Amerikos rytinė pakrantė: Niujorkas

Yra pasaulyje šalių, į kurias man vis norisi grįžti, nors jau ne kartą ir ne du ten būta. Visokio gėrio ir grožio tose šalyse yra tiek, kad rodos ir viso gyvenimo neužtektų išnaršyti visus kampelius; be to, visada galiu būti tikra, kad kelionė bus puiki, nes tai yra “mano” šalis, kur man visada gera. Europoje man tokios šalys yra Prancūzija ir Italija, o kai išeina kalba apie keliones už savojo žemyno ribų, pirmiausia pagalvoju apie JAV. Gyventi Amerikoje niekada nesvajojau, bet keliauti ten yra labai smagu ir paprasta. Be to, aš esu gamtos vaikas, o JAV įspūdingo grožio gamtos kūrinių yra tiek daug, kad tiesiog galva apsisuka besirenkant, kurias valstijas ir kuriuos iš daugybės nacionalinių parkų būtų galima sutalpinti į vieną kelionę.

Tačiau ketvirtoji mūsų kelionė į JAV,  2019-ųjų rugsėjį, buvo kiek kitokia – šįkart nusprendėme apžiūrėti rytinės pakrantės miestus, daugiausia dėmesio skiriant Niujorkui. Ta pačia proga dar aplankysime Vašingtoną ir Bostoną: abu šie miestai patogiai pasiekiami iš Niujorko traukiniu. Na o kad kelionė nebūtų tik apie miestus (juk Amerikoje mus žavi ir traukia būtent gamtos, o ne civilizacijos lobiai), į maršrutą įterpėme Niagaros krioklius ir Meino valstijoje esantį Acadia nacionalinį parką. Jei atvirai, tai būtent šios kelionės dalies aš laukiau labiausiai, o Niujorkas ir kiti miestai man atrodė toks lyg duoklės atidavimas, nes na reikia juk bent kartą pamatyti…

Kelionę pradėjome ir baigėme Niujorke; iš viso šiame mieste praleidome tris su puse dienos. Buvau iš anksto nusiteikusi, kad Niujorkas man nepatiks, nes nemėgstu didmiesčių, bet likau maloniai nustebinta – patiko, ir net labai! Tai spalvingas, įvairus, daugiaveidis miestas – būtent tuo jis mane labiausiai ir sužavėjo. Gal net ir grįžti kada norėčiau, nes pamatėm toli gražu ne viską net ir Manhatane, o į kitus miesto rajonus net neužsukom, tik Brukline praleidom ankstyvo ryto valandą.

* * * * *

JFK oro uoste leidžiamės šeštą vakaro vietos laiku. Imigracija – visiškas chaosas, žmonių daug, yra kelios skirtingos eilės, jokių matomų ženklų, ir visiškai neaišku, į kurią eilę stoti. Tik po kurio laiko pamatom, kad turintiems pakartotinę ESTA yra atskira eilė, bet norint į ją patekti pirmiausia reikia gauti pažymą iš automato, kuris ožiuojasi ir nenori veikti. Iš viso užtrunkam daugiau nei valandą, bet pokalbis prie langelio praeina sklandžiai ir greitai. Atsiėmę lagaminus einame į lauką, lipame į vieną iš geltonųjų Niujorko taksi ir važiuojame į Lower Manhattan – ten užsisakėme viešbutį pirmoms trims navynėms. Taksi artėjant prie Manhatano tilto, gauname progą pasigėrėti pirmaisiais naktiniais miesto vaizdais.

Radisson viešbutis nuvilia – jis visiškai nepanašus į europinį Radisson, apšepęs ir ryškiai matęs geresnių laikų. Kambarys mažas ir tamsus, kilimas įtartino švarumo, rankšluosčiai nors ir švarūs, bet labiau pilki nei balti. Bet servisas puikus, ir personalas labai draugiškas. Jau vėlu (mums išvis gili naktis), bet dar išeiname pasivaikščioti. Einame gatve užvertę galvas aukštyn, dairydamiesi į dangoraižius, iš visų pusių apgulusius dangaus erdvę. Krantinė vos už kelių šimtų metrų, visai netoli Bruklino tiltas, kitoje pusėje blyksi Bruklino rajono žiburiai. Pasivaikštome krantine, mažoje kavinukėje nusiperkame išsinešimui ir čia pat sudorojame po labai skanų taco ir grįžtame į viešbutį miegoti.

