Po Maroką keliavome 2012-ųjų metų pavasarį, balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Kelionė truko pustrečios savaitės, per tą laiką pamatėme nemažą dalį pietinio Maroko, o šiaurinę dalį nusprendėme palikti kitam kartui. Kelionę suplanavau pati, ir keliavome savarankiškai, vieni patys, išskyrus tik kalnų žygius – į juos ėjome su gidais, ir dėl to, kad primygtinai rekomenduojama taip daryti, ir dėl to, kad taip įdomiau, puiki proga artimiau susipažinti su vietiniais žmonėmis.

Kelionė prasidėjo ir baigėsi Marrakech mieste (skridome iš Amsterdamo). Pirmąją dieną buvo apie 19 laipsnių ir lynojo. Kitą dieną išsigiedrijo, bet labai nesušilo, bet kai po dviejų savaičių grįžom, kad skristi namo, buvo jau 42 laipsniai! Bet šiaip jau rimtą karštį (+36) patyrėm tik pačiuose pietuose, Tafraoute, visur kitur buvo normaliai šilta. Didžiajai kelionės daliai nuomojomės mašiną, o maršrutas buvo toks: Marrakech – Imlil (3 dienų žygis per kalnus) – Marrakech – Boumalene Dades – Merzouga – Zagora – Ourzazate – Tafraoute – Essaouira – Marrakech. Nesu tikra, kiek kilometrų nuvažiavom, vien tik tiesioginis maršrutas tarp nakvynės vietų sudarė beveik 2 tūkstančius. Be to, važiuojant stačiais kalnų viražais, už kiekvieną kilometrą realiai reikėtų skaičiuoti bent du, pagal sudėtingumą, nuovargį ir sugaištą laiką.

Marrakech

Atskridome į Marrakech penktadienio vakarą, jau vėlokai, ir dar gerą pusvalandį užtrukom, kol gavom antspaudą pase, liudijantį mūsų atvykimą į Maroką – marokiečiai labai rimtai žiūri į biurokratines procedūras, todėl eilė prie imigracinės tarnybos langelių judėjo labai lėtai. Mano pasą pasienietis išvartė ir apžiūrėjo iš visų pusių, kelis kartus pervertė lapus, kažką žiūrėjo, ieškojo, tik paskui pagaliau nuskenavo, kažką ilgai vienu pirštu suvedinėjo į kompiuterį ir galiausiai uždėjo antspaudą. Prie išėjimo iš oro uosto mūsų laukė iš anksto užsakytas taksi – Marrakech pasirinkome apsistoti ne moderniam viešbuty naujojoje miesto dalyje, o tradiciniuose svečių namuose – riad. Svečių namai įsikūrę sename pastate Marrakech medinoje – nežinant surasti būtų sunku, todėl riadas atsiunčia taksi pasitikti svečių (dėl to susitariama iš anksto). Važiuojam su taksi link miesto, aplink toks pats peizažas, kokį jau esame matę kitose šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse – pilkai rusvas dirvožemis, tokios pat spalvos kalnai tolumoje, dulkėtos palmės pakelėse, mažai žalumos. Bet visos pakelės prie oro uosto apsodintos vešliai ir gausiai žydinčiomis rožėmis. Judėjimas kelyje palyginus nedidelis, bet važiuoja kiekvienas kaip išmano, taisyklių nelabai paiso – vėlgi, pažįstamas vaizdelis! Pagaliau pro aukštus vartus įvažiuojame į mediną. Išsižioję dairomės pro langą – pusiau grįstos gatvės, apšiurę namai, parduotuvėlės, gausybė žmonių visur. Dar po kurio laiko taksi sustoja, vairuotojas kažką susako prancūziškai (angliškai jis mokėjo tik kelis žodžius) ir rodo mums išlipti. Išlipam – įtartinai atrodanti apšiurusi gatvelė, tos pačios parduotuvėlės, aplink zujantys vietiniai žmonės, ir nieko panašaus į viešbutį ar svečių namus. Na, galvojam, kas gi čia dabar bus? O taksistas jau kažką sako apie „baggagiste“ – supratom, kad laukiam kažko, kas mus su bagažu palydės į riadą, nes taksi toliau važiuoti negalima. Po poros minučių prisistatė arabas, prieš  save stumiantis didžiulę geležinę priekabą, sukrovė mūsų lagaminus, pamojo mums sekti iš paskos ir pasileido medinos gatvėmis. Taip staiga atsidūrėme pačioje medinos širdyje – ir be jokio perspėjimo užgriuvo mus Maroko egzotika. Ir aš  iškart pasijutau kaip namie! Tegu kiek nori kalba visi zirzekliai, kaip ten „tose šalyse“ purvina, nešvaru, smirda ir t.t., o mane tiesiog „veža“ ta egzotiška jų kasdienybė – vaizdai, kvapai, garsai, nesuprantama kalba vykstantys pokalbiai, į juodus balachonus susisupusios moterys, ilgus apsiaustus ir tiurbanus dėvintys vyrai, smalsiai spoksantys vaikai, visokie skaniai kvepiantys čia pat gatvėje gaminami patiekalai, kurių nedrįsti ragauti, nes nežinai, ar tavo skrandis atlaikys kad ir mažą gastronominės egzotikos dozę… Žodžiu, jau nuo pirmųjų akimirkų medinoje supratau, kad man čia patiks.

Po gerų dešimties minučių kelionės be galo judriomis medinos gatvėmis (nesistebėjom, kad taksistas nenorėjo toliau važiuoti) pagaliau priėjom „bromą“ viename gatvės kampe, kurios kitoje pusėje buvo siaurutis skersgatvis, o jo gale – mūsų riadas. Tikrai, patys niekaip nebūtume radę – o ir taksistai, sako, ne visi randa. Na ir pati „broma“ mūsų nesužavėjo, bet jau buvom skaitę atsiliepimuose, kad čia tik atrodo viskas taip baisiai, o iš tiesų nei baisu, nei nesaugu. Ir iš tiesų, jokių problemų nebuvo per tą visą laiką, kol ten gyvenom.

Tradiciniame riade kambariai išdėstyti aplink atvirą vidinį kiemelį ir jų nėra daug – mūsiškiame buvo tik penki. Sakoma, kad riaduose svečiai jaučiasi kaip namie, bet mes jautėmės visgi kaip viešbutyje, tik kad mažame ir jaukiame. Tik vakarienė nuvylė. Kai atvykom, truputį lynojo ir buvo jau vėloka, tai nusprendėm pavalgyti vietoj, o paskui jau eiti į miestą. Buvo žiauriai neskanu – tiek couscous, tiek daržovės pervirtos iki neįmanomo, skonio jokio, aviena sausa… vėl prisiminiau, kodėl aš nemėgstu couscous, matyt, kažkada irgi buvau valgius tokį pat neskanų. Pagalvojau, o jei visas dvi savaites šitaip maitintis reiks? Bet tokio neskanaus maisto per visą kelionę daugiau niekur valgyti neteko.

