Dvi savaitės šiaurės Indijoje. Agra ir Tadžmahalas

Atsisveikiname su Gwalior ir su gidu, lipame į savo mašinytę – vairuotojas iš ryto buvo su treningu, bet kol mes apžiūrinėjom fortą, grįžo persirengti ir dabar vėl dėvi nepriekaištingai baltą iškrakmolytą uniformą – ir riedam toliau. Apie pietus turėtume pasiekti Agrą.

Mini šventykla laukuose palei kelią (taip ir norisi sakyti “koplytėlė”).

Išdžiūvusi dykynė ir moteris su žagarų ryšuliu – kokia lengva ir grakšti jos eisena, nepaisant nepatogaus nešulio!

Pagaliau – Agra, ir pirmasis žvilgsnis į Taj Mahal, pro viešbučio kambario langą. Vyras, jau seniai svajojęs pamatyti šį mauzoliejų, vos įėjęs į kambarį atsisėdo prie lango ir kelias minutes tiesiog žiūrėjo neatsitraukdamas.

Agra labiausiai žinoma pasaulyje kaip vieta, kur stovi Taj Mahal mauzoliejus, bet miesto šlovė neapsiriboja tik šiuo vienu pastatu. Apie pusantro šimto metų, XVI-XVII a., šis miestas prie Yamuna upės buvo mogulų imperijos sostinė. Dabar Agroje gyvena apie 2 milijonai žmonių, nemažą dalį miesto pajamų atneša turizmas. Išskyrus Taj Mahal, verta aplankyti Raudonąjį fortą, Mažąjį Tadžmahalą, Fatepuhr Sikri – apleistą sultonų miestą. Mes pažintį su Agra pradėjome nuo Raudonojo forto.

Raudonasis fortas pastatytas XVI a., bet iš daugybės jo teritorijoje buvusių pastatų iki šių dienų išliko tik keletas. Didžiulį fortą supa daugiau nei 6 metrų aukščio sienos, o norint pereiti visą jo teritoriją nuo vieno krašto iki kito, reikės nueiti apie 3 km.

Musamman Burj – elegantiškas balto marmuro bokštas forto pakraštyje. Šachas Jahan’as jį pastatydino mylimai žmonai Mumtaz (tai pačiai, kurios atminimui skirtas Taj Mahal). Likimo ironija – vėliau šacho sūnus jį įkalino tame pačiame bokšte, iš kur jis galėjo matyti mylimajai skirtą monumentą.

Spalvinga indų turistų kompanija forto kieme. Išvis turbūt ryškiausiai išlikęs mano įspūdis iš Indijos – įvairiaspalviais sariais vilkinčios moterys, lyg kokios egzotiškos peteliškės amžinai dulkių prisigėrusio oro fone.

Marmurinės forto rūmų sienos išpuoštos nuostabiomis pusbrangių akmenų inkrustacijomis. Marmuro inkrustacija – nepaprastai kruopštus ir lėtas darbas; įsivaizduokite, kiek reikėjo laiko inkrustuoti ištisas sienas! Mūsų viešbutyje buvo inkrustuoto marmuro dirbinių parduotuvė – dirbtuvė, tai turėjom progą susipažinti su tuo procesu. Rezultatai nepaprastai gražūs, bet net ir su šiuolaikiniais įrankiais (kuriais jie naudojasi ribotai), vis tiek labai daug laiko ir įgudimo reikia, kad gražiai atpjauti plonytę reikiamos formos jaspio, agato, ametisto, lapis lazuli ar kokio kito akmens skiautelę, tada išgremžti tokios pat formos lėkštą įdubimą marmuro paviršiuje, tada priklijuoti tą skiautelę, paskui dar nulyginti kraštelius, dar nušlifuoti… Pasaka be galo, bet gražu labai.

Ne mažiau gražūs ir ažūriniai raudonojo akmens raižiniai, o pro akmenines balkono nišas vis šmėkščioja balti Tadžmahalo kupolai.

Apžiūrėję Raudonąjį fortą, pasukome prie kito mauzoliejaus, kurį viena mugalų imperatorienė pastatydino savo tėvo atminimui. Pastatas beveik miniatiūrinis, palyginus su kitais mauzoliejais, bet labai elegantiškos architektūros, sienos iš lauko ištisai padengtos inkrustuotu marmuru, vidinę erdvę apšviečia ažūrinių marmuro raižinių langai, sienos viduje papuoštos gėlių motyvų freskomis. Šis mauzoliejus dažnai vadinamas “brangenybių dėžute” arba “mažuoju Tadžmahalu” (Baby Taj).

