Dvi savaitės šiaurės Indijoje. Delis

Foreportažą apie šiaurės Indiją rašiau po kelionės praėjus jau porai metų. Atrodytų, daug kas jau ir pasimirštu turėjo per tiek laiko, bet Indija manęs vis nepaleido, vis grįždavau į ją mintimis, vis iš naujo žiūrinėdavau nuotraukas, prisimindama, ką ten pamačiau, patyriau, išgyvenau. Turbūt prisidėjo ir tai, kad Indija buvo pirmoji mano egzotiška patirtis – iki tol buvau mačiusi tik “vakarietiškas” šalis. Bet net ir dabar, daugiau nei po dešimties metų, perkeldama šį seną reportažą į blogą, jaučiu, kad Indija kaip buvo, taip ir liko ypatinga šalimi mano kelionių žemėlapyje.


Kelionė vyko 2009-ųjų metų vasario mėnesį, ją mums organizavo kelionių agentūra. (Iki tol visada keliaudavom savo jėgom, bet tąkart pabūgom egzotikos ir nežinomybės). Tai nebuvo kelionė su grupe, o privatus turas mums dviems. Visą kelionę turėjom mašiną su vairuotoju (Indijoje turistams patiems vairuoti nerekomenduojama – kas buvot, žinot, kodėl) ir besikeičiančius gidus, kiekvienoj vietoj vis kitą. Visomis praktinėmis kelionės smulkmenomis rūpinosi agentūros atstovai Indijoje, ir viskas vyko labai sklandžiai, nuo pradžios iki pabaigos – mums beliko tik atsipalaiduoti ir mėgautis. Keliavom iš viso 16 dienų, maršrutu Delhi – Khajuraho – Orchha – Gwalior – Agra – Fatehpur Sikri – Jaipur – Manvar – Johdpur – Ranakpur – Kumbhalgarh – Udaipur – Delhi.

Išskridome į Indiją vasario 14-ąją. Tai ne tik Valentino diena, bet ir mudviejų su vyru bendro gyvenimo pradžią žyminti diena. O tądien kaip tik buvo 10-osios mūsų metinės. Ta proga ir suplanavome šią kelionę, tik va nepagalvojome, kad pačią metinių dieną teks praleisti lėktuve. Vėlai vakare nusileidome Delyje, ten mus pasitiko agentūros atstovai ir palydėjo į viešbutį. Pirmasis Delio ir Indijos įspūdis – keistai neskaidrus oras, nuolatos pilnas lyg rūko, lyg dulkių (paskui supratau, kad tai tiesiog smogas), ir neįprastas kvapas, ne, ne smarvė, kaip gal pagalvojote, tikrai ne, tiesiog kažkoks kitoks kvapas, ir tiek. Gal egzotikos? Na ir, žinoma, Delio eismas – net ir vėlai naktį apstulbino įvairiausių transporto priemonių gausa (ne visas jas išeina vadinti mašinomis), baisus triukšmas (reikia ar nereikia, visi pypsina, kuo garsiau, tuo geriau) ir absoliutus eismo taisyklių nesilaikymas. Bet sėkmingai atvykome į viešbutį (pakeliui dar užstrigome nedideliame kamštyje), atsisakėm svetingo personalo pasiūlyto puodelio arbatos ir kritom miegoti – pagal mūsų vidinį laikrodį jau buvo labai vėlu.


Kitą rytą po pusryčių (draugiškas padavėjas ragino užsisakyti ką nors indiško, bet pirmam kartui pasitenkinome bandelėmis ir kava) susitikome su gidu bei vairuotoju ir išvažiavome apžiūrėti Delio. Šios dienos programa – Jama Masjid mečetė, Chandni Chowk turgavietė, Naujasis Delis (Prezidentūra, Indijos Vartai, Mahatma Ghandi muziejus) ir Lotoso šventykla.

