Dvi savaitės atostogų 2018-ųjų birželio pradžioje: į jas tilpo kelios dienos Ardėnuose, Luaros slėnis, žavusis Dordonės regionas pietų Prancūzijoje ir Monet sodai Normandijoje. Kitaip nei ankstesnėse kelionėse, šįkart niekur neskubėjome ir neturėjome privalomų aplankyti objektų sąrašo. Ketinome tiesiog pasimėgauti ramiomis atostogomis be jokių planų. Bet visai ramiai atostogauti mes nemokame, tad ir šįkart galiausiai pasirinkome kompromisinį variantą: per savaitę mašina nuvažiuosime iki pietų Prancūzijos, kur praleisime antrąją savaitę, o tada grįšime namo, su tarpine nakvyne Normandijoje.

Pirmasis atostogų etapas – trys nakvynės Belgijos Ardėnuose. Kažkada seniai, kai keliavome po pietų Belgiją, buvome apsistoję Castel de Pont-à-Lesse viešbutyje nuošaliame miškingame slėnyje prie Lesse upės. Tąkart mums viskas patiko: ir pats viešbutis, ir didžiulis parkas, ir aplink tvyranti ramybė. Kadangi Pont-a-Lesse mums pakeliui, pasinaudojame proga ten sugrįžti dar kartą. Iš namų išvažiuojame penktadienį po darbo ir viešbutį pasiekiame jau sutemus, apie dešimtą vakaro. Jokių ypatingų planų savaitgaliui neturime: norime tiesiog atsipalaiduoti ir praleisti porą ramių dienų Ardėnų miškuose ir kalvose. Mums pasiseka (net labiau nei tikėjomės): viešbučio recepcijoje yra specialiai svečiams paruošti kelių įvairaus ilgio ir sudėtingumo pėsčiųjų trasų aprašymai. Geriausia visų šių trasų ypatybė – jos prasideda tiesiog viešbučio kieme!

Šeštadienio rytą, po sočių pusryčių, aunamės žygio batus, susikrauname lengvą kuprinukę ir leidžiamės į trasą. Siauras asfaltuotas kelias eina per mišką, paskui mišką pakeičia pievos ir vaismedžių sodai. Diena graži, eiti smagu, akys džiaugiasi vėlyvo pavasario žaluma aplink. Kylame vis aukštyn.

Galiausiai išeiname į plentą. Kitoje jo pusėje – vos pastebimas ženklas, nukreipiantis į netoliese esančią apžvalgos aikštelę. Takeliu per krūmynus paeiname gal 50 metrų ir dovanų gauname fantastiškus Meuse upės slėnio vaizdus. Jei viduryje nebūtų tankiai suaugusių medžių guoto, būtų išvis superinė 180 laipsnių panorama.

Takas suka į mišką. Esame aukštai ant uolėto skardžio virš Meuse upės. Netrukus išeiname į miško pakraštį, kur nuo uolų viršaus atsiveria jau niekieno neužstojami platūs upės ir apylinkių vaizdai.

Pilis kitame krante – Freyr, kažkada esame joje lankęsi, išpuoselėti pilies sodai ir apelsinų giraitės tikrai verti dėmesio.

Pasižvalgę ir pailsėję, einame toliau. Takas veda žemyn per mišką, kol galiausiai išeiname į upės pakrantę. Kitoje pusėje – Freyr pilis, tolumoje stūkso aukštos uolos. Takas labai smagus, eiti lengva, ir pavėsio užtenka, kas šiandien labai svarbu, nes oras vis labiau kaista.

Lesse ir Meuse upių santakoje įsikūręs Anseremme miestelis. Čia sustojame papietauti mažame bistro prie upės. Salotos su ožkos sūriu ir kumpiu – labai skanios ir gaivios.

Iš Amseremme mūsų takas veda atgal link viešbučio, bet prieš tai dar norime pasivaikščioti pakrante. Norėtųsi nueiti iki pat Dinanto miestelio, bet tokiai ilgai apylankai reikėtų daugiau nei dviejų papildomų valandų, tiek laiko anei jėgų neturime, juolab tokią karštą dieną. O ir Dinantą jau esame kažkada aplankę, tad šįkart pasivaikštome tik iki uolų miestelio pakraštyje ir grįžtame į Anseremme.