Pirmąją savo dieną Niujorke pradedame labai anksti. Iš viešbučio išeiname šeštą ryto, nedidelėje maisto parduotuvėje nusiperkam išsinešimui bandelių ir kavos, ir kramsnodami lėtai einam į prieplauką, ieškoti kelto, nuplukdysiančio mus į Dumbo prieplauką Brukline. Pirmajame kelto reise esame vieninteliai keleiviai. Plaukiame mažiau nei dešimt minučių, per tą laiką vos spėjame pasigrožėti tolstančio Mahatano panoramomis ir pasifotografuoti jų fone.

Išlipę iš kelto pirmiausia pasidairome į bundantį Manhataną ir į Bruklino tiltą nuo Dumbo prieplaukos. Šioje pusėje tylu ir tuščia, prieplaukoje nieko nėra, keltas atgal, panašu, plauks be keleivių. Sekmadienis…

Pakrantės taku per parką einame tolyn, link Manhatano tilto. Saulėtekis jau įsibėgėjęs, ažūrinis tilto siluetas ryškiu reljefu įsirėžęs perlamutrinio dangaus fone. Atsigręžus atgal, kylančios saulės šviesa vis ryškiau dažo Bruklino tiltą ir Manhatano dangoraižių fasadus.

Pasivaikščioje pakrante, einame ieškoti tos garsiosios sankryžos Washington gatvėje, iš kurios matosi Empire State Building, įrėmintas Manhatano tilto arkos. Dar tik pusė aštuonių ryto, bet gatvėje jau šurmuliuoja būrys instagramerių, ilgai ir nuobodžiai besifotografuojančių įvairiom pozom. Stojam į eilę ir mes, bet kai už dešimties minučių eilė nei kiek nepajuda, netenkam kantrybės, padarom porą kadrų – kaip jau gaunasi, taip – ir einam toliau.

Pusryčiams buvom nusižiūrėję Starbucks kavinukę netoli tilto, bet atėjus paaiškėja, kad pusryčių meniu čia labai skurdus – tenka apsiriboti kava ir didžiule cinamono bandele. Papusryčiavę vėl grįžtame į pakrantę ir einame atgal iki Bruklino tilto. Susiradę aukštyn vedančius laiptukus, kopiam ant tilto ir neskubėdami einam į kitą krantą. Tuo tarpu jau įsidienojo, šviesa nebe tokia graži, ir žmonių ant tilto nemažai. Sukirba mintis, kad gal reikėjo anksčiau čia ateiti – bet mes gi kaip visada, užtrukom Bruklino pusėje ilgiau nei planavom. Nors visai ir negaila, tiesą sakant… o vaizdai nuo tilto vis tiek labai puikūs.

Grįžę į Manhataną, stabtelim pailsėti nedideliame skvere šalia judrios sankryžos. Plotas nedidelis, bet daug žalumos, dideli pavėsingi medžiai, suoliukai po jais. Aplink šmirinėja išdykėlės voverės. Netrukus prieiname dar vieną žalią oazę, su fontanu viduryje. Žalumos Niujorke netikėtai daug – aš gi įsivaizdavau šį miestą kaip ištisines betono ir stiklo džiungles.

Galiausiai išeinam į Brodvėjų. Nuo čia visai netoli iki 9/11 memorialo, bet jį aplankysime rytoj.

Pilvai jau vėl groja maršus (ta Starbucks bandelė nelabai soti buvo), tad užmatę “Apple Gourmet” iškabą, einam pasmalsauti, ko ten duoda. Viduje jauku, sienos nukabinėtos Niujorko fotografijomis, o meniu siūlomi įvairūs karštų pusryčių variantai. Aš renkuosi omletą su spirgučiais. Porcija didžiulė, apie kalorijų kiekį geriau negalvoti, bet skanu.

Pasistiprinę einam toliau ir netrukus pasiekiam Wall Street. Sekmadienio rytą čia ramu ir tuščia. Einam neskubėdami, užvertę galvas dairomės į dangoraižių fasadus, užsukam į modernaus dizaino kavinukę sulčių ir kavos, ilgokai pasėdim, tada vėl einam toliau. Prie biržos irgi ramu, žmonių vos keletas, o fasadas uždengtas reklamomis. Priešais biržą stovi mergaitės statulėlė. Aš ir vėl nepadariusi namų darbų – kažkaip įsivaizdavau, kad mergaitė ir bulius yra vientisas skulptūrinis derinys, bet pasirodo ne, abi skulptūros stovi skirtingose Wall Street vietose.

