Giedrą, bet vėsoką rugsėjo rytą prasideda naujas kelionės etapas. Jis prasidės ir baigsis Bostone. Pravažiuosime Meino pakrante, praleisime keletą dienų Acadia nacionaliniame parke ir tada vėl pakrantės keliu grįšime į Bostoną.

(Apie Vašingtoną ir Niagara Falls skaitykite šiame įraše.)

Salemas ir Meino pakrantės miesteliai

Skrydis iš Buffalo į Bostoną – neilgas, vos pusantros valandos. Oro uoste atsiimame išsinuomotą mašiną ir leidžiamės į kelią. Galutinis mūsų tikslas – Acadia nacionalinis parkas Meino valstijoje, o šiandien turime pasiekti tarpinės nakvynės vietą. Pakeliui dar planuojame užsukti į Salem – Masačiusetso valstijos miestelį, XVIII amžiuje liūdnai išgarsėjusį čia vykusiais raganų teismais.

Salemas mus nuvilia – nieko labai ypatingo čia neaptinkame, net ir senosios miesto kapinės  kažkokios lyg butaforinės, o Witch Monument išvis pasirodo kažkoks kičinis, labiau atrakcija negu atminties vieta. Šį miestelį turbūt rekomenduočiau tik tiems, kas domisi istorija ir konkrečiai raganų persekiojimu. (Na ir prieš Helovyną čia, sako, smagu.)

Į Raganų muziejų neužsukom, nors iš pradžių lyg ketinom, bet pamatę eilę prie kasos apsigalvojom. Dabar galvoju, kad gal vertėjo, gal tada Salem būtų palikęs didesnį įspūdį?

Senoji Salem muitinė ir krovininio laivo replika, The Friendship of Salem.

Seniausioje miestelio saldainių parduotuvėje galima įsigyti visokių keistų produktų – pvz, raganos karpų.

Miestelis jau ruošiasi Helovynui:

Pernakvoję motelyje netoli Masačiusetso valstijos sostinės Augustos, kitą rytą vaizdingu pakrantės keliu išvažiuojame link Meino valstijos. Pravažiuojame daugybę jaukių miestukų, kuriuos visai norėtųsi patyrinėti išsamiau, tik kad laiko nėra… Kavos pertraukėlei stabtelime dailiame Camden miestelyje.

Pietaujame kitame pakrantės miestelyje, Belfast. Neapolietiška pica kavinukėje su VPN ženklu ant durų – beveik tobulo skonio!

Kitas stabtelėjimas – Sears sala Penobscot įlankoje. Su  žemynu salą jungia prieš 20 metų pastatytas siauras pylimas. Automobiliu galima važiuoti iki pylimo pabaigos ir tada jau pėsčiomis eiti į salą. Iki atsirandant pylimui,  sala buvo pasiekiama tik atoslūgio metu, nes per potvynį siauras smėlio  ruožas tarp salos ir žemyno visiškai dingdavo po vandeniu. Sala apaugusi tankiu mišku, joje yra keli takai, galima apžiūrėti kažkada čia buvusių sodybų liekanas, o atoslūgio metu smagiausia pasivaikščioti pakrante.

Dar vienas dailus Meino pakrantės miestelis – Ellsworth. Šiame gan įspūdingos architektūros pastate įsikūrusi merija.

Ellsworth irgi jau ruošiasi Helovynui. O mums tik pusvalandis beliko iki tikslo.

Acadia nacionalinis parkas

Jau po penkių pasiekiame Mount Desert salą ir netrukus sukame į Northeast Harbor. Miestukas (gal greičiau kaimelis?) mažulytis – vos kelios gatvės ir uostas. Mūsų viešbutis – pagrindinėje gatvėje, dar čia yra kelios parduotuvės, pora restoranų. Gatvė beveik tuščia. Viešbutis nedidelis – keli kambariai antrame aukšte, apačioje – kepyklėlė ir kavinė, kurioje galėsime pusryčiauti. Apsistosime čia keturioms nakvynėms. Raktą gauname iš kepyklėlės darbuotojos (buvom apie tai perspėti iš anksto), tuo pačiu dar nusiperkam kavos ir spurgų, ir einam kurtis. Apartamentai dviejų kambarių, su virtuvėle, už langų – kažkieno daržai. Jaučiamės kaip į kaimą atostogų atvažiavę.