Maždaug per valandą iš Anseremme pareiname iki viešbučio – paupiu, per mišką, per pievas. Labai karšta, o paskutinėje atkarpoje ir pavėsio nebėra. Grįžę tiesiu taikymu einame į barą, prisėdame po skėčiu pavėsyje ir užsisakome alaus nuovargiui nuplauti. Diena buvo puiki!

Pora valandų poilsio vėsiame viešbučio kambaryje (koks gėris yra kondicionierius karštą vasaros dieną!), ir jau laikas galvoti apie vakarienę. Žygio metu užmatėme Freyr Grill kavinukę prie plento, vos už kelių kilometrų nuo viešbučio, su patraukliu meniu. Norint būtų galima ir pėsčiomis iki jos nueiti, bet šiandien jau pakankamai prisivaikščiojome, tad kiek nenoriai sėdame į mašiną ir po penkių minučių jau sėdime prie staliuko lauke. Ypatingo jaukumo čia nerasta, tai tiesiog užeiga šalikelėje, bet maistas (gal kiek netikėtai) labai skanus. Tokios minkštos ir sultingos ant iešmo keptos jautienos jau seniai nebuvau ragavusi. Na o mini desertų kombinacijai tai jau niekaip negalėjau atsispirti – ir tikrai verta buvo “aukotis”, nes visi desertai buvo labai skanūs.

Po vakarienės dar kartą aplankome apžvalgos aikštelę virš Meuse upės – ji visai šalia, kitoje kelio pusėje. Vakaro spalvom nusidažęs peizažas visai kitoks nei kaitrios saulės nušviestas rytinis, bet ne mažiau gražus.

Sekmadienio rytas išaušta pilkas ir apniukęs. Džiaugiamės vėsa, bet neramu, ar negausim lietaus. Dėl visa ko pasiimame skėtį ir po pusryčių vėl išeiname į žygį. Šįkart kita kryptimi nuo viešbučio, link Walzin pilies. Takas toks šiek tiek „pagerintas“ – per mišką, per brūzgynus, per šlapias pievas (keli lašai lietaus visgi kliuvo mums). Kai pasiekiame Walzin pilį, paaiškėja, kad tai yra privati valda, net į kiemą įeiti negalima. Šiaip jau žinojome, kad gražiausias pilies vaizdas yra nuo kito Lesse upės kranto, bet vis dėlto tikėjomės, kad ir vidun bus galima įeiti. Pykti nėra ant ko – tiesiog neatlikome namų darbų. Kita vertus, visai smagu tiesiog pasivaikščioti, juolab kad ir dangus pamažu giedrijasi.

Nuriję lengvą nusivylimą einame toliau – iš pradžių medžiais apsodintu keliu, paskui jau siauresniu keliuku per mišką ir galiausiai lietaus permerktu takeliu per pievą pamiškėje. Pamažu kylame aukštyn, netrukus išeiname į plačią lygumą virš upės ir keliuku tarp javų laukų pasiekiame Furfooz kaimelį. Tikėjomės čia užkąsti ar bent jau kavos išgerti, bet kaimelis mažutukas, nei kavinukės, nei parduotuvės nesimato. Belieka eiti toliau, iki Furfooz draustinio. Kavinukės ir čia nerandam, o įėjimas į draustinį mokamas. Kiek paabejoję ir pastudijavę žemėlapį, bilieto neperkame ir vidun neiname – renkamės tiesiog apeiti aplink draustinį, nes kitaip trasa pailgės dar bent penkiais kilometrais, o jų ir taip nemažai susidarys šiandien.

Pasiekę tolimąją draustinio ribą, sukame atgal link viešbučio. Trasa ir vėl “pagerinta” – net 4 kartus tenka kirsti Lesse upę. Scenarijus kaskart toks pats: takeliu per statų šlaitą užsikabaroji iki geležinkelio tilto, pereini upę, vėl tokiu pat stačiu šlaitu leidies žemyn ir eini iki kito upės vingio, kur vėl kartoji tą pačią veiksmų seką. Upė pilna baidarių – šis aktyvaus poilsio būdas labai populiarus Ardėnuose, kur nestinga sraunių upių, vingiuojančių miškingais slėniais. Jei turėtume dar vieną dieną, visai norėtume ir mes paplaukioti – bet neturime, tad tik su lengvu pavydu pasižvalgome į upe plaukiančias baidares ir pasižadame sau, kad kada nors grįšime čia ir tada jau tikrai plauksime! (Oi kiek tokių pažadų/planų jau turime… nors teisybės dėlei reikia pridėti, kad kai kuriuos iš jų ir įgyvendinę esame.)