Pirmiausia važiuojame į Jama Masjid mečetę (pilnas jos pavadinimas – Masjid-i Jahan-Numa, “Pasaulį atspindinti mečetė”). Tai didžiausia ir žinomiausia mečetė Indijoje, pastatydinta XVII a. to paties šacho, kurio dėka atsirado ir Taj Mahal. Didžiulis Jama Masjid kompleksas įsikūręs Senajame Delyje, Chandni Chowk turgavietės pakraštyje, pastatytas ant pusantro metro aukščio pamatų ir apjuostas įspūdingomis raudono akmens sienomis. Iki pagrindinio įėjimo nuo gatvės veda aukšti ir platūs laiptai. Viduje – didžiulė aikštė, apjuosta arkomis, vienoje jos pusėje – baseinas, kitoje – mečetės pastatas.

Mečetės vidus nepaliko labai didelio įspūdžio – Egipto reportaže jau rašiau, kad mečečių grožį pamačiau ir įvertinau tik Kaire.

Visai netoli nuo Jama Masjid – Raudonasis fortas. Jis, deja, buvo uždarytas ir tą, ir kitą dieną, kai buvome Delyje. Bet gidas mus paguodė, kad pamatysime Agros Raudonąjį fortą, kuris atseit daug įspūdingesnis, todėl visai neverta gailėtis, kad neaplankysime forto Delyje. Na, ne tai ne – pasižvalgėm į fortą tik iš tolo. Pro jį einančioje gatvėje (kuri veda ir į Jama Masjid) vyko turgus, ir kai pastatę mašiną pėsčiomis ėjome iki mečetės, ten buvo tokia grūstis, kad vietomis teko vos ne alkūnėmis irtis per minią. Paskui pripratome prie tos nuolatinės žmonių gausybės Indijoje, bet tą pirmąją dieną buvo labai neįprasta ir kiek nejauku.

Po mečetės mūsų laukė pasivažinėjimas rikša po Chandni Chowk. “Chandni” reiškia “mėnulio nušviestas”, “chowk” – turgus. Sakoma, kad šį poetišką vardą seniausiai Delio turgavietei davė kažkada jos teritorijoje buvęs kanalas, kurio vandenyse atsispindėdavo mėnulis. Chandni Chowk kažkada buvo centrinė Senojo Delio gatvė, kuria buvo galima pereiti visą sienomis apjuostą miestą-tvirtovę. Šioje judrioje gatvėje ir ją supančiame gatvelių labirinte įsikūrusi didžiulė turgavietė, ne tik seniausia, bet sakoma ir didžiausia Delyje.

Kaip jau sakiau, po Chandni Chowk važinėjomės rikša. Tai tokia tarsi bričkutė, tik vietoje ienų ir arklio jos priekyje – indas ant dviračio Rikšos vežėjo darbas – tikrai sunkus. Iš pradžių net nelabai norėjosi į tą vežimaitį lipti, bet paskui pagalvojau – o ką aš pakeisiu tuo savo “humanistiniu” nusistatymu? Pas juos taip įprasta, ir tas žmogus iš to duoną užsidirba – nevažiuosim, jis pinigų negaus. Romoje elkis kaip romėnas… Davėm jam dosnių arbatpinigių ir tuo nuraminom tam kartui savo sąžinę.

Kiekviename Chandni Chowk kampelyje verda gyvenimas. Išvis tuščios gatvės Indijoje matyti neteko – nesvarbu, koks paros laikas, visada pilna žmonių. Keliaujant susidarė įspūdis, kad indai išvis labai daug laiko praleidžia lauke, tiksliau – gatvėje, ypač kaimo vietovėse. Gatvėje vyksta ir pokalbiai, ir darbai, ir reikalų tvarkymas.

Štai ir garsusis tuktukas – juo pasivažinėsime rytoj, šiandien užteks ir rikšos.

Dar vienas tipiškas indiškas vaizdelis, tą pirmąją dieną labai mus stebinęs – virš gatvių nusidriekusios begalinės laidų raizgalynės.

Tradicinis “modernaus” indo apdaras – balti marškiniai ir megzta vilnonė liemenė virš jų. Net ir per karštį jie tų liemenių nenusivelka. Užsagstomi megztiniai irgi populiarūs tarp vyresnio amžiaus vyrų. O moterys mielai dėvi sarius, nors mieste nemažai matėm ir džinsuotų.

