Rytas pasitinka pilku apniukusiu dangum. Prognozės irgi nedžiugina – žadamas lietus, vietomis smarkus. Bet kol kas dar nelyja, taigi pusryčiaujam, ruošiamės ir važiuojam prie Juodojo ežero. Jis visai netoli, iki parkingo gal 10 minučių kelio. Pasistatę mašiną ir nusipirkę 3 eurus žmogui kainuojančius bilietus (ežeras yra nacionalinio parko teritorijoje), asfaltuotu keliuku dar apie 10 minučių einam iki ežero.
Pirmas įspūdis nekoks – taip visų išgirtas Juodasis ežeras man primena tiesiog didelę balą. Žemai virš ežero kabo pilkas dangus, tolimojoj pakrantėj už miško niūriai kyla pilki kalnai, šitoje pusėje telkšo žole apaugusi pelkė. Kiek pasimetusi dairausi, mėgindama kažką gražaus pamatyti, ir nesuprantu, kodėl šiuo ežeru taip žavimasi. Na bet kadangi oras prastas ir jokių kalnų žygių ar pasivažinėjimų šiandien matyt jau nebus, tai nelabai yra iš ko rinktis – kiek paabejoję, nusprendžiame visgi apeiti ežerą rodyklėmis pažymėtu taku per mišką. Vis užsiėmimas valandai-kitai.
Eiti smagu, gaiviai kvepia šlapiu mišku, ir nors porąkart lengvai nulyja, bet net dorai nesušlampame – šiaip „pakrapina“, ir tiek. Pamažu ir ežerą prisijaukinam, pasiduodam jo tyliam žavesiui.
Netrukus nuklystam nuo tako ir pasukam arčiau ežero kranto. Aplandžiojam pakrantės uolas ir paskui šiek tiek paklaidžiojam per mišką vingiuojančiais takiukais, kol vėl randam pagrindinį taką. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tako atšaka, vedanti į mažesniojo iš dviejų siaura protaka sujungtų ežeriukų, sudarančių Juodajį ežerą, pakrantę. Netrukus išlendame iš miško ir prieš mūsų akis atsiveria Malo Jezero. Čia labai gražu – ir lietus kaip tik liovėsi, taigi prisėdam ant kranto pasimėgauti ežero ramybe.
Pasėdėję paeinam iki protakos, bet autis batus ir bristi per šaltą vandenį į kitą pusę nenorime – geriau eikim aplinkui. Grįžtam į pagrindinį taką ir neskubėdami tęsiam žygį aplink ežerą. Netrukus vėl išeiname į Veliko Jezero (Didžiojo ežero) pakrantę. Nebėra intymaus mažojo ežeriuko jaukumo – čia atsiveria didelės plačios erdvės.
Pagaliau iš po tirštų debesų išlenda saulė, ir ežeras tiesiog akyse pasikeičia – vanduo tampa sodrios melsvai žalsvos spalvos, jame atsispindi virš ežero stūksantys pilkai žali kalnai. Gražu. Ir labai ramu.
Deja, saulėta interliudija trunka neilgai – netrukus vėl ima krapnoti lietus ir tenka slėptis po tankiomis eglių šakomis pakrantės miške.
Niekur neskubėdami, praleidom prie Juodojo ežero beveik tris valandas – visai neblogai, turint omeny, kad pradžioje ežeras mums visai nepatiko. Labai patenkinti savo rytu grįžtam prie mašinos ir važiuojam atgal į Žabljak.
Vietinėj kepyklėlėj nusiperkam dar šiltų burekų (man – su mėsa, vyrui – su sūriu, ir abiems paragauti – su bulvėm). Planuojam pavažiuoti porą kilometrų link kalnų ir pasidaryti pikniką kokioj nors vaizdingoj vietelėj. Deja, netrukus prapliumpa toks lietus, kad piknikus tenka pamiršti – apsisukam ir grįžtam į savo jaukius apartamentus. Sudorojam burekus (mėsiškas ir su sūriu – labai skanūs, o tas su bulvėm ir kažkokiais lengvai aštriais prieskoniais nei vienam mūsų nepatiko) ir užliūliuoti lietaus barbenimo numiegam posmelį.
Pabundam po geros valandos – lauke šviečia saulė, danguj nė debesėlio. Dar tik ketvirta valanda, saulė dar aukštai, taigi šokam į mašiną ir važiuojam ieškoti vaizdų į Taros kanjoną. Apartamentų savininkas mums patarė pavažiuoti iki kavinės prie Močilovgrad ski-lift – ji yra vos už kelių kilometrų nuo miestelio, ir nuo ten atsivers puikūs vaizdai į apylinkes. O ir Čiurevac yra praktiškai ta pačia kryptimi, ten irgi būtinai reikia nuvažiuoti, nes gražesnių Taros kanjono vaizdų esą niekur Juodkalnijoj nėra. Ranka nupiešto žemėlapio pagalba lengvai randam reikiamą posūkį ir važiuojam link kalnų.
