Kelionė į Maltą niekada nebuvo mano svajonių sąraše, nors vyras seniai kalbino ten nuvykti. Jo senelis, Didžiosios Britanijos karinio laivyno jūreivis, po karo kelis metus gyveno ir dirbo Valetoje, tad vyrui knietėjo pamatyti vietas, pažįstamas iš senelio pasakojimų. Aš apie Maltą žinojau tik tiek, kad šią miniatiūrinę valstybę viduramžiais valdė šv. Jono (Maltos) ordino riteriai, o iki XX a. vidurio ji buvo britų kolonija, kad saloje beveik nėra žalumos ir kad ji tokia maža, jog per kelias dienas galima ją visą apžiūrėti. Pasaulyje buvo daugybė kitų labiau mane viliojančių vietų, tad Malta kantriai laukė savo eilės. Bet pastaruosius porą metų dėl vyro ligos mūsų kelionių geografija smarkiai susitraukė ir pradėjome atidžiau tyrinėti artimesnes, lengviau pasiekiamas šalis. 2018-ųjų rudens trumpai kelionei irgi norėjome kažko nesudėtingo: kad skrydis būtų netolimas, šalis ne per didelė, be ilgo “privalomų pamatyti” objektų sąrašo, ir kad galėtume be sąžinės graužimo ramiai ir neskubėdami paatostogauti. Malta visus šiuos kriterijus lyg ir atitiko. Nusipirkom lėktuvo bilietus, išsinuomojom apartamentus miestelyje prie jūros, užsisakėm mašiną (beveik paskutinę akimirką sužinojau, kad ten važinėjama kaire kelio puse, tad vairuoti teks vyrui) ir ėmėme laukti atostogų, nieko labai iš Matos nesitikėdami – norėjome tiesiog ramaus poilsio.

Po trijų valandų skrydžio iš Amsterdamo apniukusią spalio trečiadienio popietę leidžiamės nedideliame Maltos oro uoste. Lauke mus pasitinka pilkas dangus ir vėsokas vėjas. O aš tikėjausi, kad čia dar bus vasara! Vos išsukę iš oro uosto teritorijos, pakliūname į nemenką kamštį; iškart prisimename visus perspėjimus apie maltietiško eismo ypatumus, bet keliavimas viešuoju transportu mūsų nevilioja, nes savas automobilis suteikia daug daugiau laisvės.

Kamštis, laimei, tetrunka tik iki artimiausio žiedo, nors eismas keliuose tikrai intensyvus. Per pusvalandį pasiekiame Marsaskala miestuką ir sukame ratus nesėkmingai ieškodami savo apartamentų. Galiausiai skambiname savininkui: jis išklausinėja, kur esame, kokia mūsų mašina ir sako laukti, jis ateis mūsų pasitikti. Netrukus pasirodo šokoladinės odos spalvos milžinas ir plačiai šypsodamasis prabyla australišku akcentu. Chris iš tiesų yra australas, Maltoje jis gyvena jau penktus metus, bet tik vasarą – žiemą jam čia per šalta. Jis mums sako, kad dabar jau beveik nesezonas, bet tai nėra blogai, nes turistų mažiau, daugiau ramybės, nors orai nepastovūs ir lietaus tikimybė didesnė. Apartamentai erdvūs ir jaukūs, gyvensime ramioje gatvelėje naujos statybos nedidelių daugiabučių rajone. Vakarieniauti einame į Marsaskalos centrą – jis visai netoli, kitoje įlankos pusėje, maždaug dešimt minučių pėsčiomis. Jauki ir tvarkinga krantinė, daugybė restoranų ir kavinukių – panašu, kad galėsime visus vakarus leisti Marsaskaloje ir nepritrūksim pasirinkimo, kur pavalgyti. Po vakarienės trumpai pasivaikštome palei įlanką, bet stiprus šaltas vėjas greitai pargena mus į namus.

Ketvirtadienis. Rytas apniukęs ir pilkas, toks pats oras žadamas visai dienai, popiet gali ir palyti. Nusprendžiame važiuoti apžiūrėti Mdiną, senąją Maltos sostinę. Jei oras subjurs, tai mieste bent jau galėsime kur nors pasislėpti nuo lietaus.

Artėjant prie Rabato, nuo kelio atsiveria vaizdas į aukštomis sienomis apsuptą senąjį miestą – tvirtovę, Mdiną.

