Gruodžio 22-oji. Diena prasideda nuo ankstyvų pusryčių viešbučio kiemelyje. Čia labai jauku, bet vėsoka, nors lauko židinyje ir liepsnoja ugnis. Staliuką renkamės kuo arčiau židinio, kad nors kiek šilčiau būtų. Daugiau pusryčiautojų dar nėra, juk tik septynios. Mūsų ankstyvumo priežastis – kelionė į Doi Inthanon nacionalinį parką. Norime ten nusigauti kuo anksčiau, o kelias netrumpas, apie pusantros valandos, be to, norėtųsi išvengti kamščių. Taigi pusę aštuonių jau stovime prie registratūros, kur mus pasitinka plačiai besišypsantis pagyvenęs žmogus – mūsų vairuotojas Ben (Benjira). Radau jį Tripadvisor forume (kažkas rekomendavo) ir emailais susitarėm dėl visos dienos kelionės į Doi Inthanon. Benas pateisino visas rekomendacijas – mandagus, paslaugus, draugiškas, išmanantis savo darbą, saugiai vairuojantis, ir nors iš anksto perspėjo esąs tik vairuotojas, o ne gidas, bet apie apylinkes žino daug, o ir angliškai kalba puikiai (kas Tailande yra retenybė – kažkiek angliškai graibosi dauguma taksistų ir visi gidai, bet susikalbėti dažnai sunku, ypač dėl akcento).

Doi Inthanon – aukščiausias kalnas Tailande, 2565 metrų aukščio. Visa kalno teritorija paskelbta nacionaliniu parku. Beveik iki pat viršūnės galima privažiuoti mašina asfaltuotu keliu, o kiek žemiau prasideda žiedinis 3,2 km ilgio takas per džiungles ir kalnų pievas, Kew Mae Pan Trail. Šiuo taku labai norim praeiti, ten ir bus pirmasis mūsų sustojimas.

Doi Inthanon pasiekiam be nuotykių, apie devintą ryto. Nacionalinio parko mokestis – 200 batų žmogui. Dar po pusvalandžio privažiuojam parkingą, nuo kurio prasideda Kew Mae Pan takas. Ben mus palydi iki kiek aukščiau ant kalno šlaito esančios gidų stovyklos, kur jau laukia nedidelė tajų grupelė. Kew Mae Pan taku galima eiti tik su gido palyda – ne todėl, kad takas būtų sudėtingas ar klaidus, o saugant džiungles nuo vandalų ir neatsakingų turistų. Šiandien sekmadienis, turistų daug, gidų trūksta, taigi tenka pusvalandį palaukti. Galiausiai gaunam vieną gidą visai grupei – 6 tajai ir mes. Na ir gerai, pigiau kainuos (mokestis už gidą – fiksuotas, nepriklausomai nuo grupės dydžio). Šansų susikalbėti su gidu – nulis, angliškai jis nekalba, tajai irgi tik kelis žodžius graibosi, bendraujam gestais ir šypsenom. Takas iš pradžių eina per tankias džiungles.

Maždaug po pusvalandžio išeinam ant atviro kalno šlaito ir prasideda vaizdingoji žygio dalis. Bet pirmiausia – fotosesija nuo apžvalgos aikštelės. Tajai mūsų grupėje pamišę dėl nuotraukų, taigi užtrunkam čia ilgai – net man, foto maniakei, per ilgai.

Paskui per kalnų pievą įstrižai leidžiamės žemyn ir gerą valandą einam taku aukštai ant stataus kalno šlaito, o apačioje driekiasi tirštų storų debesų laukai.

Va tokiu takiuku pamažu leidžiamės žemyn.

Apačioje driekiasi “debesų miškas” (cloud forest).

Paskui ir takas panyra į tuos debesis, kurie iš arti tampa tiesiog rūku.

Ir galiausiai vėl grįžtam į džiunglių tankumyną.

Įspūdingo storio lianos:

Kew Mae Pan trasoje užtrunkam apie dvi valandas, kiek daugiau nei buvo planuota (vis per tas tajų fotosesijas). Kita vertus, juk tai kalnai, ir vaizdai ten tokie įspūdingi, kad tos dvi valandos tikrai visai neprailgo.

Kitas programos punktas – kalno viršūnė. Ji nėra įspūdinga, nes į pačią viršūnę pakliūti neįmanoma, karinė teritorija, o iš ten, kur eiti galima, jokių vaizdų nėra, ir pojūčio, kad esi kalno viršūnėje, irgi nėra. Praeinam trumpu pažintiniu taku, stabtelim lauko kavinukėje (kava labai skani) ir grįžtam į mašiną.

