2010-ųjų metų kalėdinėms atostogoms mudviems su vyru norėjosi kažko egzotiško, bet ne per daug toli nuo Europos (juk atostogų – tik savaitė) ir kiek įmanoma pigiau (visi juk žinome, kad kalėdinių atostogų metu viskas pabrangsta bent dvigubai – ir bilietai, ir viešbučiai, ir ekskursijos). Pagaliau apsistojome ties pietų Tunisu. Pasirinkome 7 dienų fly&drive kelionę per kelionių agentūrą TUI. Į kelionės paketą įėjo lėktuvo bilietai, mašinos nuoma, viešbučiai su įskaičiuotais pusryčiais ir vakariene. Visa kita – mūsų reikalas, keliausime savarankiškai, nors ir iš anksto suplanuotu maršrutu: Djerba sala – Tataouine – Matmata – Tozeur – Douz – Kebili – Gabes – Djerba. Penkios dienos pažintinės kelionės ir 2 dienos poilsiui Djerba saloje.

Tunisas man labai labai patiko, net labiau nei tikėjausi. Įdomus ir egzotiškas kraštas, ir savaip labai gražus, nors žalumos beveik nėra, aplink tik vulkaniniai kalnai ir dykuma. Ir palmių giraitės retose oazėse. Pamatėm per tas kelias dienas gana daug – begalines žvyruotas lygumas, apleistas grūdų saugyklas ir kaimus, atšiaurius kalnus be jokios augmenijos, pusiau išdžiūvusį didžiulį druskos ežerą, dykumą su bekraštėmis smėlio kopomis, palmių giraites, balto smėlio paplūdimius. Net nemaniau, kad tiek įvairovės bus. Pagrindiniai keliai geri, net ir nelabai duobėti, eismo nedaug, tad kelionės iš vietos į vietą neprailgdavo, nors kasdien nuvažiuodavom apie 150-200 km, o kartais ir daugiau. Oras buvo geras, tik šaltokas, ypač rytais ir nusileidus saulei stipriai atšaldavo, būdavo tik 5-7 laipsniai, žodžiu, švelni žiema. Bet tai buvo vienintelis kelionės minusas.

Taigi, pradėkime kelionę. Vėlai vakare atskridom į Djerba, pasiėmėm mašiną, šiaip ne taip suradom viešbutį (navigacija grybavo, su beveik tuščiu baku gautos mašinos prietaisų skydelyje jau degė raudona kuro lemputė, tad galiausiai teko tartis su taksistu Houmt miestelyje, kad jis mums parodytų kelią), pernakvojom šaltame ir triukšmingame viešbutyje, o kitą rytą anksti išsiruošėm į kelią.

Pirmoji diena. Djerba – Tataouine

Išvažiavome vos prašvitus. Romėnų kažkada supiltu keliu persikėlėme per įlanką į žemyną. Kitoje pusėje mus pasitiko įlankos vandeny besisupantys rausvieji flamingai.

Pakeliui į Tatouine sustojame Medenine mieste. Tai buvo didžiausias mūsų pravažiuotas miestas, išskyrus Gabes (dauguma kitų nusipelno nebent miestelio vardo), gyvenimas ten virte virė, bet turistų nebuvo visiškai – mes buvome vieninteliai baltaodžiai. Bet nesijautėm nesaugūs, juolab niekas per daug nekreipė į mus dėmesio, na gal tik kartais smalsių žvilgsnių sulaukdavom. O pirmoji mums už akių užkliuvusi atrakcija – išdžiūvusioje upės vagoje įsikūręs maisto produktų turgus, kuriame virte virė prekyba.

Atkreipkite dėmesį į plytų spalvos vilnonį apsiaustą, į kurį susisupęs vyriškis  nuotraukoje. Tokių apsiaustų paskui dar labai daug matėm (buvo šalta), ir jie labai universalūs – norint galima nuo galvos iki kojų susivynioti, kad tik nosis kyšotų.

Pažiopsoję į turgų, patraukėme ieškoti ksar – senovinės grūdų ir kitų prekių saugyklos, kažkada pastatytos berberų pirklių. Praėjome pagrindinę miesto aikštę – kaip ir kituose aplankytuose Tuniso miesteliuose, ją puošia didžiulė įmantri skulptūra.

Ksar surasti mums padėjo vietinis vaikinukas. Tiesa, jis kalbėjo tik prancūziškai (tai viena iš dviejų oficialių Tuniso kalbų), o mūsų prancūzų kalbos žinios labai silpnos, bet susikalbėjom šiaip ne taip, ir jis mus nuvedė iki didžiausio išlikusio ksar. Grūdai ten jau seniai nebesaugomi, ir niekas nebegyvena virš sandėlių įrengtuose būstuose – dabar ksar labirinte įsikūrę suvenyrų parduotuvėlės. Jų savininkai, beje, stebėtinai neįkyrūs (bent jau po Egipto ir Indijos).

Prie įėjimo į ksar tiesiai ant žemės išdėliota spalvinga berberų keramika.

Pasivaikščiojus po miestą, aš užsimaniau kavos. Čia ir susidūrėme su kultūriniais skirtumais. Kavinėse visur sėdėjo tik vyrai, moters nebuvo nei vienos. Susiradom staliuką vienos kavinės terasoje, užsisakėm kavos (mažulytis puodelis, “turkiškai” virta kava, labai stipri ir labai tiršta), paskui vyras nuėjo į vidų ieškoti tualeto. Aš likau viena. Pro šalį ėję du pagyvenę vyrai žvilgtelėjo, tada sustojo kaip įbesti, ir žiūrėjo į mane akis išpūtę, lyg negalėtų patikėti tuo, ką mato. Pagaliau jie nuėjo, bet aš pasijutau kiek nejaukiai. Paskui kelionių vadove perskaitėm, kad moterims kavinėse sėdėti leidžiama, bet tik lauke ir tik lydimoms vyriškio.

Pakelės vaizdai tarp Medenine ir Tataouine:

Netrukus privažiavome Tataouine ir savo viešbutį. Jis atrodė labai jaukiai – kalvos šlaite išsimėtę namukai, jaukus restoranas, viliojančiai atrodantis baseinas (nors maudytis būtų gerokai per šalta). Bet mes dar norėjome iki saulėlydžio apžiūrėti du apleistus kaimus kalvose netoli Tataouine, apie kuriuose skaitėme, kad jie yra labai įspūdingose vietose, puikūs vaizdai, o antrajame dar galima užkopti ir į pačią kalno (ir kaimo) viršūnę ir iš ten pasidairyti po aplinkinius kalnus. Taigi greitai papietavome viešbutyje ir patraukėme link pirmojo iš tų dviejų kalnų kaimelių – Chenini.

