Kitą rytą Jaipur oro uoste atsisveikinome su savo vairuotoju – mūsų laukė skrydis į Jodhpur, o ten mus pasitiks kitas vairuotojas su kita mašina. Gaila buvo skirtis, nes jau buvom pripratę prie šio vairuotojo saugios ir patikimos vairavimo manieros. Šiltai jam padėkojom, palikom dosnių arbatpinigių, ir pirmąkart per visą tą laiką pamačiau jo veide plačią šypseną – šiaip jau jis buvo labai santūrus, nors visada nepriekaištingai mandagus. (Beje, apie arbatpinigius – be jų Indijoje nė žingsnio. Mokant už bet kokią paslaugą, tikimasi, kad prie sutartos kainos dar bus pridėta kažkiek arbatpinigių. Žinojom apie tai iš anksto ir išlaidas arbatpinigiams buvom įskaičiavę į biudžetą, taigi šoko nebuvo. Mane kiek erzindavo tik moteriškės tualetuose, atidarančios duris, atsukančios vandens kraną, paduodančios servetėlę rankoms nusišluostyti – dar gerai, kad į kabiną iš paskos neidavo – ir, žinoma, už tą “pagalbą” laukiančios užmokesčio.)

Apie pietus nusileidom Jodhpur oro uoste. Mūsų jau laukė vietinis agentūros atstovas ir naujasis vairuotojas. Daug vyresnis, beveik mums į tėvus tinkantis, drambloto sudėjimo, apsivilkęs chaki spalvos apdribusia uniforma (o mes jau buvom pripratę prie jauno ir dailaus Delio šoferiuko nepriekaištingai elegantiškos baltos aprangos), dar prasčiau kalbantis angliškai, ir labai mėgstantis pypsinti, reikia ar nereikia. Pirmą dieną tas begalinis pypsinimas mus labai erzino, ir abu nostalgiškai dūsavom, prisimindami pirmąjį vairuotoją. Bet greitai pripratom, ir netgi pajutom nemažą simpatiją “tėvukui” – taip tarp savęs jį vadinom, nes jis tikrai mumis rūpinosi kaip tėvas (arba kaip perekšlė višta savo viščiukais), ypač tas porą dienų, kai keliavom be gido.

* * * * *

Papietavę (kažkodėl karinėje bazėje – buvo labai neįprasta būti aptarnaujamiems uniformuoto seržanto) išvažiavom į Manvar Desert Camp. Kelionė truko apie 3 valandas, ir jau gerokai po pietų pasiekėm šalikelėje dykumos pakrašty įsikūrusį Manvar Resort viešbutį, kur priimami visi svečiai, nesvarbu, ar jie ketina apsistoti viešbutyje ar palapinių stovykloje dykumoje. Mums buvo užsakyta palapinė dykumos stovykloje, taigi po registracijos formalumų ir stiklinės sulčių vėsiame registratūros kiemelyje (lauke buvo labai karšta) susėdome į mūsų laukiantį džipą (mūsų mašinytė ir vairuotojas liko viešbutyje) ir iškeliavome link Desert Camp, kurį pasiekėme po maždaug 20 minučių važiavimo per dykumą. Dykuma, beje, truputį nuvylė – tikėjausi begalinių smėlio kopų be jokios augalijos, bet šioje dykumoje augmenijos, nors ir skurdžios, netrūko; tik žalios spalvos buvo tikrai labai nedaug.

Manvar dykumos stovyklą sudaro dvi dalys: apie 20 ratu išdėstytų palapinių pagrindinėje stovykloje, kurioje yra ir “restoranas”, ir kiek nuošaliau esanti mažesnė palapinių grupė, kur mes ir apsistojome dviems naktims. Ilgiau ten nelabai ir būtų ką veikti. Įprastinė programa (dėl kurios atvykus susitariama su svečiams paskirtu gidu) – jodinėjimas kupranugariais, safaris su džipu, viešnagė į artimiausią kaimą. Tam visiškai užtenka vienos pilnos dienos. Dieną palapinėse nežmoniškai karšta, o išvažiuoti iš stovyklos nėra kaip ir nėra kur. Galima nebent susitarti karštąją dienos dalį praleisti viešbutyje prie baseino, į stovyklą sugrįžtant tik prieš saulėlydį – taip mes ir padarėme. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė įskaičiuoti į nakvynės kainą, svečiai valgo didžiulėje atviroje palapinėje, maistas visai neblogas, nors pasirinkimo nedaug. Prieš vakarienę būna muzikinė programa – aikštėje tarp palapinių išdėliojamos pagalvės svečiams, pačiame centre pastatoma laikina scena, sukuriamas laužas, ir svečiai gali klausytis vietinių artistų atliekamos muzikos, gurkšnodami alų ar gaiviuosius gėrimus ir kramsnodami įvairius skanumynus, kuriuos nuolat išnešioja restorano oficiantai. Užkandžiai nemokami, o už gėrimus reikia sumokėti atskirai. Pasibaigus koncertui, įprasta palikti arbatpinigių artistams.

