Dvi savaitės šiaurės Indijoje. Khajuraho

Praleidę dvi įspūdingas dienas Delyje, anksti ryte išskridome į Khajuraho. (Mūsų vairuotojas su mašina išvažiavo dar praeitos dienos popietę – apie 600 km atstumą jis tikėjosi įveikti iki vidurnakčio.) Skrydis buvo dviejų dalių, su sustojimu Varanasi. Kai artėjom prie Varanasi, žiūrint pro lėktuvo langą net neatrodė, kad tai Indija – lygiai taip atrodo pro iliuminatorių bet kuri Europos šalis, na tik šventykla gal ne visai derėtų prie vakarietiško peizažo.

Didžioji dalis keleivių išlipo Varanasi. Prisipažinsiu, tuo momentu šiek tiek jiems pavydėjau – aš juk irgi norėjau pamatyti tą ypatingą miestą, bet dėl laiko stokos teko jį išbraukti iš maršruto.

Artėjant prie Khajuraho vaizdai po lėktuvo sparnu jau šiek tiek egzotiškesni.

O štai ir Khajuraho šventyklos iš paukščio skrydžio:

Apie pietus jau buvome savo viešbutyje Khajuraho miestelio pakraštyje. Pavalgę nusprendėme pasivaikščioti. Vizitas į šventyklas buvo numatytas tik kitą rytą, vakarui gidas pasiūlė garso ir šviesos šou šventyklų teritorijoje, o iki vakarienės – laisvas laikas. Gulėti prie baseino nesinorėjo, taigi kaip tarėm, taip ir padarėm – pėsčiom išėjom į Khajuraho. Bet nuėjom tik iki viešbučio vartų. Prie vartų laukė visas būrys rikšų, kurie niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes norim eiti pėsčiom, juk jie gali mus nuvežti, ir visai nebrangiai, tik už 300 rupijų, tai juk beveik kaip už dyka, tai ko gi mes dar abejojam?!? Galiausiai pasidavėm: įsėdom į rikšos vežimėlį ir pajudėjom miestelio link. Pakeliui nuobodžiauti neteko – susidomėję dairėmės aplinkui ir fotografavom viską iš eilės.

Net ir šventoji karvė sutiko mums papozuoti.

Deja, ramus pasivėžinimas greitai baigėsi – staiga nežinia iš kur išdygo keli vietiniai vaikinukai ant motorolerių ir prilipo prie mūsų kaip vantos prie kai kurios vietos. Pasipylė klausimai, kas mes, iš kur, kokie mūsų vardai, kaip mums patinka Indija… ir labai greitai pasigirdo raginimai užeiti į jų parduotuvę miestelyje. Mėginimai atsisakyti arba išvis nekreipti į juos dėmesio nebuvo sėkmingi, jie niekaip nenorėjo nuo mūsų atstoti. Galiausiai nusprendėm, kad lengviausiai jų atsikratysim, jei užeisim į tą jų parduotuvę. Juolab per tą laiką jau pasiekėm miestelio pagrindinę gatvę.

Čia laikinai atsisveikinome su rikša (jis užsispyrė parvežti mus atgal į viešbutį, kad ir kiek reiktų laukti) ir lydimi savo naujųjų “draugų” patraukėme link jų parduotuvės. Prie durų buvom labai mikliai atskirti vienas nuo kito, vyras buvo palydėtas į vieną parduotuvėlę, aš – į kitą. Net susigaudyti nespėjau, taip greitai viskas įvyko. Iš parduotuvės asortimento mane sudomino tik sidabriniai pakabukai. Išsirinkau du, paklausiau kainos, o ją išgirdusi pradėjau juoktis ir paklausiau, ar jie tikrai mano, kad aš tiek mokėsiu? (Kaina buvo beveik trigubai didesnė negu rytietiškais suvenyrais prekiaujančiose Amsterdamo parduotuvėse.) Prasidėjo derybos – ir paaiškėjo, kad derėtis jie moka daug geriau negu aš, nes taip susuko man galvą, kad galiausiai sutikau su trečdaliu mažesne kaina ir buvau labai savim patenkinta, kad tiek daug nusiderėjau! Kai jau susitarėm dėl kainos, vienas iš “draugelių” pagaliau sutiko eiti paieškoti mano vyro (iki tol vis sakė “neskubėkit, ponia, atsiras tas jūsų vyras, niekur jis nedings”). Pasirodo, vyras irgi neliko tuščiom rankom – jam buvo įsiūlytas pašminos šalikas. Susimokėję išėjom į lauką, apsikeitėm įspūdžiais apie tai, kaip gerai derėjomės – ir staiga susigaudėm, kad jie mums labai šauniai užkalbėjo dantį ir mes abudu smarkiai permokėjom, nors pradžioj ir neketinom to daryti. Iš pradžių supykom, paskui pradėjom juoktis, ir galiausiai nusprendėm, kad vaikinai savo pelną užsidirbo, o mums, išsižiojėliams, taip ir reikia! Juolab suma nebuvo didelė, ir mums tie pinigai reiškė daug mažiau negu jiems. Vieną pakabuką, su saulės dievu Ra, padovanojau brolienei, o kitą, su Ganesh, pasilikau sau. Iki šiol mielai jį dėviu ir vis su šypsena prisimenu jo įsigijimo istoriją.


