Svečiuose pas Jungfrau: savaitė Šveicarijos Alpėse

Visi bent kiek mane pažįstantys žino – esu pamišusi dėl kalnų. Geriausios atostogos man – trobelė kalnuose ir kuo daugiau žygių. Į kuriuos kalnus keliauti, nėra taip svarbu, nes visi jie gražūs ir visur galima rasti fantastiškų trasų. Bet jau buvau truputį pasiilgusi Alpių, o jos man visų gražiausios Šveicarijoje. Taip ir nutiko, kad birželio pabaigoje praleidome savaitę Šveicarijos Alpėse. Keliavome šįkart trise, mudu su vyru ir 18-metis mano sūnėnas, atvažiavęs pasisvečiuoti iš Lietuvos. Apsigyvenimui pasirinkome Berner Oberland regioną. Nenorėjome gyventi viešbutyje, tad išsinuomojome nedidelį namuką Diemtigen slėnyje. Su kalnų žygiais šįkart turėsime improvizuoti, dėl pablogėjusios vyro sveikatos; kiekvieną dieną teks žiūrėti, kokia situacija ir ką galime nuveikti. Laimei, šiame Šveicarijos regione yra gausybė nesunkių, bet vizualiai labai įspūdingų trasų. Nuo mūsų slėnio vos per pusvalandį automobiliu galima pasiekti Jungfrau regioną (Grindelwald, Lauterbrunnen, Wilderswil…), o ten jau pasirinkimas didžiulis: kilti aukštyn pėsčiomis, traukiniu ar gondola, arba ir niekur nekilti ir eiti kuria nors iš daugybės trasų slėnyje. Labai daug informacijos yra Jungfraujoch puslapyje – šiuo šaltiniu daugiausiai ir naudojausi.

Šeštadienis. Iki nakvynės vietos – 870 kilometrų, beveik 9 valandos gryno važiavimo. Šveicariją planuojame pasiekti tą pačią dieną (vairuosime abu su vyru pasikeisdami), taigi išvažiuojame labai anksti ryte, tuoj po penkių, kad išvengtume transporto kamščių Vokietijoje. Viskas sekasi puikiai, jau esame įveikę du trečdalius kelio, kai pietų Vokietijoje fortūna nuo mūsų nusigręžia – vidury autobano automobilio kompiuteris staiga išmeta perspėjimą apie sparčiai mažėjantį slėgį vienoje padangoje. Gerai kad už poros kilometrų yra degalinė, ten ir sukame. Sustoję apžiūrime padangą – iš jos kyšo didžiulė vinis. Atsarginio rato neturime. Skambiname autopagalbos numeriu, ten mūsų nepaguodžia – jau pusė dvylikos, o šeštadienį dauguma remonto įstaigų užsidaro vidurdienį. Jau imame spėlioti, ar tik neteks nakvoti Vokietijoje, bet viskas baigiasi gerai – ADAC vyrukai dirba operatyviai, suranda veikiantį garažą, ir už trijų valandų ratas jau pakeistas, galime važiuoti toliau. Pusę šešių vakaro pagaliau pasiekiame mažutį Horboden kaimelį Diemtigen slėnyje. Mūsų namelis stovi labai gražioje vietoje ant kalvos šlaito su plačiais vaizdais į slėnį, svetingi šeimininkai viską aprodo ir paaiškina, viduje jauku ir patogu, yra viskas, ko reikia savaitei atostogų. Vienintelis trūkumas – privažiavimas, tiksliau, paskutiniai du kilometrai nuo kaimo iki namuko: siaurutėlis keliukas, daugybė vingių ir vos pora vietų prasilenkimui. (Per visą savaitę aš tuo keliuku taip ir nepravažiavau – nors vairavau Šveicarijoje daugiausia aš, bet atkarpą tarp namuko ir kaimo visada palikdavau vyrui.)

