras vis labiau kaista, ir akivaizdu, kad mūsų planas jaukiai pasėdėti jūros pakrantėje buvo kiek naivokas. Daugiau tokių naivuolių čia, matyt, nėra, nes pliažas praktiškai tuščias. Netrukus sutinkame būrį karvių. Šeimininko nesimato.

Kuo labiau artėjam prie miesto ribos, tuo didesni dvokiantys šiukšlių kalnai, po kuriuos rausiasi ožkos ir karvės. Kai prieiname pakrantės ruožą, kur įsikūręs žuvies turgus, nuo smarvės jau visai nosį riečia. Sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gyvena tokioje aplinkoje, apsupti dvokiančių šiukšlių…

Pasiekę nedidelę prieplauką, kur vakar stebėjom saulėlydį, paliekame pajūrį ir judriomis gatvėmis grįžtame į senamiestį.

Papietavę kuklioje, bet jaukioje blyninėje, porą valandų praleidžiame vėsioje viešbučio terasoje, o karščiui kiek nuslūgus pavakare vėl išeiname paklaidžioti po miestą. Gal kad jau pripratome prie šiukšlių ir netvarkos, bet šiandien St Louis mums atsiskleidžia iš kitos, jaukesnės, pusės.

Jau visai vakarėjant, lėtai einame Senegalo upės pakrante iki tolimiausio N’Dar salos taško ir kita pakrante grįžtam atgal į centrą. Karštis pagaliau atslūgo, virš vandens tvyro vakaro ramybė.

Kitą rytą, prieš palikdami St Louis, po pusryčių dar išeiname pasivaikščioti. Anksti ryte virš upės tvyro labai graži minkšta šviesa.

Fathala

Kitas mūsų kelionės punktas – Fathala rezervatas, esantis kitame šalies gale. Šiame rezervate ketiname praleisti Kalėdas. Nuvažiuoti iš St Louis į Fathala reikėtų apie devynių valandų. (Atstumai Senegale nėra labai dideli, bet vidutinis greitis gaunasi apie 50 km/h, dėl daugybės kaimų pakeliui.) Mes nusprendėme pervažiavimą padalinti į dvi dalis, o nakvynei pasirinkome pusiaukelėje esantį Thies miestą. Į Thies važiuojame daugmaž tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome iš oro uosto į St Louis. Važiuoti nenuobodu – tik spėk dairytis, tiek veiksmo aplink!

Kaimuose dažnai pasitaiko žandarmerijos postų, tad tenka griežtai laikytis greičio limito. Viename kaime mus visgi sustabo. Vairuoju aš. Policininkas labai priekabiai apžiūri mano teises, tarptautinį vairuotojo pažymėjimą (kaip gerai, kad juo pasirūpinome prieš kelionę!), mašinos dokumentus; matau, kad mąsto, prie ko čia dar prikibus, bet matyt taip nieko ir nesugalvojęs galiausiai leidžia važiuoti toliau. Jau netoli Thies, pasukus į link miesto vedantį kelią, mus ir vėl stabdo. Šįkart vairuoja vyras, ir jis nusižengė taisyklėms – nesustojo prie Stop ženklo šalia geležinkelio pervažos. Ir nesvarbu, kad kiti (vietinių) automobiliai irgi nestojo, ir kad geležinkelis jau dešimtmečius nenaudojamas, o ant bėgių auga ne tik žolė, bet ir vešlūs krūmai. Policininkas labai iškalbingas ir griežtas, vis kartoja „tres dangereux“ (labai pavojinga), paskui įsideda vyro teises į uniformos kišenę ir liepia mums važiuoti į nuovadą susimokėti baudos, o tada grįžti atsiimti teisių. Nesunkiai pavyksta susitarti dėl mokėjimo vietoj; suma nemenka, kaip Senegalui – beveik 20 eurų, bet vyras nesidera. Kvito, aišku, negaunam. Galiausiai policininkas dar įkiša galvą pro atvirą langą (aš likau sėdėti mašinoje, kol jie šnekėjosi) ir labai rimtai manęs klausia: „Madam, juk jūs suprantate, kad situacija buvo labai pavojinga?“ Iki šiol nežinau, kaip man pavyko susilaikyti nenusikvatojus jam į veidą…

