Paskutinis rytas Žabljake. Šiandien laukia kelionė į Adrijos pakrantę, bet laiko turime visą dieną, kelias nelabai ilgas, vos kelios valandos, o dangus, kaip tyčia, giedrai mėlynas. Nusprendžiame link jūros važiuoti ne tiesiai, kaip buvome planavę, o per aplinkui – vėl kalnų keliu iki Plužine, o tada jau žemyn, į pakrantę. Taip ir padarom.

Oras šiandien geresnis nei užvakar, ir kalnai dar įspūdingesni. Šįkart sustojam prie to pirmojo ežeriuko, kuriam užvakar pagailėjom laiko, apibėgam ir apifotografuojam jį iš visų pusių.

Atsidžiaugę ežeru, judam toliau. Ten, kur stojom ir vaikščiojom užvakar, šiandien jau tik pravažiuodami pasidairom.

Važiuojant pro Sedlo perėją, man vėl suskausta širdį, kad nepavyko praeiti Bobotov Kuk trasa. Taip ir liks, matyt, Durmitor kalnai neprisijaukinti…

Dar po kelių kilometrų stabtelime prie ženklo, skelbiančio Škrčka ežerų trasos pradžią.

Sakau vyrui, kad ežeriukai tikriausiai yra kitoje neaukštos keteros pusėje (pati labai abejoju, kad taip yra, bet man labai norisi nors kiek pasivaikščioti Durmitor kalnų takais). Į kalną užsiropščiam nesunkiai, bet jokių ežerų, aišku, nerandam – tik į tolį vingiuojantį taką, vietomis kertamą sniego plotų. Vyras atsisako eiti toliau, o aš užsispiriu – eisiu. Taip ir sutariam – jis išsitraukia iš kuprinės skaityklę ir lieka manęs laukti ant saulėto kalno šlaito, o aš einu toliau. Einu ir netikiu, kad vėl esu kalnuose ir ne kaip turistė, o kaip žygeivė. Kokia vis dėlto palaima – eiti takeliu per kalnus link konkretaus, kad ir tolimo, tikslo, ir kaip aš buvau to pasiilgusi…

Deja, nepraėjus nei valandai mano žygis baigiasi – prieinu storu sniego sluoksniu užklotą slėnį. (Apie tai jau perspėjo anksčiau trasoje sutikta vokiečių pora, bet man, žinoma, reikėjo pačiai įsitikinti.) Per tokį gilų sniegą aš tikrai neisiu, juolab net lazdos neturiu.

Kitoje pusėje matau tiesiai per sniegą nuo stačios keteros besileidžiančius žmones. Kai jie ateina iki manęs, pasiteirauju, ar toli iki ežerų, ir ar daug sniego. Du jauni prancūzai patikina, kad netoli, kitoje keteros pusėje, ir kad sniegas įveikiamas. Bet man nedrąsu – jei būčiau ne viena, gal ir eičiau, o dabar nenoriu rizikuoti. Dar kiek pasėdžiu ant akmenų virš slėnio, pagailiu taip ir nepamatytų ežerų, ir grįžtu atgal. Kad ir nepavyko nueiti visos trasos, bet mano širdis dainuoja – kalnų alkis, nors ir minimaliai, bet patenkintas.

Riedam toliau. Vaizdai tie patys, bet spalvos šiandien kiek kitokios. Ir taip gražu, kad tikrai nenuobodu dar kartą į tuos pačius vaizdus žiūrėti.

Nusileidus nuo kalnų, vėl laukia tas pats šunkelis per pievas, vėl turbūt tos pačios avys, ir vėl joms pirmenybė, tenka laukti, kol visos per kelią pereis.

Pasiekę Plužine, papietaujam tame pačiame jaukiame restoranėlyje. Sėdime lauke, kaip ir užvakar, vėl šilta ir saulėta – panašu, kad Plužine visada geresnis oras nei Žabljak. Pavalgę sukame link Nikšič. Kadangi laiko turim, norim pakeliui dar užsukti į Ostrog vienuolyną. Atsiliepimų buvau girdėjusi visokių – vieniems patiko, kitiems nelabai, treti skundėsi dėl baisios į vienuolyną vedančio kelio būklės. Kelias tikrai „pagerintas“ – status, pilnas serpantinų, vietomis labai siauras ir ne visur atitvertas nuo visai šalia esančios bedugnės. Na gerai, ne visai bedugnė ten, bet vis dėlto šlaitai pakankamai aukšti ir statūs, kad norom nenorom imtum galvoti, o kas bus, jei nusiridensim žemyn. Bet nenusiridenam ir laimingai pasiekiam Ostrog.

