Sako, kad geriausios kelionės būna tos, kurios suplanuojamos ekspromtu. Tokia buvo ir mūsų kelionė į Jordaniją 2011-ųjų metų rudenį. Turėjom savaitę atostogų rugsėjo pabaigoje ir ketinom jas praleisti kur nors kalnuose. Mąstėm apie Prancūzijos Pirėnus, Ispanijos Sierra Nevada, Italijos Dolomitus – planai niekaip nesiklijavo, vis negalėjom apsispręsti, kol vieną vakarą, jau tik kelioms savaitėms belikus iki atostogų, vyras staiga pasiūlė važiuoti į Jordaniją. Pasirodo, jis rado visai nebrangų vienos kelionių agentūros siūlomą fly and drive turą. Kelionė truktų nuo šeštadienio iki šeštadienio – čarterinis skrydis į Aqabą, ten gauni mašiną ir per savaitę pervažiuoji Jordaniją iš pietų į šiaurę ir atgal. Kelionės planas jau sudarytas agentūros, viešbučiai kiekvienai nakčiai užsakyti iš anksto, bet ką veiksi kiekvieną konkrečią dieną, kokiu maršrutu važiuosi iš taško Ą į tašką B ir ką norėsi pamatyti pakeliui – tavo reikalas. Taigi iš esmės keliauji savarankiškai, tik didžiąją dalį planavimo darbo už tave atlieka agentūra. Tokį kelionės būdą jau anksčiau buvome išbandę Tunise, jis mums tiko ir patiko. O kadangi abu jau seniai svajojom pamatyti Petrą ir Wadi Rum, tai ir apsisprendėm dar tą patį vakarą – keliausim į Jordaniją! Iškart apėmė toks tikrumas ir tokia ramybė, kokie būna tik priėmus teisingą sprendimą.

Kelionė prasidėjo ir baigėsi Aqaba kurorte prie Raudonosios jūros, maršrutas: Aqaba – Wadi Rum – Petra – Ammanas – Negyvoji jūra – Aqaba. Bendras atstumas tarp šių pagrindinių punktų – apie 800 km, nors realiai nuvažiavom gerokai daugiau.

Aqaba

Kelionė prasideda labai ankstyvą rytą Amsterdamo oro uoste. Kaip ir dauguma čarterinių reisų, taip ir šis išskrenda nenormaliu laiku – pusę septynių, taigi oro uoste reikia būti pusę penkių. Keliamės prieš tris – beveik neverta buvo ir miegoti eiti. Skrydis, nors ir netrumpas, praeina be nuotykių, ir pusę pirmos popiet vietiniu laiku jau leidžiamės mažučiame Aqabos oro uoste. Nusileidimas gana įspūdingas – pro iliuminatorių matosi siaura Raudonosios jūros įlanka, ją supantys rusvi kalnai ir pakrantėje nusidriekęs miestas.

Greitai sutvarkę imigracijos formalumus (vizą galima gauti vietoje) ir atgavę savo lagaminą, einame į salę ieškoti agentūros atstovės. Prie jos prieiname pirmieji ir labai tuo apsidžiaugiame, nes už mūsų tuoj išsirikiuoja ilga eilė. Kaip ir anąkart Tunise, iš visų mūsų lėktuvu atskridusių turistų (apie 90) mes esame vieninteliai, pasirinkę fly & drive kelionę – visi kiti keliaus grupėmis autobusuose. Nepratę, matyt, olandai savarankiškai keliauti po egzotiškas šalis.

Lauke karšta, virš 30 laipsnių – tikra dykumos kaitra. Skubiai kraunam į mašiną daiktus ir susitariam su nuomos agentūros atstovu, kad jis važiuos prieš mus ir parodys kelią iki centre esančio viešbučio. Aplink labai švaru ir tvarkinga, kelias tarp oro uosto ir miesto apsodintas palmėmis ir gėlėmis, ir labai tuščia. Gal kad šeštadienis? Bet artėjant link miesto, daugėja ir mašinų – pirmas įspūdis buvo apgaulingas. O viešbučio vieni patys tikrai būtume neradę, nes ženklų beveik nėra, o mūsų navigacijos sistema Jordanijoje neveikia, nepavyko rasti jai tinkamo žemėlapio. Didelis vakarietiško tipo viešbutis yra komerciniame miesto rajone, bet pro langą matyti jūra ir kalnai, o ne tik miesto stogai.

Pasidėję daiktus ir šiek tiek atsigaivinę mąstom, ką veikti toliau. Visai smagu būtų pagulinėti prie jūros, pailsėti po beveik bemiegės nakties. Bet viešbučio pliažas už kelių kilometrų, į jį rytais veža autobusiukas, o dabar jau gerokai po pietų – pavėlavom. Belieka vienas variantas – eiti į miestą ir pamėginti rasti kokį nors pliažą. Išėję į gatvę, suabejojame, ar tai tokia jau gera idėja – karščiausias dienos metas, šaligatviai tvoskia kaitra, pavėsio praktiškai nėra, o saulė spigina taip, kad net galvą įskausta. Pasiekę pajūrį, dairomės pliažo. Vienoje pusėje išsirikiavę didžiuliai viešbučiai, bet iki jų toloka eiti. Tiesiai prieš mus – vietinių pilnas pliažas, bet jame beveik vien tik vyrai, moterų vos viena kita, ir visos apsimūturiavusios nuo galvos iki kojų. Leidžiamės nuo šaligatvio ant smėlio, ketindami pasivaikščioti pakrante ir pabraidžioti po šiltą jūrą, o gal net ir pasimaudyti, bet nueinam netoli, nes pradeda nervinti iš visų pusių į mane smingantys vyrų žvilgsniai. Nužiūrinėja nuo galvos iki kojų, tiesiog nurenginėja žvilgsniu, atvirai ir įžūliai, nepaisydami kad vyras eina šalia. Matyt abaja neprisidengusi moteris jiems yra neverta pagarbos, nesvarbu, vietinė ar užsienietė. Nors aš net nesu kažkaip nekukliai apsirengusi – ilgos plačios kelnės ir laisva palaidinukė su rankovėmis.

Paliekam pliažą ir grįžtam į miestą. Mažoje gatvelėje pamatome kepyklą, pardavinėjančią šviežius baltų miltų papločius. Jie didžiuliai ir ploni, išvaizda primena storus lietinius blynus. Papločiai šviežutėliai, dar karšti – vienas po kito jie krenta iš didelio, nuo lubų ateinančio plieninio vamzdžio ant dar didesnio stalo, o ten vikrūs greiti vyrukai juos iškart griebia, lanksto, deda į maišelius po dešimt ir po daugiau – matyt jordaniečiai daug tos duonos perka. Mes irgi susigundome ir nusiperkame porą papločių. Paskui dar užsukame į labai skaniai kvepiančią konditeriją – ten irgi neatsispiriame pagundai ir prisikrauname pilną maišelį įvairiausių saldumynų.

Karštis nė kiek neslūgsta, o mes jau šiek tiek praalkome, bet nesinori lįsti į jokią kavinukę, nors jų aplink netrūksta, ir apie karštą maistą nei pagalvoti nesinori. Galiausiai mažoje maisto produktų parduotuvėlėje nusiperkam natūralaus jogurto, prisėdam mažame parkelyje šalia viešbučio, kažkokių nežinomų medžių karpytais lapais pavėsyje, ir pietaujam. Dar šilti paplotėliai, padažyti į jogurtą – dieviškai skanu! Desertui – rytietiški saldumynai.

Saulės palydėti ketinome eiti į kurio nors viešbučio pliažą, ir paskui pasivaikščioti pajūriu, bet čia viskas kitaip nei Tunise – viešbučių pliažai yra griežtai privatūs ir kitaip nei per viešbučio teritoriją į juos nepateksi. Ir į kito viebučio pliažą, ko gero, taip paprastai nepereisi. Aišku, galim bandyti tiesiog eiti į kurį nors viešbutį, tarsi būtume jo svečiai, ir jau viduje rasti praėjimą į pliažą. Bet kažkaip nesmagu taip elgtis, taigi beveik bėgte pasileidžiame atgal, link viešojo paplūdimio. Saulė jau visai žemai, patį saulėlydžio gražumą jau beveik pražiopsojome, belakstydami iš vieno miesto krašto į kitą. Einame pliažu, aš fotografuoju saulėlydį ir bandau nekreipti dėmesio į įkyrius mane lydinčius žvilgsnius. Vyras iš pradžių juokauja, kad eis kurio nors spoksančio vietinio paklausti, kiek kupranugarių už mane duotų, paskui susinervina ir sako, kad tie jordaniečiai visai be manierų. Galiausiai abu nusprendžiam, kad bala nematė tų arabų, tiesiog nekreipsim į juos dėmesio, mes čia atėjom saulėlydžiu pasigėrėti.

Saulei nusileidus, oras kiek atvėsta, bet termometras mieste vis dar rodo 28 laipsnius. Neskubėdami einam neišvaizdžiomis Aqabos gatvelėmis ir svarstom, kur galėtume pavalgyti. Galiausiai pasirenkam Ali Baba kavinę, rekomenduotą Lonely Planet. Meniu gana įvairus, skirtas daugiau turistams, bet atrodo pakankamai autentiškas, patiekalai – persiškos ir libanietiškos virtuvės mišinys. Skanu ir nebrangu. Atsigerti aš užsisakau citrinų sulčių su mėtomis – labai jau egzotiškai skamba šio gėrimo sudėtis, norisi išmėginti. Pasirodo, labai skanu – vandeniu atskiestos ir lr lengvai pasaldintos citrinų sultys, pagardintos smulkiai sutrintais šviežiais mėtos lapeliais. Ir gaivu, ir troškulį malšina. Po vakarienės dar šiek tiek paklaidžiojam po miesto centrą – kaip ir visose pietų šalyse, vakare čia gyvenimas virte verda. Bet mums jau merkiasi akys, todėl gana anksti grįžtame į viešbutį ir krentame miegoti. Rytoj mūsų laukia Wadi Rum.

