Skrydis iš Hanojaus į Dalatą trunka beveik dvi valandas. Per tą laiką įveikiame daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų, pasikeičia ne tik oras, bet ir peizažas. Apvalios neaukštos kalvos, pasidengusios sodria žaluma, kažkiek primena Europą. Prancūzų valdymo laikais čia vasaros vilas turėjo prancūzų administracijos grietinėlė, kad būtų kur pabėgti nuo tropikų karščio – pusantro kilometro aukštyje esantis Dalatas garsėja savo švelniu klimatu ir dėl to dažnai vadinamas amžino pavasario miestu.
Į netoli Dalato esantį viešbutį važiuojame taksi. Žinome, kad kelionė turėtų užtrukti apie pusvalandį, bet važiuojame vos ne valandą. Mat gudruolis taksistas veža mus per aplinkui, per Dalato centrą, užuot pasirinkęs tiesesnį ir beveik dvigubai trumpesnį maršrutą. Kai susigaudome, kas vyksta, jau per vėlu, esame per toli nuo lemtingojo posūkio. Vienas – nulis taksisto naudai.
Viešbutis įsikūręs labai gražioje vietoje, kvapniame pušyne prie Edensee ežero. Tiesa, tolokai nuo miesto (jau žinome, kad apie pusvalandis kelio su taksi). Bet užtai kokia ramybė!
Kol įsikuriame savo jaukioje viloje ant ežero kranto, jau beveik sutemę, bet dar spėjame pasivaikščioti ežero pakrante ir pamatyti nuostabų saulėlydį.
Po gana vidutiniškos vakarienės viešbučio restorane einame į recepciją pasiteirauti, ar būtų galima užsisakyti privačią ekskursiją rytojui. Malonus darbuotojas pasiūlo mums imti mašiną su vairuotoju 8 valandoms. Kaina mums tinka – paderiname, kokias vietas norėtume aplankyti, ir sutariame, kad vairuotojas lauks mūsų dešimtą ryto. Ryte atėję pusryčių į erdvią salę, nustembame – ji pilna pilnutėlė, ir beveik visi pusryčiaujantys – vietnamiečių šemos su vaikais. Matyt, šis idiliškas ežeras yra populiari vietinių gyventojų poilsio vieta savaitgalį.
Dešimtą ryto, kaip ir sutarta, recepcijoje mūsų laukia vairuotojas – jaunas besišypsantis vaikinukas, labai ribotai kalbantis angliškai. Su kitu recepcijos darbuotoju dar kartą sutikriname dienos planą ir leidžiamės į kelią. Pirmasis sustojimas – kavos plantacija, Me Linh Coffee Garden.
Čia gaminama prieš gerą dešimtmetį išpopuliarėjusi brangiausia pasaulyje civetų kava, Vietname dar vadinama weasel coffee. Kavos pupelių paruošimo procesas gana “egzotiškas”: nukritusius ant žemės kavos krūmų vaisius valgo laukinės katės – civetos, jų skrandyje kavos pupelės fermentuojasi ir įgauna ypatingą, tik šiai kavos rūšiai būdingą skonį. Vėliau pupelės išrankiojamos iš kačių išmatų, išdžiovinamos, paskrudinamos – ir štai jums ypatingo skonio ir ypatingai daug kainuojanti civet coffee! Kažkada ši kava buvo tikrai retas egzotiškas delikatesas, išgaunamas labai mažais kiekiais, bet jai atėjus į madą, staiga atsirado daugybė kavos plantacijų, tokių kaip ši, kur civetos specialiai laikomos narvuose ir šeriamos kavamedžio vaisiais, kad tik pagaminti kuo daugiau tų ypatingo skonio kavos pupelių. Civetos dažnai laikomos netinkamomis sąlygomis, jų sveikata kenčia nuo išskirtinės kavamedžio vaisių dietos (laisvėje šie vaisiai sudaro tik nedidelę dalį jų raciono), todėl civetų kavos ūkiai yra gana abejotinas reikalas, jei esate atsakingas turistas ir rimtai žiūrite į aplinkosaugą. Bet aš visa tai sužinojau tik vėliau, kai pagūglinau šios kavos gamybą. O dabar tiesiog dairomės po kavos plantaciją, paskui einame vidun, kur narvuose miega civetos (jos yra naktiniai gyvūnai), ir galiausiai užsisakome po puodelį kavos. Ji čia gaminama tradiciniu vietnametišku būdu – indelis su malta kava ir sieteliu užpilamas verdančiu vandeniu ir kava lėtai filtruojasi į puodelį apačioje. Gaunasi dinamitas. Kava skani, bet to ypatingojo poskonio taip ir nepajuntame.
