Pietų Marokas: Anti Atlaso kalnai ir Essaouira

Po ilgos dienos kelyje, išvarginti kalnų serpantinų ir prie žemės lenkiančio drėgnos miglos prisisunkusio oro, visai pavakare pagaliau pasiekėme Tafraoute. Tai nedidelis miestelis tarp kalnų, niekuo neypatingas ir smarkiai apšiuręs, bet labai pamėgtas turistų ir kalnų žygeivių. Mat Tafraoute yra labai puikioje vietoje, kalnai aplinkui superiniai, trasų begalės, nors nesudėtingų nedaug, nes kalnai statūs, uolėti ir akmenuoti, o klimatas – karštas ir sausas.

Mes ketinome apsistoti „Salama“ viešbutyje, pagal TripAdvisor rekomendacijas. Šio viešbučio neradome booking.com anei kur kitur, taigi kambarį rezervavome tiesiogiai emailu. Rasti viešbutį nesudėtinga, iškaba iš tolo matyti, bet privažiuoti prie jo ne taip lengva – tik po kelių bandymų pagaliau suradom įvažiavimą. Kadangi nakvosim čia tris naktis, pasirinkom „suite“ variantą. Kainos skirtumas buvo apie 6 eurai, taigi tikėjomės tiesiog didesnio kambario, bet gavome iš tiesų suite, su svetaine, miegamuoju ir koridoriuku su rūbu spinta. Pro langus puikiai matėsi judrus miestelio centras (viešbutis yra pagrindinėje miestelio aikštėje, jei galima tą aikštę taip skambiai vadinti) – labai įdomu būdavo stebėti, kas ten apačioj vyksta. Nuo gatvės viešbutį nuo gatvės skiria išdžiūvusi upės vaga. Vandens ten beveik niekada nebūna, skersai upės dugno eina betoninis takas ir laiptukai abiejose pusėse. Na o jei jau kada gerokai palyja (kas pasitaiko itin retai), tai galima pasinaudoti už kelių žingsnių esančiu tiltu.

Pasidėję daiktus, išėjom pasidairyti po miestelį. Oras tuo tarpu ėmė taisytis, migla pamažu sklaidėsi, ir buvo gerokai šilčiau negu dieną, kelionės metu. Tiesą sakant, buvo netgi karšta, nors ir beveik šešta valanda vakaro. Pasižvalgę po turgelį, pagrindine gatve patraukėm tolyn, tarp dviejų uolėtų kalnų sienų, iš abiejų pusių supančių miestelį. Kai kurie namai taip ir pastatyti, tiesiai ant uolų, tarsi įkomponuoti į jas. O įspūdingiausia man buvo didžiuliai akmenys, ten jų visur aplinkui pilna. Kaip ir kaktusų, kenčiančių nuo sausros.

Štai jau matosi įžymioji uola Tafraoute pakraštyje – „Napoleono kepurė“. Tik kad nelabai ji panaši į kepurę. Po poros dienų sužinojom, kad tai turistinis uolos pavadinimas, o vietiniai ją vadina tiesiog „pirštu“ – gerokai taiklesnis vardas, sakyčiau.

Palaipiojom šiek tiek po uolas, pasigėrėjom akmenuotais peizažais, ir niekaip negalėjom apsispręsti, ar bus įmanoma rytoj vieniems po kalnus pasivaikščioti. Suabejojom šio plano praktiškumu, nes jokių akivaizdžių trasų nesimatė, o kalnai labai uolėti ir statūs. Na bet rytoj bus matyt, o šiandien tik šiaip, pasivaikščiojimas apšilimui.

Jau saulei nusileidus patraukėm atgal į viešbutį. Buvom gerokai pavargę, todėl vakarieniavom viešbučio restorane. Ir vėl valgėm tajine – kitokio maisto miestelio restoranuose nebuvo, tik marokietiškas. Mums jis jau buvo kiek pabodęs, bet ką darysi, valgyti kažką reikia. Gerai, kad nors harira sriubos buvo, ją aš galėčiau kasdien valgyti. Po vakarienės trumpai pasivaikščiojom po miestelį – jis labai nedidelis, labai provincialus ir savotiškai labai jaukus, viena iš tų vietų, kuri visiškai nėra ką veikti ir kur galėtum pragyventi kelias savaites, ir nenusibostų. Vakarą pabaigėme viešbučio kavinukėje – ji įsikūrusi atviroje terasoje aikštės pakraštyje (viešbutis yra virš restorano ir kavinės), taigi ten renkasi ne tik viešbučio svečiai, bet ir miestelio gyventojai. Pasėdėjom pusvalandžiuką prie mėtų arbatos, stebėdami, kas vyksta aplink (vakarais, kaip žinia, gyvenimas Maroko miesteliuose virte verda) ir nusprendėm, kad šiai dienai įspūdžių užteks, laikas miegot.

Žygis Anti Atlaso kalnuose

Kitą dieną pradėjom sočiais pusryčiais, vėlgi toje pačioje kavinukėje. Pusryčiai – continental breakfast variantas: kava arba arbata, prancūziška duona, sviestas, sūris, džemas. Atskirai galima užsisakyti omletą. Kava, beje, buvo labai nebloga, o geriausias šios kavinukės bruožas – vėlgi tai, kad ji yra tiesiai pagrindinėje miestelio aikštėje, taigi pusryčiauti nenuobodu. Po pusryčių pavaikščiojom po kitą miestelio dalį, kurioje nebuvom vakar, užsukom į paštą nusipirkti pašto ženklų. Paskui nusprendėm visgi užsukti į miestelio turizmo agentūrą, „Tafraoute Aventure“, pasiteirauti apie ekskursijas. Tafraoute praleisime dvi dienas, po kalnus vieni patys nelabai pasivaikščiosime, tuo jau įsitikinome vakar, o vairuoti vyras kol kas nebenori, taigi savarankiška kelionė mašina po tolimesnes apylinkes irgi atkrinta. Agentūros savininkas Ahmed šią mūsų problemą tuoj pat išsprendė, pasiūlęs du variantus – 15 km žygį pėsčiomis (su gidu) į gretimą slėnį, arba 6 valandų trukmės ekskursiją džipu (su vairuotoju, kuris kartu bus ir gidas) į pietinę kalnų dalį. Abi ekskursijos – privačios. Na o kadangi mes čia būsime dvi dienas, tai pasirinkimas akivaizdus. Už abi ekskursijas (įskaitant pietus) sumokėjom 180 eurų. Šiandien eisim į žygį pėsčiomis, taigi skubam atgal į viešbutį, persirengti ir, svarbiausia, apsiauti kalnų batais. Valio, mano svajonė visgi išsipildė, gausiu pasivaikščioti po Anti Atlas kalnus!