Gatvelės vietomis tokios siauros, kad ir pravažiuoti sunku – o saulės šviesa į jose stovinčius namus tai jau tikrai niekad neprasiskverbia.

Kartais ima ir išnyra buvusios šios miesto dalies didybės pėdsakai…

Po stogus karstosi beždžionėlės (vienai netgi pasisekė pavogti bananą iš mažos krautuvėlės, didžiam jos savininko pasipiktinimui).

Ši gatvelė pasirodė netikėtai šviesi ir gana tvarkinga:

Ir vėl išsukome į pagrindinę gatvę – daugiau erdvės, ir dar daugiau veiksmo:

Šis vyrukas, matyt, susimokėjo ir už krovinį, ir už save, todėl sėdi rikšoje ant savo ryšulių, o ne eina gatve šalia.

Mūsų pasivažinėjimas baigėsi prie Jama Masjid vartų. Kol gidas kalbėjo telefonu, prie mūsų pripuolė keli gatvės prekeiviai. Nieko nepagalvojusi, paėmiau pasižiūrėti granato karolius. Kas tada prasidėjo, sunku apsakyti – per nepilna minutę aplink mus susirinko didžiulė prekeivių minia, vienas už kitą garsiau siūlydami savo prekes. Mat jei jau parodei susidomėjimą viena preke, tai gal pirksi ir daugiau – tokia jų logika. Net truputį nejaukiai pasijutom tokioj spūsty. Sunerimęs gidas vos ne vos iki mūsų prasibrovė, išvaikė prekeivius, tik tas, kurio karolius aš tebelaikiau rankose, pasiliko. Teko tuos karolius pirkti, nes nepatogu buvo, tokias viltis sužadinus, paskui palikti juos tuščiom rankom.


Kitas šios dienos programos punktas – New Delhi (Naujasis Delis): Prezidentūra ir India Gate (Indijos vartai). Naujasis Delis nei iš tolo neprimena Senojo Delio. Erdvūs, platūs bulvarai, žaluma, elegantiški rūmai ir vilos – jokios egzotikos, viskas labai europietiška, ypač architektūra. Čia įsikūrusios įvairios valstybinės įstaigos ir prabangūs viešbučiai. Naująjį Delį suprojektavo garsūs britų inžinieriai Lutyens ir Bakers XX a. pradžioje, kai Indija dar buvo britų imperijos karūnos perlas. Pirmasis akmuo buvo padėtas 1911 m. karaliaus Jurgio V viešnagės metu, o naujojo kvartalo inauguracija įvyko 1931 m. (Neilgai britai pasidžiaugė naująja elegantiška Indijos sostine.)

Vienas iš žinomiausių pastatų Naujajame Delyje – Rashtrapati Bhawan. Anuomet tai buvo vicekaraliaus rezidencija, dabar čia įsikūrusi Indijos prezidentūra.

Hindustan Ambasador – charizmatiškas indiškas automobilis, kažkada sukurtas pagal Morris Oxford modelį, bet nepaisant to, indų laikomas “savu”, labai mylimas ir gerbiamas, ir dažnai vadinamas Indijos kelių karaliumi. Nepaisant archajiškos išvaizdos, jis labai patikimas ir patogus. Būtent tokia mašinyte ir mes važinėjomės po Indiją.

Rajpath (karalių kelias) jungia Prezidentūrą ir India Gate.

India Gate – vėlgi Lutyens suprojektuota triumfo arka, skirta britų Indijos kareivių atminimui. Dabar čia yra Nežinomo kareivio kapas ir dega amžinoji ugnis.

Šalia – žalias ir pavėsingas parkas, kuriame tą sekmadienį buvo pilna žmonių.

Kadangi buvo šilta, norintys galėjo pasmaližiauti “Kwality Wall’s” ledų. Mes nerizikavome.

Toliau važiuojame į Gandhi Smriti – Mahatma Gandhi memorialinį muziejų. Jis įsikūręs Naujajame Delyje, Birla House – namuose, kuriuose Gandhi praleido paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius, iki 1948-ųjų sausio, kuomet jis buvo nužudytas šių namų sode.

