Gruodžio 20-oji, trečioji ir kol kas paskutinė mūsų diena Bankoke. Rytą ketiname praleisti Wat Sakien plaukiojančiame turguje, po pietų apžiūrėti Grand Palace, o paskui gal dar ką nors nuveikti, jei bus laiko ir noro. Pradžiai – pusryčiai. Kaip ir vakar, pasirinkimas didžiulis, viskas skanu, o aš ir vėl ragauju visus vaisius iš eilės, ir vėl nusprendžiu, kad skaniau už rose apple nieko nėra. Po pusryčių susikraunam lagaminus. Šiąnakt dar nakvosim Bankoke, bet persikelsim į oro uosto viešbutį, nes rytoj laukia labai ankstyvas skrydis, o žinant neprognozuojamus Bankoko kamščius, keltis tektų labai anksti, kad garatuotai jų išvengti. Palikę daiktus viešbučio saugykloje, jau pažįstamu maršrutu vėl keliaujam į Saphan Taksin ir Sathorn prieplaukoje lipame į Chao Phraya Express Boat laivą. Šįkart plauksime iki paskutinės stotelės – Nonthaburi. Mat forumuose prisiskaičiau, kad ten netoliese yra Wat Sakien plaukiojantis turgus, ne toks turistiškas kaip, tarkim, Amphawa, bet ne mažiau įdomus ir gerokai autentiškesnis.

Plaukiam beveik valandą, bet laikas neprailgsta, besidairant į pakrantes bei stebint kitus keleivius. Praplaukus miesto centrą, žmonių laive gerokai sumažėja, turistų nebelieka visai, aplink – beveik vien tik vietinės moterys, matyt grįžtančios iš turgaus, nešinos daugybe permatomų polietileninių maišelių su kuo įvairiausiu turiniu: šviežia žuvim, kokoso pienu, prieskoniais ir dar kažkokiais paslaptingais produktais.

Išlipę Nonthaburi prieplaukoje, einame ieškoti taksi į Wat Sakien. Pirmasis taksistas nesupranta, kur mums reikia, taigi einame prie kito. Šįkart pasiseka labiau, ir netrukus jau važiuojam per judrias Nonthaburi gatves. Išvažiavęs iš miesto taksi pasuka link greitkelio ir mums pradeda atrodyti, kad vėl grįžtam į Bankoko centrą. Lengvai sunerimstam (kvaila juk būtų, jei valandą laiko beldusis į užmiestį, paaiškėtų, kad be reikalo), bet nusprendžiam palaukti ir pažiūrėti, kur mus čia nuveš. Viskas baigiasi gerai – po maždaug 10 minučių taksi sustoja nedidelėje tuščioje aikštėje šalia tilto per siaurą upę, vairuotojas mosteli ranka – jums, atseit, čia, nors nežinau, ko – ir paėmęs užmokestį nuvažiuoja sau. O mes dairomės aplink ir jau pradedam suprasti, kad kažkas čia ne taip: per daug ramu ir tuščia, o juk turėtų vykti turgus. Gal jis jau pasibaigęs, juk jau beveik vienuolika?

Dengtame pastate upės pakrantėje iš tiesų įsikūręs turgus, bet veiksmo mažai, pardavinėjančių vos vienas kitas, o perkančių išvis nesimato. Valtelių irgi vos viena kita tepraplaukia, o juk tikėjomės, kad visa upė bus jų pilna. Jau vėliau, grįžusi į viešbutį, dar kartą pagūglinau Wat Sakien ir supratau, kad ne iki galo paruošiau namų darbus: rytinis turgus čia vyksta kasdien, išskyrus penktadienį!

Na ką, tada bent jau pasivaikščiokim po upės pakrante nusidriekusį kaimelį. Namai stovi prie pat kranto, o gatvės funkciją atlieka tiesiai virš vandens nutiestas metalinis takas su turėklais, nuo kurio atsišakoja tiltukai į kiekvieną kiemą. Visi gyventojai kažkur pasislėpę, taigi nesivaržydami žvalgomės ir fotografuojam.

Po “ekskursijos” grįžtam į kaimelio aikštę. Jos pakraštyje stovi didžiulio ir visai nebaisaus tigro saugoma šventykla, bet ji uždaryta.

Užsukę į turgaus pastatą, nustembam, kaip čia švaru (išvis Tailandas šia prasme labai maloniai nustebino). Netgi tualetas, nors ir tupimas, blizga švara, o prie jo durų paliktos įsispiriamos šlepetės, kad lankytojai ant batų purvo neprineštų. Didžiulėje salėje visai nedaug žmonių – akivaizdu, kad šiandien turgaus tvarkaraštyje išeiginė diena.