Wadi Rum

Pabundam pilni jaudulio ir nekantrumo kuo greičiau leistis į kelią – juk taip seniai svajojome pamatyti Wadi Rum! Susiruošę ir skaniai papusryčiavę viešbučio restorane, pusę dešimtos pajudame link dykumos. Iki jos – apie 60 kilometrų. Aplinkui – išdegęs, nesvetingas, be jokios augmenijos pilkai rusvas peizažas. Netrukus privažiuojame posūkį su ženklu “Wadi Rum”. Šalia kelio ganosi kupranugariai, mėtosi kažkokie kaulai. Toliau važiuojame siauru keliuku, apsuptu granito kalnų, vienoje pusėje – uolų siena, kitoje – dykuma, ją kerta geležinkelio bėgiai. Toli horizonte šmėžavę uolos vis labiau artėja prie kelio. Pravažiuojame jų papėdėję prisiglaudusį nedidelį kaimelį, iš minareto sklinda maldai šaukiantis muezino balsas.

Dvyliktą valandą pagaliau pasiekiame Wadi Rum lankytojų centrą. Čia tikimės išsiaiškinti, kur yra dykumos stovykla, kurioje mums rezervuota palapinė vienai nakčiai, o gal ir ekskursiją susiorganizuoti. Nieko neplanavom iš anksto, nes buvom girdėję, kad dėl ekskursijų – džipu, kupranugariu ar pėsčiom – galima susitarti čia pat vietoje. Mūsų pasitikti išeina solidžios išvaizdos tradiciškai apsitaisęs pagyvenęs arabas, ceremoningai pasisveikina ir pasiteirauja, ko pageidautume. Išgirdęs, kad ieškome Hilauwi Camp, nuramina, kad stovykla visai netoli, gal pusvalandis kelio, ir neverta dabar iškart į ją važiuoti, taip tik laiką be reikalo sugaišime – jis mums patartų iš pradžių pasidairyti po dykumą, o tada jau važiuoti į stovyklą, kuris nors iš centro darbuotojų parodys kelią. Centras siūlo įvairios trukmės ekskursijas džipu – mes susiviliojame šešių valandų trukmės pasivažinėjimu iki saulėlydžio. Kaina – 80 dinarų. Mūsų vairuotojas – jaunas vaikinukas, vardu Mohamed. Kai klausiame jo, ar už ekskursiją sumokėti iš anksto, jis juokdamasis numoja ranka – susimokėsite paskui, o gal dar jums visai ir nepatiks! “Džipas” iš tiesų yra pikapas, virš kėbulo ištiesta brezentinė danga, šonai atviri – nekaršta ir patogu fotografuoti važiuojant.

Netrukus sustojame mažoje palapinių stovykloje dykumos pakraštyje. Tai pirmasis mūsų ekskursijos objektas – Lawrence’s Spring (Lorenso šaltinis). Sakoma, kad T.E.Lawrence, geriau žinomas kaip Lawrence of Arabia (Arabijos Lorensas), kažkada buvo čia sustojęs nusiprausti ir atsigaivinti šaltinio vandeniu. Prie stovyklos trinasi keli kupranugariai, ant smėlio vaizdingai numestas balnas, saulėkaitoje ant žemo prekystalio išdėlioti sidabriniai papuošalai, po staliuku vidury palapinės ramiai sau snaudžia katė. Įsitaisome ant rytietiškų pagalvių ir siurbčiojame stiprią žalią arbatą, pagardintą mėtomis. Mohamed niekur neskuba, rūko, šnekučiuojasi su savo bičiuliais. Atsipalaiduojam ir mes.

Atsigėrę arbatos, paliekame svetingąją stovyklą ir važiuojame toliau, link Khazali Siq (Kazali tarpeklio). Vaizdai kuo toliau, tuo puikesni – rausvas smėlis, rusvai rausvi kalnai, ryškiai mėlynas dangus su baltais kamuoliniais debesimis.

Kai pasiekiam įėjimą į Khazali Siq, Mohamed prigula šešėlyje nusnūsti, o mes einame pasivaikščioti po tarpeklį. Jis labai aukštas ir siauras, bet eiti nesunku. Ant uolų kai kur išraižyti gyvūnų piešiniai. Netrukus pasiekiame natūralią kliūtį – kelią užtvėrusį didžiulį uolos luitą. Ir taip jau ilgokai čia užtrukome, taigi grįžtame atgal, žadiname Mohamed ir važiuojame toliau.

Netrukus pasiekiame akmeninę arką ant aukštos stačios uolos – Little Rock Bridge (Mažasis akmeninis tiltas). Takelio į viršų nesimato, o ropštis tiesiai per uolas baisoka, nes jos gana slidžios. Bet galima pakilti ant uolų šiek tiek žemiau arkos ir nuo ten pasižvalgyti po dykumą.

Dar viena arka netoliese – Um Froth Rock Bridge. Mohamed ir vėl siūlo kopti iki jos, bet pamėginę ropštis slidžia uola aukštyn tuoj atsisakom šio sumanymo.

Dar pusvalandžiuką pasikratę po dykumą, priartėjame prie Burdah Rock Bridge. Tai aukščiausiai esanti Wadi Rum dykumos akmeninė arka Jebel Burdah kalno viršūnėje, užkopti iki jos reikėtų kelių valandų.

Apie antrą valandą, kai karštis jau darosi beveik nepakeliamas, sustojame prie nedidelės dykumos stovyklos, įsikūrusios didžiulio kalno šešėlyje. Mohamed čia savas – tai jo stovykla. Kadangi labai karšta, sustojame šioje stovykloje daugiau nei valandai – papietauti ir pailsėti pavėsyje. Mohamed sako, kad jei norime, galime čia ir nakvoti, bus smagiau nei didžiulėje ir triukšmingoje Hilauwi stovykloje. Bet už nakvynę jau sumokėta, be to, mes juk nežinome, tiesą jis sako ar tik nori klientų prisivilioti. Taigi pasiūlymo nakvoti atsisakome.

Stovykloje tuščia, tik dar vienas arabas kažką čirškina mažoje virtuvėlėje, o pavėsinėje sėdi baltaodis vaikinas, varto Lonely Planet kelionių vadovą. Jis mus užkalbina angliškai, ir mes iškart klausiam: ar jūs ne olandas? Taip ir yra – olandišką akcentą mes abu puikiai atskiriam. Vyrukas studijuoja teisę, o per atostogas nusprendė pakeliauti po Jordaniją. Jau dvi savaites dirba savanoriu šioje stovykloje, padeda ją prižiūrėti, bendrauti su turistais, už tai gauna nemokamą nakvynę ir maistą – ir galimybę neskubant patyrinėti Wadi Rum. Po pietų vyrai lieka pavėsinėje pasišnekučiuoti, aš gi čiumpu fotoaparatą ir einu pasivaikščioti aplink stovyklą.

Pusė keturių. Karštis nė kiek nenuslūgęs, bet mums laikas judėti toliau. Netrukus pasiekiame dar vieną įžymią Wadi Rum vietą – Lawrence House. Kažkada, beveik prieš šimtą metų, čia stovėjo iš akmenų sumūrytas namas – nors niekas negali pasakyti, ar legendinis Arabijos Lorensas iš tiesų jame gyveno – dabar gi tik dalis sienos belikusi. Mohamed sako, kad jie vežioja čia turistus, nes turistai Lorensą laiko didvyriu ir nori pamatyti viską, kas su juo susiję. (Aš tyliai sau pagalvoju, kad turistai greičiausiai nori pamatyti kažką, kas susiję su garsiuoju filmu, o ne su pačiu Lorensu, apie kurį jie tikriausiai tik viena ausim girdėję.) Arabai, sako Mohamed, nesijaučia dėkingi Lorensui, nes pasak jo, “ką jis mums gero padarė? Jis iš tiesų visą laiką buvo britų pusėje”. Vyras replikuoja, kad anglai Lorensu irgi nelabai žavisi – Mohamed veide šmėkšteli nuostaba. Po to, jau tik man girdint, vyras dar priduria, kad matyt toks jau visų perbėgėlių likimas – britai Lorensą kaltino, kad per daug simpatizuoja arabams, arabai gi juo nepasitikėjo ir įtarinėjo simpatizuojant savo tikriesiems tautiečiams. Aš mažai ką žinau šia tema, o iš filmo beprisimenu tik žavųjį Peter O’Toole Lorenso vaidmenyje ir nuostabius Wadi Rum peizažus. Būtent po šio filmo Vakaruose iš tiesų buvo susidomėta Wadi Rum.

Kitas sustojimas – Anfisheyh uolos. Jos didžiulės ir įspūdingos, bet atvažiavome čia, pasirodo, ne į uolas pasižiūrėti. Kiek akis užmato, uolų siena padengta nabatėjų laikų piešiniais (apie 300 m. prieš mūsų erą). Keista, kad jie taip gerai išsilaikė tūkstančius metų – matyt, sausas klimatas padeda. Ir dar keisčiau, kad tie piešiniai nei uždengti, nei aptverti – galima ir paliesti, jei norisi.

