Turbūt ankstyviausias rytas per visą kelionę – keliamės pusę penkių, ir penktą valandą jau leidžiamės į viešbučio kiemą, kur laukia Kenja ir mašina su vairuotoju. Važiuosime į Angkor Wat pasitikti saulės. Iki jos patekėjimo dar gera valanda, lauke visiškai tamsu. Po maždaug 20 minučių sustojame miško laukymėje ir siauru takeliu per džiungles, pasišviesdami žibintuvėliais, einame link šventyklos. Kenja paaiškina, kad įeisime į teritoriją pro rytinius vartus, o ne pro pagrindinį įėjimą vakarinėje pusėje, ir taip išvengsime turistų minios. Prie vartų apsimiegojęs darbuotojas patikrina mūsų bilietus, ir netrukus atsiduriame šventyklą supančio parko nuošaliame pakraštyje. Netoliese sodriai mėlynoje tamsoje dunkso masyvūs Angkor Wat bokštai, virš jų – žvaigždžių pilnas dangus. Vieniša nuo kitų atsiskyrusi žvaigždė spindi tiesiai virš centrinio šventyklos bokšto. Štai toks pirmasis mūsų pasimatymas su garsiausia pasaulyje šventykla – lengvai romantiškas, paslaptingas ir netgi šiek tiek magiškas, tamsoje ir tyloje, po žvaigždėtu tropikų dangum. Gaila tik, kad nuotrauka nepavyko visiškai.

Nakties tamsa jau pamažu sklaidosi, kai prieiname vieną iš dviejų didelių tvenkinių, esančių priešais šventyklą vakarų pusėje. Tradiciškai saulėtekio metu visi renkasi prie dešiniojo (žvelgiant nuo šventyklos) tvenkinio – iš ten gražiau matosi virš Angkor Wat bokštų tekanti saulė, o tvenkinyje augančios vandens lelijos ir lotosai paįvairina nuotraukų foną. Kenja mus veda prie kairiojo tvenkinio – jis mažesnis, nepasipuošęs spalvingais žiedais, ir gal todėl rytais čia būna daug ramiau – vos kelios dešimtys žmonių, kai tuo tarpu prie ano tvenkinio jų būna šimtai. Ateinam dar gana anksti – prie tvenkinio krašto jau užsiėmę pozicijas keliolika fotografų, bet dar yra vietos ir mums. Aplink tvyro priešaušrio ramybė – jokio vėjelio, paukščiai dar nečiulba, ir prie tvenkinio susirinkę žmonės kalbasi pašnibždom, lyg bijodami kažką prižadinti. Tvenkinio vanduo lygus kaip stiklas, jame atsispindi vis labiau šviesėjantis dangus ir šventyklos bokštai.

Netrukus danguje prasideda artėjančio saulėtekio spalvų žaismas. Apima lengvas nerealumo jausmas – sunku patikėti, kad tikrai esu čia, kad laukiu saulėtekio prie bene labiausiai lankomos ir fotografuojamos pasaulio šventyklos. Ir kad visa tai vyksta tokioje ramybės ir tylos atmosferoje. Nors kai kažkuriuo momentu apsidairau aplink, už mūsų jau stovi kelios eilės žmonių – aš ir nepastebėjau, kada jie čia susirinko.

Saulė jau tuoj tuoj pasirodys iš už šventyklos bokštų. Einame į kitą pusę, prie vandens lelijų tvenkinio. Prie mūsų ramiojo tvenkinuko palikome 50, o gal ir šiek tiek daugiau žmonių. Kai ateiname prie didžiojo tvenkinio, apstulbstame – ant jo kranto susirinkusi didžiulė minia, žmogus prie žmogaus, kaip mitinge kokiam. Pačiame centre, iš kur turėtų atsiverti geriausias vaizdas, nėra jokių šansų prasibrauti į pirmąsias eiles ir kažką, išskyrus priešais stovinčių žmonių galvas, pamatyti. Tvenkinio šone kiek paprasčiau – palengva prasibraunu į priekį, o kadangi esu apsiavusi žygio batais, tai paeinu ir dar šiek tiek toliau, iki pat dumblinos vandens ribos – dauguma turistų čia nedrįsta eiti, nes šlapia. Saulėtekis nelabai įspūdingas, ypatingumo jam priduoda tik vieta, kurioje jį stebime. Bet vis tiek gražu.