Pasiruošę žygiui ir vietinėj krautuvėlėj užsipirkę geriamo vandens, 11 valandą grįžtam į agentūrą, kur jau laukia mūsų gidas, Ali. Angliškai jis mokėjo tik keletą frazių, kalbėjo beveik tik prancūziškai. Bet mes jau turėjom patirties, tai susikalbėjom visai neblogai, o be to, kiek ten tos ir kalbos per kalnus einant. Apsitaisęs vaikinukas stilingai, netgi akinius prie tiurbano priderinęs. Tik vėliau supratom, kad tądien jis turėjo rimtą priežastį gražiai atrodyti.

Ilgai negaišdami, miestelio pakraščiu patraukėm link artimiausios kalnų grandinės ir netrukus jau žingsniavom uolėta plynaukšte link kalnų perėjos. Buvo labai karšta, apie 35 laipsniai, bet pūtė lengvas vėjelis, tai tikėjomės, kad eiti nebus labai sunku. Takelis nelygus, akmenuotas, bet į viršų kyla pamažu, nelabai stačiai, o vaizdai puikūs, aš tik spėju dairytis ir fotografuoti, per daug neatsilikdama nuo sparčiai į priekį traukiančių vaikinų.

Ola uoloje – Ali sakė, kad karščiausiu dienos metu ten pavėsio ieško kalnų ožiai.

Augmenijos šiuose kalnuose labai mažai, bet kaktusų ten yra įvairiausių rūšių. Man labai patiko šitie pūkuotukai – nors glostyti juos tikrai nepatartina.

Kalnų perėja nelabai aukšta, apie 1300 m., bet eiti akmenuotais takeliais buvo labai smagu. Po geros valandos tolumoje pasirodė kitoje kalnagūbrio pusėje esantis slėnis, ten ir eisime. Jau matosi ir garsioji „Liūto galvos“ uola, puikiai matoma iš Tafraoute ir, pasak vietinio folkloro, sauganti miestelio moteris, kai vyrai išvyksta darbo reikalais. Uolos fone – argano medis.

Argano medžiai užauga didžiuliai ir gali sulaukti iki 200 metų. Vaisiai noksta apie metus, iš pradžių būna žali, paskui pagelsta, o prinokę pajuoduoja ir tampa nemalonaus skonio, bet vertingiausia jų dalis yra kauliukas, iš kurio spaudžiamas argano aliejus, kuris naudojamas kosmetikos, medicinos, kulinarijos reikmėms. Visur, kur tik važiavom, buvo reklamuojami moterų kooperatyvai, gaminantys produktus su argano aliejumi. Aliejaus išgavimas – sunkus rankinis darbas, kauliukai sutraiškomi akmenimis, paskrudinami, sugrūdami piestose, ir iš sugrūstos masės rankomis spaudžiamas aliejus. Tokiu primityviu būdų daugumoje kooperatyvų išgaunamas argano aliejus. Teko jo ragauti prie duonos ir salotų – skanu, ir toks gana stiprus riešutų prieskonis jaučiasi.

Nusileidę nuo kalno, dar porą valandų ėjome plynaukšte ir paskui per kaimelius kalnų papėdėje. Ir prie Liūto galvos beveik visai priartėjome. Šioji žygio dalis buvo kiek nuobodoka – karšta, eiti sunku, vaizdai nebe tokie gražūs, kalnai tik iš tolo moja, be to, vėjelis nurimo, o pavėsio beveik nėra.

Aapsidžiaugėm, kai po trijų valandų ėjimo pagaliau sustojome viename kaimelyje papietauti. Valgėme labai gražiai įrengtų svečių namų sodelyje, bet net ir pavėsyje buvo žiauriai karšta. Plius pietums gavom salotų su tunu ir ančiuviais – vyras dar ryte pasakė agentūros savininkui, kad yra vegetaras, bet pamiršo pridėti, kad nevalgo ne tik mėsos, bet ir žuvies. Šeimininkė iš pradžių gestais mėgino aiškinti, kad po žuvim ir salotų yra, bet galiausiai nusinešė salotas atgal – gidas mus patikino, kad paruoš naujas. Kurgi ne – po kurio laiko atnešė tas pačias, tuno gabaliukai daugmaž išrankioti, o ančiuvių padažo nuo kiaušinių net nesivargino nuvalyti. Bet paskui dar atnešė labai skanaus omleto, ir desertui vaisių salotų, tai vyras alkanas neliko. O kol mes valgėm, Ali vis kalbino jaunutę ir gražutę šeimininkų dukrelę. Akivaizdu buvo, kad jis mergaitei irgi į akį kritęs, o ir mama, matyt, palankiai žiūri į besimezgantį romansą. Net smalsu paliko, kaip ten jiems viskas baigsis – romantikė manyje tikisi, kad laimingai.

Papietavę ir pailsėję, patraukėm toliau. Trys valandos po pietų, pats karštis – ir pats netinkamiausias metas kalnų žygiui. Bet kad nėr kur dėtis – nesėdėsi gi pavėsyje, kol atvės. O ir pavėsyje karšta. Taigi ėjom toliau, nors nuo karščio net oras raibuliavo, ir eiti tikrai nebuvo smagu, tai jau buvo tiesiog jėgų išbandymas, o ne malonumas. Gidas man porą kartų siūlė eiti iki pagrindinio kelio (jis buvo nelabai toli) ir iškviesti taksi iš miestelio, bet aš nepasidaviau. Tarpais pailsėdavom šešėlyje (kai jį rasdavom, kas būdavo retai) ir vėl ėjom toliau. Kaimeliai liko už nugaros, vėl prasidėjo kalnų vaizdai.

