Gruodžio 19-oji. Keliamės anksti, nes šiandien laukia ilga diena. Bet pirmiausia – pusryčiai. Intercontinental Bangkok garsėja savo pusryčių meniu, tai smalsu, koks bus pasirinkimas. Nenusiviliam – didžiuliame pusryčių bufete yra visko. Mėgstantiems rimtai pavalgyti – vakarietiški, tailandietiški ir netgi japoniški karšti patiekalai, pagal užsakymą kepamos kiaušinienės ir blyneliai, yra wok station, ir dar visko daug yra. Saldukams – ar ne penkiolikos rūšių bandelės ir pyragėliai, sveikuoliams – miusliai ir jogurtai… Man gi didžiausią įspūdį palieka vaisiai. Jų pasirinkimas irgi didžiulis, visi šviežutėliai ir be galo skanūs. Išragauju, kiek spėju ir kiek telpa – kiek netelpa, pasilieku kitam rytui. Skaniausi man – iki tol neragauti rose apple, antrąją vietą pasidalija pomelo ir jack fruit. Net ir mangai  labai skanūs, nors ir nesezonas. (Europoj aš mangų išvis nevalgau, nes jie man arba per saldūs, arba per kieti – užtai kad dirbtinai nokinami pakeliui.)

Prisikimšę pilvus, leidžiamės į vestibiulį. Šiai dienai numatyta ekskursija į senąją Tailando sostinę Ajutaja. Dėl nuvežimo iš anksto susitariau su Thaihappytaxi firma: jų vairuotojas mus nuveš į Ajutaja ir pavežios po mūsų pasirinktas šventyklas. Gido neturėsim, bet mums jo ir nereikia, po šventyklas pasidairyti sugebėsim patys vieni, o faktus galime ir internete susirasti. Ekskursija visai dienai, vairuotojas turėtų mūsų laukti pusę aštuonių ryto. Šiek tiek nerimaujam, ar rasim vieni kitus didžiuliame viešbučio vestibiulyje, bet netrukus prie mūsų prieina labai mandagus pagyvenęs žmogelis ir prisistato esantis iš Thaihappytaxi. Valio, pirmoji iš mano suplanuotų ekskursijų, panašu, pavyko! Vairuotojas labai prastai kalba angliškai, bet pirštais rodytis kol kas netenka, kažkaip susikalbam, nors ir sunkiai.

Bankoko centre, žinoma, kamščiai. Užtrunkam pusvalandį, kol išsikrapštom į ant betoninių stulpų virš miesto gatvių iškeltą aplinkkelį – expressway (už pravažiavimą juo reikia mokėti – 50 batų, berods). Tada dar valanda iki Ajutajos. Už lango iš pradžių plyti betono dangoraižių džiunglės, paskui prasideda laukai.

Senoji Ajutaja isikūrusi saloje, trijų upių santakoje. Būtent saloje yra ir didžioji dauguma šventyklų. Vairuotojas  mūsų  neklausė, į kurią vietą Ajutajoje nuvežti, mes jam irgi nieko nesakėm – galvojom, kai jau privažiuosim arčiau miesto, paklaus, prie kurios šventyklos pirmiausia sukti. Bet pasirodo, jis turėjo savo planą ir atvežė mus tiesiai prie nuošalios Wat Lokayasutha šventyklos. Ši šventykla buvo mūsų šios dienos planuose, bet forumuose skaičiau, kad ją nelengva rasti, ir net galvojau, kad jei nerasim, tai tiek jau to. Bet va, ji pati mus rado! Šventykla beveik visiškai sugriuvusi, išlikęs tik vienas bokštas ir didžiulė gulinčio Budos statula, apvyniota oranžiniu audeklu. Aikštelėje prieš Budą miega šuo, prie altorėlio smilksta jazmino aromatą skleidžiančios smilkalų lazdelės, ir nei vieno žmogaus aplink, tik mes. Tobula ramybė.

Trumpai pasimėgavę Wat Lokayasutha, rodom vairuotojui žemėlapį ir prašom nuvežti iki Wat Phra Si Sanphet. Čia reikėtų paminėti, kad šventyklų Ajutajoj be galo daug ir gana sunku išsirinkti, kurias verta aplankyti, nes kiekviena jų savaip įdomi, bet jei eiti per visas iš eilės, tai pavargsi, atbuksi ir visos jos pradės rodytis vienodos. Net ir specialus terminas yra, dažnai minimas angliškuose forumuose ir giduose – temple fatigue (šventyklų nuovargis).  Nemažai panaršius po internet forumus, mūsų must see sąraše liko penkios šventyklos, nors iš tiesų pamatėm jų daugiau. Bet apie viską iš eilės.