Saulė jau netoli laidos, kai pasiekiame Jebel Um Ishrin kalną ir didžiulę raudono smėlio kopą netoliese. Kopa neatrodo aukšta, bet kopti į ją nelengva – šlaitas status, karšta, batai klimpsta smėlyje, vis slysti atgal. Bet vaizdai nuo viršaus puikūs.

Saulė tuo tarpu jau visai žemai, taigi skubiai vėl pakuojamės į džipą ir važiuojam į Mohamed pasirinktą dykumos vietą, kur galėsim stebėti saulėlydį. Netrukus privažiuojame plokščių uolų masyvą – galima užlipti gana aukštai ir nuo ten žvalgytis po dykumą, kalnus ir vakarėjantį dangų. Mohamed lieka prie džipo – Wadi Rum saulėlydžių jis jau matęs tiek ir tiek. Saulėlydis ne toks įspūdingas, kaip tikėjomės, bet vis tiek gražu – o svarbiausia, ramu, tylu ir tuščia, nesunku įsivaizduoti, kad esame vieni dykumoje.

Apie šeštą valandą vakaro saulė galutinai pasislepia už kalnų viršūnių, peizažo spalvos nublanksta, o mes per temstančią dykumą važiuojame atgal į Visitors Centre. Saulei nusileidus, iškart smarkiai atvėsta, ir aš jau nebe taip džiaugiuosi, kad sėdime atviram džipo kėbule – vėjas šaltas, beveik reikėtų megztuko. Sugrįžę atsiskaitome su Mohamed, padėkojame jam už puikią dieną ir bandome išsiaiškinti, kurgi yra Hilauwi stovykla, kurioje nakvosime. Paaiškėja, kad Mohamed iš tiesų nežino, kur ji yra (nors jo bosas dieną sakė, kad jis po ekskursijos parodys mums kelią), bet jis palydi mus iki hostelio gretimoje gatvelėje – ten tikrai kas nors žinos. Hostelio šeimininkas sako, kad yra vienas žmogus, kuris žino, kaip nuvažiuoti į Hilauwi, bet jis dabar užsiėmęs, jei norim, galim palaukti. Neturim iš ko rinktis – įsitaisom hostelio kavinukėje su šaltais gėrimais ir laukiam. Netrukus pasirodo jaunas vyrukas ir sako, kad gali mus palydėti iki Hilauwi, nes jam kaip tik ten ir reikia. Visi sėdam į mūsų mašiną ir pajudam. Važiuojam apie pusvalandį, jau visai tamsu, ir kai mūsų palydovas rodo sukti į dešinę siauru negrįstu keliuku, mes nieko nesuprantam – kodėl sukti, jokio ženklo juk nebuvo? Na bet sukam, kur dėsies, patys juk kelio nežinom. Mašinos žibintų šviesoje atrodo, kad važiuojam be jokio kelio, tiesiog per žvyruotą dykumą – bet vyrukas juokiasi ir ramina, kad viskas gerai. Po maždaug dešimties minučių tokio važiavimo tolumoje sumirga didelės stovyklos žiburiai. Vartai atdari, ženklų jokių, bet tai iš tiesų mūsų stovykla. Keletas vietinių ateina paimti mūsų lagaminų, palydi į palapinę ir pakviečia ateiti vakarienės, nes ji jau prasidėjusi – mes atvykome vėlai (apie pusę aštuonių). “Palapinė” – audeklu aptrauktas kubo formos karkasas cementinėmis grindimis, joje yra dvi lovos su patalyne, kilimėlis ant grindų, elektros lemputė, ir netgi dušas ir tualetas už pertvaros. Palapinių šioje stovykloje labai daug, jos sustatytos eilėmis, viena šalia kitos. Jei stovykla pilna (o panašu, kad taip ir yra), naktį gali būti triukšminga. Na bet apie tai pagalvosim vėliau, o dabar einam vakarieniauti. Vakarienė – bufeto stiliaus, stalai su maistu sustatyti tiesiai ant smėlio, o valgoma prie ilgų stalų pavėsinėje. Maistas skanus ir įvairus, o visų skaniausi – kebabai.

Ilgokai pavakarojame, peržiūrime šios dienos nuotraukas, aptariam rytdienos planus, bet pagaliau nusprendžiame, kad laikas miegoti – diena buvo ilga, ir akys jau merkiasi, nors dar tik dešimta valanda vakaro. Užmiegam greitai, bet jau po vidurnačio mus pažadina triukšmingas airis, gyvenantis gretimoje palapinėje. Kai jis pagaliau nurimsta, aš nebegaliu užmigti. Po kokio pusvalandžio keliuosi, įsispiriu į sandalus ir iškišu galvą į lauką. O ten – stebuklingai gražus žvaigždžių pilnas dangus. Žvaigždės didžiulės, atrodo, ranka pasiekiamos, ir jų tiek daug! Balsvas Paukščių takas teka per dangų kaip didžiulė plati upė. Dar niekad nemačiau tokio žvaigždėto dangaus! Netgi Bolivijoj, kur buvom 4 km aukštyje ir žvaigždės atrodė riešuto dydžio, nebuvo taip gražu. Gal kad žvaigždynai ten buvo svetimi ir nepažįstami, o čia naktinis dangus įprastas ir savas, tik tūkstantį kartų gražesnis nei namie.

Anksti rytą pabundam nuo triukšmo ir keiksmų gretimoje palapinėje – kaimynui airiui užkietėjo viduriai, ir apie tai kažkodėl reikia paskelbti visai stovyklai. Bet kadangi jau švinta, tai nusprendžiam keltis – eisim į dykumą sutikti saulėtekio. Išeinam apie pusę šešių, saulės dar nesimato, bet kyla ji labai greitai – ką tik buvusios pilkšvos uolos prie stovyklos netrukus nusidažo nuostabia rausvai auksine spalva. Vakar atvažiavom į stovyklą jau sutemus, taigi tik dabar pirmąkart pamatom, kur esame – visai gražioj vietoj, pasirodo! Stovykla įsikūrusi įduboje šalia didelės uolos, taigi lipam ant kalniuko, nes nuo ten toliau matyti. Rodos, niekur toli ir neinam, bet užtrunkam daugiau negu valandą, stebėdami nesibaigiantį šviesos ir šešėlių žaismą ant dykumos uolų ir smėlio.

Saulei jau gana aukštai palypėjus į dangų, šiek tiek po septynių grįžtam į stovyklą. Ji gerokai ištuštėjusi – grupės jau išvažiavo, likę tik pavieniai turistai. Pusryčiai, kaip ir vakarienė, atvirame ore, smėlėtoje aikštelėje vidury stovyklos. Maisto pasirinkimas ne kaži koks, apelsinų sultys iš miltelių, kava irgi nelabai geriama, bet vis tiek smagu – sėdi va taip sau, vidury dykumos, maloniai vėsų rudens rytą, ir pusryčiauji. Greitai užkandę nusprendžiam prieš palikdami stovyklą dar užkopti iki virš jos esančių uolų. Manėm, susisuksim greitai, bet kol užlipam, kol apibėgam, kol pafotografuojam – jau beveik ir aštuonios. Grįžtam į palapinę, greitai lendam po dušu, rengiamės ir pakuojamės daiktus. Gaišti nėra kada, nes saulė kyla vis aukščiau, stovykla jau išniro iš po kalno šešėlio, ir palapinėje darosi neįmanomai karšta. Taigi neužtrunkam ir pusę devynių jau riedam pro stovyklos vartus. Tada ir pamatom kaip reikiant, kokiu „keliuku“ vakar atvažiavom. “Kelio” čia iš tiesų net ir nėra – važiuojam tiesiai per dykumą, orientuodamiesi į kelio ženklus tolumoje. Dykumos paviršius daugmaž lygus ir kietas, taigi važiuoti lengva – tik keista, kad va taip be niekur nieko po dykumą važinėjamės, ir net ne su džipu, o su paprasta mašina.

Petra

Jau laikas atsisveikinti su dykuma – šiandien mūsų laukia Petra. Kelias nelabai tolimas, kiek daugiau nei 100 km, ir turime du variantus – važiuoti greitkeliu, arba King‘s Way (Karaliaus keliu). Greitkeliu nuvažiuotume greičiau, bet Karaliaus kelias daug vaizdingesnis, nes aplink kalnai. Kelio serpantinai vingiuoja per kalnus, aplinkui – nuostabūs vaizdai. Tik ore tvyro kažkoks keistas rūkas – gal nuo karščio, gal nuo drėgmės – tad matomumas nelabai koks.

Net ir judėdami vėžlio greičiu, su daugybe foto sustojimų, apie vienuoliktą pasiekiame Wadi Musa miestelį. Dar rytas, bet lauke jau labai karšta. Mūsų viešbutis, “Petra Moon”, visai šalia įėjimo į Petra kompleksą; labai patogu, nes būsime čia dvi dienas ir abi ketiname paskirti Petrai apžiūrėti. Bilietai nepigūs – vienai dienai 50 dinarų, dviems dienoms 55. Čia pat prie įėjimo galima pasikeisti valiutą, įsigyti suvenyrų, pasisamdyti gidą – mums visos šios paslaugos nereikalingos, taigi perkame dvidienius bilietus ir einame pro vartus. Koks svaigus tas pirmasis momentas, kai ima pildytis dar viena svajonė! Beveik norisi jį sustabdyti, kad būtų galima ilgiau pasimėgauti…

Čia turiu prisipažinti, kad nors visada norėjau pamatyti Petrą, žinojau apie ją labai nedaug. Nabatėjų miestas, įkurtas apie 600 metų prieš mūsų erą, paskui užkariautas romėnų, trumpai klestėjęs kaip Romos imperijos dalis, vėliau apleistas ir užmirštas, vėl atrastas XIX a. – tuo mano žinios ir baigėsi. Kaip ir visi, buvau mačiusi Iždinės nuotraukas, bet nelabai įsivaizdavau apleisto miesto dydį ir netgi nelabai žinojau, kiek laiko reikia jam pasiekti – maniau, paeisime kelis šimtus metrų tarpekliu ir jau būsime prie iždinės. Pasirodo, vien tik nuo vartų iki tarpeklio – daugiau nei kilometras! Dulkėtas keliukas vingiuoja tarp apgriuvusių kapaviečių, saulė plieskia, kad net akis skauda, ir jokio šešėlio. Tiesa, galima iki tarpeklio važiuoti arklio traukiama bričkele, bet mes šios paslaugos atsisakėme – pėsčiomis įdomiau. (Bričkele galima nuvažiuoti ir iki pat Iždinės, ir nors teoriškai ši paslauga skirta tik senukams ir neįgaliems žmonėms, bet niekas į tai nekreipia dėmesio – jei susimokėsi, tai ir nuveš.)

