Devintoji kelionės diena. Šiaip jau dienų neskaičiavome, gyvenome pagal “čia ir dabar” principą, bet ši diena – ypatinga, šįvakar mūsų laukia Sachara. Bet pirmiausia – Tinerhir ir Todra tarpeklis. Iki Tinerhir (arba Tinghir, žiūrint kokiu šaltiniu remsitės, net žemėlapiuose ir kelio ženkluose rašyba skirtinga) tik pusvalandis, kelias geras, taigi netrukus jau artėjam prie Todra tarpeklio ir nuo kelkraščio grožimės Tinerhir panorama.
Todra tarpeklis
Įvažiuojame į Todra tarpeklį gana anksti, pusę vienuolikos; giliausioji tarpeklio dalis tik pusiau apšviesta saulės. Buvome skaitę internete, kad geriau čia atvažiuoti anksti ryte, nes įdienojus suvažiuoja labai daug žmonių ir pasidaro grūstis, ypač savaitgalį (o buvo kaip tik šeštadienis). Ir tikrai – dar buvo labai ramu ir tuščia. Neskubėdami pervažiavome tarpeklį ir gal už pusvalandžio sustojome kitame jo gale.
Kilo klausimas, ką daryti toliau – sukti atgal, pasivaikščioti po aplinkinius kalnus ar važiuoti toliau? „Lonely Planet“ parašyta, kad pravažiavus tarpeklį, už kelių kilometrų yra nuostabaus grožio Tamtatouchte kaimelis. Na gerai, galvojam, važiuojam iki to kaimelio, pasigrožėsim vaizdais, o gal ir papietausim, ar bent kavos išgersim. Pasakyta – padaryta, važiuojam. Kelias, pravažiavus tarpeklį, tapo labai nekoks (pačiam tarpeklyje kelias irgi daug prastesnės būklės nei Dades tarpeklyje), ne vieną kartą jau galvojom, kad laikas sukti atgal, kai vėl privažiuodavom negrįstą ir duobėm išdaužytą kelio ruožą, bet vis nuspręsdavom pavažiuoti kiek toliau, ir po kiek laiko kelias vėl kiek pagerėdavo. Vaizdai irgi buvo neblogi, tarpais įvažiuodavom į mažesnius tarpeklius, paskui vėl išvažiuodavom į erdvesnius slėnius. Taip pasiekėm ir Tamtatouchte. Deja, kame tas ypatingas kaimelio grožis, taip ir nesupratom, tai tik sustojom kavos išgerti vietinėje kavinukėje, paskui apsukom ratą aplink kaimelį ir pasukom atgal link tarpeklio.
Atgal važiavom tuo pačiu keliu ir vėl dairėmės į dangų remiančias raudonas uolas. Vienu momentu dar susidūrėm su ožių kaimene, ir aišku turėjom palaukti, kol jie neskubėdami pereis kelią.
Grįžę atgal į giliausią tarpeklio dalį (ji yra pačioje tarpeklio pradžioje, jei atvažiuoti nuo Tinerhir pusės), pastatėme mašiną ir nusileidom prie upės – ar tiksliau, upeliuko, nes vandens labai jau nedaug. Bet užtai vėsu, net ir šioks toks vėjelis pučia (šiaip buvo labai karšta diena, dėl to ir minties po kalnus pasivaikščioti atsisakėm).
Pabraidžioję po upę, prisėdom papietauti viename iš dviejų upės pakrantėje uolų papėdėje įsikūrusių viešbučių (prie įvažiavimo į tarpeklį yra daugiau restoranų, bet šitie du, pačioje tarpeklio širdyje, mums pasirodė romantiškesni). Jau buvo beveik pirma valanda, ir mašinoms pastatyti skirta aikštelė kuo toliau, tuo labiau pilnėjo; supratom, kad gerai padarėm atvažiavę anksčiau. Į viešbučio kavinukę irgi atėjom laiku – dar spėjom susirasti staliuką pavėsyje, o paskui pradėjo plūsti turistų (daugiausia iš arabų šalių) grupės. Pavalgėm, beje, labai skaniai (nerimavom, kad tokioj turistinėj vietoj maistas bus nekoks, bet to Maroke nė karto nepasitaikė).
Merzouga ir nakvynė dykumoje
Po pietų atsisveikinom su tarpekliu ir patraukėm toliau – mūsų dar laukė beveik keturių valandų kelionė iki Merzouga miestelio. Ir vėl pravažiuojam Tinerhir – miestą-oazę Atlaso kalnų papėdėje.
Pakeliui į Merzouga mus lydėjo nesvetingas, saulės išdegintas šiek tiek kalnuotas peizažas. Provincijų ribą žymėjo terakotos spalvos berberiškos architektūros statiniai, papuošti baltais ornamentais, aš juos praminiau „dykumos vartais“. Sutikom ir kupranugarių – bet jie, skirtingai ne avys ar ožiai, ramiai sau ganėsi pakelėj ir po mašina nelindo.
Jau visai netoli Merzougos, pravažiuojant pro nemažą miestelį, iš aikštelės šalikelėje vienas po kito išsuko net septyni geltoni autobusiukai, su užrašais „transport scolaire“, vežantys namo mokinukus. Tie autobusiukai važiavo labai negreitai, artimiausias kaimelis buvo tolokai, tad mums teko vilktis jiems iš paskos. Vaikai paskutiniajame autobusiuke linksminosi rodydami mums visokias grimasas, o mane labai šokiravo, kaip jie elgiasi su šiukšlėmis – kas kelios minutės pro autobusiukų langus skriejo tušti traškučių ir sulčių pakeliai, kolos buteliukai, šokolado pakuotės… ko nebereikia, tą pro langą meta. Keista, kad pakelės nebuvo ištisai nusėtos šiukšlėm – gal jas retkarčiais kas nors surenka?