Atseit pavalgę išėjom į miestą. Kiek abejojom, ar saugu sutemus vaikščioti medinos gatvėmis, bet kadangi iki pagrindinės medinos aikštės, Jemaa el Fna, turėjo būti gal penkios minutės kelio, tai surizikavom. Ir tikrai nesijautėm nesaugiai – gatvėse buvo pilna žmonių, tiek vietinių, tiek (artėjant prie aikštės) turistų. O vietiniai ten gyvena pietietišku ritmu – dešimtą ryto medinos gatvelės tuščios, o dešimtą vakaro knibždėte knibžda.

Netrukus priėjome Jemaa el Fna. Iš pradžių šiek tiek nusivyliau – ar čia jau ir yra ta garsioji aikštė, ir kas čia joje tokio ypatingo? Bet šios aikštės žavesys tame, kad ten nuolat verda visokia veikla – pakraščiuose įsikūrę įvairios krautuvėlės, po aikštę išsimėtę atviri „kioskeliai“, siūlantys šviežias apelsinų sultis, džiovintas datules ir sraigių sriubą, iš visų pusių sklinda gyvačių kerėtojų dūdelių garsai (norisi tikėti, kad geluoniai didžiulėms hipnotiškai siūbuojančioms kobroms gal visgi ištraukti?), gatvės artistai demonstruoja įvairius triukus, iš tolimojo aikštės pakraščio sklinda būgnais mušamas rimtas – ten vyksta improvizuotas šokių vakaras, o kitoje aikštės dalyje išalkusius pasitinka visa eilė vienadienių užeigų – jos ten įsikuria kaskavar, saulei leidžiantis, o apie vidurnaktį vėl susipakuoja ir dingsta, bet keletą valandų ten galima užsukti nebrangiai pavalgyti. Žodžiu, Jemaa el Fna aikštėje niekada nebūna nuobodu.

Apsukome keletą ratų apie aikštę, tik į souqs (turgelius) lįsti dar nesiryžome, palikome rytdienai. Prisėdome vienos iš daugelio aikštę juosiančių kavinių lauko terasoje paragauti marokietiškos mėtų arbatos. O ta arbata tikrai ypatinga – mūsiškė mėtų arbata ir šalia nestovėjo. Taip ir neišsiaiškinau, ko ten į ją deda ir kaip gamina, bet arbata labai stipri ir labai saldi – daug jos neišgersi, tai greičiau desertas nei gėrimas.

Išgurkšnoję arbatos stiklinę, pasukome link savojo riado. Jau buvo vienuolika, bet gatvės tebebuvo pilnos žmonių, nors parduotuvėlės jau pamažu užsidarinėjo. Pakeliui dar užmatėme kepyklėlę ir nusipirkome keletą gabaliukų marokietiškų saldumynų – jie buvo labai skanūs. Taip ir baigėsi pirmasis mūsų vakaras Maroke. Nuo įspūdžių maloniai svaigo galva, ir buvome tikri – Maroke mums patiks.

Kitą rytą pabudome lietui barbenant į stiklinį stogą virš riado kiemelio. Bet kol papusryčiavom, lietus liovėsi, nors vis dar buvo apsiniaukę ir vėsoka. Vėl patraukėm link Jemaa el Fna aikštės, bet kadangi dar buvo anksti (apie dešimta valanda) ir ten nieko nevyko, tai nėrėm į souq – rytietiškų turgaviečių labirintą. Pardavinėja ten viską – maistą, prieskonius, drabužius, marokietiškas šlepetes – babouches, odos ir vilnos gaminius, papuošalus, medžio dirbinius… toli gražu ne viską išvardijau, ko ten galima rasti. Yra gatvelių, kuriose susitelkę tik tam tikros pakraipos dirbtuvės ir parduotuvės, pvz. kalvių turgavietė, odininkų, batsiuvių, juvelyrų, vilnos dažytojų ir t.t., bet yra ir tokių, kur parduotuvės persimaišę viena su kita, ir nuo prekių gausos ir įvairumo akys raibsta. Prekeiviai gana neįkyrūs, palyginus su Egiptu ar Indija, bet jei sustoji prie kurios parduotuvėlės ir pradedi apžiūrinėti prekes, tai tada jau prisikabina ir labai susisieloja, kai patrauki toliau, nieko nepirkęs. Kadangi nesinorėjo tų begalinių diskusijų, tai Marrakech beveik nieko ir nepirkom, tik dairėmės ir fotografavom. Tą rytą pirmąkart paragavome ir marokietiškų sluoksniuotų blynų – m‘semmen. Juos medinos gatvėse kepė ir pardavinėjo ant kiekvieno kampo, gardus kvapas tiesiog iš proto varė, tai susigundėm ir nusipirkom. Labai skanu!

Sakoma, kad Marrakech medinoje labai lengva paklysti, bet mums „nepasisekė“ – nepaklydom nei karto. O ir nėra tokia jau didelė jos centrinė dalis, antrą dieną jau ir maršrutus žinojom. Smagu buvo klaidžioti siauromis medinos gatvelėmis, kur už kiekvieno posūkio vis pamatai ką nors įdomaus.

 Porą valandų neskubėdami pamaklinėję po mediną, pasiekėme Ben Youssef madrasą – islamo mokyklą, įsteigtą XIV a. ir egzistavusią prie šalią esančios mečetės. Vienu metu tai buvo didžiausia islamo mokykla Šiaurės Afrikoje, turėjusi arti tūkstančio studentų. Nusipirkus bilietą, galima pasidairyti ir po madrasos vidų. (Kainos nepamenu, bet ne taip jau pigu buvo, kaip Marokui.) Įėjus į pagrindinį kiemelį, iškart kilo asociacijos su Andalūzijoje matytais maurų architektūros šedevrais – nenuostabu, juk iš čia, iš šiaurės Afrikos, maurai ir atkeliavo į Ispaniją.

Studentų kambarėliai, maži ir tamsūs, dviem aukštais išsidėstę aplink atvirą vidinį kiemelį, papuoštą marmuro kolonomis ir puikiais medžio raižiniais.

Apžiūrėję madrasą ir papietavę jaukiame Cafe Arabe kiemelyje patraukėme link didžiausios Marrakech mečetės, Koutubia. Jos aukštas laibas minaretas matosi iš bet kurios medinos vietos, bet į pačią mečetę ne musulmonams įeiti neleidžiama, galima tik iš lauko pasidairyti. O netoliese, kitoje gatvės pusėje, yra nuostabus rožių sodas, tai ten ir nutūpėme valandžiukei – juolab oras visiškai pasitaisė, išsigiedrijo ir tapo šilta, pagaliau pasijutom esantys Afrikoje.