Pasiekiame el-Siq – į Petrą vedantį daugiau nei kilometro ilgio tarpeklį. Smiltainio uolos kyla aukštai aukštai virš galvos (iki 200 metrų aukščio) ir vietomis beveik susiglaudžia viršuje. Tarpeklis labai siauras, kai kur nei trijų metrų nesiekia. Sunku patikėti, kad kažkada šiuo keliu į Petrą atvykdavo karavanai. Kai kuriose tarpeklio vietose išlikę nišų, skulptūrų ir ornamentų fragmentai; bandau įsivaizduoti, kaip el-Siq turėjo atrodyti anais laikais, kai Petra buvo ne apgriuvęs muziejus po atviru dangum, o turtingas ir klestintis miestas.

Pagaliau tolumoje sušmėžuoja el-Khazneh – Iždinė. Pro plyšį tarpeklyje, iš tolo, ji atrodo kaip nuostabus miražas.

Netrukus išeiname iš tarpeklio į nedidelę smėlėtą aikštelę, o kitoje jos pusėje stūkso Iždinė. Pastatas paskendęs šešėlyje (saulė jį trumpam nušviečia tik anksti ryte), pirmasis mūsų įspūdis – čia labai karšta ir labai daug žmonių. Bet Iždinė tikrai įspūdinga – tiesiog norėtųsi ją pamatyti be žmonių masės šalia, jei tai išvis įmanoma. Pavargusių keliautojų ir čia laukia bričkelės, grįžimui atgal prie įėjimo. Tiems, kas per daug pavargę pėsčiomis tyrinėti patį miestą, siūloma joti asiliukais arba kupranugariais.

Kiek platesnis tarpeklis dešinėje (kažkada buvusi judri nabatėjų miesto gatvė) veda toliau, link senojo miesto centro. Dauguma pastatų Petroje tiesiog išskaptuoti smiltainio uolose ir tobulai susilieja su aplinka.

Karšta nežmoniškai, tikrai kokie 35, jei ne daugiau. Kas keli žingsniai – prekystaliai su įvairiausiais suvenyrais, ypač daug sidabro gaminių. Mes norime kuo daugiau pamatyti, bet tokiame karštyje tiesiog neįmanoma judėti greitai. Pasigėrėję netoli Iždinės esančiu amfiteatru, lendame į kitoje gatvelės pusėje esančią kavinukę – ji įsikūrusi smiltainio oloje, taigi viduje maloniai vėsu, ir skaniai kvepia šviežia kava. Kava čia verdama arabiškuoju būdu, užplikoma ir pavirinama metaliniame indelyje – stipri, tiršta ir kvapni, nepalyginsi su birzgalu iš kavos aparato. Su kavos puodeliu prisėdame ant pagalvėm užkloto suoliuko prie vėsios uolos sienos ir kurį laiką tiesiog stebime, kas vyksta gatvėje.

Pailsėję einam toliau. Už posūkio prieš mus atsiveria centrinė Petros dalis – Cardo Maximus (Kolonų gatvė), Sparnuotųjų Liūtų šventykla, Quasr al-Bint šventykla ir kapavietės kalno papėdėje. Užtrunkam iš viso pusantros valandos, kol pereinam visą slėnį, nuo vieno kalno iki kito.

Tolimojo kalno kitoje pusėje yra dar vienas dėmesio vertas objektas – Al-Deir, arba Vienuolynas. Į kalną siūloma kilti asiliukais, visa jų armija laukia saulėkaitoje. Mes gi pirmiausia ieškome, kur pavalgyti – jau dvi valandos popiet, o pusryčiai dykumoje buvo taip seniai! Kavinukėse arčiau Iždinės maisto nebuvo, tik gėrimai, o šioje slėnio pusėje yra du variantai: apšiurusi beduinų kavinė ir Crown Plaza viešbučio restoranas (Basin Restaurant), siūlantis bufeto stiliaus pietus. Pasirenkame Basin Restaurant. Po tingių ir ilgų pietų mąstome, ką veikti toliau. Jau beveik trys valandos, temsta čia apie šeštą, taigi laiko dar turime, bet taip karšta, kad veikti nesinori nieko, nėra jėgų. Nusprendžiame Al-Deir palikti rytdienai, o šiandien apžiūrėti kapavietes ant kalvos, kitoje pusėje nuo amfiteatro, ir tuo maršrutu pamažu grįžti atgal prie Iždinės ir išėjimo.

Vos išėję iš restorano, tuoj pat sulaukiame gausybės pasiūlymų neiti atgal pėsčiomis, o joti kupranugariu arba asiliuku – juk karšta, mes jau pavargę, ir taip nebrangu, ir turistų mažai, ir pelno nėra… Beveik susigundome, bet visgi nusprendžiame, kad eisim pėsčiom. Nuo kalvos šlaitu vingiuojančio tako puikiai matosi ne tik kapavietės, bet ir Kolonų gatvė bei Sparnuotųjų liūtų šventykla. Einame ilgiau negu tikėjomės – atstumai čia apgaulingi, taigi užtrunkame beveik pusvalandį (su šiokiais tokiais nukrypimais nuo tako), kol pasiekiame pirmąsias kapavietes. Šiuose prašmatniuose mauzoliejuose, manoma, buvo palaidoti Nabatėjos karaliai.

Labai norisi išsamiau patyrinėti kapavietes, palypėti aukščiau, pasidairyti nuo viršaus. Bet karšta taip, kad net bloga darosi (aš išvis sunkiai pernešu karštį), taigi deginančioje saulėje ant kapaviečių kalvos ištveriame gal kiek ilgiau nei pusvalandį, o paskui leidžiamės žemyn ir neriame į vieną iš daugelio kavinukių, atsigaivinti šalto gėrimo skardine. Tiesa, su šaltais gėrimais dykumų šalyse sudėtinga – kažkodėl jie visada būna tik vėsūs, o ne šalti; gal jų šaldytuvai kitokiu principu veikia, energiją taupo… Na bet vėsus gėrimas – jau irgi didžiulis pliusas tokiame karštyje. Prasėdime toje kavinukėje ilgokai – nėra kur skubėti, vis tiek nieko rimto šiandien nebenuveiksim.

Apie ketvirtą nusprendžiam, kad laikas pamažu judėti link išėjimo – gal ir karštis jau bus kiek nuslūgęs. Iš tiesų – saulėkaitoje vis dar karšta, bet jau nebe taip, kaip prieš valandą. Neskubėdami einam link Iždinės ir vėl dairomės po jau šįryt matytas vietas – saulė apsuko beveik pilną ratą danguje ir senasis miestas tiesiogine to žodžio prasme nušvito kitomis spalvomis.

Vėl ateiname iki Iždinės. Žmonių čia gerokai mažiau – tikrai netuščia, bet palūkuriavus jau įmanoma pastatą nufotografuoti taip, kad susidarytų įspūdis, jog esame čia vieni.

Atsisakome pasiūlymo atgal grįžti bričkele, ir neskubėdami žingsniuojame vėsiu ir gerokai ištuštėjusiu el-Siq. Bab Al-siq, kelias tarp tarpeklio ir vartų, irgi atrodo visai kitaip, nušviestas besileidžiančios saulės. Gražiausias dienos metas – saulėlydis, tik saulėtekis jam teprilygsta, bet mums, miegaliams, pastarąjį nedažnai tenka pamatyti.

Komplekso vartus pasiekiame jau beveik pusę šešių. Petroje šiandien praleidome beveik šešias valandas, ir iš esmės pamatėme viską, kas yra apačioje, slėnyje – tik tolimojoje jo pusėje, ten, kur miesto centras, dar ne viską apėjom. Rytoj ketiname aplankyti aukščiau esančias miesto vietas, o dabar – atgal į viešbutį, dušo ir trumpo poilsio.

Vakarieniaujame „Red Cave“ restoranėlyje pagrindinėje miestelio gatvėje – pagal Lonely Planet rekomendacijas. Aš užsisakau tradicinį jordanišką patiekalą – mansaf (aviena su ryžiais ir jogurto padažu). Netrukus padavėjas atneša lėkštę, uždengtą perpus perlenktu plonu papločiu. Pakeliu paplotį – po juo pilkas avienos gabalas ir kauburėlis ryžių. Šalia dar padeda dubenėlį kažkokio balsvai gelsvo skysčio riebaluotu paviršiumi. Na nieko sau, galvoju. Laimei, patiekalo skonis smarkiai pralenkia jo išvaizdą. Jogurte marinuota aviena – labai minkšta ir švelni, nors ir neišvaizdi, skystas jogurto padažas irgi labai skanus, nors jogurto tas skystimas nei iš tolo neprimena. Pavalgę dar trumpai pasivaikščiojam po miestelį (eiti nelabai yra kur, miestelis egzistuoja daugiau kaip priedas prie Petros, kad turistams būtų kur pernakvoti, pavalgyti ir suvenyrų nusipirkti) ir griūvam miegoti.