Palapinės, kaip matote, ne visai tokios, kokias statomės, turistaudami kur nors miške ar paupy. Praktiškai tai yra padoraus dydžio miegamasis medžiaginėmis sienomis ir lubomis, bei cementinėmis grindimis. Šalia – betoninis priestatas su dušo kambariuku ir tualetu. Palapinės viduje – įprastos medinės lovos. Tik užrakinamų durų nėra, jas atstoja medžiaginė užuolaida. Šiek tiek nerimavom dėl to, bet gidas patikino, kad vagysčių pas juos nebūna, o prie palapinių nuolat budi sargai. Tikra teisybė – sargai nuolat sukinėjosi aplink.

Mes atvykome į stovyklą jau beveik prieš saulėlydį ir iškart išjojome kupranugariais į dykumą saulės palydėti. Tai buvo mano pirmasis bandymas sėsti ant kupranugario, taigi buvo truputį baisu – ypač kad kupranugaris, keldamasis nuo žemės su ant jo sėdinčiu raiteliu, iš pradžių pakelia nuo žemės užpakalį, o tik paskui, iš antro užėjimo, priekį. O aš, nepaisant išsamių instrukcijų, nebuvau pakankamai stipriai įsitvėrusi balno priekyje esančios “rankenos” ir vos nenusiverčiau, kai staiga praradau pusiausvyrą ir pasijutau svyranti žemyn. Tik paskutinę minutę sugebėjau kažkaip išsilaikyti balne. Mačiau, kad kupranugario varovas labai stengėsi nesijuokti.

Iš pradžių keistai ir nejaukiai jaučiausi ant to “dykumų laivo” nugaros, bet netrukus pripratau ir pradėjau dairytis po vakarėjančią dykumą.

Maždaug po pusvalandžio sustojome ant didelės smėlio kopos ir aš su palengvėjimu  nusileidau ant žemės. Vėl lipdama ant kupriuko kelionei atgal į stovyklą, jau žinosiu tvirtai laikytis!

Mūsų kupriukų varovai – labai simpatiški ir draugiški, nors beveik nemokantys angliškai.

Aplink sukiojosi būrys vietinių vaikų – bet supratę, kad mes neturime nei rupijų, nei tušinukų, jie greitai paliko mus ramybėje.

Ant tos kopos ir saulę palydėjome.

Jau beveik sutemus grįžome į stovyklą (temsta ten apie šeštą valandą vakaro) ir nusprendėme šį vakarą praleisti muzikinę programą (nors gidas asmeniškai atėjo mūsų pasiimti), nes jautėmės labai pavargę po ilgos dienos. Iki vakarienės tiesiog sėdėjome šezlonguose palapinės prieangyje, mėgavomės pamažu atslenkančia vėsa ir klausėmės prislopintos muzikos, sklindančios iš pagrindinės stovyklos. Tiesą sakant, man jau ir vakarienės nebereikėjo, tiek buvau pavargusi – bet pagalvojau, kad gidas vis tiek ateis mūsų ieškoti, jei nepasirodysim. Na o po vakarienės jau kritom tiesiai į lovą (tikrai ne vėliau nei devintą) ir išmiegojom kaip užmušti iki pat ryto. Prieš pat saulėlydį buvom prižadinti garsaus trepsėjimo ir iškilmingo pranešimo “Bed tea!” už palapinės durų. Mat buvome užsisakę rytinę arbatą, kurią atneša į lovą anksti ryte (paprotys, išlikęs iš britų imperijos laikų). Na o man labiau patiko arbatą gerti ne lovoje, o šezlonge prie palapinės, tingiai stebint kas vyksta aplink.

Paskui dar ir povas pro šalį prabėgo – matyt, aš taip tyliai sėdėjau, kad jis nusprendė nekreipti į mane dėmesio.