Gandhi Smriti – ypatinga vieta. Nors man visada imponavo Gandhi taikaus pasipriešinimo filosofija, niekada nebuvau nei domėjusis, nei gilinusis į jo gyvenimą ir darbus. Bet tuose namuose gyvena kažkokia gera dvasia – ten įėjus pasijauti apsuptas ramybės ir susikaupimo. Muziejuje eksponuojami negausūs asmeniniai Gandhi daiktai, nuotraukos, įrėmintos jo kalbų ir rašinių citatos.

Išėjus į sodą, betoniniai pėdsakai veda į paviljoną, stovintį toje vietoje, kurioje baigėsi Gandhi žemiškasis gyvenimas. Sode buvo susirinkusi minia žmonių, laukiančių Gandhi kalbos. Tačiau platformos, nuo kurios jis ketino sakyti tą kalbą, Gandhi nepasiekė – jį pakirto žudiko kulka.

Prie išėjimo – Gandhi skulptūra su verpimo rateliu. Gandhi, ahimsa filosofijos sekėjas, laikėsi nuostatos, kad gyventi ir siekti savo tikslų reikia taikiai ir be prievartos, darant nuo mažiau žalos žmonėms ir gyvūnams, nes visi gyvi organizmai yra tapusavyje susiję ir sudaro vieną visumą. Be kita ko, jis buvo vegetaras ir dėvėjo drabužius iš savo paties suverptų siūlų.

Po Gandhi Smriti atėjo laikas pietauti. Gidas mus nusivedė į nedidelį žmonių pilną restoranėlį, kurio pavadinimas mus lengvai suneramino – Chicken Inn. Mano vyras taigi vegetaras! Bet gidas mus nuramino, kad meniu ne vien vištiena bus, ir dar patarė, ką užsisakyti, kad nebūtų per aštru. Aš išsirinkau švelniausią patiekalą, bet vis tiek buvo truputį per aštru.


Ta proga – truputį apie maistą. Šiaip jau indiškas maistas nei vienam iš mūsų nebuvo naujiena, abu jį mėgstam, bet – indiškas maistas Europoje kaip diena nuo nakties skiriasi nuo to, ką gauni Indijoje. Net sunku pasakyti, kame tas skirtumas (tikriausiai prieskoniuose), bet skonis tikrai kitoks. Ir skanu nesvietiškai! Net ir prie aštrumo po kelių dienų pripratau. Prieš kelionę abejojau, kaip čia reikės išgyventi, dvi savaites valgant tik indiškus patiekalus, bet tai buvo visai nesunku, nes buvo tikrai labai skanu, o ir pasirinkimo netrūko. Mano mėgstamiausiais patiekalais (kurių iki šios kelionės net ragavusi nebuvau) tapo dal makhani (juodųjų lęšių ir rudųjų pupelių troškinys, valgomas su ryžiais) ir malai kofta (vegetariški kukuliai grietinės padaže). O štai indiški saldumynai man nelabai patiko – viskas labai saldu ir labai riebu. Vienas populiariausių desertų – gulab jamun, mielinė spurga, užpilta cukraus sirupu. Pora kąsnelių gali suvalgyti, o paskui gerklę “užriša”.

Europietišką maistą valgydavom tik per pusryčius – norėjosi leisti skrandžiui kiek pailsėti nuo indiškų prieskonių. Deja, skanūs europietiški pusryčiai Indijoje – misija neįmanoma, net ir užsieniečiams skirtuose penkių žvaigždučių viešbučiuose. Duona paskrudinama anksti ryte ir paskui laikoma šildomame inde, kol tampa labiau panaši į džiūvėsėlį, rageliai kieti ir sunkūs, daniškos bandelės net ir išvaizda niekaip nepateisina savo pavadinimo, kiaušinienės ir omletų išvis nedrįsom ragauti. Žodžiu, Indijoje geriausia valgyti indiškai! Beje, kai grįžom namo, europietiškas maistas iš pradžių atrodė kiek beskonis, kol vėl pripratom.


