Sekmadienis. Mūsų atostogos Maltoje jau įpusėjo. Šiandien ketiname aplankyti Marsaxlokk. Daug esame girdėję apie šiame pajūrio miestelyje vykstantį žuvų turgų ir apie spalvotus žvejų laivelius – luzzu – Marsaxlokk uoste, jau tapusius vienu iš Maltos simbolių. Marsaskalą ir Marsaxlokk skiria vos 4 kilometrai – tokį atstumą galėtume ir pėsčiomis įveikti, jei tik rastume kokį padoresnį taką, kad nereikėtų eiti judriu keliu. Pasirausę kitų svečių paliktos informacijos šūsnyje, aptinkame lankstinuką su informacija apie žiedinę pėsčiųjų trasą tarp šių dviejų miestelių. Pastudijavę lankstinuką ir žemėlapį, nusprendžiame, kad toks variantas mums net labai tiks: ir nuo Maltos kelių chaoso pailsėsim, ir po apylinkes pasidairysim, ir grynu oru pakvėpuosim, juolab oras šiandien žadamas puikus. Į Marsaxlokk eisim tiesiai, keliukais per kaimus, o atgal grįšim per aplinkui, pakrantės takais.

Po vėlyvų pusryčių susikrauname mažą kuprinytę ir dešimtą ryto išeiname iš namų. Diena šilta ir saulėta, bet dar nekaršta. Keliukai nors ir duobėti, bet saikingai, eiti smagu ir lengva.

Maždaug po valandos pasiekiame Marsaxlokk. Čia mus pasitinka didžiulis šurmulys. Šiandien sekmadienis, uoste vyksta žuvų turgus, jame stumdosi minios žmonių. Karštis, triukšmas, žuvies kvapas… man jau beveik norisi bėgti ir neatsigręžti, bet kitos progos pamatyti Marsaxlokk nebus, tad teks pakentėti. O miestelis labai simpatiškas, tik atvykti čia gal visgi rekomenduočiau ne sekmadienį, nebent labai norite pamatyti žuvies turgų.

Žuvies turguje vyksta aktyvi prekyba. Pasirinkimas didelis, tiek žuvų, tiek jūros gėrybių, viskas atrodo šviežia, bet reikia atidžiai žūrėti po kojomis, nes žuvis valoma čia pat. Mano akis užkliūva už baisokai atrodančio ilgo storo žuvėko. Vėliau sužinojau, kad tai murena (angl. moray eel).

Perėję turgų, stabtelime krantinėje pasigėrėti uoste plūduriuojančiais spalvingais žvejų laiveliais. Marsaxlokk yra seniausias uostas Maltoje, įkurtas dar finikiečių laikais. Nuo to laiko daug kas pasikeitė tiek Maltoje, šiek šiame uoste, bet viena sena tradicija išliko: ant dažno laivelio borto galima pamatyti nupieštą akį – senovinį simbolį, apsaugantį nuo pikto.

Papietavę vienoje iš Marsaxlokk kavinukių (spūstis baisinė, vos radom laisvą staliuką ir laukti teko ilgai) svarstome, ką veikti toliau: grįžti tiesiai į Marsaskalą ar pasukti iš kelio ir patyrinėti Delimara pusiasalį. Galiausiai nusprendžiam apžiūrėti bent jau St Peter‘s Pool – populiarią maudynių vietą už poros kilometrų. Krantinėje siūlomos ekskursijos laiveliu, bet mes renkamės eiti pėsčiomis – ir pamatysime daugiau, ir daugiau laisvės turėsime nei laiveliu plaukiant. Einame beveik valandą. Trasos pradžia nelabai įdomi: akmenuotas takas aukštyn tarp dirbamų laukų ir apšepusių pastatų, bet išėjus į pakrantę reikalai pagerėja. Paskutinė atkarpa – aukštai virš įlankos su plačiais vaizdais.

St Peter’s Pool – natūraliai susiformavęs skaidriai mėlyno vandens „baseinas“, iš trijų pusių apsuptas uolų ir apsaugotas nuo jūros bangų. Tiesa, norint išsimaudyti, teks nuo uolų šokti žemyn į vandenį. Išdrįsta ne visi, mažiau drąsūs renkasi bangų daužomą pakrantę, kur galima tiesiog įbristi į jūrą.