Po pusantros valandos pagaliau priartėjom prie Tafraoute. Apsidžiaugiau, kad jau netoli – bet ta paskutinė atkarpa buvo pati sunkiausia. Karštis nežmoniškas, eini kaip per įkaitusios keptuvės dugną, galvoje zvimbia, akyse mirga, vanduo nebepadeda, kiek jo begertum, o ilgas dulkėtas spiginančios saulės nutviekstas kelias iki pavėsingos pagrindinės miestelio gatvės kaip nesibaigia, taip nesibaigia.

Paskutinius kelis šimtus metrų ėjau dantis sukandusi, o kai pagaliau pasiekėm pavėsį, prisėdau tiesiai ant šaligatvio, nes jau kojos nebelaikė. Vyrai nuėjo iki artimiausios parduotuvėlės ir atnešė šaltos sprite – visą skardinę vienu mauku ištuštinau, nors paprastai man kelių gurkšnių užtenka. Kaip visada tokiais atvejais, vėsus cukraus prisotintas gėrimas iškart sugrąžino jėgas.

Šiaip taip nupėdinom dar kelis šimtus metrų iki viešbučio, o tada iškart į dušą, kondicionierius visu pajėgumu ir į lovą. Valandžiukę numigus, abu vėl buvom žvalūs ir pasiruošę naujiems žygiams. Ir labai džiaugiuosi, kad praėjau tuos 15 km, nepaisant 35 laipsnių karščio. Diskomforto apturėjau nemenkai, bet užtai gavau progą pamatyti tikrajį Anti Atlaso kalnų veidą. Nors, kaip jau sakiau, su norais reikia būti atsargiems – norėjom šilumos ir saulės, tai ir gavom, net kiek per daug.

Vakarieniavom tądien „Marrakech“ restoranėlyje, radome rekomendaciją „Lonely Planet“ ir nutarėm išbandyti. Nenusivylėm – restoranėlis mažas, paprastas ir jaukus, aptarnauja labai maloniai, maistas be galo skanus, ir tikrai pigu, apie 6 eurai už trijų patiekalų vakarienę.

Kelionė džipu per kalnus ir oazes

Kitą rytą dešimtą valandą vėl prisistatome į „Tafraout Aventure“ agentūrą – šiandien važiuosime į ekskursiją džipu. Ahmed dar pasiteiravo, ar nenorėtume dalintis džipu su kita turistu pora – nenorėjome, nes ir laisvę mėgstame, ir per karšta džipe penkiese. Jis labai ir neįkalbinėjo, matyt, tiesiog nusprendęs buvo pabandyti laimę. Džipo vairuotojas, Ali, kartu bus ir mūsų gidas. Kitaip nei vakar mus lydėjęs Ali, jis šiek tiek kalbėjo angliškai – ne tiek, kad galėtų labai daug kažką papasakoti, bet susikalbėt galėjom.

Ekskursija prasidėjo prie jau vakar matytos „Napoleono kepurės“, paskui pravažiavom „Sfinksą“ ir „ilganosį“ – pasak Ali, tai tik keletas iš nesuskaičiuojamos daugybės keisčiausių formų ir pavidalų Tafraoute supančiuose uolynuose.

Pirmas „rimtas“ sustojimas – Painted Rocks. Buvau girdėjusi apie šią vietą, bet maniau, kad tai bus gamtos „nuspalvintos“ uolos – ir, pasirodo, labai klydau. Slėnyje prie Tafraoute 1984 m. pasidarbavo belgas Jean Verame – pasisamdė vietinių brigadą, apsirūpino mėlynos, rožinės, raudonos ir juodos spalvos dažais (sako, sunaudojo 18 tonų) ir nudažė po slėnį išsibarsčiusius įvairiausių formų akmenynus ryškiomis spalvomis. Nuo to laiko spalvos gerokai nubluko, bet neseniai akmenys buvo perdažyti iš naujo. Efektas tikrai nepaprastas, būtent dėl netikėto spalvinio kontrasto su aplinka.

Pasivaikščioję po spalvingus akmenynus, važiuojame pietų kryptimi, link Ait Mansour tarpeklio. Tolumoje dar vis matosi spalvotieji akmenys. O aplinkui – mėnulio peizažas: nederlingi, saulės išdeginti granito kalnai, tik kur ne kur padengti skurdžia augmenija.

Artėjame prie didžiausios Anti Atlas kalnų oazės – Ait Mansour. Paprastu automobiliu Ait Mansour nepasiekti, dalis trasos – žvyrkeliai arba išvis vos įžiūrimi keliukai per išdžiūvusių upių slėnius. Džipui tokie keliukai – vieni niekai, bet krato gerokai, ir vaizdą per langą dažnai užstoja dulkių kamuoliai. Pasiekus Ait Mansour, Ali mus paleidžia tarpeklio pradžioje, susitariam, kad susitiksim už valandos kitoje pusėje. Tarpeklio dugne – vėsus upės vanduo ir didžiulės palmės, o virš galvos beveik susiglaudžia įspūdingos raudono granito sienos. Karšta, bet pučia lengvas vėjelis, taigi eiti malonu. Kelias – netikėtai – asfaltuotas. Turistų nedaug, vietinių gyventojų išvis nematėm, nors praėjom porą mažų kaimelių.

Perėję tarpeklį, vėl lipame į džipą ir važiuojame toliau per įspūdingo dydžio Ait Mansour oazę.

Šalikelėje – vaizdingas Gdourt kaimelis, moliniai jo namai harmoningai susilieja su kalnais, atrodo, tarsi iš jų ir būtų išaugę.

Netrukus nedideliame miestelyje sustojame pietų. Kavinukė, kur pietavome, atrodė nekaip (patys tikrai nebūtume sugalvoję ten sustoti), bet omelette berbere buvo skanus. Tualetas, kita vertus, buvo žiauriai nešvarus. Na ką gi, pamatėme ir mažiau gražią Maroko pusę.

Toliau riedam per nesvetingus, rūsčius kalnus, gamtos nuspalvintus visais rausvai rudai pilkais atspalviais.

