Kelionė į pasaulio kraštą: Santjagas ir Torres del Paine

Kelionė į Patagoniją mūsų planuose atsirado visai netikėtai. 2015-ųjų gruodį ketinome aplankyti Gvatemalą ir Belizę, bet niekaip nesisekė susitarti su agentūra dėl optimalaus maršruto ir ypač dėl mus tenkinančios kainos; tuo tarpu kaip tik pasipainiojo nebrangūs bilietai į Santjagą ir ekspromtu atsirado naujas planas: Patagonija. Juk apie ją, kaip ir apie Aliaską, jau seniai svajojome! Planuoti šią kelionę nusprendėme patys, nes buvom pavargę nuo derybų su agentūromis. Iš pradžių buvo kiek neramu, ar pajėgsim viską savarankiškai susiorganizuoti – tolima šalis, atšiaurios sąlygos, kalbos barjeras… bet netrukus paaiškėjo, kad viskas ne taip sudėtinga, kaip atrodo. Tik niekaip nepavyko į trijų savaičių kelionę sutalpinti visko, ką norėjome pamatyti. Su gailesčiu atsisakėme Atakama dykumos (pasiguodėm tuo, kad jau matėme ją iš Bolivijos pusės), dėl logistikos problemų išmetėm iš planų Calafate bei Perito Moreno ledyną, bet užtat įtraukėm Argentinos Andus ir Bariloche. Kelionės vinim turėjo tapti tolimiausiame Čilės Patagonijos pakraštyje esantis Torres del Paine parkas ir kruizas po Ugnies žemės fjordus. Tai buvo kelionė į pasaulio kraštą, pačia tikriausia prasme!

Santjagas

Kelionė prasideda gruodžio penktadienio vakarą. AirFrance lėktuvas per valandą atskraidina mus iš Amsterdamo į Paryžių, kur turime pusantros valandos persėdimui, ir jau beveik vidurnaktį prasideda 14 valandų skrydis į Čilės sostinę Santjagą. Skrendame verslo klasėje, tad skrydis neprailgsta – šampanas pasitikimui, trijų patiekalų vakarienė su baltom staltiesėm ir geru vynu, tada beveik 7 valandos miego daugmaž horizontalioje padėtyje, ryte – pusryčiai su šviežiais rageliais ir padoraus skonio kava. Jei bilietai būtų pigesni, mielai skraidyčiau verslo klase dažniau! Paskutinę valandą skrendame virš Andų. Baisiai krato, bet vaizdai pro langą puikūs.

Šeštadienis, gruodžio 12-a. Santjage leidžiamės pusę dešimtos ryto vietos laiku. Pusvalandį užtrunkame eilėje prie imigracijos, per tą laiką mūsų lagaminai pasiekia bagažo karuselę, tad papildomai laukti netenka. Bet dar ne pabaiga – laukia eilutė prie muitinės, kur kiekvienas lagaminas pereina saugumo patikrą. Galiausiai išeiname į Čilės erdvę ir einame ieškoti taksi į miestą. Esam prisiklausę visokių kalbų apie nepatikimus taksi vairuotojus, tad užsisakome taksi prie oficialiaus langelio.

Santjagas mus pasitinka vėsokas ir apniukęs. Nakvynei pasirinkome Trivento Apartments daugiaaukščiame pastate Huerfanos rajone miesto centre. Nors dar tik pusė dvylikos, bet apartamentai jau paruošti, šeimininkas Viktoras – labai paslaugus ir draugiškas, papasakoja apie miestą, pataria, ką verta pamatyti, ir netgi duoda mums mobilųjį telefoną su vietine sim kortele, kad prireikus galėtume su juo susisiekti. Pasak jo, „Santjage jūs ne vieni“. Ir dar pataria, kur galima rasti skanios kavos. Greit atsišviežinę po dušu, ten pirmiausia ir patraukiame – į Moscheto kavinukę gretimoje gatvelėje. Prie kavos užsisakome dieviškai skanaus cheesecake ir pusvalandžiuką pasėdime. Pamažu nuslūgsta kelionės nuovargis ir apima tas su niekuo nesulyginamas ką tik pasidėjusių atostogų jausmas, kai viskas dar prieš akis ir nuotykiai tik prasideda.