Kitą rytą devintą valandą jau stovime prie Petros vartų. Bab al-Siq anksti ryte atrodo visai kitaip nei kaitrų vidurdienį – spalvos sodresnės, uolos dar saulės neįkaitintos, ir žmonių gerokai mažiau. El Siq tarpeklis irgi gerokai tuštesnis ir labai maloniai vėsus. Kitaip atrodo ir Iždinė, nušviesta rytinės saulės spindulių. Tik tą rytą iš tiesų suvokiu, kodėl Petra vadinama rožiniu miestu.

Pasigėrėję rausvuoju Iždinės stebuklu, einame link amfiteatro ir uoloj išskaptuotais laipteliais kylame aukštyn, link Aukštojo Altoriaus (“High Place of Sacrifice”). Kaip ir tikėjomės, iš karto sulaukiame aplink besitrinančių vietinių vaikinukų pasiūlymų “išsinuomoti asiliuką”, nes takelis atseit labai status, labai karšta, labai pavargsime, ir t.t. Šypsodamiesi purtome galvas ir lipame toliau. Laiptukai gana statūs, ir jau darosi karšta, nors dar anksti, bet asiliuko tikrai nereikia – takelis lengvai įveikiamas. O ir vaizdai, atsisukus atgal į slėnį, vis įspūdingesni.

Netrukus pasiekiame didelę plokštikalnę, nuo kurios kaip ant delno matosi beveik visas Petros slėnis – ir karališkosios kapavietės, ir šventyklos centrinėje miesto dalyje. Aplink – nuostabūs kalnai, į kurią pusę bežiūrėtum. Nuo to grožio mums susisuka galvos ir visai pamirštame, kad užkopėme čia pasižiūrėti į kalno viršūnėje esantį altorių. Nufotografavome link jo vedančius obeliskus, bet paties altoriaus nei vienoje nuotraukoje nerandu – arba iki jo nenuėjome, arba nepastebėjome. Nors sakoma, kad jis labai įspūdingas.

Esam pavargę ir ištroškę, tad užsukame į prie uolų prisiglaudusią mažą kavinukę – iš išorės ji labiau panaši į palaikę pašiūrę, bet viduje visai jauku. Užsisakome stiprios kvapnios kavos, įsitaisome šalia lango be rėmų, bet su vaizdu į slėnį, ir pasiduodam Petros magijai. Beveik pusvalandį ten praleidžiame, kol pagaliau prisiverčiam pajudėti – mūsų dar laukia ilgas nusileidimas atgal į miestą.

Žemyn leidžiamės ne tuo pačiu takeliu, kuriuo atėjome nuo amfiteatro, o gerokai ilgesniu maršrutu per Wadi Farasa į tolimąją slėnio pusę, į Cardo Maximus. Nusileidimas užtrunka apie dvi valandas, be galo vaizdingas takas (vietomis gana status) veda visą laiką žemyn, pro Liūto fontaną, Sodų kapą, Romėnų legionieriaus kapą ir daugybę kitų kapų ir mauzoliejų, kurių nei pavadinimų neprisimenu. Tiems, kas rimtai domisi nabatėjų istorija, turbūt ir kelių dienų neužtektų ištyrinėti visas tas kapavietes, šventyklas, mauzoliejus… Maršrutas labai įspūdingas, ir tikrai verta juo praeiti.

Jau beveik pirma valanda, kai pagaliau nusileidžiame į Cardo Maximus – kažkada buvusią plačią grįstą gatvę su didingomis kolonomis. Vėl nežmoniškai karšta, gal net karščiau nei vakar. Metas dar vienai pertraukai, juolab ir skrandžiai jau burzgia, maisto reikalauja.

Pietaujame vėl Basin Restaurant – vakar mums čia tiko ir patiko, o daugiau kaip ir nėra kur, išskyrus beduinų kavinę, kuri šiandien neatrodo patrauklesnė nei vakar. Pietūs ir vėl užtrunka – lauko terasoje maloniai vėsu, niekas mūsų neskubina, vietos visiems užtenka, taigi pavalgę užsisakom dar po stiklinę pamėgtųjų citrinų sulčių ir imamės aptarinėti popietės planus.

Po pietų norime aplankyti Al-Deir, kitaip dar vadinamą Vienuolynu. Šis nežinomos paskirties nabatėjų monumentas yra aukštai ant kalno, iki jo reikia apie valandą kopti Wadi Al-Deir tarpekliu. Nesinori niekur lipti per tokį karštį, taigi susigundome pasiūlymu iki Al-Deir joti ant asiliuko nugaros. Tenka dar kiek luktelėti, kol vyksta derybos su dviem kitais turistais, bet pagaliau galim keliauti aukštyn – mes keturi turistai ir vienas jaunas vietinis vaikinukas (iš pradžių jau buvom išsigandę, kad jie tuos asiliukus vienus paleis eiti, bet ne, bent vienas vietinis visada eina kartu). Tiesa, pirmiausia dar gaunam trumpą instruktažą – stipriai laikytis už balno priekyje esančio lanko, šiek tiek atsilošti atgal, kai asiliukas kopia stačiais laiptais, o svarbiausia – nebijoti ir pasitikėti asiliukais, nes jie žino kelią, žino, kur eiti, ir viskas bus gerai. Aha, nebijoti, pasitikėti… kuo, asiliukais?? Na gerai, judam!

Pasakysiu atvirai – man tas jojimas stačiais laiptais į viršų nei trupučio nepatiko! Lygiam kely dar nieko, bet kylant aukštyn džiaugsmo tikrai mažai. Takas status, siauras, visai šalia – aukštas skardis, asiliukas eina pačiu tako pakraščiu, žemyn žiūrėti baisu, bet negali ir nežiūrėti, o kai tampa jau visai statu, tai laikytis turi iš visų jėgų, kad nenusiridentum per asilo užpakalį žemyn ant tako akmenų. Lengviau atsidūstu, kai pagaliau galime nulipti nuo savo asiliukų, ir tyliai pasidžiaugiu, kad nepasidavėm įkalbinėjimams joti žemyn. Asiliukai, beje, neužneša turistų iki pat Al-Deir – paskutinę kelio atkarpą, gal pusę kilometro, vis tiek tenka užkopti patiems. Ir pagaliau, už paskutinio posūkio, prieš mūsų akis išnyra Al-Deir – tarsi tiesiai iš uolų išaugusi grakšti akmeninė vizija.

Pasigėrėję Al-Deir nusprendžiame pasidairyti aplinkui – juk esame gana aukštai, vaizdai turėtų būti puikūs. Einame takeliu aukštyn, iki plynaukštės krašto, ir netrukus pasiekiame apžvalgos aikštelę. Nuo čia atsiveria puiki kalnų panorama, ir visai nekaršta, nes pučia vėsus vėjelis.

Vėl nusileidę žemyn, dar šiek tiek pasivaikščiojam, patyrinėjam tarpeklius plynaukštės pakraštyje, paskui prisėdam šalia Al-Deir esančioje jaukioje lauko kavinukėje. Prabūname ten beveik pusvalandį – skubėti nėra kur, o ir nesinori.

Galėtume čia būti ir būti, betgi laikas leistis žemyn, iki slėnio dar netrumpas kelias laukia. Aišku, žemyn lipti paprasčiau ir greičiau negu aukštyn, bet vis tiek užtrunkam, juolab ir pasidairyti pakeliui yra į ką – kylant viršun ant asiliuko nugaros ne tas rūpėjo.

Kai vėl nusileidžiame į Cardo Maximus, pamatome nuostabų vaizdą – besileidžiančios saulės nušviestą senąjį nabatėjų miestą.

Prisėdame mažoje kavinukėje atsigaivinti vėsaus gėrimo stikline. Jau beveik pusė šešių, miestas tuštėja, paskutiniai turistai eina link išėjimo. Kaip man patinka tokie momentai, kai po ilgos šurmulio pilnos dienos vėl įsivyrauja tyla ir ramybė!

Petros magija nesibaigia nuostabiu saulėlydžiu – kai ateiname prie Iždinės, ten nėra daugiau nei vieno turisto, tik pora vietinių su kupranugariais dar vis laukia klientų. Tylu, ramu, tuščia – pasijuntame lyg pirmieji Petros atradėjai.

Paskutinį kartą eidami per El-Siq tarpeklį atsidūstam, kad rytoj, deja, čia nebesugrįšime. Nors per dvi dienas pamatėm tikrai nemažai, bet Petrai ir savaitės neužtektų, vis tiek dar liktų neapžiūrėtų kampelių.

Karaliaus keliu į Amaną

Kitą rytą keliamės anksti ir devintą valandą paliekame viešbutį. Mūsų laukia ilga kelionė į Jordanijos sostinę Amaną. Važiuosime vėl Karališkuoju keliu, o pakeliui ketiname aplankyti keletą pilių, išlikusių nuo pirmųjų kryžiaus žygių laikų, ir pasigrožėti kalnų vaizdais. Pirmasis sustojimas – Ash Shawbak (arba Shobak) pilis, tiksliau, pilies griuvėsiai, nes išlikę praktiškai tik pilį juosiančios gynybinės sienos, viduje daugmaž viskas sugriuvę.

