Trečiąkart Amerikoje. I dalis: saulės užtemimas Oregone

Praėjusios vasaros kelionė į JAV turėjo tapti dviejų svajonių įsikūnijimu: aš jau seniai norėjau į Aliaską, o vyrui labai magėjo kada nors pamatyti pilną saulės užtemimą. 2017-ųjų rugpjūčio 21-ąją pilnas užtemimas turėjo būti matomas visoje Amerikoje, apie 100 kilometrų pločio juostoje nuo vakarinės iki rytinės pakrantės. Tokios progos praleisti niekaip negalėjome – beliko tik apsispręsti, kur patogiausia būtų stebėti užtemimą ir kaip paskui iš ten pasiekti Aliaską. Pastudijavę meteorologinius duomenis, skrydžių laikus ir bilietų kainas, apsistojome ties Oregonu. Kelionės planas susidėliojo greitai: Portlandas, pora dienų Oregone ir saulės užtemimas, tada 12 dienų Aliaskoje, o pabaigoje penkios dienos Vašingtono valstijoje, galiausiai vėl grįžtant į Portlandą.

Kelionė prasideda šeštadienį, rugpjūčio 19-ąją. Lengvai neramu dėl ilgo skrydžio, dėl oro prognozių užtemimo rytą, dėl to, kad nepavyko įsigyti specialių akinių saugiam užtemimo stebėjimui (per vėlai susigriebėme – likus dviem savaitėms jie jau visur buvo išparduoti). Dešimtą ryto pakilę iš Amsterdamo, vos valanda vėliau jau leidžiamės Portlande (laiko skirtumas – 9 valandos). Gana greitai praėję imigraciją (šnekus pasienietis labai domisi mūsų Aliaskos planais ir juokdamasis sako, kad jau po kelių valandų pavargsime nuo nesibaigiančių miško vaizdų) ir atgavę lagaminus, pasiimame išsinuomotą mašiną ir važiuojame tiesiai į viešbutį. Jis visai netoli oro uosto, bet yra jau Vašingtono, o ne Oregono valstijoje. Portlandas – kitoje Kolumbijos upės pusėje. Dar tik po vidurdienio, bet mūsų kambarys jau paruoštas. Pasidėję lagaminus ir po dušu nusiplovę kelionės dulkes, išsiruošiame apžiūrėti Portlando. Į miesto centrą nusprendžiame važiuoti metro traukiniu – stotis netoli viešbučio, kelionė užtruks apie 40 minučių, mašina važiuodami užtruktume gal net ilgiau, nes eismas labai intensyvus. Palikę mašiną nemokamame parkinge prie stoties, iš automato nusiperkame bilietus ir netrukus jau sėdime traukinyje. Vagonas modernus, švarus ir tvarkingas, sėdynės patogios, yra ir kondicionierius – jis labai reikalingas, nes lauke +30.

OrWa-1

Portlando centrą pasiliekame vakarui ir iš traukinio išlipame kiek toliau, prie Vašingtono parko (Washington Park). Šiame didžiuliame parke yra japoniškas sodas, rožių sodas, zooparkas ir daugybė kitų atrakcijų. Mes ketiname aplankyti japoniškąjį sodą ir, jei liks laiko, rožyną. Oras puikus, parke jauku ir žalia, o palei taką žydi į magnolijas panašūs medžiai. Tokio dydžio žiedų mums dar neteko matyti!

OrWa-2

Pasiekę japoniškąjį sodą (Japanese Garden) ir atstovėję eilutę prie bilietų, netrukus stovime dar vienoje eilėje, prie Umami kavinės. Ragaujame sentcha ir matcha arbatą beigi japoniškus saldumynus. Mano pyragaitis labai skanus, bet arbata nesužavi. Padavėja sakė, kad jos skonis labai subtilus, bet mano skonio receptoriai užfiksuoja tik šieno prieskonį.

