Mūsų namuose Kaune visada buvo daug knygų. Tarp jų – ir iliustruota Henri Perruchot serija apie impresionistų gyvenimus. Skaitydavau vis iš naujo tas knygas, vartydavau reprodukcijas ir svajodavau kada nors pamatyti originalus. Ta svajonė išsipildė, o vėliau, apsilankius L’Orangerie ekspozicijoje Paryžiaus Tuileries soduose, atsirado kita – aplankyti Claude Monet sodus ir vandens lelijų tvenkinį, įkvėpusį tuos nuostabius paveikslus. Daug metų niekaip nepavyko šios svajonės įgyvendinti; nors Monet sodai yra visai netoli Paryžiaus, kurį mes aplankome kasmet, o kartais ir kelis kartus per metus, bet vis atsirasdavo kokia kliūtis – tai oras blogas, tai metų laikas netinkamas, tai dar kas nors. Bet šįkart viskas dėliojasi teisingai: ir metų laikas (birželis ypač tinkamas sodams lankyti), ir maršrutas (Giverny yra maždaug pusiaukelėje tarp Dordonės ir namų), o ir noro su kaupu, tiek metų išlaukus!

Ankstų šeštadienio rytą palikę Saint-Cybranet, po ilgos dienos kelyje vėlai pavakare pasiekiame Vernon miestelį už kelių kilometrų nuo Giverny. Čia užsisakėme nakvynę mažame viešbutuke už miestelio ribos, o sekmadienį anksti ryte važiuosime į Monet sodus. Bilietą nusipirkome internetu, nes teko girdėti, kad eilės prie kasų gali būti labai ilgos, ypač savaitgalį.

Pasidėję daiktus viešbutyje, išeiname pasidairyti po Vernoną. Per tas dvi savaites pripratome prie gražių ir jaukių miestelių Luaros slėnyje ir ypač Dordonėje, tad Vernonas mums nelabai patinka – miestelis pilkas, apšepęs, daug apleistų ir apgriuvusių namų. Yra ir jaukių kampelių, tačiau bendras įspūdis nelabai koks. Bet pavakarieniaujam skaniai, ir nuotaikos pagerėja.

Kitą rytą pusryčiaujame anksti ir prieš devynias jau riedame link Giverny. Pasistatome mašiną artimesniame parkinge (kitas, didesnis, yra kitoje kelio pusėje nuo kaimo) ir jaukia gatvele einame link Monet muziejaus. Žinome, kad su internetiniais bilietais mums reikia eiti prie grupėms skirto įėjimo ir kad muziejus atsidaro pusę dešimtos. Dar tik dešimt po devynių, bet mūsų nuostabai jau galima eiti vidun! Požeminiu tuneliu skubame į vandens lelijų sodą (jis yra kitoje kelio pusėje nuo pagrindinio sodo ir Monet muziejaus). Išėję iš tunelio, vešlios žalumos aprėmintu taku pro lėtai čiurlenantį upelį pamažu artėjame prie tvenkinio.

Ir štai, TA akimirka, kai prieš mano akis atsiveria Monet vandens lelijų tvenkinys. Akimirka, kai pildosi dar viena svajonė. Esu čia, vaikštau tais pačiais takais, kuriais vaikščiojo dailininkas, matau jo sukurtą peizažą, kurį jis vėliau perkėlė į šedevrus, kuriais žavisi visas pasaulis. Negaliu adekvačiai perteikti to jausmo, galiu tik pasakyti, kad jis yra nuostabus!

Oras šįryt puikus – labai nerimavau, kad bus apsiniaukę ar dar blogiau, lis lietus, bet orų dievai šįkart mums palankūs. Sukam ratą po rato siaurais takeliais aplink tvenkinį, o man vis dar negana, akys randa vis naujus grožius, fotoaparatas nepavargdamas juos fiksuoja, o euforija vis neblėsta.

Nufotografuoti žaliuosius tiltelius be žmonių minios ant jų – praktiškai misija neįmanoma, bet man kažkaip pavyksta. Tiesa, tenka gerokai palūkuriuoti tinkamo momento. Įdienojus tokios galimybės, ko gero, jau ir nebebūtų. Į šiuos sodus reikėtų ateiti arba anksti ryte, arba į dienos pabaigą, jei norite išvengti grūsties.

Šios nuotraukos spalviniai tonai man primena Monet paveikslus…

Po geros valandos pagaliau paliekame vandens lelijų tvenkinį ir tuneliu grįžtame į pagrindinius sodus – Clos Normand, supančius ilgą akmeninį namą žaliomis langinėmis. Monet čia gyveno daugiau nei 40 metų. Sodus suprojektavo, apsodino ir prižiūrėjo pats dailininkas, tik vėliau pradėjo samdyti pagalbininkus. Monet yra sakęs, kad moka du dalykus: sodininkauti ir tapyti. Man rodos, jis buvo vienodai talentingas abiejose srityse, nes sodai tikrai nuostabūs. Ypač dabar, birželio pradžioje, kai žydi rožės ir aguonos, kai visur aplink – spalvų ir kvapų fiesta.

Apvaikščioję Clos Normand sodą, ketiname apžiūrėti Monet namų interjerą, bet pamatę palei visą namo ilgį nusidriekusią eilę, apsigalvojame. Jau po vienuolikos, mūsų dar laukia ilgas kelias namo, o ir eilėje stovėti noro neturime. Tiek to, palikim Monet namus neaplankytus, kad būtų dėl ko sugrįžti. Nebespėjame apžiūrėti ir Giverny kaimo – laikas važiuoti namo. Bet šie maži nusivylimai negali aptemdyti mano džiaugsmo. Šiek tiek bijojau, kad Monet sodai realybėje nebus tokie puikūs kaip mano svajonėse – bet realybė beveik pralenkė lūkesčius.

Viešnagė Monet soduose – paskutinis atostogų Prancūzijoje štrichas, beliko tik ilga ir nuobodoka kelionė namo. Bet ta pačia proga noriu papasakoti ir apie antrąjį vizitą į Giverny. Netikėtai apsilankiau ten vos po kelių mėnesių, rugsėjo pabaigoje. Kelioms dienoms vykome į Prancūziją su uošviais, o kadangi anyta, kaip ir aš, seniai norėjo pamatyti Monet sodus, tai kelionę suplanavome taip, kad ir juos apžiūrėtume. Ir vėl mums pasisekė su oru – rytas išaušo saulėtas, nors ir šaltas. Kaip ir vasarą, vėl pradėjome vizitą nuo vandens lelijų tvenkinio. Tokio wow kaip pirmąjį kartą jau nebebuvo, bet tvenkinio grožis nei kiek nenublankęs.

Buvo smalsu, ką rasime Clos Normand soduose – rožės juk jau seniai nužydėjusios, kaip ir visos kitos vasarinės gėlės. Bet nerimavau be reikalo – soduose visoms spalvomis žydėjo jurginai ir nasturtos. Ir nors rožėms žydint sodai gražesni, bet ir rudenį jie tikrai puikūs.

Kadangi eilė šįkart buvo visai trumpa, apžiūrėjome ir Monet namus. (Matote, tikrai veikia ta taisyklė – palikti kažką nepamatyto, kad kitąkart galėtum sugrįžti!)

Nežinau, ar dar kada teks grįžti į puikiuosius Monet sodus, bet labai džiaugiuosi galėjusi juos pamatyti, ir dargi skirtingais metų laikais! Kartais svajonės pildosi su kaupu…