Diena prasideda labai anksti – prieš septynias jau turime būti oro uoste. Viešbutyje gauname pusryčių paketą ir šeštą ryto taksi jau rieda pro vartus. Šįsyk jokių fokusų ir važiavimų per aplinkui, todėl oro uostą pasiekiame vos per pusvalandį. Dar po valandos paliekame Dalatą, o devintą ryto jau laukiame savo lagaminų Hošimino oro uoste. Baigėsi pirmoji, trumpiausioji, kelionės į Mekongo deltą dalis.
Su taksi važiuojame į Backpackers District, į agentūrą, kurios darbuotojas palydės mus į FUTA autobusų stotį ir įlaipins į autobusą. Atvykstame gerokai per anksti, iki paskirto susitikimo laiko dar pusantros valandos. Su lagaminais po miestą nelabai pasivaikščiosi, tad įsitaisome kavinėje šalia agentūros ir užsisakome sočius pusryčius. Prasėdime čia daugiau nei valandą – laisvų staliukų daug, tad niekas mūsų neskubina.
Pusę dvylikos sėdame į agentūros užsakytą taksi, o jų darbuotojas važiuoja iš paskos su motoroleriu. Gal po 20 minučių pasiekiame FUTA keleivių surinkimo punktą – iš čia keleiviai autobusais vežami į pagrindinę stotį, Ben Xe Mien Tay, iš kur išvyksta tarpmiestiniai FUTA autobusai. Surinkimo punktuose, kurių mieste yra ne vienas, užregistruojami bilietai ir ant jų užrašomas autobuso numeris. Būtent pagal numerį atsirenki savąjį autobusą, nes vieta, į kurią autobusas važiuoja, ant jo nėra užrašyta. Apgriuvusiame garažo tipo pastate pilna žmonių, nuo pagrindinės patalpos atitvertame kambariuke sėdi keli uniformuoti darbuotojai, aplink juos grūdasi daugybė bilietais mosuojančių žmonių, tiesiai vidun įvažiuoja nedideli autobusai, jie pilni prigrūdami žmonių ir vėl išvažiuoja. Neįmanomai karšta, smirda išmetamosiomis dujomis, ausyse spengia nuo triukšmo. Mūsų palydovas įsigrūda į tą mažąjį kambariuką, alkūnėmis prasibrauna prie vieno staliuko, kažką aiškinasi su darbuotoju, ir netrukus grįžta su bilietais, ant kurių uždėtas antspaudas ir ranka užrašytas numeris. Tai mūsų autobuso registracijos numeris – jį turėsime susirasti stotyje.
Netrukus atvažiuoja aplūžęs autubusas, vaikinukas rodo mums lipti į jį, atiduoda bilietus ir atsisveikina. Pilnutėlis autobusas per 20 minučių pasiekia Ben Xe Mien Tay stotį. Aikštėje pilna didelių oranžinių FUTA autobusų – mes stovime prie durų ir sekame kiekvieną naujai pasirodantį, kad nepražiopsoti savojo. Pagaliau pamatome mums reikalingus numerius ir lengviau atsidūstame – radome!
Autobusas švarus, tvarkingas ir patogus. Yra kondicionerius ir wifi ryšys, kiekvienas keleivis gauna po buteliuką vandens. Kelionė iki Can Tho truks apie keturias valandas, pakeliui bus vienas pusvalandžio trukmės sustojimas – į tualetą subėgioti, pavalgyti, kojas pramankštinti. Važiuojame nelabai greitai, nes kelias tik vienos juostos, o mašinų ir motorolerių labai daug. Žvalgomės pro langą, truputį nusnūstame, panaršome po internetą – ir autobusas jau stoja aikštelėje prie didžiulio pastato, šalia daugybės kitų autobusų. Viduje – maisto turgus ir daugybė vietų pavalgyti. Mes dar nealkani, bet susigundome korėjietiškais sausainiukais su plikyto kremo įdaru. Jie kepami čia pat, ir valgyti juos reikia dar karštus. Labai skanu!
