Kelionė į pasaulio kraštą. Atgal į Čilę

Gruodžio 28-a. Paskutinis rytas Argentinoje. Po pusryčių susikrauname daiktus, atsiglėbesčiuojame su trobelių šeimininke Vanesa ir dešimtą ryto išvažiuojame iš Bariloche. Laukia ilgas kelias iki Čilės sienos.

Važiuojame beveik keturias valandas, kraštovaizdis darosi vis labiau nesvetingas, gyvenviečių irgi vis mažėja. Galiausiai passibaigia asfaltas ir paskutinius dešimt kilometrų iki Mamuil Malal pasienio posto važiuojame duobėtu dulkinu žvyrkeliu. Ups, kažkas prieš kelionę nepadarė namų darbų! Mūsų išsinuomota mašina nėra apdrausta važiavimui žvyrkeliu, betgi nesuksi dabar atgal. Taip ir važiuojam tolyn per dulkių debesis, prieš akis šmėžuojant įspūdingiems Lanin ugnikalnio vaizdams.

Pasienio formalumus Argentinos pusėje sutvarkom labai greitai. Čilės pusėje vėl prasideda asfaltas, bet pasienyje užtrunkame ilgokai, nes žmonių daug, be to, dar ir papildomas procesas prisideda – visas bagažas turi praeiti saugumo patikrą, kaip oro uoste. Viską suskaičiavus, sienos kirtimas vėl užtruko valandą.

Čilė mus pasitinka žaliomis miškais apaugusiomis kalvomis. Kelias geras, važiuoti smagu. Penktą valandą popiet pasiekiame Pucon miestelį. Mūsų viešbutis šiek tiek už miestelio ribos, šalia nedidelio ežero. Jaukus ir šviesus kambarys su balkonu ir vaizdu į ežerą – po aplūžusios tamsios trobelės Bariloche mums čia atrodo tikra prabanga.

Viešbutyje neužtrunkame, tik pasidedame daiktus, ir iškart važiuojame į Puconą. Miestelis niekuo labai neypatingas, bet jaukus ir simpatiškas, daug kavinukių ir barų, ledainių, groja muzika, gatvės pilnos žmonių. Maitina čia irgi skaniai, o ir pisco sour kokteilio jau pasiilgę buvome!

Gruodžio 29-a. Pagrindinė priežastis, kodėl sustojome Pucone – Huerquehue nacionalinis parkas, kurį labai norėjome pamatyti. Po pusryčių ten ir važiuojame. Iki parko apie 40 kilometrų, paskutiniai 13 – ir vėl negrįstas kelias, vietomis labai duobėtas, bet atvažiuojam be jokių incidentų. Susimokėję už įėjimą, pradedame Los Lagos (Ežerų) trasą Tinquilco ežero pakrantėje. Trasos ilgis – 12 kilometrų, aukščio skirtumas – apie 700 metrų, pakeliui aplankysime tris ežerus – Lago Chico, Lago Verde ir Lago Toro.

Vienuoliktą ryto jau labai karšta (apie +30) ir labai drėgna. Takas vietomis labai status, vaizdų nedaug, nes esame tankiame miške, bet kai sustojame pailsėti apžvalgos aikštelėje, randame ne tik patogų suoliuką, bet ir svaigius Tinquilco ežero ir Villarica ugnikalnio vaizdus.

Dar viena Huerquehue nacionalinio parko atrakcija – aukštai kalnuose augantys didžiuliai araukarijų medžiai. Pirmąsias araukarijas pamatome maždaug 1300 metrų aukštyje.

Iki Lago Verde užkopiame per tris valandas. Tai aukščiausia trasos vieta. Kiek paėję takeliu per mišką, susirandame ramią vietelę ežero pakrantėje ir prisėdame papietauti ir pailsėti. Kompaniją mums palaiko ant rąsto besišildantis rudas driežiukas ryškiai žaliais šonais. Jis visai nebailus, leidžiasi fotografuojamas ir iš arti apžiūrimas.

Kitoje ežero pusėje – araukarijom apaugę kalnų šlaitai. Nuo Los Lagos trasos atsišakoja kita, vedanti aukštyn, bet mums šįkart užteks ir aplink ežerus pasivaikščioti.

Pailsėję leidžiamės žemyn per araukarijų mišką. Netrukus takas pasuka link Toro ežero. Einame aukštai ant šlaito, retose miško properšose šmėsčioja kalnų ir ežero vaizdai.

Kai takas pagaliau nusileidžia į pakrantę, prisėdame pailsėti. Toro ežeras – pats gražiausias Huerquehue nacionaliniame parke. Pakrantėje taip ramu ir gera, kad užtrunkame ilgiau nei buvom planavę.

Tuo pačiu taku leidžiamės per mišką atgal į trasos pradžią Tinquilco ežero pakrantėje. Vėl sustojame apžvalgos aikštelėje patikrinti ežero ir ugnikalnio vaizdų. Debesys per tą laiką nuslinko šalin, ir vaizdai dar puikesni! Iš viso Los Lagos trasoje užtrunkame septynias valandas, su visais sustojimais ir patingėjimais.