OrWa-3

OrWa-4

Japoniški sodai užima nemažą parko plotą, užtrunkame porą valandų, kol juos apeiname. Čia daug jaukių pavėsingų kampelių, taip ir traukiančių prisėsti ir ramiai pamedituoti, bet mes šiandien sau to leisti negalime – pagal mūsų vidinį laikrodį jau vidurnaktis, akys pačios merkiasi. Vienintelis išsigelbėjimas tokiu atveju – natūrali šviesa ir judėjimas.

OrWa-5

OrWa-6

OrWa-7

OrWa-8

OrWa-9

Vienas iš daugelio jaukių japoniškųjų sodų kampelių – pagal Zen principus sukurta lauko erdvė. Šalia esančiame mediniame paviljone eksponuojami tradiciniai kimono.

OrWa-10

OrWa-11

OrWa-12

OrWa-13

Po japoniškųjų sodų aplankome ir netoliese esantį rožyną – Portland International Rose Test Garden. 1917 m. įkurtame rožyne auga apie 10 tūkstančių rūšių rožės.

OrWa-14

OrWa-15

OrWa-16

OrWa-17

Nuo rožyno terasų matosi kalvose išsimėtęs Portlandas ir sniegu padengtas už 80 kilometrų esančio Hood ugnikalnio kūgis.

OrWa-18

Iš Vašingtono parko maždaug per valandą pėsčiomis grįžtame į Portlando centrą. Vakarėja, vis labiau imame jausti laiko skirtumą, akys limpa, nors dar tik šešios vakaro, o dar ir vakarienę reikia susirasti. Netrukus pamatome jaukiai atrodantį persišką restoraną ir žvilgtelėję į meniu einame vidun. Pasirinkimas pasiteisina – pavakarieniaujame skaniai. Ir granatų sultys labai skanios.

OrWa-19

OrWa-20

Po vakarienės einame apžiūrėti pagrindinę Portlando aikštę – Pioneer Courthouse Square. Aikštė mūsų nesužavi – tipiška amerikietiško didmiesčio erdvė. Labiausiai įsiminė stulpas su rodyklėmis į visas pasaulio puses.

OrWa-21

OrWa-22

OrWa-23

Kitą rytą prabundame tuoj po keturių. Oi tas laiko skirtumas, kaip sunku pirmas dienas prie jo priprasti! Kita vertus, visai gerai anksčiau pradėti dieną. Pusę septynių jau sėdime mašinoje. Pirmas sustojimas – sotūs ir skanūs pusryčiai Shari’s kavinėje, tuoj už miesto ribos. Porcijos amerikietiško dydžio, o kavos gali gerti kiek nori, padavėja vis siūlo papildyti puodelio turinį.

OrWa-24

Papusryčiavę važiuojame link Kolumbijos upės tarpeklio (Columbia River Gorge). Kelias vingiuoja tankiu mišku, bet netrukus pasirodo ir pirmieji vaizdai. Trumpam stabtelime Portland Women’s Forum apžvalgos aikštelėje, nuo kurios veriasi puikūs vaizdai į upės slėnį.

OrWa-25

Kitas sustojimas – Vista House (“Namas su vaizdu”). Art nouveau stiliaus heksagono formos pastatas su didžiuliais stikliniais langas pastatytas 1918 m., čia yra muziejus ir suvenyrų parduotuvė, bet šį ankstyvą rytą viskas dar uždaryta.

OrWa-26

Kolumbijos upės tarpeklis – 80 kilometrų ilgio, o jo aukštis vietomis siekia net 1,2 km. Kelias eina per mišką ir nėra labai vaizdingas, bet pakelėje netrūksta apžvalgos aikštelių, kur galima pasigėrėti plačiais upės ir slėnio vaizdais.

OrWa-27

Labiausiai tarpeklis garsėja savo kriokliais. Jų čia labai daug, ir netgi visus populiariausius aplankyti prireiktų nemažai laiko, taigi tenka rinktis, kur sustoti. Mūsų pirmasis sustojimas – Latourell krioklys.