Netrukus pasiekiam Wat Phra Si Sanphet. Tai viena didžiausių ir gražiausių Ajutajos šventyklų. Vairuotojas mus išleidžia aikštelėje prie turgelio ir lieka laukti, o mes einame link tolumoje šmėžuojančių bokštų. Pakeliui – dengtas maisto produktų turgelis, kuriame pardavinėjami įvairiausi skanėstai, kai kurie jų visai mums nematyti.

Prieinam šventyklą, bet ne tą, kurios mums reikia. Wat Phra Si Sanphet – už plytinės tvoros, o prieš mus – veikianti šventykla, Wat Mongkol Bophit.

Įėjimas į Wat Phra Si Sanphet – mokamas. Jau nepamenu, kiek kainavo, bet nedaug. Žmonių mažai, vos vienas kitas, kartais ir visai vieni liekam. Vėliau dar ateina dvi mokinukų grupės. Po Bankoko chaoso Ajutaja – tikra tylos ir ramybės oazė. O Wat Phra Si Sanphet – nepaprastai graži šventykla, su baltais į dangų besistiebiančiais bokštais (prang), romantiškais karališkųjų rūmų griuvėsiais ir nuo vandalų bei stichijų nukentėjusiomis, bet ramybės auros nepraradusiomis Budos statulomis.

Po kurio laiko nenoriai paliekam Si Sanphet ir per tą patį turgelį grįžtam prie mašinos. Labai skaniai atrodo čia pat kepami žalios spalvos blyneliai ir aliejuje verdami traškūs ryžių paplotėliai. Nusiperkam tų traškučių maišelį ir tuoj pat kelis sugraužiam – tikrai skanūs.

Kitas mūsų turistinės piligrimystės punktas – Wat Phra Ram. Ši šventykla stovi prie nedidelio ežeriuko,  aplink – judrios miesto gatvės. Ajutaja nėra sterilus archeologinis parkas,  šventyklos čia išsimėčiusios tarp gyvenamųjų ir komercinių rajonų, tarsi sustingusios praeities salelės karštligiško šiuolaikinio gyvenimo sraute, ir tai joms teikia ypatingo žavesio. Vieną akimirką važiuoji judriom modernaus miesto gatvėmis, kitą – jau klaidžioji po tylius romantiškus griuvėsius. Ne išimtis ir Wat Phra Ram. Moderni kasdienybė – vos už kelių šimtų metrų, bet šventyklos teritorijoje laikas tarsi sustojęs. Ir vėl esame čia beveik vieni, tik kelios vietinės moterys aplink šlavinėjasi ir grėbsto nukritusius lapus nuo pageltusios nuo karščio žolės.

Paskutinė šventykla rytinėje programoje – Wat Mahathat.

Ši šventykla garsi tuo, kad čia galima pamatyti akmeninę Budos galvą, visą apraizgytą galingų šventu laikomo bodhi medžio šaknų. Begalvė statula stovi kitoje mūrinės sienos pusėje.

Wat Mahathat jau ir turistų nemažai – iki šiol po šventyklas vaikščiojom beveik vieni, o čia jau vos ne minia. Aišku, tik Ajutajos masteliais – Bankoke reikėtų džiaugtis, jei tik tiek turistų tebūtų.

Bet kadangi šventykla didžiulė, tai nuo turistų būrio pabėgti nesunku – netrukus vėl liekam beveik vieni ir neskubėdami klaidžiojam po apgriuvusias didžiulių pastatų liekanas, kur palei mūrines sienas rikiuojasi begalvės ir berankės Budos statulos.

Bevaikštant po Wat Mahathat, prie vyro prisigretina mokinukų grupė, visi apsiginklavę bloknotais ir mobiliaisiais telefonais. Jie, pasirodo, yra gavę namų darbų užduotį anglų kalbos pamokai: užkalbinti užsienietį turistą, užduoti jam kelis standartinius klausimus (kuo jūs vardu, iš kokios šalies atvykote, ar jums patinka Tailande, kas labiausiai patinka…), visą interviu nufilmuoti ir paskui visiems nusifotografuoti su apklaustuoju. Gavę, ko norėjo, patenkinti mokinukai apdalija mus šypsenomis ir nuklega ieškoti kitos “aukos”, o mes toliau klajojam po šventyklą.

