Kelionė į pasaulio kraštą: Bariloche

Gruodžio 22-a. Naujo kelionės etapo pradžia. Keliamės anksti, nes laukia rytinis skrydis į Puerto Montt. Apačioje laukia paprasti, bet skanūs pusryčiai. Man labiausiai patinka šviežiai keptos bandelės, kurias valgau pasidažydama į dulce de leche – apsirijimas! Taksi per 20 minučių pasiekiame nediduką Punta Arenas oro uostą; kitaip nei Santjage, čia nėra jokių eilių, ir netrukus jau laukiame įlaipinimo prie vartų. Skrydis į gerokai šiauriau esantį Puerto Montt trunka dvi valandas. Čilės ežerų krašto sostinė mus pasitinka nesvetingai  – lyja, dangus pilkas kaip cepelinas. Atsiimame išsinuomotą mašiną, apsirūpiname užkandžiais ir antrą popiet išvažiuojame pasienio kryptimi. Laukia ilgas kelias – iki vakaro turime pasiekti Bariloche miestą Argentinoje, vien tik gryno važiavimo gaunasi beveik penkios valandos. Samore pasienio punktą pasiekiame pusę penkių; sienos kirtimo procedūra – kelių stadijų. Įvažiuoji į patikros zoną Čilės pusėje, būdelėje su šlagbaumu gauni tuščią blanką, parkuojiesi, eini vidun, atstovi eilę, pasieniečiai patikrina pasus ir uždeda antspaudus; eini į kitą eilę – muitinės patikros, tada važiuoji toliau ir jau kitoje būdelėje atgauni tą patį blanką, tik jau su anstpaudais. Tada maždaug pusvalandį važiuoji  niekieno žeme, kol pasieki Argentinos pasienio zoną. Čia vėl laukia ta pati procedūra, tik eilės šiek tiek ilgesnės. Iš viso sienos kirtimas užtruko šiek tiek daugiau nei valandą.

Argentinoje irgi lyja. Pasiekus Vila La Angostura, prasideda labai gražūs vaizdai, bet matomumas dėl lietaus ir debesų gana prastas. Pusę aštuonių, vėliau nei buvom planavę, pagaliau pasiekiame Nahuel Huapi ežerą. Lietus kaip tik liaujasi, tad trumpam stabtelime pakrantėje tarp žydinčių lubinų.

Kai pasiekiame Bariloche miesto ribą, lietus jau pila kaip iš kibiro, o eismas labai intensyvus, tad  užtrunkame dar pusvalandį, kol apvažiuojame aplink miestą ir pasiekiame ramią priemiesčio gatvelę, kur esame išsinuomojomę medinę trobelę. Mus pasitinka labai šneki ir draugiška šeimininkė, bet pati trobelė šiek tiek nuvilia – kainavo nemažai, o atrodo gerokai prasčiau nei nuotraukose. Be to, užuolaidas reikės laikyti užtrauktas, jei norėsis privatumo, o lauke pasėdėti nėra kur, nes durys išeina tiesiai į mašinų stovėjimo aikštelę. Na bet ką dabar, pinigai sumokėti iš anksto, nebėr kur trauktis. Greitai pasigaminame lengvą vakarienę ir pavalgę griūname miegoti. Vis dar lyja.

Gruodžio 23-a. Vakar buvo labai ilga diena, tad šįryt tingime – ilgai miegame, lėtai pusryčiaujame ir iš trobelės išsikrapštome tik pusę dvylikos. Pirmiausia užsukame į skalbyklą (5 Argentinos doleriai už nemenko dydžio skalbinių maišą, o sausus išlygintus skalbinius atsiimsim tą patį vakarą), tada važiuojame į Circuito Chico – 65 kilometrų ilgio žiedinį kelią aplink Bariloche su panoraminiais vaizdais, prasidedantį vos už kelių kilometrų nuo mūsų trobelės. Diena apniukusi, vėjuota, bet jau nebelyja.

Pakeliui stojame beveik visose apžvalgos aikštelėse, bet atsisakome minties keltuvu pasiekti Cerro Campanario viršūnę – matomumas šiandien prastas, neverta gaišti laiko. Verčiau renkamės 3 kilometrų ilgio Sendero de los Arrayanes – vaizdingą taką arajanų miške Moreno ežero pakrantėje. Oras nesitaiso, bet takas vis tiek padovanoja labai gražių vaizdų.