Papietavę grįžome į viešbutį, o pakeliui dar užsukome į Lotoso šventyklą (Lotus Temple). Ši šventykla formaliai yra Bahai tikėjimo maldos namai, bet į ją užeiti ir joje melstis gali visi, nepriklausomai nuo tikėjimo ar jokių kitų dalykų. Mat Bahai tiki, kad visa žmonija yra (ar turėtų būti) dvasiškai vieninga, o tikėjimo istoriją jie mato kaip dieviškųjų apreiškimų seką, kiekvienam apreiškimui ateinant vis per kitą pranašą – Abraomą, Budą, Jėzų, Mohametą ir kt. Žmonija, pasak Bahai, eina kolektyvinės dvasinės evoliucijos keliu, o pagrindinis jos tikslas šiuo metu – taika, teisingumas ir dvasinė vienybė pasauliniu mastu. Sakyčiau, labai simpatiška ir moderni religija, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Pati šventykla patraukia žvilgsnį savo neįprasta architektūra – 1986 m. užbaigtas pastatas yra didžiulio lotoso žiedo formos. Iš viso jį sudaro 27 marmuru padengti “žiedlapiai”, kurie, sugrupuoti po tris, sudaro devyniakampę visumą. Sako, kad ypac gražiai jis atrodo naktį, bei saulėtekio ir saulėlydžio metu. Mums gi teko pasitenkinti dienos vaizdu, ir dar saulė ne toj pusėj buvo. Bet vis tiek gražu.

Į vidų nėjome, nes būtų tekę atstovėti didžiulę eilę, be to, pasak gido, šventyklos išorė daug įspūdingesnė negu vidus. Taigi pasigrožėjome šventykla iš tolo ir šiek tiek pasivaikščiojom po ją supančius sodus.

Grįžom į viešbutį apie ketvirtą po pietų, ir kilo klausimas – ką veikti toliau? Viešbutyje buvo nedidelis jaukus sodas (labai smagu būdavo pusryčiauti terasoje lauke ir stebėti kylančią saulę), bet tingėti nesinorėjo, traukė dar ką nors pamatyti. Galiausiai susitarėm su viešbučio taksi vairuotoju, kad už fiksuotą kainą tris valandas mus pavežios po miestą. Taksi, palyginus su matytais gatvės taksi, buvo beveik prabangus, vairuotojas – uniformuotas ir super mandagus, žodžiu, pasijutom tikrais buržujais.

Labai norėjome pamatyti Lodi Gardens (Lodi parką), tai ten ir pasiprašėme nuvežami. Šiame parke, kuris labai populiarus tarp Delio gyventojų, yra keli architektūriškai įdomūs XV-XVI a. Indiją valdžiusių sultonų kapai – mauzoliejai. Sultonai buvo iš įvairių dinastijų, viena iš jų – Lodi dinastija, iš čia ir parko pavadinimas. Tą šiltą vakarą parke buvo pilna žmonių. Mes jokių ypatingų planų neturėjom, tiesiog klaidžiojom po parką, kur akys vedė, kur kojos nešė.

Sheesh Gumbad (“Stiklo kupolas” – nes kažkada tas kupolas buvo padengtas glazūruotomis plytelėmis):

Ir Bara Gumbad (“Didysis kupolas”):

Akmens nėriniai:

Kapai mauzoliejaus viduje:

Jaukūs parko takeliai taip ir kviečia pasivaikščioti:

Papūgos visai nebaikščios – gali ir visai arti prieiti, jos visai nekreipia dėmesio.

Dar vienas įspūdingas pastatas – Lodi dinastijos sultono Sikander Lodi mauzoliejus:

Už nedidelį mokestį sargas leido pavaikščioti ant mauzoliejų juosiančių sienų ir iš viršaus pasigėrėti vakarėjančiu parku.

Dar kitame parko kampelyje aptikome šacho Mohamedo mauzoliejų.

Tuo tarpu atėjo saulėlydis. Sutemos Indijoje netrunka ilgai, ne taip kaip pas mus. Kelios minutės – ir jau visai sutemę. O prieš pat saulėlydį iš parko medžių lapijos pasigirdo kurtinantis paukščių choras. Šitokio triukšmingo saulės palydėjimo dar nebuvau girdėjusi!

