Juodkalnija. VI dalis: nuo Cetinje iki Perast


Rytas išaušta toks pat apniukęs ir dvelkiantis lietum, kaip ir vakar, bet apie dešimtą debesys kiek prasisklaido ir jau nebekabo kaip pilka užuolaida virš kalnų ir jūros. Nusprendžiam rizikuoti ir važiuoti į kalnus.

Maždaug po valandos siauru, vingiuotu ir vaizdingu keliu pasiekiam Cetinje. Sunku patikėti, kad kažkada tai buvo šalies sostinė. Šių dienų Cetinje – ramus, neišvaizdus, kiek apsnūdęs ir rodos niekuo neypatingas provincijos miestelis, bet vis dėlto turintis kažkokio savito jaukumo.

Cetinje, the old capital of Montenegro

Cetinje

Cetinje

04-IMG_0643

05-IMGN2362

06-IMG_0645

07-IMG_0659

Cetinje

Miestelio pakraštyje įsikūręs Cetinje vienuolynas. Į vidų užeiti galima, bet fotografuoti griežtai draudžiama. Cerkvėje rūstaus veido popas išklausinėja mane, iš kur esu, išgirdęs, kad iš Lietuvos, dar pasitikslina, ar katalikė, ir griežtai primena, kad fotografuoti draudžiama. Aš ir nesiruošiu, nors fotoaparatas kabo ant peties. Tamsioje nišoje kiemo kampe dega žvakelės – atskiri padėkliukai gyviesiems ir mirusiems. Žmonių nedaug, bet už vienuolyno sienų jau klega artėjanti turistų grupė. Mums gi metas judėti toliau.

Cetinje Monastery

10-IMG_0651

O štai taip Cetinje atrodo nuo netoliese esančio kalniuko. (Įvarėm baimės ožių bandai, kai netikėtai stabtelėjom kelkraštyje.)

Cetinje

12-IMG_0665

Artėjam prie Lovčen. Oras vis dar nedžiugina, dangus apniukęs ir pilkas – nežinia, ar bus vaizdų nuo mauzoliejaus…

13-IMG_0669

14-IMG_0674

Kelias į Lovčen status ir vingiuotas, o prieš mus važiuojančios mašinos vairuotojas matyt nelabai turi patyrimo vairuoti kalnuose – stabdo kiekviename posūkyje, šliaužia vėžlio greičiu, porąkart “užgęsta”, rodos, visai lygioj vietoj. Vyras burba, nes aplenkti nėra kaip, ir sako, gal olandai ten važiuoja, kad taip nepratę prie kalnų keliukų. Aš juokais sakau, o gal lietuviai? Pagaliau pasitaiko platesnis kelio ruožas, aplenkiame lėtąjį ekipažą ir jau normaliu greičiu važiuojam toliau. Pasiekę Lovčen, pastatom mašiną apytuštėje aikštelėje, traukiam iš bagažinės striukes, aunamės žygio batus (su basutėm čia per vėsu) ir stačiais laiptais kylam link tunelio, vedančio į mauzoliejų kalno viršūnėje. Tuo tarpu ir ta lėtoji mašina pasiekia aikštelę. Iš jos išlipa pagyvenęs vyriškis ir į aikštelės darbuotojo klausimą „Iš kur jūs?“ atsako: „Lietuva, Sabonis“. Pasirodo, pataikiau atspėti!

15-IMG_0676

16-IMGN2371

Štai čia matosi dalis keliuko. Status, nesiginčiju…

17-IMGN2372

Į Lovčen viršūnę veda ilgi statūs laiptai. Nuobodoka jais lipti, juolab vaizdų jokių. Man labiau patiktų atviri laiptai, bet matyt buvo kažkokia priežastis pastatyti būtent uždarą tunelį.

