Nedaug kas žino, kad Turkijoje yra net kelios trasos daugiadieniams žygiams su kuprine. Populiariausia iš jų – Likijos kelias (Likya Yolu) Viduržemio jūros pakrantėje, tarp Fetijos ir Antalijos. Daugiau nei 500 kilometro ilgio trasą sudaro apie 40 įvairaus ilgio etapų, su nakvynėmis pakrantės miestukuose, kalnų kaimeliuose ar kempinguose, nors yra ir tokių vietų, kur vienintelis nakvynės variantas bus su savim atsinešta palapinė. Trasą sugalvojo ir realizavo britė archeologė Kate Clow, o pavadinimas susijęs su kažkada šiame regione klestėjusia Likijos civilizacija, po savęs palikusia daugybę kapaviečių ir miestų griuvėsių. Visai trasai įveikti reikėtų daugiau nei mėnesio, bet dauguma žygeivių renkasi nueiti tik kelis ar keliolika etapų. Pervažiavimas tarp pagrindinių trasos taškų nėra sudėtingas, tam puikiai tinka dolmušai, bet palypėjus aukščiau į kalnus jau belieka pasikliauti tik savo kojomis.

Aš apie Likijos kelią sužinojau dar 2015-aisiais, kai su drauge sugalvojom eiti į daugiadienį žygį ir pradėjome ieškoti tinkamų variantų. Likijos kelias viliojo svaigiais vaizdais (kas gali būti gražiau už jūros ir kalnų derinį?), knietėjo pamatyti neturistinę Turkiją, o ir kainos nesikandžiojo. Planai tąkart nesidėliojo ir galiausiai pasirinkome daugiadienį žygį Korsikoje, bet kiek vėliau aš visgi išbandžiau porą Likijos kelio etapų, trijų savaičių pažintinės kelionės į Turkiją metu. Likau įtikinta – Likijos kelio mums būtinai reikia! Antras šansas atsirado 2022-ųjų rudenį. Ketinome eiti tik dviese, bet netikėtai prie mūsų prisijungė dar dvi norinčios ir susidarė labai šauni keturių moterų kompanija.

Planuoti žygį buvo gana sudėtinga – niekaip negalėjom apsispręsti, kuriuos etapus rinktis. Kaip jau minėjau, trasa labai ilga, ne visi etapai įdomūs ir verti dėmesio, kai kuriose atkarpose būtina su savim turėti palapinę, o renkantis eiti ne visus etapus iš eilės, gali iškilti problemos su pervažiavimu iš vieno taško į kitą, ypač jei tie taškai – maži kaimeliai aukštai kalnuose, kur dolmušai jei ir važiuoja, tai gal tik kartą per dieną arba ir ne kasdien. Galiausiai pasirinkome viena gražiausių vadinamą atkarpą tarp Fetijos ir Kaš. Planavome iš viso įveikti aštuonis etapus, su poilsio diena per vidurį ir praleidžiant keletą ne tokių vaizdingų tako dalių, bet dėl įvairių priežasčių galiausiai žygio plane liko tik penki etapai (vėliau praėjome dar porą, bet jau be kuprinių). Šiek tiek gaila, kad nesusidėliojo ilgesnis variantas, nes buvo jausmas, kad žygis baigėsi per greitai ir buvo per trumpas (iš viso nuėjome apie 60 kilometrų), bet tiesiog patogiai nesidėliojo logistika, arba būtų reikėję rinktis dar ilgesnį variantą, kuriam neturėjome laiko. Kita vertus, praėjome tikrai labai gražią Likijos kelio dalį – tie penki etapai, tarp Fetijos ir Pataros, yra nuostabūs (nors ir nelengvi), ir kiekvienas vis kitoks.

Dar šiek tiek apie pasiruošimą. Eiti pasirinkome spalio mėnesį, kai jau turėtų būti pasibaigę didieji karščiai. Oras buvo puikus visas penkias dienas, bet karštis visgi šiek tiek kamavo, nors aukščiau +28 temperatūra nepakildavo. Vasarą šia trasa eiti tikrai nerekomenduočiau. O mes labiausiai džiaugėmės, kad negavom nei lašo lietaus – kai kurie mūsų praeiti Likijos kelio ruožai lietui lyjant taptų labai sudėtingais ir gal net šiek tiek pavojingais. Beje, visos avėjom tvirtais žygio batais su auliukais ir tai buvo teisingas pasirinkimas, nes takai nėra lengvi, su sportbačiukais gal ir įveikiami, bet kojos daug labiau pavargtų. Žygio lazdos taip pat pravertė (tik batukus joms vis pamesdavom, viena po kitos).

Planuodamos maršrutą naudojomės Kate Clow knyga, Trekopedia puslapiu ir TrailSmart programėle. Pati trasa gana gerai nužymėta (baltos ir raudonos spalvos ženklai, nupiešti ant akmenų ir sienų), kiek prisimenu, tik pirmąją dieną porąkart suabejojom, kur eiti.

Visas nakvynes užsisakėme iš anksto. Kalnų kaimeliuose tai padaryti nebuvo paprasta: ten esančių svečių namų ir pensionų nėra jokiose rezervacijų platformose ir kontaktus rasti sudėtinga. Jau žygio metu įsitikinome, kad rezervuoti iš anksto nebūtina, nakvynę būtume radusios vietoje, bet mums norėjosi tikrumo.

Kalnų kaimeliuose į nakvynės kainą būdavo įskaičiuoti ne tik pusryčiai, bet ir vakarienė, nes kavinių ten nėra. Atsiskaitinėjom grynais. Na o pietums maistą nešėmės su savim. Meniu buvo kasdien tas pats (į pabaigą truputį pabodo): lietuviški lašiniai ir dešra, pakeliui nusipirkta duona, saldūs Nak’d batonėliai desertui, čiulpinukai – atgaivai ir energijai palaikyti. Vandenį irgi nešėmės su savim, nes pakeliui jo nelabai rasi. Vandens iš čiaupo Turkijoje gerti nepatariama, tad pirkdavome buteliukus ir pildavomės į vandens pūsles. Tos pūslės su šlangutėm yra tikras gėris – ir vanduo nesušyla, nes pūslė yra kuprinės viduje, ir atsigerti patogiau, nereikia kaskart buteliuko traukinėti. Kuprinės nebuvo lengvos – maniškė su maistu ir vandeniu svėrė apie 11 kg, kitų merginų irgi panašiai.

