Pirmasis mūsų rytas Aliaskoje – vėsus ir apniukęs. Vakar atskridome iš Portlando į Anchorage jau beveik vidurnaktį, ir iš vasaros patekome į tikrą rudenį. Šįryt lauke tik +8, apsiniaukę ir purškia lietus. Mūsų viešbutis – labai vidutiniškas, kambarys mažas ir tamsus, naktį vis pabusdavome nuo gatvės triukšmo. Bet pusryčiai kitoje gatvės pusėje esančioje kavinukėje – sotūs ir skanūs.
Papusryčiavę taksi grįžtame į oro uostą, nuomos punkte pasiimame mašiną ir sukame į šiaurę, link Denali nacionalinio parko. Šios dienos planas – pasiekti maždaug pusiaukelėje esantį Talkeetna miestelį. Oras pamažu gerėja. Vaizdų kol kas nelabai yra, bet vienu momentu pro debesis šmėsteli aukščiausio Šiaurės Amerikos žemyno kalno – Denali Mountain – viršūnė.
Pakeliui stabtelime pramankštinti kojų prie nedidelio ežero vidury miškų. Ramiame ežero vandenyje atsispindi pakrantės eglynai, netoliese supasi dvi žvejų valtelės, virš galvos žydras dangus su baltais debesėliais. Tipiškas šiaurės peizažas, kažkiek primenantis Lietuvą.
Jau netoli Talkeetnos stabtelime pakelės apžvalgos aikštelėje. Giedrą dieną nuo čia matosi Denali kalnas. Šiandien, deja, jis pasislėpęs po debesimis.
Po beveik trijų valandų pasiekiame Talkeetna. Tai nedidelis, jaukus ir labai amerikietiškas miestelis (gal greičiau kaimelis) tarp miškų Susitna upės pakrantėje. Čia yra vos kelios gatvės. Namai mediniai – kavinės, svečių namai, maisto ir suvenyrų parduotuvės. Oras popiet visiškai pasitaisė – šviečia saulė, dangus žydras, šilta. Pietaujame nedidelėje kavinukėje prie staliuko lauke. Mano sumuštinis su lašiša labai skanus.
Papietavę važiuojame ieškoti savo nakvynės vietos. Wolf Den Cabin – miškų apsupta medinė trobelė prie nuošalaus bevardžio žvyrkelio vos už poros kilometrų nuo Talkeetnos. Trobelė labai jauki – net gaila, kad čia apsistojome tik vienai nakčiai.
Greitai įsikūrę važiuojame į netolimą Talkeetna Lakes Park – laikas pramankštinti kojas ir patyrinėti Talkeetnos apylinkes. 4 mylių ilgio X Lake Loop trasa veda per rudeniškom spalvom pasipuošusį mišką, apsukdama du gražius ežerus neįmantriais vardais – X Lake ir Y Lake.
Sugrįžę iš žygio, trumpai pailsime trobelėje ir važiuojame į Talkeetną vakarienės. Vakare gerokai atvėso, džiaugiuosi, kad pasiėmiau striukę. Nuo miestelio centro iki Susitna upės pakrantės – vos keli šimtai metrų. Nuo kranto atsiveria vaizdai į tolimus kalnus – deja, šįvakar jie apgulti debesų. Jei ne debesys, tolumoje matytųsi ir Denali masyvas.
Kitą rytą turėtume mažu lėktuvėliu iš Talkeetnos aerodromo skristi virš Denali kalno, su trumpu nusileidimu ant Ruth ledyno. Skrydis numatytas devintą ryto, bet kai pabundame dar prieš septynias, lauke lyja. Bepusryčiaujant paskambina agentūros atstovė ir praneša, kad skrydis atšaukiamas dėl lietaus ir rūko. Na ką gi, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – ne tik pinigų sutaupysime, bet ir turėsime daugiau laiko Denali nacionaliniame parke. Iškart po pusryčių išsiruošiame į kelią. Važiuojame apie tris valandas. Oras nedžiugina – lyja, virš miškų ir kalnų kabo žemi debesys. Bet net ir tokiu oru čia gražu.