Jordaniją pagal geografinę padėtį galima palyginti su Lietuva – kryžkelėje ir visų vėjų pagairėje, agresyvių kaimynų apsuptyje. Čia kertasi keliai iš Europos į Aziją, iš Arabijos į Afriką, pro čia vedė ir piligrimų kelias iš Europos į Šventąją žemę. Shobak pilis, dar vadinta Montreal pilimi, buvo pastatyta XII a. pradžioje, pirmojo kryžiaus žygio Jeruzalei išvaduoti metu. Tai buvo pati pirmoji kryžiuočių pilis, stovėjusi šalia karavanų kelio tarp Arabijos ir Sirijos. Regioną siaubiant nesibaigiantiems karams ir konfliktams, Shobak pilis ne kartą ėjo iš rankų į rankas, buvo sugriauta ir vėl atstatyta, ir vėl sugriauta… Iš pirmosios, kryžiuočių pastatytos, pilies išlikę tik sienų pamatai, o arabiškąją pilies istorijos atkarpą liudija akmenyje iškalti įrašai, puošiantys išorines sienas.

Važiuojame toliau Karaliaus keliu. Aplink driekiasi Dana rezervatas – nuostabūs kalnai, vaizdai tiesiog kvapą gniaužia.

Deja, netrukus sėkmė mus apleidžia – nežinia iš kur atslenka rūkas, ir kuo toliau, tuo jis tirštėja. Netrukus jau važiuojame įsijungę rūko žibintus, nes matomumas beveik nulinis. Žinome, kad aplinkui – nuostabūs vaizdai, bet mes jų nebematome. Apie pietus pasiekiame Kerak (Karak) miestelį. Jo pakraštyje ant aukštos kalvos stūkso didžiausia ir garsiausia iš visų palei Karaliaus kelią esančių pilių. Rūkas ne tik nesisklaido, bet vis tirštėja, pilis irgi visa paskendusi rūke. Šiaip tas rūkas visai ir netrukdo, netgi prideda pilies griuvėsiams kažkokio ypatingo romantiško žavesio. Gaila tik, kad nepamatysime, kokie vaizdai atsiveria nuo pilies kalvos – iš visų pusių mus supa balta nepermatoma rūko siena.

Apžiūrėję pilį labai skaniai papietaujame vienoje iš kavinukių gretimoje gatvelėje. Kai atvažiavome ir dairėmės, kur čia prisiparkuoti, kavinukės savininkas maloniai patraukė kėdę, stovinčią ant gatvės prie šaligatvio, kad toje vietoje galėtume pasistatyti savo mašiną. Taip jie, matyt, klientus viliojasi – jautiesi pamalonintas, kad leido tau mašiną pasistatyti (nesvarbu, kad viešoje nemokamoje aikštelėje), ir ateini pavalgyti, nes kažkaip negražu būtų pas kitus eiti. Užsisakom paprastutį falafel sumuštinį – pigu ir labai skanu.

Na o toliau – ilga kelionė į Amaną, be vaizdų ir be nuotraukų. Galėjom nuo Kerak važiuoti greitkeliu, bet vis dar tikėjomės, kad rūkas išsisklaidys. Deja… Tik vyras be reikalo pavargo, važiuodamas serpantinų keliu per tirštą rūką. Esam tiek nusivylę, kad nei Madaboj nesustojame – šis miestelis garsėja savo glazūruotomis plytelėmis, bet jokių aiškių ženklų nėra, eismas beprotiškas, jaučiamės pavargę, taigi numojam ranka ir pravažiuojam nesustodami.

Beje, apie vairavimą Jordanijoje reikėtų papasakoti atskirai. Aqaboje buvo paprasta, Karaliaus kelyje iš pradžių irgi jokio streso nepatyrėm, nes mašinų buvo nedaug. Bet artėjant prie Amano, ima daugėti miestelių, apvažiuoti jų neįmanoma, tenka važiuoti tiesiai per judrias gatves, ir tai yra didžiulis išbandymas tiek vairuotojo reakcijai, tiek nervams. Pėstieji eina per gatvę nesidairydami, mašinos važiuoja visom galimom ir negalimom kryptim, sustoja kur nori, kad ir vidury gatvės, jeigu vairuotojui kažko prireikia, apie posūkio signalą vietiniai išvis turbūt negirdėję, parkuojasi prie šaligatvio dviem ir netgi trim eilėm – žodžiu, tikras eismo košmaras. Man kartais norėdavosi akis užsidengti ir nebežiūrėti, kas aplink vyksta, bet vyras kažkaip sugebėjo be aukų įveikti kiekvieną kliūčių ruožą – taip mes vadinom visus pakeliui pasitaikiusius miestelius.

Jau artėja saulėlydis, kai įvažiuojam į Amaną. Šis miestas toli ir plačiai garsėja savo chaotišku eismu ir neįmanomais surasti viešbučiais. Mums agentūra patarė net nemėginti ieškoti viešbučio patiems, o verčiau miesto pakrašty pasigauti taksi ir paprašyti, kad parodytų kelią. Taip ir padarom. Bet ir taksistas nenori važiuoti iki pat viešbučio – netrukus sustoja kelkraštyje (aišku, nepaisydamas jokių taisyklių – ir mums nelieka nieko kito, kaip tik sekti jo pavyzdžiu) ir parodo, kur toliau važiuoti ir į kurią gatvę sukti. Mūsų didžiam palengvėjimui, tos gatvės gale tikrai yra mūsų viešbutis. Patys niekaip nebūtume tos gatvės radę, nes pavadinimas ant gatvės kampo yra, bet tik arabiškais rašmenim – jų skaityti mes vis dar neišmokome.

Ketinom vakarieniauti viešbučio restorane, bet jis visai tuščias, o kadangi nemėgstam būti vieninteliai svečiai restoranuose, tai nusprendžiam pasiimti taksi ir važiuoti vakarieniauti į miestą. Amanas administraciškai padalintas į rajonus, kuriuos skiria eismo žiedai, o aplink tuos žiedus susitelkę parduotuvės, restoranai, ofisai. Pasirenkam vieną netoli esantį žiedą, apie kurį Lonely Planet buvo parašyta, kad ten yra daug restoranų, nes važiuoti į judrų centrą nebesinori. Apeiti žiedą nėra paprasta, nes jis didžiulis, o eismas labai judrus. Išsirenkam vieną iš pažiūros jaukią kavinukę, kur ir pasiliekam vakarieniauti. Pagrindinė atrakcija – išskirtinai vietinė klientūra, kurią įdomu stebėti, o maistas tai toks per vidurį, skanus, bet nieko nepaprasto. Paskui dar užmatom konditeriją netoliese ir skaniai pabaigiam dieną su arbatos puodeliu ir rytietiškų saldumynų lėkšte.

Gerasa, Ajlun ir Amano citadelė

Amane turime dvi nakvynes, taigi kitą dieną galime rinktis – likti mieste arba pasidairyti po šiaurinę Jordaniją. Vilioja antrasis variantas, bet vyras pavargęs nuo kasdienio vairavimo ir šiandien nei už ką nebenori niekur važiuoti. Sprendimą pasiūlo viešbutis – visai dienai užsisakyti džipą su vairuotoju. Kaina – 120 dinarų. Išvažiuojame aštuntą ryto. Pagal planą turėtume pirmiausia važiuoti į Umm Qais, o grįžtant aplankyti Jerash ir Ajlun. Bet vairuotojas sako, kad į Umm Qais važiuoti neverta – kelias tolimas, pustrečios valandos į vieną pusę (keista, viešbutyje sakė, kad pusantros), ir nieko labai ypatingo ten nėra, tik vaizdai nuo kalno gražūs, bet neverta dėl tų vaizdų taip toli važiuoti. Nežinom ką galvoti – gal vairuotojas tiesiog nori sau dieną pasilengvinti, o gal tikrai neverta taip toli trenktis, juolab kad aplink vis dar tvyro rūkas – jei jis neišsisklaidys, jokių vaizdų nuo Umm Qais tikrai nepamatysim. Galiausiai apsisprendžiame paklausyti vairuotojo patarimo ir važiuoti tik į Jerash ir Ajlun. Nors ir gaila, kad nepamatysim Umm Qais, bet užtai galėsim paskirti pakankamai laiko Jerash ir mažiau jo praleisim mašinoje.

Po maždaug valandos važiavimo rūke paskendusiais keliais (vyras vis komentuoja, kaip gerai būti keleiviu, o ne vairuotoju) pasiekiame Jerash. Tai modernus šiuolaikinis miestas, o jo pakraštyje driekiasi senovinio romėnų miesto, Gerasos, griuvėsiai. Tai vienas didžiausių ir geriausiai išsilaikiusių miestų visoje buvusios Romos imperijos teritorijoje. Kažkur skaičiau, kad po Petros tai yra labiausiai lankomas objektas Jordanijoje. Nors iš pradžių atrodo, kad tiek ten to miesto ir tėra, bet tas pirmasis įspūdis apgaulingas – pasiekus forumą, pamatai, kad teritorija didžiulė, viskam kaip reikiant apžiūrėti ir visos dienos neužtektų. Mes gi planuojame čia praleisti porą valandų. Gaila tik, kad rūkas niekaip nenori sklaidytis. Įėjimas į senąjį miestą – pro Adriano arką, pastatytą specialiai imperatoriaus Adriano vizitui 129-aisiais mūsų eros metais. Viduje – hipodromas, šalia – Dzeuso šventyklos griuvėsiai, kiek toliau – ovalinis forumas (mūsiškai – turgavietė) su įspūdingomis kolonomis.