Po ankstyvų pusryčių mūsų laukė šios dienos programos “vinis” – jeep safari. Lydimi gido ir vairuotojo, atviru džipu išvykome į dykumą. Pasivažinėjimas truko porą valandų (ilgiau ir nebūtume ištvėrę, nes karštis tapo nepakeliamas). Kratymas nežmoniškas ir dulkių debesys, bet šiaip labai smagu.

Netrukus sustojom mažučiame kaimelyje ir užsukom į vietinę kalvę. Viskas ten labai primityvu, ir priekalas, ir kūjai, ir dumplės – grynai viduramžiai. Labiausiai nustebino tai, kad kalvio žmona mosuoja kūju – pas mus tokius darbus vyrai dirba.

Pamažu pradėjo rodytis ir dykumos fauna – iš pradžių tik paukščiai:

Vėliau dar pamatėme dvi antilopes, patelę ir patiną. Fotografavom iš gana toli, nes arčiau jie mūsų neprisileido, pabėgo.

Aplankėm ir keletą vietinių gyventojų sodybų, jei taip galima jas vadinti. Mane buvo apėmęs toks keistas nerealumo jausmas, vaikštant po jų namus. Neįmanoma net nupasakoti, kaip primityviai žmonės ten gyvena – kartais jaučiausi, lyg būčiau pakliuvusi į etnografinį muziejų, nes sunku buvo patikėti, kad toks primityvus gyvenimo būdas dar gali egzistuoti XXI amžiuje. Jau nekalbu apie tokias mums savaime suprantamas sąvokas kaip elektra, švarus tekantis vanduo ar stiklas languose (jų namuose nėra net durų, tik užuolaidos durų angai uždengti). Bet net ir krosnies neteko ten matyti, valgis verdamas virš atviros ugniavietės tamsioje lūšnelėje – virtuvėje, o dūmai išeina lauk pro šonuose esančias angas. Būtent tuose kaimeliuose galutinai suvokėme, kaip skurdžiai gyvena žmonės Indijos kaimo vietovėse – gerokai žemiau skurdo ribos, kaip mes ją suprantame Europoje. Iš ko verčiasi tų dykumos kaimelių gyventojai, išvis sunku suvokti. Nemažas paramos šaltinis jiems yra turistai, kurie beveik visada palieka arbatpinigių, kai lankosi jų namuose. Mums, beje, buvo gido prisakyta niekam neduoti daugiau nei 20 rupijų (o labai norėjosi, pamačius tą skurdą), nes tai tik sukels bereikalingus lūkesčius ir problemas. Iki šiol nepamirštu, kaip vieno tokio kaimelio gyventojas vos ne iki žemės mums lenkėsi, nes vietoj 20 rupijų arbatpinigių vis dėlto davėme jam 50 (tiesiog nebeturėjom smulkių banknotų). 50 rupijų – mažiau negu 1 euras, bet tam žmogui tai matyt buvo be galo daug.

Darbų pasidalijimas tarp vyrų ir moterų ten tikrai visai kitoks nei mums įprasta – moterys kalviauja, vyrai verpia…

Netrukus privažiavome didžiulę smėlio kopą. Sustojom jos viršuje, nes gidas pageidavo, kad pirmiausia pasižiūrėtume žemyn. Pasižiūrėjus man beveik labiau norėjosi nuo tos kopos nusileisti pėsčiomis, nes sunkiai įsivaizdavau, kaip džipas nuvažiuos žemyn neapvirtęs. Bet galiausiai žemyn nulipo vyras ir iš apačios fotografavo mus, lėtai važiuojančius kopa žemyn. Nuotraukos, deja, neatsipindi tikrovės – nusileidimas buvo tikrai labai status! Bet smagus.

Paskui dar prasilenkėm su didžiule ožkų ir avių banda oazės pakraštyje. Man buvo labai keista, ką tie gyvuliai randa ėsti – bet matyt jų veislė tokia, atlaiko dykumos sąlygas.

Jau pačioje mūsų mini safario pabaigoje pasisekė pamatyti šią gražuolę gazelę.

Likusią dienos dalį praleidome Manvar Resort viešbutyje. Tai buvo tingiausia atostogų diena – baseinas, šezlongas, knyga, pietūs, vėl baseinas, vėl šezlongas… Apie penktą valandą džipas mus parvežė atgal į stovyklą, kur vis dar buvo labai karšta, o dykumos smėlis tiesiog alsavo kaitra.