Penktą valandą popiet autobusas įvažiuoja į Can Tho stotį. Can Tho – didžiausias Mekongo deltos miestas, būtent čia pasideda daugelio turistų pažintis su šiuo Vietnamo regionu. Mes Mekongo deltoje turėsime dvi nakvynes, svečių namuose (homestay) mažame kaimelyje netoli Can Tho. Nusigauti iki ten gana sudėtinga ir būsime tolokai nuo miesto, bet mūsų tai negąsdina – ekskursijas suorganizuos šeimininkai, o daugiau nieko mums ir nereikia, nuošalaus kaimo ramybė tikrai netrukdys.
Iš šeimininkų gavome instrukciją stotyje imti taksi ir prašyti taksistą paskambinti jiems – susitarti, iki kurios prieplaukos mus nuvežti, o ten jau jie mus su valtimi pasitiks ir nuplukdys į vietą. Taksi važiuojame apie 20 minučių, per vis skurdžiau atrodančius rajonus, kol pagaliau sustojame akligatvyje prie upės. Pakrantė šiukšlina ir netvarkinga, bet matyti, kad čia yra šiokia tokia prieplauka. Taksistas vėl kažkam skambina, už kelių minučių pasirodo du vaikinukai ant motorolerių. O mums juk sakė, kad valtimi plukdys… Taksistas nurūksta atgal į stotį, vaikinukai gestais rodo sėsti jiems už nugarų ant motorolerių, mes rodome į du lagaminus – jie juk netilps? Vaikinukai krapštosi galvas. Galiausiai vienas čiumpa mūsų lagaminus, vieną pasideda prieš save, kitą – ant galinės sėdynės, ir viena ranka prilaikydamas tą antrąjį nuvažiuoja. Jo draugas lieka laukti su mumis. O mes neramiai spėliojame, ar tie mūsų lagaminai sveiki pasieks svečių namus, ir išvis ar čia ne kokia apgaulė bus? O jei ir tas antrasis nuvažiuos mus palikęs, ką tada darysime? Tuo tarpu į prieplauką atplaukia kiaulių pilna valtis. Prie kranto privažiuoja sunkvežimis, ir kelių vyrukų kompanija pradeda varyti kiaules į krantą ir kelti jas į sunkvežimį. Kiaulės į sunkvežimį lipti nenori, stengiasi ištrūkti, žviegdamos laksto aplink, vyrukai jas vaikosi, pagavę užvožia ant snukio šiaudinį rėtį ir tada keliese apglėbę kelia į sunkvežimio kėbulą. Kai kurios kiaulės atkaklesnės, pasprunka vėl ir vėl, ir viskas prasideda iš naujo. Stebime tą nemokamą spektaklį beveik pusvalandį, kol pagaliau pilnas kiaulių prigrūstas sunkvežimis išvažiuoja, o vyrukai sušoka į upę maudytis – supykusios kiaulės juos smarkiai apsysiojo.
Netrukus grįžta antrasis motoroleris, jau be lagaminų. Gauname šalmus, sėdame ant motorolerių galinės sėdynės, tvirtai įsikimbame į rankenas ir išdužusio asfalto keliuku riedame kažkur į nežinią. Vyrukai lekia kaip pašėlę, o keliukas vis siaurėja, kol lieka tik siauras asfaltuotas takas per džiungles – mašina čia niekaip nepravažiuotų. Vienoje pusėje mus lydi upė, kitoje matosi kuklūs gyvenamieji namai. Gal po 15-os minučių pasiekiame geltonai nutinkuotą dviaukštį pastatą, apsuptą tvirta mūrine siena. Tai mūsų svečių namai, Villa My Long.
Mūsų pasitikti išeina besišypsanti moteris, laužyta anglų kalba prisistato esanti virėja ir šiaip pagalbininkė. Šeimininkai šiuo metu išvykę į ekskursiją su kitais svečiais, bet tuoj grįš, o tuo tarpu galime eiti į savo kambarį antrame aukšte. Batus reikia palikti prie įėjimo – namų viduje vaikštoma tik basomis. Kambarys erdvus, su visais patogumais, yra ir nedidelis balkonas. Langas ir balkono durys – be stiklų, tik su medinėmis žaliuzi tipo langinėmis. Mūsų dideliam džiaugsmui, yra ir kondicionierius – čia be proto karšta ir drėgna, bet bent jau išsimiegoti galėsime normaliai.