Netoliese mūsų jau laukė ištikimasis rikša, kuris tuoj pat mums paaiškino, kad maharadža ir maharani neturėtų vaikščioti po miestelį pėsčiom, jis mus mielai pavežiosiąs ir net papildomo užmokesčio už tai neprašysiąs. Mes jau žinojom, kad ginčytis beprasmiška. Vaikinukai iš parduotuvės dar bandė mums pasiūlyti nemokamą ekskursiją, atseit atsidėkodami už tai kad kažką pas juos pirkom, parodys kaip vietiniai gyvena, bet mums tuo momentu jau buvo gana Indijos ir jos “nemokamų” atrakcijų, tad mandagiai atsisakėm, pasiteisinę laiko stoka. Grįžtant jau niekas prie mūsų nebekibo, galėjom vėl ramiai pasidairyti aplink.

Kai grįžom į viešbutį, paaiškėjo, kad rikša tikisi tokio pat dydžio arbatpinigių, kaip ir sutartas atlyginimas. Pradėjo pasakoti apie tai, kad darbo nėra, turistų mažai, o šeima didelė, kartais nėra už ką nei pavalgyti, ir t.t., ir t.p. Mes labai ir nesiginčijom (nors viešbučio apsauginis tuoj pat prisistatė pasiteirauti, ar viskas tvarkoj), davėm jam 500 rupijų vietoj sutartų 300, ir skundus tuoj pat pakeitė padėkos ir lankstymasis iki žemės. Mes gi jautėmės labai emociškai pavargę po šio trumpo, bet galingo susidūrimo su indiškąja kasdienybe, taigi patraukėm tiesiai į barą pusiausvyros atgauti. Ir jau pradėjom galvoti, kad gal visą laiką Indijoj šitaip bus – nespėsi kojos iškelti iš viešbučio teritorijos, ir tuoj pat kas nors užpuls su įkyriais pasiūlymais. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, Khajuraho šiuo atveju buvo reta išimtis – su tokiu atkakliu įkyrumu, ypač iš prekeivių pusės, daugiau beveik niekur neteko susidurti.


Po vakarienės, jau visai sutemus, dar sudalyvavom light & sound show. Pievoje prie šventyklų buvo sustatytos kėdės žiūrovams, šventyklos pavirto viena didele scena, kurios fone, palydima garso ir šviesos efektų, buvo pasakojama šventyklų atsiradimo istorija – su karaliais, didvyriais, įnirtingais mūšiais, ašaringais išsiskyrimais su mylimosiomis ir visokiais kitokiais dramatiškais epizodais. Šou įgarsino garsus Bollywood aktorius (mums, aišku, visai negirdėtas). Bendras įspūdis – šiek tiek cheesy, bet tokioj egzotiškoj aplinkoj visai nieko. Kaip vėliau sužinojom, kiekvienas save gerbiantis miestukas, turintis dėmesio vertų turistinių objektų, turi ir savo specialų šou, ir kiekviename miestuke mums sakydavo, kad būtent jų šou yra pats geriausias.