Leisdamiesi žemyn aplankom kiek žemiau esančias dvi modernios statybos karališkąsias stupas: viena skirta karaliui, kita karalienei. Prie pat stupų privažiuoti neįmanoma, nuo kelio tenka paeiti apie kilometrą į kalniuką. Stupos nėra kažkuo ypatingos, be to, viena jų remontuojama, bet galima pasivaikščioti po jas supančius sodus. Čia ir papietaujame. Benas labai rekomendavo valgyklos stiliaus kavinėje gaminamus karštus patiekalus, bet higienos situacija mums pasirodė abejotina (pastebėjom, kad ir kiti užsieniečiai valgė tik sausą maistą), taigi pasitenkinom bananų čipsais ir sausainiais. Benui, žinoma, nesakėm, nenorėjom jo nuvilti.

Doi Inthanon nacionaliniame parke yra gausybė krioklių. Mes aplankom tris. Pirmasis, Siribhum, vos matosi tolumoje už medžių, bet užtai galim pasigėrėti didžiuliais paparčiais (kai kurie gerokai aukštesni nei mes) ir žydinčiais rododendrais.

Antrasis krioklys – Sirithan.

Ir trečiasis, prie kurio galima visai arti prieiti – Watchiratharn. Čia jau ir sušlapti nesunku, nes krioklys smarkiai taškosi vandens purslais, padedamas staiga sukilusio gūsingo vėjo.

Netoli nuo parko vartų sustojame pakelės turgelyje. Vienoje kelio pusėje visos prekeivės pardavinėja tą pačią prekę – džiovintus vaisius. Mangus, persikus, braškes, bananus, ir daugybę kitų. Viena mergaitė gudresnė nei kitos prekeivės – siūlo paragauti. Paragaujam ir mes. Labiausiai patinka mangai, tai tų ir nusiperkam maišiuką. Nekenčiu džiovintų vaisių, man nepatinka nei jų skonis, nei išvaizda, nei kvapas, bet šitie buvo labai skanūs.

Kitoje kelio pusėje – įprastas maisto turgelis. Mums nieko nereikia, bet pasidairyti įdomu.

Madinga kepuraitė – ten daug kas tokias nešioja, ir su aplikacijom, ir su bumbulais.

Apie šeštą vakaro parsirandame į viešbutį – ir vėl beveik sutemus. Diena buvo puiki, bet ilga – ir ji dar nesibaigė. Sekmadienio vakarais Chiang Mai vyksta “walking market” – pagrindinė gatvė, Ratchadamnoen Road, uždaroma eismui, ir per visą jos ilgį, nuo Wat Pra Singh šventyklos iki gynybinės sienos vartų (apie pora kilometrų) nusidriekia turgaus prekystaliai. Prekiaujama daugiausia suvenyrais ir maistu. Labai norime tą turgų pamatyti, taigi netrukus jau žygiuojame link miesto centro. Gatvė sausakimša – žmonių tiek, kad normaliai judėti neįmanoma, gali tik eiti kartu su mase, tokiu pačiu tempu, kaip ir visi likusieji, apie privačią erdvę nei kalbėti netenka. Pradžioj dar dairomės po prekystalius, nusiperkam ir suvartojam blynelių su bananais ir saldžių ryžių su mango, įsigyjam porą šalikų lauktuvėms. Ir, žinoma, fotografuojam visus egzotiškesnius produktus.

Vabzdžių ir vabalėlių ragauti nedrįstam, nors ragavę sako, kad skoniu jie primena rūkytą žuvį ar čipsus. Tiek to, patikėsim.

Netrukus pavargstam nuo spūsties ir imam dairytis, kaip čia greičiau ištrūkti į kurią nors šalutinę gatvę. Tokia galimybė atsiranda negreitai, bet kai jau galim, sprunkam nuo to turgaus kuo toliau. Ne mums tokia kamšalynė. O ir vakarieniauti laikas. Netrukus prieiname kuklius svečių namus ir prisėdame jų kavinukėje. Vakarienė paprasta, bet skani. Pilni įspūdžių, koja už kojos grįžtam į viešbutį. Jau vėlu, ir norisi miego, bet dar reikia susikrauti daiktus – rytoj paliksim Chiang Mai ir leisimės į didįjį šios kelionės nuotykį.