Artėjam prie Merzouga, peizažas keičiasi, už juodo žvyro ruožo jau matosi smėlio kopos – Erg Chebi, mūsų šio vakaro tikslas. Sachara.
Šiek tiek nerimavom, kaip reikės rasti viešbutį, nes nurodymai buvo labai neaiškūs – Hasi Labied kaimas, netoli Merzougos, o viešbutis už to kaimo, prie pat kopų… aha, aiškiau ir būti negali! Tiesa, pradėjus artėti prie Merzougos, prie kiekvienos kryžkelės rikiavosi eilė nuorodų – tikėjomės, kad ir mūsiškis viešbutis tarp jų bus. Bet kartu pradėjo imti nerimas dėl kito dalyko – didžioji dauguma tų nuo pagrindinio kelio atsišakojančių keliukų buvo tiesiog žvyrkeliai ar, dar blogiau, smėlėti keliukai, nuvingiuojantys kažkur į juodas tolumas, link smėlio kopų. O mūsų mašinytė taigi nepravažiuos tokiais keliais. Bet pagaliau privažiavom gerą asfaltuotą keliuką, šalia kurio puikavosi nuoroda ir į mūsų viešbutuką. Kryžkelėj budėjęs vietinis tuoj prišoko klausti, ar mums nereikia gero viešbučio, bet išgirdęs, kad jau turim užsirezervavę kambarį, nepuolė atkalbinėti, dargi pasakė, kaip rasti. Nepaisant to, kaimo pakrašty teko dar kartą klausti kelio, nes ženklai staiga pasibaigė. O viešbutis, kaip ir buvo žadėta, iš tiesų pačiam kaimo pakrašty, toliau – tik dykuma.
Mus pasitiko viešbučio savininkas, ceremoningai pasisveikino, pasiūlė arbatos. Susėdom lauke prie staliuko, kartu išgėrėm arbatos, pasišnekučiavom – tikras berberiškas svetingumas, pasijutom savi ir laukiami. Po kurio laiko šneka pakrypo link dykumos, ir mums buvo pasiūlyta, jei pageidaujam, nakvoti ne viešbutyje, o dykumos stovykloje. Kaina dviem žmonėm – 50 eurų, už kambarį mokėti nereikės, jo ir neturėsim, mūsų daiktus padės į saugyklą, bet ryte, grįžę iš dykumos, galėsim palįsti po dušu ir papusryčiauti. Kadangi mes jau buvom pasiruošę tokiam variantui (viešbučio puslapyje buvo parašyta, kad jie organizuoja ekskursijas į dykumą), tai iškart ir sutikom. Savininkas labai apsidžiaugė – mat tą naktį į viešbutį turėjo atvykti 26 žmonių grupė ir jam reikėjo kiekvieno laisvo kambario. Išgirdę tokias naujienas, mes jau nė kiek neabejojom, kad norim nakvoti dykumos stovykloje – juolab ten, išskyrus mus ir mus lydinti berberą, daugiau nieko nebus. Pasak savininko, „you will be King and Queen of the desert tonight“.
Greitai susiruošėm, ir po pusvalandžio jau stovėjom kieme, kur mūsų laukė du kupranugariai ir senyvo amžiaus tradiciškai apsirėdęs berberas, Mohamed. Iškart paaiškėjo, kad su juo nesusikalbėsim – jis šiek tiek kalba prancūziškai, o angliškai – nei bum-bum. Kai dabar pagalvoji, gal ir rizikinga buvo leistis į dykumą, kai negali net dorai susikalbėti su vedliu, bet kažkaip tuo metu mums tai neatrodė kliūtis. O ir jokių problemų nekilo – nors, žinoma, bendravimas su Mohamed būtų buvęs smagesnis, jei būtume galėję normaliai susikalbėti.
Taigi susėdom ant kupranugarių, ir išlingavom į dykumą. Jau buvo vėloka, apie pusė septynių, bet iki saulėlydžio dar apie pusantros valandos – atrodė, kad laiko užteks su kaupu, ir nuvykti iki stovyklos, ir saulėlydžiu pasigėrėti bei jį pafotografuoti. Mat, pagal ankstesnę patirtį kitose šalyse, įsivaizdavom, kad ta stovykla bus už kokio pusvalandžio kelio ir greičiausiai iš jos matysis kaimelio stogai. Bet labai apsirikome – ėjome per dykumą apie pusantros valandos, ir kai pagaliau pasiekėme stovyklą, aplinkui buvo tik smėlio kopos, kaimelio seniai nebesimatė. Tiesa, už dviejų kopų buvo didelė stovykla, ar net kelios stovyklos, bet iš mūsų stovyklos, įrengtos duburyje tarp dviejų aukštų kopų, tų kitų stovyklų mes nei matėm, nei girdėjom.
Kol pasiekėm stovyklą, saulė jau buvo beveik nusileidusi, taigi Mohamed mus paliko aukštos kopos papėdėje ir ženklais parodė, kuria kryptim jis su kupranugariais eis link stovyklos (kad mes paskui rastume, nes netoliese buvo dar pora mažų tuščių stovyklų). Mes tuoj pat kopos ketera užsikabarojom beveik iki viršūnės (kaip sunku, pasirodo, kopti per smėlį! Ir koks vertigo jausmas apima, kai kopa ima vis labiau statėti, nors kristi juk nėra kur, blogiausiu atveju per minkštą smėliuką nusiridensi žemyn) ir susėdom ant šiugždančio, vėjo be perstojo pustomo smėlio pasigėrėti saulėlydžiu ir Sachara. Pagaliau Sachara, tokia, apie kokią aš visada svajojau, su aukštom didžiulėm aukso spalvos kopom! Jausmas buvo neapsakomas. O tuo tarpu dar ir mėnulis patekėjo – ir ne šiaip mėnulis, o pilnatis. Mums pasisekė!