Pietaujam iš anksto nusižiūrėtame didelio viešbučio restorane. Svečiams čia siūlomas buffet lunch, ir stipriai orientuojamasi į japonus (jų salėje tikrai nemažai, bet ne autobusinės grupės, o poros arba mažos kelių žmonių grupelės), taigi nemažai patiekalų ir ingredientų – visai nematyti ir nepažįstami. Kai kurių paragauju, bet nelieku labai sužavėta, tailandietiškas maistas man skanesnis. Pavalgę svarstom, ką veikti toliau. Alternatyvos dvi – aplankyti dar vieną ar dvi šventyklas ir kiek anksčiau grįžti į Bankoką, arba paplaukioti laiveliu aplink Ajutają, pakeliui vėlgi aplankant dar keletą šventyklų. Pasirenkam antrąjį variantą – Ajutaja mums patinka ir išvažiuoti iš čia dar nesinori. Paprašom vairuotojo nuvežti mus prie Chantharakasem rūmų muziejaus šiaurinėje salos dalyje. Forumuose skaičiau, kad prieplaukoje šalia muziejaus galima išsinuomoti medinį laivelį su motoriuku ir per porą valandų apiplaukti aplink salą, pakeliui sustojant trijose šventyklose pasirinktinai – tačiau išlipus iš mašinos nematom nei prieplaukos, nei laivelių, tik didelę apytuštę mašinų aikštelę. Ant akmeninės tvorelės jos pakraštyje sėdi keli vietiniai ir kažką srebia iš spalvotų molinių dubenėlių, matyt, pietauja. Mus pamatę, visi iškart pašoka, palikę savo pietus, bėga link mūsų ir vienas per kitą ima siūlyti paplaukioti laiveliu. Šaukia visi vienas už kitą garsiau, vos ne alkūnėmis stumdosi, kad tik arčiau prieitų, bet mes leidžiamės į derybas su tuo dieduku, kurio žmona (o gal dukra?) pirmoji prie mūsų pribėgo – kažkoks teisingumas juk turi būti, ar ne? Vairuotojo padedami, šiek tiek nusideram nuo pradinės kainos, parodom žemėlapyje, prie kurių trijų šventyklų norim sustoti, ir kartu su dieduku leidžiamės prie upės, kur iš tiesų yra nedidelė prieplauka ir plūduriuoja keli paprastučiai laiveliai. Mus plukdys ta pati moteriškė, kuri pirmoji ir atlėkė pasitikti. Sulipam į ilgą medinę valtį, susėdam ant suoliukų po brezentiniu stogeliu, moteris užveda prikabinamą motorą, ir pajudam.

Pro šalį plaukia neįmantrūs Ajutajos pakrančių vaizdai: ant polių pastatyti mediniai namai, saulėje džiūstantys skalbiniai, tiesiai upėje indus plaunanti moteris ir nuo laiptų ją stebinti katė, ant vandens lelijų kupsto vidury upės stypsanti gervė…

Laivelių upėj nedaug. Priešinga kryptimi praplaukia mažutis laiviukas, tempiantis didžiulę baržą, dar kiek vėliau prasilenkiame su įmantriai išraižytu medinuku – tikriausiai irgi turistams plukdyti skirtu.

Aplink tvyro tingi popietės ramybė, jos netrikdo netgi gana garsus mūsų valties variklio burzgimas.

Per dvi valandas neskubėdami apiplaukiame salą, pakeliui trumpam sustodami trijose šventyklose: Wat Phananchoeng, Wat Phutthaisawan ir Wat Chaiwathanaram. Procedūra visur ta pati: išlipam prieplaukoje, per 15-20 minučių apeinam šventyklą, o kapitonė tuo tarpu saugo valtį ir laukia mūsų sugrįžtant. Kiekviena šventykla vis kitokia, kiekviena savaip įdomi. Wat Phananchoeng – veikianti šventykla, garsėjanti didžiule paauksuota Budos statula.

Ant šventyklos tvoros ramiai sau snaudžia katė.

O prieplaukoje kažkoks vyrukas maitina didžiulių karpių būrį: vanduo tiesiog kunkuliuoja, žuvys viena per kitą šoka aukštyn, stengiasi pagriebti į vandenį krentančius maisto gabaliukus.