Koutubia mečetė yra medinos pakraštyje, visai netoli nuo visą mediną juosiančių sienų. Neilgai ėję, pasiekėme vienus iš daugelio medinos vartų ir išėjome už jos ribų. Senąjį miestą supančios sienos tikrai įspūdingos. Paėjome taku palei jas gal kokį kilometrą iki kitų vartų ir vėl grįžome į mediną.

Kitas mūsų tikslas – Terrace des Epices, Lonely Planet išgirta kavinukė, kurioje, sako, galima paragauti labai skanių marokietiškų saldumynų. Ten ir patraukėme, nes jau laikas buvo popiečio arbatai. Kavinaitė įsikūrusi plokščio pastato stogo, padalinta į jaukias atskiras nišas, o jose – patogios kušetės su daugybe pagalvėlių. Meniu pateikiamas gana neįprastai – ant dviejų didžiulių suveriamų lentų, kurios tiesiog pastatomos prieš staliuką, o išsirinkus ir užsisakius, ko pageidauji, nunešamos prie kitos nišos. Saldumynai (patisserie marocaine) tikrai labai skanūs, o marokietiška mėtų arbata patiekiama mažytėse stiklinaitėse.

Apsalę nuo marokietiškų gardumynų, pro turgavietes pasukome link Jemaa el Fna, pakeliui vis sustodami pažioplinėti medinos gatvėse. Užklydome į odininkų gatvelę, vilnos dažytojų dirbtuves, pasigrožėjome auksarankių kalvių gaminiais, žvilgtelėjome į prieskonių turgelį… tomis gatvelėmis būtų galima klaidžioti be galo be krašto, ir vis ką nors naujo atrasti. Ir visgi ne tokia jau ir maža toji Marrakech medina!

Kai pagaliau pasiekėme Jemaa el Fna, rytinės tuštumos ir ramybės ten nebebuvo nei ženklo, gyvenimas virte virė, nežinia nei į kurią pusę žiūrėti.

Taip užsižiopsojom į visokius vaizdus, kad neapsižiūrėję pakliuvom į nagus gyvačių kerėtojams! Vyras nei susigaudyt nespėjo, o kerėtojo asistentas jam apie kaklą jau apvyniojo gyvatę, jos galvą įbruko į ranką ir man pasiūlė jį nufotografuoti; paskui mandagiai atėmė fotoaparatą ir nufotografavo mus abu, o galiausiai ir man gyvatę įbruko. Nemėgstu aš visokių šliužų, bet nustebino, kad gyvatė tokia šilta; bet vis tiek nepatiko man, tai paprašiau, kad pasiimtų ją atgal – iš pradžių tyliai ir mandagiai, o paskui jau garsiai, nes mačiau, kad nekreipia dėmesio, o man ta gyvatė jau vsai ėmė nepatikti. Kai pakėliau balsą, tai iš karto ją nuėmė ir dar per petį patapšnojo, nesinervink, atseit. Vyras tuo tarpu irgi išsivadavo nuo savosios gyvatės ir iš piniginės iškrapštė kelias monetas. Tie kad pakėlė triukšmą – jiems mat monetos netinka, jiems popierinių pinigų duok, t.y. didesnę sumą. Bet mes jau irgi kiek susinervinom ir provokacijoms nebepasidavėm. Vos ne per pusę aikštės jie mus sekė, mosikavo rankomis ir reikalavo daugiau pinigų, bet galiausiai pasidavė ir nuėjo šalin. Suerzino truputį, bet tuoj pamiršom, įtraukė  mus vėl nesibaigiantis aikštės spektaklis, tik dabar jau atsargesni buvom.

Artėjant saulėlydžiui, prisėdome aikštės pakraštyje esančios Alhambra kavinės viršutinėje terasoje ir mėgaudamiesi (šįkart juodos) arbatos puodeliu, stebėjome apačioje verdantį gyvenimą.

Prieš vakarienę apsukome dar vieną ratą apie aikštę, pasidairėme, kokį meniu siūlo vienadieniai restoranėliai, įveikėme pagundą paragauti šviežiai spaustų apelsinų sulčių (nebuvome visai tikri, kiek higieniškai jos paruošiamos, o skrandžiai mūsų gana lepūs), datulių irgi neragavome (nemėgstame), nors atrodė jos viliojančiai. Sraigių sriuba tai jau ir visai neviliojo. Pavalgėme nedideliame ir jaukiame „Jama“ restoranėlyje. Atvirame kiemelyje buvo šiek tiek vėsoka, bet labai romantiška prie žvakių šviesos. Aš užsisakiau pirmąją per šią kelionę tajine (jautiena su figomis) – buvo labai labai skanu. Ir pigu.

Antrąją viešnagės Marrakech dieną ketinome aplankyti keletą objektų pietinėje medinos dalyje (pirmąją dieną daugiau po šiaurinę dalį klaidžiojom). Pasiekę Jemaa el Fna, pasukom į pietus, tikėdamiesi, kad nepaklysim ir kad pasirinkta gatvė nuves ten, kur mums reikia. Medinos gatvelės dešimtą valandą ryto – visiškai tuščios, nors dešimtą valandą vakaro jos būna pilnos žmonių. Taip ir nesupratom, ar vietiniai rytais ilgai miega, ar namuose sėdi, bet gatvėse dauguma jų pasirodo tik apie pietus.

Pirmasis šios dienos tikslas – Bahia rūmai. Pastatyti XIX a. didžiojo vizirio užsakymu, gausiai išpuošti marmuro ir medžio raižiniais, turėję atspindėti visą, ką geriausio sukūrė islamo ir Maroko architektai ir menininkai. Įėjimas mokamas, turistų be galo daug, ir beveik vien grupės. Pirmajame kiemelyje jų buvo tiek, kad nei judėti, nei fotografuoti buvo beveik neįmanoma. Viduje – jau pažįstamos maurų architektūros grožybės. Nežinau kodėl, bet labai didelio įspūdžio man šie rūmai nepaliko. Gal kad per daug jau stropiai interjere bandoma pamėgdžioti tai, kas buvo sukurta gerokai anksčiau, užuot ieškant savito stiliaus, labiau atitinkančio amžiaus dvasią? Nors šiaip gražu, nieko neprikiši.