swissalps-1

swissalps-2

swissalps-3

Esame pavargę po ilgo važiavimo, tad nebenorime niekur toli važiuoti ir ieškoti vakarienės. Bet ir nebūtina – vos už kelių šimtų metrų yra nedideli svečių namai, ten ir pavakarieniaujame. Šeimininkė labai šneki ir draugiška, papasakoja mums, ką gražaus galima pamatyti šiose apylinkėse ir duoda turistinį žemėlapį su kalnų trasomis. Po vakarienės dar apeiname nedidelį ratuką – čia labai gražu. Jaukiai, ramiai gražu.

swissalps-4

swissalps-5

Sekmadienis. Pirmajai dienai kalnuose nusižiūrėjome trasą šalia Grindelwald. Gondola kilsime į First perėją, iš ten eisime iki Bachalpsee ežero, o tuomet jau pagal situaciją – arba grįšime atgal į First ir gondola leisimės žemyn, arba, jei dar nesijausim pavargę, leisimės žemyn iki tarpinės keltuvo stoties, Borst. Kelionė į Grindelwald trunka apie 40 minučių. Miestelis pilnas žmonių ir automobilių. Šiaip ne taip radę kur pastatyti mašiną (parkingas, žinoma, mokamas), gondola kylame į 2,1 kilometro aukštyje esančią First perėją. Keltuvo bilietas į vieną pusę kainuoja 30 frankų. (Kas nedžiugina Šveicarijoje, tai kainos, bet tai, manau, niekam nėra naujiena.) Viršuje mus pasitinka snieguotų kalnų panorama, apniukęs dangus ir šaltas vėjas. Dar ir lietaus šiandien truputį žadama, bet mes tam pasiruošę, nors ir labai tikimės, kad neperšlampamų striukių neprireiks.

swissalps-6

Prieš pradėdami trasą, pirmiausia einame apžiūrėti First Cliff Walk. Prie stačių uolų, kylančių iš gilaus slėnio, pritvirtintas siauras metalinis tiltas. Eiti juo visiškai saugu, tik po kojomis žiūrėti bijantiems aukščio nepatartina, nes pro metalinio tinklo grindis viskas puikiai matosi. Bet praeiti šiuo tiltuku tikrai verta, ir dėl vaizdų, ir dėl lengvai paširdžius kutenančių pojūčių einant virš bedugnės.

swissalps-7

swissalps-8

swissalps-9

Takelis apsuka uolas ir grįžta į keltuvų stotį, kur laukia pagrindinė atrakcija – ant aukštų metalinių strypų iškelta paskutinė tilto atkarpa, pasibaigianti nedidele aikštele stiklinėmis grindimis. Norint čia pakliūti, reikia gerokai palaukti eilėje, nes visi be išimties fotografuojasi ir darosi selfius.

swissalps-10

Įsiamžiname kalnų fone ir mes, paskui papietaujame keltuvų stoties kavinukėje (kainos šveicariškos, daug pigiau būtų buvę įsidėti sumuštinių iš namų) ir tada jau einame link Bachalpsee. Trasa visiškai nesudėtinga, eiti lengva, tik oras nelabai džiugina, dangus kuo toliau tuo labiau niaukstosi, vėjas vis stiprėja.

swissalps-11

swissalps-12

swissalps-13

Žygiuojam mes su Knysliuku… oi ne, su sūnėnu! :) O žygiuojasi tikrai smagiai, kai tokie vaizdai aplink.

swissalps-14

swissalps-15

swissalps-16

swissalps-17

Kai pasiekiame Bachalpsee, jau visai apniukę, pučia stiprus šaltas vėjas. Ežerai čia yra du, abiejų pakrantės nuklotos sniegu. Nuo viršutinio ežero aukštyn į kalnus vedantis takas uždarytas dėl sniego, bet matome keletą žygeivių, nepaisančių draudimo ir einančių per sniego plotus aukštyn. Trumpam prisėdame pailsėti, bet ilgai neužtrunkame – žvarbu, ir vėjas košia kiaurai. Vėjui kiek aprimus, ežero paviršius išsilygina ir padovanoja kalnų atspindžių.

