Dar vienas apniukęs rytas. Ir ne tik apniukęs, bet ir nulyja šiek tiek, kol pusryčiaujam. Net nežinau, kodėl, bet būtent šį apsiniaukusį rytą sugalvojam, kad reikėtų gi pagaliau pamatyti bent vieną pliažą šiose apylinkėse. Netoliese – Rijeka Reževici kaimelis, nuo jo galima nusileisti į nuošalų akmenuotą pliažą. Kaimelį mašina pasiekiam per porą minučių, ir prisiparkuojam prie pat pagrindinio kelio – siauros vingiuotos stačiai šlaitu žemyn besileidžiančios gatvelės visiškai nevilioja važiuoti žemyn ir ieškoti parkingo kur nors arčiau pliažo. Pėsčiomis netrukus pasiekiame pagrindinę (ir turbūt vienintelę) kaimelio aikštę; jos pakraštyje stovi nedidukė bažnytėlė, nuo šventoriaus matosi įlanka. Saulėtą dieną turbūt būtų gražus vaizdas, bet šįryt žemai virš jūros kabo sunkūs pilki debesys, kalnų kitoje pusėje beveik nesimato. Akmenuotu takeliu leidžiamės žemyn, link pliažo. Takelis vietomis labai status, keliskart šmėkšteli mintis, kad nelabai smagu bus atgal ropštis. Po maždaug dešimties minučių pasiekiam pakrantę.

Pliažas pusiau laukinis ir visiškai tuščias. Mažutė įlanka, iš abiejų pusių apsupta stačių uolų, krantas nusėtas didesniais ir mažesniais akmenim, gana stipri bangų mūša – kaži ar smagu būtų čia maudytis, net ir ne tokią vėsią ir vėjuotą dieną kaip šiandien. Kiek aukščiau yra kavinukė, bet ji uždaryta. Pasėdim ant pakrantės akmenų, patikrinam vandens temperatūrą (šiltesnis nei tikėjausi), pasiklausom bangų ošimo. O tada ateina laikas susimokėti už norą pamatyti laukinį pliažą – lipti atgal iki pagrindinio kelio toli gražu ne taip smagu kaip leistis žemyn. Bet neskubėdami įveikiam ir šį statų taką.

Pasidairom į dangų – pietų pusėje gerokai šviesiau, ir vėjas kaip tik iš ten pučia. Gal toje pusėje oras geresnis? Važiuojam patikrinti. Palėksim iki Ulcinj, o grįždami užsuksim į Stari Bar. Jei oras visai sugestų, mieste vis bus kur pasislėpti nuo lietaus. Ulcinj pasiekiame maždaug po valandos. Didokas judrus miestas, daug žmonių, daug mašinų. Lonely Planet gidas rašė, kad Ulcinj labai jaučiama rytietiška atmosfera, bet nieko rytietiško kol kas nematome. Net ir skarelėm apsirišusių moterų vos viena kita. Oras čia tikrai daug geresnis – saulėta ir šilta. Pasistatom mašiną netoli citadelės ir stačia gatvele kylam iki jos vartų. Šalia citadelės – kapinaitės. Palyginus su mūsiškėm, gana kuklios, bet ir čia nemaži akmenėliai ant kapų užversti. Tik tokių “sodų”, kaip mūsų lietuviškose kapinėse, pas juos nėra.

Citadelė – nieko labai ypatingo. Atitinkama ir kaina – euras žmogui, berods. Greitai apvaikštom kelis kiemelius, nuo stogo pasidairom į jūrą, ir einam paklaidžioti po siaurų gatvelių labirintą, paieškoti, kur būtų galima pavalgyti.

Pakeliui esam kviečiami užsukti į kelias kavinukes, bet kadangi niekur nesiūlo nieko vegetariško, o tik vilioja šviežia žuvim, einam toliau. Galiausiai ant akmeninių laiptukų tiesiai virš citadelės sienos mus sustabdo plačiai besišypsantis ūsuotas dėdulė ir labai iškalbingai ima kviesti į savo restoranėlį skambiu pavadinimu „Terra Promessa“ (Pažadėtoji žemė). Šviežia žuvis, pasta, pica – ko tik norėsime, to ir gausime. Terasa atrodo jaukiai, su vaizdu į jūrą – susigundom. Žuvies meniu labai paprastas: savininkas atneša didžiulį medinį padėklą su keliom žuvim (visos, sako, tik šįryt pagautos) ir siūlo rinktis, kurios norėtume. Kaina už visą žuvį, apie 20 eurų. Noriu tik aš, ir visos tos žuvys man per didelės, mažiausiai dvi porcijos. Bet galiausiai išsirenku jūros ešerį – kiek jau suvalgysiu, tiek. Pasirinkau teisingai – ešerys dieviškai skanus, vos ne visą jį ir sudoroju. Net ir odelė labai skani, įtrinta stambiais jūros druskos kristalais, traški ir lengvai kvepianti dūmais. Paprastai žuvies odos nevalgau, ir jau buvau pasiruošusi ją atiduoti aplink besisukiojančioms dviems katėms, bet šįkart joms nepasisekė…