Kitą dieną anksti ryte iškeliavome į šventyklas. Dabartinį Khajuraho šventyklų kompleksą sudaro trys šventyklų grupės: Vakarinė (didžiausia), Rytinė ir Pietinė. Mes aplankėme Vakarinės ir Rytinės grupės šventyklas.

Khajuraho šventyklos buvo pastatytos X-XII a. Tuo metu Khajuraho buvo vienas svarbiausių miestų Rajput Chandela dinastijos valdomoje Indijos dalyje. Chandela dinastija save kildino iš Mėnulio, kurį jie laikė dievybe. Legenda sako, kad Hemavati, jauna ir graži Brahmin šventiko dukra, buvo suviliota Mėnulio, kai vėlų vakare maudėsi upėje. Iš mirtingosios ir dievo sąjungos gimė sūnus, Chandravarman. Motina, visuomenės persekiojama, pasitraukė į nuošalius miškus ir ten užaugino sūnų, kuris vėliau tapo Chandela dinastijos pradininku. Viena diena motina atėjo į jo sapną ir paprašė jį pastatydinti šventyklas, kurios vaizduotų žmogiškąsias aistras ir tuo pačiu parodytų šių aistrų tuštybę. Chandravarman pastatė pirmąją šventyklą, o jo palikuonys pratęsė jo darbą.

Sakoma, kad Khajuraho iš viso buvo pastatytos 85 šventyklos, dauguma jų dedikuotos Hindu dievams (Shiva, Vishnu bei “mažesnėms” dievybėms). Kai Chandela dinastiją nusinešė laiko upė, pasibaigė ir Khajuraho klestėjimo era. Šventyklas pamažu pasiglemžė džiunglės – ir apsaugojo jas nuo islamo fanatikų, kurie būtų jei ne sugriovę šventyklas, tai bent jau sunaikinę skulptūras. Tik XIX a. šventyklos buvo vėl atrastos, kai vietinis berniukas parodė jas anglų keliautojui. Deja, dauguma šventyklų jau buvo negrįžtamai sunykusios, išliko tik ketvirtadalis (vieni šaltiniai sako, kad 22, kiti, kad 25). Šios šventyklos įtrauktos į UNESCO kultūrinį paveldą ir dažnai vadinamos vienu iš septynių Indijos stebuklų. Jos nepaprastai gražios ir įspūdingos, bet turbūt labiausiai žinomos dėl iškalbingų erotinių skulptūrų ant jų sienų – nors erotinė tema toli gražu nėra vyraujanti, ir šios atvirai erotinės skulptūros teužima gal 10 proc. visos šventyklų sienų erdvės. Beje, šventyklų viduje jokios erotikos nėra. Gidas mums paaiškino, kad tai reiškia žemiškojo ir dieviškojo prado atskyrimą – įeidamas į šventyklą, visas žemiškas aistras turi palikti už jos durų.


Pažintį su Khajuraho šventyklomis pradedame nuo didžiausios, Vakarinės, šventyklų grupės. Didžiuliame žaliame plote, apjuostame akmens sienomis, išsitenka dvi didelės šventyklos – Kandariya Mahadeva ir Lakshmana – ir keliolika mažesnių.

Chitragupta šventykla – vienintelė Khajuraho šventykla, paskirta saulės dievui Surya:

Akmeninis liūtas prie Lakshmana šventyklos įėjimo:

Drambliagalvis dievas – Ganesh, žinių ir išminties saugotojas, pašalinantis kliūtis, globojantis menininkus ir keliautojus. Mano mylimiausias dievas iš visų trijų milijonų Hindu dievų!

Khajuraho šventyklų sienos beveik ištisai padengtos iš akmens iškaltomis skulptūromis, vaizduojančiomis įvairias scenas iš žmonių ir dievų gyvenimo. Maudynės, puotos, muzikavimas, seksas, puošimasis, pokalbiai… ko tik ten nėra!

Pagrindinė priežastis, kodėl Khajuraho sutraukia tiek daug turistų – atvirai erotinės scenos ant didžiųjų šventyklų sienų. Mūsų gidas laikėsi hipotezės (vienos iš daugelio), kad šios scenos tarnavo kaip sekso vadovėlis tų laikų jaunimui – nei vaikinai, nei juo labiau merginos daugiau neturėjo kur išmokti meilės meno.