Timguilcht kaimelis Tizerkine slėnio pakraštyje garsėja savo religine mokykla – zaouia. Ali pasakojo, kad šią islamo mokyklą lanko daug jaunimo iš aplinkinių kaimų. Nei studentų, nei kaimelio gyventojų, deja, nepamatėme – gal kad siesta? Bet labai įdomu buvo pasidairyti po musulmoniškas kapines (kaip skiriasi tie kuklūs akmenėliai ant kalno šlaito nuo didžiulių paminklų mūsų lietuviškose kapinėse!) ir po tuščią mečetę (aplink nebuvo nė gyvos dvasios, taigi pro praviras duris pasižvalgėm truputį, neidami į vidų).

Netrukus privažiavome Timguilcht tarpeklį. Čia irgi galėjome pasivaikščioti po palmių oazę, džipas mūsų laukė kitoje tarpeklio pusėje. Tik pavėsio čia buvo mažiau, tad pasivaikščiojimas buvo ne toks smagus, kaip Ait Mansour.

Pravažiavome įspūdingu Tizerkine slėniu ir netrukus pasukome atgal į Tafraoute. Kelias pagerėjo, vėl atsirado asfaltas, bet netrukus prasidėjo serpantinai, kalnų perėjos – ir puikūs vaizdai.

Grįžus į miestelį, vairuotojas dar bandė siūlyti aplankyti „berberų muziejų“ (ten jie taip vadina suvenyrų parduotuves), bet atsisakėm, pasiteisinę nuovargiu po ilgos dienos. Matėm, kad susinervino (matyt, būtų gavęs komisinių, jei parduotuvėje būtume ką pirkę), bet gavęs arbatpinigių vėl atsileido.

Net nežinau, kuri diena Tafraoute man labiau patiko – žygis pėsčiomis ar ekskursija džipu? Ko gero, abi labiau. Anti Atlas kalnai – labai įdomus Maroko kampelis, ir labai džiaugiuosi, kad jį pamatėme ir netgi šiek tiek patyrinėjome.

Na o vakarienei vėl teko traukti į marokietišką restoranėlį – kitokių Tafraoute tiesiog nėra. Pasirinkome jaukiai atrodančią viečiukę, kurioje buvo pilna arbatą geriančių ir besišnekučiuojančių vietinių (aišku, nei vienos moters – jos sėdi namie, po kavines šlaistosi tik vyrai), prisėdom už staliuko tiesiai ant šaligatvio ir porą valandų praleidome stebėdami vietinį gyvenimą. Mano tajine šįkart nebuvo ypatingai skani (o gal tiesiog šis patiekalas man jau buvo įkyrėjęs), bet šalia besisukiojantis katinėlis padėjo ją sudoroti.

Po vakarienės dar pasivaikščiojom miestelio gatvėm, pasidairėm po turgelį, trečią vakarą iš eilės mandagiai atsisakėme užeiti į suvenyrų parduotuvę pagrindinėje aikštėje… Ėmė atrodyti, kad esame čia jau seniai seniai   Šaunus miestelis – Tafraoute, būtent todėl, kad jis toks mažas ir kad ten nieko ypatingo nevyksta.

Essaouira

Paskutiniai pusryčiai jaukioje „Salama“ viešbučio kavinukėje, ir jau laikas krautis lagaminus. Laukia paskutinė kelionės dalis – pora dienų vandenyno pakrantėje, Essaouira mieste. Važiuoti ketiname per kalnus, pro Tiznit. Užtruksim ilgiau, bet labai norim pamatyti Col du Kerdus (Kerdus perėją). Išvažiavom pusę dešimtos, ir planavom pasiekti Essaouira apie ketvirtą popiet.

Deja, kažkaip sugebėjom pasukti ne tuo keliu (nors tų kelių ten kalnuose, rodos, ne taip jau ir daug), ir pasiilginom maršrutą beveik valanda. Susigaudėm, tik pamatę posūkį link Tiznit, kur jo visai neturėjo būti. Na ką, patys kalti, važiuojam toliau, ir tikimės, kad keliukas prisijungs prie mums reikalingo kelio prieš, o ne po Kerdus perėjos. Pasisekė, perėjos nepražiopsojom. Verta buvo pro ją važiuoti, nes vaizdai kitoje perėjos pusėje tikrai neprasti.

Po beveik trijų valandų kelionės, apie pusę dvylikos, pasiekėme Tiznit. Pravažiavom tik pakraščiu, taigi paties miesto ir nematėm. Kiek skaitėm „Lonely Planet“, tai nieko labai ypatingo ten ir nėra. Bet kava priemiesčio kavinukėje buvo labai skani. Beveik norėjom ten ir pietauti, bet dar buvo ankstoka, tai nusprendėm palaukti, kol pravažiuosim Agadir. (Paskui to sprendimo pasigailėjom.)

Netrukus pasiekėm pakrantę ir pasukom link Agadir, paskui link Essaouira. Kelias tarp Tiznit ir Agadir – nuoboduma, laukai aplink, miesteliai, žiūrėt nėra į ką. Bet judam greitai. Netrukus pasiekėm Agadir, kelias visai priartėjo prie jūros, o jūroje – rūkas, net horizonto nesimato. Netrukus jau ir kelias rūke paskendo, tik po geros valandos vėl išvažiavom į saulėtą dieną.

Jau gerokai pavažiavę nuo Agadir, pagaliau išalkom, ir sustojom kažkokiam kurortiniam pajūrio miestely, jau net pavadinimo neprisimenu. Buvo penktadienis, ir pamaldų metas, iš mečetės per garsiakalbius sklido maldos, o dauguma kavinių buvo uždarytos. Radom vieną veikiančią, bet pasirinkimas buvo labai ribotas, net apelsinų sulčių negalėjom užsisakyti, nes sulčių spaudėjas meldėsi. Iš maisto – tik spaghetti, su sviestu arba su pomidoru padažu. Na ką, valgyti norisi, imam tuos makaronus. Bet jau kaip neskanu buvo! Net ne tai, kad neskanu, o išvis jokio skonio, rodos, nei druskos, nei pipirų nedėta. Tikrai neprisimenu, kad kur nors kada nors būčiau valgiusi tokius neskanius spaghetti – net nemaniau, kad galima tokį paprastą patiekalą taip sugadinti.