Kitas objektas, kurį norime aplankyti – El Badi rūmų griuvėsiai. Juos neiškart radome, nepaisant to, kad netoli, mat mūsų turimas žemėlapis nebuvo labai jau smulkus, daugelio gatvių jame išvis nebuvo, be to, kai kurių gatvelių pavadinimai tik arabiškai užrašyti, žemėlapis tokiu atveju neką padės. Kiek paklaidžioję, nutarėm išgerti kavos, prieš leisdamiesi į tolimesnes paieškas. Pasirinkom iš pažiūros neišvaizdžią kavinukę, susivilioję savininko pažadu, kad viršuje labai graži terasa. Tikrai, neapgavo – terasa jauki ir visiškai tuščia (vėliau atvyko didžiulė triukšminga vokiečių grupė, bet mes jau ruošėmės išeiti). O svarbiausia – nuo staliukų atsiveria puikus vaizdas į medinos sienas, ant kurių išsirikiavę gausybė gandralizdžių. Gandrų Maroke tikrai daug, ir pastebėjom, kad jie labai mėgsta sukti lizdus ant minaretų viršaus, bet medinos sienos, matyt, irgi tinka šiam reikalui.

El Badi – XVI a. valdžiusio sultono pastatyti rūmai, kuriuose, sakoma, buvo 360 kambarių ir didžiulis baseinas, visas išklotas itališku marmuru. Statyba užtruko 25 metus, jų architektai įkvėpimo sėmėsi iš Alhambros, ir šie rūmai anuomet garsėjo savo didybe ir prašmatnumu. Deja, išliko tik išorinių sienų griuvėsiai, buvusios didybės – nė ženklo. O sienos ir čia nutūptos gandrų. 

Beje, viename iš geriau išsilaikiusių ir restauruotų rūmų paviljonų eksponuojamas nuostabiais medžio raižiniais išpuoštas Koutubia mečetės minbar (pakyla, nuo kurios imamas kreipiasi į tikinčiuosius). Jei nori jį pamatyti, reikia mokėti papildomai, bet verta.

Trečiasis ir paskutinis „must see“ objektas šiai dienai – Saadi dinastijos sultonų kapavietės. Jas rasti irgi buvo gana sudėtinga, kelis kartus turėjom klausti kelio, paskui pakliuvom į kažkokį turgelį (pasirodo, pro ten galima alternatyviu maršrutu praeiti į gatvelę netoli kapaviečių, o praeinant dar ir apsipirkti), žodžiu paklaidžiojom gerokai. Galiausiai atėjome į saulės nušviestą uždarą kiemelį su keliomis rožių lysvėmis, pilną prisigrūdusį turistų. Visgi pirmoji diena Maroke mums patiko labiau – irgi buvo daug žmonių, bet vietinių, o šiandien tik turistų grupės visur grūdasi. O kapavietės gana įspūdingos. Kompleksą sudaro du didesni paviljonai ir keletas mažesnių kapų. Čia palaidoti XVI-XVII a. Maroką valdę Saadi dinastijos sultonai. Ilgą laiką šie kapai buvo apleisti ir užmiršti, kol 1917 m. juos vėl „atrado“ prancūzų topografijos tarnybos darbuotojai, sudarinėdami atnaujintą miesto planą.

Beveik per visą kiemo ilgį rikiavosi didžiulė eilė prie įėjimo į pagrindinį mauzoliejų – tiksliau, tai aš naiviai galvojau, kad galima į jį įeiti. Pasirodo, eilėje lauki tam, kad pro duris, užtvertas tvorele, kelias minutes pasidairytum po didžiausią ir puošniausią kapavietę – paskui eini toliau, nes už tavęs jau trypia kiti nekantrūs turistai.

Must see objektai apžiūrėti – laikas pietauti! Pasirinkom restoranėlį su jaukia terasa ant stogo, ir papietavom tarp žydinčių pelargonijų, nepamiršdami ir vaizdais pasigėrėti. Aš valgiau tajine kefta – tai maltos mėsos kukuliai, ištroškinti tajine inde su kiaušiniais ir šiek tiek daržovių. Buvo skanu. Netoliese esančiame lizde ant El Badi rūmų sienos gandrai ir gandriukai irgi pietavo.

Papietavę nusprendėm, kad būtų smagu praleisti popietę kur nors tarp žalumos. Tingėjom belstis į naująją miesto dalį (ten yra keletas gražių parkų), bet pačiame medinos pakraštyje, tiksliau, jau už jos sienų, žemėlapyje buvo didelis žalias plotas – Agdal Gardens. Neturėjom supratimo, kas tai per sodai, bet įsivaizdavom, kad turėtų būti kažkas panašaus į parką, ir nusprendėm pasivaikščioti iki jų. Priėjom iki medinos sienų, o tų sodų nei kvapo, ir net ženklų jokių nėra. Pradėjom eiti keliuku palei sienas, sutikom vietinį, paklausėm, kur tie sodai, tas pamojo ranka, ta pačia kryptimi, kuria ir ėjom. Apsidžiaugę einam toliau – bet sienos dabar jau iš abiejų pusių, toje pusėje, kur turėtų būti sodai, matosi medžių viršūnės, bet vartai, jei ir pasitaiko, tai užrakinti. Kelias aiškiai kažkur veda, nes vis praburzgia motoroleriu koks vietinis, bet įėjimo į sodus kaip nėr, taip nėr. Galiausiai priėjom miesto aplinkkelį, o kitoje jo pusėje – dirbamos žemės plotai, alyvmedžių sodai ir pan. Nusprendėm, kad kažko būsim nesupratę apie tuos sodus ir pasukom atgal link medinos sienų. Sugaišom apie pusvalandį tam pasivaikščiojimui. Paskui išsiaiškinom, kad Agdal Gardens yra būtent sodai – abrikosų granatų, citrinmedžių, apelsinmedžių. Dvi dienas per savaitę juos galima apžiūrėti ir pasivaikščioti alyvmedžiais nusodintom alėjom – bet kur įėjimas, tai ir iki šiol nežinom.

Grįžę prie medinos sienų, palei jų perimetrą atėjom iki Migdolų vartų – kažkada per šiuos vartus į miestą atveždavo migdolų derlių. Žinoma, ir čia sieną puošia gandralizdis.

Žinote patarlę, kad visi keliai veda į Romą? Tai štai, Marrakech visi keliai veda į Jemaa el Fna aikštę.Taigi visai nekeista, kad netrukus vėl ten atsidūrėme. Jau visai vakarėjo, o mes buvome gerokai nusiplūkę, taigi prisėdome kavinės terasoje aukštai virš aikštės, užsisakėme arbatos ir patisserie marocaine, ir gerą valandą ten prasėdėjom. Kadangi jau artėjo saulėlydis, tai turėjom progą pamatyti, kaip aikštėje atsiranda tie vienadieniai restoranėliai. Viskas atvežama kažkur iš aikštės pakraščių – virtuvės ant ratų, dujos, provizijos, stalai ir suolai klientams – ir prieš tai buvusi tuščia aikštės dalis pamažu pavirsta restoranų kvartalu.