Pirmoji diena. Fethiye – Kayakoy – Ovacik

Mūsų žygio pradžios taškas – Fetijos miestas. Čia visos ir susitikome vėlų šeštadienio vakarą. Neringa jau buvo atvykusi prieš porą dienų, Lina su Sonata atskrido iš Vilniaus, o aš iš Amsterdamo – visos trys susitikome Stambulo oro uoste ir į Dalamaną skridome tuo pačiu reisu. Vėlai vakare Havas autobusu iš oro uosto atriedėjome į Fetiją, kur mus pasitiko jau beveik vietine tapusi Neringa – ji žinojo ne tik trumpiausią kelią iki apartamentų, bet ir kur geriausia pirkti vandens ir maisto. Ir butelį turkiško vyno sutiktuvėms buvo nupirkusi. Šiaip ne taip tą vyną atkimšom, o paskui dar ilgai vakarojom, ragavom lietuviškus lašinius, juokėmės, plepėjom… iš pat pradžių buvo aišku, kad kompanija bus smagi ir draugiška. Miegot išsiskirstėm gerokai po vidurnakčio. Kitai dienai turėjome ambicingą planą – susiveikti vietines SIM korteles Sonatai ir Linai, papusryčiauti Neringos nužiūrėtoje kavinukėje prie jūros ir nueiti pirmąjį žygio etapą, 12 kilometrų iki Ovačik, pakeliui aplankant miestą-vaiduoklį, Kayakoy. Kad visa tai įvykdyti, reikėtų keltis anksti ir kokią aštuntą jau eiti pusryčių, bet vėlai gulus anksti kelti ne visiems gaunasi.

Tiesa, Sonata su Lina bruzdėjo jau gal nuo šešių ryto, bet laimei, mūsų su Neringa anksti nežadino, leido pamiegoti. (Labai gerai susidėliojo kompanija – dvi ankstuolės ir dvi miegalės, po lygiai.) Kol atsikėlėm, kol susiruošėm, jau ir po devynių, o mes dar nepusryčiavusios! Gerai kad jau iš vakaro buvom apkalbėjusios ir atsarginį variantą – iki Kayakoy važiuoti dolmušu ir žygį pradėti nuo ten. Šįryt jau visiškai aišku, kad taip ir teks daryti, nes viso etapo praeiti tiesiog nespėsim, kai dar tiek visokių reikalų Fetijoj turim. Šitaip apsisprendusios, jau ramiai ir neskubėdamos pusryčiaujam pajūrio kavinukėje – menemen, sultys, turkiška arbata, o pagrindiniai ir geriausi ingredientai – šiluma, mėlyna jūra ir širdį kutenantis nuotykio laukimas. Juk žygis dar tik prasideda, viskas dar prieš akis!

Po pusryčių grįžtame į apartamentus, susikrauname kuprines (kokios jos sunkios!), sargo paprašome mus kartu nufotografuoti ir išeiname. Dar ne į žygį, tik iki netoliese esančių Likijos kapaviečių Fetijos pakraštyje. Nusipirkusios bilietus, trise einame į aptvertą kapaviečių teritoriją, o Neringa lieka apačioje su kuprinėmis – ji čia jau buvusi. Apžiūrim kapavietes, pasigrožim Fetijos ir įlankos vaizdais, o kad nereiktų vėl grįžti prie vartų, iš teritorijos išlipame tiesiai per tvorą. Taip ir greičiau, ir įdomiau!

Dabar jau visi reikalai sutvarkyti (tiesa, SIM kortelių merginos taip ir neįsigijo, nes nei vienas salonas sekmadienį ryte nedirbo, bet galiausiai jų ir neprireikė, užteko wifi nakvynės vietose), laikas pagaliau į žygį! Autobusų stotyje susirandame dolmušą į Kayakoy ir netrukus jau riedame aukštyn. Dolmušas pilnas ir tokių kaip mes žygeivių su sunkiomis kuprinėmis, ir turistų su mažom kuprinytėm.

Kayakoy lankymas mokamas, tad perkame bilietus ir einame vidun. (Viena linksmesnių žygio rutinų – kasvakarinis bandymas suskaičiuoti, kur, kas ir kiek tą dieną mokėjo, ir kas kam kiek skolingas.) Aš čia jau esu buvusi praeitos kelionės į Turkiją metu, bet tuomet buvo pilka apniukusi diena. Šiandien šviečia saulė, ir apleistas miestas ant kalvos atrodo visai kitaip. Smagu po jį paklaidžioti.

Pamažu pro miesto griuvėsius kylame aukštyn ir galiausiai atsiduriame kryžkelėje. Čia randame stulpą su Likijos kelio nuorodomis. Viena rodyklė į Oludeniz, kita į Ovačik. Žinome, kad mums reikia į Ovačik, tad ten ir sukame. (Jau vėliau aš prisiminiau, kad takas pro Oludeniz lyg ir lengvesnis, nors ir ilgesnis… na bet mes juk lengvų takų neieškom.)

Išėjusios iš Kayakoy, miške prisėdam papietauti. Pietūs prašmatnūs – turim ne tik lašinių, bet ir agurkų prie jų, ir lietuviškos duonos. Pavalgiusios einam toliau. Takas lyg ir nesunkus, ir neypač status, bet eiti sunku, kojos dar nepagavusios žygio ritmo, kuprinės spaudžia pečius, o dar ir karšta… nuotaika nelabai pakili. Bet taip jau visada būna pirmą žygio dieną – sunku, kol pripranti, o paskui jau eini, ir tiek.

Kažkuriuo momentu, likus tik keliems kilometrams iki Ovačik, atsiranda variantas toliau eiti keliu žemyn, o ne taku per kalnus. Bendražygės svarsto, kaip čia geriau daryti, aš gi pareiškiu, kad eisiu taku, nes taip įdomiau, be to, ir taip jau gabaliuką trasos praleidom šiandien. Bičiulės kiek paabejoja, bet ateina man iš paskos. Sprendimas pasiteisina – takas gal ir ne iš lengviausių, bet daug smagiau eiti per mišką, o ir vaizdų netrūksta. Keliu eiti nebūtų buvę taip įdomu.