Seniausi pastatai šiame apleistame berberų kaime datuojami XII amžiumi. Grūdų saugyklose buvo laikomos aplinkiniuose slėniuose įsikūrusių kaimų maisto atsargos. Puiki kaimo pozicija kalvos viršūnėje padėdavo lengviau apsiginti nuo plėšikų. Dabar kaimas visiškai apleistas, viršutinėse gatvelėse netgi nesaugu vaikščioti, todėl priėjimas užtvertas. Bet po apatinius “aukštus” galima vaikštinėti laisvai.

Mečetė, sakoma, vis dar veikia, ją lanko aplinkinių kaimelių gyventojai:

Viena iš Chenini gatvelių:

Kalvos papėdėje aptikome ir suvenyrų parduotuvėlę – vėlgi, savininkas buvo stebėtinai neįkyrus.

Atsisveikiname su Chenini ir keliaujame link kito apleisto berberų kaimo – Douiret. Štai ir jis – išsibarstęs ant kalvos, visiškai susiliejęs su aplinka, tik mečetė baltuoja iš tolo. Aplink – atšiaurūs vulkaniniai kalnai.

Kopiam aukštyn pasidairyti.

Pusiau sugriuvusių namų skliautinės lubos padengtos arabiškais rašmenimis:

Kuo aukščiau kylam, tuo platesni vaizdai į slėnį:

Pačioje viršūnėje – tik griuvėsiai. Čia jau seniai niekas nebegyvena.

O saulėlydžio spalvos vis ryškesnės…

Tuo ir baigėsi pirmosios kelionės dienos aktyvioji dalis. Grįžę į viešbutį pavakarieniavom, paskui dar užsukom į barą, bet ten buvo šalta (viešbutis akivaizdžiai labiau pritaikytas vasaros sezonui – kaip ir beveik visi kiti viešbučiai šioje kelionėje), tad netrukus grįžom į savo kambarį – jis bent jau kažkiek šildomas. 

Antroji diena. Tataouine – Matmata

Kitą rytą prabudom anksti, iškišom nosį į lauką – o ten kvepia žiema! Taip keistai nesiderino tas skaidrus šaltukas su tropine augalija viešbučio sode. Po pusryčių pasukom link Matmata. Pakeliui dar norėjom aplankyti keletą vertų dėmesio vietų, todėl pasirinkome ne pagrindinį kelią tarp Tataouine ir Matmata, o daug įdomesnį kelią per kalnus. Nuvažiavom daugiau kilometrų, bet ir pamatėm daug daugiau.

Netikėtas reginys pakeliui – dinozaurų šeimyna ant kalno keteros.

Pirmasis mūsų šios dienos kelionės objektas – Ksar Kerachfa, nuošaliame slėnyje ant atšiaurios kalvos įsikūrusi apleista grūdų saugykla (ksar). Rasti ją buvo labai sudėtinga. Ilgai trankėmės duobėtais žvyrkeliais, kol privažiavome kažką panašaus į tai, ko ieškojome – bet ar tai iš tiesų buvo Kerachfa, ar tiesiog kažkuris kitas apleistas ksar, taip ir nesužinojom, nes paklausti nebuvo ko. Buvo aišku, kad apleistuose grūdų sandėliuose kažkas gyvena, nes pro praviras duris sklido maisto kvapai. Bet po kiemą vaikščiojo tik katė. Šiek tiek pasidairėm po ksar ir po apylinkes. Matosi iš čia toli, nes skardis, ant kurio įsikūręs ksar, aukštas ir status.

Keliaujam toliau. Kitas sustojimas – Ksar Jouamaa. Šį ksar buvo kur kas lengviau surasti negu Ksar Kerachfa, nes didžiulis pastatų kompleksas matosi iš toli.

Pagaliau žvyrkelis atvedė prie mums reikalingo posūkio. Kitoj kelio pusėj ganėsi smalsus asiliukas.

Einam pasidairyti po ksar. Tuo metu ten vyko statybos/restauracijos darbai. Mus pasitikęs ir po ksar teritoriją pavedžiojęs labai draugiškas tunisietis papasakojo, kad čia bus viešbutis, su patogiais kambariais, kurie bus įrengti buvusiuose sandėliuose, su restoranu, su šildomu baseinu… jis buvo pilnas entuziazmo, o aš pagalvojau, kad man ta vieta labiau patinka tokia, kokia yra dabar – apleista ir paslaptinga.

Palikę nuošalius ksar ir nesvetingas vėjuotas kalvas, nusileidome į slėnį ir užsukome į jaukų Metameur miestuką. Senojoje miestelio dalyje mus pasitiko po stogus besikarstantys ožiai.

Pagrindinė aikštė – vėlgi buvusi grūdų saugykla, o kas čia dabar yra, nelabai aišku. Miestelis tuščias, daugiau turistų nematyt – šiandien išvis jų nematėm nei vieno. Jautėmės, lyg vieni patys atradinėtume dar niekieno neatrastą egzotišką kraštą.

Apžiūrėję aikštę, prisėdome šalia esančios kavinukės terasoje pasišildyti saulutėje ir išgerti kavos. Kava ir arbata pas juos, beje, gaminama ir vartojama visai kitaip nei Europoje. Kava dažniausiai turkiška, labai tiršta ir labai stipri, arbata – irgi labai stiprus arbatos, mėtų lapų ir cukraus mišinys, patiekiamas labai mažoje stiklinėje. Paskanauti, o ne atsigerti.

Toliau važiuojam per kalnus, bet slėniuose jau daugėja gyvenviečių – negi vėl artėjam prie civilizacijos?

Privažiuojam Toujane miestelį, išsibarsčiusį gilaus slėnio stačiuose šlaituose – tas slėnis miestelį tarsi padalijęs per pusę.

Miestelyje neketinom sustoti, bet visai šalia kelio buvo reklamuojamas tradicinis berberų būstas, kurio kambariai iškirsti tiesiog kalno šlaite (uoliena ten gana minkšta) ir jų visų durys išeina į kiemą, nuo kelio atskirtą aukšta moline tvora. Tokių būstų paskui matėm dar daug, į juos galima užeiti, pasidairyti ir išeinant palikti keletą dinarų – ten gyvenantiems žmonėms tai yra papildomas (o kartais, sako, ir vienintelis) pajamų šaltinis. O “reklama” šiuo atveju buvo prieš to būsto molinę sieną pakelėj stovintis vaikinukas, mojantis pravažiuojančioms mašinoms ir kviečiantis užsukti pas juos.