Laikinai pasisotinę Sacharos magija, nusileidom į stovyklą, kur Mohamed jau plušėjo, ruošdamas vakarienę. Ir prasidėjo puikiausias vakaras per visą kelionę. Pati stovykla – gana primityvi, tiesiog keletas kvadratu sustatytu palapinių, mediniais karkasais ir aptrauktų brezentu ar kitokiu audeklu. Viena iš tų palapinių – virtuvė, trys skirtos svečiams, dar viena – vedliui. Viduryje ant smėlio pastatytas staliukas, aplink jį iš trijų pusių patiesti kilimai, ant jų padėtos kelios pagalvėlės – rytietiška prabanga po Sacharos dangum.
Mohamed išvirė stiprios kvapnios mėtų arbatos, su visom ceremonijom ją išpilstė, paskui visi būtinai turėjom susidaužti arbatos stiklinėm, o tada jau neskubėdami gurkšnojom arbatą ir bendravom. Nepaisant kalbos barjero, šnekos nepritrūko, ir visai nebuvo jausmo, kad nesusikalbam. Naudojom visus mums žinomus prancūzų kalbos žodžius, gestus, šypsenas ir kitokią mimiką, o dažniausiai – berberų kalbos žodį „Waha“, reiškiantį „viskas yra puiku“. Apie Mohamed sužinojom, kad jis yra iš beduinų klajoklių genties, kad visą gyvenimą praleidęs dykumoje, kad dykuma ir yra jo gyvenimas, kad niekad nėjo į mokyklą, kad užsienio kalbų (prancūzų, ispanų, italų) išmoko iš turistų, kad turi labai gerą žmoną ir labai gerus vaikus. Visai nemažai, iš tikrųjų, turint omeny, kad žodynas buvo labai ribotas.
Virtuvėje tuo tarpu troškinosi mūsų vakarienė – daržovių tajine. Valgėme mūsų palapinėje, matyt, dėl to, kad ten yra elektros lemputė, nes kieme tik mėnulis mums švietė. Valgėm visi kartu, tiesiai iš tajine indo, padaže mirkydami ir užsikąsdami apvalia balta marokietiška duona, kurią Mohamed, vėlgi su ceremonijom, sulaužė į gabalus, prieš tai ženklais mus patikinęs, kad kruopščiai nusiplovė rankas. Buvo labai skanu, netgi skaniau negu tikėjausi – daržovių troškinys niekad nebuvo mano mylimiausias patiekalas, bet šįkart matyt suveikė dykumos magija. Desertui gavom apelsinų ir dar po stiklinę arbatos.
Po vakarienės peržiūrėjom dienos nuotraukas (nepataisomi technikos vergai – ir į dykumą pasiėmėm planšetę), parodėm Mohamed kitų savo kelionių nuotraukas (jam kažkodėl ypač didelį įspūdį paliko Indija, o nuotrauka, kurioje užfiksuotas vežimą traukiantis kupranugaris, jis išvis ilgai negalėjo atsistebėti). Paskui vėl išėjom į lauką, pasak Mohamed, „regarder les etoiles“ (stebėti žvaigždžių). O lauke – šviesu kaip dieną, pilnas mėnulis virš dykumos šviečia geriau už bet kokią lempą. Vėl pasėdėjom, patylėjom, apsikeitėm nuoširdžiais „Waha“, vėl patylėjom; gaila tik, žvaigždžių nesimatė visai, jas nustelbė mėnesiena. Po kurio laiko Mohamed pasiūlė pasivaikščioti po aplinkines kopas. Mes, aišku, sutikom. Mohamed išėjo basas, bet mes batų nusiauti nesiryžom – o jei netyčia ant kokio skorpiono užsirausim? Užkopėm ant artimiausios kopos ir susėdom ant keteros. Ilgokai ten pasėdėjom. Pūtė lengvas vėjelis, virš nutilusios dykumos švytėjo didžiulis geltonas mėnulis, aplink šiugždėjo vėjo nešamas smėlis. Tokie tobulai magiški momentai išlieka atminty visam gyvenimui.
Galiausiai Mohamed pakilo, nuėjo iki kopos krašto ir ant užpakalio nučiuožė žemyn, link stovyklos. Mes susižvalgėm, nusprendėm, kad ir mums toks persikėlimo būdas patinka, ir pasileidom iš paskos. Paskutinius kelis metrų, kai kopa tapo kiek nuožulnesnė ir užbuksavom, be ceremonijų už kojų buvom nutempti žemyn. Kvatojomės kaip išprotėję!