Vakarienės važiuojam į pagrindinį salos miestelį, Bar Harbor. Mūsų kaime jau nesezonas, veikia tik viena kavinė – mūsų viešbučio, ją nusprendžiame pataupyti kitam vakarui.

Iki Bar Harbor – apie 20 minučių automobiliu. Pakeliui aptinkame labai jaukiai atrodantį restoraną Asticou viešbutyje ir užsisakome staliuką rytdienai. Ir dar gauname progą nuo kelio pasigrožėti saulėlydžiu.

Vakarienė Bar Harbor – niekuo labai neypatinga, tik chowder sriuba (tradicinė Meino žuvienė su bulvėmis) labai skani. Po vakarienės trumpai pasivaikštom po miestelį; jis pilnas turistų ir triukšmo, ir mes vėl pasidžiaugiam, kad apsistojome ramesnėje salos pusėje.

Kitą rytą išsiruošiame į apžvalginę ekskursiją po Acadia nacionalinį parką. Tai labai vaizdingas Meino pakrantės kampelis – uolėtos vandenyno pakrantės, rudens spalvom nusidažę miškingi kalnai, miškuose pasislėpę ramūs ežeriukai. Žinomiausios parko vietos išsidėstę palei Park Loop Road, šį 44 kilometrų ilgio kelią šiandien ir ketiname įveikti. Pirmasis stabtelėjimas – Jordan Pond. (Kažkodėl jie čia ežerus vadina tvenkiniais.) Diena apniukusi, ežero vanduo lygus kaip stiklas, o tolimojoje pakrantėje virš miško iškilusios dvi apvalios viršukalnės, pavadintos kiek juokingai, bet taikliai – North and South Bubble.

Šiek tiek pasivaikštome per mišką nutiestu lentiniu taku ežero pakrante. Aš mielai ir visą ežerą apeičiau, bet norisi šiandien dar daug ką pamatyti, tad netrukus sukam atgal.

Kita stotelė – Cadillac Mountain. Šis 466 metrų aukščio kalnas – aukščiausia vieta šiaurės Atlanto pakrantėje. Mašina galima užvažiuoti beveik į patį viršų ir tada neilgu takeliu pasiekti viršūnę. Viršuje stūgauja vėjas, vėsoka, vaizdai apsitraukę migla, bet vis tiek čia labai puiku. Apeinam visą viršukalnę, o paskui prisėdam pailsėti ir papietauti atsineštais sumuštiniais. Desertui – įlankos vaizdai. Rugsėjo pabaiga, ir čia jau smarkiai jaučiasi ruduo.

Dar vienas stabtelėjimas, šįkart prie Eagle Lake (Erelio ežeras). Pastebėjot, kad šitas tai jau ežeras (lake), o ne tvenkinys (pond)? Gal kad didesnis?

Kita stotelė – Sieur de Monts. Wild Gardens of Acadia – toks tarsi laukinis miško parkas, su daugybe takų ir jaukių kampelių.

Gražiausia kelio per parką dalis – palei vandenyną vingiuojanti Ocean Drive. Čia galima stoti kas kelias minutes vis kitoj apžvalgos aikštelėj, pėsčiųjų takų irgi nestinga.

Schooner Head – vienas iš daugelio vaizdingų uolėtų iškyšulių vandenyno pakrantėje. Smėlio ruožų čia labai mažai, beveik visa pakrantė – uolos ir akmenys, bet labai gražu, tokie rūstūs laukiniai peizažai. Ne kartą pagalvojau, kad Acadia man kažkuo labai primena Aliaską.

Vienas iš retai čia pasitaikančių smėlio pliažų, taip ir pavadintas – Sand Beach.

Paskutinis stabtelėjimas prieš grįžtant į viešbutį, jau visai vakarėjant, prie bevardžio ežero. (Vardą jis tikrai turi, tik aš jau jo nebeprisimenu.)

Šiandien yra mūsų vestuvių metinės; ta proga vakarieniaujame vakar atrastame Asticou viešbučio restorane mūsų kaimelio pakraštyje. Pro restorano langus matosi nedidelis ežeriukas (vasarą galima vakarieniauti lauko terasoje), aptarnavimas nepriekaištingas, maistas skanus, baltas vynas irgi. O labiausiai mus sužavi vietinis delikatesas – popovers, tuščiavidurės lengvai saldžios spurgos, patiekiamos su clotted cream ir norimo skonio džemu. Labai labai skanu, tik truputį keista, kad šis saldus skanėstas patiekiamas prieš valgį. Vakaro pabaigoj padavėjas dar po antrą siūlė, bet mums nei per kur nebūtų tilpę – ir taip jau teko atsisakyti deserto!