OrWa-28

Kitas sustojimas – Nuotakos šydo krioklys (Bridal Veil Falls). Jis yra šiek tiek žemiau kelio, tad turime progą pasivaikščioti apie kilometrą pavėsingu takeliu per tankų mišką.

OrWa-29

Įspūdingiausias ir labiausiai lankomas – dviaukštis Multnomah krioklys. Rytas tuo tarpu jau įsibėgėjo, prie krioklio gausu lankytojų. Vasara buvo karšta ir sausa, taigi krioklys kiek nusekęs, bet vis tiek įspūdingas. Nuo tiltelio virš apatinio krioklio grįstas takelis veda pro viršutinį krioklį aukštyn – norint galima ir patį viršų pasiekti, bet mes nesivarginsime, turime kitų planų šiai dienai.

OrWa-30

OrWa-31

OrWa-32

OrWa-33

Kolumbijos upės tarpeklyje galima ne tik pasivažinėti ir į krioklius pasidairyti – čia yra daugybė įvairaus ilgio ir sudėtingumo trasų mėgstantiems pasivaikščioti. Mes pasirenkame 3 mylių ilgio Horsetail Loop. Ši trasa suteikia galimybę pamatyti 4 toliau nuo kelio esančius krioklius ir praeiti vaizdingu Oneonta tarpekliu aukštai virš upės.

Pradedame trasą nuo prie pat kelio esančio Horsetail Falls (“Arklio uodegos krioklio”).

OrWa-34

Ponytail krioklys įdomus tuo, kad galima praeiti po uola, nuo kurios krenta krioklys, ir pasijusti tarsi teatro scenos užkulisiuose, kai veiksmą matai iš vidaus.

OrWa-35

OrWa-36

Takas kyla aukštyn per mišką, pakeliui daugėja properšų, nuo kurių veriasi platūs Kolumbijos upės slėnio vaizdai.

OrWa-37

OrWa-38

OrWa-39

Oneonta tarpeklis – gilus ir siauras, einame pačiu jo viršumi. Krioklių ir čia netrūksta.

OrWa-40

Jau beveik trasos pabaigoje – dar vienas puikus vaizdas į upės slėnį.

OrWa-41

Pabaigę Horsetail Loop trasą, jau niekur nebestojame ir važiuojame tiesiai į Hood River miestelį. Čia kelias šakojasi – galima važiuoti toliau palei upę arba sukti į pietus, link Hood kalno. Trumpai pasivaikščioję jaukiomis miestelio gatvėmis ir greitai papietavę mažoje pustuštėje kavinukėje, grįžtame prie mašinos ir sukame link Mount Hood National Forest. Kelias nuvilia – ištisai važiuojame per mišką, vaizdų labai mažai. Vos porą kartų virš miško šmėsteli kūgio formos Hood ugnikalnis – bet dėl tų retų vaizdų tikrai neverta buvo taip toli važiuoti.

Po dviejų valandų, jau pravažiavę Hood kalną (kurio taip dorai ir nepamatėme), pasiekiame Mirror Lake trasos pradžią. Ši trasa labai populiari, nes prasideda prie pat kelio (beveik visos kitos trasos Mount Hood regione pasiekiamos tik duobėtais žvyrkeliais). Takas kyla aukštyn tankiu mišku, vaizdų lygiai nulis – imu galvoti, kad kažkaip ne taip suplanavau šią popietę ir kad gal išvis nevertėjo važiuoti pro Mount Hood. Galiausiai prieiname nedidelį neišvaizdų ežerą krūmais apžėlusiais krantais. Jau beveik pikti einame pelkėtoje pakrantėje nutiestu lentiniu taku – tik staiga medžiai baigiasi ir properšoje pamatome lygiame kaip stiklas ežero vandenyje atsispindintį Hood ugnikalnį. Piktumas ir nuovargis akimirksniu išgaruoja, o dar po akimirkos pradedame juoktis, kai prisimename, kad planuodami kelionę būtent dėl šio vaizdo ir pasirinkome Mirror Lake trasą, tik paskui kažkaip sugebėjome apie tai pamiršti! Gerai, kad trasa žiedinė, nes kitaip būtume gal net ir nėję aplink ežerą.