Ovačik pakraštyje trumpam pametame taką, tiksliau, išsiskiria nuomonės, į kurią pusę rodo Likijos kelio ženklas ant medžio. Galiausiai pasirenkam eiti keliu žemyn, o pakeliui randam dar vieną vaizdą į jūrą ir kalnus. Į Ovačik įžengiam apie penktą valandą, jau visai nusikalusios. Mūsų viešbutukas vos už kelių šimtų metrų, bet į jį dar neskubame – pirmiausia norime atsikvėpti ir atsigaivinti. Prisėdam pirmos už akių užkliuvusios lauko kavinukės terasoje, užsisakome alaus ir ilgokai pasėdim. Daug kalbų, daug juoko… smagi ta mūsų kompanija! O dar ir ryžas katinas atėjo pabendrauti.

Alus, beje, šioje kavinėje buvo labai brangus – savininkui mušant kainą „paslydo pirštas“ ir paspaudė vienu nuliu daugiau, taigi vietoj 280 lirų gavosi 2800 (apie 150 eurų). Kortele mokėjusi Lina klaidos nepastebėjo. Laimei, sugalvojom iškart su ja atsiskaityti ir tada paaiškėjo, kas nutiko. Savininkas, aišku, dievagojosi suklydęs… na, sakykim, kad taip ir buvo. O Lina netikėtai išsigrynino daug lirų, kurių jai užteko iki kelionės pabaigos.

Maloniai apsvaigę nuo alaus ir nuovargio, susirandam savo viešbutį, dviejų senukų prižiūrimą Red Rose Hotel, pasidalijam kambarius pagal principą „vyturiai į vieną, pelėdos į kitą“, apsitvarkom ir einam ieškoti vakarienės. Ovačik miestelis niekuo neypatingas, veikti čia nelabai yra ką, bet mums nieko ir nereikia, tik skaniai ir nebrangiai pavalgyti. Išsirenkam gausiai vietinių nusėstą neįmantrią kavinę. Pavalgom gardžiai ir gausiai, dar šiek tiek pasivaikštom ir grįžę į viešbutį krentam miegoti.

Antroji diena. Ovacik – Faralya – Kabak

Keliamės anksti. Už lango – giedras dangus, diena vėl žada būti karšta. Aštuntą jau leidžiamės į viešbučio terasą, ketindamos greitai papusryčiauti ir kuo anksčiau išeiti. Šiandien mūsų laukia 17 km trasa iki Kabak (alternatyvus variantas – eiti iki Faralya, o paskutinius 4 kilometrus pavažiuoti dolmušu). Duona, sūris, virti kiaušiniai, džemas, agurkai, pomidorai – neįmantrūs, bet sotūs turkiški pusryčiai. Dar sultys, tirpi kava ir stipri turkiška arbata. Iš gatvės mus stebi mielas šunėkas. Bandom jį pašerti lietuviška dešra, bet šunėkas išrankus, neėda.

Atsiskaičiusios už nakvynę ir susirinkusios kuprines bei žygio lazdas, einame į gatvę. Likijos kelio ženklas visai netoli. Asfaltuotu keliu per mišką kylam aukštyn. Oras kol kas maloniai vėsus, kojos dar nepavargusios, eiti smagu. Niekur neskubame, tad mus aplenkia net kelios grupės žygeivių. Likijos kelio pradžia yra būtent čia, Ovačik pakraštyje, prie specialaus ženklo, kurį tuoj prieisime. Atkarpa nuo Fetijos iki Ovačik nors ir populiari, bet oficialiai nėra tako dalis. Tie žygeiviai, kurie turi transportą (ar keliauja su agentūra), žygį dažniausiai pradeda Ovačike.

Pasifotografavę prie ženklo, žygiuojam toliau. Platus geras žvyro takas vingiuoja aukštyn kalno šlaitu, atverdamas vis platesnį Oludeniz įlankos vaizdą. Gal po valandos sustojame pailsėti ir pafotografuoti. (Fotografavom šiaip jau viską ir visur, kiekviena parsivežėm tūkstančius nuotraukų – ir vaizdų, ir viena kitos; Sonata specializavosi „nematuškėse“, gavosi tikrų šedevrų, kurių niekam negalim rodyti, bet pačioms vis iš naujo peržiūrėti labai smagu.) Praeinančią indų žygeivių grupę paprašome mus kartu nufotografuoti įlankos fone. Linksmų plaučių vyriškis pareguliuoja, kaip mums pozuoti, o pradėjusias tarp savęs ginčytis, kad ką jis čia dabar daro, nutildo autoritetingu „šššt!“ Taip ir įamžino išsišiepusias iki ausų.

Kiek paėję aukštyn, surengiam dar vieną fotosesiją labai vaizdingoje vietoje.

Takas kyla vis aukštyn, vaizdai vis gražėja. Labai graži ši Likijos kelio atkarpa – nors vaizdas lyg ir tas pats, bet kylant vis aukščiau, jis platėja ir keičiasi. Pakrantė jau liko labai toli ir žemai.

O takas kuo toliau, tuo vaizdingesnis. Šioje vietoje buvo turbūt pats gražiausias įlankos vaizdas:

Jau gerokai palypėjusios aukštyn, sustojam pietų. Vietą, žinoma, išsirenkam su vaizdu. Ir tradiciškai pasidarom po nuotrauką su kuprinėmis.

Pagaliau takas trumpam palieka pakrantę ir pavirsta plačiu žvyro keliu per kažkokį kaimą. Vaizdų šioje atkarpoje nedaug, tad užmatę ožį ant tvoros, visos puolam fotografuoti. (Tokių masinio fotografavimo momentų šiame žygyje buvo labai daug. Gerai kad visos esam daugiau mažiau pamišę dėl nuotraukų, tad jokios trinties dėl to nebuvo, atvirkščiai, dar ir paragindavom viena kitą kažką nufotografuoti.)

Takas netrukus vėl pagražėja, vingiuoja plynaukšte, tarp kalnų ir pušynų, mus lydi platūs vaizdai, bet kojos jau kiek pavargusios, o eiti dar liko daug. Nusileidę į takų sankryžą, sustojame pailsėti ir atsigerti arbatos pakelės kavinukėje. Čia visai jauku ir maloniai vėsu, tad šiek tiek užtrunkame.