swissalps-18

swissalps-19

swissalps-20

Nuo žemesniojo ežero tolyn vingiuoja net keli takai. Su maps.me programėlės pagalba išsiaiškiname, kuris jų reikalingas mums, ir pradedame leistis žemyn.

swissalps-21

Trasa jau nebe tokia lengva kaip atkarpoje tarp First ir Bachalpsee: ten buvo platus žvyro kelias, o čia jau tikras kalnų takas, gana stačiai besileidžiantis nuo šlaito į plačią aukštikalnę.

swissalps-22

swissalps-23

swissalps-24

Po gero pusvalandžio takas išsilygina ir ilgokai vingiuoja kalno šlaitu. Kitoje slėnio pusėje stūksantys ledynai atrodo beveik ranka pasiekiami. Gaila tik kad oras vis labiau prastėja. Bet lietaus išvengiame ir Bort keltuvų stotį pasiekiame nesušlapę. Nusileidimas žemyn į Grindelwald kainuoja 16 frankų. Leidžiantis pėsčiomis tektų įveikti dar 500 vertikalių metrų – mes tam jau nebeturėjome noro.

swissalps-25

swissalps-26

swissalps-27

Pirmadienis. Rytas vėsus, bet saulėtas. Šiandien niekur toli nevažiuosime, liksime savo slėnyje ir bandysime įveikti kalnų trasą aplink Seebergsee ežerą. Ežeras yra visai netoli, vos už 15 kilometrų. Apie šią trasą mums papasakojo namuko šeimininkai; abu sakė, kad ten labai gražu ir ramu. Kelias iki ežero mokamas. Bilietų automatas stovi prie sankryžos Zwischenflüh kaimelyje, šalia nedidelės parduotuvės; bilieto kaina priklauso nuo atstumo, iki Seebergsee – 10 frankų automobiliui (keleivių skaičius nesvarbus). Reikia monetų – mes jų neturime, bet pagelbsti paslaugūs vietiniai parduotuvėje. Į kalnus kylantis keliukas gana siauras, bet labai vaizdingas.

swissalps-28

swissalps-29

swissalps-30

Netrukus pasiekiame pustuštį parkingą ir pasistatę mašiną leidžiamės į trasą. Čia tikrai labai gražu ir ramu. Ir visiškai tuščia.

swissalps-31

swissalps-32

swissalps-33

swissalps-34

Netrukus prieiname Seebergsee – nedidelį bet labai gražų kalnų ežerą, iš trijų pusių apsuptą žalių kalnų.

swissalps-35

swissalps-36

Takas iš pradžių vingiuoja palei ežerą, bet netrukus ima kilti aukštyn. Netrukus prieiname sankryžą ir informacinę lentelę (trasos Šveicarijoje visada puikiai nužymėtos, ne išimtis ir Seebergsee). Yra du variantai: sukti į dešinę, žemyn į slėnį, ir trumpąja Muntiggalm trasa vėl grįžti prie ežero, arba eiti tiesiai ir per kelias valandas praeiti visą apie 10 kilometrų ilgio trasą, Seebergsee Rundweg. Kiek pasvarstę renkamės ilgąją trasą.

swissalps-37

swissalps-38

swissalps-39

Takas kyla vis aukštyn, vaizdai nuolat keičiasi. Pakilimai ir nusileidimai keičia vienas kitą, kol pagaliau prieiname tolimiausią trasos tašką ir sustojame pailsėti.

swissalps-40

swissalps-41

swissalps-42

swissalps-43

Takas kurį laiką vingiuoja aukštikalne, vaizdai platūs ir erdvūs, tik debesų pamažu gausėja. Pakeliui sutinkame karvių bandą – lyg tiesiai iš reklamos nužengusios milkos smalsiai mus stebi ir noriai pozuoja.

swissalps-45

swissalps-46

swissalps-47

Įveikę dar vieną kalvą, sustojame papietauti. Griūname tiesiai į žolę, su apetitu dorojame sumuštinius ir grožimės vaizdais.