Pasikavinę einame pasivaikščioti po Santjagą. Perėję netoli esantį Bellas Artes parką, pasiekiame Barrio Bellavista kitoje upės pusėje. Tai bohemiškasis Santjago kvartalas, pilnas meno galerijų, kavinukių, barų ir klubų. Beveik kiekvienas pastatas čia papuoštas spalvingais piešiniais ir kiekvienas vis kitoks.

Bellavista rajonas netrukus atsiremia į didžiausią miesto parką ant Cerro Cristobal kalvos. Funikulieriumi kylame aukštyn, pasižiūrėti į miestą iš aukštai.

Kalvos viršūnėje – didžiulė balta Mergelės Marijos skulptūra, jos papėdėje prisiglaudęs nedidelis kiemelis, kur ant geležinių padėklų dega daugybė žvakių. Šalia – prakartėlė, primenanti, kad artėja Kalėdos.

Cerro Cristobal šlaitais vingiuoja daugybė takelių, į visas puses veriasi Santjago vaizdai, tik gaila kad vis neišsisklaido rūkas (o gal smogas?) ir beveik nesimato miestą supančių kalnų. Kiek pasivaikščioję, mažame kioskelyje nusiperkame stiklinę tradicinio čilietiško gėrimo, mote con huesilos: persikų sultys, medus, kviečių grūdai. Visai skanu.

Po geros valandos leidžiamės žemyn ir vėl einame Barrio Bellavista gatvėmis, atgal link centro. Oras tuo tarpu visiškai pasikeitė, išlindo saulė ir temperatūra šoktelėjo iki +30. Mes jau šiek tiek praalkome, tad užsisakome po empanadą mažoje užkandinėje. Empanados šviežutėlės, dar šiltos, traškios ir sultingos, ir labai skanios – tiek su mėsos įdaru, tiek ir su daržovėmis.

Sugrįžę į centrą, susigundome užsukti į ledainę, kur prie prekystalio stovi nemenka eilė. Aš renkuosi baltųjų persikų skonio ledus, vyras ima su citrina ir baziliku – paragavęs komentuoja, kad įdomus skonis, bet visai valgoma.

Netrukus prieiname St Lucia Hill – nedidukę apie 60 metrų aukščio kalvą Santjago centre. Čia daug laiptukų, daug jaukių netikėtų užkaborių ir puikūs vaizdai į miestą ir jį supančius kalnus nuo kalvos viršaus.

Nusileidę nuo kalvos netrukus pasiekiame centrinę miesto aikštę – Plaza de Armas. Vienoje jos pusėje – neoklasikinio stiliaus katedra. Durys atviros, tad užsukame vidun.

Aikštėje prieš katedrą vyksta kalėdinių eglučių paroda. Eglutės labai neįprastos – pagamintos iš medinių kėdžių, iš batų, iš dviračių ratų, iš skudurinių lėlių…. Labai išradinga ir nuotaikinga eglučių kolekcija!

Jau po šešių grįžtame į savo apartamentus, nusistatome žadintuvus ir valandą pamiegame – dar gyvename Europos laiku ir mums jau yra gili naktis. Šiaip taip prasibudinę, einame ieškoti vakarienės. Dieną klajodami po miestą, nusižiūrėjome Bocanariz vyno barą netoliese, tai ten ir einame. Bare siūlomas wine tasting menu, kai prie kiekvieno patiekalo gauni vis kitokį, prie maisto priderintą, vyną. O kadangi užkandėlė susideda iš trijų skirtingų patiekalų, tai ir vyno prie jos gauname trijų skirtingų rūšių. Ir maistas, ir vynas – viskas labai skanu, porcijos ne per didelės, ir viskas tikrai puikiai dera tarpusavyje. Mums tas maisto ir vyno derinimo menas yra visiška mistika, tad mielai naudojamės jau paruoštais gatavais deriniais. Labai skaniai pavalgę ir lengvai apsvaigę po 5 (!) taurių vyno, jau po dešimtos grįžtame į apartamentus ir griūname miegoti.