Lovcen

Galiausiai išnyrame iš tunelio jau kalno viršūnėje. Kitoje keteros pusėje – Njegoš mauzoliejus, už jo – apžvalgos aikštelė. Už įėjimą reikia susimokėti. Sargas klausia, kokia kalba norim informacijos: angliškai, vokiškai, rusiškai? Aš sakau: angliškai, vyras atitaria: rusiškai! Žmogelis su nuostaba mus nužvelgia ir paaiškina juodkalnietiškai, ką čia galima pamatyti, o lankstinuką visgi gaunam anglišką.

19-IMG_0693

20-IMGN2379

21-IMGN2381

Mauzoliejuj ilgai neužtrunkam, ir netrukus jau žygiuojam link apžvalgos aikštelės.

22-IMG_0728

23-IMG_0696

24-IMG_0691

25-IMG_0701

26-IMGN2388

Gražią saulėtą dieną čia būtų tikrai puiku – šiandien, deja, aplink vyrauja pilka spalva, horizontas apsitraukęs rūku, matomumas prastas. Bet vis tiek įspūdinga. Net ir Kotoro įlankos gabaliukas matosi, ir Skadar ežeras kitoje pusėje. Po aikštelę plaikstosi rusų šeimyna, visaip vieni kitiems pozuoja, darosi nuotraukas įvairiais kampais, žentas mėgina įkalbėti uošvę atsisėsti ant akmeninės tvorelės, toji dievagojasi, kad numirs iš baimės, bet pagaliau ryžtasi, įtemptai šypsosi į fotoaparatą ir paskui sako, kad labai baisu buvo, bet ko nepadarysi dėl gero kadro. Jiems išėjus, liekam vieni, apsupti kalnų tylos ir padūmavusių tolių.

27-IMGN2385

30-IMG_0715

29-IMG_0730

31-IMG_0720

Lovcen

33-IMGN2390

Lovcen viewpoint

Nuo Lovčen sukam į Njeguši kaimą. Jau laikas pietauti, taigi tikimės ten ką nors rasti. Kelias į Njeguši labai gražus, netrukus pamatome ir pirmuosius Kotoro įlankos vaizdus.

35-IMGN2392

36-IMG_0741

37-IMGN2393

Views from Lovcen-Kotor road

Nedidelis Njeguši kaimelis įsikūręs žaliame slėnyje tarp aukštų kalnų. Pagrindinėje aikštėje yra kelios kavinės (konobos), veikia suvenyrų ir maisto produktų (kumpio, medaus, sūrio) turgelis. Dideliame parkinge išsirikiavę gal 15 džipų. Visur pakrantėje matėme jeep safari reklamas, bet nei nepagalvojom, kad tie džipai važiuoja ne po vieną, o karavanais. O gal tiesiog didelė grupė išsiruošė į ekskursiją džipais ir sustojo Njeguši papietauti. Einam pietauti ir mes, į aikštės pakraštyje stovinčią konobą. Viduje labai jauku, ir netikėtai daug lankytojų (kaip vėliau paaiškėja, tai tų pačių aikštėje stovinčių džipų keleiviai). Užsisakome pršut kumpio, ožkos sūrio, naminės baltos duonos. Sotu ir labai skanu.

40-IMG_0756

41-IMGN2395

Pavalgę pereinam turgelį. Aš nusiperku baltą vąšeliu nertą vasarinę skraistę (ketinau tik pasižiūrėti, bet moteriškė pasitaikė gudri, iškart užmetė tą skraistę man ant pečių, o kai pamačiau, kaip gražiai ji krenta, tai jau kaip ir nebuvo priežasties nebepirkti), paskui dar prigriebiam medaus ir sūrio. Atlikę turistinę pareigą, judam toliau. Netrukus pasiekiam garsųjį Kotor-Lovčen serpantinų kelią, stačiu kalno šlaitu vingiuojantį žemyn link įlankos. Kelyje daugiau nei dvidešimt seprantinų, ir kiekvienas posūkis pažymėtas skaičiuku, kad nereiktų patiems tų serpantinų skaičiuoti. Gražiausi vaizdai – pačiam viršuj. Šia prasme turbūt geriau kilti tuo keliu nuo Kotor į Lovčen, nes važiuojant žemyn iškart pamatai patį gražumą, o toliau jau kartojasi daugmaž tas pats, ir vis mažiau įspūdinga. Bet pravažiuoti tikrai verta, nesvarbu, kuria kryptimi, nes vaizdai labai gražūs, kad ir besikartojantys.