Aplankę parką, paprašėme vairuotoją nuvežti mus į nedidelį parduotuvėlių kompleksą, esantį netoli viešbučio. Nieko ten labai ypatingo – nedidelė keturkampė duobėta aikštė, pilna aptriušusių maisto, suvenyrų ir kitokių parduotuvėlių. Vienintelė tos vietos atrakcija buvo jos absoliuti egzotika, netgi kai kurios maisto prekės mums buvo visai nepažįstamos. Pažioplinėjom, nusipirkom atvirukų ir vandens, ir nusprendėm, kad egzotikos vienai dienai užteks, metas grįžti į viešbutį. Taksi vairuotojas, gavęs arbatpinigių, tapo mūsų amžinu draugu ir kitas dvi dienas, vos tik mums pasirodžius viešbučio kieme, džiaugsmingai sveikindavosi kaip su savais. O mums išvykstant iš Delio, jis pasisakė po kelių dienų irgi išvažiuojantis į ilgą turą po Radžastaną su dviem klientais, ir išreiškė viltį, kad gal dar susitiksime. Kurgi ne, pagalvojom, tikrai daug šansų dar kartą susitikti tokioj didžiulėj šaly kaip Indija!


Kitą rytą, lydimi gido, išsiruošėme apžiūrėti Qutb komplekso pietiniame Delyje. Vairuotojas mus paėmė iš viešbučio, o su gidu susitikome kažkur miesto centre, jis atvažiavo motociklu, šiek tiek vėluodamas ir keikdamas Delio transporto kamščius. Buvom į kamštį pakliuvę ir mes, bet toje gatvėje, kur mes jo laukėme, eismas vyko ramiai.

Įėjimas į Qutb kompleksą užsieniečiui turistui kainuos gerokai daugiau negu indui; kiekvienas indas juk žino, kad visi tie užsieniečiai – turtuoliai!

Qutb kompleksas buvo pastatytas XII a., kai Indiją užkariavo mogulai ir prasidėjo islamo era. Iki tol toje vietoje stovėjo 27 Jain tikėjimo šventyklos. Šios šventyklos buvo nugriautos ir jų vietoje pastatyta mečetė bei didžiulis 72,5 metrų aukščio minaretas, Qutb Minar – islamo pergalės prieš induizmą simbolis.

Apžiūrėję minaretą (pakilti į jo viršutinę aikštelę, deja, neleidžiama), einame į Quwwat-ul-Islam mečetę. Pastatas kairėje pusėje – Alai Darwaza (įėjimas į mečetę), dešinėje – imamo Zamino (vieno iš mečetės valdytojų) mauzoliejus.

Alai Darwaza (“Alai vartai”):

Mečetės statybai buvo panaudotos kolonos iš užkariautojų sugriautų Hindu ir Jain šventyklų. Kiekviena kolona vis kitokia – derinti nebuvo laiko, užkariautojai skubėjo. Daugelį kolonų, kai jos stovėjo Jain šventyklose, puošė dievų skulptūros. Kadangi islamo tikėjimas draudžia vaizduoti žmones ir gyvulius, skulptūroms buvo nudaužyti veidai, kai jos buvo panaudotos mečetės statybai. Dauguma jų taip pat buvo aptinkuotos, kad nesimatytų “pagoniškų” ornamentų. Per šimtmečius tinkas nubyrėjo, ir vėl galime džiaugtis įmantriais raižiniais. Vienas šio komplekso ypatumų yra būtent tai, kad jame persipynę islamiškojo ir induistinio meno motyvai.

Mečetės centre stovi geležinė kolona – daugiau negu 7 metrų aukščio, sverianti virš 6 tonų, ji laikoma viena iš pasaulio metalurginių įdomybių. Sunku įsivaizduoti, kaip IV a. buvo įmanoma sukurti tokį geležinį monstrą. Kažkada ši kolona stovėjo dievo Vishna šventykloje, labai toli nuo Delio, paskui buvo perkelta į dabartinę vietą.