Neskaniai pavalgę, važiuojam toliau. Kelias eina pajūriu, žvalgomės į pliažus, į smėlio kopas. Galvojam, kad jei taip ir toliau, tai Essaouira jau ranka pasiekiama. Deja, kelias netrukus pasuko į kalnus, vėl tapo vingiuotas, ir tempas sulėtėjo. Leisdamiesi nuo vieno iš kalniukų, sustojom pakelėje ties posūkiu padaryti dar vienos nuotraukos. Vyras nenorėjo stoti, bet aš užsispyriau. O kai nusileidom nuo kalno, apačioje mūsų laukė policija. Sustabdė ir pradėjo prancūziškai kažką malti apie virage dangereux. Paskui jau angliškai paaiškino, kad sustojome labai labai labai pavojingame posūkyje ir sukėlėme ypač pavojingą eismo situaciją. Absurdas visiškas, nes sustojome visiškai pakelėje, ne ant asfalto, vietos buvo sočiai, ir niekam jokio pavojaus nekėlėme, o ir nebuvo kam, kelias visiškai tuščias. Paskui tik supratom, kad jie mus stabdė, tikėdamiesi, jog leisdamiesi nuo kalno, viršysim greitį. Tačiau būtent dėl to, kad viršuje sustojom, greitis buvo net mažesnis negu leistinas, taigi jiems teko sugalvoti kitą priežastį. Bauda įspūdinga – 700 dirhamų (beveik 70 eurų). Vyras net išsižiojo išgirdęs, ir pasiteiravo, kaip marokiečiai pajėgia tokias baudas mokėti. Policininkas nuo atsakymo išsisuko pradėjęs kalbėti apie tai, kaip jie Maroko keliuose pritaikė švedišką baudų sistemą. Labai įdomu, kiek būna atvejų, kai tos baudos tikrai surenkamos ir pakliūva į valstybės iždą… spėju, kad labai nedaug. Vyras nenorėjo prasidėti su bakshish (vakarietis gi, nepratęs prie tokių situacijų), taigi tvarkingai sumokėjo baudą, gavo arabišką popieriuką, kad sumokėjo, ir dar pajuokavo su policininkais, kol anie popierius pildė. Viskas vyko labai maloniai ir draugiškai. (Tą lemtingąją nuotrauką, beje, galiausiai ištryniau – nebuvo ten iš tikrųjų ką fotografuoti.)

Jau prieš šešias pagaliau pasiekėm Essaouira. Kaip kasdien Maroke, taip ir šiandien, kelionė užtruko ilgiau nei planuota, bet prie to jau pripratome.

Žinome, kad mūsų viešbutis yra medinoje, visai prie pat Marrakech vartų. Bet kai privažiuojam mediną, matome, kad prie vartų (kurių yra keletas) neparašyta, kaip jie vadinasi. Į mediną su mašina įvažiuoti negalima. Nusprendžiame sustoti parkingo aikštelėje ir pasiteirauti, kurgi tie Marrakech vartai. Iškart prišoka pagyvenęs vyriškis, ir išgirdęs, kuriame viešbutyje apsistojome, patikina, kad parkuotis mums reikia būtent čia, ir kad tai kainuos 8 eurus už dieną. Nustebom, nes booking.com buvo parašyta, kad parkingas kainuos tik 1 eurą per dieną, bet buvom pavargę ir nebenorėjom ginčytis. Pastatėm mašiną, gavom bilietuką, paslaugusis marokietis surado mums baggagiste su tokiu pačiu, kaip Marrakech, didžiuliu geležiniu karučiu, sudėjom į tą karutį lagaminus ir patraukėm link viešbučio. Tuoj paaiškėjo, kad gerasis dėdulė mus apgavo ir mašiną pasistatėm ne prie tų vartų, gerokai per toli, nes daugiau nei 10 minučių ėjom medinos gatvėmis. Na bet nėra to blogo, kuris neišeitų  gera – vos atvykę į Essaouira, gavom galimybę pasivaikščioti po medinos gatves.

Pagaliau priėjome savo viešbutį, tiksliau „svečių namus“ – Riad Chbanate. Rinkomės pagal rekomendacijas tripAdvisor – ten šis riadas yra sąrašo viršuje, atsiliepimai puikūs. Nenusivylėm ir mes, riadas tikrai puikus. Tradicinis pastatas su atviru vidiniu kiemeliu, aplink kurį keliais aukštais išsidėstę kambariai, ant stogo – dvi terasos ir jacuzzi. Kambarys jaukus ir patogus, apstatytas atseit senoviškais baldais, bet tas „atseit“ per daug į akis nekrenta, nors autentiškumu irgi nė iš tolo nekvepia – tiesiog jauku, ir tiek. Vietos daug, vonia išvis didžiulė, vietos joje gal keturiems užtektų. Vonios kambarys pribarstytas rožių lapelių, ant grindų padėta smilkalų, jei kiltų noras pamedituoti. Vienintelė keistenybė – nėra durų tarp pagrindinio kambario ir vonios kambarėlio, tik akmeninė arka ir ją daugiau mažiau dengiančios baltos permatomos užuolaidos. Na, šiuo atveju buvom „visi savi“, bet vis tik durų į vonią (ir ypač į tualetą, esantį tame pačiame kambarėlyje) būtų kaip ir norėjęsi. Bet tai būtų turbūt vienintelis priekaištas šiam jaukiam viešbutukui.

Atvykus mus pasitiko jaunutis riado darbuotojas, Gregy, pavaišino arbata ir marokietiškais saldumynais, aprodė riadą, papasakojo, ką verta pamatyti medinoje, kur pavakarieniauti, kuriame souq ką geriau pirkti; buvo tikrai labai paslaugus ir draugiškas, nors visai neįkyrus. Ir labai nuoširdžiai nustebo, išgirdęs, kad sumokėjom policijai 70 eurų baudos – sakėsi pats ne kartą buvęs sustabdytas kelyje, bet visada užtekdavo duoti policininkui 100 dirhamų į kišenę. Matėsi, kad tikrai nesupranta, kaip čia tie naivūs turistai ėmė ir tvarkingai sumokėjo baudą.

