Kita diena buvo ilgiausia iš visų per šią kelionę, nuvažiuotų kilometrų prasme. Važiavome visą dieną, kad pasiekti Udaipur, pakeliui dar aplankydami Ranakpur šventyklą ir Kumbhalgarh fortą. Gido su mumis nebuvo, tik mūsų rūpestingasis vairuotojas. Jis mums ir bilietus nupirko į šventyklą ir į fortą, ir drėgnų vėsių rankšluostėlių bagažinėje turėjo (buvo labai karšta diena), ir pietumis pasirūpino – žodžiu, jautėmės prižiūrėti kaip turi būt!

* * * *

Pirmasis sustojimas – Ranakpur, Jain šventyklų kompleksas nuošaliose Radžastano kalvose. Apie džainizmą jau pasakojau reportažo pradžioje, Indijoje jis turi gana daug pasekėjų, šventyklų irgi netrūksta. Ranakpur mus sužavėjo savo ypatinga ramybe. Ten buvo taip gera ir ramu, kad net išvažiuoti nesinorėjo.

Didžiulį Ranakpur šventyklų kompleksą, pastatytą XV a., iš viso sudaro keturios šventyklos. Svarbiausioji – Chaumuka (Keturveidė) šventykla, su ketveriomis durimis ir keturveide Jain dievybės, Adinath, statula pagrindinėje salėje. Šventykloje labai daug erdvės ir šviesos, visur aplink – raižiniais išpuoštos marmurinės kolonos, puošnūs kupolai, o vidiniame kiemelyje auga didžiulis medis. Ši šventykla gausiai lankoma Jain maldininkų, ji yra viena populiariausių Indijoje. Mus po šventyklą vedžiojęs vyriausiasis šventikas pasakojo, kad iš viso šventyklą sudaro 24 salės, joje yra daugiau nei 1000 kolonų, bet niekas negali tų kolonų tiksliai suskaičiuoti, nes jų tiek daug, kad apsisuka galva beskaičiuojant.

Netoliese – dar viena, romantiškai apgriuvusi, šventykla saulės nudegintų kalvų fone.

Nuo šios šventyklos papėdės atsiveria puikus vaizdas į didžiąją Ranakpur šventyklą.

Šalia – mažutė Parsavanath šventykla, savo architektūra labai primenanti anksčiau aplankytas Khajuraho šventyklas.

Kalvose išsimėčiusios dar kelios mažesnės šventyklos:

Metas keliauti toliau, link Kumbhalgarh forto. Pakeliui pravažiavom keletą kaimelių, viename sustojom prie šulinio, iš kurio vanduo semiamas ne mums įprastos svirties ar veleno, o dviejų jaučių traukiamo rato pagalba. Mums tai pasirodė taip egzotiškai senoviška!

Dar po keleto valandų, gerokai pavingiavę stačiais kalnų keliais, pagaliau pasiekėme Kumbhalgarh. Šis fortas irgi pastatytas XV a. (ko gero, tai buvo Radžastano radžų aukso amžius?), ant neprieinamos kalvos 1100 m. aukštyje, ir apsuptas galingų sienų, kurios tęsiasi nei daugiau nei mažiau – 36 kilometrus.

Fortas tikrai įspūdingas, ir kai žvelgi į jį iš apačios, atrodo beveik neįveikiamas.

Stačiais takeliais pamažu užlipom į patį viršų (diena buvo labai labai karšta, netoli 40 laipsnių). Daugiau lankytojų tądien beveik nematėm, sutikome tik vieną žemyn besileidžiančią anglų porą. Didžiulis apleistas fortas buvo tik mūsų.

Nuo viršutinės forto rūmų aikštelės atsiveria platūs vaizdai.

Prie forto sienų prigludęs mažutis kaimelis. Iš ko verčiasi jo gyventojai, sunku pasakyti, nes aplink daugiau nieko nėra, fortas labai nuošalus.

Apžiūrėję fortą, aplankėm ir šalia jo esančias šventyklas. Legenda sako, kad šioje vietoje buvo nukirsdintas maldininkas, ir toje vietoje, kur nusirito nukirsta galva, buvo pastatyta pagrindinė forto šventykla, tokiu būdu užtikrinant, kad fortą ir jo gyventojus lydės dievų malonė.

Paskutinis žvilgsnis į Kumbhalgarh fortą, ir mes vėl leidžiamės į kelią – iki Udaipur dar toloka, o saulė jau linksta vakarop.

