Atsisveikinę su gidu, jau tik su vairuotoju iškeliavome į Jaipur. Kelionė buvo ilga – važiavome apie šešias valandas ir į Jaipur atvykome beveik prieš saulėlydį. Nuobodu nebuvo – naudojomės proga pasidairyti po Indijos kelius ir tai, kas juose vyksta. Medžiagos stebėjimams netrūko, nes Indijos keliai retai kada būna tušti ir dažniausiai juose vyrauja absoliutus chaosas. Taisyklės lyg ir yra (bent jau mums taip sakė), bet niekas jų nesilaiko, eismo juostos irgi egzistuoja tik teoriškai (netgi greitkelyje niekas nesuka sau galvos dėl to, kad eismas vienoje juostoje šiaip jau turėtų vykti viena kryptimi), triukšmas neišpasakytas, nes visi, reikia ar nereikia, spaudžia klaksoną, vietoj to, kad spaustų stabdžius, bet kažkokiu būdu eismas juda pirmyn. Keliuose puikiai sugyvena visokios transporto priemonės – nauji vakarietiški automobiliai, didžiuliai sunkvežimiai (kaip taisyklė, išpuošti piešiniais, girliandomis ir kitokiais ornamentais), traktoriai, arklių arba kupranugarių traukiami vežimai, rikšos, tuktukai…. O kur dar po važiuojamąją kelio dalį kuo ramiausiai maklinėjantys ožiai, avys, šunys – jau nekalbu apie karves, kurios puikiai žino, kad yra šventos ir neliečiamos, todėl niekam iš kelio nesitraukia. Įsivaizduoju, kad vairuoti ten turėtų būti absoliutus košmaras. Bet mūsų vietinis vairuotojas, nors ir jaunas, bet vairavo puikiai – ramiai, dalykiškai, tyliai (pypsindavo tik jei jau labai reikėdavo) ir be jokių regimų pastangų susidorodavo su net ir pačiom keisčiausiom situacijom.

Mane gi labiausiai stebino vežimus traukiantys kupranugariai. Žinojau, aišku, kad jie gali nešti sunkius krovinius ant savo kuprų – bet pakinkytų kupranugarių ne tik nebuvo tekę matyti, bet ir apie juos girdėti. Tačiau bent jau Radžastane tai buvo dažnas reginys.

Įprastas indiškas vaizdelis – traktorius prikrautas tiek, kad telieka stebėtis, kaip neišbyra. O traktoriaus prieky susėdusi kompanija, atrodo, gyvena linksmai, net ir muzikėlės turi.

Sunkvežimių vairuotojai mėgsta visaip papuošti savo mašinas.

Belikus vos dešimčiai kilometrų iki Jaipur, užsukome į Galtaji šventyklų kompleksą, gausiai lankomą maldininkų. Mus labiausiai domino Galwar Bagh – Hanumano, arba Beždžionių šventykla (Monkey Temple). Išsukę iš pagrindinio kelio, kelis kilometrus dardėjom negristu duobėtu keliu tarp smėlėtų brūzgynų, kol pasiekėm šventyklos vartus. Šventykla skirta dievui Hanumanui, o garsi tuo, kad joje gyvena daugybė beždžionių (Hanuman – Ramajanos epo veikėjas, beždžionžmogių tautos vadas). Prie vartų nusipirkome riešutų beždžionėms – nemažas maišelis kainavo 20 rupijų, o užteko jo ilgam.

Šventyklų komplekso pastatai ir vandens baseinai palaipsniui kyla į kalną:

Apatiniuose pastatuose dar išlikę freskomis išpuoštos sienos, nors šiaip jau šios šventyklos atrodo smarkiai apleistos.

Apleistose galerijose įsikūrusios mažutės šventyklos. Norint galima užeiti į vidų, tik batus reikia nusiauti ir už nedidelius arbatpiniginius perduoti pasaugoti aplink besisukiojantiems vietiniams (paliktus be priežiūros batus anksčiau ar vėliau nusineš beždžionės). Simpatiškas vaikinukas mus už rankos nuvedė į vieną iš tų šventyklėlių, ten kelias minutes pameditavome ant kilimėlių prieš žvakėm nustatytą ir smilkalų dūmais apgaubtą altorių, paskui abu gavome po bindi (tradicinis raudonos spalvos ženklas vidury kaktos, tarp antakių, išgaunamas šiuo atveju labai paprastai – kažkokioj aliejingoj masėj pamirkytu ir paskui prie kaktos pridėtu pirštu) ir po raudoną vilnonį siūlą ant riešo (geros valios ir svetingumo ženklą), palikome pinigėlių “aukoms” ir vėl išėjome į lauką. Toks truputį cirkas turistams, bet vėlgi – kitokia patirtis.

