Kelionė į pasaulio kraštą. Ugnies žemės fjordai ir Magelano pingvinai

Toli toli, beveik ant pasaulio krašto, ten kur jau ir Antarktika ranka pasiekiama, Pietų Amerikos žemynas staiga susiaurėja ir išsibarsto mažučių salelių raizginiu. Ugnies Žemės archipelagas – tai Magelano sąsiauris, Ledynų alėja, Darvino kalnų masyvas; siauri vingiuoti fjordai, akmenuotos pakrantės, retais žemais miškais apaugusi tundra, amžinai snieguoti kalnai, saulėje švytintys ledynai, vandenyje plaukiojančios ledo lytys; beveik žmogaus nepaliestos gamtos ramybė ir didybė. Via Australis kruizas suteikė mums galimybę iš arčiau pamatyti ir patyrinėti šį nuostabų gamtos kampelį.

Ugnies žemė

Be jokių nuotykių per maždaug penkias valandas iš Torres del Paine grįžę į Punta Arenas, pusę dviejų popiet  grąžiname automobilį. Draugiškas „Adel Rent a Car“ darbuotojas pasiūlo mus nuvežti į uostą; su dėkingumu priimame šį pasiūlymą – nereiks blaškytis ir ieškoti taksi.

Prasideda naujas kelionės etapas. Tris dienas praleisime kruiziniame laive, plaukiodami po Ugnies žemės fjordus. “Via Australis” firma siūlo keletą įvairios trukmės kruizų – mes pasirinkome “Wild Patagonia” maršrutą. Registracijos langelis – didžiuliame tuščiame angaro tipo pastate. Užsiregistruojame, paliekame bagažą ir einame į miestą. Laiko turime – laipinimas prasidės tik šeštą vakaro.

Punta Arenas miestelis nepasižymi ypatingu grožiu. Čia viskas funkcionalu ir praktiška, čia jautiesi patekęs į pasaulio kraštą, nes taip ir yra – toliau keliauti galima tik laivu, ir tik į negyvenamus tyrus. Diena apniukusi ir šalta, tad lendame į pirmą užmatytą kavinukę sušilti ir papietauti. Pavalgę pasivaikštome po gatves, patyrinėjam parduotuvių asortimentą, o kai pritrūkstam veiklos, grįžtam į prieplauką – paskutinę valandą pasėdėsime laukiamojoje salėje. Žmonių jau prisirinkę nemažai – matyt ne mus vienus prastas oras atginė vidun.

Šeštą valandą prasideda laipinimas. Nors laivas stovi vos už kelių šimtų metrų, iki jo važiuojame autobusu – tokios taisyklės. “Via Australis” – vidutinio dydžio kruizinis laivas, iš viso jame telpa 136 keleiviai. Mūsų kajutė priekiniame denyje, viduriniame aukšte; vietos mažai, kaip įprasta laivuose, bet yra visi patogumai – privatus vonios kambarys, dvigulė lova, mažas balkoniukas. Septintą vakaro prasideda du priėmimai su kokteiliais: viename aukšte anglakalbiams, kitame aukšte ispanakalbiams. Kapitonas užsuka ir pas vienus, ir pas kitus, įgula ir gidai prisistato keleiviams, papasakoja apie kruizo programą.  Laivas tik pusiau užpildytas – 79 keleiviai, iš jų 29 anglakalbiai (tiksliau, keleiviai ne iš ispaniškai kalbančių šalių).

Aštuntą valandą vakaro laivas išplaukia Magelano sąsiauriu į pietus, o svečiai renkasi į restoraną vakarienės. Prie mums paskirto staliuko esame septyniese: mes, pora iš Naujosios Zelandijos, senjorų pora iš Didžiosios Britanijos ir solo keliaujantis amerikietis. Susipažįstame, užsimezga pokalbis, vakarienė prabėga nepastebimai. Maistas skanus, aptarnavimas malonus ir rūpestingas, vynas įskaičiuotas į kruizo kainą ir liejasi laisvai, belieka pasirinkti, balto ar raudono pageidauji. Grįžtame į kajutę jau gana vėlai ir krentame miegoti.

