Gruodžio 21-oji. Rytas prasideda anksti – aštuntą valandą laukia skrydis į Chiang Mai, oro uoste turime būti jau septintą. Gerai, kad netoli – bet nepaisant vos kelių šimtų metrų atstumo, tenka pasinaudoti viešbučio shuttle buss paslaugomis, nes pėsčiomis pasiekti išvykimo terminalą neįmanoma. Registracijos salėje tvyro lengvas chaosas, bet mes prie to jau pripratę, taigi susiorientuojam nesunkiai. Netrukus jau kylame virš Bankoko. Skrydis neilgas, vos valanda, bet vis tiek gaunam ir gėrimų, ir pusryčius. Devintą leidžiamės Chiang Mai. Į viešbutį mus veža draugiškas šnekus taksistas. Pasisiūlo po pietų nuvežti į Doi Suthep, bet atsisakome, galvodami, kad taksi lengvai susirasime ir mieste.

Rachamankha viešbutis įsikūręs senajame Chiang Mai rajone, prieš keletą amžių pastatytame didžiuliame privačiame name su vidiniais kiemeliais, vėsiom kolonadom ir jaukiais senoviniais baldais apstatytais kambariais. Kambarys mums dar neparuoštas, taigi paliekam daiktus registratūroje ir einam į miestą.

Vos už poros kvartal7nuo viešbučio yra dvi šventyklos, Wat Phra Singh ir Wat Chedi Luang, link jų ir einam tuščiomis apsnūdusiomis gatvėmis. Pakeliui dar užsukam į kažkokios bevardės šventyklos kiemą. (Pavadinimas buvo parašytas ant tvoros, bet mes dar neišmokom skaityti tajų rašmenų.)

Wat Phra Singh šventykla – pati lankomiausia Chiang Mai. Didžiulėje teritorijoje išsimėčiusios kelios (o gal net keliolika, jau nepamenu) didesnių ir mažesnių šventyklų. Pirmiausia einam į pačią didžiąją. Fotografuoti galima, tik rekomenduojama tai daryti taip, kad fotoaparatas nežvelgtų į Budą iš viršaus – tai yra nepagarbos ženklas. Ir jau visai prastai, jei atsisėsite ant grindų prieš skulptūras ir atsuksite į Budą savo kojų pėdas. Sėdėti rekomenduojama lotoso poza, kad pėdos būtų saugiai nusisukusios į kitą pusę.

Gėda prisipažinti, bet labai norėjosi pačiupinėti šį garbų senolį, įsitikinti, kad jis tikrai gyvas žmogus iš kūno ir kraujo. Per tą laiką, kol buvome šventykloje, jis ne tik nepajudėjo, bet rodos net ir nesumirksėjo.

Budistai neina išpažinties, bet šventyklose visada budi vienas ar keli vienuoliai, į kuriuos galima kreiptis patarimo ar tiesiog pasikalbėti.

Dar paklaidžiojam po Wat Phra Singh teritoriją. Akivaizdu, kad tai veikianti, aktyvi, nemažą vienuolių bendruomenę turinti šventykla.

Wat Tung Yu – šioje šventykloje gėrimės įvairių spalvų Budomis. Labai gražus efektas, kai pro praviras duris krenta saulės spinduliai ir žaidžia spalvoto stiklo paviršiuje.

Viena iš jaukiausių Chiang Mai šventyklų – geltonomis vėliavomis pasipuošusi medinukė Wat Pan Tao.

Už šventyklos, kiemo gale – vienuolyno pastatai. Tipiškas šių kraštų vaizdelis – ant tvoros džiūstantys oranžiniai vienuolių rūbai.

Dar vienas “must see” objektas Chiang Mai – Wat Chedi Luang: veikianti šventykla (viharn) ir didžiulė apleista stupa, arba chedi. Pirmiausia einame į šventyklą. Viduje – juodos ir aukso spalvos raštais apipintos kolonos, aukštos įmantriai dekoruotos lubos, auksu švytinčios Budos statulos ir daugybė palubėj kabančių “skirtukų”. Čia aš tuos daikčiukus taip pakrikštijau, nes kolekcionuoju knygų skirtukus – kaip jie iš tiesų vadinasi ir kokia jų paskirtis, nežinau. Tai buvo vienas iš tų retų moment šioje kelionėje, kai visai būtų pravertęs gidas.

Dar viena, mažesnė, šventykla, Wat Chedi Luang teritorijoje.

O štai ir chedi – didžiulis ir labai įspūdingas pastatas. Gaila, negalima užlipti iki viršaus – laiptai yra, bet jie užtverti.

Pasisotinę šventyklomis, likusią ryto dalį praleidžiam tiesiog klaidžiodami po senąjį miestą. Chiang Mai – visai kitoks nei Bankokas. Jokių dangoraižių, jokio karštligiško skubėjimo, gyvenimo tempas čia daug lėtesnis. Gynybine siena apjuosta senoji miesto dalis – tikra ramybės oazė. Vešlioj žalumoj pasislėpusios šventyklos, siauros ūksmingos gatvelės, niekur neskubantys ir jokių must see objektų neieškantys atsipūtę turistai, prisėsti kviečiančios nedidelės jaukios kavinukės – puiki vieta atsipūsti ir be jokio plano tiesiog pabūti kelias valandas (arba ir kelias dienas, jei noro ir laiko yra).

Tas raudonas autobusiukas – songthaew, populiauriausia Chiang Mai transport priemonė, sutalpinanti 8-10 keleivių ir dėl to gerokai pigesnė nei taksi ar individualus tuktukas.