OrWa-42

OrWa-43

Pasigrožėję kalno atspindžiais, kita ežero puse grįžtame į taką ir per mišką leidžiamės žemyn. Vėl pasiekę kelią, jau be jokių sustojimų grįžtame į Portlandą.

Kita diena – rugpjūčio 21-oji, ypatinga tuo, kad dešimtą ryto įvyks pilnas saulės užtemimas. Po ilgų debatų užtemimui stebėti pasirinkome už 50 kilometrų į pietus nuo Portlando esantį Woodburn Premium Outlet. Šis prekybos centras yra visai šalia interstate greitkelio, lengvai pasiekiamas iš Portlando ir turi nemažą parkingą. Užtemimui pasibaigus prognozuojami didžiuliai transporto kamščiai, o mums vakare reikia skristi į Aliaską, tad įstrigti kamščiuose mes negalime sau leisti. Woodburn yra užtemimo juostos pakraštyje (užtemimas čia truks beveik perpus trumpiau nei juostos centre), taigi tikimės, kad ir žmonių gal bus mažiau ir jei po užtemimo iškart išvažiuosime, turėtume išvengti kamščių ir laiku grįžti į Portlandą. Penktą ryto išvažiavę iš viešbučio, tuoj po šešių pasiekiame Woodburn. Dar tamsu, iki užtemimo dar keturios valandos, bet mašinų parkinge jau nemažai. “The eclipse?”, pasitikrina reindžerė prie įvažiavimo – lyg būtų dar kokia kita priežastis šeštą ryto atvažiuoti į prekybcentrį. Parkingas užtemimo proga kainuos 20 dolerių (šiaip nekainuoja nieko). Prisiparkavę netoli išvažiavimo, einame ieškoti pusryčių. Vienintelė šį ankstyvą rytą dirbanti kavinė – pilnutėlė, eilėje laukiame daugiau kaip pusvalandį. Po aštuonių atsidaro ir kai kurios parduotuvės, tad rytas praeina greičiau nei tikėjomės. Apie pusę dešimtos prasideda dalinis saulės užtemimas.

OrWa-44

Žmonės būriuojasi parkinge, sėdi ant suoliukų ir atsineštų kėdučių ant šaligatvių prie parduotuvių ir pro specialius akinius stebi vis mažėjantį saulės diską. Draugiški kaimynai parkinge ir mums trumpam paskolina savo akinius, bet žiūrėti kol kas nelabai yra į ką – pjautuvo formos saulės diskas nėra toks jau įspūdingas. Gerokai įdomesnis dalinio užtemimo efektas – medžių lapų metami šešėliai, iš apvalių tapę pjautuvo formos. Niekad dar nebuvau mačiusi tokio reiškinio!

OrWa-45

Šiek tiek po dešimtos pagaliau ateina TAS magiškasis momentas (Woodburne jis truko 72 sekundes) – pilnas saulės užtemimas. Staiga beveik sutemsta, smarkiai atvėsta, danguje suspindi žvaigždės, o iš po juodo saulės disko kraštų (į jį dabar jau galima žiūrėti be specialių akinių) skverbiasi siauras ryškus šviesos ruožas. Žmonės šaukia, ploja, švilpia, šalia mūsų stovinti moteris apsiverkia iš susijaudinimo… Viskas vyksta taip greitai, kad paskui atrodo lyg sapnas. Bet įspūdis labai stiprus. Ir tikrai nesunku suprasti, kodėl mūsų protėviams saulės užtemimas atrodė esantis dievų rūstybės ženklu.