Gruodžio 19-a. Naktį šiek tiek supo, tad miegojau prastai; gerai kad nors jūros liga neužpuolė. Rytas saulėtas, laivas stovi Ainsworth įlankoje, Alberto de Agostini nacionalinio parko teritorijoje.

Diena prasideda ankstyvais pusryčiais, o pusę devynių jau renkamės denyje – plauksime į pirmąją ekskursiją. Prieš lipdami į Zodiac (pripučiamą storos gumos valtį su motoru) visi turime praskalauti batų padus dezinfekuojančio skysčio vonelėje, kad neužneštume kokių mikrobų į laukinę Ugnies žemės gamtą. Susėdame ant valties kraštų lyg ant suoliukų, iš paskos sulipa du gidai, ir valtis pasišokinėdama nuskrieja per bangas. Purslai tykšta per bortą, bangos skalauja valties šonus – ne be reikalo buvom perspėti pasirūpinti neperšlampamais viršutiniais drabužiais. Bet plaukti labai smagu. Netrukus pasiekiame krantą, gidai ištraukia Zodiaką ant žvyro, mes visi nevikriai lipame lauk. Sulaukiam, kol išsilaipins visi keleiviai ir dalijamės į dvi grupes: vieni kops į ledyniniu laikotarpiu susiformavusią moreninę kalvą, kiti eis į lengvą pasivaikščiojimą po tundrą. Ekskursijos variantą reikėjo pasirinkti iš vakaro; du trečdaliai anglakalbių grupės užsirašė į ilgesnį žygį su kopimu į kalvą, šį variantą pasirinkome ir mes.

Gido vedami, vorele kopiame į kalvą. Takas gana status, kartais tenka ir už virvių pasilaikyti, bet šiaip jau nieko sudėtingo šiame kopime nėra. Judame negreitai, vis stabtelėdami palaukti lėčiausiai judančių grupės narių, bet tie stabtelėjimai visai neprailgsta: aplink mus plyti beveik žmogaus nepaliesta nuostabi gamta, oras puikus, matosi toli, vaizdai fantastiški.

Nuo kalvos viršaus atsiveria dar platesni vaizdai; gidai mūsų neskubina, galime iki soties jais pasigėrėti.

Kita kalvos puse leidžiamės žemyn. Takas ir šioje pusėje gana status, einant tenka atidžiai žiūrėti po kojomis. Tikras laukinės gamtos žygis, nors ir neilgas.

Pakrantėje susitinkame su kita grupės dalimi, vėl lipame į zodiakus ir plaukiame į kitą krantą. Vidury sąsiaurio stabtelime aš arčiau apžiūrėti vandenyje plūduriuojantį nedidelį aisbergą. Mane labiausiai nustebina jo spalva – melsva ir švytinti, tarsi iš vidaus sklistų silpna šviesa.

Išsilaipinę kitame krante, gauname pusvalandį laisvo laiko. Grupė išsibarsto kas sau; mes su vyru paeiname kiek toliau,  prisėdame ant didelių apsamanojusių akmenų ir tyliai geriame į save šios laukinės pakrantės ramybę.

Ekskursijos pabaigoje gidai išsitraukia termosus ir visi gauname po puodelį karštos kakavos su dosniu šlakeliu viskio – kad nesušaltume plaukdami atgal,  juokauja jie. Tada vėl lipame į Zodiakus ir grįžtame į laivą. Išvyka į Ainsworth įlankos pakrantę iš viso užtruko tris valandas.

Grįžę į laivą turime valandą laisvo laiko, tada renkamės į restorana pietų, popiet einame į priekinį denį ir pro panoraminius langus grožimės Ugnies žemės vaizdais. Laivas plaukia Almirantazgo sąsiauriu, tolumoje matosi snieguota Darvino kalnų grandinė.

Pusę keturių – antroji šios dienos ekskursija. Vėl lipame į Zodiakus ir plaukiame apžiūrėti Brookes ledyno. Išsilaipiname pakrantėje už kelių šimtų metrų nuo ledyno ir toliau einame pėsčiomis.