Papietauti prisėdam nedidelėje pustuštėje kavinėje. Aš užsisakau Pad Thai su jautiena – labai skanu. O kai dar gaunu užsigerti dieviško skonio šviežių ananasų sulčių, nusprendžiu, kad Chiang Mai galėčiau pasilikti gerokai ilgiau.

Po pietų dar paslampinėjame po Chiang Mai senamiestį, aplankome dar keletą šventyklų ir pradedame dairytis taksi – norim aplankyti užmiestyje esančią Doi Suthep šventyklą ir Bhubing rūmų sodus. Deja, rasti taksi pasirodo neįmanoma – ryte jų buvo pilna, o dabar nesimato nei vieno. Bandom laimę ir senamiestyje, ir už jo ribų – nieko. Tik po pusvalandžio kitoje gatvės pusėje pagaliau sustoja taksi – vairuotojas iššoka iš mašinos ir šypsosi mums kaip seniems pažįstamiems. Ogi tai tas pats žmogelis, kuris mus parvežė iš oro uosto! Galėjom ryte sutikti su jo pasiūlymu, kiek energijos ir laiko būtume sutaupę!

Bhubing rūmai ir Doi Suthep šventykla įsikūrę ant Doi Suthep kalvos, maždaug pusvalandis kelio automobiliu nuo miesto centro. Bhubing – viena iš karališkųjų rezidencijų, garsėjanti savo sodais. Kai privažiuojame prie rūmų vartų, paaiškėja, kad lankymo valandos baigiasi po pusvalandžio. Na ką gi, teks bėgte per juos bėgti… Realiai laiko užteko su kaupu, nes sodai nors ir nemaži, bet per valandą lengvai apeinami, o darbo pabaiga reiškia tik tai, kad daugiau lankytojų nebeįleidžia – tų gi, kurie jau viduje, niekas lauk nevaro ir neskubina. Soduose man labiausiai patiko orchidėjos, o šiaip – sodai kaip sodai, jaukūs, bet nesakyčiau, kad labai kažkuo ypatingi. Bet susiruošus į Doi Suthep, verta sustoti ir Bhubing.

Kitas sustojimas – Doi Suthep šventykla. Tajai sako, kad jei buvai Chiang Mai ir neaplankei Doi Suthep, tai kaip ir nebuvai. Šventykla stovi kalvos viršūnėje, į ją veda statūs akmeniniai laiptai. Jais lipti tingime, taiga renkamės funikulierių. Prie jo išsirikiavusi didžiulė eilė, tiek vietinių, tiek ir turistų (vietinių, ko gero, daugiau), bet ji juda greitai, laukiam gal 15 minučių, į viršų traukinukas užveža per kelias minutes.

Šventykloje – tikras knibždėlynas. Vyksta pamaldos, žmonių prisirinkę gausybė, meldžiasi ir atskirose salėse, ir kiemeliuose, ir grupėmis, ir po vieną. Taip ir nesuprantam, ar šiandien kažkokia ypatinga šventė, ar čia kiekvieną šeštadienį tokia spūstis. Ir maloniai nustembam dėl budistų tolerancijos kitatikiams. Kai vyksta pamaldos krikščioniškoj bažnyčioj, turistai kaip taisyklė į vidų neįleidžiami, į musulmonų mečetes kitatikiams dažniausiai išvis draudžiama užeiti, Hindu šventyklose irgi yra visokių apribojimų, o į budistų šventyklas – maloniai prašom, net jei ir pamaldos vyksta, lankytojai jiems netrukdo.

Kiemelyje prie šventyklos sukiojasi etnografiniais kostiumais pasipuošusių vaikų būrelis – matyt, ruošiasi kažkokia ceremonijai, kažko laukia, o tuo tarpu užsiima savo vaikiškais reikalais.

Buvau prisiskaičiusi apie puikius vaizdus nuo Doi Suthep kalvos – deja, jokių ypatingų vaizdų nerandame, matosi tik lengvam rūke paskendęs modernus miestas žemai slėnyje.

Beveik tautine vėliava apjuostas duriano medis.

Tokių savotiško stiliaus skulptūrėlių matėme ir Bankoke, ir Chiang Mai centre, bet čia jų ypatingai daug. Kokia jų reikšmė ir prasmė, nežinau iki šiol, bet atrodo linksmai.

Leidžiamės žemyn. Laiptai ilgi ir statūs, aukštyn jais lipti būtų sunkus darbas, bet žemyn leistis, vis paglostant drakono nugarą – visai smagu.

O štai ir daugiagalvis drakonas:

Apačioje – turgelis. Skrandis jau vėl reikalauja maisto, tai susigundom čia pat kepamais mažučiais blyneliais iš ryžių ir kokoso pieno. Skanu kaip…

Grįždami atgal, patenkam į kamštį – pasirodo, ir Chiang Mai jų būna, nepaisant tos apgaulingos ramybės. Į viešbutį parsirandam apie šeštą, jau prietemoje. Kambarys mums jau paruoštas, bet ilgai jame neužsibūnam – laikas ieškoti vakarienės. Ją nesunkiai randame Ratchadamnoen Road – pagrindinėje Chiang Mai senamiesčio arterijoje. Pasirenkame Hot Chili restoraną – nepaisant “internacionalinio” pavadininimo, jo meniu yra daug tailandietiškų patiekalų. Aš pirmąkart išbandau banano lape troškintą žuvį su prieskoniais – labai labai skanu. Po vakarienės tuštėjančiom gatvėm grįžtam į savo ramų viešbutuką ir krentam miegoti.