Grįždami iš Qutb trumpam sustojome Hauz Khaz – tai dar vienas architektūrinis kompleksas, kurį sudaro apleistas vandens rezervuaras bei mečetės, mauzoliejaus ir islamo seminarijos liekanos. Šalia – nedidelis ežeras ir parkas jo pakrantėje.


Tuo “privalomoji” Delio programa baigėsi, gidas su mumis atsisveikino ir paliko mus pietauti mažame restoranėlyje, prieš tai vėl išsamiai pakomentavęs visus meniu patiekalus, o pats išskubėjo kažkokių savo reikalų tvarkyti. Po pietų paprašėme padavėją iškviesti mums taksi (manėm, kad taip bus patikimiau, negu ieškoti taksi gatvėje) ir grįžome į senąjį Delį – labai norėjome pasivaikščioti po Chandni Chowk turgavietę, kurią vakar matėme tik iš rikšos vežimėlio. Šįsyk išsileidome patyrinėti šį labirintą pėsčiomis. Chandni Chowk – didžiulis siaurų ir tamsių gatvelių raizgalynas, pilnas parduotuvėlių, kuriose parduodama viskas, ką tik gali įsivaizduoti. Turistų ten buvo vos vienas kitas, bet nepaisant to, niekas į mus nekreipė dėmesio, tiesiog vaikščiojom sau ir netrukdomi stebėjom aplink vykstančias derybas. Tiesa, fotografuoti ne visur drįsom, todėl iš tų “giliųjų” labirinto gatvelių ir neturim nei vienos nuotraukos – atrodė, kad pažeisim kažkokią nerašytą etiketo taisyklę, jei ten imsim elgtis kaip turistai ir sklaidytis su savo fotoaparatais.

Konditerijos parduotuvė:

O čia parduodami šventiniai sariai:


Po kurio laiko prie mūsų prisistatė pagyvenęs indas ir pradėjo zirzti, kad užeitume į jo parduotuvę. Būtent “zirzti” – tikslesnio žodžio nerandu. Kad ir kiek kartų purtėm galvą ir sakėm, kad ačiū, bet nenorim/negalim/neturim laiko, jis vis tiek ėjo iš paskos ir burbėjo “na užeikit, na negi jums gaila, juk neilgam, tik pasižiūrėti, ponia, juk tai nieko nekainuoja”. Kadangi buvo dar tik antroji kelionės diena ir dar nebuvom pavargę nuo vizitų į parduotuves, galiausiai leidomės įkalbami. Nuvedė jis mus į vieną iš tų siaurų gatvelių, užlipom siaurais stačiais laiptais į trečią aukštą, o ten – ilga siaura patalpa žemomis lubomis, grindys nuklotos pagalvėm, o palei visas sienas – lentynos su audiniais, šaliais, lovatiesėm, sariais ir kitokiais dyvais. Nusiavėm batus, susėdom ant pagalvių, prieš mus atsisėdo garbus barzdotas senolis, paklausė, kas mus domina. Pasakiau, kad šaliai – ir prasidėjo! Dramatiškais gestais ir labai rimta, beveik iškilminga, veido išraiška jis skleidė ir metė man po kojom vieną margaspalvį šalį po kito. Po kurio laiko apraibo akys nuo spalvų ir raštų, ir pasakiau, kad jau užteks. Senolis tarsi to ir telaukė, nustojo vartyti tuos šalius, susidėjo rankas ant krūtinės ir ėmė kantriai laukti. Aš šiaip taip išsirinkau kelis šalius iš tos gausybės, ir prasidėjo derybos. Derėtis dar nelabai mokėjom, todėl ir nusiderėjom nedaug, bet labiausiai man įsiminė pats vyksmas – tikras teatras, kokio niekada nepamatysi jokioje Europos parduotuvėje!


Dar vėliau priėjome gatvę, kurioje pardavinėjamos tik knygos. Taip taip – kiekvienoje parduotuvėje vien tik knygos. Daugiausiai vadovėliai ir mokslinė literatūra, bet mačiau ir romanų anglų kalba. Labai patiko man toje gatvelėje. Bet nusipirkau tik užrašų knygutę.