swissalps-48

Po pietų vėl kylame aukštyn, tada stačiu šlaitu žemyn, o tada vėl iš naujo… Smagi ir vaizdinga trasa, bet ne iš pačių lengviausių – veikti yra ką!

swissalps-49

swissalps-50

swissalps-51

swissalps-52

Kai lipome į dar vieną labai stačią keterą, tikrai manėme, kad apačioje jau bus ežeras – bet užlipus paaiškėja, kad kitoje pusėje yra dar vienas slėnis, taigi mūsų laukia dar bent vienas pakilimas.

swissalps-53

swissalps-54

Nusileidę į slėnį, prisėdame pailsėti. Čia taip gera, kad nei toliau eiti nesinori, juolab ir nuovargis jau pradeda jaustis. Bet metas į kelią, juk liko dar vieną keterą įveikti! (Tikimės, kad tik vieną…)

swissalps-55

swissalps-56

swissalps-57

Pagaliau persiritame per paskutinę keterą (pačią stačiausią) ir galime vėl gėrėtis ežeru. Iš paukščio skrydžio jis dar gražesnis!

swissalps-58

swissalps-59

swissalps-60

Paskutinė trasos atkarpa – lengvas pasivaikščiojimas nuo ežero iki automobilio. Iš viso Seebergsee trasoje užtrukome penkias valandas. 10 kilometrų nueiti tiek laiko tikrai nereikia, bet mes niekur neskubėjome. Trasa buvo puiki, namo grįžtame labai patenkinti savo diena.

swissalps-61

swissalps-62

Antradienis. Oras ir vėl puikus. Važiuojame į Wilderswil miestelį, o iš ten kalnų traukinukas nuveš mums į Schynige Platte – vaizdingą kalnų perėją 2 kilometrų aukštyje. Traukiniai važiuoja maždaug kas pusvalandį, kelionė trunka apie valandą, bilietas į abi puses kainuoja 64 frankus. Vaizdai prasideda vos traukiniui pajudėjus – gėlių pilnos kalnų pievos, tolimos snieguotos viršūnės ir vis žemiau apačioje liekantis neįmanomai mėlynas Thun ežeras.

swissalps-63

swissalps-64

swissalps-65

Štai ir garsioji kalnų trijulė, iš kairės į dešinę – Eiger, Mönch ir Jungfrau. Tik Jungfrau nenori pasirodyti, vis slapstosi po debesėliais.

swissalps-66

Beveik po valandos pasiekiame Schynige Platte stotį ir geležinkelio bėgiai baigiasi. Vaizdai nerealūs: visos trys didžiosios viršukalnės atrodo ranka pasiekiamos. Netgi Jungfrau trumpam nusimetė debesų skarą!

swissalps-67

swissalps-68

Maždaug trijų valandų trukmės žiedinis panoraminis takas nuo Schynige Platte perėjos (Schynige Platte Panoramaweg) – viena gražiausių mano kada nors praeitų trasų. Tiesa, pirmiausia reikia pasiekti kiek aukščiau esančią Daube viršukalnę, kur ir prasidės patys didieji grožiai. Takas šioje pirmojoje atkarpoje gana status, bet pakilimas trunka neilgai, o vaizdai jau ir čia puikūs.

swissalps-69

swissalps-70

swissalps-71

swissalps-72

Nuo Daube (aukščiausio trasos taško) takas vingiuoja kalno ketera, nuo jo matosi plačiai ir toli. Kairėje pusėje – du ežerai, Thunersee ir Brienzersee, vienas mėlynas, kitas žalias; dešinėje – snieguotų kalnų grandinė. Taip gražu, kad net eiti nesinori – tik prisėsti ir gėrėtis, gėrėtis….

swissalps-73

swissalps-74

swissalps-75

swissalps-76

Turistinės brošiūros nemelavo, takas tikrai labai įspūdingas – einame pačiu keteros viršum, vaizdai fantastiški, į kurią pusę bežiūrėtum.

