Juodkalnija. III dalis: Juodasis ežeras ir Taros kanjonas


Rytas pasitinka pilku apniukusiu dangum. Prognozės irgi nedžiugina – žadamas lietus, vietomis smarkus. Bet kol kas dar nelyja, taigi pusryčiaujam, ruošiamės ir važiuojam prie Juodojo ežero. Jis visai netoli, iki parkingo gal 10 minučių kelio. Pasistatę mašiną ir nusipirkę 3 eurus žmogui kainuojančius bilietus (ežeras yra nacionalinio parko teritorijoje), asfaltuotu keliuku dar apie 10 minučių einam iki ežero.

01-IMG_9938

Pirmas įspūdis nekoks – taip visų išgirtas Juodasis ežeras man primena tiesiog didelę balą. Žemai virš ežero kabo pilkas dangus, tolimojoj pakrantėj už miško niūriai kyla pilki kalnai, šitoje pusėje telkšo žole apaugusi pelkė. Kiek pasimetusi dairausi, mėgindama kažką gražaus pamatyti, ir nesuprantu, kodėl šiuo ežeru taip žavimasi. Na bet kadangi oras prastas ir jokių kalnų žygių ar pasivažinėjimų šiandien matyt jau nebus, tai nelabai yra iš ko rinktis – kiek paabejoję, nusprendžiame visgi apeiti ežerą rodyklėmis pažymėtu taku per mišką. Vis užsiėmimas valandai-kitai.

02-IMGN2189

Eiti smagu, gaiviai kvepia šlapiu mišku, ir nors porąkart lengvai nulyja, bet net dorai nesušlampame – šiaip „pakrapina“, ir tiek. Pamažu ir ežerą prisijaukinam, pasiduodam jo tyliam žavesiui.

Black Lake

04-IMG_9954

06-IMG_9963

05-IMG_9962

07-IMG_9971

08-IMG_9976

Black Lake

Netrukus nuklystam nuo tako ir pasukam arčiau ežero kranto. Aplandžiojam pakrantės uolas ir paskui šiek tiek paklaidžiojam per mišką vingiuojančiais takiukais, kol vėl randam pagrindinį taką. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tako atšaka, vedanti į mažesniojo iš dviejų siaura protaka sujungtų ežeriukų, sudarančių Juodajį ežerą, pakrantę. Netrukus išlendame iš miško ir prieš mūsų akis atsiveria Malo Jezero. Čia labai gražu – ir lietus kaip tik liovėsi, taigi prisėdam ant kranto pasimėgauti ežero ramybe.

10-IMGN2201

The Black laka (Crno Jezero) in Durmitor

12-IMG_9985

Pasėdėję paeinam iki protakos, bet autis batus ir bristi per šaltą vandenį į kitą pusę nenorime – geriau eikim aplinkui. Grįžtam į pagrindinį taką ir neskubėdami tęsiam žygį aplink ežerą. Netrukus vėl išeiname į Veliko Jezero (Didžiojo ežero) pakrantę. Nebėra intymaus mažojo ežeriuko jaukumo – čia atsiveria didelės plačios erdvės.

13-IMG_9997

14-IMGN2221

15-IMG_9992

16-IMGN2226

17-IMG_0001

18-IMG_0014

Pagaliau iš po tirštų debesų išlenda saulė, ir ežeras tiesiog akyse pasikeičia – vanduo tampa sodrios melsvai žalsvos spalvos, jame atsispindi virš ežero stūksantys pilkai žali kalnai. Gražu. Ir labai ramu.

19-IMG_0018

Black lake

21-IMG_0031

22-IMG_0033

Deja, saulėta interliudija trunka neilgai – netrukus vėl ima krapnoti lietus ir tenka slėptis po tankiomis eglių šakomis pakrantės miške.

23-IMG_0034

24-IMG_0035

25-IMG_0036

26-IMG_0038

Niekur neskubėdami, praleidom prie Juodojo ežero beveik tris valandas – visai neblogai, turint omeny, kad pradžioje ežeras mums visai nepatiko. Labai patenkinti savo rytu grįžtam prie mašinos ir važiuojam atgal į Žabljak.

27-IMG_0041

Vietinėj kepyklėlėj nusiperkam dar šiltų burekų (man – su mėsa, vyrui – su sūriu, ir abiems paragauti – su bulvėm). Planuojam pavažiuoti porą kilometrų link kalnų ir pasidaryti pikniką kokioj nors vaizdingoj vietelėj. Deja, netrukus prapliumpa toks lietus, kad piknikus tenka pamiršti – apsisukam ir grįžtam į savo jaukius apartamentus. Sudorojam burekus (mėsiškas ir su sūriu – labai skanūs, o tas su bulvėm ir kažkokiais lengvai aštriais prieskoniais nei vienam mūsų nepatiko) ir užliūliuoti lietaus barbenimo numiegam posmelį.

Pabundam po geros valandos – lauke šviečia saulė, danguj nė debesėlio. Dar tik ketvirta valanda, saulė dar aukštai, taigi šokam į mašiną ir važiuojam ieškoti vaizdų į Taros kanjoną. Apartamentų savininkas mums patarė pavažiuoti iki kavinės prie Močilovgrad ski-lift – ji yra vos už kelių kilometrų nuo miestelio, ir nuo ten atsivers puikūs vaizdai į apylinkes. O ir Čiurevac yra praktiškai ta pačia kryptimi, ten irgi būtinai reikia nuvažiuoti, nes gražesnių Taros kanjono vaizdų esą niekur Juodkalnijoj nėra. Ranka nupiešto žemėlapio pagalba lengvai randam reikiamą posūkį ir važiuojam link kalnų.