Pasidėję daiktus ir šiek tiek atsigaivinę, išėjom pasivaikščioti po mediną. Planavom nueiti iki jūros pakrantės ir palydėti saulę ant medinos pakraštyje stovinčio forto sienų, o paskui pavakarieniauti kuriame nors iš Gregy rekomenduotų restoranėlių. Bet kadangi buvom išalkę, tai pirmiausia tiesiai gatvėje nusipirkom tų skaniųjų marokietiškų blynų, o tada jau galėjom ramiai sau klaidžioti po mediną. Essaouira medina man labai patiko, gal net labiau negu Marrakech. Gyvenimas ir čia virte verda, nuolat kažkas vyksta, bet nėra to karštligiško skubėjimo, žmonės labiau atsipalaidavę, jaučiasi, kad čia ne didmiestis, o tiesiog jaukus provincijos miestelis, kur gyvenimas teka daug lėčiau, nes nėr kur skubėti. Ir mums tai labai patiko.

Parduotuvėse irgi tas pats – nors Marakeše irgi niekas mums labai į akis nelindo, bet Essaouira prekeiviai mums pasirodė išvis labai mandagūs ir kultūringi: šaukia, kviečia užeiti, pasižiūrėti, pirkti, bet jei pasakai „ačiū, ne“, tai ir palieka tave ramybėje. Jau kelionės pradžioj buvau taip suplanavusi, kad jei Maroke ką pirksiu, tai būtent Essaouiroje. Taip ir gavosi, apsipirkau neblogai. Pradėjau nuo sidabrinio pakabuko, nes turiu tokią tradiciją – iš kiekvienos kelionės parsivežti sidabrinį pakabuką. Essaouiroje yra ištisas kvartalas, kuriame vien tik juvelyrinių dirbinių parduotuvės, daugiau nieko ten nepardavinėja. Pusvalandį ten pasivaikščiojus, akys apraibo ir galva apsisuko; nors į kai kurias parduovėles nei eiti neverta, jos pardavinėja arabėms skirtą produkciją – daug aukso, daug deimantų ir kuo daugiau bling-bling. Mūsų akimis žiūrint, rėkiantys ir neskoningi papuošalai, bet arabų šalyse jie yra moters (tiksliau, jos vyro) statuso simbolis ir todėl yra noriai perkami. Aš gi galiausiai išsirinkau rombo formos ažūrinį pakabuką su gėlių motyvu. Nusiderėjom apie 20 procentų nuo pradinės kainos, likom patenkinti ir mes, ir pardavėjas. O mano kolekcija pasipildė dar vienu egzemplioriumi, kuris turi savo istoriją.

Essaouira medina labai nedidelė ir visai neklaidi, taigi net ir visai neskubėdami vis tiek netrukus pasiekėme prie jūros stovintį fortą. Nuo jo sienų atsiveria puikūs vaizdai – į vandenyną, į miestą, į uostą. Labai smagu ten pasėdėti (jei rasite laisvą vietą kurioje nors nišoje – norinčių daug) ir pasižvalgyti.

Pasigrožėję artėjančiu saulėlydžiu nuo forto sienų, siauromis gatvelėmis pro nesibaigiančias suvenyrų parduotuvėles patraukėme link uosto. Detaliau jį apžiūrėsime rytoj (vėlai vakare nelabai ir yra į ką žiūrėti, pagrindinis veiksmas ten vyksta rytais), o kol kas tiesiog įsitaisome prie parapeto uostą ribojančios aikštės pakraštyje ir stebime, kas vyksta aplink. Aplink pilna kirų, Essaouira be jų tiesiog neįsivaizduojama.

Palinkėjom labos nakties į vandenyną (tiksliau, į debesis virš jo) lėtai skęstančiai saulei ir nusprendėm, kad Essaouira – puikus miestelis, ir kad mums čia patinka.

Vakarieniavome itališkame restorane, „Silvestro“. Į tajine ir couscous jau nei pažiūrėti nebegalėjome, taigi labai apsidžiaugėme, kad Essaouira gali pasiūlyti ir kitokį meniu. „ Silvestro“ – gausus Viduržemio jūros virtuvės patiekalų pasirinkimas, labai labai skanu, palyginus nebrangu ir labai jauku. Pavakarieniavom karališkai, ir nei nepastebėjom kaip ištaršėm visą butelį gaivaus balto vyno.

Neskubėdami ėjome atgal į viešbutį medinos gatvėmis, ir jau visai netoli, gretimoje gatvelėje, stabtelėjome prie vienos medžio drožinių parduovės – pasirodė, kad prie durų išdėliotos dėžutės lyg ir geresnės kokybės nei kitur. Savininkas sėdėjo prie durų ir kažką drožinėjo. Tipiškas musulmonas, vilkintis tamsios spalvos djellaba (užsagstomas apsiaustas iki žemės ir ilgom rankovėm), su ilga pranašo stiliaus barzda. Aišku, užkalbino, ėmė pasakoti apie savo dirbinius, pakvietė užeiti į vidų. Gal šilto vakaro, gal jo manierų, o gal išgerto vyno paveikti, sutikome (šiaip tai vengiam į tas parduotuvėles eiti, jei nieko neketinam pirkti, nes paskui sunku išeiti). Viduj išsikalbėjom, paaiškėjo, kad apie Lietuvą jis negirdėjęs ir lietuvių jo parduotuvėlėje dar nebuvę. Iškart gavau Miss Lithuania titulą ir nuo tol jis tik taip į mane ir kreipdavosi. O dėžutės jo tikrai dailios, pagamintos iš thuja medienos, inkrustuotos aliuminio juostelėmis ir perlamutru. (Thuja – kedrų giminės spygliuotis, būtent ši jo rūšis, iš kurios gaminamos tos gražiosios dėžutės, sakoma, auga tik Maroke. Mediena tikrai labai graži, o Essaouira būtent ir garsėja thuja medienos dirbiniais.) Parodė jis mums ir „magic box“ – pirmiausia reikia surasti raktą, o paskui rakto skylutę, ir tai nėra labai lengva, ypač kai galva lengvai svaigsta nuo išgerto vyno – o paskui pažadėjo vyrui atiduoti dėžutę už dyką, jei pasakys, iš kokio ji medžio. Aš žinojau, kad dėžutė pagaminta iš thuja, bet… klausimas buvo užduotas ne man. Skaniai pasijuokėm, ir tiek, visai ir nereikėjo mums tos dėžutės už dyką. Pažadėjom sugrižti kitą rytą (matėm, kad jis mumis nepatikėjo), ir atsisveikinom. Kad būtumėt matę, kaip sureagavo mūsų naujasis draugas, kai spontaniškai ištiesiau ranką atsisveikinti! Visą baletą atliko, kad tik išvengtų tos mano ištiestos rankos. Paskui atsiprašė ir paaiškino negalįs man rankos paduoti, nes moterį gali liesti tik jos vyras. Ir dar pasiteiravo, labai susirūpinęs, ar neįsižeidžiau. Ne, ko man įsižeisti – jo šalis, jo papročiai, bet kad nustebau, tai tikrai. Buvo jau pati kelionės pabaiga, ir jau buvo tekę už rankos sveikintis ir atsisveikinti ne su vienu ir ne su dviem vietiniais – ir jie patys ranką ištiesdavo, aš nelįsdavau pirma. O čia kažkaip netyčia ranką ištiesiau pirmoji – ir še tau! Na, dabar bent galėsiu sakyti, kad ir aš susidūriau su islamo tradicijomis.