Kitas kiek ilgesnis stabtelėjimas – Lago Escondido. Neilgas takelis greitai atveda į ežero pakrantę; įsitaisome užuovėjoje ant medinės prieplaukos ir stebime šviesos ir šešėlių žaismą virš ežero ir kalnų.

Gražiausia Circuito Chico vieta – Punto Panoramico apžvalgos aikštelė. Nuo čia atsiveria svaigūs vaizdai į Moreno ir Nahuel Huapi ežerus. Tik oras į pavakarę visai subjuro, matosi netoli, kalnus tolimajame Nahuel Huapi ežero krante dengia stori pilki debesys. Na bet nieko tokio, Bariloche dar turime tris dienas, o Punto Panoramico – pakeliui į kalnus, tad progų čia užsukti dar bus. Kad tik tas dangus pagaliau išsigiedrytų!

Dar vienas stabtelėjimas ežero pakrantėje, ir sukame link namų. Circuito Chico iš viso užtrukome penkias valandas, bet šiam maršrutui laisvai galima paskirti ir visą dieną, ypač jei oras geras – nei vaizdų, nei žygio takų čia tikrai netrūksta.

Vakarieniauti ketinome kur nors Bariloche centre, o tuo pačiu ir po miestą pasidairyti, bet pamatę transporto kamščius, apsigalvojame. Juolab šeimininkė rekomendavo netoli nuo trobelės esantį vokišką restoraną, į kurį, jei norėsim, ir pėsčiom galėsim nueiti. Taigi paliekam Bariloche centrą kitai dienai (gavosi taip, kad ten visai neapsilankėme, nes kaskart atbaidydavo automobiliais užkištos gatvės), užsukame į supermarketą maisto produktų (rytoj Kūčios, tad geriau apsipirkti šiandien, kol dar neprasidėjusi prieššventinė grūstis) ir į šokolado fabriko parduotuvę paragauti garsiojo Bariloche šokolado. Šokoladas visai skanus, bet su kažkokiu keistu prieskoniu – gal riešutų, taip ir nesupratom.

Į trobelę grįžtam jau pusę aštuonių. Metas vakarieniauti, tad pėsčiomis einame į Cerveceria Blest. Tai tipiška vokiška aludė – medžio apdailos interjeras, platūs mediniai stalai, didžiuliai alaus bokalai ir didžiulės tipiško vokiško maisto porcijos: dešrelės, rauginti kopūstai, bulvių košė. Naminis paprastas maistas, bet labai skanu! Alus savos gamybos, patiko net man, alaus šiaip jau nemėgstančiai.

Gruodžio 24-a. Pagaliau giedra saulėta diena! Keliamės anksti, greitai pusryčiaujam ir lekiam į kalnus. Važiuojame iki Cerro Catedral Ski Village ir dviem kėdučių keltuvais pakylame į Refugio Lynch. Nuo apžvalgos aikštelės 1,9 kilometro aukštyje matosi plačiai ir toli. Žmonių beveik nėra, o kalno šlaitu netoliese vaikšto kažkoks laukinis gyvūnas – spėliojom, kad gal kojotas ar šakalas, bet vėliau pagūglinę nusprendėm, kad tai greičiausiai buvo Patagonijos lapė.

Dešimtą ryto pradedam žygį kalnų keteromis vingiuojančiu Panoramica taku iki Refugio Frey trasos pradžios. Diena saulėta, bet beveik dviejų kilometrų aukštyje šalta ir vėjuota. Takas lengvas, o vaizdai… jie tiesiog nenupasakojami, tad tegu kalba nuotraukos.

Panoramica trasa netrukus atsiremia į žvyruotą šlaitą, virš kurio kyla aštrios kaip adatos kalnų viršūnės. Oras puikus, vaizdai fantastiški, o mes dar visai nepavargę, tad nusprendžiame eiti toliau Refugio Frey trasa, nors žinom, kad ji ilga ir sudėtinga, ir kad greičiausiai kažkur vidury teks sukti atgal.