Pirmąkart iš tolo pamačius stačioje uolų sienoje įsispraudusį mažytį baltą vienuolyno pastatą, nejučiom išsprūsta “wow”.

Prie žemutinio vienuolyno nestojam, nusprendžiam, kad čia užsuksim grįždami. Keliukas dar labiau susiaurėja, vyras jau klausia, kokį aš čia vėl nenormalų kelią suradau – bet pagaliau pasiekiam parkingą prie pat viršutiniojo vienuolyno ir lengviau atsikvepiam. O pats vienuolynas, deja, didelio įspūdžio nepalieka. Sužavi tik vaizdai nuo viršutinės terasos.

Leidžiamės žemyn, planuodami užsukti ir į apatinį vienuolyną. Bet pamatome rodyklę į Danilovgrad (prisimenu, kad gide buvo patariama važiuoti į Ostrog vienuolyną nauju geru keliu iš Danilovgrad, o ne šiurpą varančiu senuoju keliu – taip išeina, kad mes atvažiavom senuoju). Nusprendžiam, kad apsieisim be dar vieno vienuolyno ir pasukam link Danilovgrad ir link jūros.

Kelias vėl vingiuoja per kalnus, bet matyt per tris dienas jau pasisotinom jais, fotografuoti ir aikčioti nebesinori, nors vaizdai tikrai įspūdingi – ir kalnų, ir Skadar ežero. Sakom sau, kad čia dar sugrįšim, ir skubam toliau. Galiausiai kelias, persiritęs per kalnus, pamažu ima leistis žemyn, ir tolumoje pasimato mėlyna Adrijos jūra. Vėl aplanko tas nuostabus jausmas, apimantis kaskart, pamačius jūrą – matyt iš vaikystės atėjęs, kai pajūris vienareikšmiškai siejosi su atostogom, nesibaigiančiom vasaros dienom ir visiška laisve…

Kažkodėl maniau, kad važiuosim pačia jūros pakrante ir vanduo vos ne mašinos ratus skalaus – bet žinoma, tai tebuvo viena iš tų keistų fantazijų, kai susidarai visiškai nerealų, bet labai konkretų vaizdą apie dar nelankytą šalį ir paskui lengvai nusivili, kad realybėj, pasirodo, viskas visai kitaip. Taip ir šįkart – kelias vingiuoja aukštai kalno šlaitu, jūra ten kažkur žemai, ir dar daug serpantinų iki jos. Privažiavę kryžkelę, sukam link Budvos, įsijungiam GPS ir su technologijų pagalba labai lengvai randam Skočidjevojka apartamentus (ieškodami pagal adresą, būtume ilgai užtrukę). Jie įsikūrę labai ramioje vietoje, pakrantėje žemiau kelio, už kelių kilometrų nuo Petrovač. Šalia yra dar pora pastatų, matyt, irgi nuomojami apartamentai atostogoms, o toliau driekiasi tuščia kalvota jūros pakrantė. Jūros kranto nesimato, jis kažkur ten dar žemiau. Mes gyvenome pačiuose viršutiniuose apartamentuose (balta pastato dalis antrojoje nuotraukoje) – specialiai pasirinkau būtent šiuos, nes buvo rašoma, kad ten geriausi vaizdai iš balkono.

Kieme mus pasitinka labai svetinga šeimininkė, aprodo apartamentus, susako, kur kas yra, įteikia Budvos ir Petrovač žemėlapius. Apartamentai kiek kuklesni nei Žabljake, bet yra visi reikalingi patogumai, o vaizdas nuo per abu kambarius einančios terasos – tiesiai iš svajonės. Smagu bus čia rytais prabusti su tokiais vaizdais. Kieme apačioje – tuntas kačių. Gera vieta, vadinasi, jei šeimininkai kates myli.

Apartamentuose ilgai neužtrunkam, ir netrukus jau važiuojam pakrantės keliu link Petrovac, ketindami ten pavakarieniauti ir užsipirkti maisto produktų. (Kaip ir Lietuvoje, supermarketai čia dirba iki vėlaus vakaro.)

Petrovac – mažas jaukus miestukas, visiškai pašvęstas poilsiautojams ir jų gerovei. Neilgas pakrantės ruožas, grįstas takas palei jūrą rytinėms ir vakarinėms promenadoms, aplink susispietę restoranėliai ir turistams skirtos parduotuvės – nieko daugiau čia nėra, bet tiek ir užtenka. Labai daug šeimų su mažais vaikais, ir labai daug rusų. Pasivaikštom pajūriu, pavalgom vienoje iš kavinukių, apsiperkam ir grįžtam namo. Paliekam nakčiai atviras balkono duris – lauke gaiviai vėsu, bet nešalta. Gaila, kad jūros ošimo nesigirdi, per toli…