Įėjus pro duris į kiemą, ten mus pasitiko ant molinio grindinio išmėtyti kilimai ir palei sieną sudėlioti įvairiausi rakandai. Viename iš kambarėlių įrengta nedidukė kavinė, mums irgi buvo pasiūlyta kavos ar arbatos, bet kadangi tik ką kavinomės Metameur, mandagiai atsisakėm.

Kitoje kelio pusėje buvo išsirikiavusi ištisa virtinė kilimų parduotuvių – tas regionas, pasirodo, garsėja savo vilnoniais kilimais. Bet mums kilimų nereikėjo, tai tik iš tolo pasidairėm. Ar matote nuotraukos gilumoje prie ugnies besišildančias figūras? Dauguma namų neturi jokio šildymo, tad ypač vakarais dažnai tekdavo matyti tokius vaizdus – lauke prie durų sukurta ugnis kokiam didesniam skardiniam inde ir prie jos besišildantys žmonės.

Važiuojam toliau. Ir vėl aplink driekiasi mėnulio peizažas… bet aš galėčiau į jį žiūrėti ir žiūrėti.

Štai pagaliau ir Matmata. Tai labai mažas kaimelis, garsėjantis savo neįprastais požeminiais namais – uoliena ten minkšta, taigi tiesiog išrausiama didelė duobė, kuri tarnauja kaip kiemas, o paskui aplink tą kiemą išrausiama keletas ar net ir keliolika kambarių (jei duobė gilesnė, tai net ir keliaaukštis būstas gaunasi). Sakoma, kad pirmieji “namai duobėse” atsirado dar Romos imperijos laikais, kuomet romėnai pasiuntė kitą gentį užkariauti ir išnaikinti vietinius gyventojus. Vietiniai paliko savo namus ir pasislėpė tuose požeminiuose būstuose, o paskui ir užpuolikus sėkmingai išvijo – anie nebedrįso sugrįžti, nes pasklido legenda apie iš po žemių išlendančius monstrus. Ir dar kažkur skaičiau, kad netgi oficiali Tuniso valdžia nieko nežinojo apie šį neįprastą gyvenimo būdą iki 1967-ųjų. Dabar gi tai yra viena iš pagrindinių pietų Tuniso atrakcijų. Be to, čia buvo nufilmuota nemažai filmų.

Luke Skywalker iš “Žvaigždžių karų” irgi buvo kilęs iš Matmata – t.y. būtent čia buvo jo planeta, o štai čia – jo namai.

Dalis Matmata požeminiuose namuose gyvenančių šeimų verčiasi iš turistų – kviečia juos pas save, aprodo namus, vaišina arbata, surengia kokį “dailiųjų amatų” spektaklį. Visa tai, žinoma, už mokestį. Žmonės tiesiog vaikšto po gatves ir vos užmatę turistą, siūlo užeiti į jų namus. Bet yra ir tokių, kurie nieko nenori girdėti apie turistus, nenori, kad į jų namus iš viršaus žiopsotų svetimi žmonės, ir dėl to net yra apsitvėrę savo duobes spygliuotom vielom. Tiesą sakant, aš juos suprantu.

Na o mes pasirinkom aplankyti vietinį muziejų – tai lygiai toks pats tradicinis namas duobėje, tik jame niekas negyvena.

Miegamasis:

Virtuvė:

Svetainė:

Vestuvių ceremonijos imitacija:

Šitos skaros tiesiog negalėjau nenufotografuoti – kažkada mano mama lygiai tokią turėjo.

Apžiūrėję muziejų, pasijutom alkani, taigi patraukėm į gatvelę už mečetės, kur matėm keletą restoranėlių. Viename iš jų pirmą kartą paragavau garsiojo tunisietiško skanėsto – bric a l’oeuf, taukuose virtos traškios tešlos bandelės, įdarytos kiaušiniu, sūriu ir dar kaži kuo. Buvo labai skanu.

Dar kiek pasivaikštome po vakaro saulės nušviestą miestelį ir grįžtame į viešbutį – vakarienės ir ilsėtis.

Trečioji diena. Matmata – Tozeur

Po sočių pusryčių viešbučio kavinėje atsisveikinome su Matmata ir pasukome link dykumos ir jos sostinės Tozeur. Kelias bus netrumpas, šiandien teks nuvažiuoti apie 200 kilometrų.

Pakeliui keliose vietose galima sustoti ir apžiūrėti tradicinę berberų sodybą, bet mes nesusigundėm, tik pro šalį pravažiuodami pasižiūrėjom.

Netrukus vis dėlto nuklydom nuo savo maršruto (kaip visada!) ir nusprendėm apžiūrėti kalnų slėnyje įsikūrusį Zraoua kaimelį. Iki jo centro nepriėjom, jau nepamenu, kodėl, bet tose gatvelėse, kurias apėjom, nebuvo nei gyvos dvasios – išskyrus viename kieme pririštą asiliuką. Tuščia ir tylu. Namai nuo gatvės atskirti aukštomis molio sienomis, jose įtaisytos durys – be jokių plyšelių, į kiemą niekaip nepasižiūrėsi.

Dar vienas Tuniso fenomenas – požeminė mečetė. Iš žemės kyšo tik kupolas, o pati mečetė – rūsyje.

Kaimelio pakraštyje – mažutė oazė:

Grįždami atgal prie mašinos, apačioje užmatėme asiliuką besivedantį vietinį, susivyniojusį į tradicinį vilnonį apsiaustą. O jau buvome ėmę galvoti, kad čia gal niekas ir negyvena, taip tylu ir tuščia…

Netoli tenuvažiavę nuo Zraoua, sustojom pakelės kavinėje, iš ten kaimelis matosi kaip ant delno. Gėrėm stiprią kavą, šildėmės kaip katinai saulutėje (rytas buvo šaltas) ir gėrėjomes dykumos rožėmis. Šie keistų formų kristalai natūraliai susiformuoja dykumoje, vietiniai jų ieško ir paskui pardavinėja turistams. Yra jų visiškai miniatiūrinių, yra ir žmogaus ūgio, o gal ir dar didesnių.

Pailsėjom – ir į kelią. O aplinkui – tuščia tuščia, žvyro ir smėlio lygumos, retos palmės. Ir egzotiški kelio ženklai, perspėjantys, kad ant kelio gali pasipainioti ne tik naminiai gyvūnai ar laukiniai ožiai, bet ir kupranugarių karavanas.

Peizažas pamažu keičiasi, abiejose kelio pusėse – žemos krūmokšniais apaugusios smėlio kopos, akmenų sangrūdos, tolumoje šmėžuoja gelsvai rausvi kalnai. Gyvenviečių nesimato.