Nuo forumo tolyn driekiasi ilga, iš abiejų pusių kolonomis apjuosta gatvė – Cardo Maximus. Tokia gatvė tradiciškai būdavo visuose romėnų miestuose, ji eidavo iš šiaurės į pietus, joje įsikurdavo miesto prekeivių ir amatininkų dirbtuvės ir parduotuvėlės. Gerasos Cardo Maximus gerokai apgriuvusi, bet vienoje pusėje dar išlikę kažkada ten buvusių pastatų pamatai, kolonos ir sienos. Tolėliau – šventyklų ir gyvenamųjų namų liekanos su grakščiomis kolonomis ir įmantrių raštų mozaikinėmis grindimis.

Didysis amfiteatras Gerasoje garsėja ypatinga akustika – stovint pačiam viršuj, prie centrinės nišos, galima išgirsti, ką šnabžda apačioje stovintis žmogus. Patikrinom – teisybė!

Netrukus prieiname Artemidės šventyklą. Šventykla stovi ant kalvos, nuo jos puikiai matosi forumas, hipodromas ir pietiniai vartai. Netikėtai randame šviežios kavos – ją čia pat ant šventyklos pamatų verda ir pardavinėja du jauni vyrukai, pasistatę dujinę plytelę ir metalinį samovarą. Sėdime ant tūkstantmetės šventyklos pamatų, mėgaujamės aplink tvyrančia ramybe, gėrimės apleisto miesto panorama ir gurkšnojam stiprią kvapnią kardamono sėklomis paskanintą kavą. Štai dėl tokių netikėtų akimirkų man labiausiai ir patinka kelionės!

Hipodrome tuo tarpu prasideda spektaklis turistams – karo vežimų lenktynės ir gladiatorių kovos. Hipodromas puikiai matosi nuo šventyklos kalvos, taigi truputį pažiopsom ir mes.

Kalvos šlaitu vingiuojančiu takeliu vėl grįžtame prie Dzeuso šventyklos. Oras tuo tarpu pasitaiso, rūkas išsisklaido, pasirodo saulė. Vaizdai iškart pagerėja, bet malonią ryto vėsą pakeičia lipnus drėgnas karštis.

Gerasos griuvėsiuose iš viso praleidžiam beveik tris valandas. Mielai ir visą dieną čia prabūtume, nes teritorija didžiulė, nei pusės visko nepamatėme, bet mūsų dar laukia Ajlunas. Taigi einame atgal, link pietinių vartų ir Adriano arkos. Atstumas nuo vieno miesto krašto iki kito – apie trys kilometrai. Šalia įėjimo į senąjį miestą – tradicinis suvenyrų turgelis. Pasidairome, bet neperkame nieko. (Išvis Jordanijoje beveik nepirkome suvenyrų, dabar net neprisimenu, kodėl – gal kad prekeiviai ten ne tokie įkyrūs?)

Važiuojame link Ajlun (arba Ajloun) pilies. Ji netoli, gal pusvalandis kelio nuo Jerasho. Nuo kitų mūsų lankytų pilių Ajlun skiriasi tuo, kad ši pilis buvo pastatyta ne kryžiuočių, o apsiginti nuo jų. Puikioje strateginėje vietoje stovinti pilis saugojo šiaurinį Jordano slėnį ir kontroliavo prekybos kelius tarp pietinės Jordanijos ir Sirijos. Vėliau pillis prarado savo gynybinę svarbą, bet iki pat XIX a. dar buvo naudojama administraciniams ir kariniams tikslams. Gerokai apgriauta 1927 m. žemės drebėjimo, šiuo metu ji restauruojama ir atstatoma. O šiaip – pilis kaip pilis. Kadangi jau dvi kitas pilis esame matę Jordanijoje, tai labai didelio įspūdžio ji mums nepalieka. Nors visai smagu pasižvalgyti po apylinkes nuo apgriuvusio bokšto viršaus. Paskui dar pasidairom po pilies vidų – ir čia jau nemažai atrestauruota, sutvarkyta, smagu pasivaikščioti ir įsivaizduoti, kad sugrįžai tūkstantį metų į praeitį.

Kiemelyje šnypščia ir ūžauja virduliai, puodeliai irgi paruošti, tik kavos pardavėjo niekur nesimato – ką gi, apsieisim šįkart be kavos, juolab kad jau metas pietauti.

Iš tiesų tai mes jau senokai buvom išalkę, bet kentėjom, nes vairuotojas pažadėjo, kad po Ajlun nuveš mus į labai gerą vietą pietums. Ir neapgavo! Didžiulė pusiau atvira patalpa po stogu, su daugybe nedidelių fontanų ir kriokliukų palei sienas ir viduryje tarp stalų – nuo jų sklinda maloni vėsa, tikra atgaiva be galo karštą dieną. Maistas labai skanus ir jo be proto daug. Ir tokių didžiulių duonos papločių Jordanijoj dar nebuvo tekę matyti. Duonelė šviežutėlė, karšta, minkštutė, kvepianti, burnoj tirpstanti. Citrinų sultys su mėta – skaniausios, kokių man teko ragauti. Persivalgom juodai!

Pietaudami sugalvojam, kaip prasitęsti šios dienos ekskursiją – kadangi nevažiavom į Umm Qais, tai į Amaną grįšime anksčiau nei planavom, todėl dar turėsim laiko apžiūrėti citadelę, o gal ir saulėlydžiu nuo ten pasigėrėti. Paprašom vairuotoją, kad paleistų mus prie citadelės, o paskui planuojam pėsčiom nusileisti į senąjį miesto centrą, pasivaikščioti po rytietišką turgų, kur nors pavakarieniauti ir su taksi grįžti į viešbutį. Bet vairuotojas pasisiūlo mūsų palaukti – jo neatbaido net ir tai, kad mes ketiname citadelėje užtrukti gal valandą, o gal ir pusantros. No problem, jis palauksiąs. Na gerai, toks variantas mums irgi tinka, nereikės mieste taksi ieškoti.

Atvažiavus prie citadelės, paaiškėja, kad darbo laikas baigiasi šeštą – turime tik valandą, o teritorija, kurią ketiname apžiūrėti, atrodo nemaža, taigi negaištame. Citadelės kalva (arabiškai “Jebel al-Qala’a”) buvo apgyventa jau neolito laikotarpiu (apie 10 tūkst. metų prieš mūsų erą) ir priklauso prie seniausių stabilių pasaulio gyvenviečių. Tai, kas išlikę šiandien – jau gerokai naujesnės eros statiniai, nuo romėnų iki viduramžių. Citadelė – šiuo metu muziejus po atviru dangum – stovi ant vienos iš septynių Amano kalvų, kompleksą juosia beveik 2 km ilgio sienos, ir nuo kalvos viršūnės atsiveria puiki 360 laipsnių Amano panorama. Ant kalvos – kultūrų, religijų ir istorinių laikotarpių kaleidoskopas. Čia kažkada stovėjo ir stačiatikių bažnyčia, ir Herkulio šventykla, ir Umayyad rūmai – islamiškojo laikotarpio palikimas.

Saulė leidžiasi vis žemiau, dangus tampa švelniai rožinis, miestas slėnyje apsitraukia lengva migla, ir oras šiek tiek atvėsta. Pačioje kalvos viršūnėje – Herkulio šventyklos griuvėsiai, saulėlydžio spalvom nutvieksto dangaus fone stūkso didžiulių kolonų siluetai.

Palikę citadelę, netrukus sustojame nedidelės gatvelės pakraštyje – vairuotojas nori mums parodyti “something very nice”. Tai romėnų laikų amfiteatras, esantis Citadelės kalvos papėdėje ir apsuptas šiuolaikinių gyvenamųjų namų, bet visai neatrodantis ne savo vietoje ir puikiai derantis su aplinka. Šalia amfiteatro – mečetė. Toks jau tas Amanas, kaip ir visa Jordanija – jo istorijoje persimaišę įvairiausios kultūros ir religijos, visko čia rasi, ir viskas darniai persipynę į vieną neišpainiojamą raizginį.

Grįžtam į viešbutį labai patenkinti šios dienos ekskursija, bet jau tiek pavargę, kad atsisakom minties imti taksi ir važiuoti dar patyrinėti miesto centrą. Bet valgyti jau vėl norisi, taigi atsigaivinę po vėsiu dušu leidžiamės žemyn į viešbučio restoraną. Kaip ir vakar, jis tuščias, esame vieninteliai svečiai, bet šiandien mūsų tai nejaudina. Tiesa, kiek vėliau pasirodo arabų pora – jis su brangiu puikaus kirpimo kostiumu, ji su vyno spalvos šilkiniu apsiaustu sidabru siuvinėtais apvadais. Vieno žvilgsnio užtenka, jog suprastum, kad žmonės ir turtingi, ir skonį turi. Jis dar jaunas, ji visai jaunutė, abu gražūs ir gracingi, ir tokie egzotiški mano vakarietiškai akiai. (Aš labai mėgstu stebėti žmones, kai kur nors keliaujam.) Deja, dailioji porelė pasirenka staliuką kitoje restorano pusėje, taigi netenku galimybės būti nemandagi ir slapčia juos stebėti.

Negyvoji jūra

Paskutiniąją kelionės po Jordaniją dieną turime vėl pasiekti Aqabą. Kelias netrumpas – beveik pusketvirto šimto kilometrų. Yra trys variantai: greitkelis, Karaliaus kelias ir Negyvosios jūros kelias. Pasirenkame pastarąjį, nes labai norime pamatyti Negyvąją jūrą, o jei pavyks, tai ir pasimaudyti joje. Norėtume pamatyti ir Nebo kalną bei kitas biblines vietas, bet tam nebeužteks laiko – arba tektų paaukoti maudynes Negyvojoje jūroje. Telieka tos biblinės vietos kitam kartui.