Pasisotinę saulėtekiu, einame apžiūrėti šventyklos. Sakoma, kad Angkor Wat yra didžiausia šventykla pasaulyje, bet esant taip arti, sunku įsisąmoninti šį faktą (įspūdingiausiai ši šventykla atrodo iš paukščio skrydžio). Vizitą pradedame nuo išorinės galerijos sieną dengiančio didžiulio reljefo, vaizduojančio įvairias induizmo mitologijos scenas. Bendras šio įspūdingo akmeninio “kilimo” ilgis – apie 600 metrų.

Angkor Wat buvo statoma kaip induistų šventykla, bet vėliau jos architektūroje atsirado ir budizmo elementų. Šventykla yra piramidės formos (šventojo Meru kalno imitacija), ją sudaro trys skirtingo aukščio lygiai, kiekviename jų stovi galerijomis apjuosta šventykla-piramidė. Kompleksą juosia aukštos sienos su kampiniais bokštais ir galerijomis. Išorinių sienų perimetras – 3,6 kilometrai.

Įėjus į vidinį kiemą, šiek tiek geriau matosi, kokia didžiulė iš tiesų ši šventykla.

Dar labai anksti, bet šventykloje jau pilna žmonių. (Kenja sako, kad čia dar niekai, palyginus su tuo, kas dėsis dieną.) Be galo stačiais laiptais ropščiamės į viršutinį aukštą. Čia įleidžiamas ribotas žmonių skaičius, taigi tenka dar ir eilėje palaukti.

Viršuje – didžiulė keturkampė erdvė, iš visų pusių apjuosta akmenine galerija. Čia stovi penkios šventyklos (po vieną kiekviename kampe, ir viena centre). Bendras įspūdis – koridorių, kiemelių, paslaptingų užkaborių ir mažučių šventyklų labirintas. Ir gausybė žmonių, besistumdančių siaurose galerijose.

Pro išorinės galerijos langus į visas puses veriasi džiunglių ir Angkor komplekso vaizdai.

Štai ir tvenkinys, kurio pakrantėje stebėjome aušrą virš Angkor Wat.

Nusileidę žemyn, neskubėdami einame link išėjimo. Angkor Wat kompleksas – didžiulis, ir manęs neapleidžia lengvo nusivylimo jausmas, kad pamatėme tik mažą jo dalelę ir kad šventykla mums neatsivėrė, liko tinkamai neįvertinta, nepajausta, o tik prabėgom aplankyta. Jei būtume čia vieni, greičiausiai būtume pasilikę ilgiau ir patyrinėję dar vėsa dvelkiantį parką ir daugybę jame išsimėčiusių didesnių ir mažesnių pastatų, sudarančių Angkor Wat.

Netrukus pasiekiame savo mašiną, laukiančią mūsų prie pagrindinio įėjimo. Čia jau malasi gausybė žmonių, akivaizdu, kad ir šiandien Angkor Wat aplankys tūkstančiai.

Dar prieš devynias grįžtame į viešbutį ir einame pusryčių. Popietinė programos dalis prasidės tik pusę trijų, bet mes ir šiandien neketiname tinginiauti. Turime planą-chuliganą: pasigauti tuktuką ir savarankiškai paklaidžioti po šventyklas. Dešimtą ryto jau stovime gatvėje, ir dar po penkių minučių susitariam su prie viešbučio stovinčio tuktuko vairuotoju dėl trijų valandų vizito į Angkor parką. Kaina – 12 dolerių.

