Vokietija yra viena iš tų šalių, į kurią man visada norisi sugrįžti. Jaukūs miesteliai, gamtos įvairovė, puikiai nužymėtos pėsčiųjų trasos, geri ir palyginus nebrangūs viešbučiai, skanus maistas, draugiški žmonės – keliauk ir norėk! O ir netoli mums iš Nyderlandų – dvi-trys valandos mašinoje, ir jau galime džiaugtis vokišku svetingumu. Vokietiją pasirinkome ir ilgajam gegužės savaitgaliui. Olandai, kaip ir vokiečiai, Šeštinių ketvirtadienį yra paskelbę nacionaline švente, penktadienį mano darbovietėje yra privalomas laisvadienis – nuodėmė būtų nepasinaudoti tokia proga, juolab po žiemos taip norisi kelionių!

Ketvirtadienio rytą tuoj po pusryčių pajudame link Vokietijos. Viešbutį užsisakėme Grenzau kaimelyje Brexbach slėnyje, netoli Koblenz miesto. Šiame viešbutyje jau buvome apsistoję prieš metus, grįždami iš Bavarijos (daugiau įspūdžių apie tą kelionę galite rasti čia). Tuomet neturėjome daug laiko patyrinėti apylinkių, bet tai, ką pamatėme, mums tiko ir patiko, taigi mielai sugrįšime dar kartą.

Jau porą savaičių laikęsis šiltas ir giedras oras švenčių proga subjuro: kai popiet pasiekiame Grenzau, dangus virš kaimelio cepelino spalvos, pučia šaltas vėjas ir protarpiais purškia lietus. Bet prastas oras mums nesutrukdo apeiti ratą aplink kaimelį ir užkopti iki pilies griuvėsių.

Miške dar ir geltonąją salamandrą sutinkame. Paprastai šiuos vikrius driežų padermės gyvūnus labai sunku nufotografuoti, bet šįsyk salamandra matyt sušalusi buvo ir judėjo gana lėtai, tad spėjau vieną kadrą padaryti.

Vakarop išsigiedrija, tad po vakarienės viešbučio restorane (kažkur toliau važiuoti nebuvo noro) dar pasivaikščiojame po apylinkes. Aplink driekiasi rapsų laukai, tarp jų vingiuojantis keliukas visiškai tuščias, tylu ir ramu, kaip būna tik kaime.

Penktadienį po sočių pusryčių važiuojame į Unkel miestelį, iki jo apie 50 kilometrų, neužtrunkame nė valandos. Miestelį apžiūrėsime vėliau, o dabar einame į žygį – 9 kilometrų ilgio takas nuves mus ant Erpeler Ley skardžio aukštai virš Reino, tuomet žemyn į Erpel miestelį, o tada Reino pakrante grįšime į Unkelį. Trasą išsirinkome Komoot puslapyje. Šį puslapį atradau visai neseniai ir jis man visai patinka, nes trasų daug, gerai veikia paieška ir filtrai; vienintelis trūkumas – nėra išsamių trasų aprašymų (nors kažkaip galima atsisiųsti gps koordinates į telefoną), bet šioje vietoje pagelbsti maps.me programėlė; joje susižymėjus pagrindinius trasos punktus, jokio papildomo žemėlapio ar aprašymo nebereikia.

Pastatę mašiną Unkelio pakraštyje, takeliu per mišką kylame aukštyn. Diena graži, lengvai debesuota, nekaršta – tobulas oras žygiui. Netrukus užkopiame į plačią lygumą virš upės ir kurį laiką einame asfaltuotu keliu pro laukus.

Laukai baigiasi, prasideda miškas – pačiu laiku, nes jau norisi pavėsio. Netrukus pasiekiame Erpeler Ley – ant aukšto skardžio virš Reino esančią apžvalgos aikštelę su plačiais vaizdais.

Reinu ištisai plaukia didžiulės baržos. Kitoje pusėje matosi Remagen tilto liekanos – tiltas buvo sugriautas Antrojo pasaulinio karo metu, kuomet šiame regione vyko aršūs mūšiai.

Toli apačioje laukia Erpelio senamiesčio gatvelės. Laikas leistis žemyn.