Nakvynė Thies viešbutyje – vienas iš tų kelionių momentų, kuriuos prisimeni ilgiau negu norėtum. Viešbutis šiaip jau neblogas, o ir sustojome čia tik pernakvoti. Pavakarieniavę tuščiame viešbučio restorane, išeinam pasivaikščioti į miestą. Nieko ypatingo nerandame, nes tai visiškai neturistinis miestas – tiesiog įdomu pasidairyti į vietinį gyvenimą, juolab daugiau čia ir nėra ką veikti. Grįžus dešimtą vakaro, mus pasitinka tranki muzika iš baro. Garsas toks, kad kambaryje net sienos vibruoja. Pasirodo, vyksta kalėdinis vakarėlis personalui. Nepaisant mūsų prašymų muziką bent jau pritildyti, vakarėlis baigiasi tik pusę dviejų nakties. Kitą rytą tuščioje restorano salėje pusryčių bufete randame tik miuslių (pieno nėra, tenka paprašyti, kad atneštų, pasitelkus negausias prancūzų kalbos žinias), kruasanų ir džemo (šaukštelio džemui vėlgi nėra padėta). Kavos, ačiūdie, galima gauti, nors pieno ir cukraus gaunam tik atskirai paprašę. Netrukus atsiranda šviežia bagetė, bet sviesto ir vėl tenka prašyti, nes personalui (o jų aplink sukiojasi net keletas) neateina į galvą jį patiekti prie duonos. Žodžiu, tai buvo viena keistesnių nakvynių mūsų kelionių istorijoje.

Su palengvėjimu palikę keistąjį viešbutį, važiuojam link Fathala. Šiandien vairuojam dar atsargiau, nes nenorim dar sykį susidurti su policija, bet niekas mūsų nestabdo. Pakelėse visur prikrauta melionų. Man vis dar knieti, kas juos išperka tokiais kiekiais.

Kažkuriuo momentu, stabtelėję pakelėje pasikeisti vietomis prie vairo, užmatome netoliese tarp medžių susispietusius maitvanagius. Pavyksta prieiti gana arti ir nufotografuoti, bet taip ir liekam nesupratę, ko jie čia susirinkę. Spėliojam, kad dvėseliena greičiausiai guli kažkur toj aukštoj žolėj.

Maždaug pusiaukelėje tarp Thies ir Fathala yra didokas miestas, Kaolack. Jo pakraštyje per kelias gatves nusidriekęs didžiulis judrus turgus. Važiuojamoji kelio dalis pilna ne tik mašinų, bet ir pėsčiųjų, laviruoti sudėtinga, o vairuoju kaip tyčia aš, nelabai daug patyrimo turinti tokiose situacijose. Lengviau atsikvepiu, kai pagaliau pasiekiam turgaus ribą ir vėl prasideda apytuštis kelias, į kurį tik kartais išeina kokia karvių banda; čia jau tik žiedeliai, prie tokių kliūčių kelyje mes seniai įpratę!

Ketvirtą popiet pagaliau pasiekiame Fathala rezervatą (Fathala Wildlife Reserve). Nuo vartų dar 3 kilometrai smėlio keliuku iki Fathala Lodge – palapinių stovyklos vidury bušo. Didelės brezentu aptrauktos palapinės stovi ant medinių platfomų, viduje yra ir patogi dvigulė lova, ir vonios kambarys už pertvaros, ir dušas lauke, kabinoje su molio sienom po atviru dangum – žodžiu, visi patogumai. Nuo pagrindinio pastato, kuriame yra restoranas ir recepcija, iki palapinių veda ant polių iškelti mediniai takai. Aplink nuolat laksto ir triukšmauja išdykusios beždžionėlės – žaliosios markatos, tarp medžių šmėžuoja antilopės, gausu įvairiausių paukščių. Fathala rezervatas – gana populiarus safari parkas, ypač tarp turistų iš kaimyninės Gambijos (artimiausias pasienio postas visai šalia, vos už 7 kilometrų).