Kita stotelė – žiogų ūkis. Nedidelėje patalpoje stovi didelės atviros dėžės, kuriose tarp sudžiūvusių lapų knibžda gausybė įvairaus dydžio žiogų. Kepti žiogai su aštriu padažu – vietinis delikatesas. Kampe prie durų miega katė, grandine pririšta prie stulpo. Matyt pelės ar žiurkės irgi žiogus mėgsta?
Apžiūrėję žiogų inkubatorius, trumpam stabtelime mažutėje parduotuvėlėje. Čia galima įsigyti ne tik keptų ar džiovintų žiogų, bet ir kitų panašių skanėstų. Iš kambarėlio kitoje koridoriaus pusėje išeina besišypsanti moteris ir tiesia lėkštutę su nedidele keptų žiogų porcija. Vyras iškart sako: oi ne, ačiū, aš vegetaras! Aš neturiu jokio patogaus pasiteisinimo, tai tiesiog su šypsena atsisakau. Moteris labai ir nenustemba. Paliekame porą dolerių už vizitą ir važiuojame toliau.
Kitas šios dienos tikslas – Thac Voi, arba Elephant Falls (Dramblių krioklys). Dalato apylinkėse gausu krioklių, kiekvienas jų savaip įspūdingas, skiriasi tik krioklių dydis ir atstumas iki jų. Mes pasirinkome porą krioklių netoli nuo miesto, kad nereikėtų per daug ilgai važiuoti ir daugiau laiko galėtume praleisti prie pačių krioklių. Vis dėlto iki Thac Voi tenka ilgokai kratytis nekokios kokybės keliu. Pagaliau su palengvėjimu išlipę iš mašinos, pažintį su kriokliu pradedame nuo viršaus – apžvalgos aikštelė yra visai šalia įėjimo.
Norint pamatyti krioklį iš apačios, tenka leistis stačiu uolėtu taku žemyn per džiungles. Tai visai smagi atrakcija, nors takas eina tiesiai per uolas, vietomis slidu ir šlapia, taigi eiti nėra lengva, ypač kai apavas nepritaikytas tokiam žygiui.
Galiausiai pasiekiame aikštelę, nuo kurios gerai matosi (ir girdisi!) didžiulis nuo uolų krentantis vandens srautas. Galima būtų leistis dar žemiau, iki pat krioklio apačios, vaizdas iš ten turėtų būti puikus, bet per aukštą žolę vingiuojantis takas toks šlapias ir molinas, kad šios minties iškart atsisakome.
Vairuotojas siūlo mums užeiti už krioklio ir pasižiūrėti į jį iš kitos pusės. Entuziastingai sutinkame, bet aš netrukus imu gailėtis šio sprendimo – takas veda per siaurą plyšį uolose, jos šlapios ir slidžios, porą kartų paslystu ir vos nepargriūnu (mano lengvos balerinkės nepritaikytos tokioms pramogoms). Galiausiai pasiekiame siaurą plotelį tarp aukštų uolų. Krioklys kitoje uolų pusėje, bet tuoj pat sušlampame iki siūlo galo, nes vėjo gūsiai ištisai neša smulkią įkyrią dulksną. Krioklio dundėjimas kurtinantis, ant šlapių uolų sunku išstovėti, apie fotografavimą galima beveik pamiršti, net ir telefoną norisi slėpti, nes jis tuoj pat sušlampa. Bet įspūdis nenusakomas!