Pirmiausia važiuojame prie Banteayi Kdei, dar vadinamos šokančių merginų šventykla. Vairuotojas lieka mūsų laukti pavėsyje prie šventyklos vartų, o mes einam vidun, mėgaudamiesi laisve ir žinojimu, kad galim eiti, kur norim, ir joks gidas iš paskos neseka. (Na nemėgstam mes organizuotų ekskursijų, ir per šias dienas tik dar kartą tuo įsitikinom.) Pavėsingas keliukas per mišką veda iki šventyklos, o kelkraščiuose budi prekeivių armija – daugiausia jaunutės mergaitės, dar beveik vaikai, pardavinėjančios austinius šalikus, sidabro apyrankes, knygas ir dar bala žino ką. Viena mergaitė itin įkyri, niekaip neatstoja. Aš nesileidžiu su ja į kalbas, bet vyras minkštesnės širdies, jaučia reikalą pasiaiškinti, kodėl nieko neperka, o jaunajai prekeivei tik to ir tereikia – eina iš paskos ir zyzia. Taip pusę šventyklos ir apeinam, jos lydimi.

Banteayi Kdei – XII amžiuje pastatyta budistų šventykla ir vienuolynas. Kaip ir kitos Angkor šventyklos, ji buvo apleista, kai sugriuvo khmerų imperija, ir kelis šimtmečius čia karaliavo džiunglės. Tik XX amžiaus pradžioje buvo pradėti konservavimo ir minimalios restauracijos darbai.

Vienos šventyklos dalies sienos dekoruotos šokančių apsarų atvaizdais. Iš čia ir alternatyvus Banteayi Kdei pavadinimas – šokančių merginų šventykla.

Banteayi Kdei šiek tiek restauruota, bet iš esmės palikta tokioje būklėje, kokioje buvo rasta, ir tai suteikia jai ypatingo žavesio. Nors šventykla tikrai nemaža, bet ją supa kažkokia nenusakoma intymumo ir jaukumo aura. Kur bepasisuksi, visur pilna paslaptingų užkaborių, kiemelių, arkų, niekur nevedančių durų, į tuštumą žvelgiančių langų. Labai smagi vieta be tikslo paklaidžioti.

Pasiekę vakarinius šventyklos vartus (įėjimas – pro rytinius), pasigėrim ją supančiais didžiuliais medžiais, mažame turgelyje nusiperkam šalto gėrimo skardinę (visose Angkor šventyklose gausu prekeivių, bet taip ir nesupratom, oficialiai jie prekiauja ar saviveikla užsiima) ir neskubėdami vėl grįžtam prie įėjimo.

Grįžę prie tuktuko, prašome nuvežti iki Dramblių terasos Angkor Thom pakraštyje – vakar jos dorai neapžiūrėjom, pritrūko laiko. Nuo šios terasos, sakoma, khmerų imperatorius, raitas ant dramblio, priimdavo su pergale grįžusios kariuomenės paradą.

Terasos pakraštyje – siauras koridorius, jo sienos – ištisinis smiltainio reljefas, iš rausvo akmens kaip gyvos žvelgia įvairios mitinės būtybės.

Netoliese – piramidės formos Phimeanakas šventykla, kažkada buvusi karališkųjų rūmų dalimi. Rūmų seniai nebėra, o šventykla išliko. Galima užkopti į patį jos viršų, bet susilaikome – labai jau karšta. Aplink šventyklą – Phimeanakas rūmų liekanos, paslaptingi nežinomos paskirties statinių griuvėsiai. Čia turbūt būtų galima klaidžioti savaitę ar net mėnesį ir vis tiek visko nepamatytum.

Nejučia atsiduriam ant akmeninio tilto, vedančio į Baphuon šventyklą. Taip karšta, kad net oras virpa ir raibuliuoja. Trumpam stabtelime menkame pavėsyje atsikvėpti nuo karščio ir džiaugiamės, kad į Baphuon lipti nebereikia – vakar jau buvom.

