Mūsų trečioji diena Vietname turėtų būti ypatinga. Šiandien laukia dviejų dienų kelionė į Halong įlanką – žinomiausią ir labiausiai lankomą Vietnamo vietą, Pietryčių Azijos perlą, o gal net aštuntąjį pasaulio stebuklą, žiūrint kokį informacijos šaltinį skaitysi. Halong įlanka yra priežastis, dėl kurios atsidūrėme šiaurės Vietname. Klimatas žiemos mėnesiais čia nelabai palankus viešnagėms – šalta, lietinga ir dažnai ūkanota. Būtent dėl oro šiai kalėdinei kelionei pasirinkome pietinį Vietnamą, bet vėliau aš visgi neatsispyriau pagundai ir įtraukiau į maršrutą Hanojų ir Halong įlanką, tikėdamasi, kad orų dievai mūsų pasigailės ir atsiųs gerą orą. Deja, nuo pat ryto lauke tvyro rūkas. Kai palikę lagaminus viešbutyje tik su rankiniu bagažu važiuojame taksi į oro uostą, aplink beveik nieko nesimato, viskas paskendę tirštame pilkame rūke. O mūsų juk laukia nepigus skrydis mažu lėktuvėliu iki Halong ir 15 minučių trukmės apžvalginis turas virš gražiosios įlankos. Bandome nusiteikti optimistiškai ir sakome sau, kad gal tas rūkas tik Hanojuje, o virš įlankos švies saulė? Oro uoste ilgai neužtrunkame ir dešimtą ryto jau sėdime 12-viečiame lėktuvėlyje. Kanadietis pilotas sako, kad matomumas virš įlankos nekoks, ją nugulę tiršti žemi debesys, bet yra šiek tiek vilties, kad kol mes atskrisime, jie prasisklaidys. Skrendame kiek daugiau nei pusvalandį, per tankius debesis, lėktuvą smarkiai krato, matomumas nulinis, nuotaika sparčiai krenta. Pagaliau pasiekiame įlanką, debesys labai trumpam prasisklaido, gal pusę minutės galime gėrėtis daugybe žalių salelių, o paskui viską vėl uždengia tirštas debesų pienas ir pilotas sako, kad apžvalginio skrydžio nebus, nes per daug pavojinga skristi žemai virš salų tokiomis oro sąlygomis. Tokiai skrydžio pabaigai jau buvome pasiruošę, bet vis tiek labai apmaudu – apžvalginis skrydis virš nuostabaus grožio įlankos turėjo tapti visos kelionės vinimi. Nepasisekė.
Dar po kelių minučių lėktuvėlis nusileidžia tiesiai į vandenį (ši dalis – labai įspūdinga) ir netrukus išlipame Tuan Chau uoste. „Welcome to winter in Vietnam“ (“Sveiki atvykę į žieminį Vietnamą”), ironiškai sako pilotas, žiūrėdamas į nusivylusius keleivių veidus. Galima pasikeisti skrydį į kitą dieną, bet mes tam jau neturėsime laiko, o ir kas žino, ar oras pasitaisys?
Einame ieškoti savojo kruizinio laivo, kuris šiandien ir rytoj mus plukdys po grąžiąją Halong įlanką. Pasirinkome kruizo variantą su nakvyne laive, kad nereikėtų skubėti ir galėtume pamatyti įlanką įvairioje šviesoje, skirtingu dienos metu. Laivas nedidelis, jame iš viso 6 kajutės, viena jų skirta įgulai. Keleivių dvylika – mudu su vyru, dvi poros kanadiečių ir dvi poros indų su vaikais. Kajutė jauki, nors ir nedidelė, bet yra visi patogumai ir netgi balkonas, kur galima bus sėdėti ir mėgautis vaizdais.
Apie pirmą popiet išplaukiame iš uosto. Oras vis dar prastas, rūkas nenori sklaidytis, tik trumpam išlenda saulė, o paskui įlanką vėl apgaubia pilkšva migla. Kol mes pietaujame (keturi patiekalai, daug žuvies ir jūros gėrybių), laivas plaukia vis giliau į įlanką. Pro šalį slenka ramus vanduo ir rūko apgaubtos aukštos uolos. Gražu ir beveik mistiška.
Jau pavakare priplaukiame Cat Ba nacionalinio parko pakraštį. Sustojame nedidelėje ramioje įlankoje, lipame į pripučiamą guminę valtį ir plaukiame iki nedidelės pašiūrės ant polių kitoje, mažesnėje, įlankoje. Laikas ekskursijai po Cat Ba – baidare arba valtele. Kanadiečiai renkasi baidares, mes gi norime pafotografuoti, tad lipame į valtį kartu su indais. Lėtai plaukiame per žaliai švytintį vandenį, tyliai pliaukši irklai, iš visų pusių mus supa aukštos žalios sienos. Kelis kartus plaukiame po žemai virš vandens kabančiomis uolomis – iš tolo atrodo, kad praplaukti nėra kur, bet iš tiesų erdvės daugiau negu gana, net pasilenkti nereikia.