Nusileidimas iš pradžių gana status, vietomis beveik čiuožiame žemyn pernykščiais lapais nuklotais miško takeliais. Paskui takas kiek išsilygina ir galiausiai išveda mus į Erpelio pakraštį. Erpeler Ley liko štai ten aukštai, miškingo skardžio viršuje.

Kitoje plento pusėje prasideda Erpelio senamiestis. Sukame į artimiausią gatvelę ir netrukus prieiname nedidelę aikštę su jaukiai atrodančia kavinuke. Pilvai jau urzgia, tad prisėdame papietauti. Vokiškos porcijos, kaip visada, nenuvilia – vos įveikiau!

Pavalgę apeiname miestelį. Jis tipiškai vokiškas, jaukus ir tvarkingas, taip ir traukiantis paklaidžioti be jokio ypatingo tikslo ar plano.

Smagus tas Erpelis, bet senamiestis ne toks jau ir didelis – netrukus prieiname kažkada miestelį juosusią mūrinę sieną. Pro vartų arką paskutinį kartą žvilgteliu į jaukią gatvelę kitoje pusėje, ir sukame link Reino.

Palei upę veda tvarkingas asfaltuotas takas – juo galima eiti (arba dviračiu važiuoti) daugybę kilometrų. Mes eisime iki Unkelio. Daugiausia laikomės tako, bet kartais nusileidžiame žemyn ir einame pačia Reino pakrante. Nuo kranto upė atrodo dar didesnė ir platesnė. Vanduo visai šiltas, bet kažkoks murzinas, net braidžioti po jį nesinorėtų.

Štai jau ir Unkelis – iki jo ėjome apie valandą. Paliekame Reiną ir sukame į senamiestį.

Unkelis jaukumu nė kiek nenusileidžia Erpeliui. Tuo mane ir žavi Vokietija – jaukių mažų miestelių toli ieškoti nereikia, ir kiekvienas savaip žavus, nors visi jie kažkiek ir panašūs.

Valandžiukę paklaidžioję po Unkelį ir suvalgę labai skanių ledų (vokiečiai labai mėgsta ledus – kiekviename, net mažiausiame, miestelyje tikrai bus bent kelios ledainės) grįžtame prie mašinos. Atgal į viešbutį dar nesinori, tad užsukame į pakeliui esantį Bad Honnef. Tai jau didesnis miestas, nebe toks jaukus ir gražus kaip Erpelis ir Unkelis (o gal tiesiog ne į tą miesto dalį užsukome?), tad ilgai čia neužtrunkame.

Vakarieniaujame šalia viešbučio esančioje Brexx picerijoje. Jie turi Vera Pizza Napoletana licenziją – tai reiškia, kad pica čia gaminama pagal griežtus neapolietiškus standartus (malkomis kūrenama mūrinė krosnis, tik 00 tipo miltai, San Marzano pomidorai, geriausios kokybės mocarela, tešlos minkymas rankomis, ir t.t.). Pica nenuvilia – labai labai skanu! Beveik kaip Neapolyje. O kadangi pica plonapadė, kaip ir priklauso neapolietiškajai, tai ir desertui dar vietos lieka.

Šeštadienį orų prognozė vėl puiki – bus giedra ir šilta. O mes ir vėl eisime į žygį – tame pačiame Komoot puslapyje susiradome dar vieną vaizdingą trasą. Ji prasideda Lahnstein miestelyje, prie Lahn upės, netoli santakos su Reinu. Pirmoji atkarpa – aukštyn miestelio gatve, pro tvarkingus vokiškus namus su dailiai apkarpytomis gyvatvorėmis ir išpuoselėtais gėlynais. Šioje gatvėje yra ir keletas koplytėlių – taip ir nesupratau, kokia jų paskirtis, lyg panašu į Kalvarijas, bet koplytėlių per mažai tada. Viduje padėta gėlių, dega žvakės.

Gatvė gana stačiais vingiais kyla aukštyn, medžių properšose jau ir vaizdų atsiranda.