Antrąją dieną paskiriame kiek mažiau populiariai vakarinei Mount Desert salos daliai. Į ją važiuojame labai vaizdingu Sargent Drive keliu. Pirmasis stabtelėjimas – prie Echo Lake (Aido ežeras). Pakrantė beveik tuščia, vos keli žmonės. Rytas apniukęs, bet šiltas, jokio vėjelio, ežero vanduo atspindi dangų ir pakrantėje stūkstantį kalną. Nusiaunu batus ir brendu iki netoli kranto esančių akmenų. Vanduo nešaltas, gera pasėdėti ant šiltų akmenų įmerkus kojas į ežerą. Netrukus išlenda saulė, ir ežeras tampa dar gražesnis. Bet mums jau laikas judėti toliau.

Seawall Beach – akmenuotas vėjų nugairintas rūstus pakrantės ruožas. O kitoje kelio pusėje – miškų apsuptas ramus ežeriukas. Du visiškai skirtingi peizažai, priklausomai nuo to, į kurią pusę eisi.

Akmenuotu pliažu paeiname iki posūkio; nuo čia veriasi vėl kitokie vaizdai, o įlankos vandenyje pliuškenasi ir žaidžia keletas ruonių.

Kitas stabtelėjimas – Ship Harbor. Palei Ship Harbor įlanką mišku ir pakrante vingiuoja apie 3 km ilgio takas. Susigundom pasivaikščioti – ir nepasigailim. Takas nesunkus, bet pilnas įvairovės – yra ir miško, ir pakrantės, ir uogynų, ir akmenynų. Ir žmonių vos keletas, esam čia praktiškai vieni.

Netrukus takas iš pakrantės vėl suka į mišką, o aš ir vėl galvoju, kad Acadia man kažkuo labai primena Aliaską.

Miške sutinkam pietaujančią voveraitę. Jos žvilgsnis labai iškalbingas: “Vaikšto čia visokie, pietauti trukdo!”

Važiuojam toliau. Kitas stabtelėjimas – Bass Harbor švyturys. Švyturio vaizdą, užfiksuotą nuotraukoje, galima pamatyti tik nusileidus į pakrantę stačiais mediniais laipteliais ir paskui dar gerokai palaipiojus per susigrūdusius pakrantėje didžiulius akmenis. Bet ko gi nepadarysi dėl gražaus kadro!

Atspindžiai pelkėje kažkur vakarinėje Mount Desert salos pusėje:

Pretty Marsh Harbor – akmenuotas vandenyno pakrantės lopinėlis aukšto stataus skardžio papėdėje. Į pakrantę galima nusileisti siaurais mediniais laiptais, o nusileidus norisi pasėdėti ilgiau, pabūti čia tvyrančioje ramybėje.

Paskutinis stabtelėjimas, jau visai netoli viešbučio – Upper Hadlock Pond. Toks skaidrus, lygus kaip stiklas vanduo būna tik rudenį.

Vakarieniaujame viešbučio kavinukėje, o po vakarienės dar šiek tiek pasivaikštome po miestelį. Gatvės kaip išmirusios, nei vieno žmogaus aplink. Pajūrio miestelio ramybė nesezono metu. Ir toks didžiulis kontrastas su Bar Harbor, kur visada pilna žmonių!

Trečiąją dieną vėl grįžtame į vaizdingąjį pakrantės kelią – Ocean Drive. Tik dabar jau ne važiuosime keliu, o eisime pakrantės taku. Jis taip ir vadinasi – Ocean Path. Pasistatę mašiną miško aikštelėje, per kelias minutes pasiekiame Ocean Path ir einame link Sand Beach. Pakeliui pilna pagundų – vis norisi nusileisti nuo tako į pakrantę, palaipioti uolomis, pasiklausyti hipnotizuojančios bangų mūšos.

Netrukus pušyno properšoje sušmėžuoja smėlėtas pliažas – vakar aplankytas Sand Beach. Žemyn per pušyną veda takelis, netrukus pasibaigiantis prie nuolaidžios granito uolos aukštai virš jūros. Sand Beach nuo čia – kaip ant delno.