Dar vienas posūkis, ir takas pradeda lengvai kilti aukštyn per žvyruotą ir akmenimis nubarstytą šlaitą. Vaizdai vis dar puikūs, bet šlaitas vis statėja, o takelis siauras, be jokių apsaugų, žemyn žiūrėti jau ir man baisu, o vyras vis klausia, gal jau grįžtam. Man gi vis norisi paeiti iki dar vieno posūkio…

Maždaug po valandos prieiname uolų nuolaužom užverstą šlaito ruožą. Kur toliau eina takas, neaišku, trasos ženklas rodo, kad reikėtų perlipti nemažą uolą, o kas už jos, bala žino. Skaičiau, kad Frey trasoje yra sudėtingas uolų ruožas – matyt, jį ir būsime priėję.

Nesam patyrę žygeiviai, ir pasiekti Refugio Frey nėra mūsų tikslas, tad nusprendžiame suktis atgal ir grįžti iki Refugio Lynx. Bet prieš tai prisėdame ant uolų pailsėti ir užkąsti. Netikėtai prisistato gražus juodai baltas paukštis oranžiniu snapu – caracara, straksi visai netoliese ir labai įdėmiai žiūri į akis, net galvą pakreipęs. Duodam jam gabaliuką sausainio, paskui dar vieną, ir dar vieną – prašyti jis labai gražiai moka!

Pavalgę ir pailsėje, sukame atgal. Vaizdai tokie pat puikūs, tad ėjimas neprailgsta. Bet užtrunkam ilgokai, nes vis norisi stabčioti – pasidairyti ir pafotografuoti.

Kai vėl pasiekiame Refugio Lynch, jau praėjusios keturios valandos nuo žygio pradžios. Jaučiamės nusipelnę ko nors saldaus, tad užsukame į kavinukę ir sudorojame labai skanaus šokoladinio torto gabalą.

Oras puikus, žemyn leistis dar nesinori, tad sugalvojame paeiti Panoramica taku į kitą pusę, patikrinti, kokie ten vaizdai. O vaizdai vienas už kitą gražesni – nei nepajuntam, kaip nueinam iki tako pabaigos taško, Piedra del Condor. Atpildui gauname fantastišką mus supančių kalnų ir apačioje plytinčio Nahuel Huapi ežero panoramą.

Kadangi jėgų dar turime, nusprendžiame pėsčiomis leistis žemyn į slėnį. Tenka įveikti maždaug kilometro aukščio skirtumą; takas iš pradžių labai status, tiesiai per slidinėjimo trasas, paskui kiek išsilygina ir vingiuoja tarp žydinčių lubinų pilnų pievų. Apačioje paliktą mašiną pasiekiame jau beveik šeštą vakaro, viršuje praleidę beveik aštuonias valandas ir nuėję apie 14 kilometrų. Diena buvo puiki!

Vakarieniaujame trobelėje, nes jau nesinori niekur važiuoti, o ir eismas aplink Bariloche kaip visada, įspūdingų proporcijų. Vakaras gražus ir šiltas (keistas jausmas, kai Kūčių vakaras toks vasariškas, kai tuo tarpu peizažai aplink visai tokie kaip ir europietiški, tad visai nėra logiško paaiškinimo aukštyn kojom apvirtusiai metų laikų tvarkai), bet vakarojam neilgai – nuovargis ima viršų, ir dar nesulaukę devynių mes jau lovoje.

Gruodžio 25-a. Kalėdų rytas – saulėtas ir šiltas. Švenčių proga pasidarome ypatingesnius pusryčius, ilgai prie jų užtrunkame, ir trobelę paliekame jau po vienuolikos. Šiandien vėl norime kalnų žygio, o pakeliui dar patikrinsime vaizdus nuo Punto Panoramico apžvalgos aikštelės.

Pirmiausia stabtelime Moreno ežero pakrantėje. Ežero ramybė vilioja pabūti ilgiau, bet laikas važiuoti toliau – juk dar laukia netrumpa trasa į kalnus.

Punto Panoramico šiandien jau visiškai pateisina savo vardą. Svaigios panoramos veriasi į tris puses, ežero vanduo mėlynumu varžosi su dangum, tolumoje ryškiai spindi snieguotos kalnų viršūnės.

Atvirukinis vaizdelis, kuriuo garsėja Bariloche – Moreno ir Nahuel Huapi ežerai, Llao Llao viešbutis ir tolimos snieguotos Andų viršukalnės.