Netrukus pasukame į miško taką. Diena žada būti karšta, tad džiaugiamės pavėsiu ir sparčiai einame pirmyn plačiu geru taku. Netrukus pasukame į siauresnį takelį, tada į dar siauresnį, o galiausiai jau ir į taką nebepanašu – tiesiog pušų šaknim išraizgytas status šlaitas, kuriuo kone keturiom kabarojamės aukštyn. Aš jau imu galvoti, kur čia mus velnias nunešė, juk pagal aprašymą trasa turėjo būti nesunki… Laimei, tas status pakilimas trunka neilgai, ir netrukus prieiname Friedland Blick – mažutę properšą pačiame šlaito viršuje, su vaizdais į upę. Čia stovi labai patogus medinis suolas – įsitaisome ant jo geram pusvalandžiui.

Kiek toliau ir žemiau – dar viena apžvalgos aikštelė, Uhulay. Vaizdai čia dar platesni, bet iš esmės tokie patys, kokius jau matėme nuo viršaus.

Maždaug po pusvalandžio takas atveda mus prie Ruperto tarpeklio (Ruppertsklamm). Lengviausiai jis pasiekiamas nuo upės, tad dauguma eina tarpekliu aukštyn, mes gi eisime atvirkščia kryptimi ir leisimės žemyn.

Ruppertsklamm tarpeklio ilgis – apie pusantro kilometro. Takas labai smagus, tik vietomis gerokai dumblinas – prieš porą dienų smarkiai palijo. Blogiausiose vietose yra grandinių ruožai, leidžiantys saugiai eiti tiesiai per uolas, nenuslystant į purvą ant tako.

Išėję iš tarpeklio, kertame judrų kelią (aukštai virš miško matosi tarpeklį supančios uolos) ir einame upės pakrante. Netoliese turėtų būti kavinė, kur ketiname papietauti.

Schleusenhäuschen Biergarten – jauki vokiška kavinukė, šią saulėtą šeštadienio popietę ji beveik pilna, bet dar randame laisvą staliuką. Meniu užmačiusi Flammkuchen, apsiprendžiu iš karto – dievinu šį elzasietišką patiekalą! (Tai ne pica, beje – nors principas panašus, bet padas visiškai kitoks, plonytis, daugiasluoksnis ir labai traškus.)

Pavalgę paupiu einame iki tilto ir kitoje upės pusėje per mišką kylame aukštyn, kol išeiname į plačią lygumą. Ir vėl esame aukštai virš upės, ir vėl aplink platūs laukai, o virš galvos didžiulis žydras dangus su keliais baltais debesėliais.

Ilgai einame takeliu tarp javų laukų, kol pasiekiame Lahneck pilį. Į ją patekti galima tik tam tikru laiku, su gido vedama ekskursija vokiečių kalba. Mes tik pasidairome po kiemelį ir leidžiamės žemyn į Oberlahnstein.

Lahnsteino sienamiestis kiek nuvilia – tikėjausi vėl rasti atvirutinio gražumo mažų gatvelių raizginį, o čia tik kelios gatvės, kuriose seni pastatai maišosi su naujais ir visai nėra to vokiško jaukumo, kurio taip džiaugėmės vakar. Bet keletą įdomių akcentų ir čia randame.

Diena karšta, mes jau šiek tiek pavargę, tad ir vėl susigundome ledais. Pasmaguriavę kertame upę ir grįžtame prie mašinos. Nuėjome šiandien iš viso 10 kilometrų.

Vakarieniaujame ir vėl viešbučio restorane. Avienos kepsnys labai minkštas ir sultingas (ir kodėl tiek daug žmonių sako nemėgstantys avienos?), o desertas išvis tobulas – braškių salotos, kokosinis pyragaitis ir pina kolada sorbetas; labai nedaug ir labai skanu.

Po vakarienės dar pasivaikštome po kaimelį ir kalbamės, kad visai neblogai būtų kada nors grįžti į šį viešbutį ir trečią kartą – kambarys patogus, maitina skaniai, veiklos aplinkui netrūksta, ir nuo namų ne per toli. Tobula vieta, kai norisi pakeisti aplinką ir pravėdinti galvą nuo kasdienių rūpesčių.

Sekmadienį ketinome eiti į dar vieną neilgą žygį, bet nuo pat ryto prasidėjęs lietus privertė keisti planus: po pusryčių susikrovėme negausius daiktus ir patraukėme tiesiai namo. Nepaisant šios mažos oro išdaigos, savaitgalis pas kaimynus buvo puikus!