Į pliažą nesileisim, nes ten jau buvome vakar. Sukamės ir grįžtam atgal tuo pačiu taku; ir vėl stabčiojam pakeliui, pasigrožėti vaizdais ar tiesiog ramiai pasėdėti.

Vėl grįžtame prie mažutės įlankos, apsuptos aukštų uolų, su akmenimis nusėta pakrante, kur pradėjome savo pasivaikščiojimą, iš viso užtrukusį porą valandų.

Pietauti važiuojame į Mount Desert salos “sostinę” – Bar Harbor.

Pietums renkamės nedidelę jaukiai atrodančią kavinukę kiek toliau nuo pagrindinės gatvės. Nesam labai alkani, tad užsisakom blynelių su įdaru, tikėdamiesi, kad bus nedaug. Naivuoliai! Bet labai skanu.

Po pietų einame pasivaikščioti iki Bar Island. Ši mažutė sala ypatinga tuo, kad ji iš Bar Harbor centro pasiekiama siauru natūraliu pylimu, atsirandančiu tik per atoslūgį. Prasidėjus potvyniui, pylimą užlieja vanduo ir Bar Island vėl tampa tikra sala. Saloje yra keletas takų, galima nueiti ir į tolimąją jos pusę, bet nespėjus grįžti, teks laukti kito atoslūgio.

Akmenuota salos pakrantė, kur prisėdame pailsėti, potvynio metu visiškai dingsta po vandeniu.

Didžiulis Bar Harbor įlankoje sustojęs kruizinis laivas laukia potvynio.

Grįžinėdami iš Bar Harbor, jau visai netoli savojo miestuko dar stabtelime prie Lower Hadlock Pond. Žemėlapyje užmatę aplink ežerą vedantį taką, nusprendžiame pasivaikščioti. Tiesiog šiaip – kojas pramankštinti prieš grįžtant į viešbutį.

Ežeras pasirodo besąs daug gražesnis nei tikėjomės (nors iš tiesų tai visa Acadia yra tokia – žinojau, kad bus gražu, bet kad taip!). O kai netikėtai iš po storų debesų išlenda saulė ir ežero vanduo tampa spalvingu veidrodžiu, belieka tik aikčioti…

Šiuo netikėtai vaizdingu pasivaikščiojimu aplink ramų miškų apsuptą ežerą ir baigiasi mūsų viešnagė Acadia nacionaliniame parke. Labai džiaugiuosi, kad teko pamatyti ir šiek tiek patyrinėti šį nuostabų Atlanto pakrantės kampelį!

Kitą rytą laukia ilgas kelias atgal į Bostoną. Pro mašinos langus šmėžuoja rudenėjantys Meino valstijos miškai. Net gaila, kad jau baigėsi ši, man bene labiausiai patikusi, kelionės dalis. Po pietų turėtume pasiekti Bostoną.

Bostonas

Pradinis mūsų planas buvo praleisti Bostone beveik visą dieną ar bent jau atvykti ten ankstyvą popietę, bet gavosi kitaip. Kelionė iš Meino užtruko ilgiau nei planavome, nes pakeliui sustojome apsipirkti, grįžę į Bostono oro uostą sugaišom daug laiko grąžindami mašiną, kelionė metro į miesto centrą irgi buvo ilgesnė nei tikėjomės. Žodžiu, gavosi taip, kad Bostonui apžiūrėti dienos šviesoje turėjome tik tris valandas; per tą laiką spėjome kažkiek pamatyti miesto centrą (Downtown), bet vizito į Charlestown ir plaukimo keltu teko atsisakyti.

Įdomi patirtis buvo nakvynė Citizen M viešbutyje – jo dekoras super modernus, registracija – visiškas self-service, o kambarys ko gero mažiausias, kokiame yra kada tekę nakvoti (nors tikrai nepigus).

Pasidėje daiktus, pėsčiomis einam link senamiesčio. Bostono centre puikiai dera modernūs dangoraižiai ir klasikinės architektūros pastatai.

Kažkurioje sankryžoje vėl sušmėžuoja raudonu laku ir chromu švytinti gaisrinė.

Ant kalvos (kaip ir priklauso) į dangų stiebiasi vietinis Kapitolijus – Massachusetts State House, padabintas auksaspalviu kupolu, apsuptas išpuoselėtų pievelių ir gėlynų.