Pakrantės takas apsuka lanką virš St Peter’s Pool ir leidžiasi į pakrantę, nusėtą keistos formos uolų gabalais. Labai smagu čia pasėdėti ir pabraidžioti saulės prišildytuose baseinėliuose, likusiuose nuo tų laikų, kai šioje pakrantėje vyko druskos gavybos darbai. Netrūksta ir besimaudančių, bet man jūros vanduo pasirodo per šaltas maudynėms, tad pasitenkinu vonele kojoms viename iš baseinėlių.

Atgal į Marsaskalą einame vaizdais dosniu pakrantės taku aukštai ant uolų, vieną po kitos apeidami tris įlankas. Takas nors ir gražus, bet laukiniams vakarų pakrantės takams visgi neprilygsta. Pakeliui dar ir lietaus gaunam – laimei, lyja neilgai ir nesmarkiai, nes dumblinais takais eiti nebūtų smagu.

Jau beveik pabaigoje takas padovanoja dar vieną siurprizą – į jūrą įsibridusią grakščią smiltainio arką.

Pirmadienis. Šią dieną skirsime Valetai. Pasilikome ją beveik pabaigai, nes laukėme gero oro: norime nuplaukti į Trimiestį ir pasigėrėti saulėlydžiu nuo Sliemos krantinės. Išvažiuojam iš namų gana anksti ir apie dešimtą ryto jau esame Valetos priemiesčiuose. Nebuvom tikri, ar pavyks pasistatyti mašiną netoli senojo miesto, nes buvau prisiskaičiusi apie parkingo problemas Valetoje. Galiausiai pasirinkome aikštelę pajūryje, netoli Barrakka lifto. Tai buvo geras sprendimas: aikštelė lengvai pasiekiama, dešimtą ryto ji pustuštė (grįžus vėlai vakare buvo visai tuščia) ir kainuoja, jei gerai pamenu, 5 eurus už visą dieną.

Pradinis planas buvo liftu pakilti į centrinę Valetą ir pažintį su miestu pradėti nuo Aukštutinių Barrakka sodų. Bet planai planais, o realybėje dažnai gaunasi kitaip. Šįkart irgi: smalsu pažiūrėti, kas už posūkio, liftas juk niekur nepabėgs – taip netyčia nueiname iki Žemutinių Barrakka sodų (iki jų mažiau nei kilometras).

Nuo sodų terasos galima pasižvalgyti į uostą, Valetos priemiesčius, St Elmo fortą ir Trimiestį. Arba tiesiog pasėdėti ant suolelio palmių pavėsyje.

Iš sodų einame į pakrantę, pro Didžiosios Maltos apgulties (1565-ais metais) aukoms skirtą monumentą kylame aukštyn ir sukame į Valetos senamiestį.

Valeta labai jauki ir kompaktiška, lengvai apeinama per porą valandų, bet pasidairyti čia tikrai yra į ką. Mes daug laiko neturime, tad tik pereiname pagrindine gatve ir įkišame nosį į keletą mažesnių gatvelių – pirmam įspūdžiui susidaryti užtenka, ir tas įspūdis labai puikus.

XVI amžiuje pastatyta šv. Jono katedra – pagrindinė Valetos bažnyčia ir vienas iškiliausių baroko architektūros pavyzdžių. Dairantis po prabanga tviskantį katedros interjerą akivaizdu, kad nei lėšų, nei ambicijų maltiečių ordinui netrūko. Gražiausias katedros vaizdas atsiveria iš balkono, į kurį galima užkopti nudilusiais akmeniniais laiptukais.

Marmurinės grindų plokštės vaizduoja gana makabriškas scenas.

Katedros muziejuje eksponuojami Caravaggio paveikslai. Maltos ordinas suteikė priegobstį dailininkui, kuomet už girtavimą ir muštynes jis buvo ištremtas iš Italijos, bet neilgai trukus ir Maltą jam teko palikti dėl tos pačios priežasties. Bet paveikslai liko, ir šiandien galime jais džiaugtis.