Tada atėjo metas pagrindiniam veiksmui – pažinčiai su beždžionėlėmis. Jos prie turistų pripratusios ir visai nebaikščios, pamatę riešutus, tuoj visu būriu atlekia. Drąsiausios net vyrui ant kelių užsikorė.

Beždžionių konferencija:

Miela šeimynėlė:

Užkopėme į patį šventyklų komplekso viršų, ir visur po kojom painiojosi beždžionės.

O dabar siūlau mįslę – kiek beždžionių matote šioje nuotraukoje? Aš suskaičiavau trylika, bet nesu tikra, ar nei vienos nepraleidau.

Vėl nusileidome žemyn, o ten per tą laiką ir daugiau turistų atsirado.

Garbus senolis medituoja nišoje prie įėjimo į šventyklą:

Grįždami nuo šventyklos atgal į pagrindinį kelią, dar sutikome margaspalvį povą:

Jau visai vakarėjant pagaliau pasiekėme Jaipur – Radžastano sostinę, dažnai vadinamą rausvuoju miestu (Pink City), vieni sako, kad dėl rausvo akmens, iš kurio pastatyta dauguma miesto rūmų ir šventyklų, kiti – jog šis vardas liko po 1876 metų karališkojo vizito, kuomet miestas pasidabino rausvomis spalvomis. Kaip ten bebūtų, kelis milijonus gyventojų turintis Jaipur yra vienas iš labiausiai turistų lankomų Radžastano miestų, galintis pasigirti ne tik įspūdinga istorija (ilgą laiką šis miestas buvo karališkoji maharadžų sostinė), bet ir daugybe dėmesio vertų istorinių paminklų. Vienas iš įspūdingiausių – 11 km už miesto ant aukštos kalvos stūksantis Amber (Amer) fortas.

Aplankyti forto išsiruošėme anksti ryte. Aštuntą valandą jau buvome prie įėjimo, nes labai norėjome iki pagrindinių (trečiųjų nuo papėdės) forto vartų atjoti ant dramblio. [Dabar keliaudama tokios pramogos tikrai nesirinkčiau, bet tada, prieš dešimt metų, nieko nebuvome girdėję apie dramblių išnaudojimą.] Sklandė gandai, kad jei atvyksi vėliau, dramblių jau nebebus, ir teks ilgai laukti, kol jie vėl nusileis žemyn. Nežinau, kaip vėliau, bet aštuntą ryto tų dramblių dar buvo pilnas kiemas. O tas kiemas – gili duobė, tiksliau, taip jis atrodo, nes ant dramblio užsėdama nuo kiemą juosiančios aukštos sienos viršaus.

Pats “pasijodinėjimas”, jei taip galima jį vadinti, buvo kiek mažiau egzotiškas nei tikėjausi – ant dramblio nugaros pritvirtintas didelis gardas su metaliniu rėmu ir jame ant pagalvių gali sėdėti du žmonės. Sėdi sau aukštai ir patogiai, o dramblys lėtai linguoja taku į kalną. Aikštelėje prie forto vartų dramblys sustabdomas prie aukštos sienos, kad būtų paprasčiau nuo jo nulipti. Pabaigoje galėjome dramblį paglostyti – jo oda pasirodė esanti netikėtai šiurkšti.

Prieš eidami vidun, pasidairome po apylinkes nuo viršutinių forto sienų.

Amber fortas – didžiulis pastatų ir kiemelių labirintas. Gidas mus pirmiausia veda į Jai Mandir. Šio pastato lubos ir sienos inkrustuotos tūkstančiais veidrodinio stiklo gabaliukų, tarp jų įkomponuota ir daugybė didesnių veidrodžių. Iš čia ir alternatyvus pastato pavadinimas – Sheesh Mahal, Veidrodžių rūmai.

Gidas būtinai pageidavo, kad padarytume šią nuotrauką – rūmų salės sienos ornamente atsispindi priešais stovintys rūmai.

Marmuro miniatiūros:

Viename iš forto kiemelių geometriškai išplanuotose ornamentinėse lysvėse susodinti spalvingi ir kvapnūs prieskoniniai augalai.

Aukštai viršuje stūkso senojo forto sienos:

Ganesh Pol – įėjimas į privačius maharadžų apartamentus:

O štai ir pats Ganesh – drambliagalvis dievas, žinių ir išminties simbolis, keliautojų globėjas ir, kaip jau minėjau reportažo pradžioje, mano mylimiausias Hindu dievas.

Baradari paviljonas – grakštus pastatas seniausioje forto dalyje.