Rabat ir Mdina yra visai šalia, skiriami tik parko ir Mdiną juosiančių akmens sienų. Pasistatome mašiną Rabato pakraštyje ir siauromis gatvelėmis einame link centro. Rabato senamiestis labai jaukus. Netrukus išeiname į aikštę prie katedros, bet ji uždaryta, tik iš lauko galima pasižiūrėti.

Vienas iš objektų, į kuriuos rekomenduojama užsukti lankantis Rabate – Domus Romana, romėnų vilos liekanos. Bilietas kainuoja vos kelis eurus, bet mums ši vieta nepasirodė kažkuo ypatinga – gal kad esame matę didesnių ir gražesnių romėnų vilų (viena įspūdingesnių – Villa Romana del Casale Sicilijoje). Ilgai čia neužtrunkame ir netrukus jau kertame parką ir artėjame prie įėjimo į Mdiną.

Aukštomis sienoms apsupta Mdina, dar vadinama Tyliuoju miestu, buvo įkurta finikiečių maždaug 800 metų prieš mūsų erą. Tada miestas buvo daug didesnis nei dabartinė Mdina, savo vardą gavusi nuo arabiško žodžio medina. Iki XV a. Mdina buvo Maltos sostinė, vėliau miestas prarado savo svarbą. Dabar čia gyvena vos 300 žmonių, bet puikiai išsilaikęs senasis miestas kaip magnetas traukia į Maltą atvykstančius turistus. Ir nesunku suprasti kodėl: siauros Mdinos gatvelės labai jaukios ir fotogeniškos, kiekvienas kampelis dvelkia senove, tarsi laikas čia būtų sustojęs prieš keletą šimtmečių.

Vaikščiojame be jokio plano ir tikslo, tiesiog einame, kur akys veda. Bet kaip visi keliai veda į Romą, taip Mdinoje visos gatvelės atveda prie šv. Povilo katedros. Elegantiškas baroko stiliaus fasadas slepia auksu ir marmuru tviskantį interjerą su freskomis ištapytu kupolu ir spalvingomis grindų mozaikomis.

Papietauti užeiname į mažą kavinukę vienoje iš Mdinos aikščių. Popiet labai pagausėja turistų, siaurose gatvelėse prasideda grūstis, katedros aikštė pilna klegesio ir stumdymosi. Laikas atsisveikinti su Mdina ir keliauti toliau.

Vėl parėję į Rabatą svarstome, ką dar galėtume nuveikti šiandien. Visai netoli yra Dingli uolos, planavome prie jų pasivaikščioti, bet oras ne tik kad nesitaiso, bet vis prastėja, panašu, kad ir lietaus galim sulaukti. Kaži ar bus smagu vaikščioti pajūryje tokiu oru. Bet kiek paabejoję nusprendžiam visgi važiuoti, bent jau pasidairyti. Pakeliui trumpam stabtelime Dingli miestelyje. Bažnyčia ir čia labai įspūdinga.

Pasiekę Dingli uolų ruožą, pirmiausia stojame prie kuklios akmeninės koplytėlės. Nuo siauros aikštelės už koplyčios atsiveria vaizdai į uolėtą pakrantę. Saulėtą dieną čia turėtų būti labai gražu, šiandien gi viskas aplink pilka, o vėjas beveik plaukus nuo galvos rauna, tad ilgai neužtrunkame ir atsisakę minties pasivaikščioti skardžio pakraščiu vedančiu taku (dar vėjas nupūs!), važiuojame toliau šiaurės kryptimi.

Keliukas vis labiau siaurėja, po kurio laiko asfaltas baigiasi, vyras ima abejoti, ar nevertėtų sukti atgal (jei rasim kur apsisukti!), bet aš žinau, kad netoliese turėtų būti galimybė pastatyti mašiną ir pėsčiomis pasiekti vaizdingą iškyšulį, tad važiuojame toliau, nors abejonės stiprėja su kiekvienu posūkiu. Pagaliau (išties vos už kelių minučių, bet tuomet atrodė, kad važiuojam gerokai ilgiau) pamatome negrįstą aikštelę šalikelėje ir stojame. Vėjas čia dar stipresnis, dangus cepelino spalvos, oras kvepia lietum. Kol dar nelyja, einame pasižvalgyti. Keliukas dar susiaurėja, staigiai suka žemyn ir už kelių minučių prieiname platų uolėtą iškyšulį, nuo kurio puikiai matosi apačioje plytinti pakrantė. Vaizdai gana vidutiniški dėl prasto oro, bet vis tiek trumpam prisėdame ant akmenų, tiesiog ramiai pabūti ir pasidairyti. Gražią dieną būtų tikrai smagu nusileisti žemyn ir pasivaikščioti ant uolų virš jūros. Deja, ne šiandien…