Papietavę šurmuliuojančioje kavinukėje (diena šilta, tad sėdime prie staliuko lauke), toliau tyrinėjame Valetos gatvelių labirintą. Netrukus išeiname į aikštę prie Aukštutinių Barrakka sodų.

Aukštutiniai Barrakka sodai – dviguba arkų kolonada apsupta žalia erdvė su suoliukais, fontanu, kavinuke ir terasa, nuo kurios smagu pasidairyti į Valetą ir į Trimiestį kitoje uosto pusėje.

Iš sodų jaukiomis gatvelėmis vėl leidžiamės į pakrantę – laikas vykdyti kitą plano dalį ir aplankyti Trimiestį.

Kai ateiname į prieplauką, keltas iš Trimiesčio jau atplaukęs, ir kol mes dairomės, kur pirkti bilietus, jis išplaukia be mūsų. Kitas bus tik po pusvalandžio. Prie krantinės plūduriuoja keli į gondolas panašūs laiveliai, irklininkai juokauja tarpusavyje ir į mus nekreipia dėmesio. Prisimenu kažkur skaičiusi, kad šiais privačiais vandens taksi galima visai nebrangiai nuplaukti į Trimiestį. Klausiame kainos – vienas atsiliepia, kad 2 eurai žmogui. Dar perklausiam, pagalvoję kad gal ne taip išgirdom, nes keltu išeina apie 3 eurai į abi puses. Labai patenkinti nauju nuotykiu lipam į laivelį, irklininkas bando prisivilioti dar kelis turistus (į laivelį telpa 8), bet norinčių neatsiranda, tad galiausiai išplaukiam vieni. Kaip gerai, kad nespėjom į keltą – šitaip, mažu tradiciniu laiveliu, juk daug smagiau!

Trimiestį (Three Cities) sudaro trys miesteliai – Birgu (Vittoriosa), Cospicua ir Sengleia, susispaudę aplink ilgą siaurą įlanką ir pereinantys vienas į kitą be jokios aiškios ribos. Laivelis mus atplukdo į Birgu prieplauką.

Daug laiko neturime, tad nekopiame į statoką kalvą apžiūrėti Birgu senamiesčio, bet einame pakrante iki Cospicua, kur įlanka susiaurėja ir galima tiltu pereiti į kitą jos pusę.

Nuo tilto visa įlanka kaip ant delno.

Kitoje pusėje kopiame aukštyn ir centrine Senglėjos gatvele einame link uosto. Mūsų tikslas – Gardjola sodas, siaura trikampė erdvė iškyšulio pabaigoje. Sodą juosia akmeninė siena su žaviu bokšteliu viduryje. Nuo čia atsiveria puikūs vaizdai į Valetą.

Atgal ketinome plaukti keltu, manydami, kad yra stotelė Senglėjoje. Bet keltas stoja tik dviejose vietose kitoje įlankos pusėje – Cospicua ir Birgu prieplaukose. Vandens taksi šioje pusėje irgi nematyti, taigi tenka vėl grįžti iki tilto.

Kol grįžtam į Birgu, keltas jau vėl išplaukęs. Bet nieko tokio – juk galime ir vandens taksi nebrangiai parplaukti! Šįkart plaukiam ne vieni: norinčių grįžti į Valetą prieplaukoje susirinkę daug, valtininkai vos spėja suktis.

Parplaukę į Valetą ir Barrakka liftu pakilę aukštyn (kaina – 1 euras žmogui), prisėdame Aukštutinių Barrakka sodų lauko kavinukėje. Popietė rami ir šilta, kava skani, nuo staliuko veriasi gražūs vaizdai. Apima tingulys ir pasėdime ilgiau nei ketinome.