Vėl grįžę atgal į taką, kabarojamės aukštyn ir pasiekę krioklio viršų prisėdame ant suoliuko pailsėti ir apdžiūti. Nuo plaukų varva vanduo, drabužiai kiaurai šlapi. Namų darbų šįkart visiškai nepadarėme – net rankšluosčio kuprinėje neturime. Gerai kad drabužiai greitai džiūstantys, o plaukus ir veidą nusišluostome vienkartinėmis servetėlėmis. Karšta tropikų saulė tuoj mus apdžiovina – dabar jau galima ir pietauti eiti.
Vairuotojas vedasi mus į palaikį kioskelį šalia įėjimo į krioklio teritoriją. Meniu surašytas tik vietnamietiškai, bet su paveiksliukais, čia pat už prekystalio burbuliuoja puodai, šalia nedidelė pavėsinė su visko mačiusiais plastmasiniais staliukais. Valgančių nemažai, bet visi vietnamiečiai, turistų nematome. Iš pradžių suabejojame dėl maisto paruošimo higienos, bet paskui pagalvojame, kad viešbučio rekomenduotas vairuotojas gal nevestų į bet kokią skylę, ir nutariame surizikuoti. Aš užsisakau patiekalą su kiauliena (pagal paveiksliuką) ir nenusiviliu. Smulkiai pjaustyti skrudinti kiaulienos gabaliukai, juostelėm supjaustytas ryžių miltų blynelis, įdarytas kažkokiom žolelėm, saldžiarūgštis padažas – labai labai skanu! Ir labai pigu.
Po pietų, dar šiek tiek pasitrankę siaurais negrįstais keliukais, stojame prie Linh Anh Tu šventyklos. Ją aplankyti vakar pasiūlė viešbučio darbuotojas. Įėję pro vartus, pirmiausia pamatome žmones su dideliais grėbliais ir kastuvais, besidarbuojančius šviežiai sukastuose žemės plotuose prieš šventyklą. Priėję arčiau suprantame, kad ta tamsiai ruda masė – visai ne dirvožemis, o saulėje džiūstančios kavos pupelės.
Įėjimą į šventyklą saugo simpatiški akmeniniai drakonai.
Viduje – ramybės kupina erdvė, pro duris krentančios šviesos užlietos daugiarankio Budos statulos, lankytojų paliktos aukos. Po šventyklą vaikštome basi, batus palikę už slenksčio, tad net mūsų žingsniai nedrumsčia čia tvyrančios tylos.
Apžiūrėję šventyklą, takeliu per sodus vėl grįžtame prie mašinos – laikas judėti toliau.
Paskutinis šios dienos sustojimas – Prenn krioklys. Iki jo vėl ilgokai kratomės prastais keliais per džiungles, kol pagaliau išvažiuojame į pagrindinį kelią, vedantį į Dalatą. Prenn krioklys lengvai pasiekiamas iš miesto, todėl labai populiarus. Šią pavakarę čia aptinkame didelę rusų turistų grupę – pasidabinę čia pat išsinuomotais tradiciniais vietnamietiškais apdarais, jie darosi fotosesijas prie krioklio. O krioklys gražus, nors ir ne toks įspūdingas, kaip Thac Voi. Užtat čia galima nesušlapus praeiti takeliu už krioklio ir iš kitos pusės pasižiūreti į žemyn krentančią vandens sieną.
Prenn krioklys yra aukštos kalvos papėdėje, o ant kalvos šlaito išsibarsčiusios šventyklos. Einame apžiūrėti tų, kurios žemiau, o paskui kažkaip netyčia užlipame į patį viršų. Takas labai status, bet lipti verta. Pakeliui – ne tik šventyklos, bet ir skulptūros, kai kurios gana keistos, iš pažiūros nederančios nei tarpusavyje, nei prie šventyklų, šalia kurių jos stovi.