Priėję Charging Bull skulptūrą, vėl prisimename, kad esame žmonių pilname didmiestyje – šalia judri sankryža, o prie buliaus stovi ilgiausia eilė norinčių su juo nusifotografuoti. Mums nėra svarbu įsiamžinti prie kiekvienos aplankytos vietos, tad eilėje nestovim, o bulių nufotografuojam nutaikę momentą tarp dviejų fotosesijų.

Iš Wall Street jau visai ranka paduoti iki Battery Park – piečiausio Manhatano salos taško. Planavome iš prieplaukos nemokamu keltu plaukti į Staten Island, ten papietauti, o paskui galbūt pasiimti ir kruizą iki Laisvės statulos. Bet pamačius kelto terminale susigrūdusias minias (keltas nemokamas, o šiandien juk sekmadienis), iškart gimsta naujas planas – vietoj kelto lipame į metro traukinį ir važiuojame iki Columbus Circle stotelės prie Central Park. O vietoj pietų sudorojame ledų porciją. Ledai Niujorke pardavinėjami iš spalvingų minivenų, prisiparkavusių tiesiai gatvėse. Porcijos didžiulės, o jei dar pasirenki variantą su uogienės ar šokolado užpilu, tai išvis apsivalgymas!

Štai tokiais mažutukais automobiliukais važinėjasi Niujorko policija. Logiška – su mažesne mašina daug lengviau manevruoti legendiniuose šio miesto kamščiuose.

Central Park užtrunkame porą valandų – pėsčiomis nuo Columbus Circle einame iki Belvedere pilies, paskui per Rainbow tiltą grįžtame iki Bethesda fontano. Daug kas dar lieka nepamatyta, nes parkas didžiulis, bet pirmai pažinčiai užteks ir tiek. Juolab diena karšta, o žmonių parko takuose per daug, kad būtų galima ramiai pasivaikščioti.

Metro grįžtame į viešbutį, valandžiukę pailsime, o tada ateina metas vakarinei programos daliai. Pakrante einame į Battery Park prieplauką ir džiaugiamės, kad gerai pasirinkome viešbutį – tiek ryte, tiek ir dabar į abi prieplaukas netoli nueiti pėsčiom. Eilė į Staten Island keltą vis dar ilga, bet jau nebe tokių proporcijų kaip dieną. Keltas didžiulis, telpam visi, mes dar ir vietą prie turėklų spėjam užsiimti. Pasirinkome reisą prieš saulėlydį, bet dangus debesuotas, nežinia, kaip čia bus su tuo saulėlydžiu. O kol kas gėrimės tolstančio Manhatano vaizdais.

Keltas praplaukia visai netoli Laisvės statulos. Debesuotas dangus jau dažosi vakaro spalvom – gal ir ne pats įspūdingiausias saulėlydis, bet gražu vis tiek.

Nuo Staten Island prieplaukos dar pasigrožim vakaro dangum ir kitame krante likusio Manhatano panorama.

Vakarieniaujame Enoteca Maria restoranėlyje netoli prieplaukos. Jis ypatingas tuo, kad virtuvėje šeimininkauja į pensiją išėjusios moterys iš įvairių šalių. Restoraną įkūrė italų šeima, pietų meniu sudaro vien tik itališki patiekalai, o vakarienę gamina kasdien vis kitos šalies atstovė, taigi galima rinktis arba tos šalies patiekalus, arba itališkus (antroji virėja – italė). Šį vakarą virtuvėje sukasi močiutė iš Bolivijos, ir aš renkuosi bolivišką patiekalą, lomo saltado. Paragavusi pasigailiu, kad neėmiau ko nors itališko. Bet itališki desertai – labai skanūs.

Po vakarienės Staten Island keltu vėl plaukiame atgal į Mahataną. Naktinio miesto vaizdai nuostabūs! Nuotrauka nekokybiška, bet gal nors kažkiek perteiks tą mūsų patirtą įspūdį.

Antrąjį rytą Niujorke pradedame nuo vizito į One World Observatory.