Palikę kavinukę, dar ilgai ilgai einam per mišką ir kalnus. Atkarpa tarp Ovačik ir Faralijos – oficialiai tik 12 kilometrų, bet mūsų telefonai rodo, kad jau nuėjom gerokai daugiau, o Faralijos kaip nėra, taip nėra. Pagaliau, jau gerokai pavargusios, pasiekiame nedidelį kaimą. Kažkur jo pakraštyje turėtų būti apžvalgos aikštelė su vaizdu į garsųjį Drugelių slėnį. Bet jokių nuorodų nėra, maps me irgi nieko doro nerodo. Aš čia jau esu buvusi, bet nelabai prisimenu, kur mes tada ėjome. Dar kiek paklaidžioję, pagaliau ateiname ant stataus skardžio. Čia sukiojasi nemažai žmonių – jiems matyt nekilo problemų rasti šią vietą? Pasifotografuojam ant skardžio su vaizdu, bet jaučiamės šiek tiek nusivylusios – vaizdas neblogas, bet ne toks puikus, kaip tikėjomės.

Aš prisimenu, kad kiek žemiau yra dar viena, gražesnė vieta su vaizdu, matau ten einančius žmones, bet su manimi eiti sutinka tik Sonata. Greitai nulipam žemyn, pasidairom, pasifotografuojam, ir vėl bėgte atgal.

Jau vakarėja, o mums dar reikia pasiekti nakvynės vietą Kabak kaimelyje. (Nakvoti norėjom būtent Kabak, o ne Faralijoje – susiviliojom nakvyne Mandala Camping bačkose, nes nuotraukose labai jau romantiškai tos bačkos atrodė, stovinčios ant medinių platformų ant miškingo šlaito, su vaizdu į jūrą ir kalnus.) Tarp Ovačik ir Faralijos tikrai buvo daugiau kilometrų nei rašoma oficialiame žygio puslapyje ir programėlėje, eiti iki Kabak nebeturim nei laiko, nei jėgų. Truputį gaila, nes atkarpa tarp Drugelių slėnio ir Kabak turėtų būti vaizdinga – dar aptariam variantą rytoj ryte dolmušu sugrįžti čia ir ją praeiti, bet dabar reikia galvoti, kaip pasiekti nakvynės vietą. Žinom, kad tarp Fetijos ir Kabako reguliariai kursuoja dolmušai, bet vienas jų nuvažiuoja beveik mums iš panosės, dar nespėjus užkopti atgal iki kelio, o kitas vis neatvažiuoja. Jau beveik šešios, darosi neramu – o jei dolmušų šiandien jau nebebus? Imame svarstyti taksi variantą, bet vis dar laukiam. Galiausiai aš nueinu į kavinę paklausti, kaip čia yra su tais dolmušais, ir būtent tuo momentu iš už posūkio pasirodo baltas mini autobusiukas. Lengviau atsikvepiame, griebiam savo kuprines ir kraustomės vidun. Tiesa, atsikvepiam neilgam – vingiuotu kalnų keliu vairuotojas lekia kaip koks ralistas, tenka abiem rankom laikytis, kad nenučiuožtum nuo sėdynės, o mane dar ir pykinti pradeda. Labai apsidžiaugiu, kai pagaliau išlipame Kabak kaimo pakraštyje.

Iki Mandala Camping tenka gerokai nusileisti keliuku žemyn. Kempingas – apšiurusių medinių pastatų kompleksas, paskendęs žalioj augmenijoj, visur prikabinėta rytietiškų simbolių, ore tvyro smilkalų ir kanapių aromatas. Gaunam dvi bačkas, skirtinguose „aukštuose“. Mums su Neringa nepasiseka, vaizdas pro duris – tik į kitą bačką ir tankią augaliją aplink. Pati bačka komfortu nepasižymi ir dviem žmonėm yra gerokai per ankšta. O durys ne tik kad neužsirakina, bet net ir neužsidaro! Jau nepamenu, bet rodos taip ir palikom jas atdaras, išeidamos vakarienės.

O vaizdai turėjo būti maždaug tokie (fotografavau nuo viršutinės aikštelės):

Vakarienė – lauko terasoje, savitarnos principu, įsidedi maisto ir nešiesi prie stalo. Maistas tik vidutiniškas, bet esu alkana, tai viskas sueina. Iš apsirūkiusio barmeno dar nusiperkam alaus ir po vakarienės ilgokai pasėdim ant patogių sofų prie jaukiai liepsnojančio laužo. Vakaras šiltas, dangus pilnas žvaigždžių, gurkšnojam alų, kalbamės, juokiamės, aptarinėjam dienos įspūdžius. Šiame hipiškame kempinge tvyro kažkoks geras vaibas… jei ne ta nelabai gyventi tinkama bačka ir vaizdų trūkumas, tai ir visai neblogai čia būtų.

Po kurio laiko ateina kempingo darbuotoja ir prašo rakto, kad galėtų palikti bačkoje šiltesnę antklodę. Sakom, kad durys atviros, nes neužrakinamos. Tada ir sužinome, kad pasirodo, yra būdas, kaip jas užrakinti – gaila, kad registratorė pamiršo jį paminėti, būtų mums nervų sutaupiusi.

Trečioji diena. Kabak – Alinca

Išaušta dar vienas giedras ir šiltas rytas. Kaip jau įprasta, mes su Neringa dar tik keliamės, o Lina su Sonata jau visas apylinkes apėjusios. Aštuntą pasigirsta pusryčių gongas. Pusryčiai – nieko ypatingo, bet aplinka jauki, net ir man jau pradeda čia patikti. Po pusryčių dar pasėdime su stiprios turkiškos arbatos stiklinėmis terasos kampelyje su vaizdu į jūrą. Visas apėmęs malonus tingulys, niekur nesinori skubėti.

Po pusryčių užlipame iki kelio – norime nusipirkti duonos šios dienos pietums. Kol apsiperkam, kol vėl nulipam žemyn, jau ir po dešimtos, laikas į žygį! Besikraunant daiktus, Neringa apsižiūri nebeturinti žygio lazdos. Visus kampus išrausiam, bet lazdos nerandam. Apmaudu, bet ką darysi. Svarstom, kur ta lazda galėjo pasimesti, galiausiai nusprendžiam, kad gal dolmuše vakar liko. Atėjus į registratūrą grąžinti raktų, mįslė išsisprendžia – lazda laukia gražiai atremta į bambukinę tvorą, kur buvo pamiršta vakar.

Šios dienos mūsų trasa veda į aukštai kalnuose esantį Alinca kaimą. Atstumas nedidelis – vos 8 kilometrai, bet teks beveik kilometrą pakilti aukštyn, tad lengva nebus. O prieš tai dar nusileisim į Kabak pliažą. Tiesa, į pliažą eiti nebūtina, galima kilti tiesiai į Alinca, bet kaip gi neužsuksi į vienu gražiausių vadinamą Turkijos pliažų? Nuo viršaus jis išties atrodo labai įspūdingai, nors takas žemyn tokio statumo, kad su sunkia kuprine tikrai yra ką veikti. Apačioje ilgai neužtrunkame – pasėdim, pasifotografuojam, ir pusę dvylikos judam toliau. Mūsų dar laukia ilgas kelias. O pats pliažas man buvo daug gražesnis iš viršaus, kitą kartą nebesileisčiau žemyn, nebent pasimaudyti.