Šiaip ne taip išvažiavę iš Amano (kelis kartus pasiklydome, nes ženklai staiga imdavo ir pasibaigdavo), judam Negyvosios jūros kryptimi. Pasiekus pakrantę, iškyla klausimas, kur rasti pliažą, kad būtų galima ir išsimaudyti, ir pagulinėti. Į vietinius pliažus eiti nenorime, o ir kur jie yra, nežinome. Sustoti bet kur pakrantėje ir išsimaudyti – nelabai praktiškas sprendimas, net jei ir rastume kokį natūralų pliažiuką, nes po maudynių būtinai reikės dušo – nusiplauti druską nuo odos. Netrukus privažiuojame didelių tarptautinių viešbučių ruožą ir pasirenkame Marriott – jis arčiausiai, o ir vardas mums žinomas. Pasistatome mašiną aikštelėje kitoje kelio pusėje ir einame pas vartininką aiškintis, kokia čia situacija su pliažu. Išgirstam, kad galime naudotis viešbučio pliažu, bet turime nusipirkti kortelę visai dienai, o ji kainuoja 35 dinarus žmogui, plius dar pasirinktinai 25 dinarai už pietus (buffet lunch). Mes pliaže ketiname praleisti tik 3-4 valandas, nes dar laukia ilga kelionė į Aqabą, bet kortelių pusei dienos jie neparduoda. Jei ieškosime pigesnio varianto, sugaišime dar daugiau laiko, o jo ir taip jau nebeturime. Taigi atsidūstam ir susimokam, taip pat ir už pietus, o tada jau tiesiu taikymu traukiam į pliažą. Pakeliui praeinam ženklą, sakantį, kad esame 373 metrais žemiau jūros lygio. Šiaip jau gyvenimas “po jūra” mums nėra jokia naujiena, bet -7 metrai mūsų miestelyje nei iš tolo neprilygsta -373 metrams čia.

Išpuoselėti viešbučio sodai ir baseinai terasomis leidžiasi link jūros pakrantės. Netrukus pasiekiam ant stataus skardžio virš jūros įrengtą žvyruotą pliažą, pasidedame daiktus ant gultų po skėčiais (už juos atskirai mokėti nereikia, rankšluosčius gauname, parodę savo korteles, ir laisvų vietų kiek nori – dauguma viešbučio svečių laiką leidžia viršuje, prie gėlo vandens baseinų) ir leidžiamės į pakrantę. Basutes paliekam šalia gultų, bet nusileidę žemyn pasigailime jų nepasiėmę – kranto akmenėliai nemaloniai aštrūs. Vandenyje tas pats – tiesiog kojas skauda nuo tų akmenų. (Tik vėliau pamatėm, kad prie pagrindinių laiptų į pakrantę buvo galima išsinuomoti maudymosi batelius – bet mums jau nebereikėjo.) Na o maudymasis Negyvojoj jūroj – tikrai kažkas ypatingo, to nepatyrusiam pasakosi – gal ir nepatikės. Normaliai plaukti gana sunku, reikia priprasti, nes druskos prisotintas vanduo tave nuolat verčia atgal į vertikalią padėtį. Bet tiesiog stovėti vandenyje, kojom nesiekiant dugno – jokių problemų! Tiesa, vis reikia rankom pamataškuoti, kad neprarastum pusiausvyros, nes bangelės, nors ir nedidelės, bet vis taikosi tave apversti. Vandens paviršius blizga, lyg aliejaus ant jo būtų užpilta, ir panėrus į jį ranką, tiesiog jauti vandens pasipriešinimą – jis beveik tirštas. Vos išlipus iš vandens, druska tuoj pat nusėda ant odos, o jei vandens lašelis netyčia patenka į akis (kas man ir nutiko), kelias minutes nežmoniškai peršti, tiesiog degina. Na ir, aišku, nusvylam saulėj kaip reikiant, nes vandeny praleidžiam daugiau laiko negu ketinom – labai jau smagu “stoviniuoti” ir mėgautis tuo anksčiau nepatirtu jausmu, kai gali eiti per jūrą, kojom nesiekdamas dugno.

Porą valandų pasipliažinę ir iki soties prisimaudę, papietaujame viešbučio restorane (skanu, ir pasirinkimas didelis, tai ir tų 25 dinarų kiek mažiau gaila), apie antrą valandą nenoriai paliekame viešbutį ir pradedame kelionę atgal į Aqabą. Kelias eina pačia Negyvosios jūros pakrante, vienoje pusėje – saulės kepinami pliki nederlingi kalnai, kitoje – tiesiogine to žodžio prasme negyva jūra. (Tikslumo dėlei reikėtų paminėti, kad iš tiesų tai ne jūra, o ežeras – jūros vardą gal dėl sūraus vandens gavęs?) Tolumoje pro kaitrią miglą neryškiai šmėžuoja Vakarų krantas – mažas žemės lopinėlis, patyręs daugybę konfliktų, ėjęs iš rankų į rankas, o šiuo metu priklausantis Izraeliui. Labai karšta, net oras nuo karščio raibuliuoja, dangus tiesiog spindi, neįmanoma į jį žiūrėti, o jūra kartais atrodo mėlyna, kartais pilka, o kartais beveik smaragdo žalumo. Pakrantės rūsčiai gražios, bet prisėsti ir pailsėti netraukia – išdegęs negyvas peizažas visai nenuteikia relaksacijai. O ir karšta nežmoniškai, saulė tiesiog degina, ištvermės užtenka tik trumpam, po kelių minučių jau norisi lįsti atgal į mašiną, kur visu pajėgumu sukasi kondicionierius.

Negyvosios jūros keliu važiuojame iki pat Aqabos. Kelionių vadove buvo patariama šio kelio nesirinkti, nes juo važiuoja labai daug sunkvežimių (jie, kaip žinia, lėti), be to, pasibaigus Negyvajai jūrai, peizažas tampa labai nykus ir nuobodus. Nei vienas iš šių teiginių nepasitvirtina – sunkvežimių sutinkame vos keletą (gal kad savaitgalis?), ir visą laiką mus lydi kalnai, tai nutolstantys, tai priartėjantys, bet nenutrūkstančia grandine besitęsiantys abiejose kelio pusėse. Be to, juk ne kasdien tenka pamatyti tokį rūstų ir nesvetingą peizažą – tai jau savaime yra atrakcija. Šiaip ar taip, kelias mums neprailgsta, nors važiuoti tenka beveik keturias valandas ir tik kartą stabtelim pakelės kavinukėje (jų tame kelyje yra labai nedaug). Artėjant prie Aqabos kalnai vis labiau tolsta nuo kelio, abiejose jo pusėse driekiasi rūstūs, nesvetingi ir tušti žvyro ir smėlio plotai. Gyvenviečių kuo toliau, tuo mažiau. Kelis kartus pravažiuojame kažkokius karinės paskirties pastatus – esame visai netoli Izraelio sienos. Peizaže ima vyrauti oranžiniai atspalviai – saulė jau netoli laidos. Žvyrą pamažu keičia smėlis, vis daugėja žemų ilgų kopų kalnų papėdėje.

Jau prieš pat saulėlydį pasiekiame Aqabą. Viešbutis tas pats, kelias jau žinomas, taigi randame jį be jokių problemų. Per langą pasigėrime saulėlydžiu, nes pajūrio pasiekti iki saulei nusileidžiant jau nespėsime. Sutemus einame į miestą pavakarieniauti. Tingim kažko naujo ieškoti, taigi vėl valgom pas Ali Baba, ir vėl labai skanu. Po vakarienės dar pasivaikščiojam parkelyje netoli viešbučio – šįvakar jis pilnas žmonių, matyt, savaitgalio proga. Nors jau po dešimtos, bet karštis vis dar neslūgsta, termometras gatvės pakraštyje teberodo 30 laipsnių.

Epilogas

Paskutinį rytą Jordanijoje niekur skubėti nereikia – skrydis tik po pietų, bet jau nieko nebesinori veikti, jokių planų nebeturime, taigi ilgai miegame, neskubėdami pusryčiaujame ir po pusryčių vėl grįžtame į vėsų kambarį – lauke jau karšta. Laukia kelionės pabaigos rutina: susikrauti daiktus, oro uoste grąžinti mašiną, užsiregistruoti į skrydį. Vienuoliktą valandą ryto palikę viešbutį, devintą vakaro be jokių nuotykių pasiekiame namus.

Keliauti po Jordaniją buvo labai smagu ir gera. Tai saugi ir svetinga šalis, žmonės draugiški, tolerantiški ir neįkyrūs, maistas skanus, klimatas puikus (na gal šiek tiek per karšta, bet su tuo galima apsiprasti), kainos labai nesikandžioja. Ir pamatyti čia tikrai yra ką, Petra – be abejonės, įspūdingiausia, bet toli gražu ne vienintelė dėmesio verta šalies vieta. Mes per savaitę pamatėm beveik visus pagrindinius turistų lankomus objektus, bet norint būtų galima ir dar savaitę keliauti, nekartojant tų pačių maršrutų. Gal dar kada nors ir sugrįšime, kas čia žino – juk smagu būtų po Dana rezervato kalnus pasivaikščioti, norėtųsi ir biblines vietas aplankyti, ir nuo Umm Qais kalvos pasižvalgyti. Ir tos skaniosios jordaniškos duonos vėl pavalgyti, užsigeriant gaiviomis citrinų sultimis su mėtomis!