Lėtai grįžtam prie Angkor Thom vartų, pakeliui užtikdami dar porą šventyklų. Keista, kad vis dar nepatiriame „šventyklinio išsekimo“ simptomų, apie kuriuos perspėja vos ne visi Kambodžos gidai. Siūloma per dieną aplankyti ne daugiau kaip dvi-tris šventyklas, kitaip atbuksiąs dėmesys ir pasidarysią nebeįdomu. Mums vis dar įdomu – gal todėl, kad labai nesigilinam į šventyklų istoriją, paskirtį ir kt., neperkraunamam galvos informacija, o tiesiog klaidžiojam ir geriam į save vaizdus, garsus ir kvapus.

Priešais Angkor Thom, kitoje kelio pusėje, vienodais intervalais stovi keliolika bokštų. Kenja vakar minėjo ir jų pavadinimą – Judgement Towers. Šiandien turime daugiau laiko, taigi einame iš arčiau jų apžiūrėti. Bokštai stovi aukštoje žolėje, už jų – keletas visiškai apleistų pusiau sugriuvusių pastatų. Jau vėliau žemėlapio pagalba išsiaiškiname, kad tai yra North Kleang šventyklos.

Po North Kleang klaidžiojame gerą pusvalandį. Čia visiškai tuščia, nors netoliese, vos už kelių šimtų metrų, šurmuliuoja turistų pilnas Angkor Thom. Apgriuvę šventyklų pastatai apraizgyti tankios džiunglių augalijos, aukšta žole apaugusioje pievoje skraido daugybė spalvingų peteliškių, aplink – nė gyvos dvasios. Šventyklos alsuoja senove, paslaptim ir ramybe. Mums čia patinka net labiau nei garsiosiose Ta Prohm, Angkor Wat ar Bayon šventyklose. Mano patarimas visiems, dar keliausiantiems į Angkor šventyklas – pasirinkite ir apžiūrėkite porą populiarių šventyklų (jos juk populiarios ne šiaip sau), bet paskirkite laiko ir mažiau žinomoms vietoms, kur galėsite pabūti vieni ir trumpam pasijusti džiunglių užkariautojais ir prarastų kultūrinių lobių atradėjais.

Improvizuotos ekskursijos laikas baigiasi, metas grįžti į Siem Reap – juk dar turim spėti papietauti ir šiek tiek pailsėti. Nenoriai paliekam užburtą North Kleang karalystę ir grįžtam prie didžiulio medžio pavėsyje laukiančio tuktuko. Pakeliui dar trumpai stabtelim iš tolo pasigėrėti Bayon šventykla, o tada jau su vėjeliu lekiam atgal į miestą.

Papietavę viešbučio kavinėje, dar spėjam pusvalanduką nusnūsti, ir pusę trijų vėl esam pasiruošę nuotykiams. Šįkart kartu su Kenja keliausime į Beng Mealea – Angkor parko tolimojoje dalyje esančią didžiulę apleistą šventyklą. Keliautojų atsiliepimuose ji apibūdinama kaip fotografų svajonė, taigi ir mes svajojame ten paklaidžioti saulėlydžio šviesoje, o gal ir vieną kitą įspūdingesnę nuotrauką padaryti. Kelias netrumpas – apie pusantros valandos dulkėtais ir duobėtais keliais. Nuo kelio iki šventyklos – dar apie 15 minučių dulkėtu takeliu per mišką.

Beng Mealea statybos data nežinoma, spėjama, kad ji pradėta statyti XII amžiuje. Tai induistų šventykla, bet kai kuriuose pastatuose, sakoma, yra ir budistinių motyvų. Iš smiltainio pastatyta šventykla beveik visai sugriuvusi, ir palikta iš esmės tokios būklės, kokią ja kažkada rado archeologai. Tik džiunglių brūzgynai kažkiek praretinti, kad būtų įmanoma judėti po teritoriją.