Jau po vidurnakčio galiausiai sulindom į palapinę miegoti. (Mohamed taip gražiai man palinkėjo labos nakties: „Bonne nuit, Fatima“.) Lova – primityvi, du čiužiniai plius tos pačios pagalvės iš lauko, ant jų patiesta vilnonė antklodė, kita antklodė – užsiklojimui. Apie patogumus ar higieną kalbėti netenka, bet išmiegojom palyginus visai neblogai. Antklodės beveik ir nereikėjo, nes palapinėje buvo labai šilta. Tik vėjas labai ūžavo, mane vis pažadindavo, atrodė, kad ir palapinę nuneš. Ir dar kačiukai nuolat miauksėjo. Paklausite – kokie kačiukai vidury dykumos? Taip taip, ten gyveno katė su dviem visai dar mažais kačiukais (taip ir nesupratom, iš kur ji ten atsirado – „tiesiog atėjo“, sakė Mohamed). Tai tie kačiukai visą naktį kieme žaidė ir nenustodami garsiai ir įkyriai miauksėjo. Vienu momentu, jau į parytį, prabudau ir man pasirodė, kad tas miauksėjimas labai jau iš arti sklinda. Užsidegiau žibintuvėlį – nagi tikrai, tupi katinėliai vidury palapinės ir apvaliom kaip lėkštės akim į mane spokso. Ir dar pora tokių vizitų tą naktį buvo.
Po pusiau bemiegės nakties šeštą ryto mes jau kėlėmės (Mohamed parpė sau – sakėm jam nesikelti, nes turim žadintuvą telefone, tai jis labai apsidžiaugė) ir ėjom aukštai ant kopų keterų laukti saulėlydžio. Kol saulė patekėjo, buvo labai šalta ir labai vėjuota – o aš, kvaiša, buvau tiek užsimiegojusi, kad palikau stovykloje savo šiltą peruvietišką megztinį, kurį būtent tam ir tempiausi į dykumą, kad nesušalt laukiant saulėtekio. Kai užkopėm ant kopos keteros ir tapo šalta, jau tingėjau leistis žemyn ir paskui vėl ropštis aukštyn – užtai dar labiau laukiau saulės patekant. O saulė neskubėjo, mėnulis irgi dar nenorėjo užleisti savo vietos danguje, bet rytų pusėje ir dangus, ir dykuma jau pamažu dažėsi švelniai rausva spalva.
Pamažu ėmė kilti saulė, pasidarė šilčiau, bet vėjas tebepustė smėlį, mūsų pėdsakai palei kopos kraštą, kur praėjome tik prieš valandą, jau buvo beveik užnešti. Ant tos kopos keteros, kur planavom prisėsti ir stebėti saulėtekį, nei stovėti, nei sėdėti, nei fotografuoti buvo neįmanoma, nes smėlį nešė tiesiai į akis ir į objektyvą. Teko pasitraukti toliau. Bet saulę pasitinkančios dykumos vaizdai nuo to netapo prastesni.
Iki soties pasidžiaugę saulėtekiu, neskubėdami per aplinkui grįžom į stovyklą. Mohamed mūsų jau laukė, iškart gavom po stiklinę „berberų viskio“ (taip jis vadino mėtų arbatą), o paskui jis iš maišelio ėmė traukti kažkokius daiktus. Ojojoj, pagalvojom, atėjo metas privalomiems suvenyrams! Tai buvo jo žmonos pasiūtas odinis kupranugaris, papuoštas įvairiaspalviais kaspinais, ir dvi fosilijos, kurias jis sakėsi pats radęs netoliese esančiuose kalnuose ir pats nušlifavęs. Fosilijos buvo visai neblogos, tai vieną ir nupirkom už 100 dirhamų (jautėm, kad derėtis šiuo atveju būtų buvę nepadoru). Na o paskui jau beliko ruoštis kelionei atgal į viešbutį – tiesa, prieš tai dar abu nusifotografavom kartu su Mohamed, kuo jis kažkodėl liko labai patenkintas. Improvizuotai fotosesijai pasibaigus, atsisveikinom su stovykla (kačiukai tebemiauksėjo kažkur po palapinėmis – ir kada jie miega?) ir leidomės į ilgą kelionę per kopas.
Atgal ėjom kitu maršrutu – ne takais tarp kopų, kaip iš vakaro, o daug vaizdingesniu keliu, kopų keteromis. Tiesą sakant, aš jokio tako ten nemačiau, ir pėdsakų nebuvo, bet Mohamed ėjo labai užtikrintai, matyt kelią žinojo kaip savo penkis pirštus. O kaip buvo smagu! Sėdi sau aukštai ant kupranugario nugaros, o jis neskubėdamas linguoja pačia kopos ketera, paskui stačiu šlaitu leidžiasi žemyn, o paskui vėl taip pat stačiai kyla į kitą kopą – tenka stipriai laikytis, kad nenulėktum žemyn. Koks neapsakomai puikus tas jausmas, kai esi aukštai aukštai ir visa dykuma tau po kojomis – virš tavęs tik bekraštis ryškiai mėlynas dangus, ir visiška tyla aplinkui, tik smėlis šiugžda ir šlama, vėjo pustomas, ir kupranugariai žengia taip minkštai minkštai, beveik be garso, o aplinkui vienas po kito veriasi kvapą gniaužiantys vaizdai, į kurią pusę bepažvelgtum. Niekad nepamiršiu to ryto ir tos nuostabios kelionės per kopas.
Pagaliau ėmėme artėti prie smėlynų ribos – kitoje pusėje oazė ir juodo žvyro laukai (net keista, kokia didelė dykumos dalis yra būtent akmenys ir žvyras, o ne smėlio kopos). Žemai slėnyje tarp kopų ėjo kupranugarių karavanas – tai grįžinėjo stovyklautojai iš tos didžiulės stovyklos netoli mūsiškės. Mohamed sakė, kad paprastai ir jis grįžta tuo keliu, bet šiandien pasirinkęs aukštumų maršrutą, mat norįs mums padaryti malonumą, nes mes esame geri žmonės. Ciniškai pagalvojau, kad gal labiau dėl to, jog suvenyrą noriai nupirkom, bet susigėdjusi tuoj nuvijau šią mintį. Galų gale, koks gi skirtumas – esmė tame, kad Mohamed mums padovanojo dar vieną puikų prisiminimą iš dykumos, už ką jam esame labai dėkingi.