Grįžtame į viešbutį pailsėti, o vairuotojo paprašome valandą palaukti ir tada nuvežti mus į Dalatą vakarienės. Atsisveikindamas vyras tiesia vairuotojui nedidelį pluoštą arbatpinigų, o jis apstulbusiu veidu klausia – čia man? Tikrai man? Nustembame ir mes – negi Vietname arbatpinigiai tokia retenybė?
Dalato centre – didžiulis triukšmingas naktinis turgus. Pardavinėjama viskas, ko tik gali prireikti – drabužiai, namų ūkio reikmenys, suvenyrai, buitinė technika. Įdomiausia turgaus dalis – ten, kur pardavinėja maistą. Šviežios daržovės, ką tik iškeptos bagetės, jūros gėrybės, meno kūrinius primenančios vietinės picos… akys raibsta, kvapai nosį kutena, o tuščias skrandis vis garsiau apie save primena.
Gatvės maisto ragauti nedrįstame – abu turime lepų skrandį. Vakarieniaujame mažučiame restoranėlyje, rekomenduotame viešbučio darbuotojo. Nežinant būtų sunku jį rasti – siauras neišvaizdus skersgatvis, nedidukė iškaba. Viduje jauku, maistas paprastas, bet skanus.
Kita diena – Kalėdos. Tiesa, kalėdinės atmosferos viešbutyje beveik nesijaučia, tik tiek kad vestibiulyje eglutė stovi. O mes šiandien ketiname patingėti, nieko ypatingo mūsų planuose nėra ir niekur toli nevažiuosime. Aplankysime netoliese esančią budistų šventyklą ir vienuolyną, o paskui trauksime į miesto centrą – ten yra gražus ežeras, gėlių parkas, gal ir dar ką nors įdomaus atrasime. Juk šventės, reikia pailsėti ir nuo turistavimo!
Taksi per 10 minučių pasiekiame miesto prieigose esančią keltuvų stotį. Čia prasideda 4 kilometrų ilgio lyno kelias iki Truc Lam šventyklos. Kelionė keturvietėmis gondolomis trunka apie 12 minučių.
Truc Lam – budistų šventykla ant kalvos prie Tuyen ežero. Čia pat yra ir veikiantis vienuolynas. Į vienuolyno teritoriją eiti negalima, bet vienuoliai vaikšto po šventyklą ir ją supančius sodus, šluoja takus, ravi gėlynus – vyyksta normalus kasdienis gyvenimas, į kurį iš tolo gali pažiopsoti ir turistai. Nors jų čia nedaug, didžiąją lankytojų dalį sudaro vietiniai žmonės – jie užsuka į šventyklą pasimelsti ir palikti auką dievams, o paskui vaikšto po sodus, susėdę ant suoliukų valgo atsineštą maistą, linksmai klega savo kalba.
Apvaikščioję šventyklą ir sodus, takeliu per mišką leidžiamės iki Tuyen ežero. Pankrantėje pamatome vandens dviračius – gulbes. Na ir kaip atsispirti pagundai paplaukioti po ramų ežerą tokia egzotiška transporto priemone? Dviračius prižiūrintis senyvas vyriškis nė žodžio nesupranta angliškai ir matyt dar nėra susidūręs su turistais, kurie norėtų plaukti jo gulbėmis – rodome į dviračius, gestais imituojame plaukimą, bet jis tik galvą purto ir pečiais trūkčioja. Laimei, netrukus prie tiltelio prisišvartuoja viena iš gulbių ir ir iš jos išlipa jaunas vietnamietis – jis pusėtinai kalba angliškai ir paaiškina prižiūrėtojui, kad mes norėtume paplaukioti. Susimokame už valandos plaukimą ir netrukus jau sėdime gulbėje. Deja, plaukti ne taip smagu kaip tikėjomės – šie vandens dviračiai subalansuoti vietnamiečiams, mūsų kojos gerokai per ilgos ir pedalai per daug arti, kad būtų lengva ir patogu minti. Bet pamažu įprantame ir paskui jau einasi greičiau.