swissalps-77

swissalps-78

swissalps-79

swissalps-80

Prieiname takų sankryžą. Už nugaros liko įspūdinga jau įveikta trasos atkarpa; takas aukštyn, link Faulhorn, uždarytas – aukščiau dar yra labai daug sniego. Vasarai įsibėgėjus ir sniegui nutirpus, šiuo taku per kelias valandas galima pasiekti First perėją (kur mes buvome pirmąją dieną). Schynige Platte – First trasa laikoma viena vaizdingiausių Šveicarijos Alpėse, nors ir nelengva: apie 15 kilometrų ir nemenkas aukščio skirtumas. Labai norėjau ją praeiti, bet šįkart nebuvo lemta.

swissalps-81

swissalps-82

Trumpam prisėdame ant keteros dar sykį pasigėrėti gražuoliu Thun ežeru. Pailsėję suksime į žemyn vedantį taką ir grįšime į Schynige Platte.

swissalps-83

swissalps-84

Nuo žemutinio tako veriasi svaigios kalnų panoramos. Tai tikrai yra viena gražiausių, o gal net ir pati gražiausia kalnų trasa, kuria man kada nors teko eiti.

swissalps-85

swissalps-86

swissalps-87

swissalps-88

swissalps-89

swissalps-90

Kuo labiau artėjame prie Schynige Platte, tuo dažniau knieti atsigręžti atgal, į puikią už nugaros likusią kalnų panoramą. Nesinori iš čia išeiti, bet takelis veda vis tolyn ir žemyn…

swissalps-91

swissalps-92

Trasoje iš viso užtrukome apie 4 valandas. Grįžę į Schynige Platte stotį, atsigaiviname ledais, o paskui traukinukas vėl veža mus žemyn, į Wilderswil. Vaizdai ir vėl neleidžia atsitraukti nuo lango. Juolab žemyn važiuojame atviru traukinuku – taip dar smagiau!

swissalps-93

swissalps-94

swissalps-95

swissalps-96

swissalps-97

Nusileidę į Wilderswil, sugalvojame dar pavažiuoti iki Thun ežero pakrantės miestuko, Spiez, ir ten pavakarieniauti. (Šiaip jau vakarieniaudavome namie – ir dėl kainų, ir dėl to, kad jau būdavome pavargę dar kur nors važiuoti.) Spiez miestukas labai mielas ir jaukus, tik bėda, kad mes prisiparkavome aukštai ir teko leistis žemyn į pakrantę, o paskui vėl lipti aukštyn. Tų papildomų vertikalių metrų jau kaip ir nebereikėjo, bet ko nepadarysi dėl pasivaikščiojimo gražaus ežero pakrante!

swissalps-98

swissalps-99

swissalps-100

swissalps-101

Trečiadienis. Ir vėl puiki saulėta diena (lepina mus Alpės šįkart!). Planavome kelionę į Kleine Scheidegg perėją, bet po pusryčių vyras staiga pasijunta prastai ir planus tenka keisti. Vyrai lieka namie, o aš išeinu pasivaikščioti iki gretimo kaimo – Oey. Iki jo tik 6 kilometrai. Stačiais takeliais per mišką ir pievas nusileidžiu į Horboden, o iš ten miško takelis veda palei sraunią kalnų upę tolyn. Čia labai gražu – ne dramatiškai ar kažkaip labai įspūdingai, o tiesiog ramiai ir jaukiai gražu.

swissalps-102

swissalps-103

swissalps-104

Per pusantros valandos pasiekiu Oey, čia mane pasitinka mašina atvažiavę vyrukai, ir einame ieškoti pietų. Kaimelis kaip išmiręs, bet randame veikiančią kavinukę ir labai skaniai papietaujame. Šeimininkė dar ir desertą įsiūlo – kokosinį pyragą, jis tikrai labai skanus!