Ledynas palyginus nedidelis (pusantro kilometro pločio, 12 kilometrų ilgio ir 200 metrų aukščio), bet labai įspūdingas. Ir labai aktyvus – kas keliolika minučių pasigirsta traškesys ir ūžimas, ir į vandenį krenta didesni ar mažesni ledo gabalai.

Pakrantė nusėta didelėm ir mažom ledo lytim, jos plaukioja ir vandenyje. Vanduo labai šaltas, įmerkus į jį ranką iškart užgelia pirštus – ledinis šaltis, tikrąja to žodžio prasme!

Gidas pasakoja apie ledyną, apie Ugnies žemės klimatą. “Via Australis” gidai – labai profesionalūs ir išmanantys savo darbą, o ir globoja jie mus puikiai. O man lengvai sukasi galva nuo minties, kad esu šiame nuošaliame žemės kampelyje, neliestoje laukinėje fjordo pakrantėje, prie ledyno neįžengiamo miško pakrašty. Atsiklaususi gido, ar galima, paeinu pakrante kiek toliau ir netrukus lieku visai viena. Man už nugaros – tanki miško žaluma, prieš akis – baltai melsvas spalva spindintis ledynas, po kojomis alma per akmenis skaidrus upeliukas smaragdo žalumo krantais. Galėčiau čia būti visą dieną, bet gidas jau moja iš tolo – laikas grįžti.

Ekskursija į Brookes ledyną truko dvi valandas. Grįžę į laivą einame į barą kokteilių (calafate sour man smarkiai per saldus, kitąkart vėl imsiu pisco sour), tada įsitaisome panoraminiame denyje pasigrožėti paskutiniais Brooke ledyno vaizdais. Vakarienė šiandien keturių patiekalų, maistas vėl labai skanus, vynas liejasi laisvai, kompanija puiki, tad kalbos netrūksta. Amerikietis Wayne nuolat keliauja ir rašo straipsnius kelionių žurnalams, britė Jeanet apkeliavusi pusę pasaulio, keletą metų gyvenusi Maskvoje ir Mongolijoje, naujazelandiečiai irgi aistringi keliautojai ir turi ką papasakoti. Vakaras prabėga nepastebimai.

Sekmadienis, gruodžio 20-a. Naktis buvo audringa, laivą smarkiai supo, man šįkart jau ir vaistų prireikė; keliuosi septintą, gana prastai išsimiegojusi. Dangus debesuotas, jūra audringa. Rytui buvo suplanuota ekskursija į elephant seals (jūros dramblių) koloniją, bet bangos per didelės, kad būtų galima saugiai plaukti Zodiakais, tad planai keičiami ir plaukiam toliau. Netrukus laivas išmeta inkarą nedidelėje ramioje įlankoje; pakuojamės į Zodiakus ir plaukiame aplankyti Parry ledyno.

Išsilaipinę akmenimis nusėtoje pakrantėje, išsirikiuojame vorele ir vos įžiūrimu takeliu per tankų mišką sraunios kalnų upės pakrante kylame aukštyn.

Netrukus iš miško išeiname į atvirą tundrą ir takas pasuka aukštyn moreninės kalvos šlaitu. Einame gerą pusvalandį, kol pasiekiame kalvos viršų, nuo kurio atsiveria vaizdas į ledyną.

Oras šiandien prastas, dangus pilkas, fjordą ir ledyną dengia rūkas, kartais purškia lietus. Bet net ir tokiu oru čia labai įspūdinga! Net gaila, kad takas taip greitai atsiremia į ledyno kraštą – aš mielai eičiau dar ilgiau ir toliau.

Visi išsibarstom ant kalvos – kas prisėda ant akmenų, kas leidžiasi žemyn, arčiau ledyno; visi klega, fotografuoja, bendrauja. Po kurio laiko gidė Monica paprašo mūsų kelias minutes patylėti ir „tiesiog pabūti su gamta ir su ledynu“. Kiek skeptiškai priėmiau šią idėją, bet Monica buvo teisi – tos kelios tylos minutės buvo kažkas nepaprasto ir dar labiau padėjo pajusti ypatingą šios vietos aurą.