Sekmadienis, gruodžio 13-a. Keliamės pusę septynių (dėl 5 valandų laiko skirtumo tai visai nesunku), neskubėdami pusryčiaujame ir aštuntą ryto leidžiamės žemyn, kur jau laukia šeimininko užsakytas taksi į oro uostą. Galvojome, kad beveik dviejų valandų su kaupu užteks užsiregistruoti ir praeiti patikrą, bet vietinių skrydžių terminale mus pasitinka didžiulės eilės, judančios vėžlio greičiu. Stovint toje begalinėje eilėje apima vis didesnis nerimas, kad nespėsim į savo skrydį ir sugrius visi mūsų kruopščiai sudaryti kelionės planai. Bet čia apie viską pagalvota – palei keleivių eiles nuolat vaikšto LAN avialinijų atstovai, klausinėja, į kokį skrydį kam reikia, ir tuos, kurių skrydis jau visai arti (mažiau nei už valandos) persiunčia į kitą, trumpesnę eilę. Po kurio laiko, kai jau imam galvoti, kad tikrai liksim Santjage, į tą trumpesnę eilę pagaliau persiunčia ir mus. Iš viso eilėse registracijai praleidžiame 50 minučių, bet saugumo patikrą praeiname gana greitai ir prie vartų atsiduriame likus penkioms minutėms iki įlaipinimo pradžios. Pagaliau galime lengviau atsikvėpti – panašu, kad savo tikslą šiandien visgi pasieksime! LAN skrydis į Punta Arenas trunka 3,5 valandos ir praeina be nuotykių ir be didesnės turbulencijos. Labai smagu mažame ekranėlyje stebėti, kaip vis artėja mūsų skrydžio tikslas – mažas taškelis beveik ant žemėlapio krašto.

Torres del Paine

Mažučiame Punta Arenas oro uoste ilgai neužtrunkame ir netrukus jau kalbamės su Oskaru, vietinės auto nuomos agentūros „Adel Rent a Car“  darbuotoju. Kelionei į Torres del Paine mums reikėjo automobilio, kurio draudimas dengtų važiavimą negrįstais keliais, bet nei viena iš didžiųjų tarptautinių autonuomos firmų tokios paslaugos nesiūlė aba norėjo didžiulių pinigų. Galiausiai TripAdvisor forumuose radau „Adel Rent a Car“ agentūros rekomendaciją: jie duoda pilną draudimą ir negrįstais keliais galėsime važinėti kiek širdis geidžia (Patagonijoje kitaip sunkiai ir įmanoma, nes asfaltuotų kelių čia nedaug). Gauname Nissan 4×4 ir labai šsamius patarimus apie vairavimo Patagonijoje ypatumus (stiprus vėjas, žvyras iš po ratų, benzino kolonėlių nebuvimas tolimesniuose kelio ruožuose). Trečią popiet pagaliau pajudame. Kelias geras, bet aplink nėra nieko – tik bekraštės tuščios lygumos ir neaukštos kalvos toli horizonte. Ir labai iškalbingas maršruto pavadinimas šalia kelio: Ruta del Fin del Mundo – kelias į pasaulio kraštą.

Per pustrečios valandos pasiekiame Puerto Natales – paskutinį didesnį miestelį pietinės Patagonijos tyruose, kur yra maisto parduotuvė, degalinė ir kiti civilizacijos atributai; toliau – tik tuščios erdvės ir keletas retai išsibarsčiusių poros kiemų dydžio gyvenviečių. Mažučiame supermarkete pasipildome vandens, javinukų ir šokolado atsargas, paskui užsipilame bezino iki bako viršaus – degalinių daugiau nebus, kol pasieksime Torres del Paine, o ten bezinas labai labai brangus. Sutvarkę reikalus trumpam stabtelime miestelio pakraštyje pasigrožėti kalnų atspindžiais Ultima Esperanza (Paskutinės vilties) sąsiaurio vandenyje, bet ilgai čia neužtrunkame – laikas judėti toliau. Iki Torres del Paine dar liko 120 kilometrų, iš jų apie 35 – žvyrkeliu.

Dar už pusantros valandos privažiuojame posūkį į Sarmiento;  asfaltas baigiasi, toliau važiuojame žvyrkeliu. Kraštovaizdis pamažu keičiasi – horizonte atsiranda tolimų kalnų kontūrai.

Į Torres del Paine parką ketinome įvažiuoti pro Laguna Amarga, bet paaiškėja, kad šis kelias uždarytas – tenka sukti aplinkui ir į parką įvažiuoti iš Sarmiento pusės, dėl ko kelionė iki viešbučio, esančio kitoje parko pusėje, pailgės beveik valanda. Bet nėra iš ko rinktis – važiuojam.