Lauko sienos fragmentas:

Spalvingi piešiniai mauzoliejaus viduje:

Yamuna upės saloje už mauzoliejaus sodus juosiančios tvoros ganosi gausybė ožkų.

Pagaliau atėjo eilė ir Tadžmahalui – tai, kas gražiausia, pasilikome desertui. Buvome girdėję, kad šis pastatas gražiausiai atrodo saulėtekio metu, todėl kitą rytą mūsų laukė labai ankstyvas kėlimasis. O šįvakar keliausime į kitą Yamuna upės krantą, į Mehtab Bagh sodus, nes iš ten galima pasigrožėti Tadžmahalu saulei leidžiantis. Tikėjomės įspūdingų vaizdų – ir nenusivylėme.

Bet pirmiausia – gyvenimiškas anekdotas. Kai atvažiavome prie įėjimo į sodus, vyras sugalvojo, kad reikia nusipirkti vandens. Pardavėjų, kaip ir visur, ten netrūksta, vyras nuėjo link jų, o mes su gidu stovim, laukiam, šnekučiuojamės. (Gidas Agroje, beje, pasitaikė perdėtai rūpestingas, praktiškai nei minutei nenorėjo mūsų palikti vienų. Tik kitą rytą Tadžmahalo teritorijoje pavyko jo atsikratyti, kai mandagiai, bet tvirtai pasakėm, kad norim pasivaikščioti po sodus vieni. Matėm, kad sutiko nenorom – dar paspėliojom, kad gal kokių incidentų būta su kitais “globotiniais”?) Staiga gidas sunerimęs manęs klausia: ar jūs tą žmogų pažįstat? Nesupratau, apie ką jis, paskui žiūriu, kad vyras su kažkuo kalbasi. Ne, sakau, nepažįstu. Gidas vos ne bėgte pasileido į tą pusę, vyras ir jo pašnekovas tuo tarpu irgi link mūsų pasuko. Žiūriu ir savo akim netikiu – taigi taksi vairuotojas iš viešbučio Delyje! Pamenat, rašiau, kad jis pasisakė išvažiuojantis su klientais į kelionę po “Auksinį trikampį” ir išreiškė viltį, kad dar susitiksim? Mes tada tyliai sau pasišaipėm – pasirodo, be reikalo!

Mehtab Bagh (Mėnesienos nušviestas sodas) – persiško stiliaus sodai kitoje upės pusėje, tiesiai priešais Tadžmahalą. Palei centrinę sodo ašį kažkada tekėjo vanduo, kuriame atsispindėjo Tadžmahalas. Legenda sako, kad Tadžmahalo statytojas, šachas Jahan, šiuose soduose ketino pastatyti dar ir juodąjį Tadžmahalą (iš juodo, o ne balto marmuro), tačiau nespėjo šių planų įgyvendinti, nes valdžią užgrobęs šacho sūnus įkalino tėvą Agros forto bokšte. Kaip ten iš tiesų buvo su tuo juoduoju mauzoliejum, niekas tikrai nežino, baseino su vandeniu irgi nebėra, bet vaizdas į Tadžmahalą – puikus.

Upė toje vietoje labai sekli, ypač sausuoju metų laiku, o kadangi akmeninė sodų tvora labai neaukšta, tai ir mes pasekėm kitų turistų pavyzdžiu, perlipom per tą tvorą ir nusileidom į išdžiūvusią upės vagą. Panikos apimtas gidas atbėgo iš paskos, bet ginčytis nedrįso. O ten, ant upės smėliuko, daug įdomiau negu soduose, ir pamatyti galima daugiau.

Kaip visada, karvės vaikšto kur nori.

Kupranugaris ir jo šeimininkas ištisai kursavo paupiu, buvo siūloma pajodinėti, pasėdėti balne, nusifotografuoti šalia; norinčių buvo nedaug, bet buvo. Aš neturėjau su savim nei rupijos (“medžiodama” nuotraukas, tolokai nuklydau nuo vyro ir gido), tai ir nekilo klausimas, gundytis šiais pasiūlymais ar ne.

Štai ir Tadžmahalas vakaro saulės nuauksintais kupolais.

Netoliese, tame pačiame krante kaip ir Tadžmahalas – viena iš daugelio paupio šventyklų, kur vyksta atsisveikinimo su mirusiaisiais ritualai ir nuolat dega laidotuvių laužai.

Tykus saulėlydis virš Tadžmahalo ir Yamuna upės.