Apsitvarkę leidžiamės žemyn, kur mus pasitinka besišypsantis vaikinukas – puikiai angliškai kalbantis Jack (tai nėra tikras jo vardas, bet turistams jį patogiau prisiminti). Jis mumis rūpinsis, kol čia svečiuosimės. Mes iškart puolame klausti apie ekskursijas, bet Jack tik ranka numoja – susitarsim rytoj, nėra kur skubėti. Akivaizdu, kad gyvenimo ritmas čia kiek kitoks nei tas, prie kurio mes esame įpratę.
Vakarienė – erdvioje virtuvėje prie didelio medinio stalo. Be mūsų šįvakar čia yra dar šeši svečiai: vokiečių pora ir prancūzų šeima su dviem vaikais. Valgome visi kartu, bet maistas gaminamas kiekvienam kambariui atskirai, pagal pageidavimus. Mums, žinoma, vegetariškas. Aš su lengvu pavydu žiūriu į šalia sėdinčius vokiečius, taršančius skaniai atrodantį kiaulienors ir daržovių patiekalą. Gal reikėjo prašyti, kad man ne vegetariškai pagamintų? Po vakarienės dar kiek pasėdime prie stalo, pasidalijame kelionių istorijomis, o paskui skirstomės po kambarius, nors dar tik devynios. Aplink tikrąja to žodžio prasme nieko nėra, tik negausūs kaimo namai, džiunglės ir upė. Lauke – drėgnas tropikų karštis ir moskitai.
Kitą rytą prabundame anksti – lauke iš visų plaučių plyšauja gaidys. Jam pagaliau nutilus dar posmelį numiegame, bet galiausiai keliamės, atveriame langą ir duris į balkoną – vidun plūsteli maloniai vėsus oras. Karštis per naktį atslūgo. Pusryčiaujame terasoje ant stogo, su vaizdu į upę. Dar tik devynios, bet oras jau šyla, matyt vėl bus karšta diena. Nors Jack sako, kad šiandien bus „tik“ 28 šilumos – beveik šalta, gal net striukę reikės vilktis…
Po pusryčių laukia ekskursija – važiuosime apžiūrėti kaimynystėje esančio kakavos ūkio. Ten paprastai važiuojama dviračiais, bet kadangi aš dviračiu nevažinėju, Jack randa kitą sprendimą – vyras važiuos dviračiu, o mane Jack nuveš motoroleriu. Iki ūkio netoli – mažiau nei pusvalandis siaurais paupio takeliais.
Ūkio savininkas – labai įdomus žmogus, 67 metų, žvalus ir energingas, pilnas entuziazmo ir žinių. Jis mums smulkiai papasakoja apie kakavos auginimą, apie tai, kaip panaudojamos įvairios prinokusio vaisiaus dalys (net ir vynas iš jų gaminamas), duoda paragauti juodo ir pieniško šokolado, pasigiria, kad kakavos masę iš jo perka didžiausias Vietname šokolodo gamybos fabrikas, o taip pat ir belgai.
Kakavos vaisiai čia apdorojami primityviais rankiniais prietaisais – jokių technologijų, jokios mechanizacijos.