Visą popietę mus lydėjo jau įprastu tapęs peizažas: rudi kalnai, kur ne kur dulkėtos žalumos lopinėlis, retos ir seklios upės, šlaituose išsibarstę šventyklos. Žmonių beveik nesutikom, matyt šiuose nesvetinguose kalnuose jų gyvena nedaug.

* * * * *

Pagaliau, jau prieš pat saulėlydį, pasiekėme tarp kalvų ir ežerų išsidriekusį Udaipur. Jis dar vadinamas Ežerų miestu (City of Lakes) ir dažnai sakoma, kad tai pats romantiškiausias ir gražiausias Radžastano miestas. Nežinau, ar tikrai pats gražiausias, bet mums šis miestas labai patiko. Tik viešbutį pasiekti buvo sudėtinga – mat atvažiavome piko metu ir užtrukom beveik valandą, kol siauromis senojo miesto gatvelėmis pagaliau pasiekėme netoli Pichola ežero stovintį viešbutį. Viešbutyje mus pasitikęs gidas iškart pasiūlė kitą rytą miesto apžiūrėti eiti pėsčiomis – taip bus greičiau nei važiuoti mašina, nes Udaipure visada pilna kamščių. Taip ir padarėm – ir nepasigailėjom, nes senasis miestas buvo visai netoli, gal už kilometro – tik indams ir gali ateiti į galvą tokį atstumą svečius vežti mašina.

Kad pakliūti į senamiestį, reikėjo pereiti tiltą per Pichola ežerą. Pačios gražiausios mano matytos Udaipuro nuotraukos – rūmai ir šventyklos, romantiškai atsispindintys šio didžiulio ežero vandenyje. Deja, mūsų viešnagės metu ežeras buvo gerokai nusekęs – ne tik dėl to, kad buvo sausojo sezono vidurys, bet jau du metus ir lietingasis sezonas nebuvo labai lietingas.

Pirmiausiai aplankėme Jagdish šventyklą. Ji didžiulė, pastatyta ant aukštos terasos, o kieme stovi dar kelios mažesnės šventyklos. Nieko daugiau apie šią šventyklą nebepamenu – jų buvom jau tiek prisižiūrėję, kad beveik akyse pradėjo lietis.

Į šventyklą vedančių laiptų papėdėje pagyvenusi indė pardavinėjo gėles – jos skirtos aukoti dievams daugybėje Udaipur šventyklų.

Miestas, kaip ir visi matyti Indijos miestai, triukšmingas, judrus, pilnas veiklos – tik ir žiūrėk, kad nepakliūtum po tuktuku ar nepasipainiotum po kojų didžiulį nešulį tempiančiam indui.

Neskubėdami ateiname iki Udaipur City Palace. Šis didžiulis XVI a. kompleksas stovi ant kalvos ežero pakrantėje. Vienoje jo dalyje šiuo metu įsikūręs 5 žvaigždučių viešbutis, kita dalis atiduota muziejui ir atvira lankytojams.

Rūmų viduje mus pasitinka mano numylėtas drambliagalvis dievas – Ganesh.

Pavėsingas ir jaukus vidinis kiemelis taip ir traukia prisėsti, bet nėr kada, šiandien dar daug ką turime nuveikti.

Marmuro arkomis išpuošta terasa , nuo kurios atsiveria miesto vaizdai:

Nuo terasos galima pasižvalgyti ir po Pichola ežerą su jo salose bei pakrantėse stovinčiais prabangiais rūmais. Baltas pastatas ežero viduryje – Lake Palace (Ežero rūmai), šiuo metu ten įsikūręs super prašmatnus viešbutis.

Rūmų kambariai – vienas už kitą puošnesni.

Šioje nuotraukoje galite veidrodyje pamatyti ir mane – tiksliau, mano fotoaparatą, nes manęs už jo kaip ir nesimato.

Tokių sūpynių ir aš visai norėčiau savo svetainėj!

“Nėriniuotas” kiemelis – ažūrinės langų grotelės saugojo rūmų damas ir nuo kaitrių saulės spindulių, ir nuo svetimų žvilgsnių.

* * * * *

Palikę rūmų prabangą, keliaujame į kitą miesto pusę (šįkart jau mašina, nes kelias tolokas) atsigaivinti nuo karščio ūksminguose Saheliyon ki Bari soduose. Saheliyon ki Bari reiškia “Garbingųjų mergelių sodas”. Legenda sako, kad Radžastano karalius pats suprojektavo šiuos sodus ir padovanojo juos savo karalienei ir jos rūmų damoms – iš čia ir pavadinimas. Pavėsingos alėjos, spalvingi gėlynai, žydinčių lotosų pilni tvenkiniai ir vėsą skleidžiantys fontanai buvo labai malonus kontrastas alinančiam karščiui miesto gatvėse.