Kitą rytą labai anksti (jau nepamenu, bet rodos dar prieš septynias) jau stovėjome eilėje prie Tadžmahalo vartų.

Pirmasis žvilgsnis į ryto rūku apsisupusį Tadžmahalą – ir tas su niekuo nesulyginamas momentas, kai ištinka euforija ir kai svajonių sąrašas laikinai vienu punkteliu patrumpėja…

Prisipažinsiu – Tadžmahalas mane labai labai labai sužavėjo, net labiau nei tikėjausi, nes slapčia jau buvau pasiruošusi lengvam nusivylimui, kaip kartais nutinka  su tais garsiais objektais, apie kuriuos tiek daug girdėta ir kuriais kaip ir privalu žavėtis,  o pamačiusi supranti, kad realybė  nesiekia vos ne iki dangaus užkeltos lūkesčių kartelės. Su Tadžmahalu, laimei, taip nenutiko. Ypač gražus jis saulei tekant, kai mauzoliejaus sienos pamažu nusidažo švelnia aukso spalva – išties nepakartojamas reginys! Beje, geriausia Tadžmahalu gėrėtis iš tolo – iš arčiau tai tiesiog marmurinis pastatas, nors ir labai įmantriai ir meniškai dekoruotas, o iš toli jis atrodo toks lengvas, lyg iš voratinklių suaustas, rodos, tuoj pakils ir nuplauks ant virš upės kybančio rūko antklodės.

O dabar tiesiog pabūkime prie Tadžmahalo saulei kylant – ir pasigėrėkime švelniai ir beveik nepastebimai besikeičiančiomis marmuro spalvomis.

Tadžmahalo marmurinės sienos inkrustuotos pusbrangiais akmenimis. Tas inkrustacijas jau matėme vakar, Agros forte ir Baby Taj, bet šiuo atveju tiesiog pribloškia pats užmojis – pastatas juk didžiulis, o tos inkrustacijos tokios miniatiūrinės, tokios delikačios. Kiek darbo įdėta – ir kaip gražu!

Šiek tiek nuvylė tik pastato vidus, kur stovi marmuriniai Mumtaz Mahal ir Jahan antkapiai. (Kaip žinia, šachas Jahan’as pastatė Tadžmahalą savo trečiosios ir mylimiausios žmonos Mumtaz atminimui – ji mirė gimdydama tryliktąją dukrą.) Gražu, bet grūstis didžiulė, matomumas nekoks, fotografuoti negalima. Ilgai ten neužtrukome ir nusprendėme geriau pasivaikščioti po Tadžmahalą supantį persišką sodą.

Mečetė sodo pakraštyje (kitoje sodo pusėje yra dar vienas identiškas pastatas, pastatytas tik dėl simetrijos):

Vienas iš mažesniųjų mauzoliejų prie pat upės:

Virš Yamuna upės dar tvyro ankstyvo ryto rūkas.

Tadžmahalo soduose rūkas jau išsisklaidęs, ir mauzoliejus tiesiog švyti mėlyno dangaus fone – nors taip gražu, kaip per saulėtekį, jau nebebus. Ir labai gaila, kad baseinai tvarkomi ir todėl sausi.

Grįžtame prie pagrindinių vartų ir paliekame šiuos rojaus sodus ir juose stovintį amžinąjį paminklą meilei.

Iš Tadžmahalo grįžtame į viešbutį, papusryčiauti ir susikrauti lagaminus, o tada važiuojame į Fatehpur Sikri, netoli Agros esantį apleistą mogulų sultonų miestą. Pastatytas imperatoriaus Akbaro įsakymu XVI a., Fatehpur Sikri turėjo tapti karališkąja sostine, bet buvo apleistas vos po 14 metų, dar net nespėjęs tapti tikru miestu, nes arti nebuvo pakankamai vandens. Dabar šį iš raudono akmens pastatytą miestą vaiduoklį lanko tik turistai.

Panch Mahal (“penkių aukštų rūmai”) – kiekvienas aukštas vis mažesnis.

Diwan-i-Khaz – privačių audiencijų salė:

Ir čia sienas puošia akmens nėriniai.

Pro sienų nišas galima pasižvalgyti po apylinkes ir pamatyti netoliese esantį kapą – čia buvo palaidotas imperatoriaus mylimas dramblys.

Atsisveikinę su praeities vaiduokliais, vėl grįžtame į šiuos laikus. Prie miesto vartų virte verda kasdienis gyvenimas. O mus ir vėl šaukia kelias – metas judėti į Jaipur.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website