Po beveik dvi valandas trukusios kelionės per kopas pasiekėme viešbutį ir labai šiltai atsisveikinom su Mohamed. O viduje mus pasitiko viešbučio savininkas ir juokdamasis pasiteiravo: „So how was my father‘s English?“ (Kaip jums patiko mano tėvo anglų kalba?) Vos neišsižiojom iš netikėtumo – net neįtarėm, kad tai jo tėvas mus į dykumą vedė. Šiaip ar taip, pasinaudojom proga ir paprašėm mūsų vardu padėkoti tėvui už nuostabią viešnagę dykumoje. Vyrukas liko labai patenkintas.
Čia ir baigiasi ilgasis pasakojimas apie dykumą. Visiems, kas ketinate vykti į Merzouga, rekomenduoju Auberge La Source viešbutuką ir nakvynę dykumoje Mohamed kompanijoje. Šis žmogus nuoširdžiai myli dykumą, ir ta jo meilė persiduoda visiems, kas su juo pabendrauja. Paskui Tripadvisor puslapyje radom kitų keliautojų atsiliepimą – jie sakė tą patį, ką ir mes, t.y. kad susikalbėti su Mohamed buvo sunku, bet bendravosi puikiai.
Draa slėnis
Nusiprausę, susitvarkę ir skaniai papusryčiavę, palikome svetingąjį viešbutuką ir išvažiavom į Zagora. Kelias laukė netrumpas, beveik pusketvirto šimto kilometrų, ir kadangi išvažiavom vėlokai, tikėjomės Zagora pasiekti jau visai pavakare. Iš pradžių pakelėj dar matėm civilizacijos pėdsakų, net ir kažkokį nemažą miestelį pravažiavom, jau nepamenu jo pavadinimo, o paskui didžiają kelio dalį mus lydėjo labai rūstus ir nesvetingas peizažas – akmenuotos dykros, rusvai pilki atšiaurūs kalnai, reti medžiai, žalumos beveik nesimatė. Atšiauru, bet ir savotiškai gražu – kažkuo užbūrė mane tos saulės nudegintos begalinės erdvės. Sakoma, kad tik šiame atšiauriame krašte pabuvęs supranti, kas yra tikrasis Marokas ir kaip sunku jame išgyventi.
Po poros valandų sustojome Alnif miestelyje išgerti kavos. Priėjo kavinės savininkas, pradėjo pasakoti apie savo fosilijų parduotuvę, kad pats eina į kalnus jų ieškoti, bendradarbiauja su specialistais iš viso pasaulio, lydi juos į ekspedicijas, kad jo rastų fosilijų nuotraukos net įdėtos į knygą, kurią jis mums irgi parodė. Nuėjom kartu su juo į parduotuvę, jis daug pasakojo apie tas fosilijas, kokios būtent rūšys randamos Maroko kalnuose, kaip jos valomos ir poliruojamos. Dabar, aišku, aš jau viską pamiršau, nes fosilijos mane nelabai domina, bet tuo metu buvo labai įdomu, ir žmogus taip užsidegęs pasakojo ir rodė.
Kelyje dar ir kupranugarių sutikom – jie visai neskubėdami ėjo per kelią, o mums, aišku, teko kantriai laukti.
Papietauti sustojome Tazarine miestelyje. Pagrindinėje jo gatvėje, negrįstoje, įkaitusioje ir dulkėtoje, buvo kelios kavinės, skirtos turistams, su meniu ir su spalvingom staltiesėm padengtais staliukais. Gatvėje stovėjo keli džipai, bet kitų turistų nematėm. Valgėm, aišku, ir vėl tajine, ir paslapčia stebėjom kavą su pienu geriančius ir savo reikalus aptarinėjančius vietinius verslininkus prie gretimo staliuko.
Dar po geros valandos pasiekėm kryžkelę, viena kryptimi – Ourzazate ir kalnai, kita – Draa slėnis, Zagora ir dykuma. Pasukom link Zagora, Ourzazate dar palauks. Netrukus privažiavome Draa upę, jos krantuose nusidriekę palmių giraitės ir javų laukai. Tokia gaivi mums pasirodė ta žaluma po begalinių rudai pilkų peizažų, pro kuriuos visą rytą važiavom.
Trumpam stabtelėjome prie sargybos bokšto, kažkada saugojusį Draa slėnį.
Slėnio peizažas pilnas kontrastų – rausvai rudai pilki saulės išdeginti kalnai, atrodo, be jokio gyvybės ženklo, ir jų papėdėje nusidriekusios didžiulės dulkinai žalios palmių oazės. Pakelėse visur kasbah griuvėsiai, vieni visai apleisti, kituose žmonės įsikūrę gyvena. Paskui prasidėjo prie oazių prisiglaudę miesteliai, apsupti nesvetingų kalnų.