Kiek pasėdėję vėl grįžtame prie mašinos. Ir pačiu laiku – vos tik pajudam, prasideda smarkus lietus. Laimei, jis trunka tik kelias minutes, tad grįždami dar stabtelime kitoje apžvalgos aikštelėje pasidairyti į Dingli uolas.

Penktadienis. Mūsų džiaugsmui, rytas išaukšta giedras ir šiltas. Aš norėčiau šią dieną paskirti Gozo salai, bet vyras jaučiasi prastai ir nenori taip toli važiuoti, tad renkamės kompromisinį variantą – važiuojame į Golden Bay įlanką šiaurės vakarų pakrantėje. Iki įlankos apie 40 minučių kelio, eismas, kaip įprasta Maltoje, labai intensyvus, vairuotojai ne visi laikosi taisyklių – vairuojančiam tikrai yra ką veikti. Bet vis dėlto su mašina Maltoje tikrai paprasčiau, autobusu mes tiek nebūtume pamatę, ypač kad nemėgstame skrupulingai planuoti ir dažnai keičiame savo planus paskutinę minutę.

Pravažiuojame Mdiną – saulės nušviestas tylusis miestas šiandien atrodo visai kitaip.

Atvažiavus į Golden Bay, iškyla problema, kur pastatyti mašiną. Nedidelis parkingas prie pliažo pilnutėlis, netgi trumpam įstringame kamštyje bandydami vėl iš jo išvažiuoti. Galiausiai randame vietą ant siauro keliuko už kelių šimtų metrų. Užsukame į pakrantės kavinukę antrųjų pusryčių, o tada einame pasivaikščioti pakrante. Įlanka labai graži ir fotogeniška: skaidrus turkio spalvos vanduo, įspūdingos uolos ir aukštai ant skardžio stovintis sargybinis bokštas.

Mes nesame tingių pliažo atostogų fanai, tad trumpai pasivaikščioję pakrantėje imam svarstyti, ką čia dar galėtume nuveikti. Mano akį patraukia ant skardžio judantys žmonių siluetai. Panašu, kad yra kažkoks takas, vedantis nuo pliažo iki uolų viršaus. Netrukus aptinkame tako pradžią: jis visai nesudėtingas ir labai vaizdingas. Kuo aukščiau kopiam, tuo gražesni vaizdai veriasi.

Štai mes jau ir viršuje, prie Ghajn Tuffieha bokšto. Takas čia nesibaigia, jis veda toliau, iki sekančios įlankos, Ghajn Tuffieha. Netikėtas ir labai smagus siurprizas.

Kai nusileidžiame į Ghajn Tuffieha įlanką, jau laikas pietums. Pliažo pakraštyje yra jauki kavinukė, joje ir prisėdame. Maitina čia visai skaniai, personalas draugiškas – labai smagi viečiukė su vaizdu į įlanką. Mano žvilgsnis vis grįžta prie iškyšulio kitoje įlankos pusėje. Jo viršuje stūkso įspūdingai atrodanti uolų siena – labai norisi ją pamatyti iš arčiau.

Papietavę susirandame aukštyn nuo pliažo vedantį taką ir vėl kopiame aukštyn. Takas smarkiai dumblinas po lietaus, eiti tenka labai atsargiai, kad nepaslystum. Maždaug per ketvirtį valandos pasiekiame kitą įlankos pusę, ir dabar jau puikiai matome iškyšulį ir uolų masyvą ant jo. (Nei Google Maps, nei maps.me nėra šio iškyšulio pavadinimo, jį vėliau radau Maltatina bloge – Ras il-Quarraba.)

Iki uolų dar tenka palypėti siauru molingu taku ant iškyšulio keteros. Nuo tako veriasi puikūs vaizdai į Ghajn Tuffieha ir į dar vieną įlanką kitoje pusėje – Gnejna.