Galiausiai aš susigriebiu, kad mums dar reikia pasiekti Sliema ir pamatyti saulėlydį. Kai vos ne bėgte atlekiame į prieplauką kitoje Valetos pusėje, ten jau laukia didžiulė eilė. Net suabejojame, ar tilpsime į keltą, ar neteks laukti sekančio (jie plaukia irgi kas pusvalandį). Jei netilpsime, nebebus prasmės plaukti į Sliemą, nes saulėlydis bus jau pasibaigęs. O dar, kaip tyčia, užplaukia tiršti debesys, ir nepanašu, kad jie greitai išsisklaidys. Vyras bamba, kad neverta gaišti laiko (užtruksim mažiausiai pusantros valandos), nes tik paplaukiosim pirmyn-atgal ir nieko gero nepamatysim. Bet aš nepasiduodu, vildamasi, kad gal mums visgi pasiseks. Keltas atplaukia, mes į jį telpam (gerai, kad atėjom anksčiau, nes tilpo toli gražu ne visi), ir netrukus jau plaukiam į Sliemą. Viduryje įlankos staiga vėl nušvinta saulė, nusileidusi žemiau nei debesų ruožas. Valetos mūrai ir bokštai, nušviesti švelnios auksinės šviesos, atrodo kaip pasakoje. Kartais reikia tiesiog tikėti, kad pasiseks! Išlipusi iš kelto, bėgu krantine tolyn, norėdama pamatyti ir nufotografuoti kuo gražesnę Valetos panoramą.

Po kelių minučių mane pasivijęs vyras sako niekur nebebėgti, o jis tuoj sugrįšias. Stoviu prie parapeto, gėriuosi vaizdu, fotografuoju, o vyras netrukus atneša didžiulę porciją bealkoholinio kokteilio, sudėtimi primenančio pina colada. Sėdim ant suoliuko krantinėje, gurkšnojam skanų gaivų gėrimą, tolumoje lyg gražus miražas švyti Valeta, kitoje pusėje virš uoste besisupančių jachtų leidžiasi saulė. Tai vienas iš gražiausių šios gražios ir įspūdingos dienos momentų.

Keltas atgal į Valetą išplaukia jau prietemoje, o temsta čia taip greitai, kad atplaukiame jau beveik visai sutemus, taigi turime progą pasigrožėti ir naktinio miesto vaizdais nuo vandens. Pavakarieniaujame nedideliame bistro vienoje iš senamiesčio gatvelių. Čia vos penki staliukai, maistas skanus, padavėjas labai šnekus ir draugiškas. Po vakarienės neskubėdami einame iki Aukštutinių Barrakka sodų, dar kartą pasinaudojame liftu ir grįžtame į parkingą. Šiandien buvo viena geriausių mūsų dienų Maltoje (geresnė buvo tik ta, kai ėjome pakrantės taku virš Golden Bay ir kitų dviejų įlankų). Žinojau, kad Valeta yra gražus miestas, bet nesitikėjau, kad man čia taip patiks. Važiuodami namo kalbamės, kad visai neblogai būtų kada nors sugrįžti į Maltą tiesiog savaitgaliui, radus pigių bilietų, ir visą laiką praleisti Valetoje, niekur neskubant ir išvaikščiojant visus šio jaukaus ir senove dvelkiančio miesto kampelius.

Antradienis. Jau paskutinė mūsų diena Maltoje. Orų prognozė nežada nieko gero, apie pietus laukiamas lietus, kuris greičiausiai tęsis iki vakaro. Aš labai norėčiau aplankyti Gozo salą, bet panašu kad ją teks palikti kitam kartui. O šiandien, kol dar šviečia saulė, važiuojam tiesiog patyrinėti apylinkių ir pasivaikščioti. Apartamentų stalčiuje radome dar vieną lankstinuką su žiedinės trasos tarp trijų vakarinėje pakrantėje esančių miestelių aprašymu. Trasoje turėtume užtrukti apie tris valandas – tikimės kad spėsime iki lietaus pradžios. Pradžia – Qrendi miestelyje, jį pasiekiame per pusvalandį. (Eismas, kaip jau esame pripratę Maltoje, labai intensyvus.)

Qrendi miestelis – dailus, jaukus, šiek tiek apšepęs, ir beveik tuščias. Apeiname pagrindinę aikštę, pašmirinėjame po aplinkines gatveles, ir sekame savąja trasa iki miestelio ribos. Trasos ženklus randame ne visada, tad vis tenka susitikrinti su maps.me žemėlapiu.

Palikę Qrendi, gerą pusvalandį einame gerais takais ir keliukais pro apleistas koplytėles, akmeninėm tvorom apjuostus laukus ir kaktusų guotus, kol pasiekiame Mqabba.