Grįžus po ekskursijos, gidas mums surengia kulinarinę valandėlę – pademonstruoja, kaip pagaminti vietnamietiškus suktinukus (spring rolls). Šis daug kur Pietryčių Azijoje sutinkamas patiekalas kažkada buvo gaminamas tik pavasarį, todėl ir gavo tokį vardą, “pavasario suktinukai”. Suktinukai būna dviejų rūšių – švieži arba virti aliejuje. Šviežių suktinukų gamybos procesas nesudėtingas – įdaras (daržovės, žalumynai, plius mėsa, žuvis ar jūros gėrybės) suvyniojamas į vandenyje pavilgytą ryžių popieriaus lakštą, tvirtai užlankstomi kraštai, ir viskas – jau galima valgyti. Pamėginame ir mes pagaminti po suktinuką, o paskui draugiškai suvartojame savo kūrinius. Dar visi gauname po taurelę ryžių vyno, fermentuoto kokoso kevale (netikėtai skanu, ypač kokoso poskonis pabaigoje) ir parepetuojame vietnamietišką tostą – žodžius, aišku, iškart pamirštame, bet dar prisimenu, kad šaukti reikia labai garsiai ir visiems kartu, ir tik tada, kai pasiektas reikiamas decibelų kiekis, jau galima gerti.
Vakarienė vėl keturių patiekalų, ir vėl vien tik žuvis ir jūros gėrybės. O aš tai jų nemėgstu… pati negaliu patikėti, kad valgau, bet o ką daryti? Nemandagu gi viską palikti.
Nakčiai sustojame mažoje įlankoje. Netoliese prisišvartavę dar keli laivai, vandenyje atsisipindi jų šviesos, iš kažkur sklinda negarsi muzika. Įsitaisome viršutiniame denyje su vyno taurėmis ir ilgai vakarojame su kanadiečių pora, David ir Angela. Jie jau 10 metų gyvena Izraelyje ir vis pasakoja mums, kokia tai graži šalis ir kad labai verta ją aplankyti, net siūlosi gidais pabūti, jei atvažiuotume. Grįžę į kajutę, dar pasėdime savajame balkone, aptariame dienos įspūdžius. Planuodama kelionę šiek tiek abejojau, ar verta imti kruizą su nakvyne, bet dabar, šiltos tropikų nakties tyloje, labai džiaugiuosi savo pasirinkimu.
Kito ryto programa prasideda šeštą ryto, tai chi pamoka. Mes ją, žinoma, pramiegame. Pusę septynių – lengvi pusryčiai, o septintą jau sėdime mažame laivelyje – plauksime į gretimą užutėkį apžiūrėti Sung Sot olos. Halong įlankoje yra tūkstančiai įvairaus dydžio salų, dauguma jų yra tiesiog vientisos stačiai iš vandens kylančios uolos, dažnai be jokios pakrantės, kurioje būtų galima išlipti. Bon Ho sala, kurioje yra Sung Sot ola – viena iš didesnių įlankos salų. Įėjimas į Sung Sot – aukštai ant uolų, iki jo veda daugiau nei šimtas akmeninių laiptelių. Ola labai populiari, kasdien ją aplanko tūkstančiai turistų, ir mūsų gidas ragina mus paskubėti, kad galėtume išplaukti kuo anksčiau ir vieni pirmųjų atsidurti prie įėjimo. Planas pavyksta – eilėje esame pirmieji ir nusipirkę bilietus turime dar beveik pusvalandį palaukti, kol ola bus atidaryta. Per tą pusvalandį už mūsų nusidriekia didžiulė eilė – dauguma vėliau atvykusių nebetelpa mažame plotelyje prie laiptų ir turi stovėti ant medinio tiltuko, šalia kurio švartuojasi į salą atplaukę laiveliai.
Sung Sot ola, dar vadinama Amazing Cave arba Surprise Cave, yra viena didžiausių olų Halong įlankoje, jos plotas – apie 10 tūkst. kvadratinių metrų. Turistams prieinama tik nedidelė olos dalis, ją galima apžiūrėti nuo maždaug kilometro ilgio tako. Olos erdvės ryškiai apšviestos įvairių spalvų lempomis – mano skoniui net per daug tų spalvų ir šviesų, bet ola tikrai įspūdinga. Mūsų gidas su entuziazmu pasakoja apie įvairius olos objektus, o pabaigoje sako norintis, kad Vietnamą prisimintume ne kaip šalį, kurioje vyko žiaurus pilietinis karas, o kaip gražios gamtos ir draugiškų žmonių kraštą.