Siauras status takelis pagaliau atveda mus iki uolų papėdės. Uolos didžiulės, daug didesnės nei atrodė iš tolo. Apsidžiaugiame pamatę, kad yra takas aplink Ras il_Qarraba iškyšulį – būtnai juo eisime! Takas, beje, vienakryptis (prie uolų stovi kryptį rodantis medinis ženklas) ir tam yra rimta priežastis – į kairę sukantis takas virš Gnejna įlankos yra labai siauras, o skardis labai aukštas ir status. Prasilenkti tame take būtų ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Jei atvirai, tai šita tako dalis man visai nepatinka, bet ji mūsų lauks tik pabaigoje.

Takas aplink Il-Qarraba uolas labai smagus. Tai tikras žygio takas su kliūtimis, o ne šiaip pliažo takelis. Kartu ėjusios dvi moterys, apsiavusios pliažo basutėmis, netrukus pasuka atgal – joms per sudėtinga.

Suabejoju ir aš, ar protinga eiti toliau, kai takelis pavirsta siauru plyšiu tarp dviejų uolų, bet šiaip ne taip prasispraudžiu ir nusileidžiu į siaurą tarpeklį.

Iškopus iš tarpeklio, takas veda tolyn stačiu ir akmenuotu šlaitu. Jau beveik karšta, ir jokio vėjelio šioje iškyšulio pusėje. Mus labai vilioja vėsiai atrodantis vanduo apačioje – nusileisti per aštrius akmenis sudėtinga, bet turėtų būti įmanoma. Pasakyta – padaryta, ir netrukus jau mirkome kojas vėsiame vandenyje akmenuotoje įlankėlėje, uolų apsuptyje. Aplink tvyro tingi popiečio ramybė, jei būtų įmanoma kažkaip prigulti ant tų aštrių akmenų, tai beveik ir nusnūsti norėtųsi…

Vėl užkopę į taką (nusileidome daug žemiau nei mums atrodė), toliau einame aplink iškyšulį. Netrukus atsiveria vaizdas į Gnejna įlanką. Ši trasa tikrai nuostabi, o atradome ją visai netyčia, tiesiog eidami pakrantės taku tolyn, be jokio plano.

Galiausiai prieiname paskutiniąją ir iš pat padžių man nepatikusią trasos dalį – siauras aukštyn kylantis takas po uolomis ir aukštas status šlaitas be jokių atitvarų. Protas sako, kad takas pakankamai platus, bet baimė ima viršų ir paskutiniai žingsniai aukštyn pareikalauja daug vidinės disciplinos. Lengviau atsikvepiu pasiekusi platesnę aikštelę uolų papėdėje.

Laiko dar turime, o šis takas mums labai patinka, tad nusprendžiame eiti toliau, žemyn iki Gnejna įlankos pliažo. Pirmiausia reikia užsiropšti stačiu dumblinu šlaitu iki uolų viršaus. Eiti nelengva, bet vaizdai su kaupu atperka visą vargą.

Skardžio viršuje randame net kelis takus. Nusprendžiame leistis šlaitu žemyn į Gnejna pliažą, o atgal grįžti uolų viršumi. Po kurio laiko beveik pasigailime tokio sprendimo, nes takas labai status ir slidus. Bet šiaip ne taip nusileidžiame į pakrantę.

Gnejna pliažo kioskelyje nusiperkam paragauti tradicinio Maltos gėrimo – Kinnie (visai skanus, nors ir su kiek neįprastu kartoku prieskoniu), o paskui neatsilaikom pagundai pasidalinti didžiulį cannolo. Labai skanu!

Mano maps.me programėlė rodo, kad iš pliažo turėtų būti takas aukštyn, kur ant skardžio stovi dar vienas sargybinis bokštas, Ta’ Lippija. (Yra ir asfaltuotas kelias, bet juo eiti nenorime – neįdomu, o ir atstumas didesnis.) Taką randame tik iš kelinto karto, nes jo pradžia labiau primena žvyro nuošliaužą, bet šiaip ne taip užsiropščiame tuos pirmuosius metrus ir netrukus išeiname į geresnį taką. Kopti tenka labai stačiai, bet vaizdai vis gražėja.

Viršuje randame akmenuotą plynaukštę ir kelis takus, išsišakojusius į visas puses. Vienas iš tų takų turėtų parvesti mus į Golden Bay, bet kol kas dar neskubame atgal. Einam iki uolų krašto ir prisėdam atsipūsti ir pasigėrėti vaizdais. Nuo čia matosi visos trys įlankos ir tas gražusis iškyšulys su uolomis. Beje, tų uolų paviršius atrodo visai plokščias ir kažkuriuo momentu matėm ten viršuje vaikščiojančius žmones. Net įdomu, per kur ir kaip jie užsiropštė aukštyn – einant aplink uolas, jos atrodė visiškai neįveikiamos.