Senovės indams nebuvo nežinomas ir seksas su gyvuliais, tačiau požiūris į tai buvo neigiamas ir patys “kaltieji” žinojo, kad elgasi blogai. Todėl toks liūdnas kairėje savo eilės laukiančio vyriškio veidas, ir todėl figūra antrame plane užsidengusi akis (iš siaubo ar iš gėdos):

Labai daug vietos skirta moterų skulptūroms. Jos visos gražios, grakščios, seksualios, paslaptingos, viliojančios… ir visos tokio pačio sudėjimo, lyg vienas modelis pozavo visoms toms skulptūroms. Liaunas liemuo, platūs klubai ir didelės krūtys – grožio ir vaisingumo idealas, pasak mūsų gido.

Dama su šlapiomis kelnaitėmis (mat ką tik išsimaudžiusi):

O šitoji įsivarė pašiną į pėdą:

Išklausę ilgą paskaitą apie senovės Indijos erotiką, gauname laisvo laiko jau vieni pasidairyti į Vakarinės grupės šventyklas. Mano akį netrukus patraukia akmens nėriniais papuoštas Mantageshvar šventyklos bokštas:

Vahara – dievas Višnu, įsikūnijęs į šerną:

Pašnekesys tarp liūto ir dramblio:

Kandariya Mahadeva ir Devi Jagadambi šventyklos:

Devi Jagadambi šventykla:

Ir tokia niekinga šluotele tenka nušluoti visą didžiulę platformą, ant kurios pastatyta Jagadambi šventykla?

Kandariya Mahadeva šventykla – didžiausia iš Khajuraho šventyklų ir gausiausiai išpuošta skulptūromis. Ši šventykla skirta dievui Shiva ir jos pagrindinis bokštas simbolizuoja Meru – šventąjį Shiva kalną. Didįjį bokštą supa nei daugiau nei mažiau – 84 mažesni bokšteliai.

Kandariya Mahadeva šventyklos sienos ištisai padengtos iškalbingomis erotinėmis scenomis.

Gidas sakė, kad ši scena – viena iš labiausiai fotografuojamų Khajuraho:

Liūtas prie įėjimo:

Nesu tikra, kas per žvėris saugo šią šventyklą – gal irgi liūtas? Nors man labiau panašus į katiną…

Parvati ir Vishvanatha šventyklos. Deivė Parvati yra dievo Vishna antroji pusė.

Vishvanatha šventyklos sienos, matyt, irgi prisidėjo prie šviečiamojo darbo sekso srityje.

Nandi – dievas Shiva, įsikūnijęs į bulių. (Kaži kodėl tie indų dievai taip mėgo pasiversti gyvūnais? Gidas, rodos, pasakojo apie tai, bet aš paskui pamiršau.)


Apsukę didelį ratą, vėl grįžom prie Vakarinės šventyklų grupės vartų. Keliausim toliau – į Rytines šventyklas. Jos yra netoli miestelio. Be Hindu šventyklų, šioje komplekso dalyje yra trys Jain šventyklos. Džainizmo išpažinėjai tiki, kad visos gyvos būtybės turi sielą ir kad negalima skriausti net pačių mažiausiųjų. Jain vienuoliai net nenešioja batų, kad be reikalo nesumindžiotų kokio vabalėlio.

Apžiūrėjome vieną iš trijų Jain šventyklų, Adinath. Savo architektūra ir simbolizmu ji, tiesą sakant, nelabai skiriasi nuo Vakarinės grupės šventyklų.

Kaip ir Hindu šventyklose, sienos ištisai padengtos skulptūromis:

Atkreipkite dėmesį į permatomą moters sijonėlį – sunku patikėti, kad jis iš akmens.

Ir vėl Šiva, pasivertęs į bulių – Nandi:

Be senovinių šventyklų, Khajuraho komplekso rytinėje dalyje yra ir veikianti Jain šventykla. Į jos vidų nėjome (nors ir neatrodė, kad verta, pro duris pažvelgus – nebent dėl egzotikos), nes būtų reikėję nusiauti batus, o gidas pagąsdino, kad aplinkui bėgioja žiurkės. Džainistai jų nenaikina – tikėjimas jiems neleidžia to daryti. Be to, mums jau laikas keliauti toliau.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website