Trekas atgal į pakrantę – toks pat smagus, nors oras ne tik nesitaiso, bet vis prastėja. Visai šalia tako šniokščia srauni kalnų upė, balti vandens verpetai sūkuriuoja tarp samanom apaugusių akmenų. Vėl aplanko mintis, kad juk esame laukiniuose tyruose! Šis takelis, kuriuo grįžtame nuo ledyno, yra vienintelis žmonių išmintas takas per kelis šimtus kilometrų aplink.

Popiet oras pasitaiso, ir pagaliau išplaukiame pasižiūrėti į elephant seals. Esame labai gražioje įlankoje – iš visų pusių ją supa didžiuliai žaliai pilki kalnai, jų šlaitais srūva kriokliai, virš kalnų skraido ir klykauja paukščiai. Vyras sako: taip turėjo atrodyti Žemė, kai joje dar nebuvo žmonių…

Netrukus priplaukiame smėlėtą pakrantės ruožą, kur pogulio susirinkusi grupė elephant seals. Stebime juos nuo vandens, per daug arti nepriplaukdami, kad nesukeltume nerimo šiems laukiniams gyvūnams. Nors tikriausiai jie jau kažkiek pripratę prie turistų…

Grįžtant į laivą vėl sukyla bangos, Zodiakai skrieja per jas pasišokinėdami – labai šlapia, bet ir labai smagi patirtis!

Po vakarienės visi persikeliame į barą, kapitonas vėl pasako kalbą, gauname šampano, pažiūrime įspūdingiausių kruizo metu padarytų nuotraukų slideshow, pasidaliname įspūdžiais. Visi sutinkame, kad dvi Australis kruizo dienos prabėgo kaip dvi akimirkos. Prieš kelionę labai abejojau dėl šio kruizo, juolab ir kainavo jis nemažai, bet išlaidos tikrai pasiteisino, nebuvo gaila nei vieno išleisto dolerio. Australis mums suteikė unikalią galimybę pabūti laukinėje gamtoje viename iš nuošaliausių Ugnies žemės kampelių, į kurį savarankiškai niekaip nepateksi.

Gruodžio 21-a. Kruizas jau į pabaigą, bet programa dar nesibaigė – šįryt mūsų dar laukia Magdalenos sala ir joje gyvenančių Magelano pingvinų kolonija. Sala jau visai netoli, daugybė pingvinų, kaip maži taškeliai nusėjusių salos krantus, puikiai matosi net ir plika akim.

Pusę septynių ryto plaukiame į salą ir gauname valandą laiko po ją pasivaikščioti. Sala pilna pingvinų, jie visur aplinkui, oras pilnas klegesio, o mes jau net nežinom, į kurią pusę žiūrėti, nes visur kažkas vyksta, tik spėk dairytis, aikčioti ir fotografuoti.

Žvyro takelis, iš abiejų pusių apjuostas virvėmis, veda aukštyn iki švyturio ir vėl žemyn į pakrantę. Ir visur aplink – pingvinai, pingvinai, pingvinai…

Magdalenos saloje gyvena ne tik pingvinai. Visai šalia tako – kiro lizdas su dviem jaunikliais. Mieli pilki pūkų kamuoliukai – niekada jų nebuvau mačiusi iš taip arti.

Pingvinai užsiėmę savo reikalais, didžioji dauguma į žiūrovus visai nekreipia dėmesio, tad galime ramiai juos stebėti ir fotografuoti.

Kita vertus, kai kurie pingvinai gal visgi mėgsta dėmesį – stovi ir rodos specialiai pozuoja, laukia, kol paspausi fotoaparato mygtuką, ir tik tada vėl eina toliau.

Šitie rėksniai ieško poros – stovi ir klykauja, laukia, kol patelė atsilieps į jų meilės šauksmą.

Eismo taisyklės Magdalenos saloje – pingvinų naudai; jei kuris jų sugalvos pereiti tau kelią, turi mandagiai palaukti, kol jis nueis, kur jam reikia. Grįžtant atgal į pakrantę tenka palūkėti ir mums, kol du draugeliai neskubėdami krypuoja skersai tako.