Iš sodų vėl grįžome į miesto centrą ir pėsčiomis patraukėme į viešbutį pietų. Staiga siauroje gatvelėje iš už posūkio išniro dramblys su raiteliu. Gatvelė jam buvo beveik per siaura (ar bent jau mums tuo metu taip atrodė), taigi mums beliko nerti į artimiausią tarpdurį.

Papietavę ir šiek tiek pailsėję viešbutyje (o poilsio reikėjo, nes karštis buvo išssiurbęs visas jėgas), vėl susitikome su gidu ir jis mus palydėjo į prieplauką prie City Palace. Iš ten reguliariai plaukia ekskursiniai laiveliai – jie apsuka Pichola ežerą ir sustoja Jagmandir saloje, kur yra viešbutis ir kavinė po atviru dangum. Pabuvę ten, kiek norėsis, kitu laiveliu grįšime į krantą. Viliojo ežeras ir galimybė pasižvalgyti po Udaipur nuo laivelio denio, bet labiausiai norėjome pasigėrėti saulėlydžiu virš ežero – buvome girdėję, kad vaizdas tikrai nepamirštamas.

Gidas mums ne tik nupirko bilietus (būtume ir patys sugebėję, bet kad jau rūpinosi, tai nesiginčijom), bet ir užtikrino, kad gausim gerą vietą laivelyje (norinčių plaukti buvo daug) – tiesiog prasibrovė pro laukiančių minią (tiesa, mandagiai, su atsiprašymais, bet ryžtingai), pats pirmas įlipo į laivelį ir atsisėdo priekyje, o kai mes pagaliau atėjom (buvom kažkur eilės viduryje), užleido mums vietas, o pats vėl išlipo (jis su mumis neplaukė). Man net nepatogu pasidarė, bet negi dabar ginčysies, kai žmogus taip stengėsi. Taigi sėdėjom sau patogiai geriausiose vietose, laivas su vėjeliu plaukė aplink ežerą, o mes smalsiai žvalgėmės aplink.

Turistai plaukioja po ežerą, o žvejai tuo tarpu dirba savo darbą.

Štai ir Jagmandir salos rūmai:

Rūmus saugo svetingai nusiteikę marmuriniai drambliukai.

Už drambliukų nugarų – kolonomis apjuostas atviras kiemelis, kuriame įsikūrusi kavinė. Sėdi sau prie staliuko, gurkšnoji ką nors gaivinančio (aš, prisimenu, kažkodėl užsimaniau pieniško kokteilio su braškėmis, ir jis buvo labai įtartinai ružavas, bet visai skanus) ir žvalgaisi po ežerą.

Po geros valandos, jau prasidėjus saulėlydžiui, vėl nusileidome į mažutę rūmų krantinę ir išplaukėme atgal.

Saulėlydis virš Pichola ežero buvo nuostabus!

Parplaukę atgal ir dar šiek tiek parymoję krantinėje, kol saulė visai pasislėpė už tolimų kalnų kitame krante, per vakarėjantį, bet vis dar judrų miestą grįžome į viešbutį.

Po vėlyvos vakarienės nusprendėme prieš miegą dar kiek pasivaikščioti po artimiausias gatveles. Netrukus pasiekėme apšviestos miesto dalies ribą, toliau buvo tik tamsios dykvietės, taigi nusprendėme grįžti. Beeinant atgal, iš šoninės gatvelės išsuko mašina ir trumpam mus apakino savo žibintais. Automatiškai pasitraukėme į gatvės pakraštį, bet vis tiek tuoj pasigirdo pypsinimas. Kiek suirzusi, bet neatsisukdama pagalvojau: negi vietos neužtenka pravažiuoti? Paskui išgirdau, kad mašina sustojo, jau sukausi pažiūrėti, kas gi čia vyksta, tik staiga išgirdau vyrą sakant: “No, it can’t be!” (Ne, negali būti!). Atsisukau ir savo akim nepatikėjau – taigi čia ir vėl mūsų nepamirštamasis taksi vairuotojas iš Delio viešbučio!!!!! Iššoko iš mašinos ir visas švytėdamas šypsena atlėkė su mumis pasisveikinti kaip su senais gerais draugais – mašinos keleivai tik žiūrėjo nustebę, kas čia vyksta. Šįkart ir mes jau tikrai žado netekom – kai jis mums Delyje sakė, kad gal dar susitiksim kur nors Radžastane (nes jis irgi su klientais važiavo į kelionę), priėmėm tai kaip pokštą; kai netyčia susitikom Agroj, pagalvojom – būna, pasitaiko, juk vis dėlto Agra, ten visi turistai važiuoja; bet šis antras atsitiktinis susitikimas tikrai apstulbino. Ką ir besakyti – incredible India!

