Pabundu anksti ir skubu į terasą pasigrožėti jūra ir kalnais. Deja, vaizdai nedžiugina – virš jūros kabo didžiuliai debesys, kalnų viršūnės pasislėpę tirštam rūke, oras kvepia lietum. Na kad jau taip, tai snūstelėsiu dar posmelį, gal per tą laiką lauke prasiblaivys?
Deja, ir po vėlyvų pusryčių oras vis dar nesikeičia – apniukę ir vėsu. Planavom šiandien vėl kilti į kalnus ir aplankyti Lovčen, bet tokiu oru nėra ką ten veikti, o jei dar lyti pradės, tai ir važiuoti tais siaurais keliukais nebus smagu. Taigi keičiam planus ir važiuojam link Kotoro įlankos. Pirmasis stabtelėjimas – pasigrožėti Sveti Stefan sala. Visai smagu būtų po ją pasivaikščioti, deja, sala prieinama tik tiems, kas gali ir nori mokėti šimtus eurų už nakvynę prabangiame viešbutyje.
Netrukus pasiekiam Budvą. Modernioji miesto dalis mūsų nesužavi – judru, triukšminga, visur aplink statybos. Labai nekaip atrodo prie pat jūros statomi didžiuliai viešbučių kompleksai – matyt, Juodkalnijoj dar nėra gamtos apsaugos įstatymų, draudžiančių bjauroti pakrantę abejotinos architektūrinės vertės betono ir stiklo monstrais. Pasistatom mašiną netoli prieplaukos ir kulniuojam link senamiesčio, vis pasidairydami į ant bangų besisupančias jachtas ir juokais pasvarstydami, kuri iš jų mums geriausiai tiktų.
Budvos senamiestis apjuostas įspūdingo aukščio ir storio akmens sienomis. Pro siaurus žemus vartus įžengiame į senąją Budvą ir iškart atsiduriame tarsi kitame pasaulyje. Mažos siauros gatvelės, jaukūs užkaboriai, laiptukai, žibintai, balkonėliai…. labai smagu čia paklaidžioti, be jokio plano ir tikslo. Juolab ir oras pagaliau pasitaisė.
Tarsi iš pasakos išnirusios medinės durelės veda į pliažą. Žmonių pakrantėje vos vienas kitas – matyt, dar per daug ankstyvas rytas.
Pasižvalgę po pliažą, grįžtam į senamiestį ir toliau klajojam kur akys veda, kur kojos neša.
Užsimanau kavos – ir kaip tik prieiname jaukią kavinukę su viliojančiai atrodančiais suolais-sūpynėm. Kad jau prisėdom, tai prie kavos ir ledų užsisakom – atostogos juk.
Pasikavinę sukam atgal link prieplaukos. Ji visai netoli, bet kažkaip netyčia nuklystam ne į tą pusę ir pereinam dar kelias jaukias gatveles.
Pasimėgavę Budva, pro Tivat važiuojam link Kotoro įlankos. Norime apsukti pietinę jos dalį ir pakrantės keliu pasiekti Kotorą. Stoti niekur neketiname, bet netrukus pamatom rodyklę į Gornja Lastva. Lonely Planet gide buvau skaičiusi, kad iš šio apleisto kaimelio, esančio aukštai ant Vrmac kalvos, atsiveria gražūs vaizdai į jūrą. Na ką, važiuojam patikrinti, ar tiesą ten rašė. Netrukus šio sprendimo pasigailim, nes keliukas labai siauras, vingiuotas, apaugęs medžiais ir krūmais, kas už posūkio, nematyti, prasilenkti sudėtinga. Važiuojam beveik penkiolika minučių, kylam vis aukštyn, ir jau imam spėlioti, kur čia mus velnias neša, bet pagaliau privažiuojam nedidelę aikštelę. Čia ir yra Gornja Lastva. Aplink nei gyvos dvasios, ženklų irgi jokių, tik kairėje pusėje žolėm apžėlęs takelis veda kažkur tolyn. Einam.
Kaimelis iš tiesų apleistas, nors kai kurie namai, matosi, gyvenami, bet žmonių nesutinkam. Vaizdų mažai, ir tie patys nėra kažkuo ypatingi. Bet savito žavesio ši vieta visgi turi, smagu po ją paklaidžioti.
Pasiekiam aukščiausią kaimelio vietą, kur stovi nedidelė balta bažnytėlė. Aišku, užrakinta. Jokie ypatingesni vaizdai ir nuo čia neatsiveria, tik tie, kuriuos jau matėm kiek žemiau. Pailsėję leidžiamės žemyn.
Jau visai žemai sutinkam ryžą katę – vienintelę Gornja Lastva gyventoją, kuri teikėsi mums pasirodyti.
Gornja Lastva paliekame su prieštaringais jausmais. Pats kaimelis ganėtinai įdomus, bet važiuoti čia dėl vaizdų tikrai neverta, be to, tolokai nuo pagrindinio kelio, o keliukas – tipiškas juodkalnietiškas, ne silpnų nervų vairuotojams. Bet visgi nesigailim, kad važiavom – bus dar vienas nuotykis į kelionės įspūdžių kraitelę.