Prieš pat saulėlydį išėjome pasivaikščioti po dykumą (gidas siūlė vėl pajodinėti kupranugariu, bet mes labiau norėjome eiti pėsčiomis). Netrukus prisistatė vaikų būrys, bet, kaip visada, supratę, kad negaus nei rupijų, nei tušinukų, tuoj išsiskirstė. Liko tik vienas, gal kokių šešių metukų – mes jam buvome, matyt, labai įdomūs, jis visą laiką į mus spoksojo savo didžiulėmis rudomis kaip riešutas akutėmis. O kai prisėdome kopos viršūnėje laukti saulėlydžio, mažylis kažkaip įsigudrino įsisprausti tarp mūsų, įsitaisė patogiai ir patenkintas atsiduso. Taip ir sulaukėm saulėlydžio, trise ant kopos viršūnės.

Grįžę pasižiūrėjome kasvakarinę muzikinę programą prie laužo – nieko ypatingo, bet vieną kartą pažiūrėti verta, vien dėl to egzotikos faktoriaus: dykuma, smėlis, laužas, spalvingi apdarai, mūsų ausiai neįprasta muzika… Na o paskui – stovyklos  rutina: vakarienė, pusvalandukas “meditacijos” palapinės prieangyje (kokios ryškios ten žvaigždės! dar niekad nebuvau mačiusi tokio akinančiai ryškaus Paukščių tako), ir miegoti.

* * * * *

Kitą rytą po pusryčių atsisveikinome su stovyklos personalu ir džipu grįžome į Manvar Resort, kur jau laukė mūsų vairuotojas. Išvykome atgal į Jodhpur. Pakeliui dar pravažiavome didžiulį gyvulių turgų – vairuotojas sakė, kad jis vyksta kartą metuose ir į jį suvažiuoja žmonės iš viso regiono.

Išlipome trumpam pasidairyti, ir tuoj pat mus apipuolė prekeiviai, siūlydami pusbrangių akmenukų karolius. Jie buvo labai agresyvūs, ypač vienas, kuris niekaip nenorėjo girdėti, kad manęs nedomina jo karoliai. Tuos karolius suvėrusi jo sesuo, negailėdama savo rankų, tai labai sunkus darbas, ir kodėl aš nenorinti jų pirkti, ir jie visai nebrangūs, tik 2000 rupijų (apie 30 eurų), ir t.t., ir t.p. Kaina buvo akivaizdžiai nenormali, karoliai labai grubaus darbo, o prekeivis per daug agresyvus, taigi tikrai nesiruošiau nieko iš jo pirkti. Pasukome atgal prie mašinos, o jie visi ėjo mums iš paskos, šaukdami, vos ne kelią pastodami, beveik į rankas man tuos karolius grūsdami. Pasijutau kiek nejaukiai – bet pamačiusi, kad vairuotojas ramiai sėdi mašinoje, pagalvojau, kad jokio realaus pavojaus, matyt, nėra. Beje, kuo labiau artėjom prie mašinos, tuo žemiau krito kaina. Kai įlipom į mašiną, už tuos karolius agresyvusis vaikinas jau norėjo tik 200 rupijų. O kadangi langai buvo atviri, tai galiausiai įmetė juos ant sėdynės, pareiškęs, kad parduos už 100 rupijų. Bet aš jau iš principo nebenorėjau nieko iš jo pirkti – išmečiau tuos karolius atgal, uždariau langą ir nuvažiavom. Vairuotojui tas epizodas pasirodė labai juokingas – ypač kaip greitai kaina nukrito nuo 2000 iki 100 rupijų. O mes eilinį kartą supratome, kad geriausia derybų taktika – apsimesti, kad daiktas, kurį ketini pirkti, iš tiesų tavęs nedomina.

* * * * *

Jodhpur miestui apžiūrėti galėjom skirti tik pusę dienos. Per tas kelias valandas aplankėme Jaswant Thada kenotafą, XV a. Mehrangarh fortą ir Sadar Bazaar – didžiulę spalvingą turgavietę senojo miesto centre.

Pirmiausia užsukome į Jaswant Thada. Kaip jau minėjau, šis pastatas – tai kenotafas (memorialas), pastatytas XIX a. pabaigoje radžos Jaswant atminimui pagerbti. Šioje vietoje taip pat vyksta Jodhpuro radžų kremacijos ceremonijos. Bet grakštus balto marmuro pastatas visai neatrodo liūdnas ar niūrus.