Prie stovyklos restorano įrengta girdykla, temstant čia susirenka antilopės, tapyrai, zebrai. Beždžionėlės irgi nuolat sukiojasi netoliese. Pirmąjį vakarą girdykloje apsilanko ir vienintelis rezervate gyvenantis raganosis.

Patogiai įsitaisom ant medinės platformos prie baseino, siurbčiojam kokteilius, stebim gyvūnus, o už medžių sparčiai leidžiasi saulė. Afrikos vakaras šiltas ir pilnas paukščių balsų. Jaučiamės atradę tobulą oazę Kalėdoms. Po vakarienės dar laukia siurprizas – gretimo kaimo jaunimo choras atlieka kalėdinių giesmių repertuarą. Atlikimas afrikietiškas, su daug judesio ir ekspresijos. Mums labai patiko, net labiau nei tikėjomės!

Kitą rytą po sočių pusryčių važiuojame į netolimą kaimą. Ekskursija tik mums dviems, kartu važiuoja ir rezervato parūpintas gidas. Iki kaimo kratomės gerą pusvalandį, vis siauresniais smėlio keliukais. Galiausiai mane užsupa, tad labai apsidžiaugiu, kai pagaliau galime išlipti.

Pirmiausia einame apžiūrėti didžiulį seną medį, kuris, kaip pasakoja gidas, yra labai svarbus šio kaimo gyventojams. Medis tikrai labai įspūdingas, tiek dydžiu, tiek fantastiškai išsiraizgiusiais kamienais ir šakomis. Prie šio medžio vyksta kaimo susirinkimai, įvairūs ritualai, žmonės ateina čia pasidalinti savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Gidas sako, kad medžiui daugiau nei tūkstantis metų; kiek tiksli ši informacija, niekas turbūt nežino.

Šalia – palaikė lūšnelė, jos viduje lentynos nukrautos įvairiausiais suvenyrais. Aišku, nepavyksta išeiti nieko nenusipirkus – būtų tiesiog nemandagu.

Po netrumpos viešnagės medžio pavėsyje dar pereinam ir per kaimą. (Akivaizdu, kad ši ekskursija yra skirta apžiūrėti medį, o ne aplankyti kaimą, bet kadangi jos kaina nedidelė, tai pretenzijų nereiškiam.)

Gidas buvo griežtai prisakęs nefotografuoti žmonių, bet kai atbėgo krūva vaikų pasisveikinti ir vienas pasiprašė nufotografuojamas (tiesiog atsistojo prieš objektyvą), tai aš nesiginčijau.

Grįžę į stovyklą, papietaujame, porą valandų patinginiaujame prie baseino, o pavakare su dar viena svečių pora išvažiuojame į antrąją šios dienos ekskursiją. Maždaug per 20 minučių pasiekiame nedidukę prieplauką ir mediniu nedažytu laiveliu – piroga – išplaukiame į mangrovių sąžalynus Saloum upės deltoje. Kartu plaukia du maži berniukai, vienas iš jų – gido sūnus, kitas – valtininko.

Saloum upės pakrantėse auga didžiuliai baobabai.

Deltoje gausu įvairiausių rūšių paukščių.

Mažas kaimelis deltoje, jau visai netoli vandenyno. Čia gyvena mūsų gido šeima, ir jis mūsų prašė nezūminti ir nefotografuoti žmonių iš arti, nes jie nenori jaustis kaip zoologijos sode.

Plačiausioje deltos vietoje, jau beveik pasiekus vandenyną, gidas sustabdo laivelį, ištraukia šaltkrepšį, laivelio dugne išdėlioja užkandžius, mes patys susimaišome po G&T kokteilį ir praleidžiame labai jaukų pusvalandį, stebėdami saulėlydį, apsupti mangrovių ramybės.

Štai šioje mažutėje prieplaukoje prasidėjo ir baigėsi mūsų ekskursija, kurią iki šiol prisimenu kaip vieną puikiausių kelionės po Senegalą momentų.

Kitą rytą keliamės anksti – pusę aštuonių prasideda safaris šešiaviečiu džipu. Kitos dvi svečių poros – prancūzai, tad gidui tenka viską pasakoti dviem kalbom, angliškai ir prancūziškai. Gyvūnų rezervate nėra labai daug, tad dvi valandas kratytis smėlio keliukais truputį prailgsta, bet visgi pavyksta pamatyti beveik visus “vietinius”, tik žirafos nesiteikia pasirodyti.