Po valandos pasiekiame Refugio Lopez trasos pradžią – Arroyo Lopez. Trasos ilgis į vieną pusę – 6 kilometrai, aukščio skirtumas – beveik 800 metrų. Takas labai status (kitokių kalnuose aplink Bariloche nelabai ir yra); beveik tris valandas kylame aukštyn, tik kartais palepinami vis platėjančių ežero vaizdų.

Pasiekus Roca Negra, galima rinktis picada rapida – statų taką tiesiai per mišką, arba eiti žvyro keliu aplinkui. Pasirenkam greitąjį variantą – eiti sunkiau, bet atstumas gerokai trumpesnis. Jau gerokai pavargę pagaliau medžių properšoje pamatome ant kalvos nutūpusį rausvą pastatą – Refugio Lopez. Iki jo dar teks palypėti, bet jėgas grąžina žinojimas, kad tikslas jau netoli.

Dar vienas posūkis – ir takas išveda į gilaus slėnio pakraštį. Per akmenis šniokščia sraunus upeliukas, kalno šlaitas užklotas storu sniego sluoksniu, o tolumoje vėl matosi ežeras, likęs ten žemai, iš kur atėjome.

Kai pagaliau pasiekiame plynaukštę tarp kalnų, ant kurios stovi Refugio Lopez trobelė, nuovargis iškart pasimiršta – vaizdai daugiau nei fantastiški. Prisėdame ant uolų papietauti ir pailsėti, ir užtrunkame daugiau nei valandą. Esame čia beveik vieni, tik keli žygeiviai trumpam pasirodo ir vėl dingsta.

Į Roca Negra leidžiamės ilgesniu keliu aplink kalną – jis ne toks status ir labai vaizdingas. Trasoje tuo tarpu padaugėjo žygeivių, vieni dar tik kopia aukštyn, kiti jau leidžiasi.

Pasiekus Roca Negra, prasideda labai status nusileidimas. Kažkuriuo momentu nusukam ne ten ir geras penkiolika minučių leidžiamės žemyn vis statesniais, vis slidesniais ir vis baisiau atrodančiais žvyro šlaitais, kol pagaliau suprantam, kad tikrai esam nukrypę nuo tako. Paskui mus eina dar kelios merginos – jos irgi nerado posūkio, tad tiesiog sekė mums iš paskos. Bendrom jėgom išsiaiškinam, kur turėtų būti tikrasis takas – iki jo reikės gerokai palypėti aukštyn, bet šiais žvyruotais šlaitais aukštyn lipti paprasčiau nei leistis žemyn.

Pagaliau radę taką jau be nuotykių, bet gerokai vėliau nei planavom, grįžtam prie mašinos. Refugio Lopez trasoje iš viso užtrukom šešias su puse valandos. Grįždami į Bariloche, vėl stabtelim Punto Panoramico apžvalgos aikštelėje ir vėl liekam be amo nuo vakaro saulės užlieto ežero ir kalnų grožio.

Gruodžio 26-a. Vakar trasoje tiek pavargom, kad miegojom kaip užmušti ir šįryt pabudom jau po devintos. Pusryčiaudami svarstom, ką šiandien galėtume nuveikti. Į kalnus neisim, nors ir norisi – kojos prašosi poilsio. Galiausiai nusprendžiam važiuoti iki El Bolson. 124 kilometrus įveikiam per dvi valandas. Kelias geras, apylinkės labai gražios, vaizdai keičia vienas kitą – kalnai, ežerai, lubinų pilnos pakelės. Diena šilta ir saulėta – argentinietiška vasara pačiame gražume.

El Bolson – kiek apšiuręs, neišvaizdus, bet jaukią aurą turintis miestelis, kažkuo primenantis vesternuose matytas Amerikos laukinių vakarų gyvenvietes.

Labai skaniai papietaujame „Divina Patagonia“ kavinėje. Man kaip mėsėdei padavėjas rekomenduoja bife de chorizo relleno: jautienos steiko vyniotinį, įdarytą lašinukais, porais ir mocarela. AP-SI-VAL-GY-MAS! Vyro vegetariškas patiekalas – daržovių ratatouille įdarytas moliūgas – ne mažiau puikus. Desertai čia irgi giriami, bet mums jau nebetelpa.