Vakarieniaujam ir vėl Pucone, paskui dar ilgai vaikštome po miestą, laižome ledus, grožimės Villarica ugnikalniu kitoje ežero pusėje. Į šį ugnikalnį galima įkopti, bet tam reikėtų dar vienos dienos.

Gruodžio 30-a. Mūsų laikas Patagonijos ežerų krašte eina į pabaigą. Šios dienos tikslas – pasiekti Puerto Varas miestelį. Jokių planų pakeliui neturime, tiesiog grožimės vaizdais pro langą. Papietauti sustojame pakelės kavinukėje. Mūsų užsakymo priimti ateina apie 10 metų berniukas – jis visiškai nekalba angliškai, o mes tik kelis žodžius težinom ispaniškai, bet vaikas labai nori bendrauti ir nuolat kažką pasakoja, o užsakymą užsirašinėja labai atidžiai, vis taisydamas klaidas. Galiausiai ateina turbūt mama ir dar pasitikslina, ar teisingai vaikas suprato, ko norime. Maistas čia labai skanus ir toks jaukiai naminis.

Pusę keturių įvažiuojame į Puerto Varas. Tai dar vienas jaukus ir mielas miestelis didelio ežero pakrantėje. Pro viešbučio langą matosi Osorno ugnikalnis. Mielai praleistume čia dieną ar dvi, bet turime tik šį vakarą, tad negaištame laiko ir pasidėję daiktus viešbutyje einame pasivaikščioti.

Netrukus prieiname konditeriją-ledainę su labai viliojančiai atrodančia tortų ir pyragų pilna vitrina. Niekaip negalim išsirinkti, kurio norėtume, tada galiausiai nusprendžiam verčiau imti ledų. Šokoladiniai ir avietiniai – abeji labai skanūs!

Laižydami ledus, lėtai einame Llanquihue ežero pakrantės taku. Takas pilnas žmonių, iš kavinukių skamba muzika, ore tvyro atostogų nuotaika. Kitoje ežero pusėje dunkso du ugnikalniai – Osorno ir Calbuco. Truputį gaila, kad neturime laiko išsamiau patyrinėti Puerto Varas apylinkes – ežeras labai vaizdingas, oras svaigiai vasariškas, žinome, kad aplink yra daug žygio trasų, o ir po ežerą paplaukioti būtų visai smagu. Deja, galime tik iš tolo pasižiūrėti ir seilę pavarvinti.

“Bėganti su vėju”- taip mintyse pavadinau skulptūrą ežero pakrantėje, vaizduojančią merginą palaidais plaukais, tiesiančią rankas į tolį.

Pavakarieniavę itališkame restorane, dar pasivaikštome po miestelį, pasidžiaugiame šilta vasaros naktimi. Akį patraukia kalėdinė eglutė – netradicinė, sudėliota iš žalio stiklo vyno butelių.

Gruodžio 31-a. Keliamės anksti ir dar prieš aštuonias išvažiuojame į Puerto Montt oro uostą. Baigiasi dar vienas kelionės etapas. Per kiek daugiau nei savaitę apsukome didelį ratą ir šiek tiek (gerokai per mažai!) patyrinėjome tiek argentinietiškąją, tiek čilietiškąją Patagonijos ežerų krašto pusę. Ratas pasibaigia ten, kur ir prasidėjo – Puerto Montt. Lėktuvui kylant iš oro uosto, dar gauname progą pasigėrėti ežerų ir ugnikalnių panorama – atsisveikinimui.

Vidurdienį leidžiamės Santjago oro uoste. Paskutines porą kelionės dienų norėjome ramiai praleisti prie jūros, todėl išsinuomojome medinę trobelę pušyne prie Algarrobo miestelio, netoli Valparaiso. Bet kai po dviejų valandų stovėjimo eilėje pagaliau gauname išsinuomotos mašinos raktą (eilė didžiulė, o tempas labai lėtas) ir išvažiuojame iš oro uosto, suprantame, kad padarėme taktinę klaidą. Algarrobo yra netoli Valparaiso, o šis pajūrio miestas yra labai populiari Naujujų Metų sutikimo vieta. Greitkelyje jau susidarę kamščiai, eismas Santjago kryptimi netgi uždarytas, kad papildomas juostas būtų galima panaudoti srautams į Valparaiso ir pajūrį. Visiškai neaišku, kiek laiko prireiks pasiekti Algarrobo ir ar spėsime užsukti į maisto parduotuvę prieš jai užsidarant iki kitų metų. Bet viskas baigiasi gerai, kamštyje užstringame neilgam ir už valandos išsukę iš greitkelio, jau ramūs važiuojame link Algarrobo, ieškoti savosios trobelės.