Žygis Aukštuosiuose Atlaso kalnuose

Pirmadienio rytas, ketvirtoji kelionės diena. Šiandien keliausime į Imlil, mažą kaimelį Aukštuosiuose Atlaso kalnuose, kur pradėsime trijų dienų žygį per kalnus. Šį kalnų žygį iš anksto užsisakėme per Aztat Treks agentūrą (Maroke patariama pasisamdyti gidą daugiadieniams žygiams po kalnus, nes maršrutai, kaip taisyklė, be nuorodų, padorių žemėlapių irgi nelabai yra, o dar ir kalbos barjeras). Aztat Treks radau internete, pasitikrinau, kad atsiliepimai geri, tada parašiau jiems emailą, atsiliepė labai greitai, pasakiau, kokio tipo žygio mes norėtume, ir taip emailu viską ir suderinom. Privatus 3 dienų žygis kainavo 360 eurų (180 e. žmogui), į šią kainą įėjo gido paslaugos, nešulinis mulas ir jo varovas, kuris tuo pačiu yra ir virėjas, pervežimas iš Marrakech į Imlil ir atgal, nakvynės pakeliui (gite d‘etape – palapinėse nakvoti mes nenorėjome) ir maistas. Tik už geriamą vandenį kažkodėl reikėjo mokėti atskirai – bet apie tai buvo pasakyta iš anksto, plius nelabai brangu. Mėnesį prieš kelionę sumokėjome 50 eurų užstatą, likusią sumą sumokėjom žygio pradžioje. Agentūros paslaugomis likom labai patenkinti, sakėm, jei kada dar grįšim į tas vietas (o norėtųsi, nes kalnai ten tikrai nuostabūs), tai vėl su jais tarsimės.

Didžiąją dalį daiktų ketinom palikti riade, nes po trijų žygio dienų vėl grįšim į Marrakech, dar vienai nakčiai. Juolab kiek gi ten daiktų reikia trijų dienų žygiui po kalnus? Minimumo. Taigi planavau viską, ko reikės, sudėti į vyro kelioninę kuprinę (ją neš mulas), o mes kiekvienas turėsim po nedidelę dieninę kuprinytę visokioms smulkmenoms. Tačiau visi tie, atrodo, negausūs reikalingiausi daiktai niekaip nenorėjo tilpti į kuprinę, kuri iš tiesų buvo mažesnė nei man atrodė, dar namuose planuojant logistines kelionės smulkmenas. Jau pradėjau svarstyti variantą pasiimti mažesnįjį lagaminą (vargšas mulas!), bet galiausiai radom išeitį – turėjom nailoninį maišą nešvariems rūbams, į ji sudėjom tai, kas netilpo į kuprinę, užrišom trigubu mazgu, ir krizė buvo sėkmingai išspręsta.

Šiek tiek graužė abejonės, ar agentūra mūsų nepaves, ir kaip tada reikės nusigauti iki Imlil – bet kai sutartą valandą ryte nusileidom žemyn, riado prieangyje mūsų jau laukė agentūros atsiųsto taksi vairuotojas. Jis beveik nekalbėjo angliškai, bet nedidelė bėda, svarbu, kad nuvežtų, kur reikia. Kelionė truko daugiau nei pusantros valandos – nei neįsivaizdavau, kad Imlil taip toli nuo Marrakech. Maždaug po valandos pasiekėm kalnus, dairytis pro langą tapo įdomiau.

Imlil – mažutis kaimelis Atlaso kalnuose, apie 1700 m aukštyje. Čia baigiasi asfaltuotas kelias, ir čia prasideda daugumos keliautojų žygiai po kalnus. Vienas populiariausių maršrutų – aukščiausio šiaurės Afrikos kalno, Jebel Toubkal, šturmas. 4167 m. – neblogas kalniukas, bet labai jau sunkus darbas tiek daug užkopti. Taigi mes pasirinkom lengvesnį žygį – žiediniu maršrutu aplink Azzaden slėnį.

Imlil užtrukom neilgai – tik tiek, kiek reikėjo laiko susipažinti su agentūros savininku Mohamed (su juo emailais ir derinom žygio smulkmenas) ir su mūsų gidu Brahim, išgerti stiklinę arbatos ir sutvarkyti visokias administracines smulkmenas. Apie vienuoliktą valandą kartu su Brahimu pagaliau iškeliavom į kalnus. Mulas su mūsų daiktais mus pasivys vėliau. Žygis prasidėjo nuo sunkiausios dalies – kopimo iki Tizi Mzik perėjos. Aukščio skirtumas – daugiau nei 800 m., užtrukom tris valandas. Pavargom truputį, bet vaizdai buvo puikūs.

Po poros valandų žygio sustojom pietų, šiek tiek žemiau perėjos. Nelabai įsivaizdavom, kokio maisto tikėtis žygio metu, bet nuo pat pradžių buvom labai maloniai nustebinti. Samir, mūsų virėjas ir mulo varovas, buvo tikras burtininkas – ant nešiojamos dujinės plytelės (dujų balioną irgi nešėmės savo) jis sugebėdavo pagaminti labai skanius ir sočius patiekalus. Pietums gaudavom didžiulę lėkštę marokietiškų salotų su virtais makaronais, ryžiais ar couscous, kiek nori baltos marokietiškos duonos ir arbatos, plius vaisių desertui. Vakarienei – harira (labai skani tradicinė lęšių sriuba), tajine arba couscous, ir desertui – vaisiai. Pusryčiams – balta duona su sviestu ir džemu arba sūriu, omletas pagal pageidavimus, kava, arbata, sultys. Pavakare, atvykus į nakvynės vietą, arbata su sausainiais. Valgėm skaniai, įvairiai ir lengvai – niekad nesijautėm alkani, bet ir sunkumo skrandyje nejutom, eiti buvo lengva. Tikrai nesitikėjau, kad tokiom sąlygom galima taip gerai maitintis. O kokie skanūs apelsinai Maroke – saldūs, sultingi, burnoj tirpsta, nepalyginsi su tais, kuriuos pas mus supermarketuose pardavinėja. Su melionais irgi tas pats, ypač žaliaisiais – aš jų šiaip nemėgstu, nes dažniausiai jie būna dar gerai neprinokę, bet ten jie buvo fantastiško skonio. O ant primityvios dujinės plytelės Samiro pagamintas couscous buvo milijoną kartų skanesnis nei tas, kurį mums pirmąjį vakarą patiekė mūsų prašmatniame riade. Netgi man buvo skanu.

