Dvi savaitės šiaurės Indijoje. Orchha ir Gwalior

Atsisveikinę su Khajuraho, išvažiavome link Agros. Ją pasieksime tik po dviejų dienų, o šios dienos mūsų tikslas – Orchha, mažas miestelis (apie 9 tūkst. gyventojų) prie Betwa upės, apsuptas džiunglių, toli nuo didelių miestų ir nuo turistų nutryptų takų. Kelionė truko apie 4 valandas, bet jos neprailgo – nuobodžiauti nebuvo kada, buvom per daug užsiėmę stebėdami, kas vyksta kelyje ir pakelėse. Vyksmo tikrai netrūko – ir viskas, ką matėme, mums buvo egzotiška ir todėl dar įdomiau. Beje, turėjom tikrai puikų vairuotoją – nesvarbu, kas darėsi kelyje (o Indijos keliuose dažnai susidaro tikrai keistos eismo situacijos), jis vairavo ramiai ir užtikrintai – jokio streso, jokių problemų. Jautėmės labai saugūs su juo.

Pakelės kirpykla. Nežinau, kokios kainos buvo šioje “įstaigoje”, bet kažkuriame mieste gidas sakė, kad kirpimas kainuos 10 rupijų, jei sėdėsi ramiai ir kirpėjui reikės aplink tave vaikščioti, ir tik 5 rupijos, jei pats sukiosi galvą reikiama kryptimi.

Pagaliau pasiekėme Orchha ir savo viešbutį, kuris stovi prie upės ir nuo jo terasos (o taip pat ir pro mūsų kambario langą) matosi šventyklos ir kenotafai – chhatris (“tušti kapai” – didžiuliai paminklai, skirti pagerbti žmonėms, kurie yra palaidoti kažkur kitur). Išgėrėme po puodelį arbatos su puikiu vaizdu – ir nedidelį kelionės nuovargį kaip ranka nuėmė.

Dar buvo likę pora valandų iki sutemų, taigi nusprendėme pasivaikščioti po miestelį. Negrįstu keliuku einant link miestelio centro, prie mūsų prisigretino jaunas indas. Jau galvojom, kad ir vėl pasikartos Khajuraho istorija, bet ne – jis tenorėjo pabendrauti su užsieniečiais ir netrukus patraukė savo keliais. Išvis Orchha gyventojai mums pasirodė labai simpatiški – draugiški, bet neįkyrūs, šypsojosi, sveikinosi, bet į akis nelindo, prekių nesiūlė, į parduotuves netempė. Kitą dieną gidas paaškino, kad jie verčiasi sausainių kepimu, todėl turistus palieka ramybėje. Sausainius perka maldininkai ir neša juos aukoti dievams į gausias Orchha supančias šventyklas.

Pakeliui į miestelį dar sutikome vestuvių procesiją (iš pradžių pagalvojom, kad čia koks mitingas):

Miestelį sudaro vos kelios gatvės, nieko labai ypatingo čia nerasi, bet Orchha turi savo ypatingą atmosferą. Gyvenimas čia teka lėtai, niekas niekur neskuba, visi atsipalaidavę – tiek vietiniai, tiek ir negausūs turistai.

Kiek pasibastę po miestelį, pasukome link tilto per Betwa – norėjome pasivaikščioti po teritoriją kitoje upės pusėje, kur matėme apgriuvusius rūmus bei šventyklas tolumoje. Šiek tiek paėję upės pakrante, radome takelį, vingiuojantį tarp žemų krūmokšnių ir labai romantiškai atrodančių griuvėsių. Artėjo saulėlydis, spalvos darėsi vis sodresnės, šešėliai ilgėjo. Aplink buvo visiškai tylu. Tą pasivaikščiojimą vakarėjančia ir visų apleista upės pakrante abu prisimenam kaip vieną gražiausių kelionės momentų. Ir mielai būtume dar pasilikę šioje ramybės sklidinoje viečiukėje.

Beždžionėlė medituoja:

Net ir saulėlydis buvo sklidinas tos ypatingos Orchha supančios ramybės.

Saulei nusileidus grįžom į miestelį, šiek tiek pasidairėm po negausias parduotuves, nusipirkom indiškų prieskonių (pardavėjas labai nustebo, kad prie puodų mūsų šeimoje stovi vyras). Kažkurioj gatvelėj užtikom štai tokią iškabą prie parduotuvės durų:

IST (Indian Stretchy Time) – indiškas tamprusis laikas. Jei su indu susitarsi susitikti devintą valandą, jis gali pasirodyti ir pusę devynių, ir pusę dešimt, o gal ir dar vėliau – priklausomai nuo jo asmeninio laiko tamprumo.