Bilietus į apžvalgos aikštelę turime devintai valandai, bet ateiname gerokai anksčiau ir pirmiausiai apvaikštome abu 9/11 memorialo baseinus. Ši vieta kažką reiškia visiems, pergyvenusiems tos dienos siaubą, net jei tai buvo tik vaizdai iš televizoriaus ekrano, per saugų atstumą ir net jei asmeniškai nepažinojai nei vieno iš ten žuvusių žmonių. Tai buvo diena, pakeitusi ir mano pasaulio supratimą; diena, po kurios nebesijaučiu saugi, kaip jaučiausi saugi iki tol, kai dar negalėjau net įsivaizduoti, kad į dangoraižį besirėžiantis lėktuvas yra ne baisi klaida, o šaltakraujiška masinė žmogžudystė. (Vienas mano ryškesnių prisiminimų iš tos dienos – spėlionės per tas kelias minutes po pirmojo bokšto katastrofos, apie tai, kas galėjo nutikti ir kodėl lėktuvas taip fatališkai nukrypo nuo kurso.) Vaikštant aplink du didžiulius baseinus su granite iškaltais aukų vardais, gerklėje vis didėja kvėpuoti trukdantis gumulas…

Devintą valandą ryto eilė į One World Observatory neilga ir juda greitai. Greitaeigiu liftu pakilus aukštyn, pirmiausia laukia privalomas reklaminis filmukas, o tada jau galime eiti į apžvalgos aikštelę. One World Observatory – viena iš naujesnių vietų, kur galima pamatyti įlankos ir Manhatano panoramą iš paukščio skrydžio. Rytas apniukęs, virš miesto kabo žemi pilki debesys, bet matosi toli ir plačiai. Saulėtą dieną turėtų būti išvis puikūs vaizdai.

Visai šalia – neįprastos architektūros metro stotis ir prekybos centras, The Oculus. Į vidų galima patekti ne tik iš lauko, bet ir tiesiai iš One World Observatory. Geriausias vaizdas į neįprastos formos skliautą atsiveria nuo balkono.

Išėjus į lauką, akį patraukia One World Observatory ir The Oculus atspindys stikliniame Hiltono viešbučio fasade:

Aikštėje vyksta remonto darbai, statybvietę supančios tvoros padengtos grafitti piešiniais.

Likusią dienos dalį paskiriam neskubiam pasivaikščiojimui po keletą Manahatano rajonų – Tribeca, Soho, Little Italy ir Chinatown. Kiekvienas rajonas turi savo veidą ir yra tarsi atskira teritorija, bet kartu ir didžiulio miesto dalis. Būtent tuo Niujorkas man labiausiai ir patiko – daugiaveidiškumu ir galimybe pasijusti esant mažame miestelyje, kol nepakeli akių ir tolumoje nepamatai stūksančių dangoraižių, primenančių, kad visgi esi didmiestyje.

Gatvės menas – neatskiriama Niujorko urbanistinio peizažo dalis. Kai kurie piešiniai labai įspūdingi, kiti tiesiog priverčia nusišypsoti praeinant.

Pagrindinėje Little Italy gatvėje, Mulberry Street, šurmuliuoja kasmetinis San Gennaro festivalis. Susiradę jaukiai atrodantį restoraranėlį su staliukais gatvėje, prisėdame papietauti ir pasidairyti. Pasirinkimas teisingas – viskas čia labai skanu!

Visai šalia – spalvingas Chinatown rajonas.

Pėsčiomis grįžę į viešbutį, kiek pailsime, o tada vėl einame iki metro stotelės ir važiuojame iki Times Square. Prieš prasidedant miuziklui viename iš Brodvėjaus teatrų, dar turime laiko čia pasidairyti. Pirmas įspūdis – nelabai koks. Šitoks Niujorkas – pilnas triukšmo, akį rėžiančių spalvų ir besigrūdančių žmonių, man nebaisiai patinka. Pagalvoju, kad labai geras buvo mūsų sprendimas apsigyventi Wall Street rajone Žemutiniame Manhatane – ten gerokai ramiau, ypač savaitgalį, kai visos finansinės įstaigos uždarytos.

Gatvėmis ištisai zuja garsieji geltoni Niujorko taksi.

Populiari viešnagės Niujorke atrakcija – pamatyti miuziklą kuriame nors iš Brodvėjaus teatrų. Mes pasirinkome klasiką – “Chicago”, tituluojamą ilgiausiai scenoje išsilaikiusiu miuziklu Amerikos šou biznio istorijoje. Miuziklas nenuvylė, bet The Ambasador teatras kiek šokiravo – dekoras viduje smarkiai apšepęs, labai trūksta erdvės, koridoriai žemi ir siauri, baras – gryna improvizacija, o eilė prie tualetų per pertrauką nusitęsė laiptais per porą aukštų.