Močilovgrad ski-lift, žinoma, neveikia, kavinė irgi uždaryta, o vaizdai, panašu, bus dar geresni nuo netoliese esančio kalno šlaito. Ant jo užkopti teprireikia vos kelių minučių, ir vaizdai tikrai nenuvilia. Ypač puikiai matosi Juodasis ežeras.
Pagal planą dabar turėtume grįžti iki sankryžos miške ir sukti link Tepca, kažkur pakeliui aplankant Čiurevac. Bet mus labai vilioja pro ski-lift aukštyn ir tolyn vingiuojantis siauras kalnų keliukas. Nusprendžiam pažiūrėti, kas ten už posūkio. Ženklų jokių, kur keliukas veda, neaišku, bet vaizdai gražūs, o mes smalsūs, taigi važiuojam toliau.
Keliukui vis siaurėjant ir statėjant, išsitraukiam žemėlapį – panašu, kad esame kelyje, vedančiame į nuošalų Črna Gora kaimą prie Taros kanjono. Į tą kaimą mums nereikia, bet gal pakeliui rasim gražių vaizdų? Nuojauta neapgauna – netrukus dešinėje pusėje atsiveria Taros kanjonas.
Privažiuojam apžvalgos aikštelę ir stabtelim pasigrožėti. Tikrai svaigūs vaizdai nuo čia atsiveria….
Dar kiek pavažiuojam tolyn, bet keliukas pradeda leistis žemyn ir panyra į mišką. Nebeįdomu, taigi sukamės ir grįžtame, pakeliui vėl sustodami pasigrožėti Taros kanjonu.
Pakeliui dar ir karvių bandą sutinkame, bet šįkart mandagios pasitaikė, gana greitai iš kelio pasitraukė.
Grįžtam prie sankryžos, ir dabar jau sukam link Tepca. Dairomės, kur čia tie Čiurevac ženklai. Savininko nupasakotą maršrutą prisimenam miglotai – pavažiuoti, kol baigsis asfaltuotas kelias, paskui apie pusvalandį eiti mišku… berods taip. Po kelių kilometrų privažiuojam sankryžą su negrįstu keliu, šalia ant medžio prikalta medinė lentutė „Tepca / 13 km / Čiurevac“. Paabejoję nusprendžiam, kad čia jau ir bus tas takas į Čiurevac. Deja, einam ir pusvalandį, ir tris ketvirčius valandos, o duobėtas ir balų pilnas kelias per mišką kaip neatveda niekur, taip neatveda. Galiausiai išeinam į didelę laukymę, tolumoje matosi kaimas, už jo, panašu, kanjonas, bet mums jau aišku, kad nuėjome ne ten ir Čiurevac šiandien nepasieksime, juolab jau septynios valandos vakaro. Prisėdam ant rąstų krūvos, suvartojam paskutines juodo šokolado atsargas ir nedžiugiai mąstom, kad dar laukia netrumpas kelias atgal per mišką iki mašinos. Netrukus iš miško išlenda būrys karvių ir senukas skerdžius. Senukas prieina su mumis pasisveikinti ir pasikalbėti, bet kadangi nekalba nei angliškai, nei rusiškai, tai kalbos nedaug gaunasi. Tik suprantam, kad Čiurevac – maždaug už pusvalandžio kelio per mišką visai į kitą pusę nei ta, iš kurios mes atėjom. Tiek to. Pailsėję grįžtam iki mašinos ir važiuojam namo. Beje, visų tų betikslių klaidžiojimų būtume išvengę, jei būtume pasiskaitę mašinoj turėtą Lonely Planet gidą, ar bent jau susivokę, kad Čiurevac yra kalno pavadinimas. Na bet ką darysi, matyt nelemta mums buvo pamatyti Taros kanjoną nuo tos apžvalgos aikštelės. Gerai, kad nors kalnų keliuku prieš tai susigundėm ir visai neprastų kanjono vaizdų nuo ten pamatėm.
Grįžę į Žabljak, pavakarieniaujame Pizzeria Swiss (picos gamyba užtrunka visą amžinybę, o skonis, deja, tik vidutiniškas) ir anksti einam miegoti. Prisivaikščiojom šiandien kaip reikiant!