Ankstyvą popietę pasiekiame Denali Park Village, labiau žinomą kaip Glitter Gulch – turistinį kaimelį šalia įvažiavimo į Denali nacionalinį parką. Abiejose kelio pusėse susispietę viešbučiai, kavinės, maisto ir suvenyrų parduotuvės – viskas, ko gali prireikti tūkstančiams turistų, aplankančių Denali per trumpą vasaros sezoną. Žmonių daug, jaukumo anei ramybės nerasta. Pasidžiaugiame, kad nakvynei pasirinkome ne Glitter Gulch, o už 25 kilometrų esantį Healy miestelį.
Aukštai virš Glitter Gulch stūkso Healy kalnas. Jei pavyks, planuojame ryt ar poryt ant jo pasivaikščioti.
Lauke vėsu ir vėjuota, o mums jau laikas pietauti, tad renkamės vieną iš keleto neišvaizdžių kavinių. Viduje šilta ir jauku, o maistas netikėtai skanus – nesitikėjome iš tokios turistinės vietos.
Denali nacionalinis parkas – beveik 24 tūkstančių kvadratinių kilometrų dydžio laukiniai nepaliesti tyrai centrinėje Aliaskoje. Čia galima rasti kelias skirtingas ekosistemas – taigą, tundrą, kalnus, ledynus. Denali parko širdyje stūkso didžiulis Denali kalnas, aukščiausias Šiaurės Amerikos žemyne – jo viršūnė yra 6,2 km aukštyje. Absoliuti dauguma turistų pamato tik mažytę Denali parko dalelę, pasiekiamą vieninteliu per parką nutiestu 90 mylių ilgio žvyrkeliu. Privatiems automobiliams leidžiama važiuoti tik iki 15-os mylios ženklo. Norint pasiekti už 64 mylių esantį Eielson ar dar tolimesnį Wonder Lake, teks važiuoti parko autobusu (jie važiuoja visą dieną maždaug kas pusvalandį, tačiau bilietus sezono metu patariama užsisakyti iš anksto). Į dar toliau esančią Kantishna skraidina maži lėktuvėliai iš keleto aplink parką esančių aerodromų.
Trumpam užsukę į informacijos centrą, tvarkingu žvyrkeliu važiuojame tolyn į parką. Kol pietavome, lietus liovėsi ir debesys kiek prasisklaidė. Kelias vingiuoja per retu mišku apaugusią tundrą, eismo nedaug, vaizdai erdvūs ir platūs.
Netrukus gauname progą pirmąkart susipažinti su Aliaskos fauna – visai netoli kelio nusekusios upės dugne ilsisi šiaurės elnias. Taip taip, tas pats, kasmet traukiantis Kalėdų senelio roges!
Maaždaug per pusvalandį pasiekiame 15 mylių ribą. Ant tilto per Savage upę stovi patikros punktas, toliau važiuoti gali tik parko autobusai. Šalia – nedidelis parkingas. Pasistatę mašiną, einame pasivaikščioti. Savage River Loop – nesudėtingas 2 mylių ilgio takas upės pakrante. Vasaros pabaigoje upė gerokai nusekusi, bet vis tiek labai srauni. Abiejose siauro slėnio pusėse – neaukštos akmenuotos kalvos, apaugusios tipiška vidutinių aukštumų tundros augmenija.
Dar net gerai nepradėję žygio, pamatome netoliese ant akmenų įsitaisiusį laukinio triušio giminaitį – kiškėną (angl. pika). «Pamatome» – gal ir per stiprus žodis, nes kiškėnas tolokai ir įžiūrimas tik per žiūronus arba telefoto objektyvą.
Palei upę vingiuojančiu taku einame tolyn per slėnį. Savage River (Laukinė upė) – labai taiklus pavadinimas. Nors visai netoli yra kelias ir parkingas, jausmas, kad esi laukinėje gamtoje, neapleidžia nė akimirkai.