Jau keturios valandos, žmonių nedaug, turistinės grupės išvažiavusios. Apleista ir apgriuvusi šventykla – paslaptinga ir romantiška, įspūdį šiek tiek gadina tik turistams nutiesti mediniai takai ir laiptukai. Kita vertus, jei jų nebūtų, sunku būtų pakliūti į tolimesnes šventyklos vietas, nenusisukus sprando.

Štai taip džiunglės pamažu užkariauja apleistus ir nebeprižiūrimus pastatus.

Beklaidžiojant po didžiulę šventyklos teritoriją, aš aptinku tamsų nežinia kur vedantį tunelį ir, Kenjos paskatinta (ir perspėta neiti per toli), pasišviesdama apdairiai pasiimtu žibintuvėliu, einu jo patyrinėti. Kitoje pusėje – didžiulių akmens nuolaužų krūva, o persiropštus per jas, pasimato laiptukai, vedantys į didelę laukymę, kurios viduryje stovi dar vienas nežinomos paskirties, pusėtinai gerai išsilaikęs pastatas.

Dar kiek paėjusi, pamatau neaukštą akmeninę sieną – panašu, kad pasiekiau kitą šventyklos įėjimą. Kažkada čia gal buvo paradiniai vartai, dabar gi belikęs tik gabaliukas akmeninės tvoros džiunglių tankmėje.

Susigriebiu, kad gal jau laikas grįžti atgal – tyrinėdama tunelį užtrukau ilgiau ir nuėjau toliau nei buvau planavusi. Nuojauta neapgauna – vyras ir Kenja manęs jau ieško! Dėl formos atsiprašau už netikėtą pradingimą, bet gerai elgtis neketinu ir toliau – ši apleista šventykla tiesiog prašosi detaliau patyrinėjama. Lendu į kiekvieną nuvirtusių konstrukcijų suformuotą tunelį, ropščiuosi per akmeninių plytų sangrūdas, kaip vaikas džiaugiuosi kiekviena naujai atsiveriančia erdve ir jaučiuosi tikra džiunglių užkariautoja. Vyras juokais mane pakrikštija „Dora the explorer“ (Dora-atradėja – kažkokio man nežinomo amerikietiško multiko personažas).

Beng Mealea šventykloje praleidžiam daugiau nei pusantros valandos. Vyras juokauja, kad visa laimė, jog esame su gidu, kitaip dar ilgai jis manęs iš čia neištrauktų. Jis teisus – Beng Mealea yra „mano“ šventykla, ir aš mielai dar ilgiau čia pabūčiau. Kita vertus, saulė jau nusileido, tamsoj gal ir nelabai smagu būtų tarp tų griuvėsių, o ir nežinia, kas ten juose gyvena… Ką gi, metas grįžti. Bet aš jau tikrai žinau, kuri iš Angkor šventyklų taps mano favorite!

Kai grįžtam prie mašinos, tenka šiek tiek palaukti, kol galime išvažiuoti – kaimo gyventojai kaip tik pargena karves iš laukų, ir siauroje dulkėtoje gatvelėje susidaro kamštis.

Lydimi idiliškų kaimo peizažų, jau tamsoje grįžtame į Siem Reap. Vakarieniaujam vėl Pub Streat, skambaus pavadinimo „Soup Dragon“ restoranėlyje. Aš užsisakau tradicinį Kambodžos patiekalą – žuvies amok. Tai žuvies, daržovių ir ryžių troškinys su prieskoniais, susuktas į banano lapą. Labai panašu į tai, ką valgiau Laose, tik prieskoniai kitokie. Laosietiškas variantas man gal net labiau patiko, bet ir čia skanu. Pavakarieniavę pėsčiom grįžtam į savo ramų viešbutį senajame Prancūzų kvartale (Pub Street rajone gyventi nenorėtume, ten per daug triukšmo) ir gana anksti užmiegame. Kėlėmės juk pusę penkių…