Kadangi teko laukti, kol iškeps žuvis, tai užtrunkam “Pažadėtojoj žemėj” daugiau kaip valandą, bet laikas neprailgsta. Po netikėtai ilgų pietų paliekame citadelę ir nusileidžiame į pakrantę.

Kitoje įlankos pusėje – nedidelis smėlėtas pliažas. Akivaizdu, kad dar ne sezonas, nes žmonių vos vienas kitas. Krantinės promenada nueiname iki uolų tolimojoje įlankos pusėje, grįždami nusiperkam ledų, pasėdim ant parapeto, pabraidžiojam beveik šiltoj jūroj. Paskui prisimenam, kad dar norim šiandien pamatyti Stari Bar, ir grįžtam prie mašinos. Laikas judėti toliau.

Jau pamažu vakarėja, bet tikimės, kad dar užteks laiko apžiūrėti Stari Bar. (Kažkodėl Juodkalnijoj mums niekaip neišeidavo skubėti, visos ekskursijos užimdavo daugiau laiko nei tikėdavomės, nes vis kažkur užkliūdavom ir prabūdavom kelias valandas vietoj planuoto pusvalandžio. Kaskart išvažiuodavom ryte, įsivaizduodami, kad apie pietus jau neturėsim ką veikti, ir kaskart grįždavom tik vėlai vakare. Gerai, kad ir neturėjom jokių intensyvių planų, nes būtume niekaip nespėję jų įgyvendinti. O ir kelionė tada gal nebūtų buvusi tokia puiki…)

Stari Bar pasiekiam per pusvalandį. Nuo parkingo matosi senojo miesto bokštai. Įėjimas yra kitoje miestelio pusėje, iki jo reikia pakilti stačiomis siauromis gatvelėmis, kur viena šalia kitos spiečiasi kavinės ir suvenyrų parduotuvės.

Stari Bar mus nustebina. Labai maloniai nustebina. Tikėjomės kelių paskirų griuvėsių, o randam ištisą apleistą miestą – su bažnyčiomis, bokšteliais, arkomis, laiptukais, paslaptingais kažkur vedančiais takeliais… Fantastiška vieta, turint laiko galima ir visą dieną čia praleisti.

Beveik dvi valandas bastomės po Stari Bar, vis atrasdami kokį nors dar neapžiūrėtą kampelį.

Labai viliojančiai atrodo akmeninis tiltukas giliai tarpeklyje, ir kalno šlaitu vingiuojantis takelis palei upę. Gaila, nėra laiko išsamiau patyrinėti, kur tas takelis veda…

Stari Bar stovi ant aukštos kalvos, iš trijų pusių apuptas kalnų. Be galo gražu čia…

Čia pat už senojo miesto sienų – puikiai išsilaikęs (o gal atstatytas?) viadukas:

Galiausiai imam pastebėti, kad grįžtam į tas pačias jau matytas vietas, ir sukam prie išėjimo. Jau šešios, beveik visi turistai išsiskirstė, mes paliekam apleistąjį miestą vieni iš paskutinių. Bet išvažiuoti iš čia neskubam – dar prisėdam jaukioj kavinukėj atsigaivinti šaltu gėrimu ir tiesiog patingėti, stebint, kas vyksta aplink. Veiksmo nedaug, nes diena jau į pabaigą…

Namo parsirandam jau po septynių. Reikia kažką prasimanyti vakarienei. Šaldytuve nieko neturim, taigi važiuojam į Petrovač – netoli juk. Tik vėl pradeda lynoti – gerą orą palikom Ulcinj ir Stari Bar. Petrovač pajūrio promenada tuščia, lauko kavinukių staliukai apleisti, negausūs poilsiautojai gūžiasi po skėčiais ir kapišonais. Susirandam kavinukę pačiame prieplaukos pakraštyje, kur galima sėdėti lauke, bet po stogu, ir neskubėdami vakarieniaujame, stebėdami temstančioj jūroj atsispindinčius miesto žiburius. Kaip nekeista, bet būtent šį vėsoką ir lietingą vakarą jaučiamės tikrai atostogaujantys ir visiškai atsipalaidavę.