Įvažiavus į parko teritoriją, kelias tampa dar prastesnis, jau net nebe žvyrkelis, o tiesiog smėlis, ir duobių nestinga. Bet oras puikus, o vaizdai verčia iš koto. Netrukus pamatome ir Las Torres – tris bokštų pavidalo viršūnes toli parko gilumoje. Pamatyti Las Torres svajoja kiekvienas atvykęs į Torres del Paine parką, bet pasiseka toli gražu ne visiems – orai čia labai įnoringi, kalnai dažnai ištisas dienas slepiasi po storų debesų sluoksniu. Mums, panašu, jau truputį sekasi…

Važiuojame dar gerą valandą, kelias prastas ir labai vingiuotas, bet viską atperka vaizdai aplinkui. O juk dar net nepasiekėme pačių gražiųjų parko vietų – tai, ką matome pro mašinos langą, yra tiesiog eiliniai Patagonijos peizažai. Bet mums gražu taip, kad norisi sustabdyti mašiną, išlipti, prisėsti čia pat šalikelėje ir žiūrėti, žiūrėti… tik kad nėra kada, reikia iki sutemų pasiekti viešbutį.

Netrukus ant kalvos šalia žvyrkelio pamatome guanaco. Prieš keletą metų Bolivijos aukštikalnėse veltui jų ieškojome – vikunjų matėm keletą, lamų ir alpakų – be skaičiaus, o guanaco mums taip ir nepasirodė. Šiame parke jų daug, ir vėliau matėme dar ne vieną, bet šis pirmasis tiek džiaugsmo šūksnių sukėlė!

Pusę devynių vakaro, smarkiai vėliau nei planavome, pasiekiame Hotel Las Torres – vieną iš labai nedaugelio  parko viešbučių, įsikūrusį nuostabiai gražioje vietoje su superiniais vaizdais. Kambarys visiškai paprastutis, o kainuoja kaip liuksas kur nors kitur, bet pasirinkimo čia nėra – jei nori gyventi parko teritorijoje ir ne palapinėje, mokėk kaip už 5 žvaigždučių patogumus! Nors jau vėlu, bet restoranas dar veikia, tad iškart einame vakarieniauti. Maistas labai skanus, o dar skanesnis Malbec vynas. Pavargę po ilgos kelionės ir gausių įspūdžių, griūname miegoti.

Pirmadienis, gruodžio 14-a. Pabudusi iš karto puolu prie lango – lauke gražus saulėtas rytas. Vyras dar prieš pusryčius išeina pasivaikščioti, grįžta visas sužavėtas ir ragina mane greičiau ruoštis, kad kuo anksčiau galėtume išeiti. Po gausių skanių pusryčių pusę dešimtos pėsčiomis išeiname į žygį Los Cuernos taku. 12 kilometrų ilgio takas yra garsiojo W trek dalis ir veda į Refugio Los Cuernos. Mes planuojame pasiekti Nordenskjold ežerą ir eiti jo pakrante, kol pavargsim, o tada grįžti atgal.

Visai šalia Las Torres viešbučio – žirgynas, Estancia Las Torres. Naktį žirgai gali laisvai ganytis kur panorėję, o anksti ryte gauchos juos sugaudo ir pargena į erdvią aptvertą ganyklą. Būtent toks momentas ir užfiksuotas šioje nuotraukoje.

Geru nesudėtingu taku pamažu einam tolyn. Kol mes pusryčiavom ir ruošėmės, saulė pasislėpė už debesų, bet lietaus šiandien nelaukiama. Matomumas geras, vėjas nestiprus, nešalta – puikus oras žygiui pėsčiomis. Juolab su tokiais vaizdais aplink! Ir oras čia kažkoks kitoks, ypatingai grynas ir gaivus, net galva šiek tiek sukasi.

Įkopus į dar vieną kalniuką, atsiveria vaizdas į kalnų aprėmintą žalsvai mėlyną Nordenskjold ežerą. Dabar takas kurį laiką vingiuos ežero pakrante, prieš pasukdamas aukštyn per kalnus, link Refugio Cuernos.