Pailsėję einam toliau. Eiti dabar jau visai lengva, esame uolų viršuje ir galime neskubėdami grožėtis vaizdais.

Bet pasirodo, iššūkiai dar nesibaigė. Kažkur virs Ghajn Tuffieha įlankos takas stačiai leidžiasi žemyn, o paskui vėl kyla ir sukasi aplink nedidelį kalniuką. Galima būtų ir į viršūnę užkopti, bet nieko labai kitokio nuo ten nepamatysim, tad einam lengvesniu taku aplinkui. Dar po kelių minučių pasiekiame Ghajn Tuffieha pliažo parkingą, o nuo čia jau visai netoli iki keliuko, kur palikome mašiną.

„Trijų įlankų trasa“, kaip aš ją pavadinau – vienas iš puikiausių mano kada nors praeitų pakrantės takų. Trasa žiedinė, bendras jos ilgis – apie 10 km, pakeliui praeinant tris nuostabaus grožio įlankas. Yra ir keli pliažai su galimybe išsimaudyti, ir tikras žygio takas, ir kelios kavinukės, kur galima pavalgyti ar išgerti puodelį kavos. Apie atsiveriančius stulbinančius vaizdus jau net nekalbu. Labai rekomenduoju šią trasą! Ir labai keista, kad prieš kelionę skaitinėdama, ką pamatyti ir nuveikti Maltoje, niekur neradau paminėtos galimybės pasivaikščioti virš trijų įlankų…

Šeštadienis. Šeimininkas mus jau perspėjo, kad spalis Maltoje yra žiemos pradžia ir su orais gal pasiseks, o gal ir ne. Šiandien mums nelabai sekasi – lietaus nelaukiama, bet dangus pilkas kaip cepelinas, saulė pasislėpusi kažkur už storų debesų. Naiviai tikėdamiesi, kad įdienojus orai gal pasitaisys, važiuojam į vakarinę pakrantę. Pradinis planas – pasižiūrėti į Blue Grotto ir aplankyti Hagar Quim šventyklos liekanas, o paskui bus matyt.

Blue Grotto apžvalgos aikštelė – visai šalia kelio, vos pora minučių žemyn akmeniniais laiptukais. Grotas labai gražus, bet ilgiau nei dešimt minučių čia nėra ką veikti. Giedrą dieną verta plaukti iki groto laiveliu, bet tokį pilką rytą kaip šis tai būtų tik pinigų ir laiko švaistymas, tad pasitenkiname vaizdu nuo viršaus ir judame toliau.

Vos už poros kilometrų – Hagar Qim muziejus. Maltos teritorijoje yra daug megalito šventyklų griuvėsių, jos datuojamos apie 3 tūkstančius metų prieš mūsų erą ir laikomos seniausiais išlikusiais pastatais pasaulio istorijoje. Hagar Quim šventyklų kompleksą sudaro vienos pagrindinės ir trijų mažesnių šventyklų griuvėsiai. Mums jie nepasirodė labai įspūdingi, nors pagalvojus apie tai, kada tos šventyklos pastatytos, truputį galva sukasi. Bet kadangi apie šias šventyklas žinoma labai mažai, tai ir ekspozicija nėra labai išsami ar įtraukianti. Gana greitai apeiname visų šventyklų griuvėsius ir svarstome, ka veikti toliau.

Tolimiausia šventykla yra yra prie pat uolų krašto, į abi puses lygiagrečiai skardžiui vingiuoja takelis, kiek toliau stūkso tradicinis keturkampis sargybinis bokštas. Nusprendžiame pasivaikščioti iki bokšto ir pasižiūrėti, kokie vaizdai atsivers nuo tako. Priėjus prie skardžio krašto, akį iškart patraukia akmeninė arka toli apačioje, skalaujama audringos jūros bangų. Ant arkos kažkas vaikšto, vadinasi, įmanoma ją kažkaip pasiekti. Gal net nuo šio tako būtų įmanoma nusileisti?