Besikalbant vyriškiui išsprūsta kelios frazės, iš kurių akivaizdu, kad jis nesižavi Vietnamo komunistiniu režimu. Mes atsargiai klausiame, kaip sekasi vystyti verslą komunistinėje santvarkoje. Vogčiomis apsidairęs (kas jį čia galėtų išgirsti? Nebent tik Jack, bet jis čia juk ne pirmą kartą) žmogus pradeda pasakoti, kad pilietinio karo metu jis buvo Pietų Vietnamo armijos pilotas, valdyti sraigtasparnį mokėsi Naujojoje Zelandijoje, skraidė į karines misijas iki pat karo pabaigos, o Vietkongui nugalėjus nusprendė nesitraukti iš šalies. Du metus atsėdėjo kalėjime „už karo nusikaltimus ir netinkamas politines pažiūras“, o paskui jam buvo uždrausta gyventi Hošimine, iš kur jis buvo kilęs. Tada jis pasitraukė į provinciją pas tolimus giminaičius, nusipirko nedidelį žemės plotelį ir pirmasis Vietname pradėjo auginti kakavą. Apie komunistinį režimą jis kalba piktai ir su panieka, ir sako tikintis, kad jei ne jo vaikai, tai bent anūkai galbūt dar sulauks tos dienos, kai Vietnamo nebevaldys raudonieji. Mums tai pirmasis atvejis per visą kelionę, kai sutinkame žmogų, nebijantį kalbėti apie politiką ir kritikuoti santvarką.
Vėl grįžę į svečių namus, po skanių ir sočių pietų išeiname pasivaikščioti po kaimelį. Svečių namų aprašymas nemelavo – čia tikrai esame „in the middle of nowhere“. Kaimelis driekiasi palei upę, iš visų pusių mus supa tanki žaluma, vešliuose soduose pasislėpę palaikiai namukai, egzotiški vaismedžiai, palei upę džiūstančios valtys.
Nei nepajuntame, kaip nueiname kelis kilometrus, kol takas atsiremia į platesnį kelią, tada sukamės ir grįžtame atgal. Kartais pro šalį prabirzgia motoroleriai, rečiau pravažiuoja kas nors ant dviračio. Pasitaiko ir mobilių parduotuvių – vairuotojas garsiai šaukdamas (arba ir megafonu pasinaudodamas) reklamuoja savo prekes, sukrautas ant galinės motorolerio sėdynės. Pirkėjų mes nematėme, bet matyt jų būna, jei toks pardavimo būdas praktikuojamas.
Pavakare išsiruošiame į dar vieną ekskursiją – tradicine medine valtimi maždaug pusantros valandos plauksime upe, kol nusileis saulė. Pasiplaukiojimas iš pradžių truputį nuvilia – popietė apniukusi, upė siaura ir tamsi, pakrantės beveik tuščios, upėje eismo irgi nedaug, taigi žiūrėti nelabai yra į ką. Paskui pamažu atsipalaiduojame, pamirštame fotoaparatus ir tiesiog stebime lėtai besikeičiantį peizažą. Čia tvyro tokia absoliuti ramybė…
Kitas rytas prasideda labai anksti – pusę septynių jau stovime mažutėje prieplaukoje už svečių namų vartų, kur laukia medinė valtis su išoriniu motoru ir nė žodžio angliškai nekalbantis, bet draugiškai besišypsantis jos savininkas. Plauksime į Cai Rang floating market – plaukiojantį turgų, kuriais garsėja Mekongo delta. Plaukiame beveik valandą (gyvename juk tolokai nuo Can Tho), rytas vėsus ir apniukęs, išplaukus į platesnius vandenis, kiaurai košia vėjas, norisi miego. Kai sutinkame per upę plaukiantį keltą, suprantame, kad jau esame netoli Can Tho.
Netrukus tolumoje pamatome daugybę baržų ir valtelių. Cai Rang, sako mus atplukdęs vyriškis. Kai priplaukiame arčiau, plaukiojantis turgus mus truputį nuvilia, kaip ir vakarykštė ekskursija valtimi po Mekongo deltos vandenis. Veiksmo aplink daug, bet trūksta spalvų, egzotikos, o gal tiesiog saulės… viskas atrodo pilka, nuobodu, kasdieniška. (Tik grįžusi namo ir sutvarkiusi nuotraukas, supratau, kad šiame turguje tikrai buvo į ką pažiūrėti – gal ten esant mums tiesiog pritrūko laiko?)