swissalps-105

Po pietų vyrai mašina grįžta namo, o aš vėl einu pėsčiom. Diena labai karšta, tad skubėti neišeina – einu koja už kojos, kartais ir pailsėti prisėdu. Paskutinė atkarpa, nuo Horboden aukštyn iki namuko, gerokai privargina, tad grįžtu visai nusikalusi. Bet po vakarienės dar randu jėgų lengvam pasivaikščiojimui, akims paganyti.

swissalps-106

swissalps-107

Ketvirtadienis. Ir vėl graži saulėta diena. Šiandien planuojame praeiti Männlichen – Kleine Scheidegg trasa 2 kilometrų aukštyje, o tada leistis žemyn į slėnį: traukiniu arba pėsčiomis, pagal situaciją. Männlichen perėja pasiekiama keltuvu iš Wengen arba iš Grindelwald. Wengen keltuvas pigesnis, tad ten ir važiuojame. Deja, pasiekę Lauterbrunnen, pamatome kelio ženklus, sakančius, kad kelias į Wengen uždarytas. Greitai pagūglinus paaiškėja, kad automobiliai į Wengen išvis neįleidžiami. (O tai kodėl ta kvaila navigacija man to nepasakė??) Wengen galima pasiekti traukiniu, bet kiek pasiblaškę sugalvojame geresnį planą: važiuosime traukiniu iš Lauterbrunnen į Kleine Scheidegg, iš ten eisime į Männlichen ir tuo pačiu taku vėl grįšime į Kleine Scheidegg. Traukinio bilietas kainuoja 60 frankų, kelionė iki Kleine Scheidegg trunka 50 minučių ir yra labai dosni puikių vaizdų. Net ir gražuolė Jungfrau teikiasi trumpam pasirodyti.

swissalps-108

swissalps-109

swissalps-110

Kuo aukščiau kylame, tuo arčiau atrodo kitoje slėnio pusėje esančios Jungfrau masyvo viršukalnės.

swissalps-111

swissalps-112

swissalps-113

Traukinukas lėtai pūškuoja aukštyn, jau ir perėja matosi tolumoje, o kalnai čia jau visai užstoja horizontą.

swissalps-114

swissalps-115

swissalps-116

Kleine Scheidegg traukinių stotyje mus pasitinka triukšmas ir chaosas. Iš čia kitas traukinys už labai nekuklią sumą veža iki 3,5 kilometrų aukštyje esančios Jungfraujoch stoties, tad perone pilna žmonių. Prasibrovę pro minias, paliekame stotį ir einame ieškoti, kur būtų galima pavalgyti prieš žygį (kol apačioje ieškojom plano B, šiek tiek užtrukom, tad jau po vidurdienio). Randame puikią kavinės terasą su fantastiškais kalnų vaizdais, joje ir nutupiame.

swissalps-117

Pasistiprinę panoramine trasa einame iki Männlichen perėjos, esančios už beveik 5 kilometrų. Takas nesunkus, aukščio skirtumas minimalus, o vaizdai, kaip įprasta Šveicarijos Alpėse – daugiau negu svaigūs. Gaila tik, kad oras popiet pablogėjo, ant kalnų užslinko debesys. Na bet oru skųstis šią savaitę tikrai negalime, o ir šiandien tik debesuota, bet nelyja.

swissalps-118

swissalps-119

swissalps-120

swissalps-121

swissalps-122

Kai pasiekiame Männlichen Berghaus, oras jau visai subjuręs: šalta, debesuota, pučia smarkus vėjas. Atsisakome minties kopti į šalia esančią Männlichen viršukalnę – vaizdų iš ten vis tiek nebus. Pasigėrime nuo žemutinės apžvalgos aikštelės atsiveriančia slėnio panorama ir lendame į kavinukę ieškoti karštų gėrimų, o paskui tuo pačiu taku grįžtame į Kleine Scheidegg ir vėl traukiniu leidžiamės į Lauterbrunnen.