Safario pabaigoje sustojame didelėje atviroje smėlėtoje aikštelėje atsigerti kavos iš termoso. Kitoje pusėje sukiojasi antilopės, zebrai ir tapyrai. Mes smalsiai stebim juos, jie taip pat smalsiai spokso į mus.

Antilopė ir tapyras. Ir termitų bokštas.

Zebro portretas. Labai jau graži jo šukuosena, negalėjau susilaikyti!

Gyvūnų gausa ar safario kokybė Senegale tikrai nėra tokia kaip Tanzanijoje, Kenijoje ar Botsvanoje, bet porai naktų Fathala stovyklą visai rekomenduočiau, jei atvyktumėt į Senegalą.

Saly

Grįžę iš safario, lėtai pusryčiaujame, kraunamės daiktus ir vienuoliktą ryto paliekame Fathala Lodge. Šiandien turime pasiekti Saly miestelį Senegalo pajūryje, La Petite Cote regione, kur praleisime penkias dienas. Iki Saly – keturios-penkios valandos važiavimo. Važiuojam lėtai, nes kelyje labai daug sunkvežimių, aplenkti juos sudėtinga.

Vietinis autobusas. Įdomu, ar bilietai pigesni, jei tik viena koja autobuse?

Tipiškas Senegalo kaimelis pakelėje.

Pravažiuodami Kaolack miesto turgavietę, šįkart beveik valandai užstringame eismo kamštyje. Siaurame kelyje eismas vyksta penkiom, šešiom ir daugiau eilių, visi lenkia vienas kitą iš kairės ir iš dešinės, kelis kartus atrodo, kad ir į mus tuoj kas nors įvažiuos. Visiškas chaosas! Vairuoja vyras, o aš naudojuosi proga paslapčia pro langą pafotografuoti praeivius.

Kiek prieš keturias pagaliau pasiekiam Saly – nedidelį miestelį vandenyno pakrantėje. Miestelis turistinis, bet vos tik šiek tiek nutolus nuo centro (kur yra kelios gatvės su šaligatviais, suvenyrų parduotuvėm, kavinėm ir kitokiais turistiniais atributais), vėl prasideda tuščių smėlėtų gatvelių raizgalynas.

Mūsų viešbutis – Saly pakraštyje, tolokai nuo pliažo, prie judrios gatvės. Jį pasirinkome ne visai savo noru, kai likus mėnesiui iki kelionės buvo atšauktas pradinis mūsų užsakymas – apartamentai viloje ant jūros kranto, ir jau nelabai buvo iš ko rinktis. Bet iš tiesų viešbučio lokacija yra vienintelis jo minusas. Viešbučio teritorija apjuosta aukštomis sienomis, vartai atrakinami tik reikalui esant, o viduje – žalumos ir žiedų pilnas sodas, vėsuma viliojantis baseinas ir jauki dengta terasa jo pakraštyje, kurioje yra restoranas ir baras. Viešbutis nedidelis, vos dvylika kambarių, šeimininkai – pagyvenusių belgų pora, labai draugiški ir paslaugūs. Labai draugiškas ir senegalietis barmenas, pasitikęs mus plačia šypsena ir iškart pasiūlęs atsigaivinti šviežiai spaustų sulčių stikline.

Vos spėjusi įsitaisyti patogiame krėsle prie baseino, apsižiūriu, kad neturiu telefono. Iš pradžių labai nepergyvenu, manydama, kad jis liko automobilyje, kurį priparkavome smėlėtame kelkraštyje prie viešbučio sienos. Bet nei mašinoje, nei prie mašinos telefono nėra, nors ieškoti padeda ir šeimininkai, ir sodininkas, ir vartininkas. Matyt, telefonas iškrito lipant iš mašinos (naudojau jį navigacijai, nes paskutinis etapas buvo klaidus), o kadangi gatvėje visada pilna žmonių, kažkas pamatė ir pasiėmė. Tenka skubiai blokuoti sim kortelę, o man nuo šiol teks apsieiti be telefono, kol grįšiu namo ir galėsiu įsigyti naują. To dar negana – telefono apvalkalo kišenėlėje buvo mano teisės ir kredito kortelė. Kortelę užblokuojam (bent jau taip įsivaizdavau – grįžus namo ir vėl paskambinus kredito kompanijai, paaiškėjo, kad blokavimas kažkodėl nebuvo aktyvuotas), o vairuoti Senegale nuo šiol nebegalėsiu. Laimei, vairavimo mažai ir beliko – tik į oro uostą sugrįžti kelionės pabaigoje (apie valanda važiavimo).