Vienoj vietoj stabtelėjom pakelėj ir šiek tiek paėjome tolyn per smėlį. Panašu, kad neseniai čia ir gyvatės prašliaužta… o kieno tie didieji pėdsakai?

Netrukus pravažiavome “vartus į dykumą” – Douz (čia dar sugrįšime) ir nemažą Kebili miestelį. Tiksliau, tai buvo ištisa miestelių (o gal Kebili priemiesčių?) virtinė, vos vienas pasibaigia, tuoj prasideda kitas. Visuose pravažiuotuose miesteliuose ir kaimeliuose matėm pulkus nieko neveikiančių įvairaus amžiaus vyrų – sėdinčių kavinėse, sutūpusių ant pastatų slenksčių, stoviniuojančių ar vaikštinėjančių pakelėse. Toks įspūdis, kad jie visą dieną nieko neveikia, tik taip va dykinėja. Ir dažnai tai būdavo visai jauni vyrai. (Dabar galvoju, o gal jau buvo prasidėję tie neramumai, kurie rimtai įsisiūbavo po savaitės?) Moterų  gatvėse labai nedaug, o jei yra, tai vis kur nors skubančios, šiaip sau sėdinčių neteko matyti.

Viename iš tų miestelių užėjome į vietinę maisto produktų parduotuvėlę, išdidžiai besivadinančią “Patisserie” ir nusipirkom vietinių saldumynų – saldžių spurgų ir baklavos. Buvo labai skanu. O pardavėja vis paslapčia mus nužiūrinėjo – matyt, nedažnai pas ją turistai lankosi.

Dar kitam miestely pamatėm spalvingą ir judrų turgų ir nusprendėm užsukti.  Už įėjimą reikia mokėti pusę dinaro. Susimokėjom ir gavom teisę pasidairyti – pirkti tai nieko nepirkom. Ir vėl buvom vieninteliai baltaodžiai, bet niekas į mus per daug nekreipė dėmesio, ir net savo prekių beveik niekas nesiūlė – matyt, jos skirtos tik vietiniams.

Kraštovaizdis pamažu keičiasi – artėjam prie Chott El Jerid, didžiulio (7000 kv. km. ploto) ir pusiau išdžiūvusio druskos ežero. Kelias į Tozeur įstrižai kerta šį įspūdingą gamtos darinį. Per metus čia iškrenta tik apie 100 mm kritulių, o temperatūra vasarą siekia iki 50 laipsnių. Sako, tada šiuose bekraščiuose plotuose galima pamatyti ir miražų. Dabar žiema ir gerokai vėsiau, taigi aplink driekiasi ne tik išdžiūvęs druskožemis (nors bala žino, kiek jis ten išdžiūvęs – kai eini, žemė spyruokliuoja po kojom ir kažkuo labai primena pelkę), bet ir bekraštis druskos prisotintas ežeras lygiu kaip stiklas paviršiumi, kuriame atsispindi neįmanomai mėlynas dangus. Viskas čia tarsi ant ribos – ne tik klimatas, bet ir spalvos.

Pakelėj matėm visokiausių skulptūrų, kalnelių ir kitokių druskos kūrinių. Taip bandoma pritraukti turistus, kurie paskui gal pirks suvenyrų.

Saulėje žiburiuoja bekraščiai druskožemio plotai, o lygiame kaip stiklas vandenyje atsispindi dangus.

Užtrukome kiek daugiau nei valandą, kol pervažiavome Chott el-Jerid. Rytoj grįšime atgal tuo pačiu keliu, pakeliui į Douz, ir vėl žavėsimes, sustodinėsim pakelėj ir fotografuosim, nes keliausim ryte, ne popiet kaip šiandien, ir viskas atrodys šiek tiek kitaip – tuo ir žavi ši neįprasta vieta, kad kiekvienu paros laiku ji atrodo vis kitokia. Saulėlydis čia irgi turėtų būti gražus. O dabar pakelėse jau driekiasi palmių giraitės – Tozeur regionas garsėja savo datulėmis ir palmių aliejumi. Palmių oazių apsuptyje laukia Tozeur – judrus ir spalvingas miestelis-oazė, dažnai vadinamas Tuniso dykumų sostine. 

Įvažiavę į Tozeur, ilgokai klaidžiojom, kol radom savo viešbutį, nes pasirodo pasikeitė jo pavadinimas ir mes kelis kartus pravažiavom pro šalį, nežinodami, kad tai ir yra, ko mes ieškome. Per tas klajones pavėlavome pietų, viešbučio restoranas jau buvo uždarytas. Paslaugus darbuotojas pasiūlė mums pavalgyti netoliese esančiame “Dar Deda” restorane – patikino, kad tikrai nenusivilsime.

“Dar Deda” – labai tradiciškai atrodanti viečiukė, dekoras viduje senoviškas ir jaukus, o maistas ten buvo fantastiskas. Aš valgiau lamb in a jar – gulsčiam neišdegto molio ąsotyje ištroškintą avieną su daržovėmis. Atnešė man tą ąsotį, teatrališku gestu nukėlė vieną jo šoną, kuris tarnavo kaip dangtis, ir tokie kvapai pasklido! Skanu buvo nesvietiškai, mėsa buvo minkštutė ir švelni, daržovės kvapnios ir sultingos, tai ir suvalgiau viską, net ir padažo nedaug teliko. Senyvas padavėjas liko labai pamalonintas, kai į jo klausimą “good?” entuziastingai atsakiau “very very good!”.

Pasistiprinę patraukėme į senąją miesto dalį – mediną. Pagrindinė miesto aikštė – judri ir triukšminga, joje ir turgus įsikūręs. 

Pagrindinis produktas – datulės, auginamos miestą supančiose palmių giraitėse.

Tipiška tunisiška architektūra: saulės nublukintos smėlio spalvos plytos, sudėliotos geometriniais raštais.

Netrukus pasukome į mažesnes gatveles ir pakliuvome į tipišką rytietišką mažų spalvingų parduotuvėlių labirintą. Besileidžiančios saulės spinduliuose švyti įvairiaspalviai kilimai, tradicinė berberų keramika, knygos… net ir vietinių komiksų lentyną aptikom.

Artėjant saulėlydžiui, iš minareto pasigirdo muezino balsas, kviečiantis tikinčiuosius į vakarines pamaldas. Vyras po kurio laiko sumąstė, kad reiktų nufilmuoti – išsikrapštė iš kuprinės kamerą, įsijungė, jau pradės filmuoti – ir balsas nutilo.