Miesteliai ėjo vienas po kito, Zagoros vis nebuvo, o mes jautėmės vis labiau pavargę, matyt ėmė atsiliepti pusiau bemiegė naktis (vis per tuos kačiukus!). Jau nei peizažas nebedomino, nei griuvėsiai, norėjosi tik pasiekti viešbutį. Pagaliau privažiavom Zagora (gana didelis, pakankamai modernus ir iš esmės beveidis miestas), po ilgų ieškojimų radom savo viešbutuką, La Petite Kasbah, ir labai nusivylėm tuo, ką ten aptikom. Atsiliepimai buvo geri, todėl ir pasirinkom būtent šią vietą, bet apžiūrėję nusprendėm, kad jau išaugom iš backpackers amžiaus ir pasiieškosim ko nors mažiau apleisto ir su daugiau komforto. Radom netoliese kitą viešbutį, gerokai didesnį, ką ten – didžiulį, visas kompleksas su sodu, baseinu, baru ir restoranu – paprastai tokių nelabai mėgstam, bet tingėjom toliau ieškoti, tai apsistojom ten. Pasirinkimas pasirodė geras – viešbutis buvo beveik tuščias, taigi likusią popietę ramiai praleidome prie baseino, nes jau niekam daugiau nebeturėjom jėgų. Vakarieniavom irgi viešbutyje, į Zagora nei kojos neiškėlėm. Matyt, reikėjo jau mums poilsio dienos – ar bent popietės.
Po vakarienės išėjom pavaikštinėti gatve už viešbučio vartų. Kitoje gatvės pusėje šlaitas leidosi link upės, ant suoliukų sėdėjo vietiniai žmonės, kitame krante stūksojo didžiulis Jebel Zagora kalnas, o iš už jo šlaito, įstrižai kertančio horizontą, sklido ryški, bet aiškiai nežemiškos kilmės šviesa – lėtai tekėjo mėnulis. Sulaukėm, kol jis visas išniro virš kalno kontūro, o paskui nusprendėm pažaisti slėpynių – paėjom kelis šimtus metrų į kairę, ir mėnulis vėl pasislėpė už kalno keteros, ir vėl galėjom stebėti jį patekant. Tokia buvo mūsų kultūrinė/pramoginė programa tą vakarą.
Kitą rytą gavom labai puikius pusryčius viešbučio restorano kiemelyje, po ūksmingais apelsinmedžiais. Kaip man patinka rytai karšto klimato šalyse, kai dar maloniai vėsu, saulė šildo, bet nekaitina, oras gaivus, diena dar tik prasideda, ir žinai, kad ji vėl bus graži ir saulėta. Jei dar geros kavos puodelis po ranka, tai išvis tobula. Deja, geros kavos Maroke beveik nepasitaikė, viešbutis Zagoroje nebuvo išimtis.
Papusryčiavę ėmėm svarstyti, ką šiandien nuveikti. Iki vakaro reikia pasiekti Ourzazate, iki ten – apie trys valandos kelio (iš tikrųjų važiavom ilgiau, bet apie tai vėliau). Nusprendėm, kad pakeliui pamėginsim apžiūrėti nors vieną kasbah (kas nėra taip paprasta, kaip atrodo, nes į tuos griuvėsius ne visada taip lengva patekti, dažniausiai jokių ženklų nėra). Šiaip dar buvom ketinę keltis anksti ryte ir kopti į Jebel Zagora kalną, nes nuo viršūnės turėtų atsiverti gražūs vaizdai į slėnį. Bet kopti būtų reikėję apie dvi valandas, kalnas atrodė labai jau status, o dar ir nebuvo labai aišku, kaip rasti tako pradžią, taigi nusprendėm, kad apsieisim be kalno ir be vaizdų. Susipakavom ir pro palmių giraites patraukėm atgal per Draa slėnį link Agdz ir Ouarzazate.
Netrukus privažiavom nedidelį tarpeklį tarp dviejų kalvų, kur vakar matėme vietinių moksleivių ekskursiją. Pagalvojom, gal čia kažkas įdomaus, ir sustojom. Šiek tiek paėjom takeliu tolyn, bet buvo aišku, kad jis niekur neveda, taigi po kurio laiko pasukom atgal. Grįždami užmatėm kalvos šlaitu į viršų vedantį takelį. Kaipgi neužlipsi ir nepasižiūrėsi, kas ten, viršuje, nors ir labai karšta. Tikėjausi, kad takelis atves iki kalvos viršuje esančio apgriuvusio bokšto. Taip ir buvo – o užkopus į viršų atsivėrė puikūs vaizdai į slėnį ir kalnus. Netrukus pasiekėm ir griuvėsius – tikriausiai tai buvo dar vienas sargybos bokštas, stovėjęs puikioje strateginėje vietoje, nes matosi nuo ten gana toli.
Saulė tuo tarpu pasiekė zenitą, tapo rimtai karšta. Viršuje pūtė lengvas vėjelis, bet ir jis nebuvo vėsus – jautėme Sacharos alsavimą, ji juk ir čia visai netoli. O mums jau laikas keliauti toliau. Bet šis netikėtas pasivaikščiojimas buvo puiki dienos pradžia.
Važiuojam toliau pagrindiniu (ir ko gero vieninteliu normaliai pravažiuojamu) keliu per Draa slėnį, pakeliui driekiasi miesteliai, o juose – kasbah griuvėsiai, ištisai, vienas po kito. Ir sargybinį bokštą vėl pravažiuojam.
Sustojom Tinzouline ir nusprendėm, kad nors vieną tų įtvirtintų gyvenviečių reikia iš arčiau apžiūrėti. Tame miestelyje jų buvo net keturios, kuri labiau verta dėmesio, sunku buvo nuspėti, todėl spėtinai pasirinkom vieną ir patraukėm link jos. Kiek paėję, pamatėme plyšį molinoje sienoje (anksčiau ten tikriausiai buvo durys) ir įsmukome vidun. O viduje pasitiko siaurų tamsių gatvelių raizginys. Ši kasbah nėra visiškai negyvenama, vietomis gatvėse pasitaikydavo užrakintos durys, bet gyventojų nesutikom, išskyrus būrį mokinukų, kurie kartu su mumis įėjo vidun, smalsiai kikendami mus apžiūrėjo ir dingo kažkur už tamsaus posūkio. Mes jiems iš paskos eiti nedrįsome, ne tiek dėl to, kad tamsu ir nejauku, o kad nesinorėjo nekviestiems brautis į kitų žmonių kiemus.