Pasibaigus miuziklui, vėl užsukame į Times Square. Sutemus viskas atrodo kitaip, o gal tiesiog aš jau pripratau, bet naktinė aikštė man pasirodo visai jauki, nepaisant šurmulio ir grūsties. Užsibūname, tiesa, neilgai, nes rytoj laukia ankstyva kelionė traukiniu į Bostoną. Na o į Niujorką dar porai dienų grįšime kelionės pabaigoje.

* * * * *

Po pusantros savaitės, aplankę Vašingtoną ir Niagaros krioklius, pabuvę Acadia NP ir Bostone, vėl grįžtame į Niujorką. Traukiniu atbildėję iš Bostono, Pennsylvania stotyje imame taksi ir važiuojame iki viešbučio – šįkart gyvensime netoli Times Square. Poros kilometrų atstumui įveikti prireikia beveik valandos; dabar jau ir mes būsime asmeniškai patyrę legendinius Manhatano kamščius! Pasidėję daiktus viešbutyje, pirmiausiai einame link visai šalia esančios garsiausios Niujorko geležinkelio stoties – Grand Central Terminal.

Grand Central Terminal pagrindinė salė – labai įspūdinga. Geriausia vieta stebėti judrios stoties šurmulį – nuo antro aukšto balkono.

Kitas šios dienos plano punktas – aplankyti Niujorko viešąją biblioteką (New York Public Library). Ši biblioteka yra trečia didžiausia pasaulyje ir antroji pagal dydį JAV teritorijoje, iš viso turinti 92 filialus ir daugiau nei 53 milijonus skaitinių. Bibliotekos vizitinė kortelė – pagrindinis pastatas prie Bryant parko, tarp 40-osios ir 42-osios gatvių.

Rose Main Reading Room – pagrindinė ir pati gražiausia skaitykla. Užeiti leidžiama visiems, tik triukšmauti, žinoma, negalima.

Štai toks traukinukas atgabena užsakytas knygas iš bibliotekos archyvų.

Už bibliotekos – šurmuliuojantis ir veiksmo pilnas Bryant Park. Net nežinau, kodėl, bet man jis pasirodė simpatiškiausias iš visų aplankytų Niujorko parkų.

Dar turime daugiau nei valandą iki kito suplanuoto šios dienos įvykio – ją praleidžiame tiesiog klaidžiodami po Manhataną, be jokio ypatingo plano ar tikslo.

Kažkuriuo momentu išeiname į gatvę su vaizdu į Empire State Building.

Tarp dangoraižių prisiglaudusi šv. Baltramiejaus bažnyčia (St Bart’s):

Taip beklaidžiodami tiesiai per aplinkui pasiekiame Rockefeller Center. Čia mūsų laukia šios dienos “razinka” – Top of the Rock apžvalgos aikštelė.

Bilietus į Top of the Rock pirkome šeštai vakaro, nes norėjome pamatyti Manhataną saulėlydžio šviesoje (saulė leisis septintą). Deja, smarkiai pavėlavome – šeštą vakaro pačios viršutinės, atviros, aikštelės turėklai jau buvo keliom eilėm apstoti saulėlydžio laukiančių žmonių. Tiek kažką pamatyti, tiek nufotografuoti buvo sudėtinga, stumdytis žmonių masėje nebuvo smagu, bet vaizdai atpirko visus nepatogumus.

Saulė jau visai artėja prie horizonto, dangus dažosi vis ryškesnėm saulėlydžio spalvom, dangoraižių fasaduose pamažu žiebiasi šviesos.

Saulei nusileidus žmonių terasoje smarkiai sumažėja ir jau galima ramiai pasidžiaugti įspūdingomis miesto panoramomis.

Jau visai sutemę. Milijonais švieselių spindintis Manhatanas – magiškai gražus!

Top of the Rock apžvalgos aikštelėje užtrukome beveik dvi valandas – net ilgiau nei planavome. Nusileidę žemyn, ieškome kur pavakarieniauti, nes pilvai jau vėl maršus groja. Išsirenkame Irish Pub už poros blokų nuo Brodvėjaus ir ilgokai ten pavakarojam. Jau po vienuolikos pėsčiom grįžtam į viešbutį ir krentam miegoti.