Paskui dar užsukome į didžiulę suvenyrų parduotuvę, ant kurios stogo įsikūrusi arbatinė. Skanavome mėtų arbatą ir dairėmės po aplinkinių pastatų stogus.

Palikę arbatinę, nusprendėme grįžti į medinos centrą kitu keliu – oazės pakraščiu. Tai nebuvo pats geriausias sprendimas, nes kelias buvo visiškai tuščias, tik kartais koks džipas pralėkdavo; iš vienos pusės ėjo miesto siena, kitoje driekėsi oazė, aptverta vieline tvora, o kartais ir mūrinėm sienom. Pakelės buvo pilnos šiukšlių, aplink nei gyvos dvasios. Po kurio laiko pasijutom kiek nejaukiai, juolab nesimatė jokios galimybės sugrįžti atgal į miestą – jei sienoje ir pasitaikydavo vartai ar durys, tai jie būdavo užrakinti.

Pagaliau ta aklina siena pasibaigė ir nedidele gatvele vėl pasukom link centro. Ėjom per skurdžius gyvenamuosius rajonus, aplink buvo tuščia, tik porą kartų pro šalį prabėgo klegantis vaikų būrys, smalsiai mus nužiūrėdami. Kai kuriuose kiemuose pro praviras duris matėsi viduje deganti ugnis ir prie jos besišildantys žmonės. Saulė jau buvo nusileidusi, pamažu artėjo sutemos. Nesaugumo jausmo nebuvo, bet vis tik labai norėjosi kuo greičiau sugrįžti į judrią ir žmonių pilną centrinę miesto dalį. 

Pagaliau priėjome mečetę, o už jos atsivėrė vakarėjanti pagrindinė medinos gatvė – grįžome į centrą.

Vienu momentu atsiskyriau nuo vyro, nes norėjau padaryti kelias nuotraukas. Gatvėje stoviniuojantys vietiniai tuoj pat pradėjo kažką šūkauti – nežinau, ką, nes arabiškai nesuprantu, bet kaip buvo patarta kelionių vadove, nekreipiau į juos dėmesio ir net nesišypsojau – buvau prisiskaičiusi, kad tunisiečiai svetimiems vyrams besišypsančias užsienietes laiko laisvo elgesio moterimis ir atitinkamai su jomis elgiasi (t.y. be jokios pagarbos).

Po vakarienės (nešildomame viešbučio restorane buvome vieninteliai svečiai) dar šiek tiek pasivaikščiojom po miestelio centrą. Tozeur mums labai patiko – jaukus ir gyvas miestukas, gyvenimas čia virte verda, bet visi atsipalaidavę; niekas niekur neskuba, bet vis tiek gatvėse visiškas chaosas. Tipiška rytietiška egzotiška atmosfera.

Ketvirtoji diena. Tozeur – Douz

Kitą rytą po pusryčių trumpai pasivaikščiojome po mūsų viešbučiui priklausantį oazės kampelį ir ilgesingai pasidairėme į tarp palmių mėlynuojantį baseiną – apie maudymąsi nė minčių nebuvo, nes temperatūra lauke tesiekė +4.

Ir vėl į kelią, ir vėl į Chott el-Jerid. Šiandien tuo pačiu keliu pro Kebili grįšime į Douz – “dykumos vartus”, kur tikimės pamatyti dykumą tokią, kokią ją visada ir įsivaizdavome – didžiules bekraštes smėlio kopas be jokios augalijos ir jokių gyvybės ženklų. Paliekame palmių giraites Tozeur prieigose ir sukame link druskožemio. Atrodo, lyg važiuojam į pasaulio kraštą – tuoj kelias baigsis, o toliau – tik vanduo ir dangus. Ryto saulės nušviesti druskožemį ribojantys kalnai šiandien atrodo visai kitaip negu vakar. Kitoje pusėje – bekraštė lyguma, kiek akys mato. O štai ir druskos ežeras – ir jo kaip stiklas lygiame paviršiuje atsispindintys vasariškai lengvi debesėliai.

Kebili šįkart pravažiavom nesustodami, ir tuoj po vidurdienio pasiekėme Douz. Numetėm daiktus viešbučio kambaryje ir patraukėm link netoliese esančios pakelės kavinės, šalia kurios matėm visą vilkstinę kupranugarių. Juk mūsų šios dienos tikslas – kelionė į Sacharą ant kupranugario nugaros! Kavinė stovi prie pat dykumos, kieme daug mašinų, būriuojasi keliolika turistų. Laisvų kupranugarių – visa kaimenė, matyt, komercija nekokia, nes turistų nedaug, ne sezonas. Prie mūsų tuoj prisistatė jaunas vyrukas, pasiteiravo, ar pageidaujam pajodinėti po dykumą. Šiek tiek pasiderėję sutarėm, kad už 40 dinarų žmogui gausim du kupranugarius dviem valandom. Pasak to vyruko, per dvi valandas mes nukeliausime taip toli, kad aplink bus tik smėlis – ir nei gyvos dvasios. Šis pažadas liko neištesėtas, nes kažkaip vis sukom ratus po tą pačią vietą nelabai toli nuo kelio (vis išlįsdavo virš horizonto palmių viršūnės arba viešbučių stogai, kad paskui vėl pasislėptų už kokios aukštesnės kopos). Bet šiaip tikrai smagu buvo. Jau trečią kartą jodinėjom kupranugariais, ir šįsyk jaučiausi visai saugi ant to žvėries nugaros. Juolab man teko rami patelė – vyro kupranugaris buvo gerokai aikštingesnis, ir vis burbuliavo (gerai, kad nors nesispjaudė).

Šiek tiek apsipratę su naująja transporto priemone ėmėm žvalgytis po dykumą. Kopos – be galo, be krašto. Vėjas nuolat nešioja smiltis, formuoja ir šlifuoja smėlio paviršių, dėlioja vis kitokius kopų raštus. O kaip smagu leistis žemyn nuo stataus smėlio kopos šlaito! Nors iš pradžių buvo baisu, laikiausi įsikibusi į balną, kad per kupranugarės galvą žemyn nenulėkčiau – bet greit pripratau. Gal būtų net pavykę pasijusti, kad esame vieni bekraštėje dykumoje, bet reikalą gadino mūsų vedlys, vis su kažkuo besikalbantis mobiliuoju telefonu. Ech, ta civilizacija, net dykumoje nuo jos nepasislėpsi!

Pusiaukelėje sustojome pailsėti – to poilsio mums reikėjo beveik labiau negu kupranugariams. Pailsėjom – ir vėl į balną, ir vėl aplink driekiasi smėlynai. Bet visos klajonės po dykumą kada nors baigiasi – baigėsi ir mūsų dviejų valandų nuotykis, ir vėl grįžome į oazę.