Neišvaizdus takas veda aukštyn per tankų mišką, per šabakštynus… bet ši nuobodžioji dalis ilgai netrunka, netrukus išeiname ant kalno šlaito, prasideda vaizdai. O takas vingiuoja vis aukštyn ir aukštyn. Diena karšta, eiti nelengva. Tad ir stabčiojam dažnokai, atsikvėpti ir pafotografuoti.

Tako  vingiai mus veda vis tolyn ir vis aukštyn. Netrukus prieiname gilų tarpeklį, po kojomis jau nebe maži akmenukai, o kartais visai nemenko dydžio rieduliai. O danguje virš Babadag kalno sklando parasparniai.

Pietų sustojame didžiuliame akmenyne, kitoje tarpeklio pusėje. Bevalgančias mus pasiveja jau vakar Drugelių slėnyje matyta moteris, besinešanti net dvi kuprines – vieną ant nugaros, kitą ant krūtinės. Trumpai pasikalbame, ji pasisako esanti iš Pietų Afrikos Respublikos ir planuojanti praeiti visą Likijos kelio trasą, turinti tam pusantro mėnesio. Kai ji nueina toliau, mes tik galvas kraipom – ir kad viena eina, ir kad tokį svorį su savim neša.

Papietavę ir atsikvėpę judam toliau. Takas negailestingai kyla aukštyn, jau pradeda jaustis nuovargis. Gerai kad nors vaizdais vis gaunam pasidžiaugti.

Dar viena masinė fotografavimo valandėlė:

Taip po truputį, po truputį kylam aukštyn. Takas nelengvas, bet mes jau pripratusios, pagavusios ritmą. Kažkur pakeliui dar atsigaiviname šaltu gėrimu savitarnos parduotuvėlėje – kainos surašytos ant medinės lentutės, pinigus palieki užrakintoje dėžutėje.

Vienu tarpu išeinam į labai gražų atvirą tako ruožą. Jau esam visai pavargusios, bet vaizdai vėl pataiso ūpą.

Prieinam dar vieną savitarnos parduotuvėlę. Nuo jos jau tik kilometras iki Alinca, bet tas kilometras mums labai prailgsta. Pagaliau pasiekusios kaimą, einame ieškoti savo nakvynės vietos, Bayram’s Place. (Dėl nakvynės susitarėme per whatsapp, kontaktus radę, berods, per Google Maps.) Nakvosime šįkart mediniuose dviviečiuose namukuose. Viduje švaru, tvarkinga, tik vonia ir tualetas turkiško stiliaus – apie dušo užuolaidas čia niekas negirdėję, dušas beveik virš tualeto, tad maudantis sušlampa visas vonios kambarėlis. Bet dušui dar teks palaukti, pirmiausia einam gerti alaus.

Svečių namų kavinukė įsikūrusi atviroje terasoje su nuostabiu vaizdu. Daugiau svečių šįvakar nėra, tik mes. Užsisakom alaus (tik Sonata šįvakar abstinentė), patogiai įsitaisom ir pačioms sau netikėtai prasėdim iki pat vakarienės, pamiršusios visus kasdienius žygio reikalus.

Vakarienė trijų patiekalų, skani ir soti. Šeimininkai angliškai beveik nekalba, bet maloniam bendravimui visai užtenka gestų ir šypsenų, o ir mes šiek tiek turkiškai graibomės.

Aptariam rytdienos žygio planą (pirmąją trasos dalį galima įveikti dviem būdais – labai stačiu ir, kaip rašoma, kiek pavojingu taku leistis į pakrantę ir tada vėl kilti aukštyn, arba eiti keliu ir vėliau prisijungti prie oficialaus tako; nusprendžiam, kad bandysim leistis tuo pavojingesniu taku, nes jis turėtų būti ir daug gražesnis) ir skirstomės miegoti. Rytoj vėl laukia ilga diena.

Ketvirtoji diena. Alinca – Gey – Bel

Keliamės, kaip jau įprasta, anksti ir aštuntą jau sėdime terasoje prie pusryčių stalo. (Pusryčiauti gal būtume norėję ir anksčiau, bet iki šiol nei vienoje nakvynės vietoje nebuvo įmanoma gauti pusryčių anksčiau nei aštuntą ryto.) Pusryčiai skanūs ir sotūs, o kompaniją mums palaiko meili katytė – aišku, ne už dyką, turim su ja dalintis pusryčiais. Paskui šeimininkė dar atneša į maišelį supakuotos ką tik iškeptos baltos turkiškos duonelės – ją užsisakėme iš vakaro, pietums, prie lietuviškų lašinių ir dešros.

Pavalgę susirenkam daiktus, atsisveikinam su svetingais šeimininkais ir einame ieškoti savojo tako. Kiek paėjus geru keliu, Likijos kelio ženklas rodo sukti žemyn. Prasideda ilgas, status ir varginantis nusileidimas.

Neringa ir aš einam priekyje, Lina su Sonata gerokai atsilieka – jos nemėgsta stačių nusileidimų (man gi šimtąkart geriau stačiai leistis žemyn negu kilti aukštyn). Einam lėtai – ir dėl tako ypatumų (ne taip pastačius koją gali lengvai nusiridenti žemyn šlaitu) ir dėl kvapą gniaužiančių vaizdų. Vis pagalvoju, kaip gerai, kad neišsigandom aprašymo ir nepasirinkom eiti keliu – tokio grožio būtume nepamatę!

Leidžiamės ilgai, Alinca jau liko toli ir aukštai, bet iki pliažo apačioje irgi nemažesnis atstumas. (Vakar juk pakilom visą kilometrą!) Laimei, iki pat pakrantės leistis nereikės, tik pereiti į kitą gilaus tarpeklio pusę.

Pagaliau statusis nusileidimas baigiasi, takas tampa kiek lengvesnis, o vaizdai… norisi įsižnybti, ar nesapnuoji, taip čia gražu.

Palikęs pakrantę, takas suka į kalnus. Einam tai aukštyn, tai žemyn, vis sustodamos pasidžiaugti vaizdais ir pafotografuoti.