Neatrodė, kad miestelis jau ruošiasi miegoti – pagrindinėje gatvėje tebebuvo judru. Bet mūsų jau laukė vakarienė ir viliojo minkšta lova po ilgos dienos. Atsisveikinom su Orchha iki ryto ir grįžom į viešbutį.

Ankstyvą kitos dienos rytą, lydimi gido, išsiruošėme apžiūrėti architektūrinių įdomybių Orchha apylinkėse. Pradėjome nuo Jahangir Mahal. Šie rūmai buvo pastatyti XVII a., tuometinio regiono valdovo įsakymu, ruošiantis priimti mogulų imperatorių Jahangirą, kuris keliavo per savo valdas. Nebuvo pagailėta nei išteklių, nei laiko, nei fantazijos, rūmai buvo tikrai nuostabūs – ir imperatorius juose praleido lygiai vieną dieną.

Du drambliai saugo pagrindinį įėjimą. Straubliuose jie laiko varpelius, kaip svetingumo simbolį. (Nuotraukoje varpelių nesimato.)

Erdvus vidinis rūmų kiemas, kurį supa trijų aukštų pastatas su galerijomis, balkonais, bokšteliais.

Rūmų viduje – daugybė kiemelių, salių, galerijų. Šen bei ten dar išlikę buvusio grožio ir didybės pėdsakai.

Rūmų gyventojai – maitvanagis ir pelėda:

Viršutinį aukštą juosia pavėsingos galerijos ir terasos.

Nuo terasų galima pasižvalgyti po Orchha apylinkes.

Aplink Orchha yra daug šventyklų, vienos apleistos, kitos tebeveikiančios – į pastarąsias ir keliauja maldininkai su Orchha gyventojų keptais sausainiukais, kuriuos jie palieka kaip aukas dievams.

Iš Jahangir Mahal važiuojame į netoliese esančią Lakshmi Narayana šventyklą. Ši deivei Lakšmi dedikuota šventykla buvo pastatyta XVII a. pradžioje ant kalno miestelio pakraštyje.

Šventyklos vidus išdabintas freskomis (dalis jų – Ramayana epo scenos). Nors ir laiko apgadintos, freskos puikiai įžiūrimos ir šiandien.

Išėję iš šventyklos, stabtelėjome prie šalia jos sėdinčio elgetos. Vyras jam paaukojo pinigų, o aš pasinaudojau proga ir jį nufotografavau. Net nežinau, kodėl, bet tai viena mano mylimiausių nuotraukų iš Indijos. (Tiesa, internete mačiau ir daugiau Lakšmi šventyklos nuotraukų su šiuo elgeta – matyt, toks jo “darbas”, sėdėti ten ir pozuoti turistams.)

Paskutinis rytinio Orchha turo “taškas” – palei upę išsirikiavę XVI a. chhatris (kenotafai). Sakoma, kad šie monumentai buvo pastatyti tam, kad pagerbti tuometinių regiono valdovų, Bundela dinastijos radžų, protėvius.

Pastatų sienose yra paslėpti laiptai, jei pavyksta juos surasti, galima užlipti į patį viršų ir pasižvalgyti aplink. Mums pasisekė atrasti tik vienus – bet ir tiek užteko.

Apie vidurdienį atėjo metas atsisveikinti su Orchha ir keliauti toliau. Nors praleidome ten tik vieną parą (visai kaip tas mogulų imperatorius!), šį nuostabų Indijos kampelį iki šiol prisimenu su ypatinga šiluma.

Po maždaug keturių valandų pasiekėme Gwalior – Madhya Pradesh regiono sostinę. Apsistojome Usha Kiran Palace viešbutyje. Kažkada tai buvo Madhya Pradesh radžų rūmai – pastatyti XIX a., vėlgi ruošiantis karališkajam vizitui, šįsyk Anglijos karalių. Man labai patiko “kabantys” koridoriai, nuo sodo atskirti pinučių langais.

Po kelionės jautėmės truputį pavargę, bet mus pasitikęs gidas buvo pilnas entuziazmo ir jau turėjo paruošęs mums visą programą – Jaivilas rūmai, pasivažinėjimas po miestą arklio traukiama bričkele, pasivaikščiojimas po turgų, ir pabaigai – šviesos ir garso šou prie Gwalior forto. Susitarėm, kad pirmiausia mes pavalgysim ir pusvalandžiuką pailsėsim, o tada jau imsimės veiklos. Gidas atrodė kiek nusivylęs, bet sutiko sugrįžti po valandos.