Netrukus priėjom kasbah pakraštį ir įspūdingus, bet gerokai apgriuvusius vartus. Toliau nebebuvo kur eiti, tad pasukom atgal. Kadangi jokios informacijos nebuvo, tai ir po šiai dienai nežinau, kokia buvo šios kasbah istorija, bet įdomu buvo po ją pasivaikščioti. Tuo pačiu keliu grįžom atgal, ir į kitas miestelio kasbah jau nebeėjome, nusprendėm, kad nieko kitokio ten nepamatysim, o ir karštis buvo nemenkas, tikrai virš 30 laipsnių.
Važiuojam toliau per saulės išdegintą Draa slėnį. Tądien, pamenu, galvojom, kad nieko ten labai ypatingo, kad šioje kelionėje visai tai jau matėme – ir kalnus, ir palmių oazes, ir kasbah griuvėsius, ir kad nebuvo jokio reikalo trenktis tokį kelią į Zagora, geriau būtų buvę iš Merzouga važiuoti tiesiai į Ourzazate ir pasidaryti poilsio dieną, arba viena diena anksčiau prie jūros patraukti. Ir dabar taip manau, bet kita vertus, kai žiūriu nuotraukas, galvoju, kad gražu ten visgi – gal ir gerai, kad turėjom progą visa tai pamatyti.
Ouarzazate ir Anti Atlaso kalnai
Agdz miestelis – dykumos kelių kryžkelėje. Pilies fone – garsusis tajine formos Kisane kalnas (dažnai jis taip ir vadinamas, Tajine Mountain). Čia ketinome papietauti, bet sustojus pagrindinėje miestelio aikštėje, kavinukių pasirinkimas buvo nekoks – nei viena jų nekėlė pasitikėjimo ir nesinorėjo ten valgyti. Patraukėm toliau, galvodami, kad turbūt teks pasitenkinti pakelės krautuvėlėje įsigytu čipsų ar sausainių pakeliu. Bet netrukus Agdz pakraštyje pamatėme kempingą su tvarkingai atrodančiu restoranėliu. Ten ir papietavome jaukiame sodelyje medžio pavėsyje (buvo labai karšta). Mums kompaniją palaikė labai simpatiškas šunėkas. Galvojom, kad jis aplinkui trinasi, nes tikisi kokį kąsnelį gauti nuo mūsų pietų – bet ne, šunelis buvo labai gerai išauklėtas (o gal sočiai paėdęs) ir mūsų lėkščių turiniu visai nesidomėjo, nors papietavom labai skaniai, ir kvapai turėjo būtų tikrai viliojantys, o galiausiai išsitiesė šalia mano kėdės ir kietai užmigo – tik jau mums išvykstant pramerkė vieną akį, bet keltis ir mus palydėti atsisakė.
Palikę Agdz, pasukom link Ourzazate. Atstumas lyg ir nedidelis, 70 km, bet važiavom beveik dvi valandas, nes kelias ir vėl pakilo į kalnus, prasidėjo viražai, serpantinai – kelionės tempas gerokai sulėtėjo. Bet vaizdai aplink buvo puikūs. Be galo įspūdingi vulkaniniai kalnai – taip ir matai vaizduotėje iš žemės gelmių besiveržiančia įkaitusią magmos „košę“. Pagaliau kalnų kelias pasuko žemyn ir pradėjom leistis į slėnį kitoje kalnagūbrio pusėje.
Ourzazate niekaip negalėjom surasti savo viešbučio, net du kartus teko klausti kelio. Pasidžiaugėm, kad prieš pat kelionę pakeitėm viešbutį šiame mieste – buvom užsisakę gerokai pigesnį, bet paskui pasiskaitėm atsiliepimus, kaip sunku jį rasti, ir paskutinę minutę apsigalvojom. Ano viešbučio turbūt visą vakarą būtume ieškoję. Na o savo viešbutį, tiksliau, „svečių namus“, La Temple des Arts, pagaliau radome mažoje gatvelėje kiek tolėliau nuo centro. Nė nebūtume pagalvoję ten ieškoti, nes pastatas iš lauko atrodė tiesiog kaip privatus namas, ir iškaba labai diskretiška, virš medinių vartų namą juosiančioje sienoje. Tuose didžiuliuose vartuose – mažos medinės durys, kurias paskambinus atrakina – vėlgi, labiau panašu į privatų būstą. Viešbutis buvo labai jaukus ir patogus, nors dekoras viduje gana savotiškas – kiekvienas kambarys įrengtas pagal kokio nors Holivudo filmo temą (tokia buvo savininko, Holivudo prodiuserio, idėja). Mes gyvenome „Scheherezade“ kambaryje, su visokiais paauksavimais, kolonomis, etc. Kažkuo man priminė viešbutį Kalifornijoje, Monterey, kur irgi kiekvienas kambarys buvo vis kitoks ir dekoras visur buvo over the top.