Netrukus grįžtam į aikštę ir vėl dairomės taksi. Rytas gavosi truputį be ryšio, bet ką darysi, kelionėse būna ir taip. O nesėkmės dar nesibaigė: taksi nėra. Nei vieno. Ir iš kur jų bus šiame nuošaliame kaimukyje, vienintelę savaitės dieną, kai nevyksta rytinis turgus. Aikštėje, tiesa, stovi vienas ryškiai rožinės spalvos automobilis su taksi ženklu (tajai labai mėgsta ryškių spalvų taksi), bet vairuotojo nesimato. Gal ir jam išeiginė? Palūkuriavę einam prie kelio – ten daugiau šansų, kad pavyks pagauti pro šalį važiuojantį taksi. Pavyksta, bet tik po beveik pusvalandžio. Laukti truputį pabosta, vyras man dar ir moralą atskaito, girdi, vis tos mano keistos idėjos, būtinai reikia ieškoti kažko neturistinio… beveik susipykstam, bet padėtį išgelbsti iš už posūkio pasirodęs taksi, kuris mus ir parveža į Nonthaburi. O čia jau veiksmo netrūksta. Nonthaburi – tipiškas Azijos miestas, su mašinomis užgrūstomis gatvėmis, be jokių taisyklių tarp automobilių manevruojančiais dviratininkais ir pėsčiaisiais, po kojom besipainiojančiais ar pačioj neįtikimiausioj vietoj snūduriuojančiais šunim ir katėm, begalinėm parduotuvėlėm ir dirbtuvėm, spalvingu ir įvairiausiais aromatais (nebūtinai tik maloniais) prakvipusiu maisto turgumi.

Valandžiukę pasitrainioję po Nonthaburi, Chao Phraya laivu grįžtame į Bankoko centrą. Jaučiamės jau beveik kaip vietiniai, juk trečią kartą plaukiame, viską žinome. Išlipę devintojoje prieplaukoje (jos visos sunumeruotos, kad patogiau būtų), einame link Grand Palace – Karališkųjų rūmų. Pradinis planas buvo pirmiausia papietauti, o jau paskui apžiūrinėti rūmus ir Wat Phra Kew šventyklą, bet prieplaukos turgelyje nieko viliojančio neaptinkame. Tik durianu trumpai susigundom, bet laiku prisimenam, kad anas gi smirda nesvietiškai…

Nieko valgomo taip ir neradę, nusprendžiame pietauti vėliau ir kartu su minia kitų turistų einame link rūmų įėjimo. Pakeliui kas nors vis siūlo pigesnius bilietus ir įėjimą be eilės, bet mes net nesustojame – žinome, skaitėme apie tajų “paslaugumą”, tegu pasiieško kvailių kitur.

Grand Palace – didžiulė teritorija su daugybe pastatų. Salės, šventyklos, paviljonai… viskas išpuošta įvairiaspalvėm keraminėm plytelėm, spalvoto stiklo gabaliukais, paauksuotais medžio raižiniais. Aplink viskas žiba, tviska, mirguliuoja. Žmonių gausybė, grūdasi vienas per kitą, ir be proto karšta. Tai vienintelė vieta Bankoke, kur man nepatiko. Ne todėl, kad negražu ar neįspūdinga. Tiesiog be galo vargino grūstis ir karštis, ir norėjosi tik kuo greičiau sprukti lauk. Kita vertus, tai vienas įžymiausių Bankoko objektų, ir už bilietą jau sumokėta, taigi pasiliekam, apeinam ir apžiūrim, ką priklauso apžiūrėti, ir nufotografuojam, ką įdomesnio aptinkam. (Tiesa, Wat Phra Kew šventykloje, kkur yra garsioji smaragdinio Budos statula, fotografuoti draudžiama.) Dabar, vartydama nuotraukas, matau, kad iš tiesų tai labai įspūdinga vieta, tiesiog tuo metu ji visai manęs nedžiugino ir nedomino. Gal teks kada netyčia sugrįžti ne sezono metu, ir tada galėsiu deramai įvertinti šį patį lankomiausią Bankoko objektą?

Šitoji galerija labai patiko – gal kad žmonių ten buvo kiek mažiau ir galėjom ramiai apžiūrėti nuostabius piešinius ant jos sienų.

Toliau – vėl pastatų, statulų ir puošybos detalių kaleidoskopas.

Apsaros – budizmo angelai (iš tiesų tai moteriškos lyties oro ir vandens dvasios, pasižyminčios ypatingu grakštumu).

Aplankome ir karališkuosius rūmus. Fotografuoti viduje draudžiama, bendras įspūdis, kiek jo dar liko – daug erdvės ir daug blizgesio.