Grįžę į laivą, gauname sočius antruosius pusryčius, o laivas tuo metu kelia inkarą ir suka atgal link Tuan Chau uosto. Likus gal pusvalandžiui iki kruizo pabaigos, oras staiga pasitaiso – pro debesis išlenda saulė, rūkas išsisklaido, matomumas smarkiai pagerėja, temperatūra pakyla gal dešimčia laipsnių, net prireikia akinių nuo saulės ir kepurės galvai pridengti. Stovime viršutiniame denyje, grožimės saulėje švytinčia smaragdine įlanka, fotografuojame, džiaugiamės, kad nors pabaigoje teko pamatyti visą šios vietos grožį, o aš vis pagaunu save galvojant – na kodėl nesuplanavau kelionės į įlanką viena diena vėliau?? Šįryt ir apžvalginis turas lėktuvu būtų pavykęs, ir baidarėmis būtume paplaukioję po saulės nušviestą vandenį. Bet, kaip sako patarlė, jei iš anksto žinotum, kur nugriūsi, tai ir pagalvę pasidėtum…
Šiek tiek prieš vidurdienį grįžtame į uostą, kur mūsų jau laukia mini autobusiukas, parvešiantis į Hanojų. Kelionė užtrunka daugiau nei tris valandas (o vakar lėktuvėliu per 40 min atskridome), bet oras gražus, pasidairyti pakeliui yra į ką, tad kelias neprailgsta. Grįžtame į tą patį viešbutį – ten buvome palikę ir savo lagaminus, nes į mažąjį lėktuvėlį buvo galima imti tik rankinį bagažą. Hanojuje turėsime dar vieną pilną dieną rytoj, bet nieko nesame suplanavę, ką per ją būtų galima nuveikti. Ruošdamasi kelionei buvau tik pasižymėjusi keletą turų netoliese. Bet kai užeiname pasiteirauti į viešbučio fojė esančią kelionių agentūrą, maloni darbuotoja pasiūlo privatų visos dienos turą į Ninh Binh provinciją. Programoje – šventykla karstinės kalvos viršūnėje, plaukimas tradiciniu laiveliu – sampan, senosios Vietnamo sostinės Hoa Lu šventyklos. Kelias tolokas, daugiau nei 2 valandos į vieną pusę, bet susigundome galimybe pamatyti dar vieną Vietnamo kampelį ir užsisakome šį turą.
Likusias popietės valandas praleidžiame jaukiame viešbučio sode, o temstant vėl išsiruošiame į Hanojų. Pasivaikščiodami apeiname Hoan Kiem ežerą. Pakrantėje, kaip ir aną vakarą, pilna žmonių šurmulio, iš tolo šviečia ryškiai raudonas į šventyklos salą vedantis tiltelis, ramiame vandenyje atsispindi mažutėje salelėje stovintis Vėžlio bokštas ir miesto žiburiai kitame krante.
Vakarienei pasirenkame kitų keliautojų labai gerai įvertintą Madam Yen restoraną senamiestyje. Nenusiviliame – viskas labai labai skanu!
Po vakarienės dar ilgai vaikštome po naktinį Hanojų. Šį antrąjį vakarą mums čia daug labiau patinka, visai nebetrukdo chaosas ir triukšmas, jaučiamės jau beveik savi šiame spalvingame mieste.
Kitas rytas išaušta lietingas ir ūkanotas. Viešbučio sodo takai drėgni – naktį lijo. Dangus žemas ir pilkas. Devintą valandą atvažiuoja mūsų gidas – laikas pradėti kelionę į Ninh Binh. Važiuojame ilgai, oras nesitaiso, artėjant prie Ninh Binh dar ir lynoti pradeda. Pagaliau pasiekiame Tam Coc miestelį. Jo pakraštyje – Bich Dong šventykla. Iš tiesų tai yra kelių šventyklų kompleksas, jos pastatytos ant kalno šlaito įvairiame aukštyje. Pamažu kopiame aukštyn, pakeliui aplankydami visas šventyklas. Nuo kalno viršūnės gražią dieną turėtų atsiverti puikus vaizdas į apylinkes. Šiandien, deja, labai apniukę, matomumas prastas, tai iki paties viršaus net nelipame – nėra prasmės. Jau vėliau sužinojome, kad visai netoli yra kita šventykla, nuo kurios atsiveria daug įspūdingesni vaizdai, net ir tokią miglotą apniukusią dieną kaip šiandien. Dar kartą įsitikiname, kad neplanuoti paskutinės minutės turai ne visada yra gerai, nes pamatai tai, ką tau siūlo agentūra, o ne tai, ką pats būtum norėjęs pamatyti.