Skardis čia gana status, bet kiek paabejoję visgi pradedame leistis. Užtrukam geras 15 minučių, kelis kartus tenka grįžti atgal ir ieškoti patogesnio nusileidimo, bet pagaliau atsiduriame akmenuotoje pakrantėje. Arka jau visai arti.

Pakrantė dabar jau visai tuščia, tik vienas vyriškis su šunim praeina pro šalį. Ant arkos irgi esame vieni. Sėdim ant aštrių akmenų (patogiai įsitaisyti gana sudėtinga), grožimės vaizdais ir kalbamės, kad geriausi nuotykiai visada yra tie, kurie nutinka štai taip, visai netikėtai, kai užmatai kažką įdomaus ir tiesiog pasiduodi smalsumui.

Google Maps pagalba išsiaiškinau šios vietos pavadinimą – Ghar Hanex – ir paskui radau užuominas apie ją keliuose bloguose, bet ruošdamasi kelionei nieko apie ją negirdėjau. O vieta tikrai puiki, nors ir nelengvai pasiekiama.

Iki soties pasidžiaugę savo akmens sostu virš jūros, grįžtame atgal. Kopti aukštyn stačiu skardžiu beveik lengviau nei leistis žemyn. Viršuje lūkuriuoja dvi merginos ir smalsiai stebi mūsų progresą – įsitikinę, kad mums pavyko užsiropšti atgal, leidžiasi žemyn ir jos. Įkvėpėm dar kažką ieškoti nuotykių! O mes, dabar jau geru tvarkingu taku, einam iki bokšto. Jį pasiekę iškart pamatom, kad čia prasideda gerokai patogesnis takas žemyn į pakrantę. Kita vertus, mūsų nusileidimas tiesiai per šlaitą juk buvo daug įdomesnis!

Oras vėl suprastėja, virš jūros kaupiasi sunkūs juodi debesys. Bijodami, kad neužkluptų lietus, skubam atgal prie Hagar Quim įėjimo ir važiuojame toliau. Jau laikas pietauti. Už kelių kilometrų yra mažas pajūrio kaimelis, Ghar Lapsi, ten yra kelios kavinės – tikimės, kad bent viena jų veiks nesezono metu. Kaimelis nuošalus, neišvaizdus ir beveik tuščias, bet veikiančias kavines randam net kelias. Vienoje iš jų labai skaniai papietaujame rikota ir špinatais įdarytais ravioli, užsigerdami Kinnie.

Pavalgę einam patyrinėti kaimuko. Stačiais laiptukais nusileidę į pakrantę, randame nedidelę uolų apsuptą įlanką. Vienoje jos pusėje – gili ola, potvynio metu pusiau užlieta vandens.

Pietaudama maps.me programėlėje aptikau Ghar Lapsi pakraštyje prasidedantį pakrantės taką, vedantį iki pat Ghar Hanex arkos (mes šį rytą tikrai pasirinkome patį sudėtingiausią būdą ją pasiekti!). Kadangi jokių kitų planų šiai popietei neturime, o debesys tuo tarpu kiek prasisklaidė, einame pasivaikščioti. Takas labai vaizdingas, gaila tik, kad diena tokia apniukusi: saulės nušviestos pakrantės uolos atrodytų daug gražiau. Bet gerai jau ir tai, kad nelyja.

Kaip jau minėjau, šiuo taku iš Ghar Lapsi galima nueiti iki Ghar Hanex arkos. Paskui galima grįžti atgal tuo pačiu taku, arba, jei keliaujate autobusu, nuo arkos kilti aukštyn iki Tal-Hamrija bokšto ir išeiti į kelią prie Haqar Quim, kur yra autobuso stotelė. Mes taku einame apie valandą, kol pasiekiame ilgą uolų pleištą, išlindusį į jūrą virš siaurutės įlankos. Čia takas dramatiškai baigiasi, toliau – tik status uolos kraštas ir bangų mūša apačioje.

Norint eiti toliau, reikėtų grįžti iki iškyšulio pradžios ir susirasti taką ant skardžio kitoje sąsiaurio pusėje. Aš visai norėčiau eiti iki pat Ghar Hanex, bet saulė jau vakarop, vyras pavargęs, o atgal ir nuo čia teks eiti mažiausiai valandą. Ką gi, vėl koreguojam planus ir kiek pailsėję neskubėdami grįžtame į Ghar Lapsi, labai patenkinti savo ekspromtu suplanuota diena Maltos pajūryje.