Paskutinė diena Niujorke (ir paskutinė kelionės diena) prasideda labai skaniais pusryčiais netoli viešbučio esančiame Comfort Diner. Blyneliai su varške ir mėlynių uogiene – kažkas nenupasakojamo!

Po pusryčių leidžiamės į dar vieną ekspediciją po miestą. Pirmasis stabtelėjimas – vakar užmatytoje šv. Baltramiejaus (St Bart’s) bažnyčioje. Viduje ji labai jauki ir graži.

Dar viena bažnyčia, šioji labiau žinoma – St Patrick’s Cathedral. Katedros vidus labai įspūdingas ir puošnus, bet man labiau patiko St Bart’s.

Vėl važiuojame metro (juo naudotis, beje, labai patogu ir paprasta) ir išlipame Hudson’s Yards stotelėje. Mūsų tikslas – The Vessel, vienas naujausių Niujorko pastatų, avilio formos, aštuonių aukštų, sujungtų daugiau nei mylios ilgio laiptais. Deja, nepagalvojome iš anksto užsisakyti bilietų, tad pastato iš vidaus pamatyti nepavyks. (Įėjimas nemokamas, bet bilietų tą pačią dieną gauti neįmanoma.)

Visai šalia The Vessel – įėjimas į High Line parką, įrengtą ant nebenaudojamo geležinkelio bėgių. Idėja puiki, parkas jaukus ir įdomus, tik turbūt nereikėtų ten eiti vėlyvą šeštadienio rytą. Žmonių labai daug, prasilenkti siaurame take nėra kur, tenka lėtai šliaužti kartu su minia, saulei plieskiant ir beveik be jokio pavėsio.

Kai High Line atsiremia į Chelsea Market, nusprendžiam, kad parko mums jau užteks ir einam pasidairyti po turgų. Čia yra daugybė spalvingų užkaborių, keisčiausias prekes pardavinėjančių parduotuvėlių ir didelis maisto pasirinkimas.

Nuo Chelsea Market leidžiamės žemyn ir pėsčiomis einame link Union Square.

Kažkur Meatpacking District sutinkame tradicinę ryškiai raudonu laku ir iki blizgesio nupoliruotu chromu spindinčią amerikietišką gaisrinę.

Union Square pakraštyje šurmuliuoja spalvingas maisto turgus, o centre įsikūręs jaukus žalias parkas. Kaip jau minėjau, Niujorkas mane labai nustebino parkų gausumu. Pavargus nuo dangų užstojančių daugiaaukščių pastatų ir nuo didmiesčio chaoso, visada yra kur netoliese atsikvėpti ir paganyti akis kad ir nedideliame žalumos plotelyje.

Nuo Union Square vos keli blokai iki Madison Square. Šalia – dar vienas garsus Niujorko pastatas, Flatiron, labai tapybiškai atsispindintis skvero fontano vandenyje.

Iš Madison Square ketinome metro važiuoti į Little Italy ir ten pavakarieniauti, itališku akcentu pabaigiant viešnagę Niujorke. Deja, metro stotyje siautėja nestabilios psichikos veikėjas, traukiniai net nestoja, o netrukus atvykusi policija kažkodėl neskuba reaguoti. Po beveik pusvalandžio, praleisto be proto tvankioje platformoje, atsisakome savo plano, išeiname atgal į skverą ir su Google Maps pagalba susirandame itališką restoraną netoliese, kur ir pavakarieniaujame pustuštėje salėje (vakarieniauti dar ankstoka, nei šešių vakaro nėra). Pavalgę apsukame paskutinį ratą Manhatano gatvėmis.

Ši judri Niujorko gatvė šalia Madison Square ir Flatiron – labai tipiškas Manhatano vaizdelis, priminsiantis Niujorką gal net labiau nei visos mūsų aplankytos “įžymios” miesto vietos.

Paskutinis fotoaparato užfiksuotas Niujorko vaizdas – saulėlydžio spindulių nutviekstas Empire State Building. O mums jau laikas grįžti į viešbutį, kur laukia iš anksto užsakytas geltonasis Niujorko taksi, nuvešiantis mus atgal į JFK oro uostą. Baigėsi dar viena kelionė, pamatytas dar vienas mažas gabalėlis Amerikos…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website