Kitas šios dienos programos punktas – plaukiojimas tradicine medine valtele, sampan. Irkluotoja, pagyvenusi vietnamietė, pasitinka mus plačia šypsena ir gestais rodo lipti į valtį. Angliškai ji moka tik kelis žodžius, ir dar kelis prancūziškai. Gidas lieka ant kranto, o mes plaukiame tolyn ramia lėta upe, tarp žalių Ninh Binh kalvų. Gaila, kad diena tokia pilka ir apniukusi – jei šviestų saulė, ta visų smaragdo atspalvių žaluma turėtų atrodyti tikrai nuostabiai. Dabar gi belieka mėgautis mus supančia tyla ir ramybe. Plaukiame lėtai, aplink visiškai tuščia, tik dar kelios valtelės matosi tolumoje, tyloje girdisi tik irklų pliaukšėjimas. Moteris irkluoja pakaitomis rankomis ir kojomis, ir mūsų nuostabai kojomis jai gaunasi beveik greičiau.
Įdomiausia plaukimo dalis – požeminės olos. Iš tiesų jos ne požeminės, tik įspūdis toks, lyg būtum po žeme. Olos lubos vietomis labai žemos, tenka smarkiai pasilenkti, kad nesusimuštum galvos. Tamsu nors į akį durk, iš visų pusių aplink stūkso įvairiausių formų uolienos. Tolumoje spingsi pamažu didėjantis šviesos ruožas – artėjame prie išėjimo.
Plaukiame beveik valandą, kol pasiekiame upės pabaigą. Taip taip, ji staiga ima ir pasibaigia – kai išlendame iš antrosios požeminės olos, iš upės telikęs nedidelis ramus užutėkis, iš trijų pusių apsuptas vešlios džiunglių žalumos. Čia mūsų irkluotoja sustabdo valtį ir iš po sėdynės išsitraukia drobinį maišelį. Ojojoj… atėjo laikas privalomiems suvenyrams! Išsirenkame austą vilnonę piniginę ir magnetuką. Kainą moteris parodo pirštais, mes tokiu pat būdu dėl formos šiek tiek nusiderame. Labai patenkinta, ji susideda pinigus ir likusius suvenyrus, tada gestais rodo mums pasidėti pirkinį į kuprinę. Paskui prideda pirštą prie lūpų – suprask, negalima sakyti gidui, kad kažką iš jos pirkome. Ko gero, klestinčio komunizmo šalyje kreivai žiūrima į tokį uždarbiavimą?
Įgudusiais judesiais moteris vėl įplukdo valtelę į siaurą požeminės olos praėjimą. Ir vėl aplink beveik aklina tamsa, akmeninės erdvės aidu atkartojamas irklų pliaukšėjimas ir iš visų pusių besigrūdančios uolos. Truputį nejauku, bet labai įspūdinga!
Įveikę požemines olas, neskubėdami plaukiame atgal į prieplauką. Upės vanduo lygus kaip veidrodis, jame atsispindi pilkas dangus ir žalios kalvos.
Du vyrai pakrantėje bando suginti vandenin kelis vandens buivolus. Buivolai kažkodėl visai nepageidauja palikti kranto, vienam iš vyrų tenka juos stumte stumti. O mes įsivaizdavome, kad vandens buivolai mėgsta būti vandenyje!
Paskutinis šios dienos sustojimas – Hoa Lu citadelės griuvėsiai. Kažkada čia buvo Vietnamo sostinė, bet iki šių dienų išliko tik kelios imperatoriaus garbei pastatytos šventyklos.
Hoa Lu šventyklas iš visų pusių supa karstinės kalvos, kuriomis garsėja Ninh Binh regionas. Gražesnę dieną tikrai kiltų pagunda palaipioti tomis keteromis ir pasigrožėti vaizdais nuo viršaus.
Jau beveik temsta, kai pagaliau vėl pasiekiame Hanojaus centrą. Prašome gido, kad išleistų mus prie Hoan Kiem ežero – mūsų viešbutis yra kiek toliau nuo centro, neverta iki jo važiuoti, nes jau beveik vakarienės metas. Tradiciškai apeiname ežerą, skaniai pavakarieniaujame Cau Go restorane, pasivaikštome po moderniają miesto centro dalį. Net šiek tiek gaila, kad tai jau paskutinis mūsų vakaras Hanojuje…
Ir vėl nauja diena, ir vėl nauji nuotykiai. Šiandien paliksime Hanojų ir keliausime toliau. Rytas, kaip tyčia, išaušta saulėtas ir šiltas. Oras tikrai iš mūsų tyčiojasi! Po pusryčių aš įsitaisau su knyga viebučio sode, vyras gi išeina pasivaikščioti ežero pakrante iki netolimos šventyklos.
Jau beveik vidurdienį išsiregistruojame iš viešbučio ir važiuojame į oro uostą. Laikas grįžti į pietinį Vietnamą – per šias kelias dienas jau pasiilgome saulės ir šilumos!