Norint pakilti į terasą, batus reikia nusiauti ir palikti laiptų apačioje.

Jau nebepamenu, kas buvo pastato viduje – ko gero, tiesiog tuščia aidinti erdvė. Atsimenu tik, kad ten buvo maloniai vėsu – džiaugėmės galėdami nors kelioms minutėms pasislėpti nuo vidurdienio kaitros.

Nuo Jaswant Thada terasos puikiai matosi netoliese esantis kitas mūsų trumpos viešnagės punktas – Mehrangarh fortas. Šis fortas buvo pastatytas XV a., jis užima puikią poziciją ant aukštos kalvos virš miesto ir yra matęs ne vieną mūšį su kaimyninių karalysčių, ypač Jaipuro, armijomis. Šiuo metu forte įsikūręs muziejus.

Karališkųjų palankinų kolekcija – kiekvienas vis kitoks.

Radžos miegamasis.

Ir vėl akis džiugina ažūriniai akmens nėriniai…

Niekaip neprisimenu, kas čia per daiktai šioje salėje – tik žinau, kad iš toli juos atsivežė kažkuris radža.

Nuo forto sienų atsiveria puikūs vaizdai į Mėlynąjį miestą. Šį vardą Jodhpuras kažkada gavo dėl indigo spalva nudažytų namų, kuriuose gyveno bramanų (šventikų) kastos atstovai. Vėliau ir kiti gyventojai ėmė dažyti savo namų sienas mėlynai, bet bramanu namų sienos yra tamsesnės spalvos. Kiekvienais metais, pasibaigus musonų periodui, namai perdažomi, kad spalva išliktų ryški ir švari.

O štai ir “baltoji Jodhpuro gulbė” – ką tik lankyta Jaswant Thada:

Jodhpuras – antras pagal dydį Radžastano miestas. Šioje nuotraukoje gerai matosi didžiulio miesto erdvė.

Nuo forto sienų matyti ir Sardar Bazaar. Turgavietė lengvai atpažįstama net ir iš toli, nes jos pakraštyje stovi miesto laikrodžio bokštas.

Sardar Bazaar turgavietėje, kaip ir visose kitose, kurias aplankėme kelionės metu, buvo labai judru ir triukšminga. Čia tik spėk dairytis aplinkui, nes kiekviename kamputyje kas nors vyksta.

Kai grįžom po kelionės, visi klausinėjo, kas yra šiuose maišuose, kuriuos nufotografavau vienoje Sardar Bazaar alėjoje. Po ilgų diskusijų priėjom išvados, kad čia tie spalvoti milteliai, kuriuos indai Holi šventės metu su didžiausiu pasitenkinimu žarsto vieni kitiems ant galvų (gal prisimenate reklamą “Incredible India”?).

Indiški traškučiai – poppadom:

Norėtumėt nusipirkti egzotiškų vaisių?

O gal apyrankių? Indės jas dėvi dešimtimis.

O gal pageidautumėte susitvarkyti dantis? Indijos turgavietėje viskas įmanoma!

* * * * *

Kaip jau įprasta šioje kelionėje, neišėjome iš Sardar Bazaar tuščiomis rankomis – pirkome arbatos (ypač skani buvo baltoji, nors ji ir kainavo daugiausia), prieskonių ir… dvi lovatieses. Mat gidas mus nuvedė į “tekstilės namus”, kur mums iš pradžių parodė labai šiaip sau kokybės dirbinius, išaustus ir pasiūtus aplinkiniuose kaimuose, o paskui ištraukė jau visai kito lygio kilimus, skaras, lovatieses, ir pradėjo pasakoti, kaip jie gauna užsakymus iš Hermes, Laura Ashley ir kitų brangių parduotuvių Vakaruose. Iki šiol nesam tikri, patikėjom mes jais ar ne, bet spalvingom plonytėm šilko ir vilnos lovatiesėm susigundėm. Iki šiol dvi egzotiškų spalvų ir motyvų lovatiesės puošia mūsų namus ir primena Indiją.

* * * * *

Paskutinis žvilgsnis į Mehrangarh fortą – ir jau laikas atsisveikinti su Jodhpur. Vakarėja, o mums dar reikia pasiekti viešbutį užmiestyje, iki jo teks važiuoti apie valandą. Rytoj gi laukia ilgas pervažiavimas į paskutinį šios kelionės tašką.