Išeinam į plačią plynaukštę. Skurdaus dirvožemio šlaitai akmeninėm tvorom padalinti į horizontalias terasas, jose auga alyvmedžiai, ganosi ožkos ir avys. Šalia kelio – senovinė vandens cisterna, Likijos civilizacijos palikimas.

Dulkėtas kelias netrukus virsta akmenuotu taku, vėl atsiveria vaizdai į jūrą. Tolumoje, ant kalno keteros, vis dar matosi Alinca kaimas – ar tikrai dar šįryt ten buvome?

Netrukus takas vėl tolsta nuo pakrantės ir suka giliau į kalnus. Čia labai gražu.

Jau po vidurdienio prieiname Gey kaimą. Sulaukiame keleto pasiūlymų papietauti, bet turim sočiai savo maisto, reikia naikinti tas niekaip neišsenkančias atsargas, tad su lengvu gailesčiu atsisakome ir einame toliau. Bet valgyti jau norisi, tad imam dairytis, kur čia būtų galima sustoti papietauti. Peizažai aplink nelabai įkvepiantys – akmenuotos alyvmedžiais apsodintos terasos, žemė nuklota ožkų kakučiais, patogiai prisėsti nelabai yra kur. Bet valgyti jau norisi, tad išsirenkam vietą alyvmedžio šešėlyje ir kertam jau kiek pabodusius lašinius. Pavalgiusios ir pailsėjusios einam toliau – iš pradžių nuobodžiu dulkėtu keliu tarp alyvmedžių terasų, vėliau akmenuota plynaukšte. Netrukus susiviliojame pakelės kavinukės iškaboje reklamuojamomis granatų sultimis ir sustojame atsigaivinti. Sultys skanios, bet labiausiai nustebina kavinukės tualetas – baltos plytelės, švara blizgantis klozetas ir kriauklė – jau buvom ir pamiršę apie tokią prabangą!

Dar po geros valandos išeinam ant kalno šlaito, vaizdai vėl paplatėja. Ir eiti čia visai smagu, takas palyginus nesunkus. Tik vis labiau pradeda rūpėti, kur gi tas Bel kaimas, mūsų šios dienos tikslas??

Nusileidžiame į dar vieną kaimelį, jo pakraštyje gaunam progą pasigėrėti didžiuliu senu alyvmedžiu (sakoma, kad jam virš tūkstančio metų). Ir vėl kylam aukštyn.

Sustojam pailsėti akmenuotoje plynaukštėje, aukštai ant šlaito virš gilaus tarpeklio, ir vėl spėliojam, kurioje gi pusėje yra Bel kaimas? Matome žygeivių grupes, einančias taku priešingoje tarpeklio pusėje ir dingstančias kažkur už posūkio – vadinasi, dar nemažai liko nueiti, o jau pusė keturių, nuovargis jau pradeda prie žemės lenkti. Tarpeklio gale dar tenka ir krentančių akmenų saugotis – ant šlaito laigo kalnų ožiai, akmenys byra iš po jų kanopų tiesiai ant tako.

Paskutines dvi ėjimo valandas prisimenu kaip lengvą košmarą – akmenuotas takas ant žalio kalno šlaito vis vingiavo tolyn, niekaip nepasibaigdamas, tai aukštyn, tai žemyn, o galiausiai jau ir labai stačiai aukštyn; jėgos vis labiau seko, ėmiau abejoti, ar pavyks iki sutemų ateiti iki kaimo. Man atrodė, kad tik aš viena tokia silpna netikėlė, toliausiai atsilieku, bet vėliau visos prisipažino, kad tuos paskutinius kilometrus ėjo dantis sukandusios.

Galiausiai paskutinis tako viražas atsiremia į akmeninius laiptukus, o jų viršuje – Bel kaimo gatvė. Viršuje ant suolelio sėdinčios merginos mus pasitinka plojimais ir pasveikina atėjusias. Kaimas nedidelis – ilga pagrindinė gatvė, kelios nuo jos atsišakojančios mažesnės gatvelės, parduotuvėlė, mečetė. Mes esam iš anksto užsirezervavę nakvynę Fatma’s Pansiyon (Orange House), tad mandagiai atsisakome keleto kitų nakvynės pasiūlymų (prieš kelionę labai nerimavom, kad galim likti be nieko, bet panašu, kad be reikalo). Mūsų pensionas yra kitame kaimo gale, pačiame jo pakraštyje, dar ir į kalniuką palypėti tenka, jau visai iš paskutinių jėgų. Pavadinimas tikslus, namas iš tiesų nudažytas oranžine spalva. Vieliniai vartai užkelti, po kiemą vaikštinėja vištos. Atsikėlę vartelius einam į kiemą, o iš pastato mūsų pasitikti išbėga nedidukė drūta pusamžė moteriškė. Tai pensiono šeimininkė, Fatma. Šneki ir draugiška, tik angliškai nekalba visiškai. Na bet nieko, mes jau pripratę, susikalbėsim kaip nors.

Paskui šeimininkę kylam į antrą aukštą, prieangyje paliekam batus ir per erdvią svetainę esam nuvedamos į mums paskirtus kambarius. Greitai aprodžiusi, kas ir kaip, Fatma vėl išbėga, ženklais parodžiusi, kad puodai laukia. Kambariai kuklūs, bet švarūs ir tvarkingi, tik vonios kambarys ir vėl tradicinis turkiškas, be jokių užuolaidų ir su dušu beveik virš klozeto. O dar ir karšto vandens nėra, iš dušo bėga tik šaltas – kol nesusivokiu, kad reikia pasukti rankenėlę ir įjungti boilerį. Kambaryje vėsu, mane krečia drebulys, gal nuo šalčio, gal iš nuovargio. Susivelku visus turimus rūbus, įskaitant ir striukę, bet vis tiek šalta.

Jei teisingai supratom šeimininkę, vakarienė jau netrukus, tad einam į terasą. Molinėje krosnyje jaukiai liepsnoja ugnis, o prie stalo jau sėdi jauna prancūzų pora – be mūsų jie šiandien vieninteliai Fatmos svečiai. Netrukus pasirodo ir pati Fatma su vakariene. Maistas labai skanus, net skanesnis nei Alinca kaime, o ten irgi valgėm labai skaniai. Bet pas Fatmą skaniau. Pabendraujam su prancūzais, Fatmos vyras parodo savo medinius drožinius, Fatma irgi kažką pasakoja, nors ir nelabai suprantam, ką, bet tai nesvarbu – kai nori bendrauti, kalbos barjeras visai netrukdo! Vakarojam neilgai – terasa atvira, lauke vėsoka, o mes labai pavargusios po ilgos dienos, tad anksti skirstomės miegoti. Ankstyvą rytą, dar aklinoje tamsoje, mane trumpam pažadina azano garsai – muezino balsas aidi tarp kalnų, persimaišydamas su gaidžio giedojimu. Netrukus vėl užmiegu.