Mqabba – dar vienas dailus ir jaukus miesteliukas, bet ir čia beveik nėra žmonių. Gal kad siestos metas?

Išėję į miestelio pakraštį, tęsiame savo maršrutą siauru keliuku tarp akmeninių sienų ir kaktusų gyvatvorių. Pakeliui aptinkame porą koplyčių ir akmeninį kryžių vidury laukų. Tai Hal Milieri – dar romėnų laikais įkurta gyvenvietė, seniai apleista ir nebegyvenama.

Takas turėtų mus nuvesti į Žurrieq miestelį, bet eilinį kartą neradę trasos ženklo, nusukame ne į tą pusę ir tik po pusvalandžio susigaudome, kad grįžome į Qrendi, nukirtę nemažą kampą ir smarkiai patrumpinę trasą. Grįžtame pačiu laiku, nes lietus atėjo anksčiau nei buvo žadėta. Paskutinius kelis šimtus metrų iki mašinos jau bėgame, o dar už kelių minučių, kai mes jau saugiai sėdim viduj, prasideda liūtis. Kelias tuoj pavirsta srauniu upeliu, valytuvai nespėja valyti langų, o mes džiaugiamės, kad lietus mūsų neužklupo kur nors vidury laukų, nes būtume peršlapę iki siūlo galo.

Pietums sustojame mažulytėje užeigoje prie judraus kelio, kur kepamos pasticijos. Užsisakome po vieną su rikotos įdaru ir su žirnių. Pasticijos karštutėlės šviežutėlės, tiesiai iš krosnies, skaniausios iš visų ragautųjų Maltoje. Pasisotinę grįžtame į savo apartamentus – per liūtį dar kažkur bastytis nei vienas neturime noro.

Lietus trumpam liaujasi tik pavakare. Man jau pabodo sėdėti apartamentuose, tad pasinaudoju proga apeiti Marsaskalos rajoną, kuriame gyvename. Einu pakrantės taku aplink iškyšulį, pučia stiprus vėjas, smarkiai vėsu. Ruduo. Jokių ypatingų vaizdų čia nėra – tiesiog smagu pasivaikščioti, pramankštinti kojas, pakvėpuoti gaiviu jūros oru. Kol vėl neužslenka lietaus debesys ir tenka grįžti vidun.

Vakarop dangus vėl pragiedrėja, bet vakaras gerokai vėsesnis nei buvome pripratę. Į Maltą jau tikrai ateina ruduo. Bet ne bėda – susirandame staliuką jaukioje šiltoje kavinukėje krantinėje prie įlankos ir ilgai vakarojame, aptarinėdami atostogų įspūdžius.

Trečiadienio rytą labai anksti paliekame savo jaukius apartamentus ir važiuojame į oro uostą. Aštuntą ryto lėktuvas atsiplėšia nuo pakilimo tako ir po jo sparnu ryto spalvomis nušvinta salos pakrantė. Laikas atsisveikinti su Malta – tikiuosi, kad ne suvisam, nes tikrai norėčiau čia dar sugrįžti.

Malta mane labai nustebino, gerąja prasme. Žinojau apie Mdiną ir Valetą, pliažus, Gozo ir Comino salas, bet visiškai nesitikėjau, kad čia bus pakankamai veiklos mums, mėgstantiems nepaliestą gamtą ir žygius pėsčiomis. Maltoje nėra kalnų, beveik nėra miškų, ir peizažai salos viduje yra gana nykūs, bet pakrantės dažnai labai gražios, ypač mažiau apgyventuose salos pakraščiuose, kur beveik žmogaus nepaliestos uolos stūkso aukštai virš akmenuotos pakrantės, takų nedaug, bet jie labai vaizdingi, ir dažnai ten esi vienas su gamta ir stichija. Būtent tokia Malta įstrigo mano atmintyje: bangų skalaujamos pakrantės uolos ir svaigus erdvės ir laisvės jausmas, žvelgiant į jūrą nuo aukšto skardžio. Tikrai nesitikėjau tai patirti tokioje mažoje ir tankiai apgyventoje saloje!