Kitame upės krante savais reikalais kažkur keliauja dygliakiaulė. Toks įspūdis, kad laukinių gyvūnų Denali parke specialiai ieškoti nereikia – užtenka paeiti kiek toliau nuo kelio ir gali būti tikras, kad ką nors sutiksi. O gal mums tiesiog sekasi?
Pasiekę tiltą per upę, neiškart sukame atgal, bet dar šiek tiek paeiname taku tolyn. Čia be galo gražu. Aš eičiau ir eičiau, kol takas baigtųsi už kažkelinto posūkio, bet diena su galu, laikas grįžti.
Kiek ant akmenų budinčių sargybinių matote sekančioje nuotraukoje? (Pašnibždėsiu – matosi bent trys. Jei pamatysite daugiau, palikite komentarą.)
Šitas sargas labai triukšmauja – įdomu, ar turistai jam nerimą kelia, ar netoliese besisukiojanti dygliakiaulė?
Dygliakiaulei tuo tarpu pabodo eiti per žolę ir ji nusprendė pasirinkti lengvesnį variantą – turistų pramintą taką. Mums nelieka nieko kito, tik sekti jai iš paskos. Kai mėginame per tundrą pasukti į šoną ir aplenkti dygliakiaulę, ji iškart pašiaušia dyglius ir ima grėsmingai šnypšti. Po poros nesėkmingų bandymų nusprendžiame nebeerzinti gyvūno – juk čia jo teritorija, mes tik svečiai. Tik norėtųsi, kad ėjimo tempas būtų kiek didesnis – į pabaigą jau visai nusibodo koja už kojos vilktis. Dilemą išsprendžia ne tokie mandagūs turistai, ateinantys iš kitos pusės – jiems dygliakiaulės komfortas visai nerūpi ir jie sparčiai artėja, kol pagaliau dygliakiaulė šnypšdama ir pasišiaušusi nulekia per tundrą prie upės.
Starai budi visur aplinkui – žolėje, ant akmenų, kai kurie ir tiesiai ant tako. Vienas tiltelį saugantis veikėjas ypač narsus – stovi ir nesitraukia, nors aš atsargiai einu vis arčiau, ir tik po paskutinės nuotraukos, tarsi supratęs, kad fotosesija baigta, liuokteli į žolę ir dingsta.
Pabaigę Savage River Loop trasą, tuo pačiu žvyrkeliu grįžtame iki pagrindinio kelio ir vaizdingu tarpekliu tarp kalnų važiuojame į Healy, kur išsinuomojome medinę trobelę trims naktims. Healy Family Cabins kompleksas įsikūręs pačiame gyvenvietės pakraštyje, tankiame miške prie mažai važinėjamo žvyrkelio aukštai ant kalvos. Mūsų trobelė maža, bet jauki ir tvarkinga, apsupta jau pradėjusio gelsti drebulyno.
Greitai įsikūrę laikinuose namuose, važiuojame ieškoti vakarienės. Viena kavinė uždaryta, kita pilna žmonių – staliuko tektų laukti bent valandą. Užsukame į dar porą kavinių, bet ir jos pilnutėlės. Grįžtame į Glitter Gulch – ir čia ta pati istorija, vienos kavinės uždarytos, kitose nusidriekę didžiausios staliukų laukiančių žmonių eilės. Nebetekę kantrybės, einame į nedidelę maisto parduotuvę, perkame du pakelius instant mac & cheese ir grįžtame į trobelę. Pakelyje – sausi makaronai ir sūrio padažo milteliai, jo turinį užpylus verdančiu vandeniu ir gerai išmaišius, gaunasi visai pusėtino skonio karštas patiekalas. Nuotrauka ne mano, pasiskolinau iš interneto, kad pamatytumėt, kaip “gurmaniškai” vakarienavome.
