Pabundam anksti, bet keltis tingim – matyt, atsiliepė vakarykštė beveik nemiegota naktis Belgrade, norisi pailsėti. Lauke šviečia saulė, bet kol mes susiruošiam ir apie pusę dešimtos išvažiuojam, dangus smarkiai apsidebesuoja. Vėsu – gal 17 laipsnių, bet kadangi nelyja, ir prognozės iki pietų lietaus nežada, traukiam į kalnus. Norime pravažiuoti aukštikalnių keliu, jungiančiu Žabljak ir Plužine. Apartamentų savininkas, tiesa, abejojo, ar kelias jau atidarytas po žiemos, bet patarė pabandyti – jei nepasiseks, tiesiog grįšim atgal.

Netrukus išsukame iš plataus gero kelio ir riedam mažu keliuku, vedančiu į Trska. Keliukas visai siaurutis, labiau šunkelis nei keliukas, nors ir asfaltuotas. Bet vaizdai jau nuo pat pradžių puikūs.

Kylam vis aukštyn, ir netrukus nebelieka jokių abejonių – tai tikrai TAS kelias. Aplink labai gražu. Netrukus stabtelim prie mažo kalnų ežeriuko. Labai knieti prie jo nusileisti, bet nedrįstam ilgai čia užtrukti, nes nežinom, kada mus pasivys horizonte besirenkantys juodi debesys.

Trumpam stabtelim prie kalnų trobelėje įrengtos kavinukės. Kavos gerti nepasiliekam, tik nusiperkam magnetuką su Durmitor parko vaizdu, ir skubam toliau.

Pamažu artėjam prie Sedlo perėjos. Vaizdai vis gražėja, ir vis didėja sniego plotai pakelėse.

O štai ir Sedlo perėja, 1907 m. aukštyje. Čia jau ir žmonių kiek daugiau: iki šiol tik porą mašinų tesutikome kelyje, o aikštelėje prie perėjos randame būrelį automobilistų ir motociklininkų. Bet vietos sočiai, taigi statome mašiną ir ropščiamės lauk – knieti pasivaikščioti po kalnus. Dangus vėl kiek prasiblaivo, taigi kopiame kiek aukščiau, pasidairyti į vaizdus. Nuo perėjos atsiveria puiki kalnų panorama.

Pradinis šios dienos planas buvo ilgas pasivaikščiojimas po kalnus – planuodama kelionę aptikau puikų kelių valandų trukmės maršrutą nuo Sedlo perėjos į Bobotov Kuk viršūnę. Deja, šio plano tenka atsisakyti: trasoje per daug sniego, o į Bobotov Kuk kopti išvis nerekomenduojama, sužinome iš perėjoje kabančios informacinės lentutės. Na kad jau taip, tai bent palypėkime aukštyn iki ten, kur baigiasi takas, t.y. kur prasideda sniegas.

Štai ir pirmoji neįveikiama kliūtis – stati sniegu padengta perėja. Kitoje jos pusėje sniego turbūt dar daugiau, trasa juk kyla aukštyn. Kiti žygeiviai, kaip ir mes, tik iš tolo pasidairo į sniego sieną ir grįžta atgal. Tik kelių vyrukų grupelė, matome, kažkaip įveikia tą sniego lauką ir dingsta kitoje uolų pusėje.

Kalnų pieva, kiek akys užmato, pilna krokų – čia dar tik ankstyvas pavasaris.

Šita keliautoja, matyt, irgi kažkur į kalnus išsiruošė…

Čia taip smagu ir gera, kad net nebegaila, jog nepavyks praeiti suplanuotos trasos. Įsitaisome saulėkaitoje aukštai ant šlaito ir visa savo esybe geriame nuostabius kalnų vaizdus, mėgaujamės mus supančia ramybe ir gaiviu kalnų oru.

Metas judėti toliau, nors man visai nesinori – mielai čia pasilikčiau visai dienai. Kelias toliau vingiuoja per kalnus, atverdamas vis naujus panoraminius vaizdus.

Kelkraščiuose vis daugėja sniego, ir netrukus jau važiuojame tiesiog siauru tuneliu tarp aukštų sniego sienų. Nelabai smagu, nes nuvalytas kelio ruožas labai siauras, sutikus kita kryptimi atvažiuojančią mašiną būtų sudėtinga prasilenkti. Dabar jau suprantame, kodėl šeimininkas abejojo, ar šis kelias jau atidarytas (vėliau sužinojome, kad atidarė jį tik prieš 5 dienas – pasisekė mums!)

Po dar kelių serpantinų pagaliau paliekame sniego zoną ir stabtelim virš labai gražaus kalnų ežeriuko. Leidžiamės žemyn ir gėrimės kalnų atspindžiais lygiame kaip stiklas ežeriuko vandenyje.

Kad jau nusileidom nuo kelio į slėnį, tai negi apsiribosim tik pasėdėjimu prie ežeriuko – knieti pasivaikščioti aplinkui, įkopti į artimiausią kalniuką. Aplink toks grožis, kad kojos tiesiog pačios neša vis toliau.

Po kojom – pavasarinių gėlių kilimai….