Nulipę nuo kupranugarių, įsitaisėme saulėkaitoje kavinukės kieme, išgėrėme kavos ir ėmėm mąstyti, ką veikti toliau. Dykumos mums dar buvo negana, taigi sugalvojom pavažiuoti kiek toliau nuo Douz, sustoti kur nors pakelėje, pėsčiomis nueiti į dykumą (pakankamai toli, kad nebesimatytų jokių civilizacijos pėdsakų, bet visgi ne per toli – kad užlipus ant aukštos kopos, dar būtų galima pamatyti, kurioj pusėj ta civilizacija yra, ir be problemų iki jos sugrįžti) ir ten sulaukti saulėlydžio. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Nuvažiavę keliolika kilometrų palikom mašiną pakelėj ir patraukėm į dykumą. Daugiau ten nebuvo nieko – tik mes. Visai taip, kaip ir norėjom. Aplinkui – smėlio skulptūros ir r begaliniai smėlio kopų raštai.

Saulė pamažu leidžiasi, šešėliai ilgėja. Dykuma švyti besileidžiančios saulės spinduliuose, jos spalvos nuolat mainosi ir gilėja. O kitoje pusėje – virš tamsėjančių smėlynų pakibęs didžiulis, bekraštis, lengvutėm debesų vėduoklėm pasidabinęs dangus.

Saulė jau beveik pasislėpė už aukščiausios kopos, bet kitoje kopos pusėje saulėlydis dar nepasibaigęs. Dangus tiesiog liepsnoja… šis saulėlydis dykumoje buvo vienas gražiausių kelionės momentų.

Penktoji diena. Douz – Djerba

Kitą rytą po pusryčių beveik susigundėm išsimaudyti viešbučio baseine. Lauke tebuvo gal tik kokie 3 laipsniai šilumos, bet baseino pakraštyje yra karštoji versmė (aplinkui smarkiai “kvepėjo” siera), vandens temperatūra – apie 20 laipsnių. Lyg ir vilioja… bet kai pagalvojom, kad paskui reikės išlipti iš to šilto vandenuko ir parbėgti į kambarį kitame viešbučio gale, egzotiškų maudynių noras iškart praėjo. Nors du besimaudančius matėm – matyt jie buvo labiau užsigrūdinę nei mes.

Atsisakę maudynių karštojoje versmėje išsiruošėme į kelią – atgal į Djerba. Kelionė laukė netrumpa, keli šimtai kilometrų. Kol pasieksim Gabes, pakeliui niekur sustoti neketinome, jautėmės tam kartui pasisotinę vaizdais ir įspūdžiais, ir jau nebesinorėjo sukti toli iš kelio, kad pamatyti dar kažką daugiau, panašaus į tai, ką jau matėme. Peizažas irgi buvo gana vienodas – žvyruota dykuma ir saulės bei vėjo nugludinti rusvi kalnai.

Pagaliau privažiavom uostamiestį – Gabes. Ketinome aplankyti Souk Jara – spalvingą turgavietę, kur pardavinėjami maisto produktai, prieskoniai, sidabro ir metalo dirbiniai, o taip pat ir suvenyrai turistams. Deja, jokių europiečiui įskaitomų nuorodų į šią turgavietę neradom, eismas mieste nežmoniškas, porą kartų užstrigom kamštyje, paskui paklydom mažose gatvelėse, užkalbinti vietiniai nežinojo, apie ką mes kalbame ir ko ieškome – galiausiai, vėl išsukę į pagrindinį kelią, nusprendėm, kad apsieisim mes be to turgaus, nes jau popietė, o Djerba dar tolokai. Taigi pajudėjom toliau. (Paskui dar sužinojom, kad Gabes pakraštyje yra neįprasta pajūrio oazė – ten irgi būtų buve įdomu apsilankyti, deja, ta informacija mus pasiekė gerokai per vėlai. Na gal kitąkart pravers, jei dar kada grįšim į tuos kraštus.)

Netrukus privažiavom Mareth. Šio miestelio atrakcija – Karo muziejus (Mareth Military Museum), kurio ekspozicija pasakoja apie 1943 m. pavasarį čia vykusį mūšį tarp Axis ginkluotųjų pajėgų (vokiečių ir italų) bei juos įveikti mėginusių Sąjungininkų (britų, naujazelandiečių ir prancūzų). Berods, iš trečio bandymo Sąjungininkams pagaliau pavyko užimti Mareth liniją. Muziejaus ekspoziciją daugiausia sudarė nuotraukos, uniformos, ginklai ir panašūs dalykai, kurie labai domino mano vyrą ir daug mažiau – mane.

Mus pasitikęs gidas (buvom vieninteliai lankytojai) laužyta anglų kalba pasisakė esąs Tuniso armijos leitenantas, šiuo metu dirbantis šiame muziejuje, ir galįs pravesti ekskursiją prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis. Deja, mes suprantame tik angliškai. Nieko tokio – kažkiek jis galįs papasakoti ir anglų kalba. Papasakojo visai nemažai, nors tai buvo daugiausiai sausi faktai, o kai bandydavom jo ko nors paklausti, atsakymų arba negaudavom, arba jie būdavo vienskiemeniai, arba ne į temą. Susidarėm įspūdį, kad jis tiesiog išmokęs anglišką tekstą, kad galėtų aprodyti muziejų anglakalbiams turistams, kai jo kolega, “puikiai kalbantis angliškai”, atostogauja.

Lauke, netoli muziejaus pastato, dar yra išlikę keli bunkeriai – sauso klimato dėka jie išsilaikė daug geriau negu pvz Normandijoje, kur irgi teko lankytis II pasaulinio karto mūšių vietose. Įėjus į šiuos bunkerius apėmė keistas jausmas – geriausiai jį nusakytų nuvalkiota, bet taikli frazė “pajutau istorijos dvelksmą”. Skamba kaip klišė, bet tikrai panašiai ir jaučiausi.

Dar po geros valandos pagaliau privažiavome dar romėnų supiltą kelią, jungiantį žemyninę Tuniso dalį su Djerba sala. Įlanka čia sekli, todėl ir buvo įmanoma nutiesti kelią (apie 9 km ilgio) nuo vieno kranto iki kito. Diena buvo kiek apniukusi, tačiau be jokio vėjelio, įlankos vanduo – lygus kaip stiklas. Jame atsispindėjo laivai, paukščiai ir debesys.