Dar vienas tipiškai indiškas vaizdelis – vietinė moteris ryškiu apdaru, gracingai ir be jokių matomų pastangų nešanti ant galvos sunkų dubenį, pilną cemento (forte vyko remonto/restauracijos darbai).

Pėsčiomis leidžiamės žemyn ir pakeliui dairomės į miestą ir senojo forto gynybines sienas ant gretimos kalvos keteros.

Jaunų indų būrelis labai entuziastingai mums mojavo – matyt, galvojo, kad juos fotografuojam.

Apačioje dar aptikome ištroškusių vandens buivolų kaimenę:

Man Sagar ežero vidury stovi didžiulis rūmų kompleksas, Jal Mahal, arba Water Palace (Rūmai ant vandens). Lietinguoju periodu keturi pirmieji rūmų aukštai yra po vandeniu, ir tik ežerui nusekus, galima juos pamatyti. Bala žino, kodėl maharadžos taip mėgo statyti rūmus ant vandens (ne tik Jaipure jų yra), bet atrodo jie tikrai romantiškai.

Jaipur City Palace – XVIII a. pastatytas dvejų rūmų, šventyklos ir kitų pastatų kompleksas. Ilgą laiką tai buvo karališkoji maharadžų rezidencija. Dalis komplekso ir dabar yra privati dabartinių maharadžų nuosavybė, bet didžioji City Palace dalis yra atvira lankytojams, o Mubarak Mahal rūmuose įsikūręs muziejus.

Komplekso vartai (jų iš viso yra treji, bet vieneri yra rezervuoti privačiam naudojimui).

Kiemas. Kairėje – Diwan-i-Khas. Dešinėje matyti Chandra Mahal rūmai ir jų viršuje plevėsuojanti karališkosios šeimos vėliava.

Sarvato Bhadra, arba Diwan-i-Khas – privačių audiencijų salė:

Didžiulė sidabrinė urna – viena iš dviejų išlikusių (jų buvo iš viso trys). Kai maharadžai tekdavo keliauti už Indijos ribų, šiose urnose būdavo vežamas vanduo iš Gango upės, kad maharadžai kelionėje nereikėtų naudotis purvinu (religine prasme) svetimšalių vandeniu.

Chandra Mahal rūmai, vienas seniausių pastatų šiame komplekse:

Į vidinį Chandra Mahal kiemelį, Pitam Niwas Chowk, galima patekti pro ketverias duris, simbolizuojančias keturis metų laikus. Gražiausios man buvo rudeninės, arba Povų durys (Peacock Gate).

Žaliosios durys (Green Gate, arba Leheriya), skirtos pavasariui:

Rožių durys (Rose Gate), išpieštos rožių žiedais ir, kaip nekeista, simbolizuojančios žiemą:

Mubarak Mahal rūmai, apjuosti marmuro galerija.

Žvilgsnis pro arką:

Šalia City Palace esanti Jantar Mantar observatorija buvo pastatyta XVIII a., maharadžos Jai Singh II valdymo laikotarpiu. Iš viso tokių observatorijų Indijoje yra penkios, viena iš jų Delyje – pagal jos modelį buvo pastatyta ir Jaipur observatorija. Observatorijoje yra 14 astronominių/astrologinių prietaisų, kurių paskirtis – nustatyti laiką, numatyti saulės užtemimus, apskaičiuoti kintančias žvaigždžių pozicijas Žemei sukantis apie Saulę, Zodiako žvaigždynų padėtį, ir t.t. “Jantar” reiškia “prietaisas/instrumentas”, “mantar” – “formulė, skaičiavimas”.

Astroliabijos – ju pagalba senovėje buvo matuojamas įvairių dangaus kūnų aukštis virš horizonto, o jūrininkai naudojo astroliabiją nustatyti, kokioje platumoje yra laivas.

Narivalaya Yantra – dvipusis saulės laikrodis, viena jo pusė atsukta į šiaurę, kita – į pietus. Per pavasario ir rudens lygiadienį saulė iš šono apšviečia abi Narivalaya plokštumas, tačiau likusį metų laiką apšviesta yra tik kuri nors viena plokštuma (vasarą – šiaurinė, žiemą – pietinė). Taip pat Narivalaya pagalba galima nustatyti, kuriame pusrutulyje, šiauriniame ar pietiniame, yra kuris nors dangaus kūnas (tik neklauskit, kaip – gidas pasakojo, bet aš tuoj pat pamiršau).

Jai Prakash Yantra: šių dviejų didžiulių “bliūdų” pagalba galima ne tik sužinoti, kiek valandų, bet ir nustatyti bet kurio dangaus kūno koordinates. Visa tai kažkokiu būdu susiję su virš pusrutulių ištempta statmenai sukryžiuota viela.