Pavalgę pasivaikštome po amatų mugę, nusiperkam porą suvenyrų, tada užsukam į ledainę keistai lietuvišku pavadinimu „Jauja“. Ledai skanūs, ypač tokią karštą dieną kaip ši. (Ar tikrai šiandien antra Kalėdų diena? Ir vėl keista, matant beveik europietiškus peizažus aplink, kad gruodžio mėnesį mus supa tokia tobulai puiki vasaros diena.)

Grįždami į Bariloche sustojame prie Foyel upės ir ilgokai pasėdime ant akmenuoto kranto, apsupti žydinčių lubinų. Gerumas neapsakomas – atostogos, vasara, šilta, niekur nereikia skubėti.

Jau netoli nuo Bariloche dar stabtelime prie kalnų apsupto ežero, o tada jau nebesustodami važiuojam namo. Į trobelę parsirandame jau po septynių. Buvom lyg planavę pagaliau nuvažiuoti vakarienės į Bariloche senamiestį, bet sugrįžus apima tingulys. Be to, vyras pavargęs ir nenori vairuoti judriomis miesto gatvėmis, tad galiausiai važiuojame tik iki artimiausios maisto parduotuvės ir vakarienę gaminamės namie.

Gruodžio 27-a. Ir vėl karšta saulėta diena. Pasitikusi mus lietumi, Argentina, panašu, nori įrodyti, kad vasarą čia šilta ir smagu. O mes jau vėl norime į kalnus. Važiuojame iki Cerro Catedral ir susirandame trasą į Refugio Frey. Prieš kelias dienas bandėme šią vietą pasiekti nuo Refugio Lynch, keteros trasa, šiandien gi eisime iš kitos pusės, iš slėnio aukštyn per mišką.

Žygį pradedame dešimtą ryto. Iki Frey trobelės – 10 kilometrų ir apie 700 vertikalių metrų. Takas iš pradžių eina atviru kalno šlaitu virš ežero, paskui per lenga mišką. Eiti nesunku, tik paskutins etapas labai status. Su pailsėjimais užtrunkam iš viso keturias valandas.

Pagaliau išeiname į Tonchek ežero pakrantę. Refugio Frey trobelė stovi ant nedidelės uolos virš ežero, šalia dangų remia stačios uolos, pamėgtos laipiojimo uolomis entuziastų. Saulė ne toje pusėje, bet dantytų kalnų viršūnių grandinės aprėmintas ežeras labai gražus.

Ilgogai pasėdime pakrantėje, o paskui man, kaip visada, parūpsta paeiti kiek toliau ir pažiūrėti, kur toliau veda Refugio Frey trasa ir kokie ten vaizdai. Vyras toliau eiti atsisako ir lieka mėgautis saulės voniom, o aš viena einu aplink ežerą. Takas labai paprastas, eiti lengva, o vaizdai svaigūs. Dievinu tokias trasas!

Pasiekusi tolimąjį ežero kraštą, dar kiek paeinu tolyn kalnų aprėmintu slėniu, bet galiausiai tenka suktis ir grįžti, kai takas vėl pradeda kilti aukštyn kalno šlaitu.

Atgal grįžtu kita ežero pakrante. Pakeliui dar ir sniego ruožą tenka pereiti, o vaizdai neleidžia nuobodžiauti.

Grįžtu pilna vaizdų ir įspūdžių – vyras jau beveik gailisi, kad nėjo su manim. Pasėdim dar valandžiukę, bet galiausiai reikia leistis žemyn, diena juk su galu. Mašiną pasiekiame jau po septynių – trasoje ir vėl užtrukome visą dieną, bet ir vėl verta buvo. Kalnai aplink Bariloche tikrai nuostabūs, net gaila, kad neturime laiko patyrinėti daugiau trasų.

Vakarieniaujame vėl Blest aludėje, ir vėl labai skanu, ir vėl didžiulės porcijos, ir vėl apsivalgome. Bet juk ir nusipelnėm geros vakarienės po ilgio žygio. Na o rytoj jau atsisveikinsim su Bariloche ir su Argentina. Laikas grįžti į Čilę ir pradėti paskutinį – tikėkimės, ne mažiau įspūdingą – kelionės etapą.

2 thoughts on “Kelionė į pasaulio kraštą: Bariloche

  1. Ačiū jums už vaizdingą, įdomų kelionės aprašymą. Jūsų foto ir meilė gamtai nerealios. Gerų jums kelionių ir pažinimo džiaugsmo. Seku jūsų įrašus ir mėgausi. Pagarbiai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website