Mobiliuosius telefonus apsikabinę vienuoliai, ypač paaugliai – įprastas vaizdas Tailando gatvėse. Keistokai atrodo modernūs telefonai jų rankose, visai nedera prie amžinybe ir tradicija dvelkiančio asketiško rūbo. Bet… keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai.

Skrandžiai tuo tarpu jau garsiai reikalauja maisto, taigi einame ieškoti, kur pavalgyti. Gretimoje gatvėje randame nepretenzingą kavinukę, žvilgtelim į meniu – gausybė tailandietiškų patiekalų, kas nors tikrai mums tiks. Pavalgome labai skaniai, netikėtai skaniai tokioje turistų apgultoje vietoje. O pavalgius jau ir vėl norisi kažką veikti (kai leisgyvė nuo karščio šliaužiojau po didžiulę Grand Palace teritoriją, norėjosi tik griūti kur nors pavėsyje ir valandžiukę numigti). Nusprendžiam pėsčiomis eiti iki Wat Saket – ant kalno esančios dar vienos Bankoko šventyklos. Einam gal 20 minučių ir pakeliui gaunam progą įsitikinti, kad mieste tebevyksta protesto demonstracijos. Pačių demonstrantų nesutinkam, bet praeinam keletą spygliuota viela apraizgytų objektų bei kelis armijos saugomus checkpointus. Kareiviukai draugiški, šypsosi, jokios grėsmės nejaučiam.

Kažkas prisižaidė – nors panašu, kad nieko rimto nenutiko.

Wat Saket – vėl kitokia šventykla (tiesą sakant, jos visos iki šiol buvo vis kitokios). Per džiunglių augmenija apaugusį kalną į viršų vingiuoja platūs laiptai, o nuo viršaus atsiveria vaizdai į miestą.

Pačioje viršūnėje – didžiulė paauksuota stupa, prie jos meldžiasi ir vietiniai, ir turistai. Kaip ir kitose budizmo šventyklose, ore tvyro žodžiais nenusakoma absoliučios ramybės aura.

Žemyn leidžiamės kita kalno puse. Keista matyti džiunglių augmeniją pačiam miesto centre.

Paskutinis šios dienos plano punktas – Baiyoke Sky viešbutis. Tiksliau, 84-ajame aukšte, 309 m. aukštyje esanti apžvalgos aikštelė.

Bilietas į apžvalgos aikštelę kainuoja 300 batų, į kainą dar įeina vienas gėrimas vienu aukštu žemiau esančiame bare. Baiyoke Sky praleidžiame porą valandų – pakylame į apžvalgos aikštelę, pasigrožime miestu iš paukščio skrydžio (gaila, saulėlydis labai neįspūdingas), netrumpai pasėdime bare, gurkšnodami kokteilius ir stebėdami už lango besižiebiančias miesto šviesas, tada vėl grįžtame į aikštelę ir fotografuojame naktinį miestą. Baiyoke Sky labai rekomenduoju, nes vaizdai tikrai įspūdingi, be to, apžvalgos aikštelė sukasi apie pastato ašį, taigi net bare sėdėdami matysit vis besikeičiančias miesto panoramas. O tarp baro ir apžvalgos aikštelės dar ir ateivių esama.

Baiyoke Sky – visai netoli Intercontinental, taigi nebeieškom taksi, o einam pėsčiom. Pakeliui dar ir vakarienę reikia susirasti, bet tai pasirodo visai nesudėtinga – Baiyoke yra indų kvartale, gretima gatvelė pilna indų restoranų. Mus užkalbina vieno iš jų – Khana Khazana – padavėjas ir įsivilioja vidun. Nepasigailėjom – buvo labai skanu ir tikrai nebrangu, ir aptarnavimas puikus, jautėmės kaip svečiuose pas šeimininkus.

Po vakarienės atsiimam daiktus iš Intercontinental saugyklos, pasigaunam taksi ir važiuojam į oro uostą. Nakvosim jo teritorijoje esančiam Novotel viešbutyje, o ryt ryte skrisim į Chiang Mai. Šnekus taksi vairuotojas pareiškia mums užuojautą, išgirdęs, kad važiuojam į šiaurę – ten juk šalta, gali būti, kad vakare “tik” 15 laipsnių tebus. O kai išgirsta, kad dar ir į kalnus ruošiamės, išvis žado netenka, tik galvą kraipo ir purtosi nuo įsivaizduojamo šalčio. Išlipant palinki sėkmės, nes mums jos tikrai reikėsią toje nesvetingoje šiaurėje. Gal tikrai?