Didžiausias šios observatorijos instrumentas – didžiulis saulės laikrodis, Samrat Yantra. Jo metamas šešėlis tiksliai nusako vietinį laiką (ar bent jau tiksliai jį nusakydavo tada, kai buvo pastatyta ši laboratorija).

Atskiroje aikštėje išsirikiavę astrologinės paskirties statiniai, susiję su Zodiako ženklais. Štai ir manasis:

Po observatorijos papietavome, o paskui, gido įkalbėti, apsilankėme vietinėje turgavietėje, kur mums buvo pademonstruota kilimų rišimo technika ir kur susigundėme pora nedidelių kilimėlių. Jei būtume žinoję, kokio dydžio mums reikia, būtume ir didesnį kilimą pirkę – iki šiol gailiuosi, kad nenusipirkom. [Tie du kilimėliai ir dabar, po dešimties metų naudojimo, atrodo kaip nauji.]

Beje, prekyba Indijoje – beveik gyvenimo būdas, ir jau tikrai pavadinčiau tai nacionaliniu sportu. Praktiškai visi su mumis dirbę gidai tempė mus į kokias nors parduotuves – jie gauna komisinius iš parduotuvių savininkų, jei turistai jose ką nors perka. Mums tai atrodė visai neblogas būdas pažinti šalį ir jos papročius, todėl dažniau sutikdavom negu atsisakydavom. O ir labai jau mus intrigavo ir linksmino tas dramatiškas šou, prasidedantis kiekvieną kartą, kai tik įžengdavom į kokią parduotuvę. Įsivaizduokite: sėdi sau patogiai, gurkšnoji arbatą, o tau po kojų vienas po kito krenta spalvingi audeklai, kilimai, šaliai, tau ant pirštų maunami vienas už kitą gražesni žiedai, galva sukasi nuo vis kitokio aromato smilkalų, akyse raibsta nuo nesibaigiančios marmurinių, medinių, sidabrinių ir dar galai žino kokių suvenyrų procesijos – ir visa tai palydima nei sekundę nenutrūkstančiu pasakojimu apie nepaprastą siūlomų prekių kokybę, tikrai mažas jų kainas ir specialiai tau, tiktai tau, sudaromą galimybę nusipirkti trokštamą daiktą tikrai labai pigiai (“na ka jūs, ponia, beveik pusvelčiui!”). Nuostabi spalvinga drama, kurią negėda būtų parodyti bet kokiame teatre. Tiesa, išeiti nieko nepirkus yra labai sudėtinga!

Apsipirkę patraukėme link paskutiniojo šios dienos objekto – Vėjų rūmų, Hawa Mahal. Pakeliui dar kyštelėjom nosį į šį rožinį kiemelį:

Hawa Mahal (Vėjų rūmai) – XVII a. pabaigos statinys, suprojektuotas taip, kad primintų Krišnos karūną, o dar labiau primenantis bičių korį ir turintis nei daugiau nei mažiau – 953 langelius, kurie visi uždengti akmeninėmis grotelėmis. Mat rūmai buvo skirti karališkosios šeimos moterims, ir per tuos langelius jos galėjo stebėti, kas vyksta lauke (rūmai stovi pačiame miesto centre), pačios likdamos nematomos.

Beje, Vėjų rūmai puikiai pateisina savo pavadinimą – Jaipure buvo labai karšta, bet šiuose rūmuose mus visą laiką lydėjo vėsus vėjelis.

Nuo viršutinio, penktojo, rūmų aukšto galerijų puikiai matosi Jantar Mantar observatorija, City Palace ir Jaipur supančios kalvos.

Galima pasidairyti ir po judrias miesto gatves:

Tuo ir baigėsi įspūdžių pilna mūsų diena Jaipure. Grįžome į savo jaukų viešbutį (jis įsikūręs viename iš Jaipuro haveli – buvusių privačių rezidencijų) ir labai romantiškai pavakarieniavome jo vidiniame kiemelyje. Tyliai čiurleno fontanas, kiek toliau nuo staliukų išdėliotuose geležiniuose induose lėtai degė kažkokia kvapni mediena, iš kiemelį supančios galerijos sklido dviejų vietinių artistų atliekama švelni instrumentinė muzika, o mes mėgavomės nuostabaus skonio tali (įvairių indiškų patiekalų rinkinys, patiekiamas mažuose indeliuose ant apvalaus padėklo) ir labai neblogo skonio baltuoju Radžastano vynu. Tas šiltas vakaras jaukiame haveli kiemelyje po Indijos žvaigždėm buvo vienas jaukiausių šios kelionės momentų.