Lengvai pavargę ir pilni įspūdžių, grįžome į riadą ir kritome miegoti. Saldžiai parpiantis tiesiai ant knygų susirangęs katinas mažame medinos knygynėlyje parodė gerą pavyzdį.

Kitą rytą pasistiprinam puikiais pusryčiais riado kiemelyje ir vėl keliaujam į mediną. Šios dienos planas – aplankyti uostą ir šalia jo stovintį fortą (šitas, skirtingai nuo medinoje esančio, mokamas), o toliau – kaip Dievas duos, gal pajūriu pasivaikščiosim, gal suvenyrų medžioti eisim, o gal tiesiog tingėsim. Kartais labai gerai neturėti per daug planų.

Į uostą labai neskubam, nes dar anksti, taigi pirmiausia pasivaikštom po mediną ir pasidairom po spalvingą ir judrų turgų. Beje, moterys čia rengiasi kuo įvairiausiai – jaunos merginos su džinsais, tik plaukai po skarele paslėpti, vyresnės moterys kai kurios spalvingais apsiaustais, kitos – juodais, kai kurios ir veidus užsidengusios.

Netrukus prieiname žydų kvartalą, Mellah. Kažkada tai buvo klestintis medinos rajonas, deja, dabar žydų ten beveik nebelikę (Gregy sakė, kad tik pora šeimų tebegyvena), ir dauguma kvartalo pastatų atrodo labai nekaip.

Siauromis medinos gatvėmis einam maždaug uosto kryptimi, bet dažnai nuklystam į kokią šalutinę mums patikusią gatvelę. Medinoje juk niekada nežinai, ką rasi už posūkio.

Į fortą tik pasižvalgom iš tolo, čia užeisimi vėliau, o dabar jau laikas į uostą, kol nepasibaigė rytinis žuvų turgus.

Įėjus į uosto teritoriją, pasitinka gausybė žmonių ir mašinų – ir nosį riečiantis žuvies vidurių kvapas. Žvejai iškrauna ir valo šio ryto laimikį, o virš jų sukiojasi būriai kirų, laukia savo dalies. Labai judru, vėpsoti nėra kada, tik ir žiūrėk, kad į ką nors neatsitrenktum ar nepaslystum ant tiesiai ant grindinio besimėtančių žuvies liekanų. Iš estetinės pusės žiūrint, vaizdelis labai nekoks, bet kadangi mums dar niekada neteko būti veikiančiam žvejybos uoste, tai buvo tikrai įdomu pasižiūrėti, kaip viskas vyksta – kaip iš laivo triumo iškeliami tinklai, tiesiai ant krantinės išrūšiuojama žuvis, sudedama į dėžes su ledu ir sunkvežimiais išvežiojama kažkur į tolimus parduotuvių sandėlius, arba tiesiog čia pat išdėliojama pardavimui – pirkėjų netrūksta. Na o kas lieka – kirams.

Ilgai uoste neištvėrėme, prie to kvapo vis dėlto reikia laiko priprasti. (Tą rytą pagalvojau, kad kai kurių vietinių moterų dėvimas veido uždangalas šiuo atveju nėra toks jau blogas dalykas.) Sukame atgal ir einame link forto. Eidama fotografuoju, ir tik daug vėliau tvarkydama nuotraukas pamatau, kad vienas vyrukas labai jau nepageidavo būti nufotografuotas. Girdėjau jį kažką rėkaujant, bet nesusigaudžiau, kad tai buvo taikoma man.

Įėjimas į fortą – 10 dirhamų. Mokėti verta, nes nuo bokšto viršaus atsiveria puikūs vaizdai, kitokie, nei nuo ano, medinoje esančio, forto bokšto – nuo čia matyti ne tik jūra ir uostas, bet ir pati medina. Diena puiki, saulėta ir šilta, būtų beveik karšta, bet pučia lengvas gaivus vėjelis, dangus ir jūra – mėlyni mėlyni. Nuo bokšto viršaus atsiveria puikus vaizdas į mediną.

Kitoje pusėje – uosto panorama, ten vis dar judru, kasdienis rytinis spektaklis dar nesibaigęs.

Netoli nuo kranto – nedidelė sala, pagalvoju, kad smagu būtų ją pasiekti ir patyrinėti dar vieno forto griuvėsius. Panašu, kad atoslūgio metu tai visai įmanoma.