Pavalgę svarstome, ką veikti kitą dieną. Bilietus į parko autobusą užsisakėme abiems dienoms, kad būtume mažiau priklausomi nuo permainingų Aliaskos orų. Prognozės rytdienai nelabai kokios, o mums norisi išsimiegoti (kelionę autobusu į parką geriau pradėti kuo anksčiau), tad nusprendžiame vizitą į parką atidėti dar kitai dienai, o rytoj eiti į kalnų žygį. Pamenate virš Glitter Gulch stūksantį Healy kalną? Į jį ir lipsime. Ne iki pačios viršūnės, tik iki keteros.
Rytas išaušta labai debesuotas, bet kol kas nelyja. Papusryčiavę trobelėje (duonos skrudintuvė – su kaprizais, kaskart ja naudojantis pradeda rūkti dūmai ir suveikia priešgaisrinė signalizacija), važiuojame į nacionalinio parko teritoriją ir susirandame Mount Healy Overlook Trail trasos pradžią. Takas ilgai vingiuoja per tankų mišką ir vis labiau statėja. Netrukus pasirodo ir pirmieji slėnio vaizdai.
Dvi valandos kopimo stačiais kalnų takais, 500 vertikalių metrų – ir mes jau ant keteros. Čia šalta ir vėjuota, bet matosi plačiai ir toli. Apačioje – Glitter Gulch.
Aš nebūčiau aš, jei sustočiau pasiekusi keterą. Ne, man būtinai reikia pažiūrėti, kas ten už posūkio! Vyras susiranda užuovėją ir lieka gėrėtis vaizdais, o aš einu ketera tolyn.
Netrukus užlipu ant dar aukštesnės keteros, o vaizdai vis platėja. Kalnų šlaitai jau nusidažę rudens spalvomis. Gaila, kad nėra saulės – spalvos būtų išvis nerealios…
Takas vingiuoja ketera tolyn ir atrodo labai viliojančiai. Per porą valandų nesunkiai būtų galima ir Healy kalno viršūnę pasiekti, bet tiek laiko aš neturiu, tad nenorom sukuosi ir grįžtu atgal ant žemesniosios keteros, kur manęs laukia vyras. Oras blogėja, kyla vis didesnis vėjas, tad skubame nusileisti žemyn, kad dar ir lietus neužkluptų.
Po žygio dar užsukame į Denali Sled Dog Kennels. Čia vasarą “atostogauja” rogių kinkinius žiemą traukiantys šunys. Jie visi puikiai prižiūrėti, blizgančiu kailiuku, bet akivaizdu, kad jiems labai nuobodu…
Prisiminę vakarykštį fiasko ieškant vakarienės, nusprendžiame šiandien pavakarieniauti anksčiau, kol dar nėra turistų minių. Prospectors Pizza – labai savotiško dekoro restoranas, bet maistas skanus. Lankytojų penktą vakaro nedaug, tad personalas naudojasi proga ir intensyviai ruošiasi Kalėdoms – vieni puošia eglutę, kiti kabina girliandas palubėje. Iš garsiakalbių sklinda kalėdinė muzika. Kai paklausiame padavėjo, kodėl Kalėdos į Aliaską ateina rugpjūčio pabaigoje, jis mums paaiškina, kad kitą savaitę restoranas užsidarys iki pavasario ir kad jie nenori praleisti progos pasidžiaugti kalėdomis, nors dar ir per anksti. Gal ir logiška…
Antroji diena Denali nacionaliniame parke prasideda labai anksti – septintą registruojamės Visitors Center (bilietą jau turime, bet jį reikia patvirtinti) ir pusę aštuonių jau lipame į autobusą, kuris per 4 valandas mus nuveš į Eielson Visitor Center, esantį už 64 mylių.
Autobusas pilnutėlis, visi keleiviai apsiginklavę fotoaparatais ir žiūronais. Gido šiuose autobusuose nėra – jei pasiseks, jo funkciją atliks autobuso vairuotojas. Mums pasiseka – vairuotoja Sandy labai šneki ir draugiška, ir apie parką ji žino labai daug. Už langų – nuostabūs Aliaskos vaizdai. Oras kol kas neblogas, labai tikimės, kad toks jis bus visą dieną.