Penktoji diena. Bel – Patara – Gelemis

Iš vakaro ženklų kalba su Fatma susitarėm, kad pusryčiai bus pusę aštuonių (septyni iškelti pirštai ir aštuntas per pusę „nukirstas“), bet kai ryte ateiname į terasą, stalas tuščias, o šeimininkų nesimato, ir net ugnis molinėje krosnyje nedega. Matyt, kažką ne taip supratom, o gal tiesiog punktualumas šiuose kraštuose nėra toks svarbus dalykas? Po kurio laiko už durų pasigirsta brazdėjimas, išlenda kiek užsimiegojusi Fatma ir pradeda nešti į stalą pusryčius. Jie neatrodo labai įkvepiančiai – agurkai, pomidorai, kelių rūšių užtepėlės, šaltas lavašas ir kažkoks neaiškus papločio formos patiekalas, lyg ir iš bulvių, lyg ir iš miltų.

Fatma tuo tarpu prisėda ant žemo suoliuko prie krosnies, pasidėjusi šalia dubelėlį su mieline tešla, ir ima sparčiai kočioti ne tai paplotėlius, ne tai blynus (mes juos pakrikštijom lepioškom), kuriuos tuoj pašauna į krosnį ir po kelių minučių ištraukia iškilusius ir skaniai parudusius. Spėliojam, ar čia mums, o gal vyrui pusryčiai? Bet mūsų džiaugsmui, pilnas dubenėlis netrukus atkeliauja ant stalo. Skanumas nesvietiškas! Bet pirmiausia turim Fatmą nufotografuoti su tais paplotėliais, paskui ji patikrina, ar gražios nuotraukos, griežtai prisako mums sudėti jas į Instagram („turist“ ir „instagram“ – šituos žodžius ji moka puikiai) – tik tada jau galime valgyti. Fatma tuo tarpu kepa antrą porciją, o mes tyliai tikimės, kad gal ir šitie bus mums skirti. Tuo tarpu dar ir pafotografuojam bei pafilmuojam gamybos procesą, o Fatma, kiek pasibranginusi ir iš pradžių paraginusi mus valgyti šaltą lavašą, galiausiai susimyli ir atneša antrą dubenėlį lepioškų. Jos dingsta taip pat greitai, kaip ir pirmoji partija.

Po pusryčių mes jau lyg ir norėtume eiti ruoštis, bet Fatma nusiriša prijuostę ir įsitaiso stalo gale su stikline turkiškos arbatos – akivaizdu, kad nori pabendrauti. Išklausinėja mus, kur toliau eisime, klausia, ar patiko maistas, labai apsidžiaugia, kai pasakome, kad pas ją skaniau nei Bayram’s Place Alinca kaime. Netrukus ir nuotraukų albumą atsineša, pasakoja apie seserį, turinčią kavinę prie Likijos tako Pataros pakrantėje (liepia mums būtinai ten užsukti), parodo kažkieno vestuvių nuotraukas (dukros, jei gerai supratom). Labai šilta ir miela moteris, gaila, kad negalėjom normaliai su ja pasikalbėti.

Prieš išeidamos visos kartu nusifotografuojam, o paskui atsiglėbesčiuojam atsisveikinimui. Kai išeinam, Fatma dar ilgai mums mojuoja nuo slenksčio. Su lengvu gailesčiu paliekam šiuos labai svetingus namus.

Šos dienos trasa (13 kilometrų) prasideda lengva atkarpa iki Belcegiz kaimo – iš pradžių einam plačiu žvyrkeliu, vis pasižvalgydamos į ryto rūku padengtas minkštas kalnų klostes, vėliau – taku per kvepiantį pušyną. Eiti netikėtai lengva – o maniau, kad po vakarykščio devynių valandų žygio šiandien kojų nepavilksiu!

Praėjus Belcezig, takas pasuka tiesiai žemyn per labai statų kalno šlaitą. Prasideda sunkioji dalis. Turim nusileisti iki pat pakrantės, kelis šimtus vertikalių metrų. Takas labai status, einam lėtai. Iš pradžių labai gąsdina tiesiai ant tako gulintys didžiuliai nuožulnūs akmenys – baisu ant jų lipti, atrodo, tuoj pat nuslysi žemyn į brūzgynus ir nusiridensi šlaitu žemyn. Bet pasirodo, akmenų paviršius visai neslidus, atvirkščiai, puikiai kimba prie žygio batų padų. Kai jau išdrįstame eiti tiesiai per tuos akmenis, judam šiek tiek greičiau.

Tolumoje jau matosi Pataros pliažas, bet iki jo dar eiti ir eiti…

Pagaliau nusileidę į lygų platų taką (bet dar ne į pakrantę, dar vis esam gana aukštai), einam iki kryžkelės ir sekam ženklą į Zeynab kavinę, kurią mums rekomendavo (ne, taisausi – liepė užeiti!) Fatma. Mus pasitinka besišypsanti moteris – panašumas akivaizdus, tai tikrai Fatmos sesuo. Pietauti mums dar anksti (nors kvapai iš virtuvės – dieviški), tad užsisakom airano, o prie jo dar gaunam granatų ir vynuogių. Labai gaivu ir skanu.

Atsigaivinusios einam toliau. Per kvapnų pušyną nusileidžiame iki asfaltuoto kelio. Keliu eiti nuobodoka, o ir diena karšta. Bet prie mūsų kompanijos prisijungęs šunėkas pataiso nuotaiką.

Už dar vieno posūkio atsiveria platus Gavuragili įlankos vaizdas.

Pataros paplūdimys pamažu artėja, bet ne taip greitai kaip norėtųsi – eiti iki jo dar reikės bent valandą.

Laikas pietauti, bet nelabai yra kur, pakelės – vieni brūzgynai. Vienoje vietoje vėl atsiveria vaizdas į pliažą, aš žengteliu į pakelę nufotografuoti, paslystu ir sklandžiai prisėdu tiesiai ant žvyruoto šlaito. Pasijuokiam, kad išrinkau pietų vietą, ir įsitaisom pavalgyti – jokios patogesnės vietos aplink nesimato.