Sukame į senąją miesto dalį, nes labai norime pamatyti fotogeniškąją Acorn Street – instagramerių numylėtą ir, sakoma, labiausiai fotografuojamą Bostono vietą. Į pačią gatvę įžengti draudžiama (gyventojams, matyt, įkyrėjo selfių lazdomis ir fotoaparatais apsiginklavę turistai), fotografuoti galima tik nuo sankryžos. Gatvė mums pasirodo visiškai neįspūdinga, Europoje į tokią net dėmesio neatkreiptum. Bet nuotraukose ji tikrai daili, gerokai gražesnė nei tikrovėje – iš čia, matyt, ir tas neregėtas populiarumas.

Nors Acorn Street ir nuvylė, tačiau Bostono senamiestis labai jaukus, tad šiek tiek paklaidžiojam jo gatvelėmis, prieš grįždami į centrą.

Pereiname Boston Public Gardens. Daug vandens, daug gėlynų, grakštūs tilteliai, fontanai – labai jauki ir žalia erdvė pačioje miesto širdyje.

Šalia – Boston Common, seniausias miesto parkas visoje JAV teritorijoje, įkurtas 1634-aiais.

Dangus virš Bostono vis tamsėja, netrukus laukiama stipraus lietaus, o mums dar labai norisi pasiekti Tea Party muziejų. Suspėjame, nors į vidų jau nebeiname – iki uždarymo belikę tik 20 minučių.

Kaip tik pataikau nufotografuoti 1773-aiais įvykusio “arbatos maišto” inscenizaciją, kuomet bostoniečiai užėmė uoste stovėjusius britų laivus ir visą arbatos krovinį išmetė už borto.

Dar planavome pasivaikščioti iki muitinės bokšto ir aplankyti keletą kitų istorinių Bostono pastatų, bet prasideda smarki liūtis ir tenka ieškoti pastogės. Ją randame Macy’s parduotuvėje ir likusią popietės dalį paskiriame šopingui. Lietus ne tik nesiliauja, bet dar sustiprėja, tad grįždami į viešbutį kiaurai peršlampame, o popierinius maišelius su pirkiniais tenka nešti glėbyje, kad jie neištižtų lietuje ir netektų daiktų rankioti nuo šlapio asfalto.

Mūsų viešbutis – visai šalia North Station, tad vakarieniauti einame į North End rajoną, dar vadinamą Mažąja Italija (Little Italy). Valgome Regina Pizzeria – vienoje iš seniausių Bostono picerijų. Nedidelė salytė sausakimša, staliuko tenka šiek tiek palaukti, meniu – vien tik pica. Popierinės lėkštės, plastmasiniai įrankiai – jokių pretenzijų į prašmatnumą ar eleganciją, bet aptarnavimas malonus, o pica ypatingai skani!

Kol pavalgome, lietus aprimsta, tad dar valandžiukę pasivaikštome po Little Italy. Labai jaukus ir fotogeniškas kvartalas, kažkuo iš tiesų primenantis Italiją ir visai neamerikietiškas. Fotografuoti, tiesa, tenka senuku telefonu, nes fotoaparatas dėl lietaus liko viešbučio kambaryje.

Nors esame labai sotūs, bet priėję Mike’s Pastry ir pamatę, kad viduje rikiuojasi eilė, neatsilaikom pagundai ir einam vidun pasmalsauti. Čia gaminami autentiški itališki pyragaičiai – cannoli su įvairiausių rūšių įdaru. Sienos nukabintos čia apsilankiusių įžymybių nuotraukomis. Cannoli didžiuliai – ir beprotiškai skanūs!

Pamažu ateiname iki prieplaukos. Tolumoje šviečia Muitinės bokštas, dešinėje akį traukia klasikinės architektūros Quincy turgus, į kurį ketinome užsukti pasidairyti dieną, bet nebespėjome.

Apsukę dar vieną ratą North End gatvelėmis, grįžtame į viešbutį; laikas miegoti, anksti ryte laukia kelionė traukiniu į Niujorką. Bostono spėjom pamatyti labai nedaug, bet šis miestas man pasirodė labai mielas, jaukus ir kažkuo savas. Visai norėčiau kada nors sugrįžti ir atidžiau po jį pasidairyti. O kelionė dar nesibaigė, mūsų dar laukia Niujorkas!

(Apie Niujorką skaitykite šiame įraše.)