Grįžę į laivą pusryčiaujame, pakuojamės, priduodam bagažą stiuardams ir įsitaisome panoraminiame denyje, pabaigti paskutinius pokalbius su naujais pažįstamais, kol laivas grįš į Punta Arenas. Į uostą atplaukiame pusę dvylikos. Dauguma keleivių Australis autobusais nuvežami tiesiai į oro uostą, bet mes išskrisime tik rytoj, tad mus nuveža į svčių namus Punta Arena centre (transferis įskaičiuotas į kruizo kainą).

Punta Arenas

Casa Hostal Innata – penkių kambarių svečių namai Punta Arenos centro pakraštyje. Nedidelis medinis baltai dažytas namukas, viduje jauku lyg pas kažka į svečius atėjus, mažoje svetainėje-virtuvėje, kuri tarnauja ir kaip registratūra, pasitinka labai šilta ir svetinga šeimininkė. Kambarys nedidelis, bet švarus ir jaukus, tik triukšmo iš gatvės girdisi daug, nes langai su viengubais stiklais.

Pasidėję daiktus išeiname pasivaikščioti po miestą. Mus abu apėmęs keistas jausmas, tarsi iš negyvenamo pasaulio krašto vėl būtume grįžę į civilizaciją. Viskas aplink atrodo šiek tiek nerealu, spalvos ir garsai – perdėm sodrūs, visur žmonės ir mašinos… Iš tiesų Punta Arenas yra mažas miestelis, kur gyvenimas teka lėtai ir nieko ypatingo nevyksta, bet grįžus po trijų dienų laukiniuose tyruose, atrodo lyg būtume pakliuvę į triukšmingą ir judrų didmiestį.

Diena graži ir saulėta, nors ir smarkiai vėjuota, o mums norisi pramankštinti kojas po trijų dienų praleistų laive, tad einame pasivaikščioti Costanera del Estrecho gatve, einančia visai palei vandenį. Netrukus prieiname skulptūrinę kompoziciją pakrantėje – į krantą grįžtantį laivą ir jį pasitinkančias undines, pučiančias didžiules kriaukles.

Kai Constanera del Estrecho nutolsta nuo kranto ir prasideda nelabai išvaizdus krovinių uosto rajonas, sukame į centrą. Punta Arenos miestelio nepavadinčiau gražiu ar įspūdingu, bet spalvingi namukai, gatvės menas, gėlėmis apsodinti skverai, nuotaikingai apmegzti stulpai ir suoliukai suteikia jam mielo naminio jaukumo.

Pietaujame gatvės kioskelyje pirktomis labai skaniomis empanadomis, prisėdę ant suoliuko Plaza de Armas Munoz Gamero aikštėje. Aikštės centre – paminklas Magelanui, prieš 400 metų atradusiam šiuos tyrus pasaulio pakrašty.

Užsukame į miesto kapines (Cementario Municipal) – jos didžiulės ir vietomis labiau primena išpuoselėtą sodą nei mums įprastas kapines.

Paskutinis stabtelėjimas – apžvalgoos aikštelė Cerro de la Cruz viršūnėje. Kopti netoli, o nuo viršaus puikiai matosi ir miestelis, ir sąsiauris.

Daugiau Punta Arenas nelabai yra ką veikti, už miesto važiuoti nenorime (galima būtų aplankyti Bulnes fortą, esantį už 60 km, bet tam reikėtų bent pusdienio), tad grįžtame į savo kambarį porą valandų pailsėti. Vakarienauti einame į šeimininkės rekomenduotą “La Marmita” kavinukę. Ceviche sriuba labai skani, guanaco casserole, kuria garsėja ši vieta, man pasirodo šiaip sau, bet desertas vėlgi labai skanus. Grįžus į svečių namus, šeimininkė dar įpila taurelę calafate uogų likerio. Pasak jos, yra toks prietaras – jei paragausi calafate uogų bet kokiu pavidalu, tai dar sugrįši į Patagoniją. Vadinasi, ir mes dar sugrįšime?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website