Jau po vidurdienio sustojame pailsėti ir papietauti atsineštais sumuštiniais ant plokščių uolų ežero pakrantėje. Užuovėjoje šilta, vaizdai puikūs, tad užsibūname ilgokai.

Papietavę tęsiame žygį. Nueinam galiausiai net toliau nei planavom – atgal pasukam likus vos porai kilometrų iki Refugio Cuernos.

Atgal einame tuo pačiu taku ir į viešbutį grįžtame apie šeštą vakaro, iš viso nuėję beveik 20 kilometrų. Jaučiasi lengvas nuovargis kojose, bet savo pirmąja diena parke esam labai patenkinti. Tyliai tikimės, kad oras ir toliau bus mums maloningas – juk dar tiek daug norime čia pamatyti!

Vakarieniaujame vėl viešbučio restorane  – kitų variantų čia nėra, nebent norėtume važiuoti keliasdešimt kilometrų už parko ribos, kas nėra labai praktiška, o ir rastum ten ne kaži ką. Šį kartą vakarienė nuvilia (gal virėjas kitas? vakar viskas buvo labai skanu), tad paguodai bare užsisakome po pisco sour kokteilį. Juos čia paruošia puikiai!

Antradienis, gruodžio 15-a. Rytas apniukęs, bet nelyja. Šiame parke tai jau yra beveik kaip ir geras oras. Prieš keliaudami į Patagoniją, prisiskaitėme istorijų apie keliautojus, kurie Torres del Paine praleido savaitę ir taip nė karto dorai ir nepamatė nei kalnų, nei garsiųjų Las Torres (bokštų formos granito viršukalnių, davusių parkui jo pavadinimą), nes juos ištisai dengė debesys. Mes Las Torres kol kas matėme tik iš tolo, bet labai tikimės pamatyti ir iš arti – juk turime dar tris dienas. Šiandien oras netinkamas žygiui iki Las Torres, tad renkamės kitą variantą – aplankysime Salto Grandes krioklį, o gal ir Lago Grey. Mašina važiuojame iki Pudeto, o vaizdai pakeliui ir vėl tokie, kad norisi stabčioti kas kelias minutes.

Apžvalgos aikštelėje prie Lago Sarmiento stabtelime ilgėliau ir einame pasivaikščioti. Nuo kalvos tarp Sarmiento ir Nordenskjold ežerų veriasi svaigūs vaizdai į visas puses.

Dar kiek pavažiavę, vėl stojame ir vėl einame pasidairyti. Kitame Nordenskjold ežero krante dunkso Paine masyvo kalnai. Žodis “Paine” reiškia “mėlynas” kažkada čia gyvenusių Tehuelche tautos žmonių kalboje. Mėlynieji bokštai – Torres del Paine – labai taiklus pavadinimas! Myliu kalnus ir daug jų esu aplankiusi, bet šie – vieni iš įspūdingiausių mano matytų. Rūstūs, neprieinami, nesvetingi – ir tuo pačiu, o gal kaip tik dėl to, be galo gražūs!

Įspūdingiausi Paine masyvo kalnai – Los Cuernos (“ragai”), tamsaus granito uolos su juodos spalvos aštriomis viršūnėmis – ragais.

Nuolat lydimi svaigių vaizdų netrukus pasiekiam Pehoe ežerą. Jo pakrantės nuklotos ryškiai žaliu augalijos kilimu, vanduo melsvai žalias, tolumoje kyšo snieguotos kalnų viršūnės. Žodžiu, dar vienas atvirukinis vaizdelis. Jau lyg ir pripratome prie tokių vaizdų per šias porą dienų, bet ir vėl stebimės ir aikčiojam.

Palikę mašiną Refugio Pudeto parkinge, pakrantės taku einame pusantro kilometro iki Salto Grandes krioklio. Jis gal ir nedidelis, bet gana įspūdingas. Nuo apžvalgos aikštelės virš krioklio atsiveria vaizdai į Peho ežerą vienoje pusėje ir į Nordenskjold ežerą bei Paine masyvą – kitoje.