Tuo tarpu atėjo ir pietų metas. Pasirinkome kavinukę su terasa ant stogo, su vaizdu į jūrą. Valgiau gana keista patiekalą – chicken pastilla. Tai tradicinis marokietiškas patiekalas, trapios tešlos pyragas su smulkintos vištienos įdaru, užpiltas medaus padažu ir apibarstytas cinamonu. Dar niekad nebuvo tekę valgyti vištienos su medum, bet skonis visai neblogas.

Kiek pratuštėjusiomis medinos gatvėmis (kai kurios parduotuvės užvėrė duris trumpai siestai) grįžtam atgal į viešbutį, nes mums irgi norisi siestos. Pakeliui aš vis fotografuoju, vis man negana medinos vaizdų; fotoaparatas ir vėl dirba viršvalandžius.

Netrukus vėl priėjom tą pačią medinių dėžučių parduotuvę, kurioje buvom vakar. Said vėl sėdėjo prie durų, ir labai nustebo mus pamatęs – akivaizdu buvo, kad nesitikėjo, jog grįšim. Dar nebuvo pamiršęs, kad mano vardas – Miss Lithuania, bet šįkart nieko mums nebepasakojo apie savo dirbinius, nesiūlė, neaiškino, tiesiog ramiai sau sėdėjo ir drožinėjo, ir apsimetė, kad nekreipia į mus jokio dėmesio, kol mes vaikščiojom po parduotuvę ir svarstėm, ką pirkti. Išsirinkom dvi dėžutes, vieną man ir vieną mamai lauktuvių. Gavom nuolaidą, kadangi esam sąžiningi ir sugrįžom, kaip pažadėję. Mano akį dar patraukė vidury parduotuvės ant atskiro staliuko padėta įmantriai inkrustuota nemaža dėžutė papuošalams – be galo gražus ir kruopščiai pagamintas daikčiukas; turbūt ir kainuoja nemažai, pagalvojau sau. Said, pamatęs mano žvilgsnį, lyg tarp kitko prasitarė, kad ta dėžutė – vienetinis gaminys, ir kainuoja 60 eurų. Neketinau jos pirkti, nors ir magėjo, tai tik pagyriau, kad labai graži, ir atsisveikinom (šįsyk jau nebandžiau rankos tiesti).

Kiek pailsėję sumąstėm, kad visgi smagu būtų prieš vakarienę pasivaikščioti pajūriu. Pliažas prasideda visai netoli nuo medinos, taigi netrukus jau ėjome smulkiu smėliuku padengta pakrante. Iš pradžių aplink buvo labai daug žmonių, bet po geros valandos pasiekėm beveik tuščią pakrantės ruožą. Labai smagu ten buvo, nei nepastebėjom, kaip beveik trys valandos praėjo.

Vakarieniavom vėlgi Gregy pasiūlytame Elizir restorane, jis įsikūręs vienoje iš pagrindinių medinos gatvių. Labai savotiška vieta – įėjus atrodo, kad pakliuvai ne į restoraną, o į kažkieno apverstą svetainę, pilną visokiausių keistų ir tarpusavyje visai nesusijusių daiktų. Staliukai visi skirtingi, kaip ir kėdės, sienų dekoras irgi toks savotiškas – bet jauku, ir maistas tikrai skanus, be to, ir nebrangu.

Kitą rytą – mūsų paskutinįjį Maroke – pusryčiavome vėlai. (Riado virtuvė – šalia kiemelio, net durų nėra, viskas matyti, kas ten vyksta, ir pusryčiai paruošiami, kai svečiai nusileidžia žemyn.) Po pusryčių aš įsitaisiau terasoje ant stogo su knyga, o vyras, Gregy lydimas, išėjo parvaryti mašinos ir pastatyti ją prie artimesnių vartų, kad nereiktų vėl su lagaminais keliauti per visą mediną. Grįždamas į riadą jis dar sykį užsuko į Said parduotuvę ir nupirko man tą dėžutę papuošalams, kuria aš vakar taip žavėjausi. (Sakė, Said buvo sužavėtas ir pareiškė, jog man labai pasisekė, kad turiu tokį puikų vyrą.) Miela staigmena kelionės pabaigoje – ir puikus suvenyras iš Maroko.

Išvažiuoti ketinome tik antrą valandą, taigi dar pasivaikščiojome po mediną (šįsyk be fotoaparato), papietavome gatvės kavinukėje netoli jūros, ir pagaliau atėjo laikas susikrauti lagaminus, atsisveikinti su draugiškuoju Gregy ir leistis į paskutinį kelionės etapą – atgal į Marrakech, į oro uostą. Dvi dienos Essaouiroje buvo puiki kelionės pabaiga, iš šio jaukaus ir svetingo pajūrio miesto išsivežėme tik pačius gražiausius prisiminimus.

Kelias iš Essaouiros į Marrakech mus maloniai nustebino. Tai buvo vienintelė diena per visą kelionę, kai savo tikslą pasiekėme anksčiau negu planuota, nes kelias beveik visą laiką buvo dviejų juostų ir beveik tuščias, tik priartėjus prie Marrakech, vėl padaugėjo mašinų. Marrahech mus pasitiko 42 laipsnių kaitra – išlipus iš mašinos, karštis tiesiogine to žodžio prasme smogė į veidą. Pasidžiaugėm, kad ta karščio banga neatėjo dviem savaitėm anksčiau – neįsivaizdavom, kaip būtume galėję vaikščioti po miestą daugiau nei 40 laipsnių karštyje. Netgi oro uoste buvo tvanku, kondicionieriai nelabai pajėgė susidoroti. Na o toliau – įprasta oro uosto rutina, registracija, bagažo patikrinimas, paskutiniai suvenyrai, kavos puodelis, įsodinimas – ir štai mes jau lėktuve, skrendam atgal į Amsterdamą, kurį pasieksime vėlai naktį. Daugiau nei dvi savaites trukę nuotykiai Maroke baigėsi – visa, kas geriausia, kažkada juk baigiasi. Bet liko šilti ir gražūs prisiminimai, spalvingos nuotraukos ir širdžiai mieli suvenyrai, kiekvienas su sava nepamirštama istorija. Liko ir noras kada nors sugrįžti į Maroką – juk dar toli gražu ne viską pamatėme, ką ši šalis turi gražaus ir įdomaus.

Au revoir, Maroc!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website