Djerba sala minima jau “Odisėjoje” – toje scenoje, kur Odisėjo vyrai, privalgę lotoso lapų lotofagų saloje, pamiršo savo gimtąją Itakę ir Odisėjui teko juos apsvaigusius parvesti į laivą ir pririšti, kad nepabėgtų ir negrižtų atgal į juos užbūrusią salą. Romėnų laikais Djerba buvo žinoma kaip Meninx, vėliau sala priklausė italams, ispanams, turkams, ir galiausiai prancūzams – kol nesusikūrė Tuniso respublika, kurios dalimi tapo ir Djerba.

Grįžus į Djerba, iškilo dilema – ką daryti su viešbučiu? Pagal planą turėjome grįžti į agentūros mums užsakytą (ir jau apmokėtą) viešbutį, kur nakvojome pirmąją kelionės naktį, ir jame apsistoti dar dviems naktims. Bet prisiminimai apie tą viešbutį buvo nekokie (šalta, triukšminga, labai vidutiniškas maistas ir visiškai jokių galimybių vakarui praleisti, išskyrus vienintelį mažytį barą). O norėjosi pailsėti su komfortu, prieš grįžtant namo. Galiausiai nusprendėm pameginti rasti kambarį kuriame nors iš geresnių viešbučių, nors ir teks už jį papildomai mokėti. Taip ir padarėm – ir praleidom dvi paskutines kelionės dienas dideliame ir triukšmingame, bet komfortabiliame viešbutyje, viename iš tų, kur viduje “atskira respublika”, su restoranais, barais, saunom, kirpyklom, parduotuvėm, baseinais, diskotekom ir t.t. Tuo momentu būtent kažko tokio ir norėjosi – ypač buvo nusibodę ilgi ir tušti vakarai, kai sutemus visiškai nėra ką veikti. Šiame viešbutyje tokios problemos nebuvo. Kaip ir dauguma viešbučių pajūryje, šis irgi buvo all inclusive – ne tik maistas, bet ir gėrimai bare buvo neribojami. Naujųjų metų naktį buvo kilęs klausimas, kiek viešbučio svečių piktnaudžiaus galimybe nemokamai ir neribotai svaigintis – bet girto ir šlitinėjančio nematėm nei vieno.

Tą vakarą jau nieko labai ir nebenuveikėm – pasistiprinom blyneliais ir pyragaičiais bare prie baseino, pasivaikščiojom paplūdimiu, palydėjom saulę, pavakarieniavom, pasėdėjom bare su kokteliu… Buvo šiek tiek keista ir neįprasta vėl sugrįžti į žmonių pilną “civilizuotą” aplinką. Beje, visada maniau, kad reklaminės viešbučių nuotraukos yra apdorojamos su visokiom gudriom programom, kad spalvos egzotiškesnės gautųsi – pasirodo, ne, tos spalvos tikrai tokios ir yra.

Šeštoji diena. Djerba

Kitą dieną ketinom praleisti tingiai ir pasinaudoti viešbučio teikiamais patogumais. Bet visą dieną tingėti mums sunkiai pavyksta, tai ir šįkart nesugebėjom – tarp tingėjimų dar aplankėm Djerba Explore. Tai turistams skirtas kompleksas, sudarytas iš trijų dalių: krokodilų parko, liaudies buities muziejaus po atviru dangum (Djerba Heritage) ir islamiškojo meno muziejaus. Dar yra parduotuvių – drabužių, suvenyrų – bei kelios vietos, kur galima “europietiškai” pavalgyti.

Pirmiausia – pas krokodilus! Jų labai daug, jie veisiami, auginami ir studijuojami. Didžioji parko dalis – po atviru dangum, bet yra ir šildomas pastatas, į kurį krokodilai gali atplaukti požeminiu tuneliu, jei jiems lauke tampa per šalta. Šiandien krokodilai lauke, tingiai sau šildosi saulutėje, visai kaip turistai! Turistai gi į juos žiopso iš saugaus atstumo, nuo tiltelių.

Vienas krokodilas nusprendė paplaukioti, kitas – – pasivaikščioti… nuobodu gi ištisai gulėti!

Išsižiodami jie, pasirodo, reguliuoja savo kūno temperatūrą.

Čia tie, kuriems lauke per šalta – sukritę viduje, kartais tiesiog vienas ant kito.

O čia patys mažiausieji krokodiliukai – šildomame inkubatoriuje:

Iki soties pabendravę su krokodilais, patraukėme į Djerba Heritage. Pirmiausia mus pasitiko vaikinukas su kupranugariu ir pademonstravo, kaip iš šulinio oazėje odiniame maiše pasemiamas vanduo – mums įprastą ranka sukamą šulinio rankeną atstoja virvė, kurią tempia kupranugaris (jei, aišku, jis nori eiti šeimininko pageidaujama kryptimi – kai kurie, sako, užsispyrę).

Štai tipiškas palmių lapais dengtas valstiečio būstas. Ir namų ūkio padargai viduje.

Buvo įdomu stebėti puodžiaus darbą – ir dar kartą įsitikinti, kad puodų žiedimas visur vyksta maždaug vienodai.

Na o dabar apsilankykime turtingesnės šeimos namuose. Architektūra tradicinė – atviras kiemas ir aplink jį išdėstyti kambariai.

Viduje eksponuojami tradiciniai drabužiai:

Islamiškojo meno muziejuje mane labiausiai sudomino senoviniai rankraščiai.

O čia žinote kas? Turbūt neatspėsite – vedybų kontraktas.

Šis permatomas audeklas, jei gerai prisimenu, buvo naudojamas tiesiog kaip ornamentas namų sienai papuošti. Plonytė kaip voratinklis drobė, išsiuvinėta šilkiniais siūlais – nepaprastai gražu.

Grįžę iš Djerba Explore, likusią dienos dalį praleidome prie viešbučio baseino – įsitaisėme šezlonguose, apsitūlojome vilnoniais pledais (temperatūra lauke tesiekė 14 laipsnių) ir šildėmės vėsioje popietės saulėje su kava ir knygomis. Paskui vėl pasistiprinom blyneliais ir pyragaičiais lauko bare, o kai pradėjo graužti sąžinė dėl tokio apsirijimo, išėjom į ilgą pasivaikščiojimą paplūdimiu ir saulės palydas.