Pagaliau pasiekę pliažo prieigas, sukam link jūros. (Buvo galima eiti ir kiek ilgesniu taku, pro Pydnai griuvėsius – jau vėliau, žiūrėdama į juos nuo dolmušo stotelės, kiek gailėjausi, kad nepasirinkom šio, vaizdingesnio, tako.) Dar keli šimtai metrų, ir plaukus jau taršo jūros vėjas, pilna krūtine kvepiam sūrų orą… atėjom! Pabaigėm penkių dienų žygį su kuprinėm ant pečių, įveikėm visas kliūtis ir laimingai pasiekėm Pataros pliažą. Net gaila, kad jau… toks labai bittersweet jausmas apima, kai ir džiaugiesi, ir didžiuojiesi, kad pavyko, ir šiek tiek liūdna, kad jau viskas.

Trumpai pasivaikštom pajūriu ir einam ieškoti dolmušo – mums šiandien dar reikia pasiekti Gelemiš, turistinį miestelį kitame Pataros pliažo gale. Tiesiu taikymu iki jo mažiau nei 20 km, bet dvi pliažo dalis skiria upė ir tarpeklis, tad dolmušai veža per aplinkui, pro Kinik miestą. Dolmušo stotelė – neišvaizdus mūrinis pastatas prie dulkėto žvyrkelio, iki jo nuo pliažo tenka paeiti gal pusantro kilometro. Karšta, eiti nuobodu. Pakelėj ganosi avys, ant šlaito kitoje upės pusėje – Pydnai griuvėsiai. Ech, kodėl nėjom pro juos? Nors koks dabar jau skirtumas…

Pastatas užrakintas, aplink nei gyvos dvasios, jokios informacijos apie maršrutus irgi niekur nėra. Šis kelionės momentas mums nuo pat pradžių kėlė abejonių, nes niekur neradom patikimos informacijos, kad iš čia galima nuvažiuoti iki Kinik. Minutėms tiksint ir jokiam autobusiukui nesirodant, jau imam kurti planus, kaip eisim pėsčiom (iki Kinik – apie 8 kilometrai, asfaltuotu keliu pro pramoninius šiltnamius; beveik visi žygeiviai šią atkarpą praleidžia, nes ji tiesiog per daug nuobodi), bet pagaliau atvažiuoja baltas mikriukas ir mes apsidžiaugusios puolam prie jo durų. Džiaugsmą tuoj pakeičia rūpestis – vairuotojas mums paaiškina, kad jis važiuoja į Santos. Visi mūsų klausimai apie Kinik atsimuša kaip žirniai į sieną, o kur yra Santos, neturim supratimo, nes vietos tokiu pavadinimu nerandam jokiame žemėlapyje – nei maps.me, nei Google Maps. Kol galiausiai ateina nušvitimas, kad “Santos” – tai Xanthos, garsieji Likijos griuvėsiai Kinik pakraštyje. Okei, važiuojam! Mikriukas rieda per šiltnamių jūrą, o mes džiaugiamės, kad nereikėjo eiti pėsčiomis.

Dolmušas mus paleidžia prie pat Kinik. Per tiltą, kaip vairuotojo prisakyta, einam į autobusų stotį, ten mus pasitinka pagyvenęs „vadybininkas“ ir informuoja, kad dolmušas į Gelemiš – tik už valandos. Belaukiant prisistato kelios katės, viena įsitaiso man ant kelių ir prasėdi ten visą laiką, o kai dolmušui atvažiavus nukeliu ją ant suolo, labai įsižeidžia ir protestuodama garsiai miauksi.

Ir antrasis dolmušas mūsų dar nenuveža iki galutinio taško, o tik iki Pataros kryžkelės. Čia perlipame į trečiąjį, važiuojantį į Gelemiš. (Ta dolmušų sistema su visais perlipimais iš pradžių atrodo labai paini, bet iš tiesų viskas labai puikiai sustyguota ir vidinė logika yra, kai pripranti.)

Gelemiš miestelis atrodo tarsi iš kito pasaulio, po mažų kalnų kaimelių, prie kurių pripratome per šias kelias dienas. Drabužių ir suvenyrų parduotuvės, kavinės ir barai, žioplinėjančių poilsiautojų būriai… viskas čia skirta turizmui. Bet miestukas visai jaukus. Ir nedidelis, vos kelios gatvelės. Mūsų viešbutis – kiek toliau nuo centro, aukštai ant kalvos. Dar nepakankamai pasivaikščiojom po kalnus, galėsim ir čia palaipioti! Mat Gelemiše apsistosime keturioms nakvynėms, turėsime čia tris pilnas dienas, pailsėsim po intensyvaus žygio, aplankysim Pataros pliažą ir Likijos griuvėsius (aplink jų yra net keli), o jei bus noras (šiuo metu nelabai yra) tai gal ir dar kokią trasą įveiksim, tik jau be sunkių kuprinių.

Vakarieniaujame lauko kavinukėje, kur staliukai užtiesti kilimais, o meniu – tradicinis turkiškas maistas. Savininkas labai malonus, bėgioja aplinkui, pasiūlo geresnį staliuką. Pradedam nuo alaus ir didžiulio dar karšto turkiškos duonelės papločio, paskui imamės kebabų. Kaip visada, į kompaniją prisistato keletas kačių. Jaučiamės maloniai pavargusios ir atsipalaidavusios – žygis pavyko, viskas mums pasisekė, viską įvykdėm, ką planavom (na, beveik viską – tų poros trumpų praleistų etapų neskaičiuokim, nesismulkinkim!). Sekėsi mums ir su orais (nei lašo lietaus, gal kiek per daug saulės ir šilumos, bet prie to galima priprasti), ir su nakvynėm, ir – ypač – su kompanija. Visą žygio laiką buvom kaip vienas kumštis, palaikėm viena kitą, ieškojom kompromisų, jei nuomonės išsiskirdavo, nekėlėm konfliktų, net kai nuovargis lenkdavo prie žemės. Tos penkios žygio dienos buvo pilnos juoko, šnekų, smagių fotosesijų… iki šiol nostalgija apima prisiminus. (Ir labai norisi pakartoti!)

Beje, mūsų ketveriukės nuotykiai Turkijoje dar nesibaigė, bet apie tai – kitame įraše.