Tokia nelabai smagia gaida prasideda tingioji atostogų dalis – penkios nieko neveikimo dienos. Nedidukas mūsų viešbutis – tikra ramybės oazė, leidžianti visiškai pamiršti už vartų likusias Afrikos dulkes, chaosą ir triukšmą. Kiekvienas rytas prasideda lėtais pusryčiais terasoje prie baseino, o dienas leidžiame pliaže, mėgaudamiesi saule ir šiluma prieš grįžtant į Europos žiemą. Kaip jau minėjau, viešbutis yra tolokai nuo pliažo, bet šeimininkė pirmąjį rytą mums suorganizavo taksi už fiksuotą kainą – buvome nuvežti į tris skirtingus privačius pliažus netoliese, kur galima ir pavalgyti, ir gauti šezlongą bei skėtį (mokėti nereikia, jei užsisakai gėrimų ar maisto iš kavinės, kuriai priklauso šezlongai). Kitas dienas jau savo mašina važiuodavom į kurį nors iš tų pliažų ir ten praleisdavom visą dieną. Vakarieniaudavom daugiausiai viešbučio restorane – virėju čia dirba pats savininkas, meniu kasdien vis kitoks, o vegetarui mano vyrui pagamindavo ką nors improvizuoto.

Šioje improvizuotoje lūšnelėje darbuojasi labai energinga moteris, nepraleidžianti progos ką nors parduoti pro šalį einantiems turistams (ir ypač turistėms). Suviliojo ir mane, nusipirkau pliažo suknelę ir spalvingas kelnes; tiesa, nusiderėjau beveik 60% nuo pradinės (visiškai nerealios, iš lubų) kainos.

Jus de bissap – mano labai pamėgtas senegalietiškas gėrimas, gaminamas iš džiovintų kinrožės žiedų.

Paskutinę dieną Saly nebevažiuojame į pliažus su šezlongais ir patogumais, o pėsčiomis išeiname pasivaikščioti pakrante. Šioje Saly pusėje ne tiek daug turistams skirtų viešbučių, tad ir pliažas tuštesnis.

Netrukus užmatome nedidelį jaukų viešbutį ir prisėdame jo kavinukėje, prie medinio staliuko palmių giraitėje, pasimėgauti šalto gėrimo stikline ir tiesiog patingėti. Užtrunkame ilgokai – čia labai gera.

Ketinome pakrante nueiti į gretimą miestelį, Mbour, bet pasiekę uostą jo pakraštyje, netrukus apsigalvojame. Čia jau nebe turistams skirtas pliažas, ir tai labai akivaizdu – pakrantė pilna šiukšlių, ore tvyro pūvančių atliekų smarvė. Labai gaila, kad tvarkomasi šioje šalyje tik dėl turistų.

Nebenorime eiti atgal per tą šiukšliną pakrantę, tad nusprendžiame pasukti į miestelį ir paeiti jo gatvėmis, kol vėl grįšime iki ribos, kur prasideda švarus pliažas. Gavosi gana įdomi patirtis – einant smėlio gatvėmis, mus vijosi vaikų būriai, rėkė “toubab!” (baltasis), bėgo sveikintis, klausti vardų… žodžiu, penkias minutes buvom žvaigždės. Bet kai pabandžiau nufotografuoti bendrą kaimo vaizdą (žmonių fotografuoti net bandyti neketinau), iškart gavau griežtą pastabą ir daugiau fotoaparato nebetraukiau.