O štai ir žygio „vinis“ – kitoje upės pusėje ant aukštų uolų stūksanti Valzin pilis. Kaip iš pasakų knygos.

Dar pusvalandis ėjimo geru keliu per mišką, ir trasa parveda mus atgal į viešbutį. Jau antra valanda popiet, žarna žarną ryja, tad ir vėl einame tiesiai į barą, tikėdamiesi, kad pietų metas dar nepasibaigęs. Mums pasiseka, netrukus padavėjas atneša labai skanų omletą ir jėgos iškart sugrįžta. Popietę praleidžiame viešbučio parke. Jis gana didelis, yra čia ir miško takelių, ir uolų su specialiai paruoštomis trasomis. Laipiojimo uolomis entuziastų čia niekad netrūksta – šis parkas yra labai tinkama vieta šio sporto pradinukams. Mes gi tik iš tolo pasižvalgome į uolas, o paskui išsirenkame suoliuką pavėsyje, pasėdėti su knyga ir pamedituoti vasaros ramybėje.

Pirmadienis. Beveik gaila palikti šį jaukų Ardėnų kampelį, bet mums laikas judėti toliau – šiandien turime pasiekti Orleaną (Orleans) Luaros slėnyje. Laukia apie 5 valandos gryno važiavimo, tad su sustojimais greičiausiai užtruksime apie šešias. Taip ir nutinka – Orleaną pasiekiame jau gerokai popiet. Išsinuomotų apartamentų šeimininkė mus gali pasitikti tik šeštą vakaro, nes dirba. Ką gi, pasistatome mašiną aikštelėje prie geležinkelio stoties ir einame apžiūrėti miesto. Orleanas mums iškart patinka – švaru, tvarkinga, jaukus seno ir naujo miksas, daug veiklos ir šurmulio, daug jaunimo gatvėse. Senamiestyje monumentalios architektūros pastatai jaukiai dera su fachwerk stiliaus namais, šiaip jau dažniau sutinkamais Vokietijoje nei Prancūzijoje. Miesto centrą dominuoja Orleano katedra – įspūdinga tiek išorėje, tiek viduje.

Kelios valandos Orleano senamiestyje prabėga greičiau negu tikėjomės. Šeštą vakaro spaudžiame durų skambutį prie aukšto siauro pastato ramioje gatvelėje. Mums pasitinka jauna besišypsanti moteris, labai pakenčiamai kalbanti angliškai (o jau maniau, kad man teks demonstruoti savo negausias prancūzų kalbos žinias). Apartamentai antrame aukšte, pasiekiami stipriai girgždančiais mediniais laiptais (lifto nėra), viduje jauku, švaru ir tvarkinga. Gyvensime visai šalia geležinkelio stoties, o iki miesto centro vos dešimt minučių pėsčiom. Florence mums pasako, kur yra artimiausia kepyklėlė ir maisto parduotuvė, pamini kelias dėmesio vertas vietas Orleano apylinkėse, ir atsisveikinam. Mėgstu tokias vietas nakvynei – ne beveidį viešbučio kambarį, o apartamentus miegamajame miesto rajone, tokius pat, kokiuose gyvena ir patys šeimininkai (šiuo atveju – vienu aukštu žemiau).

Pavakarieniavę atsitiktinai pasirinktoje kavinukėje Orleno centre (buvo skanu), einame pasivaikščioti Luaros pakrante. Oras permainingas, vienu momentu šiek tiek nulyja, bet užtat koks dangus!

Apsukę nemaža ratą, kitu tiltu vėl grįžtame į centrą ir sukame link savo laikinų namų. Orleanas mums labai patinka, visai smagu, kad čia turėsime dar tris vakarus, na o dienas praleisime tyrinėdami kiek mažiau žinomus Luaros slėnio kampelius. Laukite tęsinio!