Po pietų įkopę į Tizi Mzik perėją ir atgavę kvapą, patraukėm toliau, dabar jau žemyn, link Tizi Ousem kaimelio, 1900 m. aukštyje, Azzaden slėnio prieigose. Po poros valandų, jau visai į pavakarę, pasiekėme kaimą. Nakvynei apsistojome berberų namuose įrengtoje gite d‘etape. Sąlygos ten buvo labai primityvios – šaltas kambarys be jokių baldų, išskyrus minkštus suolus, ant kurių galima pasitiesti miegmaišį, tupimasis tualetas kitoje kiemo pusėje, ten ir prausykla su šaltu vandeniu. Buvo ir dušo kabina, bet be užrakto ir taipogi su tik šaltu vandeniu. Nusprendėm, kad porą dienų kaip nors ištversim be dušo. Bet vaizdais nuo terasos tikrai negalėjom skųstis. Šeimininkų beveik nematėm, tik kai atvykom, du senukai berberai išėjo mūsų pasitikti ir bandė užmegzti pokalbį prancūziškai. Daugiau keliauninkų tą vakarą nebuvo, tik mes. Mumis ir mūsų komfortu rūpinosi Brahim ir Samir. Veikti nelabai buvo ką – saulės nutviekstoje terasoje išgėrėm arbatos, pabendravom su Brahimu (jis visai pakenčiamai kalbėjo angliškai), nusnūdom saulėkaitoje (kambary buvo šalta, tai buvom terasoje, kol saulė nusileido ir atvėso), peržiūrėjom nuotraukas, skaniai pavakarieniavom, išgėrėm arbatos, pasišnekučiavom – ir apie devintą išsiskirstėm miegoti.

Ankstyvą rytą, išėjus į kiemą, mus pasitiko tirštas rūkas – kalnų nesimatė visai, ir netgi kitų kaimo namų nebuvo matyti. Bet kol papusryčiavom, rūkas beveik išsisklaidė, ir kai apie devintą ryto susiruošėm eiti toliau, jau galėjome įžiūrėti ir kalnus, ir kaimelį.

Vaizdai tą dieną buvo tikrai fantastiški – ėjom Azzaden slėnio šlaitais, paskui nusileidom žemyn, į išdžiūvusios upės vagą, pakilom į kitą šlaitą, ėjom per šlaituose išsimėčiusius kaimus, vėl leidomės žemyn, per akmenis perėjom į kitą upės krantą (vyras nepaklausė Brahim patarimo nusiauti batus, nuslydo nuo akmens, prisisėmė batus vandens ir iki pietų turėjo eiti šlapiais batais ir kojinėm), ir galiausiai vėl kopėm aukštyn, į bevardę kalnų perėją, kur sustojom pietums ir netrumpai siestai saulės įšildytame kalnų pušynėlyje.

Kaimuose buvo labai įdomu stebėti, kas vyksta aplink – tradiciškai apsitaisę moterys, kažkur skubančios su nešuliais ant galvų arba skalbiančios drabužius prie bendro šulinio, smalsūs vaikai, vis pribėgantys pasisveikinti ir paprašyti saldainių ir tušinukų, po didžiuliais žagarų nešuliais į kalną kopiantys asiliukais liūdom akim. Mums buvo prisakyta žmonių kaimuose nefotografuoti, nes tai priimama kaip įžeidimas. Neklausyti šio patarimo buvo neįmanoma – juk buvome ten svečiai, negražu būtų buvę pažeisti svetingumo taisykles. Nors kelis kadrus vis tiek padariau, iš toliau, apsimesdama, kad taikausi į kalnus.

Po pietų leidomės žemyn kitoje Azzaden slėnį ribojančios kalnų keteros pusėje ir dar porą valandų ėjome link Tinzert kaimelio. 

Vėl apsistojome gite d‘etape (kaip ir aname kaime, nebuvo jokių ženklų anei iškabų, iš kurių galėtum atspėti, kad čia galima apsistoti nakvynei). Vėlgi labai primityvios sąlygos, bet švaru, šilčiau negu praeitą naktį (gal kad esame keliais šimtais metrų žemiau), ir vėlgi pro langus ir iš kiemo atsiveria puikus vaizdas.

Išaušo trečiasis ir paskutinis žygio rytas. Karališkai papusryčiavome improvizuotame „restorane“ gite kiemelyje (Brahim ir Samir iš rūsio atitempė staliuką ir porą kėdžių). Gaivus šaltas kalnų oras, saulė, vaizdas į kalnus, karšta arbata – ko daugiau galima norėti pusryčiams? Šios dienos maršrutas vedė link neaukštos perėjos ir atgal į Imlil slėnį.

Po maždaug trijų valandų pasiekėme Imi Ourhlad kaimelį, galutinį mūsų žygio punktą. Nusileidome prie upės, ten papietavome ir nusnūdome. Po pietų atvažiavo mūsų taksi – apgailestaudami atsisveikinom su Brahim ir Samir, ir išvykom atgal į Marrakech. (Aš mielai būčiau pasilikusi dar dienai ar dviem…)

Marokas nebūtų Marokas – jau visai netoli Marrakech taksi variklis pradėjo keistai girgždėti ir kosėti. Netrukus sustojom judriame miestelyje, vairuotojas mus patikino, kad po dešimties minučių galėsim važiuoti toliau. Na na, galvojam sau, negi ims ir sutaisys variklį per 10 minučių? Bet mūsų vairuotojas turėjo geresnį planą – netrukus atvažiavo kitas taksi, visi trys į jį sulipome ir sėkmingai pasiekėme savo riadą. Matyt, taksi vairuotojai taip vienas kitam pagelbsti ekstremaliais atvejais.

Į riadą šįkart grįžom tikrai kaip į namus, juolab kad ir kambarys buvo tas pats. O kokia palaima buvo palįsti po karštu dušu ir apsirengti švariais rūbais! Kartais visgi neblogas dalykas ta civilizacija ir jos patogumai.

Praleidom dar vieną malonų vakarą Marrakech (oras buvo pastebimai sušilęs, striukės vakare nebereikėjo, ne taip kaip pirmom dienom), pasivaikščiojom po mediną, puikiai pavakarieniavom Cafe Arabe, pasėdėjom su arbatos puodeliu kažkurioje Jemaa el Fna kavinėje… Maarrakech mums ėmė atrodyti savas ir pažįstamas, pradžioje nuolat lydėjęs nuostabos jausmas pamažu blėso, ėmėm jau pastebėti ir kai kuriuos erzinančius aspektus – baisingą grūstį vakarais siaurose medinos gatvėse, nuolat visur zujančius motorolerius… Akivaizdžiai atėjo laikas atsisveikinti su šiuo miestu ir judėti toliau.