Wat Phutthaisawan mūsų iš pradžių nesužavi – aikštėje prie upės išsirikiavusios smarkiai kičinės skulptūros, kiek tolėliau puikuojasi betoninė, nuo naujumo net blizganti šventykla.

Bet paskui aptinkame senają šventyklos dalį, su ramybe dvelkiančia galerija ir didžiule gulinčio Budos statula tyliame kiemelyje.

Paskutinis sustojimas – Wat Chaiwathanaram šventykla: apleista, griūvanti, bet turinti savą ypatingą aurą.

Sakoma, kad Wat Chaiwathanaram – viena gražiausių ir romantiškiausių Ajutajos šventyklų, ypatingai fotogeniška saulėlydžio metu. Mes čia atsirandame dienos vidury, kai apie gražią šviesą tik pasvajoti belieka, bet ši šventykla vis tiek mus užburia. Čia gausu paslaptingų užkaborių, nesibaigiančių koridorių, ramybe spinduliuojančių Budos atvaizdų. Ir vėl, kaip ir visur Ajutajoje – visiška tyla ir ramybė aplink.

Daugiau jau niekur daugiau nebestojame ir be nuotykių grįžtam į prieplauką.

O štai ir mūsų kapitonė:

Jau beveik keturios, jaučiamės pasisotinę šventyklomis, taigi nusprendžiame, kad laikas grįžti į Bankoką. Bet pakeliui dar yra Wat Yai Chai Mongkol šventykla. Šiek tiek paabejoję, nutariame ir čia dar užsukti. Labai džiaugiuosi dėl šio sprendimo – man tai buvo pati gražiausia iš visų Ajutajos šventyklų.

Tai pirmoji šventykla Ajutajoje, kur matome daug vienuolių. Tik man niekaip nepavyksta prisitaikyti jų nufotografuoti…

Nelabai suprantam, kodėl Budai aukojami pliušiniai katinai, bet atrodo jie šauniai!

Šventykla didžiulė, veikiančioje jos dalyje žmonės meldžiasi, lipina aukso skiauteles ant Budos skulptūrų, degina smilkalus ir kvapiuosius aliejus.

Paspėliojam, ką galėtų simbolizuoti šis pilvotas ir baltų kiaulaičių apsuptas Budos atvaizdas, bet nieko gero nesugalvojam…

Wat Yai Chai Mongkol garsėja savo kiemeliais su daugybe įvairaus dydžio Budos skulptūrų. Jos išsirikiavusios ilgiausiomis eilėmis palei kiemelių sienas ir visos iki vienos apvyniotos oranžiniu ar geltonu audeklu. Atrodo labai įspūdingai.

Iš šventyklos mus išlydi visai nebaikštus pilkas paukščiukas.

Kelionė atgal į Bankoką užtrunka beveik pusantros valandos, nes ir vėl pakliūvame į kamštį miesto centre. O vairuotojas pasirodo esąs supersąžiningas: kai atsiskaitydami paduodame šiek tiek didesnę sumą nei buvo sutarta, iškart pasako, kad per daug, ir labai apsidžiaugia, išgirdęs, kad čia jam arbatpinigiai.

Nusiplovę kelionės dulkes, susiruošiame vakarienės. Dar prieš kelionę buvome nusižiūrėję neblogą reputaciją turintį Smooth Curry restoraną netoliese esančiame Plaza Athenee viešbutyje. Eiti nusprendžiam pėsčiom, nes atstumas – ne daugiau kaip kilometras. Esam pačiam miesto centre, gatvė be proto judri, pilna žmonių ir mašinų, nors jau septina vakaro, bet tebeveikia visos parduotuvės, nuo tiesiai ant šaligatvio išrikiuotų vežimėlių  pardavinėjamas maistas, prie mažų šventyklėlių būriuojasi žmonės, degina smilkalus, kloja prieš Budos statulėles ryškiai oranžines gvazdikų girliandas. Gatvės gyvenimas Bankoke, panašu, niekada nesustoja – na gal nebent gilią naktį. Vienoj vietoj tenka pereiti plačią judrią gatvę antžeminiu pėsčiųjų tiltu. Jo viduryje  stabtelim pažiopsoti į žiburėliais nusėtus dangoraižius ir nenutrūkstantį mašinų srautą. Po vakarienės vėl tom pačiom, nei kiek neištušrėjusiom ir nenurimusiom gatvėm grįžtam atgal į viešbutį.