Praėję uostą, vėl sukame į pakrantę ir einame atgal link Saly. Jau seniai pietų metas, pilvai urzgia, tad užmatę lauko kavinukės iškabą, einame patikrinti, kuo čia maitina. Kavinukė priklauso nedideliam hosteliui, staliukai stovi tiesiai ant smėlio, meniu – vos keli patiekalai. Aš renkuosi „sole en papillote“ – folijoje keptą žuvį su daržovėmis. Laukti tenka ilgokai, bet tokios skanios žuvies seniai nebuvau valgiusi. O kol laukiame, mus savo pasakojimais linksmina hostelio savininkas, žilabarzdis ilgaplaukis hipis. Išgirdęs, kad gyvename Olandijoje, jis mums papasakoja, kad Amsterdamas buvo ta vieta, kur jam pirmąkart teko pasėdėti kalėjime, po protesto Lockheed skandalo metu, prieš daugiau nei 40 metų.

Pavalgę neskubėdami grįžtame į Saly. Tai jau paskutinis mūsų vakaras šiltame Senegalo pajūryje.

Dakaras

Paskutinis kelionės epizodas – dvi dienos Dakare. Po pusryčių paliekame Saly ir važiuojame atgal į oro uostą, grąžinti automobilį. Su Avis darbuotoju iš anksto susitarėme dėl grąžinimo laiko, bet kaip ir reikėjo tikėtis, jis vėluoja, o mes laukti negalime, nes užsakytas transferis į viešbutį Dakare. Baigiasi tuo, kad nufotografuojame mašiną iš visų pusių, pro langelį įmetame raktus į ofisą ir išvažiuojame.

Dakare apsistojame nedideliame kukliame viešbutyje prie pat jūros, šalia prezidento rūmų. Įsikūrę išeiname pasivaikščioti. (Specialiai rinkomės nakvynę šioje miesto dalyje, kad galėtume pėsčiomis pasiekti centrą ir nereikėtų važinėti po miestą, nes buvome prisiskaitę apie eismo chaosą Dakaro gatvėse.) Miestas mūsų nesužavi, ir jau šiek tiek gailimės, kad suplanavom dvi nakvynes čia – juk galėjome  ilgiau pabūti Saly, pasimėgauti pliažo malonumais. Bet jau vėlu kažką keisti.

Kita diena skirta artimesnei pažinčiai su Dakaru. Šis miestas didelis ir chaotiškas, savarankiškai jį apžiūrėti nėra lengva, o mes kaip tik turėjome vietinio gido vizitinę kortelę. Jį sutikome Saly pliaže, gerai kalbėjo angliškai, ir per daug į akis nelindo, tad surizikavome tartis dėl dienos turo. Iš esmės nenusivylėme; nors Dakare nelabai ką yra pamatyti, bet gidas mus nuvežė į keletą įdomesnių miesto kampelių.

Naujoji Dakaro geležinkelio stotis – labai graži ir net švytinti naujumu ir švara. Traukiniai, tiesa, dar nevažinėja, nes geležinkelis nepabaigtas. Priešais stotį – beveik prieš šimtą metų pastatyta skulptūra “Demba ir Dupont”, simbolizuojanti Senegalo ir Prancūzijos kareivių brolystę pirmojo pasaulinio karo metu.

Prezidento rūmai:

Dakaro katedra. Apie 90% Senegalo gyventojų yra musulmonų tikėjimo, bet šalyje yra ir nedidelė krikščionių bendruomenė. Pasak gido, trinties tarp skirtingų religijų atstovų nėra, visi sugyvena taikiai ir draugiškai.

2001-aisiais atidengta skulptūra pakrantėje, skambiu pavadinimu “Durys į trečiąjį tūkstantmetį”.

Seydou Nourou Tall mečetė:

Dakaro obeliskas – Senegalo nepriklausomybės simbolis. Ant vienos sienos – romėniškais skaitmenimis užrašyti nepriklausomybės atgavimo metai, ant kitų trijų – “Un peuple, un but, une foi” (Viena tauta, vienas tikslas, vienas tikėjimas).

Ant obelisko įamžinti ir du Senegalo simboliai, liūtas ir baobabas.