Saulė jau ėmė krypti vakarop, o mums dar reikėjo suspėti pamatyti Humayun’s Tomb – mogulų imperatoriaus Humajuno mauzoliejaus kompleksą. Ketinome iš Chandni Chowk važiuoti tuktuku, bet paaiškėjo, kad jie važiuoja tik nedidelius atstumus, tad teko rinktis paprastą taksi.

Svarbiausias XVI a. sukurto komplekso pastatas – Humajuno mauzoliejus, stovintis didžiuliame persiško stiliaus sode. Tai buvo pirmasis tokio stiliaus mauzoliejus Indijoje, su sodu, vandens kanalais ir fontanais. Be Humajuno mauzoliejaus, komplekse yra dar keletas kapaviečių, mečečių, arkų ir šiaip visokių netikėtų jaukių ir paslaptingų kampelių. Didžiulis kompleksas apjuostas akmenine tvora, įėjimas mokamas. Kai kuriuose pastatuose vyksta restauracijos darbai, kiti dar tebėra apleisti, bet Humajuno mauzoliejus jau sutvarkytas ir vėl spindi visu savo grožiu.

Pirmiausia aplankėme Isa Khan mauzoliejų. Informacinė lentelė skelbė, kad tai buvo afganų didikas, ir kad jo kapavietė yra seniausias šio komplekso pastatas.

Bet mums, žinoma, labiausiai rūpėjo Humayun mauzoliejus Netrukus priėjome didžiulius vartus, vedančius į persiškąjį sodą.

Tuoj už vartų atsiveria vaizdas į mauzoliejų, nušviestą besileidžiančios saulės spindulių, su ramiame kanalo vandenyje atsispindinčiais kupolais. Ne be reikalo šis pastatas laikomas vienu gražiausių Indijoje.

Mauzoliejaus viduje – Humajuno kapas. Tačiau šis puikus marmurinis antkapis – tik graži dekoracija. Iš tiesų imperatorius, jo žmona ir kiti artimieji palaidoti mauzoliejaus rūsyje.

Ažūrinių pinučių langas, kuris šiame mauzoliejuje atlieka ir mihrab funkciją. Mihrab – maldoms skirta niša, visada esanti toje pastato pusėje, kurioje yra Meka.

Pastatą supa persiškas sodas, takeliais padalintas į keturis taisyklingus kvadratus, tarp kurių kanalais teka vanduo, baseinuose tyliai čiurlena fontanai. Ir tokia ramybė aplink…

Šios soduose sutiktos moteriškės labai pageidavo būti nufotografuotos. O paskui, žinoma, paprašė pinigų, ir neatstojo tol, kol gavo tiek, kiek joms atrodė gana…

Nai-ka Gumbad, dar vadinamas kirpėjo mauzoliejumi. Niekas nebežino, kas jame palaidotas. Tolumoje matyti už komplekso ribų esantis Nila Gumbad (Žydrasis kupolas).

O kaip vadinasi ši baltabokštė šventykla, matyt, taip ir liks paslaptimi…

Buvo ir daugiau įdomių pastatų šiame didžiuliame komplekse, bet tuo tarpu ėmė sparčiai temti ir fotografuoti tapo sudėtinga. O saulėlydis ir vėl buvo įspūdingas.

Palydėję saulę ir pasiklausę triukšmingos paukščių “lopšinės”, prie komplekso vartų pasigavome tuktuką ir grįžome į viešbutį. Smagi transporto priemonė tas tuktukas! Daug įdomiau važiuoti negu taksi, bet ir baisiau, nes pusiau atvirame tuktuke esi daug labiau pažeidžiamas, kai pakliūni i absoliutų Delio gatvių chaosą. Toks pasivažinėjimas – tikrai ne silpnų nervų žmonėms! Nors man buvo labiau įdomu negu baisu, tik pačioj pradžioj porąkart užsimerkiau, kai jau atrodė, kad tuoj tuoj su kuo nors susidursim. (Nesusidūrėm, nei karto.)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website