* * * * *

Ir vėl išaušo rytas – mūsų paskutinysis Indijoje. Dvi savaitės prabėgo kaip kelios dienos. Lėktuvas į Delį turėjo išskristi tik pavakare, jokios “privalomos” programos šiai dienai nenumatyta, visą dieną gulėti prie baseino ant viešbučio stogo nesinorėjo (tokia galimybė buvo, nors rytą ir išsiregistravom iš šio viešbučio), taigi susitarėm su savo vairuotoju, kad nuveš mus į aukštai virš miesto Aravali kalvose stovinčius Musonų rūmus (Monsoon Palace). Mat buvome girdėję, kad ten ne tik oras vėsesnis (iš tiesų – mieste tvyrojo baisus karštis, o kalvose pūtė gaivus lengvas vėjelis), bet ir atsiveria puikūs vaizdai į miestą, Pichola ežerą ir Aravali kalvas.

Monsoon Palace – XIX a. statinys, tuometinio Udaipuro maharadžos suplanuota astronominė observatorija bei musoninių lietaus debesų stebėjimo centras (rūmai stovi beveik 1 kilometro aukštyje). Buvo planuota pastatyti devynis ar netgi trylika aukštų, bet ankstyva maharadžos mirtis pakoregavo šiuos planus ir galiausiai atsirado “tik” keturių aukštų marmuriniai rūmai, kažkada, sako, buvę labai gražūs ir prabangūs, o šiuo metu gerokai apleisti (nors tuo metu, kai ten lankėmės, vyko kažkokie renovacijos darbai), bet atviri lankytojams.

Paklaidžiojom po didžiules aidžias sales, pasižvalgėm po apylinkes nuo pusiau sugriuvusių terasų, o paskui susiradom salę viršutiniame aukšte su dviem į kalnus žvelgiančiais neįstiklintais langais. Įsitaisėme ant palangių su atsineštomis knygomis ir nei nepajutom, kaip praėjo daugiau dvi valandos – taip ten buvo ramu ir gera. Knygos aš, tiesa, perskaičiau labai nedaug, tiesiog sėdėjau nieko neveikdama (ir netgi nieko per daug negalvodama) ir mėgavausi ramybės pojūčiu, nuo kurio jau buvau kiek atpratusi šios kelionės metu.

Iš rūmų veriasi panoraminiai vaizdai į visas puses: matosi saulės nudegintos Aravali kalvos, žali slėniai, karščio migla apsitraukęs Udaipur miestas ir ežeras.

Rūmus supančios kalvos pilnos beždžionių. Šitos dvi, panašu, gėrisi savo atspindžiais šulinio vandenyje.

Beždžionės Indijoje netgi ant medžių auga! Iš toli jos tikrai primena minkštus pūkuotus vaisius, kabančius ant šakų.

Matyt, labai jau skanios uogos auga ant šių medžių, kad beždžionės taip stropiai jas skina.

Labai gera mums buvo romantiškai apleistuose Musonų rūmuose, bet jau laikas grįžti į viešbutį vėlyvų pietų. Po pietų dar šiek tiek pasivaikščiojom po nuo karščio ištuštėjusį miestą, paskutinį kartą pasiderėjom su vietiniais prekeiviais (nusipirkom didelio formato ryžių popieriaus užrašų knygelę odiniais aplankais, kurią vėliau panaudojome kaip scrapbook), išgėrėm mėtų arbatos pakrantės kavinukėje (nusprendėm patikrinti teoriją, kad kai karšta, reikia gerti karštą arbatą – bala žino, lyg ir atvėsino trumpam) ir pusvalandžiuką pasėdėjome dailiame akmeniniame bokštelyje virš išdžiūvusio ežero – ne tiek dėl kažkokių ypatingų vaizdų, o kad bokštelio viduje buvo šiek tiek vėsiau. Nors net ir karštis nebeatrodė toks baisus, žinant, kad jau kitą dieną sugrįšime į šiaurės Europos žiemą.