Kiek ilgiau užtrunkame prie Afrikos atgimimo monumento – 49 metrų aukščio socrealizmo stiliaus skulptūros, pastatytos ant neaukštos kalvos Dakaro pakraštyje. Gidas ir vairuotojas nueina pasimelsti (šiandien penktadienis), o mes gauname valandą laisvo laiko. Iki monumento tenka užlipti beveik 200 laiptelių, nuo viršaus giedrą dieną matytųsi toli ir plačiai, bet šiandien virš miesto ir jūros tvyro lengvo rūko marška.

Atgimimo monumento papėdėje vyksta koncertas, į jo pabaigą ir mes dar suspėjame. Daug būgnų, daug judesio ir daug salės dalyvavimo.

Kažkuri iš daugelio Dakaro mečečių:

Viena iš įdomesnių aplankytų vietų – La Place du Souvenir Africain, aikštė su keletu muziejų, informaciniais stendais, pasakojančiais apie įžymius Afrikos žmones, ir didžiuliu aprūdijusiu metaliniu Afrikos žemėlapiu.

Stabtelime ir viename iš Dakaro uostų. Čia gidas mums leidžia fotografuoti žvejus (nors šiaip jau kelis kartus turo metu perspėjo, kad net per mašinos langą nefotografuotume žmonių) – iš toli atseit galima, jie nepyksta.

Dakaro pakelės turgeliai irgi pilni melionų. (Žadėjau paklausti gido, kas juos tokiais kiekiais išperka, bet taip ir pamiršau.)

O štai taip atrodo Dakaro visuomeninis transportas:

Dakaro gatvės menas, arba Natiurmortas su anakardžių riešutais:

Pačia įdomiausia aplankyta vieta Dakare visai netikėtai tapo Museum of Black Civilisations – naujas ir labai įdomus muziejus. Man ypač patiko dvi laikinos parodos – Dakaro mokyklos atstovų (L’Ecole de Dakar) darbai iš privačios Barbier kolekcijos ir modernaus Afrikos meno paroda “Prete-Moi Ton Reve” (“Paskolink man savo svajonę”).

Nors gidas tikrai stengėsi parodyti mums, ką Dakaras turi geriausio, bet tai nėra vienas iš tų miestų, kurį būtina aplankyti. Nesinorėjo išvažiuoti iš Senegalo neaplankius jo sostinės, bet jei planuočiau dabar iš naujo, tai imčiau tik vieną nakvynę ir tik pusės dienos turą mieste, kitą pusdienį paskiriant Retba ežerui ar Goree salai.

Paskutinę dieną Senegale vėl praleidžiame Dakare. Skrydis atgal į Europą – vėlai vakare. Gidas vakar labai atkakliai siūlė turą prie Retba ežero, bet atsisakėme, nes ketiname savarankiškai keltu plaukti į vergų salą – Goree. Deja, šiam planui nelemta išsipildyti – atėjus į uostą paaiškėja, kad norint patekti į kelto terminalo teritoriją, reikia parodyti asmens dokumentą, o aš jo neturiu, nes teises pamečiau kartu su telefonu, o pasas guli viešbučio seife. Tiesa, dar yra variantas duoti pakišą praėjimą saugančiam policininkui, bet mes jau pavargę nuo nesibaigiančios Senegalo korupcijos ir nusprendžiam nežaisti šitų žaidimų, tuo labai nuvildami mums padėti norėjusį vietinį vaikinuką. Vietoj išvykos į Goree pasilepinam dieviškai skaniais pyragaičiais mažutėje patisserie (skonis tikrai ne blogesnis nei Paryžiuje!), pasivaikštome po ambasadų rajoną, labai skaniai papietaujame Pullmann viešbučio restorane, prasieiname pakrantės keliu – La Corniche, aplankome didžiausią ir seniausią Dakaro baobabą, o likusią popietės dalį praleidžiame prie viešbučio baseino, kol ateina laikas važiuoti į oro uostą.