Kadangi Ourzazate pasiekėme gerokai vėliau negu planavom, nebeliko laiko apžiūrėti už 20 km esančią Ait Benhaddou tvirtovę, ir į Ourzazate kasbah irgi nebespėjom, pasidairėm į ją tik iš tolo, kitą rytą pravažiuodami. Išvis jau tapo aišku, kad per daug ambicingai buvom suplanavę atstumus šioje kelionės dalyje – kasdien užtrukdavom daug ilgiau negu tikėdavomės. Valandžiukę nusnūdome viešbutyje, o karščiui nuslūgus išėjom į miestą, pasidairyti ir pavakarieniauti. Iki centro buvo visai netoli, gal 10 minučių pėsčiomis, viešbučio darbuotojas patikino, kad gatvėmis vaikščioti saugu, ir tikrai, jokių problemų nebuvo. Kadangi jau buvo mirtinai įkyrėję maitintis tajine ir couscous, tai labai apsidžiaugėm, centre radę gausybę itališkų restoranų. Su kokiu pasigardžiavimu šveitėme makaronus ir picą! Po vakarienės dar pasidairėme po centrinę miesto aikštę, įkišom nosį į vietinį turgelį, pasėdėjom kavinukėj su mėtų arbatos stiklinaite – bet akys merkėsi, nuovargis darė savo, taigi dar prieš dešimtą grįžome į viešbutį ir kritome miegoti.
Ryte mūsų laukė gausūs pusryčiai viešbučio sodelyje, prie baseino. Kitų svečių nesimatė, gal jau išvyko, gal dar miegojo (nors viešbutuke iš viso tik 6 kambariai), taigi jautėmės kaip užmiesčio vilos savininkai, pietaujantys savo sodelyje. Buvo maloniai vėsu, bet žinojom, kad ir vėl laukia karšta dykumos klimato diena. O mūsų laukė labai ilgas kelias į Anti Atlas kalnus – net ir pagal optimistinius viamichelin apskaičiavimus, turėtume važiuoti apie 5,5 valandos, taigi realybėj turbūt bus visos aštuonios, turint omeny vingiuotus kalnų kelius, sustojimus pietums, nuotraukoms ir t.t. Taigi ilgai nedelsiame, devintą ryto paliekame viešbutį ir pasukame pietvakarių kryptimi. Mūsų tikslas – Tafraoute miestelis Ameln slėnyje, ten apsistosime trims naktims.
Galėjom rinktis maršrutą per Agadir, važiuojant tiesiai į vakarus beveik iki jūros, ir paskui pasukant žemyn, į kalnus, arba labiau tiesioginį, bet sudėtingesnį maršrutą tiesiai per kalnus. Pasirinkom pastarąjį, nes norėjom pakeliui pasimėgauti kalnų peizažais. Pirmoji kelio atkarpa, iki Tazenakht, vedė per neaprėpiamas tuščias erdves – aplink driekėsi žvyruotos lygumos, tolumoj šmėžavo neryškūs kalnų kontūrai, gyvenviečių beveik nesimatė, mašinų kelyje irgi tik vieną kitą tesutikom. Rūstus, nykus, bet tuo pačiu be galo gražus ir didingas peizažas, kurio, deja, neįmanoma nufotografuoti, nes nuotraukoje (ypač pro mašinos langą) tos begalinės erdvės suplokštėja ir lieka tik nykuma.
Tazenakht sustojome išgerti kavos (kavinukėje budėjęs kilimų parduotuvės savininkas bandė mus įkalbėti apžiūrėti jo kilimus, bet mes mandagiai atsisakėm), ir netrukus pajudėjom toliau. Pamažu peizažas ėmė keistis, tapo labiau kalnuotas. Bet pasikeitė ir orai – atvėso, dangų aptraukė migla, pro kurią beveik neprasimušė saulės spinduliai. Ir kuo toliau į pietvakarius, tuo didesnė migla ir prastesnis matomumas.
Pasiekę Taliouine, pasukome į mažesnį kelią, per kalnus vedantį link Ameln slėnio. Kelias tapo labai status ir vingiuotas, mane vėl ėmė žiauriai pykinti, bet vaizdai aplinkui vėrėsi vis gražesni – tik labai gaila buvo, kad migla vis nenorėjo sklaidytis. Privažiavę nemažą miestelį, Igherm, bandėm rasti, kur papietauti. Deja, nieko neradom – pora kavinių pagrindinėje gatvėje nekėlė pasitikėjimo, nebuvom tikri, kiek higieniškai ten paruošiamas maistas, o rizikuoti nesinorėjo. Teko pasitenkinti vietinėje parduotuvėlėje įsigytais čipsais ir sausainiais. Dar kiek pavažiavę sustojome pakelėje ir ten papietavome. Mašinoje, nes buvo vėsu ir vėjuota.
Anti Atlas kalnai labai skiriasi nuo Aukštojo Atlaso. Palyginimui – Aukštasis Atlasas labiau primena Alpes, Anti Atlasas – Pirėnus. Kalnai žemesni, labiau akmenuoti. Ir gerokai toliau į pietus, visai arti Sacharos, todėl čia beveik visada sausa, labai mažai žalumos, vyrauja rausvai ruda spalva. Bet vis dėlto labai gražu. Prie uolų prisiglaudę mažučiai, lyg žaisliniai kaimeliai.
Perkirtę dar vieną kalnų perėją, įvažiavome į be galo gražų kalnų slėnį. Tik va vėl ta aplink tvyranti migla koją pakišo – matomumas buvo nekoks, viskas aplink tarsi padengta pilku voratinkliu.
Jau visai artėjam prie Tafraoute, važiuojam pro puikius Ameln slėnį juosiančius kalnus ir tikimės, kad rytoj orai pasitaisys – mes juk norim pasivaikščioti po kalnus, ir ne tik pasivaikščioti, bet ir pasigėrėti jais saulės šviesoje. Kaip paskui paaiškėjo, su norais reikia elgtis atsargiai, bet apie tai – kitame įraše.