Pasidžiaugę kriokliu, einame pasivaikščioti Mirador Los Cuernos taku. Atstumas nedidelis – apie kilometrą, takas lengvas, o vaizdai pakeliui… net nežinau, ką apie juos pasakyti ir kaip papasakoti. Man šis takas iki šiol išliko atmintyje kaip vienas gražiausių ne tik Patagonijoje, bet išvis vienas iš gražiausių kada nors praeitų. Einant ištisai lydi Paines masyvo ir Cuernos „ragų“ vaizdai, vienas už kitą gražesni ir didingesni. Einam lėtai, nes ištisai fotografuojame ir grožimės.

Pasiekę Mirador Los Cuernos, ilgokai pasėdime ant uolų virš ežero. Tiesiai prieš mus, kitame krante, pilką dangų remia pilkai juodi aštrūs ragai – Los Cuernos. Galiausiai šiek tiek nenoriai sukame atgal. Oras šiandien nekoks, porąkart net ir lietus trumpai papurškė, bet tamsūs grėsmingi debesys virš granito viršūnių tik sustiprino įspūdį, kad esame laukinėje gamtoje, beveik nepaliestoje žmogaus rankos.

Grįžę į Refugio Pudeto, užsukame į kavinukę apšilti su kavos puodeliu, ir važiuojame atgal. Oras jau smarkiai pabjuręs, ad atsisakome minties važiuoti iki Lago Grey, bet vis tiek esam patenkinti savo diena – juk spėjome daug grožio pamatyti. Į viešbutį grįžtame apie šeštą, kiek pailsime, tada einame vakarieniauti ir ilgai vakarojame su buteliu Malbec vyno.

Trečiadienis, gruodžio 16-a. Ryte pažadina lietus. Lietingas oras prognozuojamas visai dienai. Lyjant parke nėra ką veikti, net ir mašina neverta niekur važiuoti, nes viskas aplinkui aptraukta pilkos miglos, debesys rodos pilvais žeme velkasi, o ir lyja visai nevaikiškai. Neskubam keltis, lėtai pusryčiaujam, paskui įsitaisom bare su knygomis – taip ir pietų sulaukiam. Papietavę nusprendžiam surizikuoti ir lietui kiek aprimus išeinam trumpam pasivaikščioti W trasa iki Seron kempingo. Einam apie valandą, takas vis smarkiau kyla aukštyn, jis šlapias ir molėtas, o lietus ir vėl sustiprėja, tad galiausiai pasukame atgal. Tuo tarpu įsilyja kaip reikiant ir viešbutį pasiekiame jau gerokai sušlapę. Bet ne bėda – turime sausą šiltą kambarį, ir drabužius yra kur išsidžiovinti. Prasčiau bus tiems žygeiviams su kuprinėmis ant pečių, kuriuos sutikome take – jiems teks nakvoti palapinėse ir kažkaip džiovintis peršlapusius rūbus.

Ketvirtadienis, gruodžio 17-a. Rytas saulėtas, danguje nei debesėlio. Toks oras turėtų išsilaikyti visą dieną. Pagaliau sulaukėme tinkamo oro žygiui į populiariausią Torres de Paine kampelį – Mirador Las Torres, turkio spalvos kalnų ežerą su virš jo stūksančiomis Las Torres uolomis. Šią vietą pasiekti galima tik pėsčiomis; atstumas – apie 10 kilometrų į vieną pusę, aukščio skirtumas – apie 800 metrų, žygio trukmė – nuo 6 iki 8 valandų. Iki Mirador Las Torres rekomenduojama eiti tik giedrą dieną, kitaip yra labai didelė tikimybė, kad po visų trasos vargų viršuje jus pasitiks tik debesys. Šiandien, paskutinę mūsų dieną Torres del Paine nacionaliniame parke, oras kaip užsakytas! Dar kartą pasidžiaugiam, kad planuodami kelionę šiam parkui paskyrėm vieną papildomą dieną – būtent tam, kad padidėtų mūsų šansai sulaukti bent vienos gražios dienos. Įsivaizduokit, koks būtų apmaudas, jei šįryt jau reiktų išvažiuoti!

Laukia ilgas žygis, tad nedelsiam, greitai pusryčiaujam ir pusę devynių išeinam į trasą. Takas vis stačiau kyla aukštyn, atsigręžus matosi vis platesni vaizdai.

Vienuoliktą ryto pasiekiame Refugio Chileno, kur trumpam stabtelime atsipūsti. Trasoje labai daug žmonių – matyt, šiandien visi naudojasi proga giedru oru pasiekti Las Torres.