Trobelė realybėje pasirodo ne visai tai, ko tikėjomės. Pusiau iškirsti pušyno plotai už kelių kilometrų nuo jūros, vielinėm tvorom padalinti į didžiulius sklypus, dulkėti keliukai, didžiuliai atstumiami vartai, neaiški numeracija. Galiausiai tenka skambinti savininkams ir netrukus mūsų pasitikti džipu atrūksta jų sūnus, kaip tik atvykęs pasisvečiuoti iš Australijos. Savininkai – labai mieli, draugiški ir paslaugūs žmonės, didžiuliame pušynu apaugusiame sklype iš viso keturios trobelės, vienoje gyvena jie patys, kitos dvi tuščios. Mūsų medinė trobelė labai paprasta, bet yra visi patogumai, aplink kvepia pušynas, šilta ir gera. Tiesa, jūra toli, ir miestelis toli, ir aš jau visiškai nesuprantu, kodėl sugalvojau kelionę pabaigti tokioje keistoje vietoje? Bet jau vėlu kažką keisti. Suvažinėjame į artimiausią supermarketą apsirūpinti maisto produktais, o tada trumpam užsukame į miestelį – apsidairyti ir pasivaikščioti pajūriu. Vakarieniaujame namie, prie staliuko lauke – mėgaujamės šiltu vasaros vakaru ir gero vyno taure. Dešimtą aš nulūžtu, ir pabundu tik vidurnaktį nuo fejerverkų sproginėjimo.

Sausio 1-a. Su Naujaisiais Metais! Rytas apniukęs, bet šiltas, o mus apėmęs visiškas tingulys. Lėtai pusryčiaujame, paskui įsitaisome lauke su knygomis.

Jau po vidurdienio išsikrapštome į pajūrį. Kelyje kamščiai, panašu kad visi šiandien važiuoja į pliažą. Mes sukame į Playa Canelo.

Pliažas pilnas žmonių, tad jame neužtrunkame ir pakrantės taku einame į visai šalia esantį gamtos draustinį. Akmenuota pakrantė apaugusi kaktusais ir kitais sukulentais, bet netrūksta čia ir ryškių spalvų – tarp akmenų žydi orchidėjos ir dar kažkokios mums nepažįstamos gėlės, oras pilnas bičių dūzgesio.

Draustinyje užtrunkam ilgiau nei ketinome – pasėdim ant uolų, pamirkom kojas šiltame įlankos vandenyje, pasivaikštom pakrantės taku, pasižvalgom į pelikanus, ruonius ir pingvinus ant kiek toliau nuo kranto esančių uolų.

Jau visai pavakare grįžtam į savo pušyną. Pirmoji metų diena gavosi visai nebloga! Tingime vėl važiuoti į Algarrobo (atstumas nedidelis, gal 10 kilometrų, bet kelyje nuolat susidaro kamščiai), tad vakarienę ir vėl gaminamės namie.

Sausio 2-a. Šiandien vėl tęsiame tingėjimo programą – sėdėti su knyga kvapniam pušyne labai gera! Iš namelio pajudame tik tada, kai alkis išveja ieškoti pietų. Papietavę vienoje iš kavinukių Algarrobo pajūrio promenadoje, einame į pliažą. Žmonių daug, bet šiek tiek paėję pakrante tolyn liekame beveik vieni. Įsitaisome ant smėlio ir tingim toliau – juk tai jau paskutinė mūsų atostogų diena, norime iki soties ja pasimėgauti. Pro užmerktus vokus kaitina saulė, tyliai šnara vandenyno bangos, klykauja jūros paukščiai. Tikras gėris – vasariška diena pajūryje vidury žiemos! Pliaže užsibūname iki pat vakaro, o tada einame vakarieniauti į dieną nusižiūrėtą jaukią kavinukę netoliese. Pavakarojam ilgokai – norisi pratęsti šią nerūpestingą dieną, pilną bangų ošimo ir sūraus jūros vėjo dvelksmo.

Sausio 3-a, sekmadienis. Dar vienas šilta vasariškas rytas, dar vieni tingūs pusryčiai pušyne prie trobelės, o tada jau laikas pakuotis daiktus. Skrydis iš Santjago oro uosto – tik penktą vakaro, bet iš Algarrobo išvažiuojame dar prieš vidurdienį, kad liktų laiko netikėtumams. Greitkelyje ir vėl kamščiai – visi grįžta iš pajūrio į miestą po ilgojo šventinio savaitgalio. Mes kamščiuose užstringame neilgam ir oro uostą pasiekiame gerokai per anksti, bet tos kelios valandos praeina labai greitai. Viešnagę Čilėje pabaigiame taip, kaip ir pradėjome – su pisco sour kokteiliu.

Paskutinis, nuobodusis, kelionės etapas – ilgas transatlantinis skrydis su daug turbulencijos, poros valandų persėdimas Paryžiuje, ir šaltą pirmadienio rytą pagaliau pasiekiame namus, kuriuos palikome prieš tris savaites. Kelionė į pasaulio kraštą buvo labai įspūdinga – lūkesčių ir norų turėjom labai daug, ir visi jie buvo išpildyti su kaupu. Gal tik į Čilės pajūrį nevažiuočiau, jei dabar planuočiau iš naujo, ir verčiau tas kelias papildomas dienas praleisčiau Ežerų krašte, nes ten laiko šiek tiek pritrūko. Visa kita buvo tobula!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website