OrWa-46

Labiausiai laukiamas ir įspūdingiausias pilno saulės užtemimo momentas – “diamond ring”. Pirmasis saulės šviesos pluoštas kartu su juodą rutulį gaubiančiu šviesos ruožu sukuria žiedo su deimanto akute efektą.

OrWa-47

Dar akimirka, ir saulės šviesa jau beveik per stipri, kad būtų galima į ją žiūrėti plika akimi. Stebuklingas reginys baigėsi – bet atminty jis išliks labai ilgam!

OrWa-48

Gal minutei praėjus po to, kai vėl ėmė grįžti saulės šviesa, mes jau sėdime mašinoje ir važiuojame link išėjimo. Kad ir kaip skubėjome, bet mašinų jau nemažai ir prie įvažiavimo į greitkelį susidaro nedidelis kamštis. Visgi strategiškai pasirinkta saulės užtemimo stebėjimo vieta leidžia mums be problemų grįžti į Portlandą, tegu ir lėčiau nei įprasta. Už pusantros valandos jau sėdime kavinukėje Vancouver miestelyje netoli oro uosto, neskubėdami pietaujame ir dalijamės užtemimo įspūdžiais. Vietinė televizijos stotis rodo vaizdus iš interstate greitkelio – ten jau susidaręs keliasdešimties kilometrų ilgio kamštis, prognozuojama, kad eismo problemos truks iki vėlaus vakaro. Mums visai norėtųsi dar kažką šiandien nuveikti – turime dar beveik 6 valandas ir keletą planų, bet dėl kamščių greitkelyje nenorime niekur toli važiuoti, o visai šalia nieko ypatingo nėra. Galima būtų važiuoti į Portlandą, bet ir šiuo atveju neišvengsime kamščių, ir dar nežinia, ar neužstrigsime grįždami atgal. Galiausiai nusprendžiame aplankyti Fort Vancouver Kolumbijos upės pakrantėje, vos už kelių kilometrų. Medinis forto kompleksas pastatytas XIX a., kai čia kūrėsi pirmieji atvykėliai iš rytinių valstijų. Iki šių dienų išlikę dauguma forto pastatų, viduje yra įdomi ekspozicija ir kelis kartus per dieną savanoriai rengia anų dienų gyvenimo imitacijas. Deja, atvažiavę sužinome, kad fortas pirmadieniais uždarytas. Pro saulės išdegintus nublukusio aukso spalvos žolės plotus einame prie upės – čia yra nedidelis parkas su pavėsingais takeliais ir vaizdingose vietose išmėtytais suoliukais. Parke užtrunkame porą valandų – pasivaikštome pakrante, pasėdime ant suoliuko, peržiūrime nuotraukas, vėl pasivaikštome. Truputį gaila nelabai turiningos dienos, bet kita vertus, mūsų tikslas šiandien buvo pamatyti saulės užtemimą, o visa kita – smulkmenos.

OrWa-49

OrWa-50

OrWa-51

Kai nusibosta vaikščioti po parką ir sėdinėti ant suoliukų, vėl sėdame į mašiną ir grįžtame į Vancouverį. Diena labai karšta, gerokai virš 30, tad pakrantės gatvelėje užmatę ledainę susigundome ir užeiname vidun atsivėsinti. Užsisakome du kaušelius ledų; kai pamatome, kokio dydžio tie kaušeliai, suprantame, kad su kaupu būtų užtekę ir vieno, bet apsigalvoti jau per vėlu. Ledai labai skanūs, bet visos porcijos niekaip neįveikiame.

OrWa-52

Šeštą vakaro sukame link oro uosto, grąžiname mašiną ir laukiame skrydžio į Anchorage. 4 valandų skrydis trunka rodos visa amžinybę, o už lango šiaurės kryptimi švyti tolimos vidurnakčio saulės nušviestas dangaus ruožas. Ten, už horizonto, mūsų laukia Aliaska!

OrWa-53

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

*
*
Website