swissalps-123

swissalps-124

Penktadienis. Paskutinė mūsų diena Šveicarijos Alpėse. Ją nusprendžiame praleisti savajame slėnyje, niekur toli nevažiuodami. Per 15 minučių pasiekiame Zweisimmem miestelį, o iš ten gondola keliamės į Rinderberg kalną. Lynų kelias labai vaizdingas, 5 kilometrų ilgio, užtrunkam apie 20 minučių. Kaina – 32 frankai.

swissalps-125

swissalps-126

Šalia Rinderberg stoties 2 kilometrų aukštyje prasideda dar viena panoraminė kalnų trasa, Rinderberg – Hornberg – Schönried. Bet pirmiausia einame pasidairyti. Vaizdai nuo čia veriasi platūs ir tolimi, o kalnų pievos pačiame žydėjime.

swissalps-127

swissalps-128

swissalps-129

Pirmoji trasos dalis – trumpas bet status pakilimas į Rinderberg viršūnę. Čia vaizdai dar svaigesni.

swissalps-130

swissalps-131

Takas vingiuoja tolyn kalnų ketera ir pamažu leidžiasi žemyn. Vietinėms milkoms labai smalsu į mus pažiūrėti, iš kelio trauktis jos visai neskuba.

swissalps-132

swissalps-133

swissalps-134

Tako vingiams nėra galo, einame pievomis ir mišku, bet vaizdų nepritrūksta.

swissalps-135

swissalps-136

swissalps-137

Pasiekę Hornberg, sustojame kavos puodelio kalnų kavinukėje. Čia labai jauku (ir pilna žmonių – net keista, iš kur čia jų tiek, nes trasoje vos vieną kitą žygeivį tesutikome). Kitoje kelio pusėje ant rąsto staiposi ir mums pozuoja ruda ožkytė.

swissalps-138

Dar už pusvalandžio pasiekiame trasos dalį, vadinamą gėlių taku. Birželio mėnesį, kai pievos pačiame žydėjime, šis takas tikrai yra kažkas tokio! Norisi griūti į tą spalvotą pievą ir gulėti sau, ganyti dangum plaukiančius debesis.

swissalps-139

swissalps-140

swissalps-141

swissalps-142

Paskutinė atkarpa, gana status ir labai ilgas nusileidimas iki Schönried miestuko, jau nebe tokia įspūdinga – o gal mes jau pavargome? Schönried stotyje ilgai laukti netenka – už 15 minučių jau sėdime traukinyje ir riedame atgal į Zweisimmen.

swissalps-143

Po vakarienės aš dar išeinu pasivaikščioti po apylinkes. Lengvų pasivaikščiojimų čia nebūna, ištisai aukštyn-žemyn, bet užtai kaip gražu aplink!

swissalps-144

Kitą rytą po ankstyvų pusryčių paliekame savo jaukius laikinus namus ir per Vokietiją grįžtame namo. Savaitė Šveicarijos Alpėse buvo puiki, nenuvylė nei oras, nei pasirinktos trasos. Kada nors dar tikrai norėsiu čia sugrįžti!

 

3 thoughts on “Svečiuose pas Jungfrau: savaitė Šveicarijos Alpėse

  1. Man dar labai patinka hikinti is Lauterbrunnen. Ten keltuvas kelia i Grutschalp (ir gan pigiai, nepamenu gal 9 chf), is Grutschalp nuostabiu taku su Jungfrau panorama i Mürren, o is Mürren arba pesciom, arba keltuvas i Stechelberg. Ir is ten atgal i Lauterbrunnen. Dar pareinant galima nueiti ir i Trümmelbach krioklius (kriokliai olose). Tuo marsrutu esu ejes daug kartu, bet kaip neatsibosta taip neatsibosta. Man rodos jis net pripazintas vienu graziausiu ar graziausiu Sveicarijos Wanderweg.

  2. Trūksta žodžių kokį grožį gamta sukūrė! Bet topų topas man antradienio žygis. Noriu ir aš!

    • O taip, antradienį tikrai buvo pats puikiausias žygis. Gražiau būtų tik jei visą trasą praeiti, nuo Schynige Platte iki First, ten dar gražesnius vaizdus žada :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>