Tuoj už Donja Lastva kelias išsuka į įlankos pakrantę ir tampa daug vaizdingesnis. Greitai važiuoti neišeina, nes kelias siauras, o eismas gana intensyvus, bet mes juk niekur neskubam. Kai tik pasitaiko proga, vis stojam pasidairyti po įlanką. Oras vėl pagenda, dangus apsidebesuoja, sukyla vėjas, ir visai nešilta. Kita vertus, paniuręs dangus ir sunkūs debesys suteikia dar daugiau dramatiškumo mus supančiam ir taip jau įspūdingam peizažui. Man kažkodėl labai ppanašu į Norvegiją – vanduo, kalnai, daug žalios ir mėlynos spalvos.
Net ir neskubėdami, neilgai trukus pasiekiam Kotorą. Kaip ir Budvoje, modernioji miesto dalis nesužavi. Labai daug mašinų, gausybė turistų, triukšmas ir chaosas. Bet ir čia įspūdis iškart pasikeičia, kai tik pasiekiam senamiestį. Ir vėl klaidžiojam be plano ir tikslo, ir mums labai smagu.
Prisėdam papietauti lauko kavinukėje ir svarstom, ką veikti popiet. Už mūsų stūkso aukštas status kalno šlaitas, per jį vingiuoja senojo miesto sienos, o pačiam viršuj – apleistas fortas. Aš labai noriu ten užkopti, bet vyras abejoja – 260 metrų aukštyn, apie 1500 laiptukų… sunkus darbas, o jis nusiteikęs tingėti. Vis dėlto man pavyksta jį įkalbėti, ir netrukus jau einam siaurom senamiesčio gatvelėm link miesto sienų.
Susimokam (jau nepamenu, kiek) už privilegiją užkopti iki forto, ir netrukus jau skaičiuojam stačius laiptukus, vedančius vis aukštyn kalno šlaitais. Kaip nekeista, kopti visai nesunku, nors kaip tyčia išlenda saulė ir ima negailestingai kaitinti. Pamažu kylam aukštyn ir dairomės į po kojomis plytintį Kotoro senamiestį.
Pamažu veriasi vis platesni ir įspūdingesni įlankos vaizdai. Ne be reikalo Kotoro įlanka taip garsėja savo grožiu – ir būtent nuo miesto sienų ji man pasirodė pati gražiausia.
Takelis nepavargdamas vingiuoja link kalno viršūnės, įlanka ir miestas lieka žemai žemai.
Pagaliau pasiekiame forto griuvėsius. Džiaugiuosi, kad įkalbėjau vyrą čia užkopti. Vaizdai nuostabūs, o pažiūrėjus žemyn, net galva sukasi nuo aukščio. Apvaikščiojam forto teritoriją, pasigėrim kalnais, įlanka ir miestu po mūsų kojomis, pasėdim ant saulės įkaitintų akmenų. Smagu čia.
Neskubėdami leidžiamės žemyn. Kilti tais laiptukais man buvo paprasčiau nei leistis – ne dėl statumo, o dėl to, kad jie kažkokio keisto pločio, per platūs vienam žingsniui ir per siauri dviem. Kai pabosta žirglioti kaip žirafai, imu leistis šalia laiptukų esančiu akmenuotu takeliu – jis slidesnis nei laiptai, bet visgi patogesnis. Nusileidę dar paklaidžiojam senamiesčio gatvelėm, pasikavinam, pasidairom į ką tik įveiktą kalną: iš apačios jis atrodo gerokai aukštesnis ir statesnis.
Niekur neskubėdami ir, rodos, nieko ypatingo neveikdami, vis tik sugebėjom užpildyti visą dieną – o ryte galvojom, kad pritrūksim veiklos, nes dėl oro negalėjom važiuoti į kalnus. Grįždami vėl sustojam Budvoje, pavakarieniauti senamiestyje. Pavalgę dar pasivaikščiojam po jaukiai apšviestas gatveles, įkišam nosį į pliažą, vėl užsukam į „savo“ kavinukę su sūpuoklėmis, ir jau gana vėlai pagaliau grįžtam namo. Baigėsi dar viena puiki atostogų diena.
Labai smagu pamatyti tikras nuotraukas ir vaizdus, o ne tuos nulaižytus Photoshop’inius atvirukus pas kelionių organizatorius 🙂 Aprašymai taip pat labai padeda pajausti kelionės nuotaikas.
Ačiū!
Šaunuoliai, kad taip aukštai lipot, vaizdai nerealūs!
Superiniai vaizdai nuo viršaus į įlanką ir griuvėsiai su aguonomis man taip gražiai žiūrisi, negaliu atsigėrėt. Kiekvienas gabaliukas taip “skaniai” susiskaito ir vis norisi dar.
Ačiū, Inga 🙂 Visai taip ir mums keliaujant buvo – kiekvienas naujas gabaliukas sužadindavo norą pamatyti dar kažką, nes gražu ten be galo…
Budvos, Kotoro senamiesciai – ech…… nostalgija. 🙂 Ir jus buvot kai turistu dar mases nera. Gaila, kad mes neturejom laiko keberiotis i virsu- reiskia reikai sugrizt ir uzlipt 😀
Arūna, būtinai reikia sugrįžti! 🙂 Dėl turistų masės tai ne kartą galvojau, ten būdama, kad pačiam sezono įkaršty nebūtų labai smagu. Ir sutikti vietiniai sakė, kad smagiausia keliauti gegužės pabaigoj arba rugsėjo pradžioj, nes oras jau/dar geras, o žmonių gerokai mažiau.