Vietoj pabaigos

Ši kelionė buvo viena įdomesnių ir įvairesnių -nuotykių ir potyrių prasme. Paminėsiu keletą labiau įsiminusių. Avis auto nuomos darbuotojas, kuris tiek pasiimant, tiek ir grąžinant mašiną vėlavo pusantros valandos, nors laikas buvo iš anksto sutartas; policininkas pakelėje, sustabdęs mus už neva pažeidimą ir akivaizdžiai tiesiog norėjęs pasipelnyti iš užsieniečių turistų; didžiulis Kaolack miesto turgus, kurį pirmąkart pravažiavome per 5 minutes, o grįždami atgal užstrigome kamštyje beveik valandai ir buvom lenkiami iš kairės ir iš dešinės, siaurame kelye susidarant kartais ir penkių juostų eismui, kai jau kartais atrodė, kad tuoj į mus įvažiuos koks nekantrus vairuotojas (vairuoja Senegale kas kaip sugeba; vairavimo mokyklos atsirado tik prieš 10 metų, iki tol visi mokėsi vairuoti, kaip kam išėjo, ir tas labai matosi); trumpas pasivaikščiojimas vakare prastai apšviestu pagrindiniu keliu Saly miestelyje, kai kitą lenkęs automobilis veidrodėliu užkabino vyro alkūnę (mes ėjome pakele!) – veidrodėlis nuo smūgio nukrito ant asfalto, bet vyras atsipirko tik mėlyne; policininkas Dakaro uoste, nepraleidęs mūsų į Goree keltą, nes neturėjome asmens dokumento (galėjom sumokėti į kišenę, būtų praleidęs, bet nusprendėm nemokėti); ir jau pačioje pabaigoje – pasienietis oro uoste, išvykstant nenorėjęs uždėti antspaudo vyro pase, nes jo kolega „pamiršo“ uždėti antspaudą atvykstant, ir griežtai klausinėjęs „kodėl jūsų pase nėra atvykimo antspaudo?“, lyg būtume kokie nelegalai (porą sekundžių jau maniau, kad kelionė baigsis areštinėj, kol prisiminiau, kad galima gi pakištuką duoti, jei ką, bet neprireikė); visi tie vietiniai „draugeliai“, be jokių ceremonijų prieinantys „pasikalbėti“ pliaže ar miestelių gatvėse – lyg ir šiaip sau, bet visada su tikslu nusitempti tave į jų parduotuvę, kad ką nors pirktum; viduryje kelionės išlipant iš mašinos iškritęs mano telefonas, kurio, žinoma, neberadau grįžusi po dešimties minučių…

Visi šie maži ir patys savaime nelabai reikšmingi epizodai, kartu sudėti, sudarė šiokį tokį emocinio nuovargio foną, ir kelionės pabaigoje jaučiau, kad man jau gana tos „tikros“ Afrikos, kad jau norisi namo. Kita vertus, būtent tas neturistinės, nepagražintos, dar gana autentiškos, chaotiškos Afrikos kasdienybės prieskonis ir buvo tai, kas padarė šią kelionę ypatinga – teigiama prasme. Afrika gali būti purvina, dulkėta, triukšminga, pilna šiukšlių, chaoso, atviro skurdo, nelabai skaniai kvepianti – bet tuo pačiu ji yra labai spalvinga, gyvybinga, kunkuliuojanti energija ir nuolat pilna veiksmo. Kažką ji tokio turi, įtraukiančio ir po kiek laiko vėl kviečiančio sugrįžti. Kažkada jaučiau tą trauką Tanzanijoje, pajutau ją ir šįkart Senegale. Nesu tikra, kad norėčiau grįžti būtent į šią šalį – bet tikiu, kad tai nebuvo paskutinė mūsų kelionė į Afriką.

Ar rekomenduočiau savarankišką (ne su agentūra) kelionę į Senegalą? Nežinau, jei atvirai. Tikrai nesiūlyčiau pažintinės kelionės į Senegalą „žaliems“ turistams, dar nebuvusiems tokiuose kraštuose – kultūrinis šokas bus toks stiprus, kad greičiausiai atsižegnosite visam laikui nuo visokių tokių „egzotikų“. Bet ramioms pliažo atostogoms ši šalis tikrai tinkama, jei rasite nebrangų ir patogų skrydį. O jei esate šiek tiek avantiūristai ir norite bent šiek tiek prisiliesti prie vietinio gyvenimo – darykite kaip mes, išsinuomokite automobilį ir pasivažinėkite po mažiau turistinius Senegalo kampelius. Tik nesakykit paskui, kad neperspėjau!