Jai Vilas Palace – XIX a. pradžioje pastatyti europietiško stiliaus rūmai (įkvėpti itališkųjų palazzo), priklausantys vietinių “karaliukų”, indiškai – radžų, šeimai. Dabartinis maharadža tebegyvena rūmuose, bet didžioji jų dalis šiuo metu yra muziejus. Rūmuose surinkta daug įdomybių – didžiulis sietynas, didžiausias kilimas visoje Azijoje, karietų ir palankinų kolekcija. Visai įdomu buvo pasivaikščioti ir pasidairyti.

Belgiško stiklo paauksuotas sietynas – sakoma, kad jis sveria visą toną. Kad dulkės nuo jo nevalomos, tai labai puikiai matosi, ypač iš viršaus.

Mini traukinukas, po kviestinių pietų kursuodavęs aplink stalą su cigarų ir brendžio kroviniu sidabriniuose vagonuose:

Tokios besisupančios lovytės ir aš visai norėčiau:

Karietų kolekcija:

Bričkelė jau laukia, ir saulė jau leidžiasi – metas keliauti į miesto centrą.

Pagrindinė senojo miesto aikštė – pasak gido, gražiausia visoje Azijoje Nežinau, kaip dėl grožio, bet judrumu tai tikrai nenusileidžia jokiam modernaus didmiesčio skverui.

Užsukame į dengtą turgavietę. Maistas, drabužiai, papuošalai, knygos… visko ten yra.

Pasivaikščioję po vakarėjantį miestą, grįžom į viešbutį vakarienės, o paskui mūsų dar laukė garso ir šviesos šou aikštėje prie Gwalior forto, miestą supančiose kalvose. Fortą aplankysime kitą rytą, pats šou irgi nebuvo niekuo ypatingas (nors gidas patikino, kad jis yra “vienas geriausių Indijoje, jei ne pats geriausias”), bet nuo parapeto atsivėrė puiki naktinio miesto panorama.

Kitą rytą anksti, vos saulei patekėjus, išsiruošėm apžiūrėti Gwalior forto ir jo gražiausio pastato – Man Mandir rūmų. Fortas pastatytas ant aukštos kalvos miesto pakraštyje, ir nuo jo sienų atsiveria puikus slėnyje išsidriekusio miesto vaizdas. Slėnį šią ankstyvą ryto valandą dar gaubė tirštas rūkas.

Pakilę į kalvos viršūnę, pirmiausiai sustojome apžiūrėti Teli Ka Mandir šventyklos. Jos sodelyje meditavo ir jogos pratimus darė būrelis indų – nedrįsau jų fotografuoti.

Artėjame prie Man Mandir rūmų. Seniausias Gwalior forto pastatas datuojamas devintuoju amžiumi, bet Man Mandir rūmai buvo pastatyti XV a.

Ant aikštę juosiančio parapeto įsitaisęs dar vienas jogos praktikuotojas.

Įspūdingos forto sienos spindi kylančios saulės spinduliuose, o bundantis miestas slėnyje dar vis susisupęs į rūko maršką.

Man Mandir rūmai laikomi vienu gražiausių Hindu architektūros pavyzdžių Indijoje. Net ir išorinės rūmų sienos išpuoštos spalvingais raižiniais, lipdiniais ir nuostabaus mėlynumo plytelėmis.

Vidiniame rūmų kieme gidas atkreipė mūsų dėmesį į šį neišvaizdų krūmą. Iš jo lapų gaminami henna dažai.

Kiekvienas Man Mandir rūmų kampelis mus pasitikdavo vis naujomis architektūros idėjomis ir formomis – ir vis kitokiais fantastiškais žvėrimis.

Keliaujam toliau. Ant tos pačios kalvos stovi dvi šventyklos, Sas-Bahu, arba Anyta ir Marti. Šventyklos datuojamos XI a., viena didesnė (turbūt anyta?), kita mažesnė, bet dailesnė ir elegantiškesnė (marti?).

Viduje (jau nebepamenu, kurios iš dviejų):

Viduje gyvena ir begalė šikšnosparnių:

Vaizdai nuo šventyklas juosiančio parapeto: Gwalior fortas, Man Mandir rūmai ir miestas apačioje.

Paskutinis mūsų aplankytas objektas Gwalior kalvose – didžiulės Jain tikėjimo šventųjų skulptūros, iškirstos tiesiai uolose (manoma, maždaug, VII a.).

Atsisveikiname su gidu ir vėl lipame į mašiną – metas keliauti toliau, link Agros ir vieno iš septynių naujojo pasaulio stebuklų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website