Dar po valandos prieiname Las Torres kempingą ir vėl trumpam stabtelim. Takas vis statėja, pradeda jaustis nuovargis, bet gena pirmyn nerimas, kad Las Torres nepasislėptų po debesim – orai kalnuose juk tokie įnoringi!

Dar vienas posūkis, ir pasiekiame trasos ruožą, nuo kurio jau matosi rūsčios tamsaus granito uolos Las Torres prieigose.

Paskutinė ir pati stačiausia trasos atkarpa – aukštyn stačiu didžiuliais akmenimis nusėtu kalno šlaitu. Takas toks status, kad man dažnai pritrūksta jėgų ir tenka sustoti atsikvėpti.

Jau beveik ranka pasiekiamos atrodo ežerą supančios tamsaus granito uolos ir akmenų laukas prie jų – tikslas nebetoli. Užtrukau beveik valandą, kol nuo miško pakraščio pasiekiau ežero prieigas tuo nenormaliai stačiu akmenuotu taku. Vyras seniai nuėjęs pirmyn – turbūt jau laukia manęs prie ežero.

Dar keli šimtai metrų tarp didžiulių akmens riedulių, dar vienas posūkis – ir prieš mano akis atsiveria vaizdas, dėl kurio labiausiai norėjau į Torres del Paine. Trys didžiuliai dangų remiantys uolų bokštai – Las Torres, jiems po kojomis – šalčiu dvelkiantys žaliai mėlyni ežero vandenys, aplink ežerą susigrūdę granito kalnai sniegu padengtais šlaitais. Iš laimės tikrąja to žodžio prasme užima kvapą…

Ežero krantai labai statūs ir pilni didžiulių akmens luitų, judėti čia sudėtinga. Susiradę ramią vietelę kiek toliau nuo žmonių masės (jų čia gana daug), ilgokai pasėdime. Aš dar vis netikiu, kad pagaliau pavyko įgyvendinti dar vieną svajonę.

Maždaug po valandos nenoriai kylame – laikas grįžti. Nusileidimas nuo akmenimis nusėto kalno šlaito toks pat nelengvas kaip ir pakilimas, nuolat tenka lipti per didžiulius akmenis ir atidžiai žiūrėti, kur statai koją, kad nepaslystum ir nenusiridentum.

Pasiekus Las Torres stovyklą, takas sunormalėja, eiti lengviau. Trumpam stabtelime Refugio Chileno, atsigaivinam šalto gėrimo skardine, ir toliau leidžiamės žemyn. Pusę septynių pasiekiame viešbutį. Jaučiasi nuovargis, bet jį nustelbia euforija. Šios dienos trasa – viena iš geriausių kada nors mano praeitų! Dieną vėl pabaigiame puikia vakariene ir buteliu dar puikesnio Malbec vyno.

Penktadienis, gruodžio 18-a. Kaip tas laikas greitai eina – jau beveik savaitė, kaip mes kelionėje! Šiandien paliekame Torres del Paine parką. Turime laiku pasiekti Punta Arenas, kad nepavėluotume į kitą mūsų laukiantį nuotykį, tad išvažiuojame anksti, aštuntą ryto, palikdami pakankamai laiko galimiems netikėtumams pakeliui. Dangus lengvai debesuotas, o parkas su mumis atsisveikina svaigiais vaizdais. Net ir Las Torres uolos vėl pasirodo be debesų skraistės.

Paskutiniai vaizdai, išvykstant iš parko. Toliau – tik tuščias kelias per bekraštes Patagonijos lygumas, kol pasieksime Punta Arenas ir prasidės kitas kelionės etapas.

2 thoughts on “Kelionė į pasaulio kraštą: Santjagas ir Torres del Paine

  1. Kaip puiku, kad taip daug papostinot. Turėsiu, ką skaityt! ;o) Jūsų tokie puikūs kelionių aprašymai.ir fantastiškos nuotaukos. Nežinau, ar tik taip atrodo, ar įsigijot geresnę optiką. Nuotraukos fantastiškos!!!

    • Ačiū, smagu, kad skaitote ir patinka ? Fotoįranga nepasikeitė, tik gal telefonu daugiau fotografuoju, nes kartais tingiu sunkų fotoaparatą tampytis…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website