Padariusi keliolika kadrų, padedu fotoaparatą į krepšį ir imu tiesiog stebėti, kas vyksta aplink. Šis turgus – ne turistinis, o būtent kasdienis, skirtas vietiniams žmonėms, kurie čia atplaukia urmu užsipirkti vaisių ir daržovių savo parduotuvėlėms, kavinėms, svečių namams. Dauguma pardavinėja kokią nors vieną prekę, tik didesnės baržos turi platesnį asortimentą, na o pasiūlą galima iškart pamatyti, pažiūrėjus į laivo stiebą, prie kurio pririšti prekių pavyzdžiai.
Svečių namuose Jack kelis kartus mums sakė – kai nuplauksite į Cai Rang turgų, būtinai nusipirkite puodelį kavos iš kurios nors plaukiojančios kavinės, ir tai bus skaniausia kava visoje Mekongo deltoje. Plaukiojančių kavinių matėme net kelias, ir kavos mums siūlė kelis kartus, aš jau buvau beveik susigundžiusi, bet paskui pamačiau, kaip moteris pasilenkusi per laivo kraštą skalauja puodelį upės vandenyje, ir noras gerti kavą dingo.
Turistų nedaug, ir jie iš tolo šviečia savo oranžinėmis gelbėjimosi liemenėmis. (Mes tokios neturime, Jack nepasiūlė, o mes ir neprašėme.)
Grįžtame iš Cai Rang turgaus su dviprasmiškais jausmais – nieko ypatingo nepamatėme ir reikėjo labai toli plaukti (beveik 2 valandas į abi puses), kad 20 minučių pasidairytume po neypač spalvingą ar įdomų turgų. Kita vertus, juk norėjome iš arčiau pažvelgti į Mekongo deltos kasdienybę – šis noras išsipildė su kaupu.
Grįžę pusryčiaujame terasoje, o likusią ryto dalį praleidžiame pavėsinėje virš upės – skaitome, snaudžiame (kėlėmės taigi labai anksti!), stebime nesudėtingą upės gyvenimą.
Pietums gauname tradicinių vietnamietiškų blynų – banh xeo. Jie plonyčiai ir traškūs, su daržovių arba mėsos įdaru, labai labai skanūs! Po pietų renkamės daiktus, atsisveikiname su Jack ir vėl einame į prieplauką. Jau kita medinė valtelė su motoriuku mus nuplukdys į tą pačią prieplauką Can Tho priemiestyje, iš kurios prieš dvi dienas mus į šiuos svečių namus parvežė motoroleriais (valtis, pasirodo, tądien buvo reikalinga ekskursijoms). Plaukiame apie 40 minučių. Oras šįryt pasitaisė (na kodėl mums taip „sekasi“ šioje kelionėje? Kai tik reikia išvykti iš kažkur, tai ir orai pagerėja!), dangus žydras su lengvais debesėliais, upės vanduo jau nebe murzinai pilkas, o skaidriai žalsvas, krantuose švyti sodri tropinė žaluma. Pagaliau, jau atsisveikindami, iki galo įvertiname Mekongo deltos grožį.
Prieplaukoje jau laukia taksi, vyrukai greitai susitvarko su mūsų lagaminais, ir netrukus jau važiuojame link Can Tho autobusų stoties.