Buvome beveik ir pamiršę, kad jau gruodžio 31-oji. Vėlai vakare viešbutis surengė naujametinį šou – su scena, staliukais svečiams ir superbrangiu prancūzišku šampanu pageidaujantiems (žinoma, už atskirą mokestį). Svečiai jau vakarienei buvo pasipuošę – nemaža dalis jų buvo pagyvenę vokiečiai, ir į šventes jie matyt žiūri labai rimtai, nes moterys beveik visos išsitraukė vakarines sukneles (daugiausia juodas), vyrai – smokingus, baltus marškinius ir peteliškes. Buvo kiek juokinga matyti taip iškilmingai apsirėdžiusius ponias ir ponus, išsirikiavusius su lėkštėmis eilėje prie karštų patiekalų ar salotų bufeto – na bet ką gi daugiau tame viešbutyje veiksi, reikia nors šventę sau pasidaryti. Naujametinis šou smarkiai nuvylė (labai vidutiniško lygio saviveikla, už kurią sumokėti teko kaip už gerą koncertą), bet vėlgi, ką darysi, kaip buvo, taip buvo gerai. Tik nustebino, kad nebuvo jokio specialaus momento vidurnakčiui pažymėti. Tiesiog pradėjo dainuoti dar vieną dainą, o jos vidury, lygiai dvyliktą, nuo lubų pasipylė balionai – ir viskas. Jei ne šalia sėdėję vokiečiai, būtume turbūt ir pražiopsoję Naujuosius Metus.

Septintoji diena. Djerba

Paskutinioji mūsų diena Tunise – ir pirmoji 2011-ųjų metų diena. Lėktuvas išskrenda tik devintą valandą vakaro, taigi dar turime visą dieną, o ir mašiną grąžinti reikės tik septintą. Po vėlyvų pusryčių išsiregistravome iš viešbučio, palikome pas juos lagaminus ir išsiruošėme dar šiek tiek paklaidžioti po salą. Šios dienos planas – apžiūrėti salos “sostinę” Houmt Souk.

Pirmiausia aplankėme miestelio pakraštyje jūros pakrantėje stovintį fortą, Borj Ghazi Mustapha (dar vadinama Borj El Kebir). Fortas pastatytas XIII a., kai salą valdė Sicilija, ant toje pačioje vietoje stovėjusios romėnų tvirtovės griuvėsių, paskui perstatytas XV a. ir papildomai sutvirtintas XVIII a. Osmanų imperijos kariuomenės. Paskui jame įsikūrė prancūzai, o dabar čia – muziejus.

Forto viduje nelabai yra ką pamatyti, bet nuo bastiono sienų viršaus smagu pasižvalgyti po apylinkes.

Forto kieme sukrauti artilerijos sviediniai ir, panašu, antkapiai… gal forto teritorijoje (ar šalia jos) buvo ir kapinės?

Apžiūrėję fortą, patraukėme ieškoti Houmt Souk centro su jo spalvingomis turgavietėmis ir siauromis jaukiomis gatvelėmis – taip jis buvo aprašytas mūsų kelionių vadove. Rasti šią miesto dalį pavyko tik iš kažkelinto karto, net ir knygoje esantis žemėlapis ne ką padėjo, nes jokių aiškių ženklų nebuvo, gatvių pavadinimai skyrėsi nuo tų, kuriuos radome žemėlapyje, ir apskritai nebuvo panašu, kad mieste esama tokio rajono, kokio mes ieškome. Beieškodami iš pradžių nuklydome į gana prašmatnių vilų rajoną, paskui į skurdžius gyvenamuosius kvartalus, kurie darėsi vis skurdesni, kuo labiau artėjom prie jūros, kol galų gale negrįstas smėlėtas kelias (asfaltas jau seniai buvo pasibaigęs) atsirėmė į oazę, o iš pakelės lūšnų tarpdurių į mus smalsiai spoksojo murzini vaikai. Supratom, kad šiuo keliu niekur nebeišvažiuosim, ir dar kartą grįžom į centrinę miesto dalį.

Pagaliau beveik netyčia pasukom į reikiamą gatvę, ir prieš mus atsivėrė Houmt Souk senamiestis. Kiek paklaidžiojome jaukiomis jo gatvelėmis. Dominavo dvi spalvos – balta ir mėlyna.

Viskas čia skirta turistams – parduotuvėlės kiekviename žingsnyje, ir visos pardavinėja vienokius ar kitokius suvenyrus. Tik pirkėjų šiandien beveik nėra.

Šioje aikštėje neskubėdami papietavome. Diena buvo gana šilta, palyginus su visą savaitę mus persekiojusiu vėsiu oru. Buvo gal 17 laipsnių, užuovėjoje net ir be striukės buvo šilta – beveik atrodė, kad tikrai esi šiltuose kraštuose, ypač kai virš galvos kabo sunokę apelsinai.

Papietavę užsukome į spalvingą maisto produktų ir prieskonių turgų.

Virš vaisių prekystalio nuo sienos šypsosi buvęs Tuniso prezidentas – spėju, kad už poros savaičių nuo mūsų kelionės ši nuotrauka ten jau nebekabėjo.

Dar buvo likę kelios valandos iki saulėlydžio – nusprendėme jas praleisti pajūryje, pasimėgauti šiluma ir saule prieš grįžtant į europietišką žiemą. Pavažiavome kiek toliau nuo miesto, susiradome vietą, kur galima privažiuoti prie pat pliažo (kas nėra lengva, nes beveik visa pakrantė užstatyta viešbučiais), pasistatėme mašiną ir išėjome į ilgą pasivaikščiojimą pajūriu. Nuėjome kelis kilometrus į vieną pusę ir vėl grįžom atgal, o pakeliui sutikome vos keletą žmonių. Nežinau, kur visi turistai buvo pasidėję – gal kad šeštadienis, pamainų keitimosi diena, vieni jau išvykę, kiti dar neatvykę? Šiaip ar taip, pliažai buvo labai tušti, ir mums tai labai tiko ir patiko.

Prasidėjo saulėlydis – jo spalvos ir vėl kitokios, nei vakar ar užvakar. Jūra rami rami, tik mažos tingios bangelės rieda į krantą, ir tylu tylu, lyg kokioj negyvenamoj saloj būtume.

Kol grįžom, jau beveik ir sutemo, net šiek tiek nejauku pasidarė, nes pakrantėj – nei gyvos dvasios, tik pora vietinių pralėkė motoroleriais, ir vėl tylu ramu. Bet pagaliau pasiekėm savo mašiną, nusipurtėm smėlį nuo batų ir grįžom į viešbutį susirinkti  daiktų. Laikas vykti į oro uostą.

Taip ir baigėsi mūsų septynių dienų kelionė po pietų Tunisą, sužavėjusį mus savo neįprastu grožiu, švelnia egzotika ir malonia ramybe. Žadėjome būtinai ten sugrįžti, gal netgi netrukus. O po kelių dienų šalyje prasidėjo kruvini neramumai, pasibaigę prezidento nuvertimu. Iš čia ir reportažo pavadinimas – ramybės oazė prieš audrą.