28-IMG_0052

Durmitor

30-IMG_0069

Močilovgrad ski-lift, žinoma, neveikia, kavinė irgi uždaryta, o vaizdai, panašu, bus dar geresni nuo netoliese esančio kalno šlaito. Ant jo užkopti teprireikia vos kelių minučių, ir vaizdai tikrai nenuvilia. Ypač puikiai matosi Juodasis ežeras.

31-IMG_0093

32-IMG_0087

Black Lake from the ridge near Mocilovgrad skilift and restorant

34-IMG_0092

35-IMG_0094

36-IMG_0099

Pagal planą dabar turėtume grįžti iki sankryžos miške ir sukti link Tepca, kažkur pakeliui aplankant Čiurevac. Bet mus labai vilioja pro ski-lift aukštyn ir tolyn vingiuojantis siauras kalnų keliukas. Nusprendžiam pažiūrėti, kas ten už posūkio. Ženklų jokių, kur keliukas veda, neaišku, bet vaizdai gražūs, o mes smalsūs, taigi važiuojam toliau.

37-IMG_0102

38-IMG_0105

Keliukui vis siaurėjant ir statėjant, išsitraukiam žemėlapį – panašu, kad esame kelyje, vedančiame į nuošalų Črna Gora kaimą prie Taros kanjono. Į tą kaimą mums nereikia, bet gal pakeliui rasim gražių vaizdų? Nuojauta neapgauna – netrukus dešinėje pusėje atsiveria Taros kanjonas.

39-IMGN2244

40-IMGN2245

41-IMG_0112

42-IMG_0114

43-IMG_0115

44-IMG_0118

45-IMG_0121

Privažiuojam apžvalgos aikštelę ir stabtelim pasigrožėti. Tikrai svaigūs vaizdai nuo čia atsiveria….

46-IMG_0124

48-IMG_0126

49-IMG_0128

Views of Tara canyon from the narrow twisty road to Crna Gora village

51-IMG_0131

Dar kiek pavažiuojam tolyn, bet keliukas pradeda leistis žemyn ir panyra į mišką. Nebeįdomu, taigi sukamės ir grįžtame, pakeliui vėl sustodami pasigrožėti Taros kanjonu.

Tara canyon views

Griztant

54-IMG_0141

55-IMG_0146

56-IMG_0149

Pakeliui dar ir karvių bandą sutinkame, bet šįkart mandagios pasitaikė, gana greitai iš kelio pasitraukė.

57-IMG_0156

58-IMG_0160

59-IMG_0166

60-IMG_0170

Grįžtam prie sankryžos, ir dabar jau sukam link Tepca. Dairomės, kur čia tie Čiurevac ženklai. Savininko nupasakotą maršrutą prisimenam miglotai – pavažiuoti, kol baigsis asfaltuotas kelias, paskui apie pusvalandį eiti mišku… berods taip. Po kelių kilometrų privažiuojam sankryžą su negrįstu keliu, šalia ant medžio prikalta medinė lentutė „Tepca / 13 km / Čiurevac“. Paabejoję nusprendžiam, kad čia jau ir bus tas takas į Čiurevac. Deja, einam ir pusvalandį, ir tris ketvirčius valandos, o duobėtas ir balų pilnas kelias per mišką kaip neatveda niekur, taip neatveda. Galiausiai išeinam į didelę laukymę, tolumoje matosi kaimas, už jo, panašu, kanjonas, bet mums jau aišku, kad nuėjome ne ten ir Čiurevac šiandien nepasieksime, juolab jau septynios valandos vakaro. Prisėdam ant rąstų krūvos, suvartojam paskutines juodo šokolado atsargas ir nedžiugiai mąstom, kad dar laukia netrumpas kelias atgal per mišką iki mašinos. Netrukus iš miško išlenda būrys karvių ir senukas skerdžius. Senukas prieina su mumis pasisveikinti ir pasikalbėti, bet kadangi nekalba nei angliškai, nei rusiškai, tai kalbos nedaug gaunasi. Tik suprantam, kad Čiurevac – maždaug už pusvalandžio kelio per mišką visai į kitą pusę nei ta, iš kurios mes atėjom. Tiek to. Pailsėję grįžtam iki mašinos ir važiuojam namo. Beje, visų tų betikslių klaidžiojimų būtume išvengę, jei būtume pasiskaitę mašinoj turėtą Lonely Planet gidą, ar bent jau susivokę, kad Čiurevac yra kalno pavadinimas. Na bet ką darysi, matyt nelemta mums buvo pamatyti Taros kanjoną nuo tos apžvalgos aikštelės. Gerai, kad nors kalnų keliuku prieš tai susigundėm ir visai neprastų kanjono vaizdų nuo ten pamatėm.

Grįžę į Žabljak, pavakarieniaujame Pizzeria Swiss (picos gamyba užtrunka visą amžinybę, o skonis, deja, tik vidutiniškas) ir anksti einam miegoti. Prisivaikščiojom šiandien kaip reikiant!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website