42-IMG_0763

43-IMG_0768

44-IMG_0773

45-IMG_0776

47-IMG_0786

Debesys kabo taip žemai virš jūros ir kalnų, atrodo, ištiesi ranką ir pasieksi juos…

Lovcen-Kotor road

49-IMG_0788

50-IMG_0793

51-IMG_0794

Visai nebaisus tas serpantinų kelias – ir aptvertas, ir gerokai platesnis nei kai kurie kalnų keliukai, kuriais teko važiuoti Juodkalnijoje.

52-IMG_0798

54-IMG_0802

Na štai, jau beveik nusileidome.

55-IMG_0804

57-IMG_0808

58-IMG_0810

Greičiau nei tikėjomės pasiekiam Kotorą. Čia gerokai šilčiau ir daugiau saulės nei kalnuose. Kotore nestojam, sukam link Perast – vakar ten nespėjom, tai šiandien bus proga.

59-IMG_0816

Perast – labai mielas ir jaukus nedidelis miestukas. Viena ilga gatvė pačioje įlankos pakrantėje, pora mažų gatvelių už jos, ir daugybė laiptukų, vedančių stačiais kalno šlaitais aukštyn, į nuo turistų akių pasislėpusią miestelio dalį. Turistų labai nedaug – jau vakaras, visi išsivažinėjo kas sau. Vietiniai kas kelis žingsnius siūlo „taksi“ į netoliese įlankoje esančią salą su vieniša koplytėle, bet mus apėmęs lengvas tingulys, be to, jau vėsu, ir beveik temsta – tiek to. Verčiau pasivaikštom pakrante ir pasigėrim vakaro ramybe apsigaubusia įlanka.

Perast

61-IMG_0878

62-IMGN2404

63-IMG_0831

64-IMG_0845

65-IMG_0848

66-IMG_0852

67-IMG_0856

Atgal grįžtam kiek toliau nuo pakrantės pasislėpusiomis siauromis gatvelėmis. Čia irgi tvyro jauki vakaro ramybė. Praeinam keletą svečių namų, pasižiūrim į balkonėliuose sėdinčius turistus ir pagalvojam, kad visai neblogai būtų buvę čia kur nors apsistoti. Kita vertus, savo apartamentais irgi negalim skųstis, tad staiga užėjęs lengvo pavydo priepuolis taip pat staiga ir praeina.

68-IMG_0879

69-IMG_0850

70-IMG_0839

71-IMG_0851

72-IMG_0855

73-IMG_0869

74-IMG_0868

75-IMGN2410

76-IMG_0873

Perast

Vakarieniauti ketinom Kotore arba Budvoje, bet pasivaikščioję po Perast taip aptingstame, kad nebenorime nei galvoti apie vakarienės paieškas. Pakeliui stabtelime užsipirkti maisto supermarkete netoli Tivat, ir ramiai pavakarieniaujame savo apartamentuose: caprese salotos, gnocchi su grietinės padažu ir vietinis baltasis vynas. Paskui dar ilgokai vakarojame terasoje, kol šaltas nakties vėjas pagaliau pargena mus vidun.

Sunset over Budva bay

One thought on “Juodkalnija. VI dalis: nuo Cetinje iki Perast

  1. Kokios nuostabios nuotraukos!tadien, kai lankemes mes,buvo labai sauleta,turbut pirma karta gyvenime kelioneje nesinorejo tokios giedros dienos!tiesa,kelias link Kotoro- ispudingas-“Kotoro kopecios” 🙂

Leave a Reply to Juditar Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website