Paskutinis žvilgsnis į gražųjį ežeriuką, ir važiuojam toliau.

Kelias pamažu leidžiasi žemyn, sniego vis mažėja, mus vėl supa skaidri pavasarinė žaluma. Tolumoje mėlynuoja kažkokie kiti kalnai, o šitie, artimieji, primena pilkai žalio aksomo klostes.

Netrukus išvažiuojam į erdvią aukštikalnių lygumą. Aplink driekiasi smaragdo žalumo pievos, tolumoje dunkso kalnai, pievose gavosi karvės ir avys, nevengia jos ir kelio pereiti, taigi skubėti neišeina, juolab keliukas, rodos, vis siaurėja, ir jau visai ima panėšėti į per pievas vingiuojantį šunkelį.

Kelio ženklų beveik nėra, kryžkelėse pats turi atspėti, į kurią pusę sukti. Bet kažkaip sugebam nepasiklysti, ir netrukus jau leidžiamės serpantinų keliu link Plužine. Kitaip nei kalnuose, oras čia puikus – šviečia saulė, karšta, apie 26 laipsniai. Kalno šlaitas tankiai apaugęs medžiais, bet keliose vietose aptinkam nedideles properšas ir stojam pasigrožėti Pivos kanjonu. Esame virš užtvenktosios kanjono dalies – dirbtinio Pivos ežero. Trumpam susivaidena, kad esam Norvegijoje – užlietas kanjonas labai primena ten matytus fjordus.

Kelias įspūdingas – serpantinai, tuneliai, pro medžius šmėkščiojantys kanjono vaizdai…

Nusileidę žemyn, nutariame pirmiausia pavažiuoti kanjonu aukštyn, link Ščepan Polje, o kai nusibos, grįžti atgal ir tada jau sukti į Plužine. Visos apžvalgos aikštelės kairėje pusėje, tad fotografuosime grįždami. Kanjonas be galo gražus, bet po kurio laiko vaizdai ima kartotis. Pervažiavę virš kanjono kabantį metalinį tiltuką, nusprendžiam, kad įspūdingiau jau turbūt nebebus. Netrukus radę kiek platesnį kelio ruožą, sukamės ir grįžtam atgal.

Kadangi daugiau mašinų nėra ir tuščias kelias puikiai matosi į abi puses, sustojame tiesiai ant tilto ir aš išllipu padaryti kelių nuotraukų. Vaizdai tiesiog kvapą gniaužia. Gaila, kad netoliese nėra jokios tinkamos aikštelės pakelėje, kur būtų galima saugiai pastatyti mašiną ir neskubant pasigėrėti kanjonu.

Grįždami stabtelim prie užtvankos. Čia kabo ženklas, perspėjantis, kad užtvanka vaikščioti draudžiama, bet aplink nieko nesimato, kas galėtų mus iš čia išvyti. Pasistatom mašiną šalikelėje, einam prie užtvanką juosiančių turėklų ir trumpai pasidairom į žemai apačioje esantį kanjoną.

Atgal važiuojam gerokai ilgiau, nes vis stabčiojame, grožimės, fotografuojam. Gražus be galo tas Pivos kanjonas…

Pušelės auga, rodos, tiesiai iš uolos…

Pilkos kanjono uolos beveik statmenai leidžiasi tiesiai į žalsvai melsvą vandenį. Labai gražus efektas.

Vėl pasiekę kryžkelę Piva ežero pakrantėje, sukame į Plužine. Ir vėl nedidelis miestukas, didesnis už Žabljak, bet centro vos kelios gatvės, ir nelabai daug variantų, kur papietauti. Susigundome rodykle į Sočica viešbučio/kempingo restoraną. Nenusiviliame. Labai jauki aplinka, labai skanus maistas, ir visai nebrangu – už visa tai, kas matosi nuotraukoje, mokėjome 15 eurų. Jei nebūtume užsisakę 6 eurus kainavusios cicvara (kvietinės košės su grietine, sviestu ir medum), išvis pigiai būtume prasisukę. Šeimininkas juokėsi, kai vakare papasakojom, kad ragavom cicvaros – pasak jo, tai yra žiemos maistas. Ir tikrai, daug tos košės karštą dieną nesuvalgysi – bet visai skanu, tikrai vertėjo pabandyti.

Neskubėdami papietavę, sukam į pietus link Nikšič – grįžti į Žabljak tuo pačiu kalnų keliu per Durmitor parką nebenorime, per daug darbo vairuotojui. Juolab iš toje pusėje susigrūdusių juodų debesų panašu, kad kalnuose jau lyja. Pakeliui dar aplankome Piva vienuolyną. Vartai atrakinti, bet nei kieme, nei cerkvėje nieko nėra. Pasidairom, paliekam nedidelę auką ir važiuojam toliau.

Po keliasdešimties kilometrų gero kelio sukame į kairę, link Žabljak. Siauresnis ir prastesnis, bet labai vaizdingas kalnų kelias per kokią valandą mus parveda namo. Kaip ir tikėjomės, Žabljake lyja. Pavakarieniaujame namie ir tą vakarą jau niekur nebejudam iš savo jaukių apartamentų.