Na o tada jau beliko tik grįžti į viešbutį, susirinkti lagaminus ir paskutinį kartą sėsti į mūsų baltąjį Ambasador, neilgai kelionei į oro uostą. Ten atsisveikinome su savo rūpestinguoju vairuotoju, kurį per tą savaitę spėjome labai pamėgti, ir prasidėjo kelionės pabaigos rutina: skrydis į Delį, vakarienė, paskutinis pokalbis su Indijos agentūros atstovu (jis labai norėjo žinoti, ar viskas vyko sklandžiai), poros valandų laukimas oro uoste, ir pagaliau, beveik trečią valandą ryto, ilgas ir be jokių įvykių skrydis atgal į Amsterdamą.

* * * * *

Kelionė po Indiją baigėsi – tuo metu atrodė, kad per greitai, bet iš tiesų pamatėme per tas dvi savaites be galo daug. Mintyse vėl ir vėl iškyla gražiausi kelionės momentai. Gražuolis Tadžmahalas, saulei tekant pamažu išssisupantis iš perlų spalvos rūko skraistės. Apleistas sultonų miestas Fatehpur Sikri – saulėje spindinčio raudono akmens pastatai su į nėrinius panašiomis langų grotelėmis, į kurias žiūrint sunku patikėti, kad jos iškaltos iš akmens. Nepaprasto grožio Jain šventykla Ranakpure ir ją supanti tobulos ramybės aura – ir charizmatiškas vyriausiasis šventikas, pabuvęs mums gidu ir paskui mus palaiminęs ir palinkėjęs ramybės. Tarp saulės nudegintų kalvų stūksantis Kumbhalgarh fortas, apjuostas 36 kilometrų ilgio sienomis, įspūdingumu ko gero nenusileidžiančiomis garsiajai Kinų sienai. Meherangarh forto papėdėje išsidriekęs “mėlynasis miestas” Jodhpuras. Spalvinga Chandni Chowk turgavietė senajame Delyje, kur galima įsigyti visko, ko širdis geidžia. Mažutis jaukus Orchha kaimelis Betwa upės pakrantėje ir labai nuoširdūs jo gyventojai, besiverčiantys prekyba aukoms skirtais sausainiais. Nuostabus saulėlydis prie Pichola ežero Udaipure – paskutinių saulės spindulių auksu nudažyti rūmai ežero viduryje, mėlynu rūku apsisiautusios kalvos, už kurių jau nusileido saulė, ir ežere savo darbą dirbantys žvejai su keistais į didžiulius rėčius panašiais tinklais. Mahatma Ghandi muziejus Delyje, įkurtas namuose, kuriuose Ghandi praleido paskutinius savo gyvenimo mėnesius ir kur jis buvo nužudytas, muziejaus sienos išrašytos Mahatmos mintimis, ir vaikštant po asketiškai įrengtus kambarius atrodo, kad ten dar tebesklando jo dvasia. Dvi grakščios mažutės Hindu šventyklos (marti ir anyta, pasak mūsų gido) ant aukštos kalvos prie Gwalior miesto, nušviestos ką tik patekėjusios saulės spindulių, o apačioje slėnyje bundantis miestas dar visas paskendęs baltame rūke, ir to rūko fone ryškiai įsirėžęs ant parapeto sėdinčio ir medituojančio jauno indo siluetas. Spalvingai pasipuošęs maldininkas, sustingęs lotoso pozoje prie deivės Lakšmi šventyklos netoli Orchha – ta scena man paliko tokį įspūdį, kad būtinai turėjau ją nufotografuoti. Apleistas beždžionių dievo Hanumano šventyklų kompleksas Galtoje ir šimtai po jo teritoriją bėgiojančių išdykusių beždžionėlių – mes vaišinom jas riešutais, o jos koketuodamos mums pozavo. Ir dar daug daug kitų nuostabių akimirkų – sąrašas būtų tikrai labai ilgas, jei norėčiau visas jas išvardinti.

Kai grįžome, daug kas manęs klausė, kas man labiausiai įstrigo šios kelionės metu, kas paliko didžiausią įspūdį. Labai sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, nes tiek daug visko patyrėm ir pamatėm. Tegaliu pasidalinti ryškiausiu vaizdiniu Indijos įspūdžiu, įsirėžusiu mano atmintyje: dulkėtas peizažas (dulkės – nuolatinis gyvenimo Indijoje palydovas sausuoju metu laiku) ir tame blankiame fone šmėžuojančios moterys ryškiaspalviais sariais, kaip margos peteliškės; toks gražus ir keistas kontrastas…