Šįkart mes jau drąsūs, žinome, ką reikia daryti – stotyje einame prie vieno iš langelių, rodome bilietus, darbuotojas ant jų užrašo autobuso numerį. Bet kai atvažiuoja autobusas, nemaloniai nustembame – pasirodo, turime sleeper bus bilietus! Tai autobusas su gulimomis vietomis, o mes juk Hošimino agentūroje specialiai prašėme, kad užsakytų bilietus į sitting bus, t.y. normalų autobusą su sėdimomis vietomis, nes buvome prisiskaitę keliautojų atsiliepimų, kad tos gulimos vietos daug kam būna per trumpos – jos subalansuotos nedidukams azijiečiams. Na ką, matyt, agentūra pripainiojo… Lipant į autobusą reikia nusiauti batus – jei nori, gali pasiimti šlepetes iš maišo prie autobuso durų. Sutrinkame neradę savo vietų – mūsų bilietai sako 7 ir 8 vieta, o čia yra A (apačioje) ir B (viršuje) vietos. A visos užimtos, B visos laisvos. Vairuotojo paraginti rangomės viršun, šiaip taip įsitaisome – keista taip gulėti vidury dienos, negalint normaliai atsisėsti. Jau autobusui pajudėjus, ateina konduktorius, ilgai tyrinėja mūsų bilietus, dukart kažkam skambina, kažką aiškinasi, galiausiai grąžina bilietus ir sako: it‘s OK. Pasinaudoję autobuso wifi ir pagūglinę tvarkaraščius, suprantame, kad įlipome ne į tą autobusą – tuo pačiu metu, su gal 5 minučių skirtumu, išvyksta du autobusai į Hošiminą, vienas su sėdimomis, kitas su gulimomis vietomis. Stoties darbuotojas mus pasiuntė ne į tą, konduktorius įlipant neatidžiai patikrino bilietus, mes irgi labai nesigilinome į visus keistus neatitikimus. Gerai dar kad nors neišlaipino pakeliui!
Vėl stabtelėję tame pačiame dengtame turguje (ir vėl prisivalgę tų skaniųjų korėjietiškų sausainiukų su dar karštu plikytu kremu), jau beveik šeštą vakaro pasiekiame Hošiminą. Stotyje mus užpuola taksistų minia. Kovą laimi simpatiška pagyvenusi moteris. Neslėpdama triumfuojančios šypsenos, ji stveria abiejų lagaminų rankenas ir pasileidžią tolyn – mes vos spėjame iš paskos. Taksistas jau laukia su įjungtu varikliu. Pakeiui į viešbutį užstringame eismo kamštyje. Aplink mus – motorolerių jūra. Per tas kelias dienas Dalate ir Mekongo deltoje jau atpratome nuo tokių vaizdų.
Apsistojame šįkart mažame viešbutyje visai šalia Ben Thanh turgavietės. Recepcijoje pasitinka štai toks ženklas. Mums juokinga, bet recepcijos darbuotoja sako, kad juokinga nebūtų, jei kas nors įsineštų vidun bjauriai smirdantį duriano vaisių – kvapas liktų ilgam.
Prieš vakarienę pasivaikštome po šventiškai pasipuošusį miestą, o kokteilio su vaizdu vėl einame į Rex viešbučio barą.
Vakarieniaujame Nha Hang Ngon restorane. Ši vieta siūlo gatvės maistą, bet turistiniu formatu. Nereikia jaudintis dėl abejotinos higienos, gauni normalų staliuką, švarias lėkštes ir įrankius, bet gatvės maisto idėja išlaikyta – meniu siūlo įvairiausius patiekalus iš skirtingų Vietnamo regionių ir iš kaimyninių Azijos šalių, o atviros virtuvės išsidėsčiusios aplink staliukus, ir kiekviena gamina vis kitokius patiekalus. Maistas labai skanus. Ypač man patinka desertas – gaivi želė su kokosų pieno ir medaus užpilu.
Ryte leidžiame sau išsimiegoti, nes skubėti šiandien nereikia – skrydis į pajūrį tik popiet. Lėtai pusryčiaujame atviroje terasoje ant viešbučio stogo (vaizdai neblogi, bet devintą ryto jau beveik per karšta!), pasivaikštome po Ben Thanh turgų, pažiopsome į gatvės maistą, nusiperkame keletą daikčiukų lauktuvėms, užsukame į pakeliui užtiktą induistų šventyklą.
Suplukę nuo karščio grįžtame į viešbutį, lendame po dušu ir jau beveik dvyliktą išsiregistruojame. Per Hošimino kamščius per pusvalandį pasiekiame oro uostą. Čia aš dar kartą ragauju pho sriubos, šįkart su kiauliena – labai skani man ta sriubytė, o ir soti, dubenėlį išvalgius, ilgam užtenka. O tada jau belieka tik laukti skrydžio. Baigėsi dar vienas kelionės etapas, o su juo ir pažintinė kelionės dalis. Laukia poilsis prie šiltos tropikų jūros.