Tichka perėja ir Dades slėnis

Kitą rytą taksi pasiekėme oro uostą ir ten išsinuomojom mašiną likusiai kelionės daliai. Pasirinkom vieną iš tarptautinių firmu, Avis – kiek brangiau nei vietinės firmos, bet patikimiau. Popierizmas užtruko tik 20 minučių – negalėjom patikėti. Šįkart, beje, pasiėmėm ir papildomą draudimą – paprastai to nedarom (esam paskaičiavę, kad jau nemažai sutaupėme, nes dar niekad nepasitaikė, kad tektų mokėti už kokį subraižymą ar juo labiau avariją), bet jau buvome tiek prisiklausę apie vairavimo Maroke ypatumus, kad šįsyk nusprendėm nerizikuoti, juolab net menkiausio įbrėžimo atveju būtų tekę sumokėti daugiau 1000 eurų – papildomas draudimas dešimčiai dienų kainavo gerokai mažiau.

Šios dienos tikslas – pasiekti Dades slėnį, maršrutas eina per kalnus į pietus, link Ourzazate ir paskui suka link Dades slėnio ir Boumalene Dades miestelio, kur apsistosime dviems naktims. Atstumas – apie 300 km, turėtume užtrukti apie 6 valandas. Kelionės „vinis“ turėtų būti Tizi‘n‘Tichka, arba Tiška perėja. Palyginus neaukšta, tik 2260 m., bet sako, kalnai ten labai gražūs, o ir kelias įspūdingas, pilnas stačių viražų, taigi tikimės daug vaizdų ir daug adrenalino. Pirmas sustojimas – jaukioje pakelės kavinukėje Atlaso kalnų prieigose. Kava skani ir pigi, vaizdai irgi neblogi.

Pasistiprinę keliaujam toliau. Vaizdai vis gražėja, kelias vis statėja, važiuojam toli gražu ne taip greitai, kaip tikėjomės, o mane nuo tų visų viražų ir serpantinų ima vis labiau pykinti. Jau seniai taip nėra buvę. Turiu vaistų nuo užsupimo, bet nenoriu jų gerti, nes tada apims miegas, o aš nenoriu pražiopsoti taip ilgai lauktų kalnų vaizdų. Taigi bandau pamiršti apie pykinimą ir mėginu nors kažkiek fotografuoti, nors nuo mažiausio judesio darosi bloga. Netoli perėjos sustojame papietauti nedideliame pakelės restoranėlyje. Pavalgom skaniai, nors man maistas nelabai lenda.

Štai pagaliau ir Tichka perėja. Pati perėja – nieko ypatingo, kavinukė, suvenyrų parduotuvės, na kaip ir visur tokiose vietose. Bet kalnai aplink tikrai įspūdingi.

Buvom dar planavę pasukti iš kelio ir apžiūrėti Telouet tvirtovę, kurios valdovai net iki XX a. vidurio ėmė privalomą mokestį iš visų, keliaujančių per Tichka perėją (o keliauninkų buvo daug, nes tai vienas pagrindinių maršrutų tarp pakrantės ir Sacharos). Kažkada prabangiai įrengta tvirtovė (kasbah) dabar apleista ir griūvanti, bet, sako, labai romantiška. Bet – būtų reikėję sukti iš kelio, dardėti keliolika kilometrų žvyrkeliu, o mane pykina vis labiau ir kratymasis duobėtais keliais visai nevilioja… žodžiu, nevažiavom. Dabar truputį gaila.

Pagaliau pervažiuojam aukščiausiąją kalnų dalį ir pamažu pradedam leistis žemyn, į Sacharos prieigas. Dalį nusileidimo aš pramiegojau, nes nebeištvėrusi išgėriau tabletę nuo pykinimo ir beveik tuoj pat „išsijungiau“. Nusileidus žemyn, pakelėse šmėžuoja miesteliai, apleistos tvirtovės – kasbah, viešbučiai, imituojantis kasbah architektūrą – grįžtame į civilizaciją. O tolumoje švyti snieguotos Atlaso kalnų viršūnės.

Paskutinė kelio atkarpa, tarp Ourzazate ir Boumalene, buvo labai ilga ir nuobodi – gal kad jau buvome pavargę po ganėtinai ilgos kelionės. Pravažiavom Skoura ir Kella M‘Gouna miestelius, bet nebeturėjom noro sustoti, o ir fotografuoti jau nesinorėjo – nelabai ir buvo ką, nes niekur iš kelio nesukom, važiavom per dulkėtus judrius miestelius, ir tiek. Kai apie pusę septynių vakaro pagaliau pasiekėme nakvynės vietą, su palengvėjimu atsidusome. Boumalene Dades – niekuo neypatingas, bet patogioje vietoje įsikūręs miesteliukas. Mūsų viešbutis – Xaluca Dades, komfortabilus, įrengtas pagal vakarietiškus standartus, bet apsistoja ten beveik vien tik grupės, ir tik vienai nakčiai. Viešbutis yra šiek tiek už miesto, ant kalvos, ir tą vakarą jau niekur nosies iš jo nekišome, jautėmės per daug pavargę.

Kita diena buvo skirta Dades slėniui ir tarpekliui. Boumalene Dades – labai puiki vieta nakvynei, nes Dades slėnis prasideda vos už kelių kilometrų, (Atvažiuojant keliu iš Ourzazate pusės, viena kelio atšaka suka į Boumalene Dades, o kita – į Dades slėnį). Taigi, neilgai pavažiavus asfaltuotu, bet gana prastos būklės keliu, prieš mus atsivėrė gražusis slėnis. Ypatingą žavesį šiam kraštovaizdžiui suteikia ryškus kontrastas tarp raudonos spalvos kalnų ir vešlios slėnio žalumos. Vidurvasarį tos žalumos turbūt gerokai sumažėja, bet mes ten buvome pavasarį, kai viskas dar šviežia, žalia, dar saulės nesudeginta. Ir visur aplinkui – apleistos pusiau sugriuvusios tvirtovės (kasbah), savo spalva atkartojančios jas supančius kalnus. Kai kuriose dar ir dabar gyvena berberų šeimos, kitos tiesiog griūva po truputį, sudarydamos romantišką kontrastą aplink jas išdygusiems modernesniems namams.

Dades tarpeklis – aukštos stačios uolų sienos, giliai apačioje tekanti upė, vis labiau vingiuotas aukštyn kopiantis siauras keliukas. Pervažiavus aukščiausią tarpeklio tašką, keliukas gana greitai nusileidžia žemyn, ir kuriam laikui išsitiesina, bet paskui vėl pradeda vingiuoti, sekdamas upės vagą. Bet ir keliui kiek ištiesėjus, greitai nepavažiuosi – kas keli šimtai metrų vis tekdavo kelią dalintis su avių ir ožių kaimenėm.