Netrukus autobusas stabteli prie pakelėje užkandžiaujančios briedės. Iš autobuso lipti šiukštu negalima, langai irgi ne visi atidaryti, tad fotografuojame per stiklą.
Vairuotoja Sandy sako, kad mums labai sekasi – ten tolumoje, tarp violetinių kalvų ir pilkų debesų, matosi snieguoto Denali kalno šlaito gabaliukas. Ne kaži koks vaizdas, bet, sako Sandy, net ir tiek pamatyti pasiseka gal tik trečdaliui čia apsilankančių!
Gėrimės rudenėjančia tundra ir visi akylai žiūrime, ar nepamatysime kokio gyvūno. Kas pirmas pamatys, turi garsiai šaukti “stop!”. Netrukus pasigirsta “stop!” ir visi puolame prie langų. Žemais krūmais apaugusiu kalvos šlaitu kopinėja rudoji meškutė (grizzly bear) su dviem meškiukais.
Sandy sustabdo autobusą ir geras dešimt minučių aplink girdisi tik “och” ir “ach” bei fotoaparatų užraktų spragsėjimas. Mama meška su meškiukais uogauja sau ir niekur neskuba. Jie gana toli nuo mūsų, bet per žiūronus matosi kuo puikiausiai.
Galiausiai meškutė su meškiukais pasislepia krūmuose, o mes važiuojame toliau ir dar ilgai dalijamės įspūdžiais. Ir visų veiduose – didžiulės šypsenos!
Netrukus pakelėje pamatome populiariausią Aliaskos paukštį – žvyrę (willow ptarmigan). Žiemą šie paukščiai pasipuošia baltomis plunksnomis, o vasarą – raibomis.
Per 4 valandas trunkančią kelionę iki Eielson autobusas sustoja du kartus. Pirmasis sustojimas – Teklanika. Stovime apie 20 minučių, užtenka laiko ir į tualetą subėgioti, ir kojas pramankštinti, ir nuo apžvalgos aikštelės pasidairyti į vasaros pabaigoje beveik visiškai nusekusią Teklanika upę.
Mūsų sėkmė vis dar nesibaigia – netrukus vėl turime progą gėrėtis Denali kalno vaizdu. (Iki kalno – apie 80 mylių.)
Dar keli posūkiai, ir horizonte pasirodo Spalvotieji kalnai (Polychrome Mountains).
Autobusas trumpam stabteli Polychrome Pass apžvalgos aikštelėje prie 46-ąją mylią žyminčio stulpelio. Jau įveikėme daugiau nei du trečdalius kelio. Proga pramankštinti nuo ilgo sėdėjimo nutirpusias kojas ir pasigrožėti plačiomis kalnų ir tundros panoramomis. Kas nebijo meškų, gali netgi leistis į žygį pėsčiomis ir paskui susistabdyti kitą autobusą. Pėsčiųjų žygį parke galima pradėti bet kur – tereikia paprašyti autobuso vairuotoją sustoti norimoje vietoje. Tiesa, žygiuoti teks be jokios nužymėtos trasos, tiesiai per laukinę tundrą, pasirinkus kokį nors vizualų orientyrą. Kitas variantas – eiti keliu, kai kurios jo atkarpos labai vaizdingos.
Važiuojame toliau, ir vėl pro akis plaukia rudenėjančios Aliaskos peizažai.
Sandy jau kurį laiką mums žadėjo, kad jei neužslinks debesys, netrukus pamatysime dar puikesnį Denali kalno vaizdą. Debesys kol kas pokštų nekrečia, o vaizdas išties puikus!