Sugrąžinę gulbę šeimininkui, tuo pačiu takeliu grįžtame iki šventyklos ir keltuvo. Kelionė gondola atgal į miestą vėl padovanoja gražių vaizdų. Gal tikrai ne be reikalo Dalatas vadinamas Vietnamo Šveicarija – nors aš sakyčiau kad gal labiau Liuksemburgą primena tos žalios žemos kalvos.
Prie keltuvo stoties Dalato priemiestyje laukia net keli taksi, bet mes nusprendžiame iki centro eiti pėsčiomis – juk visai įdomu pamatyti „miegamąją“ miesto dalį. Pasiekę centrą, einame pietauti į netoli pašto esančią Lem‘s Cafe – radome ją TripAdvisor tarp populiariausių Dalato restoranų. Nenusiviliame – maistas labai skanus. Ir šviežios arbūzų sultys puikiai malšina troškulį. Desertui – ledai ir stipri vietnamietiška kava.
Pavalgę imamės antrosios kalėdinio dienos plano dalies – pagal laikrodžio rodyklę pėsčiomis apeiti Xuan Huong ežerą ir aplankyti kitame jo gale esantį gėlių parką. Oras puikus, nekaršta, aplink ežerą veda geras asfaltuotas takas, pakeliui sutinkame nemažai pėsčiųjų bei dviratininkų. Lėtu žingsniu maždaug per valandą pasiekiame kitą ežero galą. Čia pat ir Dalat Flower Garden, tik gatvę tereikia pereiti.
Dalat Flower Garden – visus metus veikiantis botanikos sodas. Nieko labai ypatingo čia nerandame (nors orchidėjų mylėtojams turėtų patikti vienoje iš oranžerijų eksponuojamos įvairiausios šių įspūdingų gėlių rūšys), bet pasivaikščioti tarp spalvingų gėlynų ir įvairiausiomis formomis iškarpytų gyvatvorių – tikrai smagu!
Ne visos gėlės patenkintos gyvenimu, o braškei išvis kažkas ranką nulaužė…
Gyvatvorės čia iškarpytos, kaip tik sodininkų fantazija neša – daugiausia turbūt drakonų, bet viename kamputyje randame netgi arbatinuką.
Parke užtrunkame beveik pusantros valandos (tiek daug laiko jam apžiūrėti nereikia, bet mes niekur neskubame), o paskui tęsiame savo žygį aplink ežerą. Anoje pakrantėje buvo daug žalumos ir ramybės, šioji gi visa užstatyta, čia daugiau triukšmo ir judesio, ypač kai prieiname didžiulį pramogų centrą, pilną žmonių (šiandien ne tik Kalėdos, bet dar ir sekmadienis) ir kurtinančios muzikos iš didžiulių garsiakalbių. Ežero pakrantė šiame ruože irgi pilna žmonių, net ir šaligatviu sunku praeiti. Bet netrukus takas vėl ištuštėja, pasiekiame nedidelį pakrantės parką, čia prisėdame pailsėti ir pasigėrėti vakaro ramybės apgaubtu ežeru.
Kai apėję ežerą vėl grįžtame į pradinį tašką Dalato centre, jau pusė šešių, artėja sutemos. Einame į kavinukę netoliese pasimėgauti kokteiliu ir pasidalinti dienos įspūdžiais su namie likusiais artimaisiais (kavinėse beveik visur yra nemokamas wifi ryšys). Po vidutiniškos vakarienės (TripAdvisor rekomendacijos šįkart nuvylė) dar valandžiukę pasivaikštome po naktinį miestą. Gatvėse pilna žmonių, ir nors jau po dešimtos, bet toks įspūdis, kad vakaras dar tik prasideda. Gana sunkiai randame taksi (vakar jokios bėdos nebuvo) ir labai patenkinti savo kalėdine diena grįžtame į viešbutį. Jau vėlu, o mums rytoj anksti keltis – laukia skrydis į Hošiminą.