„Lonely Planet“ buvo parašyta, kad pasiekus kitą tarpeklio pusę (kai kelias ištiesėja), jau galima sukti atgal, nes gražiausi vaizdai jau pamatyti. Tačiau kitoje tarpeklio pusėje dar laukia daugybė gražių vaizdų, sukti atgal tikrai per anksti. O važiuoti su paprasta mašina galima iki M‘semrir miestelio (apie 50 km nuo posūkio prie Boumalne Dades, jei gerai pamenu). Ten baigiasi asfaltas, ir toliau važiuoti galima tik su džipu, galiausiai pasiekiant Todra tarpeklį. Girdėjom, kad labai vaizdingas kelias, bet džipo neturėjom, tai teko pasitenkinti asfaltuotu keliu, juolab kad vaizdai aplinkui buvo tikrai puikūs.

Pakeliui užmatėm radijo bokštų raizginį ant aukštos kalvos; pagalvojom, kad gražūs vaizdai nuo ten turėtų atsiverti, taigi palikom mašiną pakelėj ir užkopėm iki pat viršaus. Nepasigailėjom.

Važiuojam toliau, ir vis aikčiojam iš nuostabos, nes iš visų pusių aplink veriasi gamtos išdaigų padariniai. Tiesiog matai vaizduotėje, kaip prieš milijonus metų iš planetos gelmių veržėsi įkaitusi magma ir pamažu vėso, formavosi į keisčiausios formos darinius.

Pagaliau pasiekėm dulkėtą ir niekuo neypatingą Msemrir miestuką, ilgesingai pasižvalgėm į kitoje miestelio vartų pusėje prasidedantį piste – negrįstą kelią per kalnus – ir pasukom atgal. Važiuoti nenuobodu, nes vaizdai lyg ir tie patys, bet ir šiek tiek kitokie. 

Pakeliui sustojom papietauti dar ryte nusižiūrėtam viešbutyje/restorane aukščiausioje tarpeklio dalyje. Sėdėjom lauko terasoje, valgėm labai skanų omelette berbere (tajine inde keptas – o gal troškintas – omeletas su daržovėmis) ir gėrėjomės tarpeklio panorama.

Dades slėnis ne be reikalo vadinamas „valley of thousand kasbahs“, jos čia visur, už kiekvieno posūkio. Ne mažiau įspūdingos ir „raudonosios uolos“ – įspūdingo dydžio ir formos akmenų siena, kylanti iš slėnio dugno ir besitęsianti gal kokį kilometrą, o gal ir daugiau.

Sustoję pakelėj, bandėm rasti takelį nusileisti prie upės ir iš arčiau pažvelgti į tas raudonas akmenų sangrūdas, bet vienintelis matomas takelis pasitikėjimo nekėlė, labai jau status, o kalnų batų tądien neturėjom, tai tik iš viršaus pasižvalgėm į uolas ir į vešlius paupio laukus.

Pamažu judam toliau, ir iš visų pusių mus supa raudona spalva – raudonos uolos, raudonas dirvožemis, raudonos spalvos namai… ir kad nebūtų akiai per daug to raudonumo, vešli slėnio oazių žaluma.

Jau visai slėnio pakraštyje, netoli Ait Arbi kaimelio pamatėme išdžiūvusios upės vagos (oued) pakraščiu vingiuojantį takelį. Taip jau jis mane viliojo, kad įkalbėjau vyrą sustoti ir šiek tiek patyrinėti, kur tas takelis veda. Susitarėm, kad ilgiau nei pusvalandį nevaikščiosim, nes karšta, upės vaga sunku eiti per akmenis, o ir nieko įdomaus nematyti aplinkui. Bet aš vis pasiūlydavau paeiti iki kito posūkio, paskui dar iki kito… kol pagaliau takelis išvedė į kalnus. Grožis neapsakomas, kaip ir erdvės pojūtis. Ir nei gyvos dvasios aplinkui, tik mes. Mielai būčiau ėjusi tuo takeliu iki galo, bet kadangi nebuvo aišku, nei kur jis veda, nei kiek laiko reikėtų eiti, o ir vandens turėjom nedaug, tai po kurio laiko teko su gailesčiu pasukti atgal. Bet vis tiek gavosi labai puikus pasivaikščiojimas – mano gražiausias prisiminimas iš Dades slėnio.

Taip vat netyčia, nieko iš anksto neplanuodami, sugebėjom Dades slėnyje ir tarpeklyje praleisti beveik visą dieną, nuo dešimtos ryto iki šeštos vakaro. O iš pradžių manėm, kad pusdienio tikrai užteks, ir planavom paskui gal pavažiuoti į Kelaa M‘Gouna, arba apžiūrėti Boumalene Dades (nors nelabai ten yra į ką žiūrėti), Bet po tokios turiningos ir įspūdžių pilnos dienos jau nieko daugiau nebereikėjo – tik karšto dušo ir minkštos lovos.

Dar buvo toks neįprastas nutikimas viešbutyje. Kaip jau minėjau, ten daugiausia apsistoja grupės, tad ir maitinimas restorane atitinkamas – bufetas. Man visai tiko, bet vyrui, kaip vegetarui, karšto nieko nebuvo, o vien šaltom salotom ir užkandėlėm jo vakarienei nelabai užkiši. Taigi antrąjį vakarą nusprendėm eiti pavalgyti į kurį nors kitą miestelio viešbutį. Pavakarieniavom (labai vidutiniškai) apšepusio viešbutuko restorane (susiviliojom padavėjo pažadais, kad maistas pas juos na labai jau skanus), kuriame akį rėžė kontrastas tarp buvusios didybės liekanų (raižiniais išpuoštos lubos, puikios mozaikos ant sienų, geros kokybės, bet dulkinos aksomo užuolaidos ant langų) ir žemiausios kokybės plastikinių baldų (net vietinėse užeigėlėse tokių nematėm) bei purvinai pilko vinilinio kilimo (ir tai Maroke, kur ant kiekvieno kampo rankų darbo kilimus pardavinėja). Buvo akivaizdu, kad ir viešbutis, ir restoranas yra matę geresnių laikų, ir maistas buvo labai vidutiniškas, bet ne apie tai norėjau papasakoti. Po vakarienės grįžom į viešbutį, ir apie pusę vienuolikos, kai jau buvom beveik užmigę, suskambėjo telefonas. Skambino viešbučio administracija – jie mat sunerimo, kad mes nepasirodėm vakarienės. Ir labai nustebo išgirdę, kad pavakarieniavom kitur – matyt, pirmas toks atvejis viešbučio istorijoje.