Antroji autobuso stotelė – prie Toklat upės. Čia vėl turime 20 minučių – su kaupu užtenka ne tik į tualetą nubėgti, bet ir aplinkui pasidairyti. Upės vanduo šaltas kaip ledas, kitoje žvyrkelio pusėje stūkso didžiuliai žali kalnai. Laukiniai tyrai, tik vos vos paliesti žmogaus rankos…
Nuo kelio posūkio netoli Toklato atsiveria vienas gražiausių Denali kalno vaizdų. Prieš kelionę ir vyliausi, ir netikėjau, kad pasiseks pamatyti Baltąjį kalną, kad jis nebus pasislėpęs po stora debesų marška. Pasisekė! Kalnas švyti tolumoje lyg stebuklingas miražas – vis norisi pasitrinti akis, pasitikrinti, ar nesapnuoji…
Po keturių valandų dardėjimo mokykliniu autobusu per žvyrkelį pasiekiame tolimiausią šios dienos kelionės tašką – Eielson Visitor Center. Ištvermingiausieji gali čia nusipirkti papildomą bilietą ir važiuoti dar pusantros valandos iki Wonder Lake – giedrą dieną ten galima pasigėrėti Denali kalno atspindžiais ežero vandenyje. Mūsų visai nevilioja perspektyva dar tris papildomas valandas kratytis žvyrkeliu nebaisiai patogiame autobuse, o kvapą gniaužiančių vaizdų užtenka ir Eielsone. (Be to, nėra jokios garantijos, kad per tas pusantros valandos kalnas vėl nepasislėps debesyse.)
Eielsone sustojame pusvalandžiui. Iš principo galima atgal grįžti ir kitu, vėlesniu autobusu, bet Sandy perspėja, kad šiandien visi autobusai beveik pilni ir laisvos vietos gali tekti laukti valandą ar net ilgiau. Mes lyg buvome planavę pasilikti Eielson kelioms valandoms ir pasivaikščioti po kalnus, bet išgirdę tokias naujienas, nusprendžiame grįžti atgal savuoju autobusu. Juolab kad visur kabo perspėjimai apie didelį meškų aktyvumą aplinkiniuose šlaituose, o mums nelabai norisi su jomis susitikti. Einame pasivaikščioti neilgu pažintiniu taku link upės – nuo jo atsiveria plati Denali masyvo panorama. Ir meškos čia nesilanko.
Denali kalnas pamažu vėl supasi į debesų skarą. Pačiu laiku čia atsidūrėme!
Kelionė atgal vėl trunka 4 valandas, su tais pačiais dviem sustojimais Toklate ir Teklanikoje. Gyvūnų nedaug tepamatome (dar vieną briedį, dar vieną rudąją mešką, kelias Dall avis toli ant stačių kalnų šlaitų – bet visi jie per toli, net ir su žiūronais sunkokai įžiūrimi), užtai galime iki soties gėrėtis rudenėjančia Aliaskos tundra. Pakeliui dar paimame keletą žygeivių ir vieną dviratininką (dviratis keliauja į bagažinę). Aš jiems truputį pavydžiu – pati būčiau labai norėjusi pasivaikščioti po laukinę Aliaskos tundrą, bet pabijojau meškų.
Ketvirtą popiet pagaliau pasiekiame Denali Visitors Center. Nesakyčiau, kad kelionė autobusu labai prailgo, bet po 8 valandų kratymosi žvyrkeliu labai norisi pramankštinti kojas, o Sandy kaip tik užsimena, kad netoliese yra Horsheshoe Lake (Pasagos ežeras), kurį nuo Visitors Center galima pasiekti per pusvalandį. Susiviliojame šia idėja ir einame pasivaikščioti iki ežero ir atgal.
Vakarieniaujame savo kaimelyje, iš anksto užsisakę staliuka “49th State” kavinėje, kad vėl nereikėtų valandą laukti. Maistas skanus, vietinės gamybos alus dar skanesnis, o nuo lubų mus įtariai stebi briedis. Jaukiai pavakaroję, grįžtame į savąją trobelę paskutinei nakvynei Denali apylinkėse.
Nu jau tie veidrodiniai vaizdai, tai kažkas tokio. Visus gyvūnus dygliakiaulė perspjovė, nereali su ta spyglių aureole 🙂 Ir vat atrodo tokia atšiauri, nedraugiška gamta, o pažiūrėt ir pabūt taip ir traukia.